SISTEMŲ ANALIZĖS METODAI

Yra skiriami keli požiūriai į tarptautinę politiką:

1. Realistinis požiūris. Šio požiūrio atstovai tvirtina, kad politikoje lemia 4 pagrindiniai motyvai:
1) Valstybės dažnai turi konfliktuojančių interesų;
2) Skirtingi interesai gali atvesti prie konfrontacijos arba netgi karo;
3) Valsybės galia turi lemiamos svarbos konfliktų rezultatams ir nulemia jos įtaką kitoms šalims;
4) Politika skirta galios didinimui, jos išsaugojimui ir demonstravimui. Šio požiūrio atstovai yra tos nuomonės, kad negalima žymiai pakeisti žmogiškosios prigimties valdžios klausimu.

2. Idealistinis požiūris. Idealistai atmeta idėją, kad tarptautiniai santykiai gali būti grindžiami jėga. Jie nesutinka, kad tarptautinės politikos pagrindas yrra galios turėjimas ir naudojimas. Taip pat jie skelbia tikį žmogiškosios prigimties humaniškumu.

3. Mokslinis požiūris. Šis požiūris daugiausia paplitęs akademiniuose sluoksniuose. Į tarptautinę politiką žiūrima kaip į tam tikrą mokslo šaką. Politikos moksle reikia remtis atsikartojančiais modeliais bei priežastiniais ryšiais. Yra ieškoma ryšio tarp vidaus ir užsienio politikos.

4. Ekonominis požiūris. Šio požiūrio atstovai mano, kad tarptautinius santykius apsprendžia ekonominiai ryšiai. Šio požiūrio atstovai skirstomi į 3 grupes: klasikinius marksistus, neo-marksistus ir merkantilistus.

Analizuojant tarptautines politines sistemas buvo sukurta daug mokslinių teorijų ir politikos mokyklų. Šiuolaikinės tarptautinės politikos mookyklos yra tokios:
1. Tradicinė analizė. Ši mokykla tęsia tradicinę (aprašomąją) tarptautinės politikos analizę.
2. Strategijos specialistai. Pagrindine savo užduotimi jie laiko maksimaliai padidinti valstybės saugumą.
3. Didieji teoretikai. Jų pagrindiniai teiginiai: tarptautinių santykių srityje reikalingi apibendrinimai, o ne atskirų įvykių nagrinėjimas; tarptautiniai santykiai yra pasikartojantys ir

r atitinka bendrus modelius. Politinių tyrimų esme jie laiko ištirti valstybių elgesio paskatų šaltinius.
4. Vidutinio nuotolio tikslų teorija. Čia svarbiausiais laikomi empiriniai tyrimai, orientuoti į atskiras problemas. Svarbiausias tikslas – numatyti įvykių pasekmes.
5. Tarptautinė politinė ekonomija. Čia nagrinėjami ekonominiai santykiai, prekyba, tarptautinių susitarimų ir institucijų, sukurtų tarpvalstybiniam ekonominiam reguliavimui, veikla.

Analizuojant tarptautinę politiką ji yra suskirstoma į tam tikrus lygmenis.

I. Individų lygio analizė. Dėmesys skiriamas atskirų politinių veikėjų požiūrių ir veiksmų analizei. Analizę galima atlikti 3 aspektais: 1) Individų žmogiškoji prigimtis.
2) Individo santykiai su aupančiais individais.
3) Individas kaip asmenybė.

II. Valstybės lygio ananlizė. Dėmesys skiriamas valsybių vidaus ir užsienio politikos sąryšiui. Analizuojant valstybiniu lygiu išskiriami tokie valstybės bruožai:
1) Suverenitetas.
2) Teritorija.
3) Gyventojai.
4) Diplomatinis pripažinimas.
5) Vidaus organizacija.
6) Vidinis lojalumas.
Valstybės gyvenime labai svarbus yra užsienio politikos formavimo procesas. Šiuo požiūriu yra svarbus politinės sistemos tipas, nes jis turi įtakos užsienio poolitikos sprendimų priėmimui.

III. Tarptautinės sistemos lygio ananlizė.
Tarptautinėje sistemoje veikia tokie veiksniai:
1. Valstybės lygio veiksniai.
2. Viršvalstybinio lygio veiksniai. Tai gali būti universalaus tipo arba regioniniai viršvyriausybiniai veiksniai. Kai kurios karinės sąjungos turi viršvalstybinių organizacijų elementų. Prie šių veiksnių priskiriami ir tarptautiniai režimai (pavyzdžiui, jūrų ir vandenynų režimas).
3. Tarpvalstybiniai veiksniai. Juos sudaro dviejų tipų organizacijos: tarpvyriausybinės (tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas, Sveikatos apsaugos organizacija ir kt. Tokių yra apie 400.) ir nevyriausybinės (Katalikų bažnyčia ir kt. Jų yra apie 4000.). Tam tikrų šių veiksnių bruožų turi tarpnacionalinės ko

orporacijos, kurios pagal savo išteklius ir įtaką lenkia net kai kurias valstybes.

Tarptautinės sistemos veiksnių galią sudaro:
1. Karinis pajėgumas.
2. Industrinės galimybės.
3. Gamtos turtai.
4. Technologijos brandumas.
5. Gyventojai.

Sistemos veiklos ypatumai

Daugiapoliarinė sistema. Tokioje sistemoje yra daug konkuruojančių sąjungų ir šalys dažnai keičia savo priklausomybę blokui. Tokia sistema paprastai yra nestabili.

Bipoliarinė sistema. Tokioje sistemoje turi veikti tokios elegesio taisyklės:
1. Stengtis eliminuoti priešingą bloką.
2. Galima kariauti, bet rizika turi būti pasverta.
3. Pastoviai didinti savo galią.
4. Kariaujant išvengti pavaldumo kitam blokui.
5. Stengtis prisijungti prie savo bloko naujus narius.
6. Valstybės, nesančios blokuose, veikia kaip tarpininkai siekiant sumažinti karo pavojų.

Unipoliarinė sistema. Tokia sistema gali atsirasti keliais būdais: susikurs pasaulinė imperija vienos valstybės pagrindu arba bus įkurta kokios nors formos pasaulinė vyriausybė. Tokios sistemos elgesio taisyklės:
1. Atskirų valstybių veiksmai turi būti derinami su centrine vyriausybe, jei tie veiksmai liečia kitas valstybes.
2. Ginčai tarp valstybių turi būti sprendžiami tarpininkaujant centrinei vyriausybei.
3. Pavaldūs veiksniai, pažeidę elgesio taisykles, turi būti baudžiami.
4. Centrinė valdžia turi valdyti karines ir ekonomines priemones.
5. Pavaldžių valstybių pastangas pasiekti nepriklausomybę centrinė valdžia turi slopinti.
6. Centrinė valdžia galėtų mažinti pavaldžių valstybių autonomiją.

Tripoliarinė sistema. Tokia sistema neturi analogų tarptautinių santykių istorijoje. Tokioje sistemoje gali būti tokie atvejai: 1. Visi 3 veiksniai draugiški.
2. Vienas draugiškas su kitais dviem, bet likusieji du priešiški.
3. Du draugiški, bet priešiški trečiam.
4. Visi priešiški.

Jėgos balansas

Realistai tiki jėgos balanso teorijos efektyvumu todėl, kad:
a) yra tendencija, kad kai kurios valstybės siekia re

egioninės ar pasaulinės hegemonijos,
b) kitos valstybės siekia tam priešintis jungdamosis į sąjungas ir stiprindamos galią,
c) jėgos balansas pageidautinas todėl, kad apsaugo šalių nepriklausomybę ir sukuria pusiausvyrą, kuri palaiko taiką.

Leave a Comment