Įvadas
Salvadoras Dali – XX a. genijus. Tai maištingos ambicingos ir kūrybingos sielos žmogus, turintis labai didelės reikšmės įvairių stilių menui. Jis tikėjo ,kad vardas Salvadoras reiškiantis “ Išganytoją” įpareigoja jį išgelbėti tapybos meną, anot jo “momentinę spalvotą nuotrauką ,kurią galima laikyti rankose”. Dali tobulai nutapyti daiktai atrodo kaip tikri, tačiau patys paveikslai palieka keistą įspūdį . Susidomėjęs Freudo psichoanalize ,jis kūrė neįprastus ,vaizduotės ribas peržengiančius darbus . Žmonės labai įvairiai reaguoja į Dali tapybą : vieni ja piktinasi , kitiems ji kelia juoką. Jo kūryba padarė didelę įtaką kino menui ,drabužių madai ir reklamos pasauliui. Taip pat jis svarbus tuo, kad šiuolaikiniai menininkai gali mokytis ir sekti jo pavyzdžiu. Jeigu jis būtų gyvenęs renesanso epochoje jo genialumas būtų normalus, tačiau tais laikais tai buvo nepriimtina. Tačiau dabar Dali yra pripažintas vienu reikšmingiausiu moderniojo meno kūrėju, stovinčiu lygioje gretoje su Pikasu, Matisu ir Duchampu. Taigi dabar jis yra vertinamas žymiai smarkiau negu buvo vertinamas tuomet. Šiame referate norėjau atskleisti Dali genialumą, taip pat įvardinti jo kūrybos ir gyvenimo problemas. Turinys
1. Įvadas……………………………………………………2psl.2. Salvadoro Dali vaikystė. Kūrybos pradžia………………4psl.3. Galos pasirodymas. Jos įtaka Dali kūryboje. Kritinis – paranojinis metodas……………………………………5 – 6psl.4. Dali – siurrealistas. “Kitokių” darbų menininkas……6 – 8psl.5. Dali gyvenimo pabaiga ir paskutinės vizualinės poemos. Misticizmas…………………………………………………8psl.6. Išvados……………………………………………………9psl.
1904m. Ispanijoje, Figere gimė Salvadoras Dali – prie garbės ir pinigų pripratęs katalonietis, kuris daug tapydavo ir daug kalbėdavo. Labiausiai mėgo kalbėti apie tai, kaip tapti genijum. Jo receptas: jei elgsies kaip genijus, tokiu ir tapsi. Jau nuo mažų dienų jo ambicijos ir didybės manija nuolat augo. Būdamas šešerių jis nutapė savo pirmąjį paveikslą, dešimties “atrado” impresionistus, keturiolikos – pompjerus, XIX a. akademinio stiliaus tapytojus. Pasak paties menininko, jam buvo skirta tapti tapybos, kuriai buvo iškilęs mirtinas pavojus dėl abstraktaus meno, akademinio siurrealizmo, išgelbėtoju.
1920m. S. Dali išbando įvairiausius stilius: impresionizmą, savo mokytojo Izidro Nonelio realizmą, įtakojamas Ch. Griso – kubizmą, puantilizmą, futurizmą, neo – kubizmą ir fovizmą. Dali buvo nuolatinis ramybės drumstėjas. Netgi dabar jo kūriniai šokiruoja, nors jis sugebėjo pakerėti publiką bei pelnyti jos simpatijas. Didelę įtaką jo kūrybai padarė Dž. de Kiriko metafizinė tapyba ir italo K. Karo kūryba. S. Dali – vienintelis tikras siurrealistas. Jis tokiu išliko, kai bendraminčiai pasinėrė į kubizmą, puantilizmą ar fovizmą. S. Dali technika – preciziška, jis siekia kokybės. Remdamasis M. Ernsto kūriniais, labai jausmingai teigia esąs kurstomas tirti įvairiausius impulsus, o prisiminimus slėpti nežinomybėje. Mišelis Deonas Dali įvardijo dvi pagrindines S. Dali savybes. Tai – sveikas valstiečio protas ir jo “šaknys” ir jautrios “antenos”. Giliai į žemę suleistomis šaknimis jis ieško visų dalykų, kuriuos kiti žmonės sugebėjo sukurti per keturiasdešimt tapybos, skulptūros bei architektūros šimtmečių. O savo “antenas” jis nukreipia į ateitį, kad pagautų jos vibracijas, jas numatytų ir suprastų. S. Dali – nepasotinamai smalsus žmogus, visi jo atradimai ir išradimai atsispindi kūriniuose. Visos Dali manijos, akivaizdžios jau ankstyvuose kūriniuose, tiesiogiai kyla iš jo kataloniškųjų šaknų. Sakoma, kad kataloniečiai tiki tik tais dalykais, kuriuos galima suvalgyti, išgirsti, paliesti, užuosti arba apmatyti. Dali neslėpė šio materialistinio paveldo. Žymiausi jo kūriniai perėmė Katalonijos pakrantės aplinką. Visi jo suakmenėję objektai, sukaulėjimai, antropomorfizmai ir kitos keistenybės kyla iš gamtos stichijų sukurtų pakrantės uolų. Taigi visi vaizdingi Dali košmarai turi realų pagrindą jo atmintyje. Visa tai prisiminimai tokių dalykų ar įvykių, kurie paliko menininkui įspūdį. Nuo 1928m. Dali plėtoja dūlėjimo temą, gilinasi į stingulio morfologiją, jį domina vaiduokliškos formos.Baigęs mokslus Dali įstojo Madrido Dailės akademiją, tačiau iš ten po dviejų metų buvo išmestas už studentų maišto, prieš antrarūšio menininko paskyrimą profesoriumi, sukurstymą. Tai išėjo tik į gera, nes toliau tęsė studijas Paryžiuje. Čia jis dar ieškojo moters, kuriai būtų įdomios jo erotinės fantazijos. Dabar Dali jautė stiprų potraukį kurti šiuolaikiškų seksualinių simbolių darbus. Apsilankymas siurrealistų baliuje pakeitė visą Dali gyvenimą – jis sutiko Galą, didžiąją savo gyvenimo meilę. Ji įkūnijo jo vaikystės svajonių moterį. Pažintis su Gala Eliuar. “moterimi, kurios žvilgsnis skrodžia kiaurai sieną”, apvertė aukštyn kojomis jo gyvenimą. Dali ima vėl juo domėtis. Jis imasi tapyti fotografijas, tačiau fotografinį tikslumą naudoja, siekdamas perteikti savo fantazijos vaizdinius. Tai jo siurrealistinės tapybos pradžia. Gala dažnai pozuoja Dali, ji ima dominuoti jo kūryboje. Tuo metu menininko gyvenime vykstantys seksualiniai pokyčiai atsispindėjo jo kūriniuose. Gala ragino jį grįžti prie realizmo. 1929m. Dali parašo “Genijaus dienoraštį” ir surengia pirmąją personalinę savo kūrinių parodą, kurioje pats nedalyvauja, taip pat įsitraukia į siurrealistų judėjimą. Jo menas turi provokuojamąjį pobūdį ir skatina ieškoti efektų. Dėl Galos Dali pasitraukė iš savo šeimos. Iš pagarbos tėvui Dali ilgą laiką slėpė tokio pasitraukimo priežastis. Tėvas jo išsižadėjo, nes jis gyveno su išsiskyrusia moterimi. Nors Gala ir Dali išvyko gyventi į Paryžių, jį beprotiškai traukė gimtasis Kadakveso kaimelis. Vienintelis jo turtas buvo Gala, kuri visur jį sekė, gynė ir saugojo nuo kitų bei nuo jo paties. 1930m. Dali sukuria kritinį – paranojinį metodą, kai spontaniškai siekiama pažinti tai, kas iracionalu, remiantis ekstravagancijos fenomeno asociacijų ir interpretacijų objektyvia kritika. Kaip pats Dali paaiškino, kritinis – paranojinis metodas tai – spontaniškas iracionalaus žinojimo metodas, grįstas interpretacinėmis – kritinėmis kliedesių asociacijomis. Šie kliedesiai jau turi sisteminę struktūrą. Begalinės šio metodo galimybės gali gimti tik iš “įkyrių minčių”. Ir 1953m. Sorbonoje perskaityta paskaita apie fenomenologinius kritinio – paranojinio metodo aspektus sulaukia neišpasakyto pasisekimo. Tačiau dėl “moderniojo meno pasaulio masoniškumo” prekyba Dali paveikslais vyko labai vangiai. Todėl menininkas pradėjo brandinti įvairias mintis apie naujus objektus. Tai buvo dirbtiniai nagai su mažais veidrodėliais, kad būtų galima pasižiūrėt į save; peršviečiami manekenai, kuriuos būtų galima pripildyti vandens su plaukiojančiomis žuvytėmis, imituojančiomis kraujo apytaką; plastikiniai baldai, pagaminti pagal pirkėjo kūną…. Tačiau visur į šias idėjas žmonės žiūrėjo kaip į nenormalias, arba kurioms realizuoti prireiktų “nenormalių” pinigų. Ir vis dėl to nuo to laiko dauguma jų yra tapusios realybe. Šiuo periodu Dali buvo be galo aktyvus. Jis surengė savo parodą Amerikoje, rašė eiles, bendradarbiavo žurnaluose. Išradingasis genijus sumanė iškepti simbolinį penkiolikos metrų duonos kepalą, po jo būtų kepamas dvidešimties metrų kepalas Versalyje ir trisdešimties metrų kepalai visuose Europos miestuose. Buvo viešai paskelbta, kad šių akcijų tikslas – visus apkvailinti ir laipsniškai suardyti logiką. Visi šie sumanymai buvo kritinio – paranojinio metodo rezultatas, nors vėliau Dali pripažino, kad tuo laiku jis pats pilnai nesuvokė visų savo atradimo galimybių. Dali kūrė naujos rūšies simboliškai funkcionuojančius siurrealistinius objektus, kurie buvo priešingi automatiniam rašymui bei sapnų atpasakojimui, jau tapusiems siurrealistų tradicija. Jie išgarsėjo visame pasaulyje. Dali paveiksluose dominuoja keisčiausi drabužiai. Jo nuomone mada atskleidžia nuolatinį žmogaus gyvenimo tragizmą ir yra tragiška istorijos išraiška. Drabužio samprata yra pačios didžiausios – gimimo traumos rezultatas. Greta šių pomėgių ir temų Dali labai domino indaujos ir stalčiai. Jų pilna jo kūriniuose. Menininkas juos pasiskolino iš Z. Froido – jais iliustravo psichoanalitines Vienos profesoriaus teorijas. Siurrealistams nerimą kėlė ir žeidė pompastiški Dali sumanymai, nes jis buvo bepradedąs save laikyti vieninteliu tikru judėjimo atstovu. Minkšta, nuodėminga ornamentika, lipnumas, puvimas, biologizmas, keistas viduramžiškas objektas, neįprasta daiktų paskirtis, keistas nerimastingas žvilgsnis – visa tai buvo Salvadoro Dali. Siurrealistinių Dali objektų populiarumas nustelbė sapnų ir nuobodaus “automatinio” rašymo madą. Dali nujautė pilietinį karą ir jam prasidėjus 1937m. keliauja į Italiją. Šiuo laikotarpiu savo kūrybos stiliumi ir technika priartėja prie klasikų, tapo Dž. de Kiriko maniera. Tobulą meninę Dali sąmonę varo du varikliai: pirma – libido, arba seksualinis instinktas, antra – mirties baimė. Dali žaidžia optinėmis apgaulėmis, naudodamas dvigubus ar trigubus vaizdus, kartais net padaugindamas juos iki begalybės. Tokiu savo tapybos pobūdžiu Dali stengėsi atskleisti fizinį žmogaus regėjimo procesą – tai, kaip optiniai neuronai sąlygoja vaizdą. Tačiau pagrindinės Dali idėjos yra gana rimtos. 1938m. A. Bretonas nusprendžia pašalinti Dali iš siurrealistų grupės, kad įvykdytų kontrrevoliucinį aktą. Tai dar buvo susiję su tuo, kad Dali paveiksluose buvo daug marginančių skatologinių detalių. Dali buvo išmestas iš grupės dar ir dėl to, kad buvo per daug siurrealistiškas. Tačiau skatologiniai elementai Dali paveiksluose buvo toleruojami iki tam tikro lygio, daugelis kitų dalykų buvo tabu. Dali tapydamas nuolat siekė tarp siurrealistų sukelti nesutarimus ir dažnai suko galvą, siekdamas surasti naują būdą priversiantį juos priimti idėją ar vaizdinį, kuris niekaip nesutapo su jų skoniu. Visa tai baigėsi tuo, kad Dali griebėsi paranojinės veidmainystės. Jis pradėjo tapyti tai, ko kiti siurrealistai labiausiai nemėgo. Toks jo požiūris buvo daugelio Dali provokacinių veiksmų pagrindas. Politinės Dali nuostatos buvo daug rimtesnė problema. Jo pažiūros gąsdino, buvo skandalingos ir kėlė siurrealistams pavojų. Dali palaikė tokias santvarkas, kurios rėmė aukštuomenę, hierarchines struktūras, mėgo ceremonijas ir visuomeninius festivalius, įamžinančius ritualus, liturgiją, šlovę bei kariuomenę. Menininkas nesutiko pripažinti fakto, kad politinė kairė yra prozaiška ir daugiausia rūpinasi kasdieniniais klausimais. Jis politiką laikė trivialia, apgailėtina, netgi pavojinga. S. Dali studijavo religijos, ypač katalikybės istoriją, kurią ilgainiui pradėjo laikyti tobula architektūrine struktūra. Sadistinius elementus siurrealizme jis bandė praturtinti religinėmis prasmėmis. Tai sukėlė gausybę aštrių ginčų. Ir tai buvo dar viena priežastis dėk ko jam teko palikti siurrealistų grupę. Tačiau nepaisydamas nušalinimo, jis ir toliau dalyvavo visose siurrealistų demonstracijose bei parodose. 1939m. Dali vienintelį kartą susitinka Z. Froidą ir išspausdina”Deklaracijų dėl vaizduotės nepriklausomybės ir žmogaus teisės į savo beprotystę”. Froidas turi didelės įtakos Dali kūrybai. 1940m. Dali išvyksta į JAV ir ten gyvena iki 1948m. Ten tapydamas naują peizažą, kad ir koks jis būtų svetimas, Dali visada remiasi savo atsiminimais. Dėl kritinio – paranojinio metodo naudojimo visi to laikotarpio Dali kūriniai atskleidžia moderniosios metafizikos ir mokslinių atradimų, kuriuos jis labai atidžiai sekė, įtaką. Metai, kuriuos Dali gyveno Amerikoje turi didelį komercinį pasisekimą. Dali pareiškia norįs grįžti prie klasikos ir išvardina dailininkus, kuriuos laiko savo favoritais: Ž. L. E. Meisonje, Ž. F. Milė, Rafaelis, J. V. Delfietis. 1947m. Dali parašo “50 magiškų paslapčių” ir šį darbą išspausdina Prancūzijoje. Amerikoje Dali kūrė papuošalus, butų dizainą, dekoravo didelių parduotuvių fasadus, sukūrė nemažai scenografijų ir kostiumų baletams, publikavo, iliustravo, dalyvavo kuriant filmus ir daug kalbėjo apie realybės užkariavimą. Taip jis uždirbo daug pinigų. Pradedant šiuo laikotarpiu ir iki pat gyvenimo pabaigos Dali savo kūriniuose naudoja mistinius principus, savo tikėjimą priimdamas gana paraidžiui. Atominės bombos sprogimas 1945m. paskatino Dali imtis naujo stiliaus – misticizmo. Tai gilus, intuityvus to, kas yra, supratimas, tiesioginis kontaktas su viskuo, absoliutus regėjimas, kylantis iš tiesos, iš Dievo malonės. Šiuo laikotarpiu nutapyti siužetai išreiškia nenusakomą baimę, kuri jį apėmė, kai sužinojo apie bombos sprogimą. Jis analizuoja pasaulį naudodamas kritinį – paranojinį metodą. Taip Dali nori atrasti slaptas daiktų galias ir jų dėsnius. Išaiškėjo tai, kad vizualinės raiškos priemonės tobuliausios ir naudingiausios renesanso laikotarpiu ir kad moderniosios tapybos dekadansas yra skeptiškumo bei tikėjimo trūkumo pasekmė, mechanistinio materializmo rezultatas. Dali, pasitelkdamas savo darbus ir atskleisdamas visos materijos dvasingumą atgaivino ispaniškąjį misticizmą tam, kad pademonstruotų pasaulio vieningumą. Kūriniuose Dali nukreipė savo dėmesį į vizualinį kvantų teorijos sprendimą ir, siekdamas susidoroti su trauka sugalvojo kvantinį realizmą. Dali misticizmas yra ne tik religinis, bet ir atominis bei haliucinogeninis. Kuo toliau, tuo smarkiau Dali darbuose pradeda dominuoti religinės temos. Kartais jis dar grįždavo prie profaniškų temų. Erotiniai kliedesiai jo misticizmui suteikė gelmę. 1949m. Dali visam laikui sugrįžta į Ispaniją ir eksperimentuoja išbandydamas įvairias technikas. Vėlyviausi Dali darbai pilni dioniziškų formų. Juose susiduria visi stiliai, kurie tik buvo panaudoti dirbant: siurrealizmas, “kvintesencinis pompjerizmas”, puantilizmas, veiksmo tapyba, tašizmas, geometrinis abstrakcionizmas, popdailė, opdailė ir psichodelinė dailė. Dali tapo klasikinius didelės apimties paveikslus, tačiau tuo pačiu metu kuria papuošalus, skulptūras, skulptūrinius ansamblius, tapo jūros ežius. Nuo 1957m. Dali kuria vadovaudamasis tašizmo principais. Kompozicijoms būdinga košmariški puikiai nutapytų daiktų deriniai, klaikios istorinės alegorijos. Tapydamas savo paskutiniąsias vizualines poemas ir atiduodamas paskutinę pagarbą savo žemiškajam “dvyniui” menininkas naudojo stereoskopiją, kad sukurtų tikslų “metafizinį fotorealizmą”. Tuo ir baigia savo gyvenimą žymusis Ispanijos genijus. 1989m. jis miršta Ispanijoje Figere. Dali yra pasakęs: “mano proto aiškumas įgijo tokį aštrumą ir tokią koncentraciją, kad per visą šimtmetį neatsirado nė vienos herojiškesnės ir labiau stebinančios asmenybės už mane, išskyrus Nyčę (tačiau jis savo dienas baigė išprotėjęs) ir dar neatsiras kitus šimtmečius nė vieno man lygaus. Tai įrodo mano tapyba.” Išvados1. Nuo pat mažų dienų Dali buvo pripratęs prie pinigų ir garbės. Tai turėjo įtakos tolesniam jo gyvenimui. Jis buvo garbėtroška, siekė pripažinimo ir save laikė pačiu geriausiu. 2. Labai didelę įtaką jo kūrybai padarė gimtinės – Katalonijos aplinka. Tai dominuoja jo paveiksluose. 3. Gala – Dali svajonių moteris jo kūrybai suteikė erotiškumo, švelnumo. Po Galos mirties Dali grįžo prie košmariškų ir klaikių tapybos būdų. 4. Kritinis – paranojinis metodas – siurrealistų pirmaeilio būtinumo įrankis.Jis suteikė daug šlovės bet ne pinigų, kurių tuo laikotarpiu labai reikėjo. 5. Dali perėjimas į kitokį savo genialumo išreiškimą siejosi su ko nors naujo ieškojimais bei minčių ankstesnėmis temomis nebuvimu. 6. Dali, siekdamas skandalingų efektų ir šlovės paaukojo šeimą, buvo išmestas iš siurrealistų grupės. Galos mirtis nesutrukdė jam siekti dar daugiau. 7. Galos mirtis jo kūrybai suteikė tragiškumo. Naudota literatūra: 1. E. Bernard “Modernusis menas 1905 – 1954m.”2. Gilles Neret “Salvadoras Dali 1904 – 1989m.”3. Universalus meno žodynas4. Oksfordo Jaunimo enciklopedija “Pasaulio garsenybės”