Vaiko socializacija

Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva ryžtingai žengė demokratinės visuomenės kūrimo ir rinkos ekonomikos link. Ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą. Nepriklausomoje Lietuvoje gimė jau 375 tūkstančiai vaikų. Prieš vienuoliką metų pasaulio viršūnių susitikime vaikų klausimais pasaulio vadovai prisiėmė bendrą įsipareigojimą ir išleido neatidėliotiną visuotinį kreipimąsi, kad kiekvienam vaikui būtų suteikta geresnė ateitis. Pirmais dešimtmetis po Lietuvos nepriklausomybės buvo netolygus vaiko gerovės atžvilgiu. Per tuos dešimt metų susikūrė vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri dabar yra kiekvienoje savivaldybėje, pradėtos kurti socialinės innstitucijos, mokyklose bei kitose ugdymo institucijose buvo steigiami socialinių pedagogų (socialinių darbuotojų) etatai. Tai tik rodo, kad Lietuva rūpinasi vaikų gerove. Vaikų padėtis tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, yra glaudžiai susijusi su socialinės politikos ir socialinės apsaugos sferomis. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje pastaraisias metais vaikų gerovės problemos yra aktyviai diskutuojamos ir analizuojamos.
Socializacija – vaikystėje prasidedantis procesas: išmokdamas visuomenės normų, dėsnių ir gyvenimo būdo, asmuo tampa visuomenės nariu. Didžiausią įtaką vaikui socializacijos metu turi:
 šeima (šeimos nariai – socializacijos agentai). Šeima iššlieka esminiu ateinančios kartos socializacijos sėkmę lemiančiu veiksniu. Kol kas niekas su tuo negali konkuruoti ir ypač motinos, laiduojančios emocinę – jausminę atmosferą, ryšių gilumą, šilumą poveikiu vaiko socializacijai.
 mokykla (mokytojai, knygos);
 bendraamžiai;
 televizija;
 darbas;
 religija;
 kitos institucijos.
Žmogaus socialinė raida – tai procesas, kuris plečia žmonių pa

asirinkimo galimybes. Žmogaus socialinė raida tai labai sudėtingas procesas. Bet kuriame išsivystymo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, kurie yra reikalingi tam, kad pasiekti normalų gyvenimo lygį. Žmogaus socialinė raida vien tais dalykais neapsiriboja. Asmens ir visuomenės gerovė priklauso ne tik nuo pajamų didžio, bet ir nuo to, kaip tos pajamos būs naudojamos ateityje.

Socializacija – procesas, kurio metu visuomenės kultūra perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Bendrai socializacija apima individo kultūrinį bei socialinį tobulėjimą ir individo vystymą. T. Parson ir R. Bales pažymėjo, kad socializacija, kuri vyksta šeimoje ar kitose socialinėse grupėse, institucijose, kiekvieną individą integruoja į visuomenę atskirai, bet kartu suudaro galimybes kurti savo individualybės vertybes bei bruožus.
Kai kurie autoriai išskiria dvi socializacijos rūšis: tai pirminė ir antrinė socializacija. Šios dvi socializacijos rūšys išskiriamos dažniausiai remiantis tyrinėjamų asmenų amžiumi. Pirminė socializacija yra ta pirmoji socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu. Pirminė socializacija siejama su ankstyvąja vaikyste. Pirminė socializacija galima tik tada, kai individas turi pilnavertę šeimą ar globėjus ir kai socializacijos procese gali pakankamai dalyvauti kiti socialiniai institutai, kurių padedamas asmuo gali tapti pi

ilnaverčiu visuomenės nariu. Antrinė socializacija yra tolesnis procesas, padedantis jau socializuotam individui įsitraukti į naujas objektyvaus jo visuomenės pasaulio sritis. Ši socalizacija siejama su tuo asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos socialinės grupės, asmenys.
Autoriai savo knygoje pasitelkė pozityviosios socializacijos terminą. Pozityvioji socializacija – tai pozityvių veiksmų politika. Pozityvių veiksmų politika, daugelyje valstybių dar įvardijama kaip pozityvaus diskriminavimo politika, suprantama, kai silpnesniems socialinių grupių atstovams teikiama pirmenybė lavinantis, įsidarbinant, įsigyjant būstą, paskolas ir kt. Tokia pozityvių veiksmų politika propaguojama daugelyje valstybių: Švedijoje, Belgijoje, Olandijoje, Italijoje. Kai kuriuose Vakarų Europos kraštuose ir Lietuvoje egzistuojantis socialinės apsaugos terminas kartais suprantamas labai plačiai ir apima tokias sritis kaip sveikatos apsauga ir darbo aplinka. Lietuvoje socialinė apsauga apima socialinį draudimą, socialinę paramą ir specialiąsias socialines išmokas.
Socialinė politika – tai valstybės pastangos savo institucijomis siekti sudaryti savo piliečiams lygias galimybes ir teisė į švietiną, sveikatos apsaugą, būstą, socialines paslaugas. Socialinė apsauga – tai vastybės ar privačių institucijų teikiama materialinė parama ar socialinės paslaugos.
Vaiko politika – socialinės politikos dalis, kuri užtikrina būtinąją vaiko socialinę raidą normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Remiantis Vaikų teisių konvencija, vaiko politika nusakyta trimis principais:
 vaiko apsauga – tai vaiko teisė augti savo šeimoje, gauti profesionalią pagalbą, bei būti apsaugotam nuo bet kokio smurto;
 vaiko aprūpinimas – teisė į išteklius ir paslaugas;
 vaiko dalyvavimas – vaiko te
eisė veikti, išreikšti savo nuomonę.

Žmogaus socialinė raida glaudžiai siejasi su vieno ar kito krašto kultūra ir tradicijomis. Kultūra yra susijusi su išmoktomis, visuomeniškai įgytomis elgesio tradicijomis, sutinkamomis žmonių visuomenėse. Antropologai paprastai minėdami kultūra, galvoje turi žmonių grupei būdingą bendrą, visuomeniškai įgytą gyvenseną. Su kultūros sąvoka glaudžiai siejasi visuomenės sąvoka. Kai kurie autoriai visuomenę apibrėžia kaip organizuotą žmonių grupę, kuri turi bendrą tėvynę ir kurios nariai siekia išlikimo ir gerovės. Kiekviena visuomenė turi savo kultūrą.
Socialinis darbas – tai profesinė veikla, pasireiškianti tiesiogine intervencija arba pagalba sudėtingose situacijose. Socialinio darbo tikslai:
 skatinti žmonijos pastangas jos pačios gerovei kelti;
 siekti, kad veiksmai, nukreipti į žmones ar žmonių grupes, padėti jiems tapti kuo autonomiškesniems ir nepriklausomiems;
 siekti pagerinti žmonių tarpusavio santykius jų pačių labui;
 socialinėje aplinkoje pasirinkti tokią vietą, kuri būtų patogiausia stebėjimui ir greitoms intervencijoms.
Pagrindinis socialinio pedagogo (darbuotojo) profesinės veiklos tikslas – vaiko gerovė, kurios jis siekia, spręsdamas dalinius uždavinius: ugdydamas socialinius įgūdžius, teikdamas vaikui reikalingas socialines paslaugas, sudarydamas prielaidas pozityviajai vaiko socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogo (darbuotojo) paskirtis o būti vaiko advokatu visose vaikui svarbiose situacijose. Socialiniam pedagogui (darbuotojui) būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba numatyti specialistus (institucijas), kurie gali pa

adėti spręsti problemą, jei socialinis pedagogas (darbuotojas) vienas išspręsti konkrečios problemos negali.
Kiekviena visuomenė turi rasti vietos visiems savo nariams ir suteikti jiems galimybę įnešti savo kūrybinį indėlį į visumą, tuo rūpinasi socialiniai darbuotojai.
Lietuvoje 1996 metais priimtame Socialinių paslaugų įstatyme suformuluotos ir apibrėžtos socialinių paslaugų teikimo nuostatos. Socialinės paslaugos teikiamos toms asmenų grupėms, kurios yra tiesiogiai paliestos skurdo ir nepriteklių bei labiausiai pažeidžiamos:
 našlaičiams,
 beglobiams vaikams,
 benamiams,
 bedarbiams,
 neįgaliesiems,
 seniems žmonėms.
Socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, t. y. mažiausius ir silpniausius piliečius. Socialinis pedagogas – vienas pagrindinių pozityviosios socializacijos vadovų, socialinės pagalbos proceso koordinatorius ir iniciatorius. Socialiniai pedagogai padeda vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Socialiniai pedagogai prisideda prie ugdymo proceso, padėdami suprasti, kokia yra ugdytinio psichologinė ir socialinė sklaida ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.
Mes gyvename įvairių sistemų apsuptyje. Kai kurių sistemų ryšiai yra labai glaudūs, kai kurių mažiau susiję. Svarbiausia ir artimiausia vaikui bendrija – šeima. Šeima yra unikali socialinė institucija, nes joje pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros grupės nariu ir prasideda jo ankstyvoji socializacija šeimoje, vėliau, šeimai padedant, už jos ribų. Šeimos jungiasi į bendruomenę, kuri turi irgi labai didelę įtaką vaiko socializacijai. Bendruomenė – šeimų ar žmonių grupė, kurią jungia tam tikros bendro naudojimo vertybės ir kuri turi bendras tarnybas, įstaigas, interesus ar geografinį artumą.
Šeima – svarbus veiksnys, formuojantis vaiko asmenybę. Šeimos vertybių įtaka vaiko elgesiui yra visuotinai patvirtinta. Vaikas neigiamai aplinkos įtakai sugeba atsispirti tik tada, kai gyvenimo pavyzd žius „perleidžia per auklėjimo filtrą“ arba patiria skaudžias gyvenimiškas pamokas.
Be šeimos – artimiausios bendruomenės, kuri yra veiksmingiausias socializacijos proceso komponentas, svarbia socialine edukacine institucija bendruomenėje ilgus šimtmečius buvo ir tebėra Bažnyčia. Bažnyčia yra tas pagrindas, kurio dėka žmonės užmezga įvairius socialinius ryųius: šeimyninius, prekybinius, politinius ir pan., išlaiko tėstinumą, reguliuoja socialinius santykius, atlieka kitas, ne mažiau svarbias socialines funkcijas.
Mokykla – antroji vaiko bendruomenė, į kurią vaikas patenka po šeimos ir kurioje socializuojasi, įgauna tam tikrus elgesio, bendravimo su bendraamžiais ir vyresniais žmonImis įgūdžius.
Socialinė ekologinė erdvė – tai saugios asmeniui aplinkos formavimas. Šios aplinkos formavimo pagrindą sudaro keturi pagrindiniai lygiai: nacionalinis, regioninis, bendruomeninis ir institucinis.
Socializacija ir vaiko gerovė yra du glaudžiai vienas su kitu susijė komponentai. Viešosios gėrybės, globalinės vertybės ir jų ugdymas o šiandien plačiai aptariama tema, nagrinėjant tiek įvairius istorijos laikotarpius, tiek įvairių valstybių vaiko gerovės ir socializacijos sistemas.
Siekdami optimalios vaiko socializacijos raidos ir gerovės turime remtis šiais vaiko socialinės raidos principais:
 Produktyvumo (socializacijos kokybės). Vaikas negali produktyviai išmokti pirmųjų socializacijos pamokų, jei pažeidžiama pirmoji socializacijos institucija – šeima.
 Lygybės. Vaikai privalo turėti lygias galimybes pasirinkti antrines socializacijos institucijas, kurios padėtų ugdyti socialinius ir kūrybinius gebėjimus. Rizikos grupės vaikai ir vaikai iš socialiai apleistų, disfunkcinių šeimų privalo turėti reguliarią socialinę pedagoginę paramą, teikiamą vaikui ir jo šeimai.
 Didesnių galimybių suteikimo. Visiems vaikams būtina sudaryti didesnes galimybes dalyvauti, kurti ir atsakyti už savo, savo mokyklos, bendruomenės, miesto, krašto gyvenimą.
 Tolydumo.

Tinkama vaiko socializacija plėtojama tik socialiai saugioje, stabilioje šeimoje, palankiausia beglobio vaiko socializacija įmanoma tik šeimos ar šeimynos pagrindu.

Leave a Comment