Šio skyriaus pradžioje nusakoma, kad religinis veiksnys reiškiasi klausimais: kokia yra galutinė egzistencijos prasmė? Kodėl verta gyventi? Kodėl egzistuoja skausmas, mirtis? Iš ko ir kam sukurta tikrovė? Manau, kad bent vienas iš šių klausimų tikrai yra iškilęs keikvienam iš mūsų. Ir dauguma žmonių visą gyvenimą bando rasti atsakymus į šiuos klausimus. Tačiau manau tai nėra lengva, nes šio atsakymo nerasi jokioje knygoje, manau jį gali atrasti tik pats žmogus savyje. O anot autoriaus protas išties nenurimsta, kol randa visiškai išsamų atsakymą. Taigi religinis jausmas glūdi mūsų „aš“ tikrovėje šių klausimų lygmenyje. Tačiau anot Francesco Severi, kuris minimas šiame skyriuje, kuo labiau pažengi į priekį, tuo labiau nori eiti dar toliau, juk ne veltui sakoma, kad sužinoti viską yra neįmanoma, tam žmogui neužtektų laiko, juk kaskart viskas tobulėja, kažkas pakeičia. Taip pat šie klausimai yra susiję su būties gelme ir anot Šventojo Pauliaus jie priverčia prabilt mūsų būties gelmes, jis juos tapatina su energija, kuri valdo visą žmogišką mobilumą. Šie klausimai beto dar ir apibrėžia tą gamtos vietą, kur yra teigiama visa ko prasmė. Tagi religinsi jausmas yra tik tai, kas yra teigiama ir teisinga, juk religija jokiu būdu negali būti neigiama ir neteisinga. Šiame skyriuje man labiausiai patiko žmogiškojo gyvenimo palyginimas su lapų įvaizdžiu ir pasakymas, kad jie begalo tinka žmogiškąjam trapumui nusakyti. Aš visiškai sutinku su šiuo palyginimu, nes žmogus tikrai yra trapus, jis nera tasparus pagundoms, jis tiesiog greitai gali paskysti, tam, kad išlaikytum reikia būti pakankamai tvirtam, o tokių žmonių manau tikrai nėra labai daug. „Taigi religinis jausmas yra savybė, kuri apibūdina žmogiškąjį gamtos lygmenį bei sutampa su
protinga nuojauta ir dramatišku gyvenimu, kurie žmogų, žvelgiantį į savo gyvenimą ir į kitus į save panašius, priverčia sakyti: „esame lyg lapai..“. Tagi iš šio sakinio galima nusakyti, kad religinis jausmas yra pakankamai trapus ir jis turi sutampi su protinga nuojauta ir dramatišku gyvenimu. Mano manymu, dramatiškas gyvenimas padeda labiau įžvelgti gyvenimo prasmę, tokiu momentu žmogus pradeda labaiu apie tai mąstyti, pradeda ieškoti atsakymų i klausimus, juk dažniausiai tiek kurie visą laiką gerai gyvena apie tai net nesusimasto, tiesiog jiem net nekyla toks klausimas, kadangi jie ir taip gerai gyvena, jiem nieko nertuksta ir jie tiesiog neieško nieko daugiau. Tačiau dažniausiai tokie žmonės būna tiesiog materialistai ir jiems nėra pakankamai svarbus dvasinis pasaulis. Tačiau vis dėl to manau, kad šis klausimas anksčiau ar vėlaiu iškyla kiekvienam iš mūsų. Nes žmogui negali visada būti gerai ir jis negali visa gyvenimą būt viskuo patenkintas, nes jei mums visa būtų gerai, mes nesuprastume kas ištikrųjų yra gėris, visos gyvenimiškos blogybės tik sustiprina gėrio pajautimą ir jį padaro dar svarbesniu. „Tai ko žmogus ieško malonumuose yra begalybė ir niekas niekada neatsisakytų vilties siekti šios begalybės“. Šis teiginys taikliai nusako žmogų, juk kiekvienas nori patirti kuo daugiau malonumų, kurie niekada nesibaigia, tačiau gaila, kad ne visi tuos malonumus supranta teisingai, daugelis žmonių juos supranta kaip kūniškus malonumus, tačiau tikrieji malonumai, mano manymu, yra tie kurie teikia džiaugsmo sielai, o ne kūnui. „Religinis jausmas yra proto gebėjimas išreikšti savo giliąją prigimtį, iškeliant galutinį klausimą, toks neišvengiamas klausimas glūdi kiekviename individe, jo žvilgsnije į visą ką“. Taigi religinis jausmas būdingas kiekvienam iš mūsų …