Religija ir literatūra

RELIGIJA IR LITERATŪRA

Kaip teigiama knygoje “Religijos pedagogika 3”, “bet kokia
meninė veikla kyla iš troškimo savo netobulą būvį užbaigti tobulumu
(Dieve). Tačiau taip teigdami
anaiptol dar nesakome, kad, pavyzdžiui, kiekvienas ilgesio
padiktuotas eilėraštis būtinai turėtų vadintis religinis. Priešingai,
reikia įspėti, kad tekstai nebūtų pernelyg greit įvardinti kaip
religiniai. Bet “religiškumo” atspalvį galima įžvelgti ir papras-
čiausiuose gyvenimo klausimuose, taigi ir daugelyje tekstų nesunkiai
atpažįstame jų religinę dimensiją. Tokios būna knygos vaikams,
kuriose dažnai įpintas religinio auklėjimo momentas, tiesa, neįvardijant
jo tiesiogiai kaip “religinio”[1].

M. Motte savo straipsnyje “Religiniai ir krikščioniškieji
elementai naujoje vaikų llyrikoje”, mėgina atriboti krikščioniškumo ir
religingumo sampratas. Ji tiesiog
siūlo literatūrinius tekstus skirstyti į tris grupes: egzistencinius,

religinius ir krikš-
čioniškus.

1) Egzistencinei grupei ji priskiria apskritai visus žmogiškosios
tematikos tekstus. Šitai grupei priklauso tiek atskirų individų,
tiek ir viso pasaulio žmonių,
taip pat atsakomybės už mus supantį pasaulį problemos. Teigiama, kad šie
kūrybiniai
produktai neperžengia realumo ribų, nepraveria durų į anapusinį,
aukštesnio lygio, pasaulį. Pasiliekama savo ribotume. Tai tarytum
savotiškas tikėjimo prieangis. Todėl M. Motte tokius tekstus siūlo vadinti
“etinių” tekstų grupe.

2) Religinei grupei yra priskiriami tokie literatūriniai tekstai,
kuriuose aiškiai
atsispindi neapibrėžtas Aukščiausiasis, Kažkas Daugiau, Neaprėpiantysis,
amžinasis
Teisėjas, begalinis KKūrėjas. Egzistuoja ilgesys Kažko Anapusinio. Tai
tokie tekstai, kuriuose mūsų pasaulio išganomumo neišsemia vien mūsų
pačių susikurtos išgany-mo programos.

3) Krikščioniškajai grupei priskiriami tokie literatūriniai
tekstai, kuriuose dvelkia Jėzaus Kristaus, Tėvo ir Šventosios Dvasios
pažinimu. Tai yra tekstai, kurie
“tematizuoja atsivertimą, prisikėlimą ir gyvenimą anapus mirties ir
tai

išreiškia įsakmiais simboliais, pavyzdžiui žodžių žaisme,
biblinių asmenybių ar metaforų, krikščioniškųjų simbolių, švenčių bei
tradicijų it t. t. forma”[2].

Nebūtina rašytojų kūrybą bilijiniu pagrindu nagrinėti angažuotai ar
tendencingai. Visai jos nereikėtų nagrinėti dogmatiniu pagrindu,
nesvarbu kokios
bažnyčios ar konfesijos rėmuose. Tai susiaurintų akiratį iki vieno
taško ar visiškos tamsos. Tuo turėtų užsiimti žmonės turintys
supratimą ne vien apie teologiją, ar religiją, bet ir literatūrą.
Būtų gerai, kad tokios pakraipos kritikai ir interpretatoriai
nusimanytų gerai ir literatūroje, bei religijoje ir teologijoje.

Ottilie Dinges teigia, kad religinės grožinės literatūros
žanrui, plačiąja šio žodžio prasme, turėtų priklausyti tik tie
veikalai, kurie atitinka šiuos pateiktus reikalavimus:

“a) keliamas būties prasmės klausimas;

b) vienu žvilgsniu apimamos būties pradžia ir pabaiga,
gyvenimas kaip dovana, o žmogus – kaip Dievo kūrinys;

c) skatinama tikėti gyvenimu, viltis tiesiog tampa apčiuopiamai
juntama;

d) pagrindiniai klausimai keliami dorovės normų, vertybių,
sąžinės irr indi-
vido bei visuomenės atsakingumo šviesoje;

e) orientuojantis į šiuos pagrindinius principus, matoma
visos santykių sanpynos kritika”[3].

M. Motte kalbėjo apie religinius ir krikščioniškuosius elementus
literatūroje,
o O. Dinges neišskiria krikščioniškosios grožinės literatūros, bet
kalba bendra reli-
gine prasme. Todėl šie keliami reikalavimai religinei grožinei
literatūrai turi būti suprantami tiesiogiai, neišskiriant nė vienos
religijos: krikščionybei, islamui, bu- dizmui, induizmui, judaizmui
ir kt. religijoms. O. Dinges keliamus reikalavimus
gana sunkoka pritaikyti religinei, tuo labiau krikščioniškai
literatūrai. Tai labiau atitiktų M. Motte paminėtą “etinių” tekstų grupę.

Kaip rašoma “Religijos pedagogikoje 3” , tai “grumtynės už Dievo
artumą, o
kartais ir u
už tam tikrą nuotolį nuo Jo yra toks pat senas reiškinys
kaip ir pati žmoni-
ja. Už tų grumtynių retsykiais, o gal ir labai dažnai, slypi baimė,
kad nebus pasiek-
tas “amžinasis tikslas”. Į XVIII a. pabaigą švietėjai atvirai išsakė
šią dvejonę klaus-
dami, ar tikėjimas Dievo egzistavimu iš esmės nėra gryna iliuzija?”[4].
Tai dar labiau
aktualizuoja W. Biermann, kalbėdamas apie teisingumą ir neteisingumą
pasaulyje, apie kryžiaus problematiką: “teisingumas yra vien pragare,
danguje – malonė, o že-
mėje – kryžius”[5].

Tik turintys talentą kūrėjai gali kažko pasiekti gyvenime.
Tačiau talentas
dar ne viskas. Kad kūrinys artėtų prie tobulumo, reikia įdėti daug
“juodo” techninio darbo. Galima teigti, kad profesionalų kūrėją sudaro
1% talento, ir 99% “juodo” ir
sunkaus darbo. Sakoma: jei gali nerašyti, nerašyk. Tačiau daugelis
negali nerašyti.
Jie tiesiog jaučia tam poreikį ir potraukį. Todėl “poetas ar poetė
pašaukiami dažnai
prieš jų vidinį norą. Tai pranašų dalia. Izaijas, pavyzdžiui, buvo
pašvęstas į pranašus jo burną palytint degančia žarija (plg. Iz 6, 6),
Jeremijo lūpas Dievas pats paliečia
savo ranka: “dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, (.)
Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas!” (Jer 1, 5–9)”[6]. Labai įdomus

poeto ir pranašo sulyginimas.
Pranašas dažniausiai kreipiasi balsu į tautą, o poetas savo pažiūras ir
jausmus išlieja
ant popieriaus lapo, arba kompiuterio ekrane. Poezija tai ir yra tam
tikra pranašavi-
mo forma, kurios metu autorius skaitytojui pateikia tai, ko jis
būdamas užsiėmęs kadieniu gyvenimu galbūt net nepastebi. Poezija, ir
apskritai grožinė literatūra, žmogų kr
reipia į gamtą, į amžinybę, į mūsų
pačių užslaptintąją gyvenimo pusę.

Jau kitoje vietoje M. Motte atsako į galimą priekaištą, jog
tekstai – dažnai
netgi prieš autoriaus valią – gali būti nesupratingai panaudojami
piktam religiškai interpretuojant:

“1. Labai svarbu atskleisti, ką yra sumanęs autorius, kaip jis

yra nusistatęs
religinių klausimu atžvilgiu. Tik į tai atsirėmus, galima spręsti
apie galimas jo in-
tencijas.

2. Bet kuris tekstas, kai jis jau paskelbtas, įgauna
savarankišką gyvenimą, kurio net ir pats autorius nebegali kitaip
pakreipti. Dažnai pats rašytojas nustemba, kaip jo veikalas yra
suvokiamas. ( Nereikia nė sakyti, kad tekste būtinai turi būti
prielaidos religiniam jo aiškinimui.)

3. Galop kiekvienas skaitytojas veikalą priima savaip ir aiškina
jį savaip pa- gal savo biografijos duomenis, kalbos mokėjimą,
sugebėjimą “pagauti” įvaizdžius, pagal literatūrinį pasiruošimą, ir
anaiptol ne paskutinis vaidmuo tenka jo tikėjimo šviesai. Gali būti,
kad jis suras metaforų savo tikėjimui reikšti. Tačiau atsakingas
interpretatorius savo asmeninio aiškinimo niekuomet nepateiks kaip
autentiškų au- toriaus minčių”[7].

Pastebėta labai taikliai. Aptikus autoriaus naudojamus biblijinius
personažus, įvaizdžius ar motyvus, nustačius kokiame kontekste jie
naudojami, tik tuomet gali-
ma spręsti apie autoriaus intencijas: jis tai daro sąmoningai ir
paradoksaliai, ar tik naudoja dogminius dalykus savo kūryboje. Taip
pat teisinga yra tai, kad baigtas tekstas pradeda gyventi
savarankišką gyvenimą. Tuomet jis jau nebepriklauso nuo autoriaus, ir
yra pateiktas kritikos “teismui”. Kaip jau anksčiau buvo minėta, interpre-
tatorius turi turėti tam tikrą pasiruošimą literatūrinių tekstų
atžvilgiu, kad galėtų juos nagrinėti iš religinės pusės.

Dalia Čiočytė apibūdina Biblijos po
oveikį literatūrai per
nusidriekusį ilgą am-
žių šleifą istorijos eigoje: “Biblija,- Williamo Blake’o apibūdinimu,

didysis meno kodas,- per šimtmečius yra intensyviai veikusi Vakarų
literatūrą: provokavo dialogą,
prasmės redeskripciją, modeliavo stilistinę raišką. Formuodamasi bei
ankstyvuoju laikotarpiu krikščionybė kūrė raštus: greta Evangelijų,
Apaštalų raštų, Apreiškimo Jonui,- kankinių ir šventųjų gyvenimų
aprašymus, liturgines knygas. Viduramžiais Senojo ir Naujojo
Testamentų siužetai grindė misterinių dramos veikalų formavimą-
si; bažnytinės misterijos plėtojosi ir pasaulėjo, “išeidavo” iš
šventovės pro vakarines duris, vykdavo priešais šventovę (pro fano),
gaivino pasaulietinę dramą kaip jos
šaltinis”[8].

Tai rodo, kad visuomenės ugdymas per biblijinius personažus,
įvaizdžius ir motyvus prasideda jau nuo NT pirminių tekstų užrašymo,

kurie vėliau randa savo
vietą vienuolynuose ir bažnyčiose, o nuo viduramžių pradeda sklisti
ir už jų sienų.
Taip pasaulietinė visuomenė pradėjo susipažinti su biblijiniais
tekstais jau ne vien
per Bažnyčią, bet ir per teatrinius vaidinimus, rodomus viešai, ir kai
kuriuos drąsius
rašytojus, kurie nebijojo į Bibliją pažiūrėti netradiciškai.
Netradicinis požiūris į
Bibliją jau pastebimas nuo viduramžių.

Lietuvoje skiriama mažai dėmesio vietinių rašytojų ir poetų
biblijinei analizei
tikybos pamokų metu. Todėl šis darbas yra bandymas pristatyti
galimą, vieno lietuvių autoriaus, Donaldo Kajoko kygos “Dykinėjimai” vieno
esė analizę ir aptarimą tikybos pamokos metu. Galbūt tokią ar panašią
kūrybos biblijinę interpretaciją būtų galima atlikti ir literatūros pamokų
metu. Nuo to tik prasiplėstų mokinių akiratis.

Rašytojas Donaldas Kajokas savo eseistikos knygos “Dykinėjimai”
vienoje dalyje labai aiškiai įžvelgė krikščionybės esmę, apie kurią
nekalba, o gal sąmoningai apie tai užmiršta, Bažnyčios tradicionalistai
dvasininkai, taip pat postmodernūs, fundamentalūs ir fanatiški
krikščioniški judėjimai.

Kalba eina “Apie nubudusį vienuolį”. Joje vienuolis patenka į
nesibaigiantį sapnų ratą, iš kurio neturi jėgų išsikapstyti. Todėl
šaukiasi Dievo pagalbos: “Jėzau, kuždėjo jis, suklupęs ant akmeninių
grindų, mano Dieve, neprarask manęs! Maldauju, suteiki malonę, ateik į
pagalbą, užtark mano sielą! Ir jeigu tu man padėsi, jei ištrauksi iš šito
klampaus sapnų liūno, pažadu paaukoti tau pačią didžiausią auką – amžiams
atsisakyti to, ką turiu šiame buvime brangiausia iš visų!”[9]. Mūsų
nedomina šio vienuolio sapnų liūnas. Įdomiausia yra tai, ką paaukos tas
vienuolis, jei Dievas jam padės? Kas jam yra brangiausia iš visų? Dievas
išklauso vienuolio maldą ir išlaisvina jį iš amžinai besitęsiančios sapnų
rutinos. O vienuolis “rytą vis dėlto įvykdė vakarykštės maldos priesaiką:

nustėrusių brolių akivaizdoje atsižadėjo Jėzaus Kristaus, žemai nusilenkė
kiekvienam į kojas ir, pasiėmęs drebulinę lazdą, iškeliavo iš Šv. T.
Vienuolyno”[10]. Gana problematiškas kūrinys. Dievas iš vienuolio nieko
nereikalauja, nestato jokių sąlygų. Pats vienuolis atsidūręs beviltiškoje
padėtyje šaukiasi Dievo ir pasižada už pagalbą paaukoti jam tai, ką turi
brangiausio. Vienuoliui net nebuvo būtina ką nors žadėti Dievui už
pagalbą. Juk Kristus yra sakęs: “Ir ko tik prašysite mano vardu, aš
padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite manęs mano
vardu, aš padarysiu” (Jn 14: 13, 14). Kristus sako, kad prašančiajam bus
duota tai, ko jis prašo, ir dar kartą šiuos savo žodžius užtvirtina
sekančiame sakinyje. Todėl Dievui atsilyginti už pagalbą nereikia. Ši
atsilyginimo sąlyga dar keisčiau nuskamba tuomet, kai pažadas duodamas
nugrimzdus į sapnų liūną, o išpildomas jau realybėje. Tai reiškia, kad
sapno metu buvo galima prašyti Dievo pagalbos, nesusisaistant pažadų
ryšiais. Sapnas ir realybė – tai dvi visiškai skirtingos kategorijos.
Sapnai yra gyvenimą atpalaiduojanti jungtis. Juk mes savo neužbaigtų sapnų
netęsiame gyvenime. Sapnai yra gyvenimo išdava, o ne atvirkščiai. Tačiau
šiame kūrinyje veikia visiškai kita sapnų kokybinė kategorija. Čia jau
sapnai valdo gyvenimo troškimą ir realybės pojūtį. Tai suprantant,
visiškai įmanoma sapne prisižadėjus, tą pažadą išpildyti realybėje. Tačiau,
kaip jau anksčiau aptarėme, tikint Dievu, nebūtina jam ką nors žadėti už
pagalbą, už prašymo įvykdymą, pakanka tik jo paprašyti, būti prieš jį
nuolankiam. Svarbiausia nuolankus prašymas, o ne pažadas. Eikime toliau.
Vienuolis pasižada Dievui atsisakyti brangiausio dalyko gyvenime. Dievas
padeda vienuoliui, ir vienuolis paaukoja, tai ką turi brangiausia – Kristų
(gal tai autoriaus užuomina į V. Solovjovo apsakymą “Trys pokalbiai ir
legenda apie Antikristą”). Kristus yra brangiausias dalykas krikščionio
gyvenime, nes be Kristaus nėra išganymo ir naujo gyvenimo: “Taigi kas yra
Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado
nauja” (2 Kor 6: 17–21); “Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi
tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi
priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į gyvenimą” (Rom
10: 9, 10); “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą,
kaip tik per mane” (Jn 14: 6); “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė
savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų
amžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16–18). Visos šios citatos iš Naujojo Testamento
rodo tai, jog nėra išgelbėjimo, išganymo, naujo bei amžinojo gyvenimo be
Kristaus. Todėl Kristus ir yra pats brangiausias dalykas kiekvieno
tikinčiojo, bei vienuolio, gyvenimuose. Tad kodėl vienuolis aukoja Kristų,
jei jam jis yra pats brangiausias dalykas pasaulyje? Vienuolį saisto
pažadas Dievui. Paaukodamas patį brangiausią dalyką Dievui, vienuolis
tiesiog atsižada Kristaus. Pažiūrėkime kokios yra atsižadėjimo pasekmės:
“Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo
Tėvo akivaizdoje. O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo
išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje” (Mt 10: 32–33). Štai tokioje
situacijoje, kurioje vienuolis paaukoja patį brangiausią dalyką – Kristų –
jis, kaip būtų galima pamanyti, pats save pasmerkia, nes tai padaro
“nustėrusių brolių akivaizdoje”. Vienuolis šioje situacijoje savęs
nepasmerkia amžinai prapulčiai, o ir Kristus jo negali išsižadėti. Kodėl?
Yra skirtumas tarp žodžio atsižadėti ir išsižadėti. Vienuolis Kristaus
neišsižada, todėl negali būti tokios pačios atsakomosios reakcijos ir iš
Kristaus pusės. Vienuolis tik atsižada Kristaus, tačiau broliai tai
supranta kaip išsižadėjimą, ir turbūt vienuolį ima laikyti pražuvėliu, nors
šiuo atveju vienuolio statusas panašesnis į sūnaus palaidūno. Broliai
nežino kas dedasi vienuolio širdyje. Atsižadėdamas, vienuolis dar pasilieka
sau galimybę, visai neužkerta kelio, sugrįžti prie Dievo.

Vien pasiremiant istorija “Apie nubudusį vienuolį” galima teigti, kad
Donaldas Kajokas yra labiau ortodoksalus rašytojas, nei dauguma Bažnyčios
tėvų, teologų ar dvasininkų. Todėl jam būtų galima pritaikyti, ir tai visai
nebūtų klaidinga, Jėzaus pasakytus žodžius vienam Rašto aiškintojui: “Tu
netoli nuo Dievo karalystės” (Mk 12: 34 b).

D. Kajokas, kaip kūrėjas, yra įvairialypis, kartais sunkiai nuspėjamas
ar suprantamas. Jo kūryba nėra monotoniška Biblijos atžvilgiu. Jis kelia ir
sprendžia egzistencijos ir kančios klausimus, kurie yra labai svarbūs
asmenybės religiniam ugdymui. Šis autorius yra arti krikščionybės
postulatų, nors kartais ir nevengia polemizuoti su biblijinėmis tiesomis,
ar tarti griežtesnį žodį Biblijos atžvilgiu. Pažintine prasme D. Kajoko
kūryba galėtų turėti teigiamų rezultatų religiniam ugdymui.

Todėl dabar galime teigti, kad aptartas D. Kajoko eseistinis
stripsnis, bei jame interpretuoti biblijiniai personažai, įvaizdžiai ir
motyvai, ugdo skaitytoją pažinti Bibliją ne tik iš vienos,
bažnytinės, pusės, bet taip pat į ją pažvelgti per netradicinį ir
postmodernų supratimą. Minėto autoriaus esė straipsnio biblijinė
interpretacija labiau būtų skirtina suaugusiųjų ir jaunimo religiniam
ugdymui. Vaikams tai būtų per sunku suprasti.

Jaunimui aktualiausia šio autoriaus straipsnyje turėtų būti
neišsenkantis ieškojimas: Dievo, Aukščiausiojo, Kažko. Paties
autoriaus straipsnyje jaučiasi, kad jis dar tebėra ieškojimų kely; kad
nėra pasiekęs gyvenimo tobulumo ir pilnatvės; kad šis dievybės ieškojimas
jį ves iki gyvenimo pabaigos.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Apie nubudusį vienuolį // Kajokas Donaldas. Dykinėjimai. Kaunas,

1999.

2. Čiočytė Dalia. Biblija lietuvių literatūroje. Vilnius, 1999.

3. Religijos pedagogika 3. Kaunas, 1998.

———————–
[1] Religijos pedagogika 3. K. 1998. P. 133.
[2] Ten pat. P. 133.
[3] Ten pat. P. 134.
[4] Ten pat. P. 136.
[5] Ten pat. P. 140.
[6] Ten pat. P. 135.
[7] Ten pat. P. 134.
[8] Čiočytė Dalia. Biblija lietuvių literatūroje. V. 1999. P. 7.
[9] Apie nubudusį vienuolį // Kajokas Donaldas. Dykinėjimai. K.: 1999. P.
204.
[10] Ten pat. P. 205.

Leave a Comment