Turino drobule

Turino Drobulė. Katalikų relikvija – drobulė su kraujo dėmėmis, Bažnyčios identifikuojama su Kristaus įkapine drobule, o dėmės – su jo žaizdų antspaudais ir laikoma Turine (Italija). Bažnyčia teikia, kad iš pradžių, drobulę saugojusi Jeruzalės bendruomenė, arabams perėmus Jeruzalę, drobulė patekusi į imperatoriaus saugyklą Konstantinopolyje, o iš ten per kryžiaus karus 1204 buvo atvežta į Basansoną, nuo 1578 saugoma Turine.
( Religijotyros žodynas. 1991m.)

Vos tik pa¬sau¬lis su¬ži¬no¬jo apie Tu¬ri¬no dro¬bu¬lę, jos pa¬slap¬tis ne¬si¬liau¬ja jau¬di¬nu¬si žmo¬nių pro¬tus ir jaus¬mus. Karš¬tos dis¬ku¬si¬jos apie šios re¬lik¬vi¬jos au¬ten¬tiš¬ku¬mą įtrau¬kia dau¬gy¬bę įvai¬rių spe¬cia¬lis¬tų: tee¬olo¬gų, is¬to¬ri¬kų, ar¬che¬o¬lo¬gų, in¬ži¬nie¬rių, ma¬te¬ma¬ti¬kų ir kt. Prak¬tiš¬kai ne¬bū¬na me¬tų, kad koks nors moks¬li¬nin¬kas ar moks¬li¬nė la¬bo¬ra¬to¬ri¬ja ne¬pa¬teik¬tų nau¬jų ar¬gu¬men¬tų dro¬bu¬lės ša¬li¬nin¬kų ar prie¬ši¬nin¬kų nau¬dai. Norint geriau susipažinti su šia paslaptimi, turėtume pa¬žvelg¬ti į Tu¬ri¬no dro¬bu¬lės is¬to¬ri¬ją, re¬lik¬vi¬jos au¬ten¬tiš¬ku¬mo ša¬li¬nin¬kų ir prie¬ši¬nin¬kų ar¬gu¬men¬tus.

Dro¬bu¬lės žmo¬gaus pa¬slap¬tis
Tu¬ri¬no dro¬bu¬le yra va¬di¬na¬mas 4 met¬rų ir 37 cen¬ti¬met¬rų il¬gio, met¬ro ir 11 cen¬ti¬met¬rų plo¬čio li¬ni¬nis au¬di¬nys, ku¬ris jau dau¬giau kaip 400 me¬tų sau¬go¬mas Tu¬ri¬no ka¬ted¬ro¬je. Dro¬bu¬lė¬je ma¬to¬mas dvi¬gu¬bas nu¬ogo žmo¬gaus kū¬no at¬spau¬das – iš prie¬kio ir iš nu¬ga¬ros. At¬spau¬dai iš¬dės¬ty¬ti taip, kaad at¬ro¬do, jog kū¬nas bu¬vo pa¬gul¬dy¬tas aukš¬tiel¬nin¬kas ant apa¬ti¬nės au¬dek¬lo da¬lies, o vė¬liau už¬klo¬tas ki¬ta jo da¬li¬mi.
Kū¬no at¬vaiz¬de ryš¬kiau ma¬ty¬ti įvai¬rios kai¬rio¬sios ran¬kos rie¬šo, ko¬jų ir de¬ši¬nio¬jo šo¬no žaiz¬dos. Dro¬bu¬lė¬je kū¬no at¬vaiz¬do kon¬tū¬rai yra iš¬si¬lie¬ję, ne¬ryš¬kūs – pli¬ka aki¬mi jį ga

a¬li¬ma įžvelg¬ti tik iš ke¬lių met¬rų at¬stu¬mo. Ta¬čiau yra ma¬to¬mas vei¬das, barz¬da, plau¬kai, lū¬pos, pirš¬tai. Re¬mian¬tis at¬lik¬tais moks¬li¬niais au¬dek¬lo ty¬ri¬mais, įma¬no¬ma tiks¬liau pa¬žin¬ti tik¬rą¬ją au¬di¬ny¬je ma¬to¬mų žmo¬gaus žaiz¬dų kil¬mę. Ant abie¬jų dro¬bu¬lės žmo¬gaus at¬spau¬dų pa¬ste¬bi¬ma dau¬gy¬bė su¬mu¬ši¬mų ir įdrės¬ki¬mų, taip pat – ant gal¬vos bu¬vu¬sio erš¬kė¬čių vai¬ni¬ko pa¬lik¬tos žy¬mės. Mi¬ru¬sio¬jo vei¬das bu¬vo la¬bai su¬ža¬lo¬tas: abu ant¬akiai iš¬ti¬nę, su¬lau¬žy¬ta no¬sies krem¬zlė. Be to, ap¬tik¬ta be¬ga¬lė pla¬ki¬mo rim¬bais pėd¬sa¬kų ant nu¬ga¬ros, krū¬ti¬nės, ko¬jų, ma¬ty¬ti net me¬ta¬li¬nių ru¬tu¬liu¬kų, ku¬riuos ro¬mė¬nai pri¬tai¬sy¬da¬vo prie rim¬bo ga¬lo, žy¬mės.
Ta¬čiau pa¬grin¬di¬nė dro¬bu¬lės žmo¬gaus mir¬ties prie¬žas¬tis – už¬du¬si¬mas. Ne¬na¬tū¬ra¬liai pa¬dė¬ta gal¬va, ran¬kų bei lie¬mens po¬zos lei¬džia da¬ry¬ti prie¬lai¬dą, kad tuo me¬tu, kai bu¬vo vy¬nio¬ja¬mas į li¬ni¬nį au¬dek¬lą, kū¬nas jau bu¬vo su¬stin¬gęs. Ta¬čiau ant dro¬bu¬lės nė¬ra jo¬kių mi¬ru¬sio kū¬no iri¬mo pėd¬sa¬kų. Va¬di¬na¬si, paa¬lai¬kai pra¬bu¬vo su¬vy¬nio¬ti į dro¬bu¬lę tiek lai¬ko, kiek rei¬kė¬jo, kad su¬si¬for¬muo¬tų į au¬di¬nį įsi¬spau¬dęs at¬vaiz¬das. Kū¬nas bu¬vo iš¬vy¬nio¬tas iš au¬dek¬lo taip, kad ne¬su¬si¬ga¬din¬tų krau¬jo pėd¬sa¬kai. Daug pa¬sau¬lio krikš¬čio¬nių ti¬ki, kad į šį au¬dek¬lą po mir¬ties bu¬vo įsup¬tas Jė¬zus Kris¬tus, kad ja¬me ma¬to¬mi at¬spau¬dai pri¬klau¬so bū¬tent Jam.

Pir¬ma¬sis skep¬ti¬kas – vys¬ku¬pas
Jo¬no evan¬ge¬li¬jo¬je skai¬to¬me, kad Ve¬ly¬kų ry¬tą prie Jė¬zaus ka¬po at¬bė¬gę mo¬ki¬niai tuš¬čia¬me ka¬pe ran¬da pa¬lik¬tas dro¬bu¬les ir jas pa¬ma¬tę įti¬ki (plg. Jn 20, 1–10). Dau¬giau Nau¬ja¬sis Tes¬ta¬mentas apie Kris¬taus įka¬pes, kaip ir apie ki¬tus su Jė¬zaus gy¬ve¬ni¬mu su¬si¬ju¬sius da

aik¬tus, ne¬už¬si¬me¬na. Ta¬čiau krikš¬čio¬nių (ypač sta¬čia¬ti¬kių) tra¬di¬ci¬jo¬je vi¬sa¬da bu¬vo pa¬sa¬ko¬ja¬ma apie įvai¬rius au¬dek¬lus, ant ku¬rių Iš¬ga¬ny¬to¬jas ne¬va pa¬li¬kęs sa¬vo vei¬do, kū¬no pėd¬sa¬kus.
Vie¬nas ran¬kraš¬tis mi¬ni, kad 944 m. rug¬pjū¬čio 15 d. Bi¬zan¬ti¬jos im¬pe¬ra¬to¬riaus at¬sto¬vas sa¬kė kal¬bą dvie¬jų dro¬bu¬lių at¬ga¬be¬ni¬mo į Kon¬stan¬ti¬no¬po¬lį pro¬ga. Vie¬nas au¬dek¬las bu¬vo ku¬tuo¬tas rank¬šluostis, ant ku¬rio ras¬ti pa¬ties Kris¬taus vei¬do pa¬lik¬ti at¬spau¬dai. Le¬gen¬da pa¬sa¬ko¬ja, esą jie bu¬vo skir¬ti Ede¬sos (da¬bar¬ti¬nė Ur¬fa, Tur¬ki¬ja) ka¬ra¬liui, kad šis ga¬lė¬tų iš¬si¬gy¬dy¬ti nuo jį ka¬mavusios li¬gos. Apie ant¬rą¬ją dro¬bu¬lę bu¬vo pra¬ne¬ša¬ma, kad jo¬je įžvel¬gia¬mi vi¬so Kris¬taus kū¬no at¬spau¬dai. XI–XII a. Bi¬zan¬ti¬jos šal¬ti¬niai mi¬ni, kad ten ji at¬ke¬lia¬vo iš ara¬bų kraš¬tų. Spė¬da¬mi to¬les¬nį dro¬bu¬lės marš¬ru¬tą, jos au¬ten¬tiš¬ku¬mo ša¬li¬nin¬kai ma¬no, kad Va¬ka¬rus ji pa¬sie¬kė iš Ry¬tų Baž¬ny¬čios per Kry¬žiaus žy¬gius. Re¬lik¬vi¬ja pir¬mą kar¬tą vie¬šai de¬monst¬ruo¬ta 1357 m. vie¬no¬je Šam¬pa¬nės (Pran¬cū¬zi¬ja) sri¬ties baž¬ny¬čio¬je.
Ypa¬tin¬gą vaid¬me¬nį šio¬je is¬to¬ri¬jo¬je vai¬di¬na is¬to¬ri¬nių šal¬ti¬nių mi¬ni¬mas Žof¬rua de Šar¬ni I, ku¬ris po ne¬pa¬si¬se¬ku¬sio žy¬gio į Ka¬lė ta¬po an¬glų be¬lais¬viu ir pri¬si¬ža¬dė¬jo Švč. Mer¬ge¬lei Ma¬ri¬jai pa¬sta¬ty¬ti baž¬ny¬čią, jei jam pa¬si¬seks grei¬tai iš¬trūk¬ti iš ka¬lė¬ji¬mo. Kaliniui pa¬si¬ro¬dė bokš¬to sar¬go pa¬dė¬jė¬ju pa¬si¬ver¬tęs an¬ge¬las ir pa¬dė¬jo pa¬bėg¬ti. 1349 m. Žof¬rua ve¬dė Oto¬no de La¬ro¬šo vai¬kai¬tę Ža¬ną. Ma¬no¬ma, kad bū¬tent Oto¬nas de La¬ro¬šas, vie¬nas iš ke¬tu¬rių pa¬grin¬di¬nių kry¬žiaus žy¬gių va¬do¬vų, tuo me¬tu val¬dęs Atė¬nus, 1204 m. pa¬si¬sa¬vi¬no dro¬bu¬lę, ku¬ri ta¬po jo šei¬mos nu
uo¬sa¬vy¬be. La¬ro¬šų šei¬mos re¬lik¬vi¬ja, ėju¬si iš ran¬kų į ran¬kas, pa¬ga¬liau bu¬vo nu¬ga¬ben¬ta į nau¬jai de Šar¬ni pa¬sta¬ty¬tą baž¬ny¬čią.
Dro¬bu¬lė trau¬kė mi¬nias mal¬di¬nin¬kų. Pir¬muo¬ju skep¬ti¬ku ta¬po tuo¬me¬ti¬nis Tro¬je¬so vys¬ku¬pas, ku¬ris 1389 m. pra¬ne¬šė po¬pie¬žiui, kad vie¬ti¬nė baž¬ny¬čia pel¬no¬si iš „gud¬riai“ iš¬ta¬py¬to au¬dek¬lo. Vys¬ku¬pas tei¬gė, kad at¬li¬kęs ty¬ri¬mą jis nu¬sta¬tė dai¬li¬nin¬ką, ku¬ris pri¬si¬pa¬ži¬no pa¬da¬ręs klas¬to¬tę. Vie¬šai ro¬dy¬ti dro¬bu¬lę bu¬vo už¬draus¬ta. 1390 m. po¬pie¬žius Kle¬men¬sas VII šį drau¬di¬mą pa¬nai¬ki¬no, bet pa¬brėž¬ti¬nai iš¬kė¬lė są¬ly¬gą, kad au¬dek¬las ne¬ga¬li bū¬ti va¬di¬na¬mas „Kris¬taus įka¬pė¬mis“.
Žof¬rua de Šar¬ni anū¬kė Mar¬ga¬re¬ta 1453 m. par¬da¬vė dro¬bu¬lę Liud¬vi¬kui ir Anai Sa¬vo¬jie¬čiams, ku¬rie sau¬go¬jo ją Šam¬be¬ri, o vė¬liau, kel¬da¬mi sa¬vo her¬co¬gys¬tės sos¬ti¬nę į Pje¬mon¬tą, pa¬si¬ė¬mė ją su sa¬vi¬mi. Per 1532 m. gais¬rą au¬dek¬las smar¬kiai nu¬ken¬tė¬jo nuo iš¬si¬ly¬džiu¬sio si¬dab¬ro – tai ir da¬bar ne¬sun¬kiai ga¬li¬ma pa¬ste¬bė¬ti. 1578 m. dro¬bu¬lė bu¬vo per¬duo¬da Baž¬ny¬čiai ir nuga¬ben¬ta į Tu¬ri¬ną, kur sau¬go¬ma iki šių die¬nų. Nuo gais¬rų dro¬bu¬lė dar nu¬ken¬tė¬jo 1934 m. ir 1998 m. 1508 m. ji bu¬vo iš¬kil¬min¬gai iš¬neš¬ta pa¬gerb¬ti ti¬kin¬tie¬siems ir, sie¬kiant įro¬dy¬ti re¬lik¬vi¬jos au¬ten¬tiš¬ku¬mą, bu¬vo vie¬šai ver¬da¬ma alie¬ju¬je, kai¬ti¬na¬ma, tri¬na¬ma bei plau¬na¬ma, ta¬čiau at¬spau¬dai ne¬iš¬ny¬ko.

Ką sa¬ko moks¬las
Moks¬lo pa¬sau¬lio su¬si¬do¬mė¬ji¬mas Tu¬ri¬no dro¬bu¬le ki¬lo 1898 m., Pa¬ry¬žiu¬je vyks¬tant tarp¬tau¬ti¬nei re¬li¬gi¬nio me¬no pa¬ro¬dai. Jo¬je, kaip blo¬gai iš¬si¬lai¬kęs krikš¬čio¬nių dai¬li¬nin¬kų dar¬bas, bu¬vo eks¬po¬nuo¬ja¬ma ir Tu¬ri¬no dro¬bu¬lė. Aukš¬tai virš ar¬kos ka¬bo¬ju¬sią dro¬bu¬lę nu¬fo¬tog¬ra¬fa¬vo ar¬che¬o¬lo¬gas ir fo¬to¬gra¬fas mė¬gė¬jas Se¬cun¬do Pia (Se¬kun¬das Pi¬ja). Ji

is pa¬da¬rė tik du kad¬rus: vie¬nas iš jų bu¬vo su¬ga¬din¬tas, o ryš¬ki¬nant ki¬tą, fo¬to¬gra¬fą pri¬bloš¬kė tam¬sia¬me ne¬ga¬ty¬ve pa¬ma¬ty¬tas po¬zi¬ty¬vus Kris¬taus at¬vaiz¬das. Jis vi¬są nak¬tį tik¬ri¬no sa¬vo at¬ra¬di¬mą, kad Tu¬ri¬no dro¬bu¬lė¬je yra įsi¬spau¬dęs negaty¬vus Jė¬zaus Kris¬taus at¬vaiz¬das, o no¬rint iš¬gau¬ti pozity¬vą, te¬rei¬kia ją nu¬fo¬tog¬ra¬fuo¬ti.
Jau po tre¬jų me¬tų (1901 m.) pran¬cū¬zų bio¬lo¬gas Pau¬lis Vig¬no¬nas (Po¬lis Vin¬jo¬nas) su¬kū¬rė te¬ori¬ją, ku¬rią pa¬va¬di¬no va¬po¬rig¬ra¬fi¬ja. Ji tei¬gia, esą at¬spau¬das ant au¬dek¬lo at¬si¬ra¬do dėl che¬mi¬nės re¬ak¬ci¬jos, ku¬rią su¬kė¬lė ant kū¬no už¬pil¬tos su mi¬ra su¬mai¬šy¬tos ali¬jo¬šiaus sul¬tys ir iš mi¬ru¬sio¬jo kū¬no iš¬si¬sky¬rę amo¬nia¬ko ga¬rai. Il¬gai¬niui ši te¬ori¬ja bu¬vo at¬nau¬jin¬ta ir pa¬keis¬ta, kai at¬lik¬ti nau¬ji, ki¬tų ty¬rė¬jų ini¬ci¬juo¬ti eks¬pe¬ri¬men¬tai. Ta¬čiau P. Vig¬no¬no ty¬ri¬mai at¬vė¬rė ke¬lią ana¬to¬mų ty¬ri¬nėjimams, ku¬riuos dar la¬biau pa¬ska¬ti¬no fo¬to¬gra¬fi¬jos tech¬ni¬kos pažan¬ga, nes nuo¬trau¬kos iš¬ryš¬kin¬da¬vo pli¬ka aki¬mi ne¬ma¬to¬mas de¬ta¬les.
Pra¬ėju¬sio am¬žiaus ket¬vir¬ta¬ja¬me de¬šimt¬me¬ty¬je Pa¬ry¬žiaus šv. Juo¬za¬po li¬go¬ni¬nės chi¬rur¬go Pier¬re’o Bar¬bet (Pje¬ro Bar¬bė) dar¬bai pa¬tvir¬ti¬no, kad kū¬no at¬spau¬dai dro¬bu¬lė¬je yra ana¬to¬miš¬kai tiks¬lūs. Me¬di¬kas ap¬ti¬ko žen¬klų, liu¬di¬jan¬čių, kad dro¬bu¬lės žmo¬gus iš¬ties bu¬vo nu¬kry¬žiuo¬tas. Moks¬li¬niai ty¬ri¬mai su¬tam¬pa su evan¬ge¬li¬jų pa¬sa¬ko¬ji¬mais, kad Jė¬zaus kū¬nas po mir¬ties ne¬bu¬vo nu¬plau¬tas.
Ty¬ri¬mai at¬sklei¬dė, kad nu¬kry¬žiuo¬to¬jo ran¬kos vi¬ni¬mis bu¬vo pri¬kal¬tos per rie¬šus, nes tik per rie¬šus pri¬kal¬tas žmo¬gus ga¬lė¬jo ka¬bė¬ti ant kry¬žiaus. Krau¬jo pėd¬sa¬kai prie dil¬bio kau¬lo ro¬do, kad pa¬smerk¬ta¬sis ant kry¬žiaus ju¬dė¬jo no¬rė¬da¬mas įkvėp¬ti oro. P. Bar¬bet at¬li¬ko iš¬sa¬mius ty¬ri¬mus su ne¬se¬niai am¬pu¬tuo¬to¬mis ran¬ko¬mis. Jis pa¬ste¬bė¬jo, kad pa¬žei¬dus pa¬grin¬di¬nį ran¬kos plaš¬ta¬kos ner¬vą, nykš¬čio rau¬muo su¬si¬trau¬kia – taip pa¬aiš¬kė¬jo, ko¬dėl dro¬bu¬lė¬je ma¬to¬mi tik ke¬tu¬rių pirš¬tų at¬spau¬dai. Taip pat pa¬vy¬ko iš¬si¬aiš¬kin¬ti dar vie¬ną įdo¬mią de¬ta¬lę: su¬stin¬gu¬sios la¬vo¬no ko¬jos bu¬vo už¬dė¬tos vie¬na ant ki¬tos, nors pa¬pras¬tai mi¬ru¬sių¬jų ko¬jos yra vie¬na gre¬ta ki¬tos.

Kraujas – vyriškos lyties žmogaus
To¬les¬ni ana¬to¬mų ty¬ri¬mai at¬sklei¬dė, kad ant de¬ši¬nio¬sios nu¬kry¬žiuo¬to¬jo men¬tės bu¬vo 9 x 10 cm dy¬džio žaiz¬da. Su¬si¬da¬ro įspū¬dis, kad to¬je vie¬to¬je Jė¬zaus pe¬tį spau¬dė kaž¬koks sun¬kus daik¬tas. Ma¬no¬ma, kad ši žaiz¬da at¬si¬ra¬do, kai nu¬teis¬ta¬sis my¬riop į sa¬vo eg¬ze¬ku¬ci¬jos vie¬tą ne¬šė kry¬žių. Iš¬sa¬mūs dro¬bu¬lės ty¬ri¬mai ro¬do, kad de¬ši¬nė¬je Kris¬taus krū¬ti¬nės pu¬sė¬je, tarp penk¬to ir šeš¬to šon¬kau¬lio, žio¬jė¬jo di¬džiu¬lė at¬vi¬ra krau¬juo¬jan¬ti žaiz¬da. Ga¬li bū¬ti, kad tai ie¬ti¬mi pa¬da¬ry¬tas su¬žei¬di¬mas, o kū¬ną pa¬gul¬džius, iš žaiz¬dos iš¬bė¬gęs krau¬jas pa¬skli¬do ant dro¬bu¬lės. Iš¬ty¬rus tas dė¬mes, pa¬aiš¬kė¬jo, kad ant dro¬bu¬lės tik¬rai ma¬ty¬ti žmo¬gaus krau¬jas. Ta¬čiau įdo¬miau¬sia tai, kad dvie¬jų tūks¬tant¬me¬čių se¬nu¬mo krau¬jas te¬bė¬ra ga¬na ryš¬kiai rau¬do¬nas. Nu¬sta¬ty¬ta, kad to¬kią ryš¬kią spal¬vą lė¬mė per di¬de¬lis tul¬žies pig¬men¬tų kie¬kis krau¬jy¬je. San An¬to¬ni¬jo uni¬ver¬si¬te¬to (Tek¬sa¬so vals¬ti¬ja) Mo¬le¬ku¬li¬nės bio¬lo¬gi¬jos de¬par¬ta¬men¬tas at¬li¬ko ge¬ne¬ti¬nius iš¬li¬ku¬sio krau¬jo mak¬ro¬fa¬gų ty¬ri¬mus ir ga¬vo stul¬bi¬nan¬čius re¬zul¬ta¬tus – tai bu¬vo vy¬riš¬kos ly¬ties žmo¬gaus krau¬jas, ku¬ria¬me yra Pa¬les¬ti¬no¬je gy¬ve¬nu¬sioms tau¬toms bū¬din¬gas ge¬nas.
Dau¬giau¬sia dro¬bu¬lės ty¬ri¬mų at¬lik¬ta aš¬tun¬ta¬ja¬me de¬šimt¬me¬ty¬je. Ame¬ri¬kie¬čių fi¬zi¬kas Džo¬nas Džek¬so¬nas 1978 m. su¬bū¬rė tarp¬tau¬ti¬nę tris¬de¬šim¬ties moks¬li¬nin¬kų gru¬pę, ku¬rią su¬da¬rė įvai¬rių sri¬čių spe¬cia¬lis¬tai. Šios gru¬pės žmo¬nės, nau¬do¬da¬mi šiuo¬lai¬ki¬nę tech¬ni¬ką, Tu¬ri¬ne pen¬kias pa¬ras pa¬kai¬to¬mis ty¬rė gar¬si¬ą¬ją re¬lik¬vi¬ją. Gau¬tos iš¬va¬dos iki šiol yra svar¬bios vi¬siems dro¬bu¬lės ty¬rė¬jams.

Drobulės raštai ir atspaudai – iš biblinių laikų
Nu¬sta¬ty¬ta, kad dro¬bu¬lės au¬di¬nio raš¬tas bū¬din¬gas II–I a. pr. Kr. ir I a. po Kr. Ar¬ti¬mų¬jų Ry¬tų au¬di¬niams. Ant jos ras¬ta žie¬da¬dul¬kių ar dir¬vo¬že¬mio dul¬ke¬lių, ku¬rių ga¬li¬ma ras¬ti Je¬ru¬za¬lės apy¬lin¬kė¬se, kur bu¬vo nu¬kry¬žiuo¬tas Jė¬zus. Dro¬bu¬lės žmo¬gus pri¬klau¬so ju¬dė¬jų-se¬far¬dų et¬ni¬nei gru¬pei. Vy¬ras bu¬vo apie 178 cm ūgio ir ne ma¬žiau nei 30–45 me¬tų am¬žiaus.
Taip pat at¬skleis¬ta, kad ant dro¬bu¬lės ma¬to¬mos dė¬mės tik¬rai yra krau¬jas, pri¬klau¬san¬tis AB (ket¬vir¬ta¬jai) gru¬pei. Dro¬bu¬lės fo¬to¬gra¬fi¬jo¬se krau¬jo pėd¬sa¬kai su¬si¬lie¬ja su at¬vaiz¬do kon¬tū¬ru, ta¬čiau ty¬ri¬mas at¬sklei¬dė, kad jie yra du skir¬tin¬gi da¬ly¬kai. Be to, iš¬si¬aiš¬kin¬ta, kad krau¬jo dė¬mės ant au¬di¬nio at¬si¬ra¬do dar prieš ja¬me įsi¬spau¬džiant at¬vaiz¬dui.
Ne¬se¬niai moks¬li¬nin¬kai at¬ra¬do at¬spau¬dą mo¬ne¬tos, ku¬rio¬je iš¬kal¬ti žen¬klai ro¬do, kad ji pa¬ga¬min¬ta 16-ai¬siais Ro¬mos im¬pe¬ra¬to¬riaus Ti¬be¬ri¬jaus val¬dy¬mo me¬tais, ar¬ba 29 m. po Kris¬taus. Ro¬mė¬niš¬ko¬ji mo¬ne¬ta pa¬li¬ko pėd¬sa¬ką ant kai¬rio¬jo dro¬bu¬lė¬je at¬ga¬min¬to vei¬do ant¬akio.
Ita¬lų moks¬li¬nin¬kas Bai¬ma Bol¬lo¬ne (Bai¬ma Bo¬lo¬nė) šį at¬ra¬di¬mą pa¬va¬di¬no „le¬mia¬mu“ ir pa¬reiš¬kė, kad dro¬bu¬lės at¬si¬ra¬di¬mo da¬tos klau¬si¬mas da¬bar jau yra „ga¬lu¬ti¬nai iš¬spręs¬tas“. Prieš sep¬ty¬nio¬li¬ka me¬tų ant de¬ši¬nio¬sios akies taip pat bu¬vo ras¬tas mo¬ne¬tos at¬spau¬das, ku¬ris nu¬ro¬do im¬pe¬ra¬to¬riaus Ti¬be¬ri¬jaus lai¬kus. 1986 m. ita¬lų nu¬miz¬ma¬tas Ma¬rio Mo¬ro¬ni (Ma¬ri¬jus Mo¬ro¬nis) pa¬tvir¬ti¬no, kad mo¬ne¬ta bu¬vo no¬ri¬ma už¬merk¬ti mi¬ru¬sio¬jo akies vo¬ką.

Ša¬li¬nin¬kų ir prie¬ši¬nin¬kų ar¬gu¬men¬tai
At¬ro¬dy¬tų, vi¬si šie at¬ra¬di¬mai tu¬rė¬tų aki¬vaiz¬džiai pa¬tvir¬tin¬ti dro¬bu¬lės au¬ten¬tiš¬ku¬mą. Ta¬čiau prieš pen¬kio¬li¬ka me¬tų trys la¬bo¬ra¬to¬ri¬jos ne¬pri¬klau¬so¬mai vie¬na nuo ki¬tos pa¬skel¬bė, kad ra¬dio¬ak¬ty¬vio¬sios an¬glies me¬to¬du nu¬sta¬ty¬ta, jog dro¬bu¬lė da¬tuo¬ti¬na ne anks¬čiau kaip XIII ar XIV a. Kai ku¬rie moks¬li¬nin¬kai pri¬ėjo prie iš¬va¬dos, kad re¬lik¬vi¬ja yra vi¬du¬ram¬žiais su¬kur¬ta klas¬to¬tė, skir¬ta pel¬nin¬gam pi¬lig¬ri¬mys¬tės ver¬slui pa¬lai¬ky¬ti. Ta¬da Tu¬ri¬no kar¬di¬no¬las Anas¬ta¬si¬jus Al¬ber¬tas Ba¬lest¬re¬ras vie¬šai pik¬ti¬no¬si, kad tuo au¬di¬niu kaž¬kas žiau¬riai pa¬juo¬ka¬vo. Ta¬čiau šių me¬tų ge¬gu¬žę Jung¬ti¬nių Vals¬ti¬jų moks¬li¬nin¬kai pa¬reiš¬kė, jog re¬lik¬vi¬ja „be¬veik tik¬rai“ yra Jė¬zaus lai¬kų. Klai¬din¬gus 1988 m. at¬lik¬tų ty¬ri¬mų re¬zul¬ta¬tus lė¬mė vė¬les¬nių šimt¬me¬čių bak¬te¬ri¬jų ir gry¬be¬lio sluoks¬nis.
Be to, bu¬vo už¬gin¬čy¬tos 1978 m. at¬lik¬tų ty¬ri¬mų iš¬va¬dos, pa¬žy¬mint, kad vi¬si ty¬ri¬mo na¬riai iš anks¬to bu¬vo įsi¬ti¬ki¬nę dro¬bu¬lės au¬ten¬tiš¬ku¬mu. Taip pat at¬krei¬pia¬mas dė¬me¬sys, kad heb¬ra¬jų ir ki¬tų tau¬tų lai¬do¬ji¬mo apei¬go¬se to¬kie au¬di¬niai kaip dro¬bė nau¬do¬ti itin re¬tai. Skep¬ti¬kai tei¬gia, kad at¬vaiz¬das ant dro¬bu¬lės yra plokš¬čias – jei bū¬tų at¬si¬ra¬dęs nuo ten gu¬lė¬ju¬sio žmo¬gaus, jis bū¬tų ne¬to¬ly¬gus. Aly¬vos į dis¬ku¬si¬ją pa¬py¬lė ir vie¬nas iš bu¬vu¬sių 1978 m. ty¬ri¬mo ben¬dra¬dar¬bių, pa¬reiš¬kęs, kad at¬ra¬do XIII a. pla¬čiai nau¬do¬tus rau¬do¬nus da¬žus, ku¬rių pig¬men¬to su¬dė¬tis la¬bai pa¬na¬ši į krau¬jo. Nuo¬mo¬nės, esą dro¬bu¬lė yra vi¬du¬ram¬žių dai¬li¬nin¬ko dar¬bas, ša¬li¬nin¬kai tei¬gia, jog žy¬dai sa¬vo mi¬ru¬siuo¬sius į ka¬pus gul¬dy¬da¬vo su¬kry¬žia¬vę ran¬kas ant krū¬ti¬nės, o ne ant klu¬bų. Tuo tar¬pu dro¬bu¬lės au¬ten¬tiš¬ku¬mo ša¬li¬nin¬kų po¬žiū¬riu, tai, kad dro¬bu¬lė¬je įsi¬spau¬dęs kū¬nas yra nuo¬gas, o nu¬kry¬žia¬vi¬mo žaiz¬dos žio¬ji ant rie¬šų, o ne del¬nuo¬se (kaip tai bu¬vo vaiz¬duo¬ja¬ma vi¬du¬ram¬žių dai¬li¬nin¬kų dar¬buo¬se), liu¬di¬ja jos au¬ten¬tiš¬ku¬mą.

Šie¬met iš¬virkš¬čio¬jo¬je dro¬bu¬lės pu¬sė¬je, kaip tik ties ta vie¬ta, kur ge¬ro¬jo¬je au¬di¬nio pu¬sė¬je ma¬ty¬ti Jė¬zaus vei¬das, ita¬lų Pa¬du¬vos uni¬ver¬si¬te¬to moks¬li¬nin¬kai Giu¬lio Fan¬ti (Džu¬li¬jus Fan¬tis) ir Ro¬ber¬to Mag¬gio¬lo (Ro¬ber¬tas Mag¬džo¬las) ap¬ti¬ko dar vie¬ną žmo¬gaus vei¬do ir gal¬būt ran¬kų at¬vaiz¬dą. Pa¬na¬šu, kad iš¬virkš¬čio¬jo¬je li¬ni¬nio au¬di¬nio pu¬sė¬je ras¬tas blan¬kus at¬spau¬das, su¬tam¬pan¬tis su ge¬ro¬jo¬je pu¬sė¬je ma¬to¬mu vei¬do ant¬spau¬du, vėl pa¬kurs¬tys gin¬čus, ar ši dro¬bu¬lė nė¬ra meist¬riš¬ka vi¬du¬ram¬žių klas¬to¬tė. „Tai, kad at¬vaiz¬das ma¬ty¬ti abie¬jo¬se pu¬sė¬se, su¬ma¬ži¬na bet ko¬kio klas¬to¬ji¬mo ti¬ki¬my¬bę“, – nau¬jie¬nų agen¬tū¬roms sa¬kė pro¬fe¬so¬rius G. Fan¬ti.
Sun¬kiau¬sia at¬sa¬ky¬ti į klau¬si¬mą, kaip at¬vaiz¬das at¬si¬ra¬do ant au¬di¬nio. Dro¬bu¬lės ša¬li¬nin¬kai lai¬ko¬si nuo¬mo¬nės, kad jis įsi¬spau¬dė Kris¬taus pri¬si¬kė¬li¬mo me¬tu, nes fi¬zi¬kai dro¬bu¬lė¬je ran¬da mil¬ži¬niš¬ką elek¬tro¬mag¬ne¬ti¬nių da¬le¬lių kon¬cen¬tra¬ci¬ją. Ta¬čiau to¬kia prie¬lai¬da pa¬lie¬ka¬ma ti¬kė¬ji¬mo sfe¬rai.

Kiti tyrimai ir nuomonės
Šveicarų kriminologas ir botanikas Max Frei nuo 1976 metų ilgai tyrinėjo augalų liekanas, susijusias su Drobule: audinio linų bei ant jo pėdsakus palikusių aloės bei miros rūšį, ir labiausiai susidomėjo žiedadulkėmis. Mat žydėjimo metu mikroskopinės žiedadulkytės skrajoja po atmosferą ir pamažu nusėda ant įvairiausių paviršių. Nepatekusios į apvaisinimo procesą žiedadulkės išsilaiko nepakitusios ilgus amžius bet kokioje aplinkoje ir padeda nustatyti, kurioje šalyje ar kuriose šalyse yra buvojęs tiriamasis objektas. Frejus rado prilipusių prie Drobulės 16 rūšių Palestinoje paplitusių augalų dulkelių ir dar 7 rūšis iš uolėtų Sirijos bei Palestinos regionų, dvi – ir šiandien vegetuojančių ant Jeruzalės senamiesčio mūrų. Taip pat rasta ir dulkelių iš Konstantinopolio regiono. Nors tai nėra griežtai apribotos tų augalų paplitimo vietos, bet visą šį reiškinį draugėn suėmus, mezgasi galvosūkis tiems, kurie tvirtina, jog Drobulė esanti pagaminta viduriniais amžiais Prancūzijoje: iš kur tada ant Drobulės Artimųjų Rytų ir Turkijos augalų dulkelės?!

Antra mįslė: ką iš tikrųjų pasakė 1978 m. atliktas eksperimentas, tikrinant anglies 14C kiekį? Augaluose kaupiasi radioaktyvusis 14C, su maistu jo gauna gyvūnai. Gyvybės procesams pasibaigus, elemento izotopų kiekis per 5730 metus sumažėja perpus. 14C kiekis augalų ir gyvūnų liekanose padeda nustatyti, kada jie gyveno. Įvairių kraštų mokslininkai pageidavo ir Turino arkivyskupas 1988 m. leido paimti drobulės mėginius į tris laboratorijas: Tucsono (JAV), Oksfordo (Anglija) ir Ciuricho (Šveicarija). Po keleto mėnesių Turino arkivyskupas, kard. Anastasio Ballestrero spaudos konferencijoje paskelbė gautus atsakymus, kurie drobulės pagaminimo datai skyrė 1260 – 1390 m. Žiniasklaida triumfavo: Drobulė – viduramžių falsifikatas!

Vis dėlto daugelis mokslo ir kultūros žmonių suabejojo tyrimo vaisiais. Buvo iškelta nemaža procedūrinių pažeidimų ir paprašyta įminti mįslę: kas galėjo XIV a. nukankinti žmogų pagal visus Evangelijų duomenis: sudaužyti veidą, romėniško stiliaus plakimu sučaižyti visą kūną iš priekio ir nugaros, apvainikuoti erškėčių “šalmu”, perkalti vinimis rankas (kitaip, negu įprasta vaizduoti paveiksluose) ir kojas, galiausiai perdurti šoną, kad ištekėtų kraujo ir “vandens”, ir suvyniojus į drobulę gauti atvaizdą niekam nežinomu negatyvo būdu?

Griežtą priekaištą tyrimui pareiškė Maskvos S.A.Sedovo Biopolimerų tyrimo laboratorijos vadovai D.A.Kuznecovas ir A.A.Ivanovas su savo bendradarbiais: Drobulės tyrėjai nesiskaitė su faktu, kad per 1532 m. gaisrą ji yra pabuvusi labai aukštoje temperatūroje, tirpstančio sidabro garuose, sulieta vandeniu1. Šį metodinį trūkumą jie ne tik kritikavo teoriškai, bet ir patikrino praktiškai. Nusiuntė minėtajai Tucsono laboratorijai ištirti gabalėlį audinio, dėl kurio buvo tikri, kad jis yra maždaug iš Kristaus laikų, gavo atsakymą: I a. pr. Kr. – I a. po Kr. Tada nusiuntė gabaliuką to paties audinio, palaikyto aukštoje temperatūroje su sidabro garais, atėjo toks pats atsakymas, kaip dėl Drobulės! Minėtųjų Maskvos profesorių nagrinėjimai skelbti tarptautiniuose mokslo žurnaluose 1994, 1995 ir 1996 m. Atrodytų, ko dar klausti? Žinia, niekas nedraudžia abejojantiesiems tęsti tyrimus.

Kai yra tvirtai nustatyta, jog atvaizdas Drobulėje nėra tapytas2, kyla slaptingiausia mįslė: kodėl, kaip atvaizdas Drobulėje atsispaudė apdeginimo būdu? Išskyrus kraujo dėmes, visų visi nukryžiuotojo kūno bruožai pažymėti lengvučiu pačių paviršutinių Drobulės siūlelių apdeginimu. Kažkieno spėjimas: gal buvusi pagaminta metalinė statula, įkaitinta ir įsupta į Drobulę, buvo išsyk atmestas kaip vaikiškas. Tokiu atveju drobulė po nugara turėtų būti visiškai sugruzdėjusi.

Pastaraisiais metais kai kurie mokslininkai rimtai prakalbo, jog šitaip apdeginti galėtų ne kas kita, kaip termobranduolinis blyksnis, trukęs. vieną milijonąją dalį sekundės. Tai reikštų Drobulėje gulėjusio kūno perėjimą į naują buvimo formą, kuri religinėje kalboje aptariama kaip iš numirusių prisikėlusio, perkeisto kūno forma.

Evan¬ge¬li¬jos veid¬ro¬dis
Baž¬ny¬čios va¬do¬vy¬bė nie¬ka¬da ne¬tvir¬ti¬no, kad Tu¬ri¬no dro¬bu¬lė iš¬ties nau¬do¬ta kaip Kris¬taus kū¬no įka¬pės. Ta¬čiau ji ska¬ti¬na to¬les¬nius moks¬li¬nius ty¬ri¬mus ir bū¬tent moks¬lui yra pa¬li¬ku¬si tar¬ti pas¬ku¬ti¬nį žo¬dį šiuo klau¬si¬mu. Tu¬ri¬no kar¬di¬no¬las Gio¬van¬ni Sal¬da¬ri¬ni (Džo¬va¬nis Sal¬da¬ri¬nis) ne¬se¬niai yra pa¬reiš¬kęs, kad dro¬bu¬lės au¬ten¬tiš¬ku¬mas nė¬ra pa¬grin¬di¬nis Baž¬ny¬čios ti¬kė¬ji¬mo klau¬si¬mas: „Mū¬sų ti¬kė¬ji¬mui dro¬bu¬lės jo¬kiu bū¬du ne¬rei¬kia“. Ji ne¬ga¬li bū¬ti trak¬tuo¬ja¬ma kaip įro¬dy¬mas, kad Kris¬tus tik¬rai mi¬rė ir pri¬si¬kė¬lė. Net jei dro¬bu¬lė yra au¬ten¬tiš¬ka, ji tė¬ra žen¬klas, krei¬pian¬tis mus į ti¬kė¬ji¬mą nu¬kry¬žiuo¬tu ir pri¬si¬kė¬lu¬siu Vieš¬pa¬čiu. Šiuo po¬žiū¬riu reikš¬min¬gi po¬pie¬žiaus Jo¬no Pau¬liaus II žodžiai: „Ti¬kin¬čia¬jam ypač svar¬bu tai, kad dro¬bu¬lė yra Evan¬ge¬li¬jos veid¬ro¬dis. Kiek¬vie¬ną gal¬vo¬jan¬tį as¬me¬nį ji ska¬ti¬na gi¬liai mąs¬ty¬ti, ir šie mąs¬ty¬mai ga¬li įtrauk¬ti jį vi¬sam gy¬ve¬ni¬mui. Mū¬sų šir¬dy¬se gy¬ve¬nan¬ti Die¬vo Dva¬sia te¬pa¬ža¬di¬na kiek¬vie¬na¬me troš¬ki¬mą ir dos¬nu¬mą, kad pri¬im¬tu¬me dro¬bu¬lės ži¬nią ir pa¬da¬ry¬tu¬me ją gy¬ve¬ni¬mo įkvė¬pian¬čiu kri¬te¬ri¬ju¬mi“.

Istorijos datos
• Pirmasis dokumentuotas Turino drobulės pasirodymas viešumoje datuojamas 1355 metais.+ Riteris Geoffroi de Charny demonstravo drobulę Prancūzijoje Lirey mieste, teigdamas, kad tai esanti Jėzaus laidojimo drobulė. Tuometinis vyskupas Henry de Poitier netrukus uždraudė garbinti drobulę.
• 1389 metais vyskupas Pierre d’Arcis apie drobulę parašė laišką Avinjono popiežiui Klemensui VII. Vyskupas rašė, kad jo pirmtakas Henry de Poitier buvo atlikęs tyrimą ir išaiškinęs klastotės autorių. Atsižvelgdamas į vyskupo laišką popiežius uždraudė skelbti drobulę esant tikrąja Jėzaus drobule.
• 1532 metais drobulė nukentėjo per gaisrą Šamberi bažnyčioje – išsilydęs sidabras pradegino skyles viename kampe. 1534 metais vienuolės drobulę restauravo.
• 1578 metais drobulė buvo atvežta į Turiną, kuriame ir saugoma iki šių dienų.
• 1997 balandžio 12 d. kilusio gaisro metu drobulę išgelbėjo gaisrininkas Mario Trematorri, vėliau Italijoje išrinktas metų žmogumi.
Išvados
Atrodo, kad Turino drobulė ne vieno nepalieka abejingu. Vieni karštai tiki, kiti taip pat įnirtingai bando įrodyti čia esant klastotę. Atrodo, kad vienareikšmiško nuosprendžio čia nėra ir nelabai gali būti, nes vieni faktai rodo, kad tai ta drobulė, kurioje buvo suvyniotas Jėzus Kristus, kiti teigia – kad tai tik viduramžiais atsiradusi drobė, kuri nieko bendro neturinti su nukryžiuotuoju. Tačiau tik maža dalis atsispiria pagundai pamatyti tą garsiąją drobulę, keliauja net į pačią Italiją ar plūsta miniomis apžiūrėti jos kopijos savoje šalyje, įvertinti, pasigrožėti ir nuspręsti. Turino drobulės mistikos įkvėpti, vieni kuria filmus (čia galima paminėti Melą Gibsoną ir jo kultini „Kristaus Kančia“), kiti bando nutapyti tobulą jos atvaizdą, treti įkvėpti maldoms ir religijos nagrinėjimams. Aišku tik viena, vieniems tikėjimas sustiprėjo, kiti pradėjo abejoti.

Naudota medžiaga:
Religijotyros žodynas;
Zenon Ziolkowski, Calun Turynski, in: Encyklopedia “Bialych plam”;
„Turino Drobulė. Neįmenama mįslė“ (Katalikų pasaulio leidiniai);
Tomo Vilucko straipsnis;
www.wikipedija.com/lt

Leave a Comment