Saulės simboliai ir įvaizdis mene
Beveik visur Saulė buvo garbinama ir dažnai sudievinama, bet Saulės kulto būta tik Amerikoje- Peru, Inkų karalystėje, ir Meksikoje, Actekų karalystėje, t.y. jį puoselėjo tik dvi tautos, kurios buvo sukūrusios galingas imperijas. Saulės kultas buvo puoselėtas ir didžiosiose Egipto, Europos ir Azijos civilizacijose: karalius, arba imperatorius, užima aukščiausią vietą socialinėje sandaroje, kaip Saulė- kosminėje sandaroje. Pasaulis gyvuoja actekų imperatoriaus dėka, nors tam, kad jis gyvuotų, per Saulės garbinimo apeigas reikia paaukoti nemažai žmonių gyvybių.
Egiptiečių Saulės kultas- pats išsamiausias ir šlovingiausias. Labai seniai, apie 3000 metų prieš mūsų erą, Saulės dievą Ra imta tapatinti su kitais dievais. Faraonas Menas, garbinęs Horą, dievą sakalą, kurio viena akis buvo Saulė, o kita- Mėnulis, tuomet kūrė pirmąją dinastiją. Saulė, tapusi vyriausiu dievu iš visų egiptiečių dievų, turėjo įvairius vardus. Saulės skritulys buvo vadinamas Atonu, tekanti Saulė- Chepriu, ir tuomet ji buvo vaizduojama kaip milžiniškas skarabėjas, stumiantis Saulės rutulį, lyg tikras skarabėjas mėšlo rutlėlį. Pakilusi į zenitą, Saulė tapdavo Ra, Heliopolio dievu, o saulėlydyje ji tebūdavo senukas Atumas.
Baltai, taigi ir lietuviai, Saulę taip pat gerbė, nors atskiros Saulės dievybės neturėjo. Pirmosios istorinių šaltinių žinios trumpai tesumini Saulės gerbimą, bet apie tai plačiau ir tiksliau nieko nepasako; nieko pažymėtina nepateikia ir vėlesnieji šaltiniai. Daug įdomesnių Saulės gerbimo likučių išsaugojo mūsų senovės liaudis. Saulė buvo vaizduojama kaip mergina su ilgais auksiniais ar linų plaukais, su vainiku. Kituose mituose vaizduojama su auksine karūna ant galvos, apsirengusi ilgais auksiniais drabužiais, su skraiste ant pečių. Saulė buvo laikoma gyvybės teikėja. Gyvybę ji ne tik suteikianti, bet ir palaikanti. Iš didelės pagarbos Saulei buvo draudžiama rodyti į ją pirštu, rodyti jai liežuvį, pamėgdžioti. Saulės gyvenimas laikytas amžinu, niekad nesibaigiančiu. Ji visus žmones lygiai mylinti, visiems lygiai šviečianti. Saulė net ir kelmo neaplenkianti. Geri žmonės būdavo palyginami su Saule.
Yra sakmė, kad labai seniai Saulė ir Mėnulis gyvenę viename namelyje, įsimylėję vienas kitą ir pirmiausiai susilaukę dukters Žemės. Po kurio laiko sisipyko ir norėjo skirtis, bet negalėjo pasidalyti dukers. Tada Dievas pasiuntė Griausmą, kuris taip patvarkęs: dieną į Žemę žiūrės Saulė, o naktį- Mėnuo. Taip jie iki šiol ir pildo Dievo valią.