Religija ir literatūra

RELIGIJA IR LITERATŪRA

Kaip teigiama knygoje “Religijos pedagogika 3”, “bet kokiameninė veikla kyla iš troškimo savo netobulą būvį užbaigti tobulumu(Dieve). Tačiau taip teigdamianaiptol dar nesakome, kad, pavyzdžiui, kiekvienas ilgesiopadiktuotas eilėraštis būtinai turėtų vadintis religinis. Priešingai,reikia įspėti, kad tekstai nebūtų pernelyg greit įvardinti kaipreliginiai. Bet “religiškumo” atspalvį galima įžvelgti ir papras-čiausiuose gyvenimo klausimuose, taigi ir daugelyje tekstų nesunkiaiatpažįstame jų religinę dimensiją. Tokios būna knygos vaikams,kuriose dažnai įpintas religinio auklėjimo momentas, tiesa, neįvardijantjo tiesiogiai kaip “religinio”[1]. M. Motte savo straipsnyje “Religiniai ir krikščioniškiejielementai naujoje vaikų lyrikoje”, mėgina atriboti krikščioniškumo irreligingumo sampratas. Ji tiesiogsiūlo literatūrinius tekstus skirstyti į tris grupes: egzistencinius, religinius ir krikš-čioniškus. 1) Egzistencinei grupei ji priskiria apskritai visus žmogiškosiostematikos tekstus. Šitai grupei priklauso tiek atskirų individų,tiek ir viso pasaulio žmonių,taip pat atsakomybės už mus supantį pasaulį problemos. Teigiama, kad šiekūrybiniaiproduktai neperžengia realumo ribų, nepraveria durų į anapusinį,aukštesnio lygio, pasaulį. Pasiliekama savo ribotume. Tai tarytumsavotiškas tikėjimo prieangis. Todėl M. Motte tokius tekstus siūlo vadinti“etinių” tekstų grupe. 2) Religinei grupei yra priskiriami tokie literatūriniai tekstai,kuriuose aiškiaiatsispindi neapibrėžtas Aukščiausiasis, Kažkas Daugiau, Neaprėpiantysis,amžinasisTeisėjas, begalinis Kūrėjas. Egzistuoja ilgesys Kažko Anapusinio. Taitokie tekstai, kuriuose mūsų pasaulio išganomumo neišsemia vien mūsųpačių susikurtos išgany-mo programos. 3) Krikščioniškajai grupei priskiriami tokie literatūriniaitekstai, kuriuose dvelkia Jėzaus Kristaus, Tėvo ir Šventosios Dvasiospažinimu. Tai yra tekstai, kurie“tematizuoja atsivertimą, prisikėlimą ir gyvenimą anapus mirties irtai išreiškia įsakmiais simboliais, pavyzdžiui žodžių žaisme,

biblinių asmenybių ar metaforų, krikščioniškųjų simbolių, švenčių beitradicijų it t. t. forma”[2]. Nebūtina rašytojų kūrybą bilijiniu pagrindu nagrinėti angažuotai artendencingai. Visai jos nereikėtų nagrinėti dogmatiniu pagrindu,nesvarbu kokiosbažnyčios ar konfesijos rėmuose. Tai susiaurintų akiratį iki vienotaško ar visiškos tamsos. Tuo turėtų užsiimti žmonės turintyssupratimą ne vien apie teologiją, ar religiją, bet ir literatūrą.Būtų gerai, kad tokios pakraipos kritikai ir interpretatoriainusimanytų gerai ir literatūroje, bei religijoje ir teologijoje. Ottilie Dinges teigia, kad religinės grožinės literatūrosžanrui, plačiąja šio žodžio prasme, turėtų priklausyti tik tieveikalai, kurie atitinka šiuos pateiktus reikalavimus: “a) keliamas būties prasmės klausimas; b) vienu žvilgsniu apimamos būties pradžia ir pabaiga,gyvenimas kaip dovana, o žmogus – kaip Dievo kūrinys; c) skatinama tikėti gyvenimu, viltis tiesiog tampa apčiuopiamaijuntama; d) pagrindiniai klausimai keliami dorovės normų, vertybių,sąžinės ir indi-vido bei visuomenės atsakingumo šviesoje; e) orientuojantis į šiuos pagrindinius principus, matomavisos santykių sanpynos kritika”[3]. M. Motte kalbėjo apie religinius ir krikščioniškuosius elementusliteratūroje,o O. Dinges neišskiria krikščioniškosios grožinės literatūros, betkalba bendra reli-gine prasme. Todėl šie keliami reikalavimai religinei grožineiliteratūrai turi būti suprantami tiesiogiai, neišskiriant nė vienosreligijos: krikščionybei, islamui, bu- dizmui, induizmui, judaizmuiir kt. religijoms. O. Dinges keliamus reikalavimusgana sunkoka pritaikyti religinei, tuo labiau krikščioniškailiteratūrai. Tai labiau atitiktų M. Motte paminėtą “etinių” tekstų grupę. Kaip rašoma “Religijos pedagogikoje 3” , tai “grumtynės už Dievoartumą, okartais ir už tam tikrą nuotolį nuo Jo yra toks pat senas reiškinys

kaip ir pati žmoni-ja. Už tų grumtynių retsykiais, o gal ir labai dažnai, slypi baimė,kad nebus pasiek-tas “amžinasis tikslas”. Į XVIII a. pabaigą švietėjai atvirai išsakėšią dvejonę klaus-dami, ar tikėjimas Dievo egzistavimu iš esmės nėra gryna iliuzija?”[4].Tai dar labiauaktualizuoja W. Biermann, kalbėdamas apie teisingumą ir neteisingumąpasaulyje, apie kryžiaus problematiką: “teisingumas yra vien pragare,danguje – malonė, o že-mėje – kryžius”[5]. Tik turintys talentą kūrėjai gali kažko pasiekti gyvenime.Tačiau talentasdar ne viskas. Kad kūrinys artėtų prie tobulumo, reikia įdėti daug“juodo” techninio darbo. Galima teigti, kad profesionalų kūrėją sudaro1% talento, ir 99% “juodo” irsunkaus darbo. Sakoma: jei gali nerašyti, nerašyk. Tačiau daugelisnegali nerašyti.Jie tiesiog jaučia tam poreikį ir potraukį. Todėl “poetas ar poetėpašaukiami dažnaiprieš jų vidinį norą. Tai pranašų dalia. Izaijas, pavyzdžiui, buvopašvęstas į pranašus jo burną palytint degančia žarija (plg. Iz 6, 6),Jeremijo lūpas Dievas pats paliečiasavo ranka: “dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, (…)Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas!” (Jer 1, 5–9)”[6]. Labai įdomus poeto ir pranašo sulyginimas.Pranašas dažniausiai kreipiasi balsu į tautą, o poetas savo pažiūras irjausmus išliejaant popieriaus lapo, arba kompiuterio ekrane. Poezija tai ir yra tamtikra pranašavi-mo forma, kurios metu autorius skaitytojui pateikia tai, ko jisbūdamas užsiėmęs kadieniu gyvenimu galbūt net nepastebi. Poezija, irapskritai grožinė literatūra, žmogų kreipia į gamtą, į amžinybę, į mūsųpačių užslaptintąją gyvenimo pusę. Jau kitoje vietoje M. Motte atsako į galimą priekaištą, jogtekstai – dažnainetgi prieš autoriaus valią – gali būti nesupratingai panaudojami

piktam religiškai interpretuojant: “1. Labai svarbu atskleisti, ką yra sumanęs autorius, kaip jis yra nusistatęsreliginių klausimu atžvilgiu. Tik į tai atsirėmus, galima spręstiapie galimas jo in-tencijas. 2. Bet kuris tekstas, kai jis jau paskelbtas, įgaunasavarankišką gyvenimą, kurio net ir pats autorius nebegali kitaippakreipti. Dažnai pats rašytojas nustemba, kaip jo veikalas yrasuvokiamas. ( Nereikia nė sakyti, kad tekste būtinai turi būtiprielaidos religiniam jo aiškinimui.) 3. Galop kiekvienas skaitytojas veikalą priima savaip ir aiškinajį savaip pa- gal savo biografijos duomenis, kalbos mokėjimą,sugebėjimą “pagauti” įvaizdžius, pagal literatūrinį pasiruošimą, iranaiptol ne paskutinis vaidmuo tenka jo tikėjimo šviesai. Gali būti,kad jis suras metaforų savo tikėjimui reikšti. Tačiau atsakingasinterpretatorius savo asmeninio aiškinimo niekuomet nepateiks kaipautentiškų au- toriaus minčių”[7]. Pastebėta labai taikliai. Aptikus autoriaus naudojamus biblijiniuspersonažus, įvaizdžius ar motyvus, nustačius kokiame kontekste jienaudojami, tik tuomet gali-ma spręsti apie autoriaus intencijas: jis tai daro sąmoningai irparadoksaliai, ar tik naudoja dogminius dalykus savo kūryboje. Taippat teisinga yra tai, kad baigtas tekstas pradeda gyventisavarankišką gyvenimą. Tuomet jis jau nebepriklauso nuo autoriaus, iryra pateiktas kritikos “teismui”. Kaip jau anksčiau buvo minėta, interpre-tatorius turi turėti tam tikrą pasiruošimą literatūrinių tekstųatžvilgiu, kad galėtų juos nagrinėti iš religinės pusės. Dalia Čiočytė apibūdina Biblijos poveikį literatūrai pernusidriekusį ilgą am-žių šleifą istorijos eigoje: “Biblija,- Williamo Blake’o apibūdinimu, didysis meno kodas,- per šimtmečius yra intensyviai veikusi Vakarųliteratūrą: provokavo dialogą,prasmės redeskripciją, modeliavo stilistinę raišką. Formuodamasi beiankstyvuoju laikotarpiu krikščionybė kūrė raštus: greta Evangelijų,

Apaštalų raštų, Apreiškimo Jonui,- kankinių ir šventųjų gyvenimųaprašymus, liturgines knygas. Viduramžiais Senojo ir NaujojoTestamentų siužetai grindė misterinių dramos veikalų formavimą-si; bažnytinės misterijos plėtojosi ir pasaulėjo, “išeidavo” iššventovės pro vakarines duris, vykdavo priešais šventovę (pro fano),gaivino pasaulietinę dramą kaip josšaltinis”[8]. Tai rodo, kad visuomenės ugdymas per biblijinius personažus,įvaizdžius ir motyvus prasideda jau nuo NT pirminių tekstų užrašymo, kurie vėliau randa savovietą vienuolynuose ir bažnyčiose, o nuo viduramžių pradeda sklistiir už jų sienų.Taip pasaulietinė visuomenė pradėjo susipažinti su biblijiniaistekstais jau ne vienper Bažnyčią, bet ir per teatrinius vaidinimus, rodomus viešai, ir kaikuriuos drąsiusrašytojus, kurie nebijojo į Bibliją pažiūrėti netradiciškai.Netradicinis požiūris įBibliją jau pastebimas nuo viduramžių. Lietuvoje skiriama mažai dėmesio vietinių rašytojų ir poetųbiblijinei analizeitikybos pamokų metu. Todėl šis darbas yra bandymas pristatytigalimą, vieno lietuvių autoriaus, Donaldo Kajoko kygos “Dykinėjimai” vienoesė analizę ir aptarimą tikybos pamokos metu. Galbūt tokią ar panašiąkūrybos biblijinę interpretaciją būtų galima atlikti ir literatūros pamokųmetu. Nuo to tik prasiplėstų mokinių akiratis. Rašytojas Donaldas Kajokas savo eseistikos knygos “Dykinėjimai”vienoje dalyje labai aiškiai įžvelgė krikščionybės esmę, apie kuriąnekalba, o gal sąmoningai apie tai užmiršta, Bažnyčios tradicionalistaidvasininkai, taip pat postmodernūs, fundamentalūs ir fanatiškikrikščioniški judėjimai. Kalba eina “Apie nubudusį vienuolį”. Joje vienuolis patenka įnesibaigiantį sapnų ratą, iš kurio neturi jėgų išsikapstyti. Todėlšaukiasi Dievo pagalbos: “Jėzau, kuždėjo jis, suklupęs ant akmeninių

grindų, mano Dieve, neprarask manęs! Maldauju, suteiki malonę, ateik įpagalbą, užtark mano sielą! Ir jeigu tu man padėsi, jei ištrauksi iš šitoklampaus sapnų liūno, pažadu paaukoti tau pačią didžiausią auką – amžiamsatsisakyti to, ką turiu šiame buvime brangiausia iš visų!”[9]. Mūsųnedomina šio vienuolio sapnų liūnas. Įdomiausia yra tai, ką paaukos tasvienuolis, jei Dievas jam padės? Kas jam yra brangiausia iš visų? Dievasišklauso vienuolio maldą ir išlaisvina jį iš amžinai besitęsiančios sapnųrutinos. O vienuolis “rytą vis dėlto įvykdė vakarykštės maldos priesaiką: nustėrusių brolių akivaizdoje atsižadėjo Jėzaus Kristaus, žemai nusilenkėkiekvienam į kojas ir, pasiėmęs drebulinę lazdą, iškeliavo iš Šv. T.Vienuolyno”[10]. Gana problematiškas kūrinys. Dievas iš vienuolio niekonereikalauja, nestato jokių sąlygų. Pats vienuolis atsidūręs beviltiškojepadėtyje šaukiasi Dievo ir pasižada už pagalbą paaukoti jam tai, ką turibrangiausio. Vienuoliui net nebuvo būtina ką nors žadėti Dievui užpagalbą. Juk Kristus yra sakęs: “Ir ko tik prašysite mano vardu, ašpadarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite manęs manovardu, aš padarysiu” (Jn 14: 13, 14). Kristus sako, kad prašančiajam busduota tai, ko jis prašo, ir dar kartą šiuos savo žodžius užtvirtinasekančiame sakinyje. Todėl Dievui atsilyginti už pagalbą nereikia. Šiatsilyginimo sąlyga dar keisčiau nuskamba tuomet, kai pažadas duodamasnugrimzdus į sapnų liūną, o išpildomas jau realybėje. Tai reiškia, kadsapno metu buvo galima prašyti Dievo pagalbos, nesusisaistant pažadųryšiais. Sapnas ir realybė – tai dvi visiškai skirtingos kategorijos.Sapnai yra gyvenimą atpalaiduojanti jungtis. Juk mes savo neužbaigtų sapnų

netęsiame gyvenime. Sapnai yra gyvenimo išdava, o ne atvirkščiai. Tačiaušiame kūrinyje veikia visiškai kita sapnų kokybinė kategorija. Čia jausapnai valdo gyvenimo troškimą ir realybės pojūtį. Tai suprantant,visiškai įmanoma sapne prisižadėjus, tą pažadą išpildyti realybėje. Tačiau,kaip jau anksčiau aptarėme, tikint Dievu, nebūtina jam ką nors žadėti užpagalbą, už prašymo įvykdymą, pakanka tik jo paprašyti, būti prieš jįnuolankiam. Svarbiausia nuolankus prašymas, o ne pažadas. Eikime toliau.Vienuolis pasižada Dievui atsisakyti brangiausio dalyko gyvenime. Dievaspadeda vienuoliui, ir vienuolis paaukoja, tai ką turi brangiausia – Kristų(gal tai autoriaus užuomina į V. Solovjovo apsakymą “Trys pokalbiai irlegenda apie Antikristą”). Kristus yra brangiausias dalykas krikščioniogyvenime, nes be Kristaus nėra išganymo ir naujo gyvenimo: “Taigi kas yraKristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsiradonauja” (2 Kor 6: 17–21); “Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimitikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimipriimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į gyvenimą” (Rom10: 9, 10); “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą,kaip tik per mane” (Jn 14: 6); “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavėsavo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtųamžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16–18). Visos šios citatos iš Naujojo Testamentorodo tai, jog nėra išgelbėjimo, išganymo, naujo bei amžinojo gyvenimo beKristaus. Todėl Kristus ir yra pats brangiausias dalykas kiekvienotikinčiojo, bei vienuolio, gyvenimuose. Tad kodėl vienuolis aukoja Kristų,jei jam jis yra pats brangiausias dalykas pasaulyje? Vienuolį saistopažadas Dievui. Paaukodamas patį brangiausią dalyką Dievui, vienuolis

tiesiog atsižada Kristaus. Pažiūrėkime kokios yra atsižadėjimo pasekmės:“Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojoTėvo akivaizdoje. O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš joišsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje” (Mt 10: 32–33). Štai tokiojesituacijoje, kurioje vienuolis paaukoja patį brangiausią dalyką – Kristų –jis, kaip būtų galima pamanyti, pats save pasmerkia, nes tai padaro“nustėrusių brolių akivaizdoje”. Vienuolis šioje situacijoje savęsnepasmerkia amžinai prapulčiai, o ir Kristus jo negali išsižadėti. Kodėl?Yra skirtumas tarp žodžio atsižadėti ir išsižadėti. Vienuolis Kristausneišsižada, todėl negali būti tokios pačios atsakomosios reakcijos ir išKristaus pusės. Vienuolis tik atsižada Kristaus, tačiau broliai taisupranta kaip išsižadėjimą, ir turbūt vienuolį ima laikyti pražuvėliu, norsšiuo atveju vienuolio statusas panašesnis į sūnaus palaidūno. Broliainežino kas dedasi vienuolio širdyje. Atsižadėdamas, vienuolis dar pasiliekasau galimybę, visai neužkerta kelio, sugrįžti prie Dievo. Vien pasiremiant istorija “Apie nubudusį vienuolį” galima teigti, kadDonaldas Kajokas yra labiau ortodoksalus rašytojas, nei dauguma Bažnyčiostėvų, teologų ar dvasininkų. Todėl jam būtų galima pritaikyti, ir tai visainebūtų klaidinga, Jėzaus pasakytus žodžius vienam Rašto aiškintojui: “Tunetoli nuo Dievo karalystės” (Mk 12: 34 b). D. Kajokas, kaip kūrėjas, yra įvairialypis, kartais sunkiai nuspėjamasar suprantamas. Jo kūryba nėra monotoniška Biblijos atžvilgiu. Jis kelia irsprendžia egzistencijos ir kančios klausimus, kurie yra labai svarbūsasmenybės religiniam ugdymui. Šis autorius yra arti krikščionybės

postulatų, nors kartais ir nevengia polemizuoti su biblijinėmis tiesomis,ar tarti griežtesnį žodį Biblijos atžvilgiu. Pažintine prasme D. Kajokokūryba galėtų turėti teigiamų rezultatų religiniam ugdymui. Todėl dabar galime teigti, kad aptartas D. Kajoko eseistinisstripsnis, bei jame interpretuoti biblijiniai personažai, įvaizdžiai irmotyvai, ugdo skaitytoją pažinti Bibliją ne tik iš vienos,bažnytinės, pusės, bet taip pat į ją pažvelgti per netradicinį irpostmodernų supratimą. Minėto autoriaus esė straipsnio biblijinėinterpretacija labiau būtų skirtina suaugusiųjų ir jaunimo religiniamugdymui. Vaikams tai būtų per sunku suprasti. Jaunimui aktualiausia šio autoriaus straipsnyje turėtų būtineišsenkantis ieškojimas: Dievo, Aukščiausiojo, Kažko. Patiesautoriaus straipsnyje jaučiasi, kad jis dar tebėra ieškojimų kely; kadnėra pasiekęs gyvenimo tobulumo ir pilnatvės; kad šis dievybės ieškojimasjį ves iki gyvenimo pabaigos.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Apie nubudusį vienuolį // Kajokas Donaldas. Dykinėjimai. Kaunas, 1999. 2. Čiočytė Dalia. Biblija lietuvių literatūroje. Vilnius, 1999. 3. Religijos pedagogika 3. Kaunas, 1998.

———————–[1] Religijos pedagogika 3. K. 1998. P. 133.[2] Ten pat. P. 133.[3] Ten pat. P. 134.[4] Ten pat. P. 136.[5] Ten pat. P. 140.[6] Ten pat. P. 135.[7] Ten pat. P. 134.[8] Čiočytė Dalia. Biblija lietuvių literatūroje. V. 1999. P. 7.[9] Apie nubudusį vienuolį // Kajokas Donaldas. Dykinėjimai. K.: 1999. P.204.[10] Ten pat. P. 205.