RELIGIJA IR LITERATŪRA
Kaip teigiama knygoje “Religijos pedagogika 3”, “bet kokia meninė veikla kyla iš troškimo savo netobulą būvį užbaigti tobulumu
(Dieve). Tačiau taip teigdami anaiptol dar nesakome, kad, pavyzdžiui, kiekvienas ilgesio padiktuotas eilėraštis būtinai turėtų vadintis religinis. Priešingai, reikia įspėti, kad tekstai nebūtų pernelyg greit įvardinti kaip religiniai. Bet “religiškumo” atspalvį galima įžvelgti ir papras-
čiausiuose gyvenimo klausimuose, taigi ir daugelyje tekstų nesunkiai atpažįstame jų religinę dimensiją. Tokios būna knygos vaikams, kuriose dažnai įpintas religinio auklėjimo momentas, tiesa, neįvardijant jo tiesiogiai kaip “religinio”[1].
M. Motte savo straipsnyje “Religiniai ir krikščioniškieji elementai naujoje vaikų lyrikoje”, mėgina atriboti krikščioniškumo ir religingumo sampratas. Ji tiesiog siūlo literatūrinius tekstus skirstyti į tris grupes: egzistencinius, religinius ir krikš-
čioniškus.
1) Egzistencinei grupei ji priskiria apskritai visus žmogiškosios tematikos tekstus. Šitai grupei priklauso tiek atskirų individų, tiek ir viso pasaulio žmonių, taip pat atsakomybės už mus supantį pasaulį problemos. Teigiama, kad šie kūrybiniai produktai neperžengia realumo ribų, nepraveria durų į anapusinį, aukštesnio lygio, pasaulį. Pasiliekama savo ribotume. Tai tarytum savotiškas tikėjimo prieangis. Todėl M. Motte tokius tekstus siūlo vadinti “etinių” tekstų grupe.
2) Religinei grupei yra priskiriami tokie literatūriniai tekstai, kuriuose aiškiai atsispindi neapibrėžtas Aukščiausiasis, Kažkas Daugiau, Neaprėpiantysis, amžinasis
Teisėjas, begalinis Kūrėjas. Egzistuoja ilgesys Kažko Anapusinio. Tai tokie tekstai, kuriuose mūsų pasaulio išganomumo neišsemia vien mūsų pačių susikurtos išgany-mo programos.
3) Krikščioniškajai grupei priskiriami tokie literatūriniai tekstai, kuriuose dvelkia Jėzaus Kristaus, Tėvo ir Šventosios Dvasios pažinimu. Tai yra tekstai, kurie “tematizuoja atsivertimą, prisikėlimą ir gyvenimą anapus mirties ir tai išreiškia įsakmiais simboliais, pavyzdžiui žodžių žaisme, biblinių asmenybių ar metaforų, krikščioniškųjų simbolių, švenčių bei tradicijų it t. t. forma”[2].
Nebūtina rašytojų kūrybą bilijiniu pagrindu nagrinėti angažuotai ar tendencingai. Visai jos nereikėtų nagrinėti dogmatiniu pagrindu, nesvarbu kokios bažnyčios ar konfesijos rėmuose. Tai susiaurintų akiratį iki vieno taško ar visiškos tamsos. Tuo turėtų užsiimti žmonės turintys supratimą ne vien apie teologiją, ar religiją, bet ir literatūrą.
Būtų gerai, kad tokios pakraipos kritikai ir interpretatoriai nusimanytų gerai ir literatūroje, bei religijoje ir teologijoje.
Ottilie Dinges teigia, kad religinės grožinės literatūros žanrui, plačiąja šio žodžio prasme, turėtų priklausyti tik tie veikalai, kurie atitinka šiuos pateiktus reikalavimus:
“a) keliamas būties prasmės klausimas;
b) vienu žvilgsniu apimamos būties pradžia ir pabaiga, gyvenimas kaip dovana, o žmogus – kaip Dievo kūrinys;
c) skatinama tikėti gyvenimu, viltis tiesiog tampa apčiuopiamai juntama;
d) pagrindiniai klausimai keliami dorovės normų, vertybių, sąžinės ir indi-
vido bei visuomenės atsakingumo šviesoje;
e) orientuojantis į šiuos pagrindinius principus, matoma visos santykių sanpynos kritika”[3].
M. Motte kalbėjo apie religinius ir krikščioniškuosius elementus literatūroje, o O. Dinges neišskiria krikščioniškosios grožinės literatūros, bet kalba bendra reli-
gine prasme. Todėl šie keliami reikalavimai religinei grožinei literatūrai turi būti suprantami tiesiogiai, neišskiriant nė vienos religijos: krikščionybei, islamui, bu- dizmui, induizmui, judaizmui ir kt. religijoms. O. Dinges keliamus reikalavimus gana sunkoka pritaikyti religinei, tuo labiau krikščioniškai literatūrai. Tai labiau atitiktų M. Motte paminėtą “etinių” tekstų grupę.
Kaip rašoma “Religijos pedagogikoje 3” , tai “grumtynės už Dievo artumą, o kartais ir už tam tikrą nuotolį nuo Jo yra toks pat senas reiškinys kaip ir pati žmoni-
ja. Už tų grumtynių retsykiais, o gal ir labai dažnai, slypi baimė, kad nebus pasiek-
tas “amžinasis tikslas”. Į XVIII a. pabaigą švietėjai atvirai išsakė šią dvejonę klaus-
dami, ar tikėjimas Dievo egzistavimu iš esmės nėra gryna iliuzija?”[4].
Tai dar labiau aktualizuoja W. Biermann, kalbėdamas apie teisingumą ir neteisingumą pasaulyje, apie kryžiaus problematiką: “teisingumas yra vien pragare, danguje – malonė, o že-
mėje – kryžius”[5].
Tik turintys talentą kūrėjai gali kažko pasiekti gyvenime.
Tačiau talentas dar ne viskas. Kad kūrinys artėtų prie tobulumo, reikia įdėti daug “juodo” techninio darbo. Galima teigti, kad profesionalų kūrėją sudaro
1% talento, ir 99% “juodo” ir sunkaus darbo. Sakoma: jei gali nerašyti, nerašyk. Tačiau daugelis negali nerašyti.
Jie tiesiog jaučia tam poreikį ir potraukį. Todėl “poetas ar poetė pašaukiami dažnai prieš jų vidinį norą. Tai pranašų dalia. Izaijas, pavyzdžiui, buvo pašvęstas į pranašus jo burną palytint degančia žarija (plg. Iz 6, 6),
Jeremijo lūpas Dievas pats paliečia savo ranka: “dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, (…)
Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas!” (Jer 1, 5–9)”[6]. Labai įdomus poeto ir pranašo sulyginimas.
Pranašas dažniausiai kreipiasi balsu į tautą, o poetas savo pažiūras ir jausmus išlieja ant popieriaus lapo, arba kompiuterio ekrane. Poezija tai ir yra tam tikra pranašavi-
mo forma, kurios metu autorius skaitytojui pateikia tai, ko jis būdamas užsiėmęs kadieniu gyvenimu galbūt net nepastebi. Poezija, ir apskritai grožinė literatūra, žmogų kreipia į gamtą, į amžinybę, į mūsų pačių užslaptintąją gyvenimo pusę.
Jau kitoje vietoje M. Motte atsako į galimą priekaištą, jog tekstai – dažnai netgi prieš autoriaus valią – gali būti nesupratingai panaudojami piktam religiškai interpretuojant:
“1. Labai svarbu atskleisti, ką yra sumanęs autorius, kaip jis yra nusistatęs religinių klausimu atžvilgiu. Tik į tai atsirėmus, galima spręsti apie galimas jo in-
tencijas.
2. Bet kuris tekstas, kai jis jau paskelbtas, įgauna savarankišką gyvenimą, kurio net ir pats autorius nebegali kitaip pakreipti. Dažnai pats rašytojas nustemba, kaip jo veikalas yra suvokiamas. ( Nereikia nė sakyti, kad tekste būtinai turi būti prielaidos religiniam jo aiškinimui.)
3. Galop kiekvienas skaitytojas veikalą priima savaip ir aiškina jį savaip pa- gal savo biografijos duomenis, kalbos mokėjimą, sugebėjimą “pagauti” įvaizdžius, pagal literatūrinį pasiruošimą, ir anaiptol ne paskutinis vaidmuo tenka jo tikėjimo šviesai. Gali būti, kad jis suras metaforų savo tikėjimui reikšti. Tačiau atsakingas interpretatorius savo asmeninio aiškinimo niekuomet nepateiks kaip autentiškų au- toriaus minčių”[7].
Pastebėta labai taikliai. Aptikus autoriaus naudojamus biblijinius personažus, įvaizdžius ar motyvus, nustačius kokiame kontekste jie naudojami, tik tuomet gali-
ma spręsti apie autoriaus intencijas: jis tai daro sąmoningai ir paradoksaliai, ar tik naudoja dogminius dalykus savo kūryboje. Taip pat teisinga yra tai, kad baigtas tekstas pradeda gyventi savarankišką gyvenimą. Tuomet jis jau nebepriklauso nuo autoriaus, ir yra pateiktas kritikos “teismui”. Kaip jau anksčiau buvo minėta, interpre-
tatorius turi turėti tam tikrą pasiruošimą literatūrinių tekstų atžvilgiu, kad galėtų juos nagrinėti iš religinės pusės.
Dalia Čiočytė apibūdina Biblijos poveikį literatūrai per nusidriekusį ilgą am-
žių šleifą istorijos eigoje: “Biblija,- Williamo Blake’o apibūdinimu, didysis meno kodas,- per šimtmečius yra intensyviai veikusi Vakarų literatūrą: provokavo dialogą, prasmės redeskripciją, modeliavo stilistinę raišką. Formuodamasi bei ankstyvuoju laikotarpiu krikščionybė kūrė raštus: greta Evangelijų,
Apaštalų raštų, Apreiškimo Jonui,- kankinių ir šventųjų gyvenimų aprašymus, liturgines knygas. Viduramžiais Senojo ir Naujojo
Testamentų siužetai grindė misterinių dramos veikalų formavimą-
si; bažnytinės misterijos plėtojosi ir pasaulėjo, “išeidavo” iš šventovės pro vakarines duris, vykdavo priešais šventovę (pro fano), gaivino pasaulietinę dramą kaip jos šaltinis”[8].
Tai rodo, kad visuomenės ugdymas per biblijinius personažus, įvaizdžius ir motyvus prasideda jau nuo NT pirminių tekstų užrašymo, kurie vėliau randa savo vietą vienuolynuose ir bažnyčiose, o nuo viduramžių pradeda sklisti ir už jų sienų.
Taip pasaulietinė visuomenė pradėjo susipažinti su biblijiniais tekstais jau ne vien per Bažnyčią, bet ir per teatrinius vaidinimus, rodomus viešai, ir kai kuriuos drąsius rašytojus, kurie nebijojo į Bibliją pažiūrėti netradiciškai.
Netradicinis požiūris į
Bibliją jau pastebimas nuo viduramžių.
Lietuvoje skiriama mažai dėmesio vietinių rašytojų ir poetų biblijinei analizei tikybos pamokų metu. Todėl šis darbas yra bandymas pristatyti galimą, vieno lietuvių autoriaus, Donaldo Kajoko kygos “Dykinėjimai” vieno esė analizę ir aptarimą tikybos pamokos metu. Galbūt tokią ar panašią kūrybos biblijinę interpretaciją būtų galima atlikti ir literatūros pamokų metu. Nuo to tik prasiplėstų mokinių akiratis.
Rašytojas Donaldas Kajokas savo eseistikos knygos “Dykinėjimai”
vienoje dalyje labai aiškiai įžvelgė krikščionybės esmę, apie kurią nekalba, o gal sąmoningai apie tai užmiršta, Bažnyčios tradicionalistai dvasininkai, taip pat postmodernūs, fundamentalūs ir fanatiški krikščioniški judėjimai.
Kalba eina “Apie nubudusį vienuolį”. Joje vienuolis patenka į nesibaigiantį sapnų ratą, iš kurio neturi jėgų išsikapstyti. Todėl šaukiasi Dievo pagalbos: “Jėzau, kuždėjo jis, suklupęs ant akmeninių grindų, mano Dieve, neprarask manęs! Maldauju, suteiki malonę, ateik į pagalbą, užtark mano sielą!
Ir jeigu tu man padėsi, jei ištrauksi iš šito klampaus sapnų liūno, pažadu paaukoti tau pačią didžiausią auką – amžiams atsisakyti to, ką turiu šiame buvime brangiausia iš visų!”[9]. Mūsų nedomina šio vienuolio sapnų liūnas. Įdomiausia yra tai, ką paaukos tas vienuolis, jei Dievas jam padės? Kas jam yra brangiausia iš visų? Dievas išklauso vienuolio maldą ir išlaisvina jį iš amžinai besitęsiančios sapnų rutinos. O vienuolis “rytą vis dėlto įvykdė vakarykštės maldos priesaiką:
nustėrusių brolių akivaizdoje atsižadėjo Jėzaus Kristaus, žemai nusilenkė kiekvienam į kojas ir, pasiėmęs drebulinę lazdą, iškeliavo iš Šv. T.
Vienuolyno”[10]. Gana problematiškas kūrinys. Dievas iš vienuolio nieko nereikalauja, nestato jokių sąlygų. Pats vienuolis atsidūręs beviltiškoje padėtyje šaukiasi Dievo ir pasižada už pagalbą paaukoti jam tai, ką turi brangiausio. Vienuoliui net nebuvo būtina ką nors žadėti Dievui už pagalbą.
Juk Kristus yra sakęs: “Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu” (Jn 14: 13, 14). Kristus sako, kad prašančiajam bus duota tai, ko jis prašo, ir dar kartą šiuos savo žodžius užtvirtina sekančiame sakinyje.
Todėl Dievui atsilyginti už pagalbą nereikia. Ši atsilyginimo sąlyga dar keisčiau nuskamba tuomet, kai pažadas duodamas nugrimzdus į sapnų liūną, o išpildomas jau realybėje. Tai reiškia, kad sapno metu buvo galima prašyti Dievo pagalbos, nesusisaistant pažadų ryšiais. Sapnas ir realybė – tai dvi visiškai skirtingos kategorijos.
Sapnai yra gyvenimą atpalaiduojanti jungtis. Juk mes savo neužbaigtų sapnų netęsiame gyvenime. Sapnai yra gyvenimo išdava, o ne atvirkščiai. Tačiau šiame kūrinyje veikia visiškai kita sapnų kokybinė kategorija. Čia jau sapnai valdo gyvenimo troškimą ir realybės pojūtį. Tai suprantant, visiškai įmanoma sapne prisižadėjus, tą pažadą išpildyti realybėje. Tačiau, kaip jau anksčiau aptarėme, tikint Dievu, nebūtina jam ką nors žadėti už pagalbą, už prašymo įvykdymą, pakanka tik jo paprašyti, būti prieš jį nuolankiam. Svarbiausia nuolankus prašymas, o ne pažadas. Eikime toliau.
Vienuolis pasižada Dievui atsisakyti brangiausio dalyko gyvenime. Dievas padeda vienuoliui, ir vienuolis paaukoja, tai ką turi brangiausia – Kristų (gal tai autoriaus užuomina į V. Solovjovo apsakymą “Trys pokalbiai ir legenda apie Antikristą”). Kristus yra brangiausias dalykas krikščionio gyvenime, nes be Kristaus nėra išganymo ir naujo gyvenimo: “Taigi kas yra
Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja” (2 Kor 6: 17–21); “Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į gyvenimą” (Rom
10: 9, 10); “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą, kaip tik per mane” (Jn 14: 6); “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16–18). Visos šios citatos iš Naujojo Testamento rodo tai, jog nėra išgelbėjimo, išganymo, naujo bei amžinojo gyvenimo be
Kristaus. Todėl Kristus ir yra pats brangiausias dalykas kiekvieno tikinčiojo, bei vienuolio, gyvenimuose. Tad kodėl vienuolis aukoja Kristų, jei jam jis yra pats brangiausias dalykas pasaulyje? Vienuolį saisto pažadas Dievui. Paaukodamas patį brangiausią dalyką Dievui, vienuolis tiesiog atsižada Kristaus. Pažiūrėkime kokios yra atsižadėjimo pasekmės:
“Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo
Tėvo akivaizdoje. O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje” (Mt 10: 32–33). Štai tokioje situacijoje, kurioje vienuolis paaukoja patį brangiausią dalyką – Kristų –
jis, kaip būtų galima pamanyti, pats save pasmerkia, nes tai padaro “nustėrusių brolių akivaizdoje”. Vienuolis šioje situacijoje savęs nepasmerkia amžinai prapulčiai, o ir Kristus jo negali išsižadėti. Kodėl?
Yra skirtumas tarp žodžio atsižadėti ir išsižadėti. Vienuolis Kristaus neišsižada, todėl negali būti tokios pačios atsakomosios reakcijos ir iš
Kristaus pusės. Vienuolis tik atsižada Kristaus, tačiau broliai tai supranta kaip išsižadėjimą, ir turbūt vienuolį ima laikyti pražuvėliu, nors šiuo atveju vienuolio statusas panašesnis į sūnaus palaidūno. Broliai nežino kas dedasi vienuolio širdyje. Atsižadėdamas, vienuolis dar pasilieka sau galimybę, visai neužkerta kelio, sugrįžti prie Dievo.
Vien pasiremiant istorija “Apie nubudusį vienuolį” galima teigti, kad
Donaldas Kajokas yra labiau ortodoksalus rašytojas, nei dauguma Bažnyčios tėvų, teologų ar dvasininkų. Todėl jam būtų galima pritaikyti, ir tai visai nebūtų klaidinga, Jėzaus pasakytus žodžius vienam Rašto aiškintojui: “Tu netoli nuo Dievo karalystės” (Mk 12: 34 b).
D. Kajokas, kaip kūrėjas, yra įvairialypis, kartais sunkiai nuspėjamas ar suprantamas. Jo kūryba nėra monotoniška Biblijos atžvilgiu. Jis kelia ir sprendžia egzistencijos ir kančios klausimus, kurie yra labai svarbūs asmenybės religiniam ugdymui. Šis autorius yra arti krikščionybės postulatų, nors kartais ir nevengia polemizuoti su biblijinėmis tiesomis, ar tarti griežtesnį žodį Biblijos atžvilgiu. Pažintine prasme D. Kajoko kūryba galėtų turėti teigiamų rezultatų religiniam ugdymui.
Todėl dabar galime teigti, kad aptartas D. Kajoko eseistinis stripsnis, bei jame interpretuoti biblijiniai personažai, įvaizdžiai ir motyvai, ugdo skaitytoją pažinti Bibliją ne tik iš vienos, bažnytinės, pusės, bet taip pat į ją pažvelgti per netradicinį ir postmodernų supratimą. Minėto autoriaus esė straipsnio biblijinė interpretacija labiau būtų skirtina suaugusiųjų ir jaunimo religiniam ugdymui. Vaikams tai būtų per sunku suprasti.
Jaunimui aktualiausia šio autoriaus straipsnyje turėtų būti neišsenkantis ieškojimas: Dievo, Aukščiausiojo, Kažko. Paties autoriaus straipsnyje jaučiasi, kad jis dar tebėra ieškojimų kely; kad nėra pasiekęs gyvenimo tobulumo ir pilnatvės; kad šis dievybės ieškojimas jį ves iki gyvenimo pabaigos.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Apie nubudusį vienuolį // Kajokas Donaldas. Dykinėjimai. Kaunas,
1999.
2. Čiočytė Dalia. Biblija lietuvių literatūroje. Vilnius, 1999.
3. Religijos pedagogika 3. Kaunas, 1998.
[1] Religijos pedagogika 3. K. 1998. P. 133.
[2] Ten pat. P. 133.
[3] Ten pat. P. 134.
[4] Ten pat. P. 136.
[5] Ten pat. P. 140.
[6] Ten pat. P. 135.
[7] Ten pat. P. 134.
[8] Čiočytė Dalia. Biblija lietuvių literatūroje. V. 1999. P. 7.
[9] Apie nubudusį vienuolį // Kajokas Donaldas. Dykinėjimai. K.: 1999. P.
204.
[10] Ten pat. P. 205.