Platono “Valstybė”

Platono “Valstybė”

Filosofai dažnai bandė kurti idealios visuomenės modelius. Pirmasis
žinomas filosofas, sukūręs idealios visuomenės sampratą, buvo Platonas (427
– 347 m. pr. Kr.) iš Atėnų. Platonas, mokyklos, pavadintos “Akademija” (387
m. pr. Kr. – 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji kūriniai apie politiką –
“Valstybė” (angliškų vertimų pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir
“Įstatymai”. Visi jie parašyti dialogo forma ir dėsto logiškai užbaigtą
politinę teoriją. Apžvelgsime jo veikalą “Valstybė”. Jame Platonas teigė,
kad kiekvienos visuomenės pagrindinis klausimas yra toks: kas turėtų
valdyti visuomenę? Platono laikais Graikiją sudarė nuolat kariavę miestai.
Jų politinė sistema skyrėsi: vieni miestai-valstybės buvo ddemokratijos
atstovai, kiti – aristokratijos, treti – monarchijos. Platonas norėjo, kad
liautųsi karai. Jis norėjo tokios visuomenės, kurioje žmonės gyventų
taikiai ir darniai. Todėl dabar pažvelkime į Platono “Valstybės” sampratą.

Pamatinė Platono “Valstybės” idėja: “ne taip svarbu, kiek žmonių
valdo – vienas, mažai ar daug; svarbiausia – tų žmonių pasirengimas
valdyti”[1]. Valdyti valstybę, anot Platono, turi žmonės, gerai suvokiantys
kas yra gėris. Tik tie žmonės, kurie pažino gėrį, gali valdyti valstybę.

Komunistinės idėjos savo gyvenimą pradėjo daugiau nei prieš 2000 metų,
kai Antikos filosofas Platonas nusprendė, jog negerai kai polyje egzistuoja
dvi priešiškos valstybės – vargšų ir tturtingųjų. Todėl nusprendė, kad
vertėtų panaikinti privačią nuosavybę, o individą pajungti valstybės
gerovei.

Pradėdamas konstruoti savo idealios valstybės modelį Platonas
pirmiausia įveda darbo pasidalinimą, motyvuodamas tuo, kad vienas žmogus
gali dirbti tik vieną darbą. Jo kuriamoje valstybėje “žmogaus individualus
gyvenimas turėjo būti besąlygiškai pavaldus žmonijos idealui”[2].

Analizuodamas i

individo ir valstybės santykį Platonas sukuria
teoriją, kuri sprendžia tas problemas. Iš valstybės analizės matyti, kad ji
turi atlikti 3 funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius,
saugoti valstybę ir ją valdyti. Iš čia išplaukia, kad turi būti ir 3
klasės, ir kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtumu, tai
reiškia, kad yra 3 žmonių tipai: vieni, kurie iš prigimties tinka dirbti, o
ne valdyti; kiti, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi ir
nukreipiami, ir galiausiai tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybės
valdymo pareigas.

Politines problemas Platonas siejo su etninėmis. Jo nuomone, “žmonių
santykius valstybėje lemia jų dorovė”[3]. Dorovė ir teisingos idėjos yra
tarpusavyje susijusios. Dorovė yra įgimta sielos savybė. Ar malonumo
siekimas yra suderinamas su dorove: tokį klausimą nagrinėjo Platonas. Įvedė
malonumų klasifikaciją:

1) tikrieji – protingasis pradas, pasireiškiantis mąstymu, argumentų

kūrimu;

2) dvasiniai – aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia;

3) tariamieji (kūniški) – geidžiantysis ppradas, pasireiškiantis

žmogaus troškimais, maisto, gėrimo, malonumų poreikiu.

Kadangi egzistuoja tris žmogaus sielos dalys, vadinasi, anot Platono,
valstybėje turi būti trys luomai:

1) Valdovai arba karalius-filosofas, atitinkantys protingąjį sielos

pradą; jie privalo valdyti. Atrenkami iš sargybinių ir tam specialiai

lavinami. Jų būdingiausia savybė yra išmintis, jie jaučia malonumą

gilintis į mokslą, siekia tiesos ir ja vadovaujasi. Atrodo, kad jie kaip

mokslo vyrai yra privilegijuoti:

a) turi žinių.

b) tik jie turi žinių ir supranta tikrąjį gėrį.

c) skelbia karus ir poruoja jaunuolius.

d) seka, kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia.

e) jiems leidžiama meluoti je
ei to reikia valstybei

2) kariai-valstybės saugotojai, atitinkantys aistringąjį sielos pradą;

jų pareiga – ginti valstybę;

3) žemdirbiai, pirkliai bei amatininkai, atitinkantys geidžiantįjį

sielos pradą; jų paskirtis – rūpintis gėrimais,

maistu, bei kitais gyvybiniais valstybės

piliečių poreikiais[4]. Tai pati žemiausia žmonių kategorija. Tačiau

ji visuomenei yra reikalinga tikslingam funkcionavimui. Gamintojus

Platonas sieja su vergais, ir nors Platoną jie mažiausiai domino jis

paliko kai kokių teisių:

a) gamintojai yra valstybės piliečiai;

b) gamintojai – ne vergai, jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei

brautis į jų asmeninį gyvenimą. Nors gamintojai ir ekonomiškai laisvi,

tačiau tokia laisvė tik iliuzija, nes jų gaminamais produktais ir net

jų gyvenimu disponuoja valdovai;

c) gamintojai gamina tam, kad egzistuotų valstybė ir funkcionuotų

aukštesni luomai.

Tačiau šios klasės nėra taip griežtai atskirtos, kaip kad gali
pasirodyti iš pradžių. Tos klasės nėra kokios nors kastos, nes priklausymas
joms yra nepaveldimas. Priešingai Platonas idealia visuomene laiko tokia,
kurioje kiekvienas gimęs vaikas gauna patį geriausią išsilavinimą,
atitinkantį jo prigimties išgales, ir kurioje kiekvienas individas eina
valstybėje pačias aukščiausias, kurias jis gali deramai atlikti dėl savo
pasirengimo.

Padalijęs visuomenę į uždaras klases, Platonas labai didelius
reikalavimus kelia valdančiajai klasei. Savo valstybės gerovę jis sieja su
valdančiosios klasės vieningumu. Jai uždraudžiama turėti nuosavybę ir
turtų, įteigiant mitą, jog: “Dievas lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus
tinkami valdyti, jis įmaišė aukso, tokie yra vertingiausi; lipdydamas jų
padėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir amatininkus- geležies ir
vario”[5]. Platonas draudžia valdantiesiems pr
raturtėti, nes “vos tik jie
įsigis žemės nuosavus namus ar pinigų, jie tuojau pat taps namų
šeimininkais ir žemdirbiais”[6]. Tačiau tai nereiškia, kad žemdirbiams ir
amatininkams tai yra leidžiama. Kalbėdamas apie galimus karus jis siūlo
pasinaudoti savo sąjungininkų turtų troškimu: “Jeigu nusiuntę pasiuntinius
į kaimyninę valstybę, jie pasakytų teisybę: “Mes neturime nei aukso, nei
sidabro nes mums tai uždrausta, bet jums tai nėra uždrausta. Todėl laimėjus
galėsite pasiimti visas priešų gėrybes”[7]. Platono manymu, bet kokie
priešai geriau kovos “prieš minkštakūnes avis”, negu “prieš liesus
šunis”[8]. Jeigu žemutinis sluoksnis turėtų galimybių praturtėti, tokios
valstybės nebūtų galima vadinti “liesu šunimi”. Akivaizdu, kad uždraudęs
praturtėti sargybinių luomui, Platonas šios teisės nesuteikia ir eiliniui
piliečiui. Taip pat Platonas liepia kiekvienam piliečiui paskirti vieną
darbą “kuriam iš prigimties yra tinkamas, kad kiekvienas, dirbdamas tik
vieną darbą, būtų vieningas, o ne daugialypis”[9]. Jeigu panašias idėjas
suformuluotumėme XX a. politinės filosofijos terminais, galėtumėme visa tai
pavadinti “nuosavybės ir verslo laisvės suvaržymu”.

Platono “Valstybės” kulminacija – teisingumo samprata. Teisingumas –
tai sąsaja, jungianti visuomenę, kurioje kiekvienas individas yra
susiradęs darbą visam gyvenimui pagal savo prigimtinius gabumus ir
išsilavinimą. Teisingumas – tai visuomeninė ir asmeninė dorybė. Žmogui
nieko nėra geriau, kaip turėti darbą ir jį tinkamai atlikti; visuomenei
savo ruožtu geriausia, kad kiekvienas užimtų tokią vietą, kokios jis yra
vertas.

Platonas reguliuoja savo valstybės pavaldinių asmeninį gyvenimą.
Pirmiausia jis numato, kad sargybiniams nevalia turėti šeimos ir vaikų.
“Sutuoktinių p
poras reikia parinkti taip, kad jų vaikai būtų ramios
psichofizinės struktūros ir būtų geri piliečiai”[10]. Filosofijos
istorijoje yra laikomasi tradicijos, kad Platonas neleido kurti šeimų tik
sargybinių luomui. Tačiau Platonas turėjo omenyje ne socialinį šeimos
institutą, kuris perduotų savo palikuonims kultūros vertybes, o tiesiog
moterų priklausomybės klausimą. Sargybiniams: “Visos žmonos turės būti
bendros, nei viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru”[11]. Šio
sluoksnio vaikų atsiradimo klausimus turės spręsti valdovai iš valstybės
gerovės pozicijų. Tuo tarpu žemdirbių ir amatininkų klasei, visa tai
paliekama be valstybės kontrolės. Tačiau visa vaiko socializacija bus
įgyvendinama valstybės, nes Platono nuomone tiek vyrai, tiek moterys turės
dirbti savo luomui priderančius darbus.

Platonas labai didelį vaidmenį skiria švietimui ir auklėjimui, tačiau
tai išimtinai valdančiosios klasės privilegija. Visi, ką tik gimę, vaikai
bus paimami iš tėvų ir auginami bendruomenėje, kol sulauks aštuoniolikos
metų. Vaikai ir moterys bus bendri, o žmonas ir vyrus skirs valstybė.
Kareivių lavinimui bus skirta gimnastika, dailieji menai ir matematika.
Vaikai bus imami į karą, kad mūšiai įkvėptų jiems drąsos ir jie vėliau
neišsigąstų tikrų kovų. Sulaukę trisdešimties metų, žmonės bus griežtai
tikrinami ir atrenkami būsimieji sargybiniai. Išrinktieji, pasimokę
filosofijos penkerius metus, ir tapę visuomenės tarnais toliau dirbs
valstybei naudingus darbus dar penkiolika metų , o sulaukę penkiasdešimties
galės tapti filosofais ir valdyti valstybę[12].

Tačiau visame veikale visiškai neskiriamas dėmesys dvasiniam
amatininkų auklėjimui. Taip pat galima pastebėti, kad kiekvienam sluoksniui
yra nubrėžiamos ribos, ir kiekvienam sluoksniui galima duoti tam tikrų
mokslų žinias. Įdomi yra frazė, kuria Platonas mokyti visų mokslų mokslo,
t.y. dialektikos numato tik vieną žmogų. Toks poreikis yra motyvuojamas
tuo, kad “žmonės, kurie užsiima samprotavimu nesilaiko įstatymų”[13].
Platono valstybėje negali būti nuomonių įvairovės, nes tai pažeis
vieningumą; jeigu net ir tarp valdančiųjų bus nuomonių įvairovė, niekas
negali garantuoti, kad koks nors elito atstovas nenutars pasinaudoti
masėmis. Tuo tarpu kaip teigia Džordžas Orvelas negalima tikėtis, kad masės
pradėtų kelti reikalavimus pačios, nes “masės niekada nesukyla pačios ir
niekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi
duomenų apie tai, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos”[14]. Jeigu
amatininkai suvoks savo asmeninius interesus, tai valdančiajam sluoksniui
bus galas.

Kita specifinė Platono valstybės problema būtų prekybos klausimas.
Platonas, ne tik nesiūlė izoliuotis, bet manė, kad “beveik neįmanoma
įkurti valstybės tokioje vietoje, kuri apsieitų be prekių įsivežimo iš
kitur. Taigi dar reikės žmonių, kurie iš kitos šalies atgabentų, to ko
reikia”[15]. Platonas į savo valstybę žvelgė iš Va. pr. Kr. Kaip teigia to
laikotarpio ūkio istorikai, dauguma graikų polių nesugebėdavo patenkinti
savo poreikių grūdams. “Atėnai buvo didžiausias, bet ne vienintelis grūdų
importuotojas graikų pasaulyje. Atėnai, Korintas, Argas, Sicionas taip pat
didžiąją dalį savo poreikių grūdams patenkindavo iš tarptautinės
prekybos”[16]. Prieš akis turėdamas Atėnų ūkio reikmes, Platonas nesugeba
suvokti, kad prekyba yra didžiausias jo valstybės pamatų griovėjas.

Taip pat būtina apžvelgti Platono požiūrį į visuomenės kitimą.
“Platonas visiškai neigia sofistines pažangos idėjas: jo valstybė yra
stabili, išlaikanti pusiausvyrą, jai nereikalingas tolesnis
vystymasis”[17]. Tačiau svarbiausia yra tai, kad savo idealiąją valstybę
jis formuoja ne nuo tuo metu gyvuojančių politinių sistemų, bet visos
praktikoje gyvuojančios politinės sistemos vertinamos kaip jo idealiosios
valstybės išsigimimo formos. Platonas išskiria keturias valdymo formas:
timokratija (karių valdžia) – atsiranda privati nuosavybė, valdo
garbėtroškos, laisvi žmonės tampa vergais, valstybė nuolat kariauja;
oligarchija (turtingųjų mažumos valdžia) – valdyti pradeda nedidelė
turtuolių grupė, o vargingieji neturi galimybės dalyvauti valdyme;
konfliktas tarp šių dviejų grupių baigiasi tuo, kad visuomenė nusileidžia
dar viena pakopa žemiau, tai demokratija (valdžia gaunama burtų keliu) –
nepasotinamas laisvės siekimas, būdingas demokratijai, veda prie dorovės
smukimo, o tada jau seka chaosas ir demokratijos žlugimas. Ją pakeičia
tironija (vienvaldystė paremta jėga) – atsiranda stipri asmenybė kuri kaip
liaudies gynėjas ir statytinis paima valdžią, tačiau greit apriboja
piliečių laisves ir faktiškai paverčia juos vergais. Timokratija yra
būdinga tautoms, žengiančioms iš pirmykštės bendruomenės į civilizuotą
pasaulį. Timokratinėje valstybėje piliečiai gerbia valdovus, o kariai yra
laisvi nuo buitinių rūpesčių. Tačiau “timokratiją anksčiau ar vėliau
pražudanti aistra turtėti”[18]. Tuomet timokratija išsigimsta į
oligarchiją, ją pakeičia demokratija, kuri, bėgant laikui, virsta tironija,
nepripažįstančia jokių padorumo normų. Vienintelis tironų veiklos motyvas –
valdžia ir turtai[19]. Kadangi valdymo forma yra susijusi su žmonių
papročiais, vertybėmis susiformavusiomis istorijos bėgyje. Platonas negali
grąžinti visos visuomenės į ikicivilizacinę būseną, nes tokia valstybė
negalės daug gaminti. Todėl tokioje būsenoje lemta likti tik apatiniam
sluoksniui. Sargybiniams yra duodami tam tikri kultūros elementai, tačiau
griežtai reglamentuojamas jų gyvenimo būdas, tuo tarpu visos žmonijos
sukauptos žinios suteikiamos tik karaliams – filosofams, kurių pagrindinė
užduoti yra žiūrėti, kad nebūtų laužomos totalitarinės normos.

Ši tobulos valstybės teorija daugelio laikoma utopija, tačiau patį
Platoną tai mažai domino, kad jis net nesirūpino plano detalėmis. Tikroji
“Valstybės” idėja – laisvo proto kurio nevaržo papročiai, žmogaus kvailybė
ir užsispyrimas, kuris netgi pačias kvailybes ir papročių jėgas gali
nukreipti keliu, vedančiu į racionalų gyvenimą. Tačiau kaip tai bebūtų,
Platonas šią problemą supaprastino labiau negu priimta žmogiškųjų santykių
sričiai.

Naudota literatūra

Aster. A fon. Filosofijos istorija. Vilnius, 1995.
Genzelis B. Esė apie mąstytojus. Vilnius, 1986.
Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. Vilnius, 1991.
Paunds G.J. An Historical Geography of Europe. Cambrige, 1990.
Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981.
Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. Vilnius, 1996.
Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-
Sociologija. Vilnius, 1996. Nr. 6.
Vitkus G. Politologija. Vilnius, 1998.

———————–
[1] Vitkus G. Politologija. V., 1998. P. 71.
[2] Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-
Sociologija. V., 1996. Nr. 6. P. 46.
[3] Genzelis B. Esė apie mąstytojus. V., 1986. P. 26.
[4] Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. V., 1996. P. 100.
[5] Platonas. Valstybė. V., 1981. P. 43.
[6] Ten pat. P. 133.
[7] Ten pat. P. 138.
[8] Ten pat. P. 138-139.
[9] Ten pat. P. 140.
[10] Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-
Sociologija. V., 1996. Nr. 6. P. 46.
[11] Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981. P. 180.
[12] Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. V., 1996. P. 101.
[13] Ten pat. P. 271.
[14] Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. V., 1991. P. 245.
[15] Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981. P. 86-87.
[16] Paunds G.J. An Historical Geography of Europe. Cambrige, 1990. P. 45.
[17] Aster. A fon. Filosofijos istorija. V., 1995. P. 68.
[18] Genzelis B. Esė apie mąstytojus. V., 1986. P. 26.
[19] Ten pat.

Leave a Comment