Platono “Valstybė”
Filosofai dažnai bandė kurti idealios visuomenės modelius. Pirmasis žinomas filosofas, sukūręs idealios visuomenės sampratą, buvo Platonas (427
– 347 m. pr. Kr.) iš Atėnų. Platonas, mokyklos, pavadintos “Akademija” (387
m. pr. Kr. – 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji kūriniai apie politiką –
“Valstybė” (angliškų vertimų pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir
“Įstatymai”. Visi jie parašyti dialogo forma ir dėsto logiškai užbaigtą politinę teoriją. Apžvelgsime jo veikalą “Valstybė”. Jame Platonas teigė, kad kiekvienos visuomenės pagrindinis klausimas yra toks: kas turėtų valdyti visuomenę? Platono laikais Graikiją sudarė nuolat kariavę miestai.
Jų politinė sistema skyrėsi: vieni miestai-valstybės buvo demokratijos atstovai, kiti – aristokratijos, treti – monarchijos. Platonas norėjo, kad liautųsi karai. Jis norėjo tokios visuomenės, kurioje žmonės gyventų taikiai ir darniai. Todėl dabar pažvelkime į Platono “Valstybės” sampratą.
Pamatinė Platono “Valstybės” idėja: “ne taip svarbu, kiek žmonių valdo – vienas, mažai ar daug; svarbiausia – tų žmonių pasirengimas valdyti”[1]. Valdyti valstybę, anot Platono, turi žmonės, gerai suvokiantys kas yra gėris. Tik tie žmonės, kurie pažino gėrį, gali valdyti valstybę.
Komunistinės idėjos savo gyvenimą pradėjo daugiau nei prieš 2000 metų, kai Antikos filosofas Platonas nusprendė, jog negerai kai polyje egzistuoja dvi priešiškos valstybės – vargšų ir turtingųjų. Todėl nusprendė, kad vertėtų panaikinti privačią nuosavybę, o individą pajungti valstybės gerovei.
Pradėdamas konstruoti savo idealios valstybės modelį Platonas pirmiausia įveda darbo pasidalinimą, motyvuodamas tuo, kad vienas žmogus gali dirbti tik vieną darbą. Jo kuriamoje valstybėje „žmogaus individualus gyvenimas turėjo būti besąlygiškai pavaldus žmonijos idealui”[2].
Analizuodamas individo ir valstybės santykį Platonas sukuria teoriją, kuri sprendžia tas problemas. Iš valstybės analizės matyti, kad ji turi atlikti 3 funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius, saugoti valstybę ir ją valdyti. Iš čia išplaukia, kad turi būti ir 3
klasės, ir kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtumu, tai reiškia, kad yra 3 žmonių tipai: vieni, kurie iš prigimties tinka dirbti, o ne valdyti; kiti, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi ir nukreipiami, ir galiausiai tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybės valdymo pareigas.
Politines problemas Platonas siejo su etninėmis. Jo nuomone, “žmonių santykius valstybėje lemia jų dorovė”[3]. Dorovė ir teisingos idėjos yra tarpusavyje susijusios. Dorovė yra įgimta sielos savybė. Ar malonumo siekimas yra suderinamas su dorove: tokį klausimą nagrinėjo Platonas. Įvedė malonumų klasifikaciją:
1) tikrieji – protingasis pradas, pasireiškiantis mąstymu, argumentų kūrimu;
2) dvasiniai – aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia;
3) tariamieji (kūniški) – geidžiantysis pradas, pasireiškiantis žmogaus troškimais, maisto, gėrimo, malonumų poreikiu.
Kadangi egzistuoja tris žmogaus sielos dalys, vadinasi, anot Platono, valstybėje turi būti trys luomai:
1) Valdovai arba karalius-filosofas, atitinkantys protingąjį sielos pradą; jie privalo valdyti. Atrenkami iš sargybinių ir tam specialiai lavinami. Jų būdingiausia savybė yra išmintis, jie jaučia malonumą gilintis į mokslą, siekia tiesos ir ja vadovaujasi. Atrodo, kad jie kaip mokslo vyrai yra privilegijuoti:
a) turi žinių.
b) tik jie turi žinių ir supranta tikrąjį gėrį.
c) skelbia karus ir poruoja jaunuolius.
d) seka, kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia.
e) jiems leidžiama meluoti jei to reikia valstybei
2) kariai-valstybės saugotojai, atitinkantys aistringąjį sielos pradą;
jų pareiga – ginti valstybę;
3) žemdirbiai, pirkliai bei amatininkai, atitinkantys geidžiantįjį sielos pradą; jų paskirtis – rūpintis gėrimais, maistu, bei kitais gyvybiniais valstybės piliečių poreikiais[4]. Tai pati žemiausia žmonių kategorija. Tačiau ji visuomenei yra reikalinga tikslingam funkcionavimui. Gamintojus
Platonas sieja su vergais, ir nors Platoną jie mažiausiai domino jis paliko kai kokių teisių:
a) gamintojai yra valstybės piliečiai;
b) gamintojai – ne vergai, jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei brautis į jų asmeninį gyvenimą. Nors gamintojai ir ekonomiškai laisvi, tačiau tokia laisvė tik iliuzija, nes jų gaminamais produktais ir net jų gyvenimu disponuoja valdovai;
c) gamintojai gamina tam, kad egzistuotų valstybė ir funkcionuotų aukštesni luomai.
Tačiau šios klasės nėra taip griežtai atskirtos, kaip kad gali pasirodyti iš pradžių. Tos klasės nėra kokios nors kastos, nes priklausymas joms yra nepaveldimas. Priešingai Platonas idealia visuomene laiko tokia, kurioje kiekvienas gimęs vaikas gauna patį geriausią išsilavinimą, atitinkantį jo prigimties išgales, ir kurioje kiekvienas individas eina valstybėje pačias aukščiausias, kurias jis gali deramai atlikti dėl savo pasirengimo.
Padalijęs visuomenę į uždaras klases, Platonas labai didelius reikalavimus kelia valdančiajai klasei. Savo valstybės gerovę jis sieja su valdančiosios klasės vieningumu.
Jai uždraudžiama turėti nuosavybę ir turtų, įteigiant mitą, jog: „Dievas lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus tinkami valdyti, jis įmaišė aukso, tokie yra vertingiausi; lipdydamas jų padėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir amatininkus- geležies ir vario”[5].
Platonas draudžia valdantiesiems praturtėti, nes „vos tik jie įsigis žemės nuosavus namus ar pinigų, jie tuojau pat taps namų šeimininkais ir žemdirbiais”[6]. Tačiau tai nereiškia, kad žemdirbiams ir amatininkams tai yra leidžiama.
Kalbėdamas apie galimus karus jis siūlo pasinaudoti savo sąjungininkų turtų troškimu: „Jeigu nusiuntę pasiuntinius į kaimyninę valstybę, jie pasakytų teisybę: „Mes neturime nei aukso, nei sidabro nes mums tai uždrausta, bet jums tai nėra uždrausta. Todėl laimėjus galėsite pasiimti visas priešų gėrybes”[7]. Platono manymu, bet kokie priešai geriau kovos „prieš minkštakūnes avis”, negu „prieš liesus šunis”[8].
Jeigu žemutinis sluoksnis turėtų galimybių praturtėti, tokios valstybės nebūtų galima vadinti „liesu šunimi”. Akivaizdu, kad uždraudęs praturtėti sargybinių luomui, Platonas šios teisės nesuteikia ir eiliniui piliečiui.
Taip pat Platonas liepia kiekvienam piliečiui paskirti vieną darbą „kuriam iš prigimties yra tinkamas, kad kiekvienas, dirbdamas tik vieną darbą, būtų vieningas, o ne daugialypis”[9]. Jeigu panašias idėjas suformuluotumėme XX a. politinės filosofijos terminais, galėtumėme visa tai pavadinti „nuosavybės ir verslo laisvės suvaržymu”.
Platono “Valstybės” kulminacija – teisingumo samprata. Teisingumas –
tai sąsaja, jungianti visuomenę, kurioje kiekvienas individas yra susiradęs darbą visam gyvenimui pagal savo prigimtinius gabumus ir išsilavinimą. Teisingumas – tai visuomeninė ir asmeninė dorybė. Žmogui nieko nėra geriau, kaip turėti darbą ir jį tinkamai atlikti; visuomenei savo ruožtu geriausia, kad kiekvienas užimtų tokią vietą, kokios jis yra vertas.
Platonas reguliuoja savo valstybės pavaldinių asmeninį gyvenimą.
Pirmiausia jis numato, kad sargybiniams nevalia turėti šeimos ir vaikų.
„Sutuoktinių poras reikia parinkti taip, kad jų vaikai būtų ramios psichofizinės struktūros ir būtų geri piliečiai”[10]. Filosofijos istorijoje yra laikomasi tradicijos, kad Platonas neleido kurti šeimų tik sargybinių luomui. Tačiau Platonas turėjo omenyje ne socialinį šeimos institutą, kuris perduotų savo palikuonims kultūros vertybes, o tiesiog moterų priklausomybės klausimą.
Sargybiniams: „Visos žmonos turės būti bendros, nei viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru”[11]. Šio sluoksnio vaikų atsiradimo klausimus turės spręsti valdovai iš valstybės gerovės pozicijų. Tuo tarpu žemdirbių ir amatininkų klasei, visa tai paliekama be valstybės kontrolės. Tačiau visa vaiko socializacija bus įgyvendinama valstybės, nes Platono nuomone tiek vyrai, tiek moterys turės dirbti savo luomui priderančius darbus.
Platonas labai didelį vaidmenį skiria švietimui ir auklėjimui, tačiau tai išimtinai valdančiosios klasės privilegija. Visi, ką tik gimę, vaikai bus paimami iš tėvų ir auginami bendruomenėje, kol sulauks aštuoniolikos metų. Vaikai ir moterys bus bendri, o žmonas ir vyrus skirs valstybė.
Kareivių lavinimui bus skirta gimnastika, dailieji menai ir matematika.
Vaikai bus imami į karą, kad mūšiai įkvėptų jiems drąsos ir jie vėliau neišsigąstų tikrų kovų. Sulaukę trisdešimties metų, žmonės bus griežtai tikrinami ir atrenkami būsimieji sargybiniai. Išrinktieji, pasimokę filosofijos penkerius metus, ir tapę visuomenės tarnais toliau dirbs valstybei naudingus darbus dar penkiolika metų , o sulaukę penkiasdešimties galės tapti filosofais ir valdyti valstybę[12].
Tačiau visame veikale visiškai neskiriamas dėmesys dvasiniam amatininkų auklėjimui. Taip pat galima pastebėti, kad kiekvienam sluoksniui yra nubrėžiamos ribos, ir kiekvienam sluoksniui galima duoti tam tikrų mokslų žinias. Įdomi yra frazė, kuria Platonas mokyti visų mokslų mokslo, t.y. dialektikos numato tik vieną žmogų. Toks poreikis yra motyvuojamas tuo, kad „žmonės, kurie užsiima samprotavimu nesilaiko įstatymų”[13].
Platono valstybėje negali būti nuomonių įvairovės, nes tai pažeis vieningumą; jeigu net ir tarp valdančiųjų bus nuomonių įvairovė, niekas negali garantuoti, kad koks nors elito atstovas nenutars pasinaudoti masėmis. Tuo tarpu kaip teigia Džordžas Orvelas negalima tikėtis, kad masės pradėtų kelti reikalavimus pačios, nes „masės niekada nesukyla pačios ir niekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi duomenų apie tai, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos”[14]. Jeigu amatininkai suvoks savo asmeninius interesus, tai valdančiajam sluoksniui bus galas.
Kita specifinė Platono valstybės problema būtų prekybos klausimas.
Platonas, ne tik nesiūlė izoliuotis, bet manė, kad „beveik neįmanoma įkurti valstybės tokioje vietoje, kuri apsieitų be prekių įsivežimo iš kitur. Taigi dar reikės žmonių, kurie iš kitos šalies atgabentų, to ko reikia”[15]. Platonas į savo valstybę žvelgė iš Va. pr. Kr. Kaip teigia to laikotarpio ūkio istorikai, dauguma graikų polių nesugebėdavo patenkinti savo poreikių grūdams. „Atėnai buvo didžiausias, bet ne vienintelis grūdų importuotojas graikų pasaulyje. Atėnai, Korintas, Argas, Sicionas taip pat didžiąją dalį savo poreikių grūdams patenkindavo iš tarptautinės prekybos”[16]. Prieš akis turėdamas Atėnų ūkio reikmes, Platonas nesugeba suvokti, kad prekyba yra didžiausias jo valstybės pamatų griovėjas.
Taip pat būtina apžvelgti Platono požiūrį į visuomenės kitimą.
„Platonas visiškai neigia sofistines pažangos idėjas: jo valstybė yra stabili, išlaikanti pusiausvyrą, jai nereikalingas tolesnis vystymasis”[17]. Tačiau svarbiausia yra tai, kad savo idealiąją valstybę jis formuoja ne nuo tuo metu gyvuojančių politinių sistemų, bet visos praktikoje gyvuojančios politinės sistemos vertinamos kaip jo idealiosios valstybės išsigimimo formos. Platonas išskiria keturias valdymo formas:
timokratija (karių valdžia) – atsiranda privati nuosavybė, valdo garbėtroškos, laisvi žmonės tampa vergais, valstybė nuolat kariauja;
oligarchija (turtingųjų mažumos valdžia) – valdyti pradeda nedidelė turtuolių grupė, o vargingieji neturi galimybės dalyvauti valdyme;
konfliktas tarp šių dviejų grupių baigiasi tuo, kad visuomenė nusileidžia dar viena pakopa žemiau, tai demokratija (valdžia gaunama burtų keliu) –
nepasotinamas laisvės siekimas, būdingas demokratijai, veda prie dorovės smukimo, o tada jau seka chaosas ir demokratijos žlugimas. Ją pakeičia tironija (vienvaldystė paremta jėga) – atsiranda stipri asmenybė kuri kaip liaudies gynėjas ir statytinis paima valdžią, tačiau greit apriboja piliečių laisves ir faktiškai paverčia juos vergais. Timokratija yra būdinga tautoms, žengiančioms iš pirmykštės bendruomenės į civilizuotą pasaulį. Timokratinėje valstybėje piliečiai gerbia valdovus, o kariai yra laisvi nuo buitinių rūpesčių. Tačiau “timokratiją anksčiau ar vėliau pražudanti aistra turtėti”[18]. Tuomet timokratija išsigimsta į oligarchiją, ją pakeičia demokratija, kuri, bėgant laikui, virsta tironija, nepripažįstančia jokių padorumo normų. Vienintelis tironų veiklos motyvas –
valdžia ir turtai[19]. Kadangi valdymo forma yra susijusi su žmonių papročiais, vertybėmis susiformavusiomis istorijos bėgyje. Platonas negali grąžinti visos visuomenės į ikicivilizacinę būseną, nes tokia valstybė negalės daug gaminti. Todėl tokioje būsenoje lemta likti tik apatiniam sluoksniui. Sargybiniams yra duodami tam tikri kultūros elementai, tačiau griežtai reglamentuojamas jų gyvenimo būdas, tuo tarpu visos žmonijos sukauptos žinios suteikiamos tik karaliams – filosofams, kurių pagrindinė užduoti yra žiūrėti, kad nebūtų laužomos totalitarinės normos.
Ši tobulos valstybės teorija daugelio laikoma utopija, tačiau patį
Platoną tai mažai domino, kad jis net nesirūpino plano detalėmis. Tikroji
“Valstybės” idėja – laisvo proto kurio nevaržo papročiai, žmogaus kvailybė ir užsispyrimas, kuris netgi pačias kvailybes ir papročių jėgas gali nukreipti keliu, vedančiu į racionalų gyvenimą. Tačiau kaip tai bebūtų,
Platonas šią problemą supaprastino labiau negu priimta žmogiškųjų santykių sričiai.
Naudota literatūra
Aster. A fon. Filosofijos istorija. Vilnius, 1995.
Genzelis B. Esė apie mąstytojus. Vilnius, 1986.
Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. Vilnius, 1991.
Paunds G.J. An Historical Geography of Europe. Cambrige, 1990.
Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981.
Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. Vilnius, 1996.
Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-
Sociologija. Vilnius, 1996. Nr. 6.
Vitkus G. Politologija. Vilnius, 1998.
[1] Vitkus G. Politologija. V., 1998. P. 71.
[2] Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-
Sociologija. V., 1996. Nr. 6. P. 46.
[3] Genzelis B. Esė apie mąstytojus. V., 1986. P. 26.
[4] Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. V., 1996. P. 100.
[5] Platonas. Valstybė. V., 1981. P. 43.
[6] Ten pat. P. 133.
[7] Ten pat. P. 138.
[8] Ten pat. P. 138-139.
[9] Ten pat. P. 140.
[10] Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-
Sociologija. V., 1996. Nr. 6. P. 46.
[11] Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981. P. 180.
[12] Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. V., 1996. P. 101.
[13] Ten pat. P. 271.
[14] Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. V., 1991. P. 245.
[15] Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981. P. 86-87.
[16] Paunds G.J. An Historical Geography of Europe. Cambrige, 1990. P. 45.
[17] Aster. A fon. Filosofijos istorija. V., 1995. P. 68.
[18] Genzelis B. Esė apie mąstytojus. V., 1986. P. 26.
[19] Ten pat.