Platono “Valstybė”

Platono “Valstybė”

Filosofai dažnai bandė kurti idealios visuomenės modelius. Pirmasisžinomas filosofas, sukūręs idealios visuomenės sampratą, buvo Platonas (427– 347 m. pr. Kr.) iš Atėnų. Platonas, mokyklos, pavadintos “Akademija” (387m. pr. Kr. – 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji kūriniai apie politiką –“Valstybė” (angliškų vertimų pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir“Įstatymai”. Visi jie parašyti dialogo forma ir dėsto logiškai užbaigtąpolitinę teoriją. Apžvelgsime jo veikalą “Valstybė”. Jame Platonas teigė,kad kiekvienos visuomenės pagrindinis klausimas yra toks: kas turėtųvaldyti visuomenę? Platono laikais Graikiją sudarė nuolat kariavę miestai.Jų politinė sistema skyrėsi: vieni miestai-valstybės buvo demokratijosatstovai, kiti – aristokratijos, treti – monarchijos. Platonas norėjo, kadliautųsi karai. Jis norėjo tokios visuomenės, kurioje žmonės gyventųtaikiai ir darniai. Todėl dabar pažvelkime į Platono “Valstybės” sampratą.

Pamatinė Platono “Valstybės” idėja: “ne taip svarbu, kiek žmoniųvaldo – vienas, mažai ar daug; svarbiausia – tų žmonių pasirengimasvaldyti”[1]. Valdyti valstybę, anot Platono, turi žmonės, gerai suvokiantyskas yra gėris. Tik tie žmonės, kurie pažino gėrį, gali valdyti valstybę. Komunistinės idėjos savo gyvenimą pradėjo daugiau nei prieš 2000 metų,kai Antikos filosofas Platonas nusprendė, jog negerai kai polyje egzistuojadvi priešiškos valstybės – vargšų ir turtingųjų. Todėl nusprendė, kadvertėtų panaikinti privačią nuosavybę, o individą pajungti valstybėsgerovei. Pradėdamas konstruoti savo idealios valstybės modelį Platonaspirmiausia įveda darbo pasidalinimą, motyvuodamas tuo, kad vienas žmogusgali dirbti tik vieną darbą. Jo kuriamoje valstybėje “žmogaus individualusgyvenimas turėjo būti besąlygiškai pavaldus žmonijos idealui”[2]. Analizuodamas individo ir valstybės santykį Platonas sukuriateoriją, kuri sprendžia tas problemas. Iš valstybės analizės matyti, kad jituri atlikti 3 funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius,

saugoti valstybę ir ją valdyti. Iš čia išplaukia, kad turi būti ir 3klasės, ir kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtumu, taireiškia, kad yra 3 žmonių tipai: vieni, kurie iš prigimties tinka dirbti, one valdyti; kiti, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi irnukreipiami, ir galiausiai tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybėsvaldymo pareigas. Politines problemas Platonas siejo su etninėmis. Jo nuomone, “žmoniųsantykius valstybėje lemia jų dorovė”[3]. Dorovė ir teisingos idėjos yratarpusavyje susijusios. Dorovė yra įgimta sielos savybė. Ar malonumosiekimas yra suderinamas su dorove: tokį klausimą nagrinėjo Platonas. Įvedėmalonumų klasifikaciją: 1) tikrieji – protingasis pradas, pasireiškiantis mąstymu, argumentų kūrimu; 2) dvasiniai – aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia; 3) tariamieji (kūniški) – geidžiantysis pradas, pasireiškiantis žmogaus troškimais, maisto, gėrimo, malonumų poreikiu. Kadangi egzistuoja tris žmogaus sielos dalys, vadinasi, anot Platono,valstybėje turi būti trys luomai: 1) Valdovai arba karalius-filosofas, atitinkantys protingąjį sielos pradą; jie privalo valdyti. Atrenkami iš sargybinių ir tam specialiai lavinami. Jų būdingiausia savybė yra išmintis, jie jaučia malonumą gilintis į mokslą, siekia tiesos ir ja vadovaujasi. Atrodo, kad jie kaip mokslo vyrai yra privilegijuoti: a) turi žinių. b) tik jie turi žinių ir supranta tikrąjį gėrį. c) skelbia karus ir poruoja jaunuolius. d) seka, kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia. e) jiems leidžiama meluoti jei to reikia valstybei 2) kariai-valstybės saugotojai, atitinkantys aistringąjį sielos pradą; jų pareiga – ginti valstybę; 3) žemdirbiai, pirkliai bei amatininkai, atitinkantys geidžiantįjį sielos pradą; jų paskirtis – rūpintis gėrimais, maistu, bei kitais gyvybiniais valstybės piliečių poreikiais[4]. Tai pati žemiausia žmonių kategorija. Tačiau ji visuomenei yra reikalinga tikslingam funkcionavimui. Gamintojus Platonas sieja su vergais, ir nors Platoną jie mažiausiai domino jis paliko kai kokių teisių: a) gamintojai yra valstybės piliečiai; b) gamintojai – ne vergai, jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei brautis į jų asmeninį gyvenimą. Nors gamintojai ir ekonomiškai laisvi, tačiau tokia laisvė tik iliuzija, nes jų gaminamais produktais ir net jų gyvenimu disponuoja valdovai; c) gamintojai gamina tam, kad egzistuotų valstybė ir funkcionuotų aukštesni luomai. Tačiau šios klasės nėra taip griežtai atskirtos, kaip kad galipasirodyti iš pradžių. Tos klasės nėra kokios nors kastos, nes priklausymasjoms yra nepaveldimas. Priešingai Platonas idealia visuomene laiko tokia,kurioje kiekvienas gimęs vaikas gauna patį geriausią išsilavinimą,atitinkantį jo prigimties išgales, ir kurioje kiekvienas individas einavalstybėje pačias aukščiausias, kurias jis gali deramai atlikti dėl savopasirengimo. Padalijęs visuomenę į uždaras klases, Platonas labai dideliusreikalavimus kelia valdančiajai klasei. Savo valstybės gerovę jis sieja suvaldančiosios klasės vieningumu. Jai uždraudžiama turėti nuosavybę irturtų, įteigiant mitą, jog: “Dievas lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bustinkami valdyti, jis įmaišė aukso, tokie yra vertingiausi; lipdydamas jųpadėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir amatininkus- geležies irvario”[5]. Platonas draudžia valdantiesiems praturtėti, nes “vos tik jieįsigis žemės nuosavus namus ar pinigų, jie tuojau pat taps namųšeimininkais ir žemdirbiais”[6]. Tačiau tai nereiškia, kad žemdirbiams iramatininkams tai yra leidžiama. Kalbėdamas apie galimus karus jis siūlopasinaudoti savo sąjungininkų turtų troškimu: “Jeigu nusiuntę pasiuntiniusį kaimyninę valstybę, jie pasakytų teisybę: “Mes neturime nei aukso, neisidabro nes mums tai uždrausta, bet jums tai nėra uždrausta. Todėl laimėjusgalėsite pasiimti visas priešų gėrybes”[7]. Platono manymu, bet kokiepriešai geriau kovos “prieš minkštakūnes avis”, negu “prieš liesusšunis”[8]. Jeigu žemutinis sluoksnis turėtų galimybių praturtėti, tokiosvalstybės nebūtų galima vadinti “liesu šunimi”. Akivaizdu, kad uždraudęspraturtėti sargybinių luomui, Platonas šios teisės nesuteikia ir eiliniuipiliečiui. Taip pat Platonas liepia kiekvienam piliečiui paskirti vienądarbą “kuriam iš prigimties yra tinkamas, kad kiekvienas, dirbdamas tikvieną darbą, būtų vieningas, o ne daugialypis”[9]. Jeigu panašias idėjassuformuluotumėme XX a. politinės filosofijos terminais, galėtumėme visa taipavadinti “nuosavybės ir verslo laisvės suvaržymu”. Platono “Valstybės” kulminacija – teisingumo samprata. Teisingumas –tai sąsaja, jungianti visuomenę, kurioje kiekvienas individas yrasusiradęs darbą visam gyvenimui pagal savo prigimtinius gabumus irišsilavinimą. Teisingumas – tai visuomeninė ir asmeninė dorybė. Žmoguinieko nėra geriau, kaip turėti darbą ir jį tinkamai atlikti; visuomeneisavo ruožtu geriausia, kad kiekvienas užimtų tokią vietą, kokios jis yravertas. Platonas reguliuoja savo valstybės pavaldinių asmeninį gyvenimą.Pirmiausia jis numato, kad sargybiniams nevalia turėti šeimos ir vaikų.“Sutuoktinių poras reikia parinkti taip, kad jų vaikai būtų ramiospsichofizinės struktūros ir būtų geri piliečiai”[10]. Filosofijosistorijoje yra laikomasi tradicijos, kad Platonas neleido kurti šeimų tiksargybinių luomui. Tačiau Platonas turėjo omenyje ne socialinį šeimosinstitutą, kuris perduotų savo palikuonims kultūros vertybes, o tiesiogmoterų priklausomybės klausimą. Sargybiniams: “Visos žmonos turės būtibendros, nei viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru”[11]. Šiosluoksnio vaikų atsiradimo klausimus turės spręsti valdovai iš valstybėsgerovės pozicijų. Tuo tarpu žemdirbių ir amatininkų klasei, visa taipaliekama be valstybės kontrolės. Tačiau visa vaiko socializacija busįgyvendinama valstybės, nes Platono nuomone tiek vyrai, tiek moterys turėsdirbti savo luomui priderančius darbus. Platonas labai didelį vaidmenį skiria švietimui ir auklėjimui, tačiautai išimtinai valdančiosios klasės privilegija. Visi, ką tik gimę, vaikaibus paimami iš tėvų ir auginami bendruomenėje, kol sulauks aštuoniolikosmetų. Vaikai ir moterys bus bendri, o žmonas ir vyrus skirs valstybė.Kareivių lavinimui bus skirta gimnastika, dailieji menai ir matematika.Vaikai bus imami į karą, kad mūšiai įkvėptų jiems drąsos ir jie vėliauneišsigąstų tikrų kovų. Sulaukę trisdešimties metų, žmonės bus griežtaitikrinami ir atrenkami būsimieji sargybiniai. Išrinktieji, pasimokęfilosofijos penkerius metus, ir tapę visuomenės tarnais toliau dirbsvalstybei naudingus darbus dar penkiolika metų , o sulaukę penkiasdešimtiesgalės tapti filosofais ir valdyti valstybę[12]. Tačiau visame veikale visiškai neskiriamas dėmesys dvasiniamamatininkų auklėjimui. Taip pat galima pastebėti, kad kiekvienam sluoksniuiyra nubrėžiamos ribos, ir kiekvienam sluoksniui galima duoti tam tikrųmokslų žinias. Įdomi yra frazė, kuria Platonas mokyti visų mokslų mokslo,t.y. dialektikos numato tik vieną žmogų. Toks poreikis yra motyvuojamastuo, kad “žmonės, kurie užsiima samprotavimu nesilaiko įstatymų”[13].Platono valstybėje negali būti nuomonių įvairovės, nes tai pažeisvieningumą; jeigu net ir tarp valdančiųjų bus nuomonių įvairovė, niekasnegali garantuoti, kad koks nors elito atstovas nenutars pasinaudotimasėmis. Tuo tarpu kaip teigia Džordžas Orvelas negalima tikėtis, kad masėspradėtų kelti reikalavimus pačios, nes “masės niekada nesukyla pačios irniekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturiduomenų apie tai, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos”[14]. Jeiguamatininkai suvoks savo asmeninius interesus, tai valdančiajam sluoksniuibus galas. Kita specifinė Platono valstybės problema būtų prekybos klausimas.Platonas, ne tik nesiūlė izoliuotis, bet manė, kad “beveik neįmanomaįkurti valstybės tokioje vietoje, kuri apsieitų be prekių įsivežimo iškitur. Taigi dar reikės žmonių, kurie iš kitos šalies atgabentų, to koreikia”[15]. Platonas į savo valstybę žvelgė iš Va. pr. Kr. Kaip teigia tolaikotarpio ūkio istorikai, dauguma graikų polių nesugebėdavo patenkintisavo poreikių grūdams. “Atėnai buvo didžiausias, bet ne vienintelis grūdųimportuotojas graikų pasaulyje. Atėnai, Korintas, Argas, Sicionas taip patdidžiąją dalį savo poreikių grūdams patenkindavo iš tarptautinėsprekybos”[16]. Prieš akis turėdamas Atėnų ūkio reikmes, Platonas nesugebasuvokti, kad prekyba yra didžiausias jo valstybės pamatų griovėjas. Taip pat būtina apžvelgti Platono požiūrį į visuomenės kitimą.“Platonas visiškai neigia sofistines pažangos idėjas: jo valstybė yrastabili, išlaikanti pusiausvyrą, jai nereikalingas tolesnisvystymasis”[17]. Tačiau svarbiausia yra tai, kad savo idealiąją valstybęjis formuoja ne nuo tuo metu gyvuojančių politinių sistemų, bet visospraktikoje gyvuojančios politinės sistemos vertinamos kaip jo idealiosiosvalstybės išsigimimo formos. Platonas išskiria keturias valdymo formas:timokratija (karių valdžia) – atsiranda privati nuosavybė, valdogarbėtroškos, laisvi žmonės tampa vergais, valstybė nuolat kariauja;oligarchija (turtingųjų mažumos valdžia) – valdyti pradeda nedidelėturtuolių grupė, o vargingieji neturi galimybės dalyvauti valdyme;konfliktas tarp šių dviejų grupių baigiasi tuo, kad visuomenė nusileidžiadar viena pakopa žemiau, tai demokratija (valdžia gaunama burtų keliu) –nepasotinamas laisvės siekimas, būdingas demokratijai, veda prie dorovėssmukimo, o tada jau seka chaosas ir demokratijos žlugimas. Ją pakeičiatironija (vienvaldystė paremta jėga) – atsiranda stipri asmenybė kuri kaipliaudies gynėjas ir statytinis paima valdžią, tačiau greit apribojapiliečių laisves ir faktiškai paverčia juos vergais. Timokratija yrabūdinga tautoms, žengiančioms iš pirmykštės bendruomenės į civilizuotąpasaulį. Timokratinėje valstybėje piliečiai gerbia valdovus, o kariai yralaisvi nuo buitinių rūpesčių. Tačiau “timokratiją anksčiau ar vėliaupražudanti aistra turtėti”[18]. Tuomet timokratija išsigimsta įoligarchiją, ją pakeičia demokratija, kuri, bėgant laikui, virsta tironija,nepripažįstančia jokių padorumo normų. Vienintelis tironų veiklos motyvas –valdžia ir turtai[19]. Kadangi valdymo forma yra susijusi su žmoniųpapročiais, vertybėmis susiformavusiomis istorijos bėgyje. Platonas negaligrąžinti visos visuomenės į ikicivilizacinę būseną, nes tokia valstybėnegalės daug gaminti. Todėl tokioje būsenoje lemta likti tik apatiniamsluoksniui. Sargybiniams yra duodami tam tikri kultūros elementai, tačiaugriežtai reglamentuojamas jų gyvenimo būdas, tuo tarpu visos žmonijossukauptos žinios suteikiamos tik karaliams – filosofams, kurių pagrindinėužduoti yra žiūrėti, kad nebūtų laužomos totalitarinės normos.

Ši tobulos valstybės teorija daugelio laikoma utopija, tačiau patįPlatoną tai mažai domino, kad jis net nesirūpino plano detalėmis. Tikroji“Valstybės” idėja – laisvo proto kurio nevaržo papročiai, žmogaus kvailybėir užsispyrimas, kuris netgi pačias kvailybes ir papročių jėgas galinukreipti keliu, vedančiu į racionalų gyvenimą. Tačiau kaip tai bebūtų,Platonas šią problemą supaprastino labiau negu priimta žmogiškųjų santykiųsričiai.

Naudota literatūra

Aster. A fon. Filosofijos istorija. Vilnius, 1995.Genzelis B. Esė apie mąstytojus. Vilnius, 1986.Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. Vilnius, 1991.Paunds G.J. An Historical Geography of Europe. Cambrige, 1990.Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981.Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. Vilnius, 1996.Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-Sociologija. Vilnius, 1996. Nr. 6.Vitkus G. Politologija. Vilnius, 1998.

———————–[1] Vitkus G. Politologija. V., 1998. P. 71.[2] Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-Sociologija. V., 1996. Nr. 6. P. 46.[3] Genzelis B. Esė apie mąstytojus. V., 1986. P. 26.[4] Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. V., 1996. P. 100.

[5] Platonas. Valstybė. V., 1981. P. 43.[6] Ten pat. P. 133.[7] Ten pat. P. 138.[8] Ten pat. P. 138-139.[9] Ten pat. P. 140.[10] Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija // Filosofija-Sociologija. V., 1996. Nr. 6. P. 46.[11] Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981. P. 180.[12] Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. V., 1996. P. 101.[13] Ten pat. P. 271.[14] Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. V., 1991. P. 245.[15] Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981. P. 86-87.[16] Paunds G.J. An Historical Geography of Europe. Cambrige, 1990. P. 45.[17] Aster. A fon. Filosofijos istorija. V., 1995. P. 68.[18] Genzelis B. Esė apie mąstytojus. V., 1986. P. 26.[19] Ten pat.