Moralinis įstatymas. Senasis ir Naujasis testamentai

TURINYS

TURINYS 2
ĮVADAS. ŠVENTASIS RAŠTAS 3
MORALINIS ĮSTATYMAS 4
PRIGIMTINIS DORINIS ĮSTATYMAS 5
SENASIS ĮSTATYMAS 6
NAUJASIS, ARBA EVANGELIJOS, ĮSTATYMAS 7
LITERATŪRA 10ĮVADAS. ŠVENTASIS RAŠTAS
Turbūt nė vienos knygos nėra skaitę ir bandę perprasti tiek kartų, tautų ir skirtingų tikėjimų žmonių, nė apie vieną nėra parašyta tiek teologinių ir analitinių traktatų, kiek apie Bibliją. Nė viena interpretacija nėra absoliučiai teisinga. Kiekvienas įžvalgus nagrinėtojas savo kelyje galiausiai sutinka pats save, t.y. pajunta dieviško apreiškimo džiaugsmą arba išvysta savo nagrinėjimo metodikos prielaidas: priklauso nuo to, kokia kryptimi ėjo – dvasinio ar teorinio pažinimo. Šiomis kryptimis veda daugybė keelių. Vieniems Biblija – tai pirmiausia Dievo apreikštas Šventasis Raštas, o tik paskui – skirtingo laikotarpio, žanro, stiliaus, įkvėptumo knygų biblioteka. K. Platelis

Vardas Biblija yra padarytas iš graikiško žodžio, kurs reiškia tą pat ką ir knyga, arba iš lotyniško žodžio raštas. Pridedamas epitetas šventas, nes tos knygos yra Šventosios Dvasios įkvėptos turi savyje šventas tiesas ir veda žmones į šventumą. Įstatymas atitinka žodžius: Lex, Thorah, tuo gi vardu, tikra jo prasme, buvo visų pirma vadinamos penkios pirmosios šv. Rašto knygos, turinčios savyje įvairius Dievo duuotus ir per Mošę paskelbtus įstatus. Kadangi Kristaus duoti įstatai stojo vieton paskelbtųjų per Mošę, tai atskyrimui šv Knygų, pirm Kristaus atėjimo parašytų, nuo atsiradusių po jo gimimo anas pradėta vadinti Senuoju Įstatymu, šitas gi Naujuoju.
Šventuoju Raštu, arba Biblija, va

adinama rinkinys knygų, kurias įvairiais laikais parašė Dievo išrinkti ir įkvėpti žmonės ir kurias tokiomis laiko šv. Katalikų Eklesija. Vienos jų, parašytos dar Kristui negimus, turi vardą knygų Senojo Įstatymo arba Testamento, kitos gi, atsiradusios po Kristaus atėjimo, vadinama Naujojo Testamento knygomis. Vardas Testamentas pritaikytas šv. Raštui, imamas Sandoros prasme ir pažymi, kad šv. Knygose parašyta sandora tarp Dievo ir žmonių. Žydai nuo kūdikystės įgauna įsitikinimą, jog tai yra Dievo įsakymai, jog jų visados laikosi, ir jei būtų reikalo, už jas noriai numirtų.
Ir pas krikščionis buvo ir yra didžiausioje pagarboje tos šventos, iš Senojo Testamento paveldėtos Knygos, kurių skaičius laikui einant, padaugėjo Naujojo Testamento įkvėptais raštais. Nors katalikų tikras ir neklystantis vadovas yra Kristaus įsteigta Eklesija, kuriai ir šv. Raaštas duotas sergėti, tačiau ir mums tos knygos turi begalinę vertę, kaip paties Dievo, amžinosios Tiesos ir Išminties žodis.
Šventasis Raštas yra Dievo žodis, kadangi jis Šventosios Dvasios įkvėpimu yra užrašytas. jį sudaro: Senasis Testamentas – Penkiaknygė (5kn), istorinės knygos (16 kn), išminties knygos (7 kn), pranašų knygos (18 kn), Naujasis Testamentas – keturios evangelijos, apaštalų raštai (23). Šv. Knygos su visomis savo dalimis yra įkvėptos, Dievas, yra įkvėpimo davėjas ir pirmasis šv. Knygų autorius; tiktai Jis, Amžina Tiesa, duodamas liudijimą negali nei paklysti, nei kitus įv
vesti į paklydimą. Šv Knygos arba jų rinkinys, vadinama kanonu, dėl to, kad jose duodama Dievo apreikštos tikėjimo ir pasielgimo taisyklės.
Mozė savo Dievo įkvėpimu parašytas knygas padėjo sandoros padangtėje, tai ir buvo kanono pradžia. Pranašas pažodžiui reiškia “kalbėtojas”- Mozė buvo laikomas pirmuoju ir didžiausiu Jahvės pranašu – tarpininkas tarp Dievo ir tautos, reiškiantis jo valią vienodai karaliams, kunigams, didikams ir paprastiems žmonėms. Pranašus Dievas pats pašaukdavo ir liepdavo jiems ne tik doroviškai auklėti tautą, neleisti nukrypti nuo Sandoros ir Įstatymo, bet ir jai patarinėti įvairiais religiniais, visuomeniniais ir politiniais klausimais. Pranašų įtakoje susiformavo pagrindinės judaizmo doktrinos, keitėsi tikėjimas vienu Dievu, Įstatymas ir Sandora tapo ne išorine, o vidine žmogaus savastimi. Visose penkiose Mozės knygose svarbiausia Dievo pažado, sandoros su juo, kuri remiasi Dievo duotu įstatymu tema. Jau Adomui Dievas pažada ateityje išgelbėti jo palikuonis. Paskui Dievas daro sutartis su Nojumi, Abraomu, Izaoku, Jokūbu per Mozę – su visa Izraelio tauta. Tautai duodamas įstatymas, kurio ji privalo laikytis, jei. nori, kad Dievas ją globotų ir leistų gyventi Pažadėtoje žemėje. Visų Izraelio nelaimių priežastis – nusižengimas tam įstatymui. Net pasaulietiniai įstatymai, surašyti Penkiaknygėje, traktuojami religiniu požiūriu. Istoriškai keičiantis žydų visuomenei, kunigai naujuosius įstatymus įrašydavo greta senųjų. Taip atsirado net du skirtingi Dievo įsakymų (Dekalogo) variantai, kurių pi
irmasis apibrėžia tik žmonių santykius su Dievu, bet nenormuoja jų tarpusavio bendravimo.
Naujajame Testamente buvo priimtas Senojo Testamento kanonas. Senoji Sandora niekuomet nebuvo atšaukta, ST ekonomija pirmiausia buvo skirta paruošti pasaulį Išganytojo Kristaus atėjimui. Išganytojas skelbė savo dievišką mokslą tik gyvu žodžiu ir taip pat liepė daryti savo Apaštalams ir mokytiniams, sakydamas: “eidami į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui”. Bet išganytojas, liepdamas skelbti gyvu žodžiu, nedraudė Apaštalams reikalui atsiradus arba didesnei žmonių naudai dėti skelbiamąjį mokslą į raštus. Taigi, su laiku, nors nelabai greitai pradėjo atsirasti knygos, turinčios savyje didesnę ar mažesnę Kristaus mokslo dalį, Apaštalų ir jų mokytinių iš Dievo įkvėpimo parašytos knygos. Priimamos kaip šventos buvo tik rašytos arba tvirtintos Apaštalų ir turinčios paliudijimus, taip atsirado NT knygos. Evangelijos yra viso Šventojo Rašto šerdis, “jos duoda tikriausią liudijimą apie įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimą ir mokymą.”
Bažnyčia jau apaštalų laikais ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. Pagal ją Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje. Tad ST krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje, beje ir NT taip pat reikia skaityti ST šviesoje. Anot seno priežodžio “Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame at
tsiskleidžia Senasis”.MORALINIS ĮSTATYMAS
Pagal senovinę tradiciją galima skirti dvejopą Šventojo rašto prasmę: žodinę ir dvasinę, o pastaroji dar skirstoma į alegorinę, moralinę ir anagoginę. Žodinė prasmė rodo, kas vyksta, alegorinė, ką reikia tikėti, moralinė, ką daryti, anagoginė , ko siekti.
Pasak Šventojo Rašto, moralinis žmogaus elgesys visą savo prasmę įgyja sandoroje ir per ją. Moralinis įstatymas savo universaliausia prasme yra įsakmus nurodymas, nukreipiantis žmogaus veiklą link galutinio tikslo. Jį sudaro bendri įstatymai liečiantys visus žmones ar jų grupes, ir asmeniniai įsakai, kylantys iš individualaus reikalavimo, skirto tam tikram asmeniui – jis yra geras ir šventas ta prasme, kad kreipia žmogų savo veikla prisidėti prie žmonijos istorijos ir kūrinijos galutinio tikslo įgyvendinimo. Moraliniai įpareigojimai yra kategoriški, tai įsakmios valios išraiška, valios, kuri liepia besąlygiškai paklusti, nes yra susiję su žmogaus gyvenimo tikslu ir su paties Kūrėjo tikslais.
Dorinis įstatymas yra Dievo išminties kūrinys. Bibline prasme jį galima apibrėžti kaip tėvišką pamokymą, Dievo pedagogiją. Jis nurodo žmogui kelius ir elgesio taisykles, kurios veda į pažadėtąją laimę; jis draudžia eiti blogio keliais, nukreipiančiais žmogų nuo Dievo ir Jo meilės. Jo įsakymai nepajudinami, jo pažadai verti meilės. ST skelbia Dievo valią dieviškais įsakymais, o NT pateikia pagrindinių krikščioniško gyvenimo reikalavimų sąrašą. Moralinis apsisprendimas reikalauja nuolankaus ir supratingo dėmesio Dievo valiai.
Įstatymas yra kompetentingos ir bendrąja gerove besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Dorinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe, išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka; tai padaryta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju įstatymu. “ iš visų gyvų būtybių vien tik žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suprasti ir žinoti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.”
Remiantis Sandora, iš žmogaus laukiama, kad jis visų pirma laikytųsi Dievo įsakymų ir tarnautų jam visa širdimi. Visiško, tobulo atsidavimo Dievui reikalavimas yra išreikštas didžiuoju meilės įsakymu. “mylėsi Viešpatį: savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis”. Ši meilė turi apimti visą žmogų.
Žmogus yra įpareigotas siekti galutinio tikslo ir jokiu veiksmu prieš jį nenusižengti. Todėl jis elgiasi blogai, jei nepaiso moralinio įstatymo įpareigojimų ir sąžinės paliepimų, skirtų šiam tikslui pasiekti. Toks blogas žmogiškasis veiksmas yra nuodėmė? Tai moralinio įstatymo pažeidimas laisva valia. Kadangi biblinė ir krikščioniška mąstysena moralinio įstatymo autoriumi laiko Dievą, moralinio įstatymo nepaisymas yra visuomet aiškinamas kaip neklusnumas Dievo valiai ir Dievo įžeidimas.
Dorinio įstatymo formos yra įvairios, bet visos tarpusavy suderintos: tai amžinasis įstatymas – dieviškasis visų įstatymų šaltinis; prigimtinis įstatymas; apreikštasis įstatymas, apimantis Senąjį ir Naująjį, arba evangelinį, įstatymus; pagaliau civiliniai ir bažnytiniai (žmogiškieji) įstatymai.
Apreikštasis Senojo ir Naujojo Testamento įstatymas yra dieviškos kilmės. Jis gali išreikšti prigimtinio įstatymo įpareigojimus, kad suteiktų aiškesnį žinojimą apie juos, arba jis gali įsakyti papildomas pareigas.
Dorinio įstatymo pilnatvė ir vienybė yra Kristuje, nes Jis pats yra tobulumo kelias, Jis yra Įstatymo tikslas, nes Jis vienas moko Dievo teisybės ir ją suteikia.PRIGIMTINIS DORINIS ĮSTATYMAS
Prigimtinis įstatymas atspindi tą moralinę tvarką, kuri kyla iš žmogaus iš kūrinijos prigimties ir gali būti pažinta žmogaus protu.

Kūrėjas suteikė žmogui galią tvarkyti savo veiksmus ir sugebėjimą valdyti save, siekiant tiesos ir gėrio. Prigimtinis įstatymas yra pradinė dorinė sąmonė, leidžianti žmogui protu suvokti, kas yra gėris ir blogis, tiesa ir melas. “prigimtinis įstatymas yra įrašytas ir tartum įrėžtas kiekvieno žmogaus sieloje, nes tai yra žmogaus protas, įsakantis daryti gera ir draudžiantis nusidėti.”
“Dieviškasis bei prigimtinis” įstatymas žmogui rodo kelią, kuriuo eidamas jis darytų gera ir pasiektų savąjį tikslą. Prigimtinis dorinis įstatymas reiškia pirmuosius ir esminius dorinį gyvenimą tvarkančius įsakymus. Jo šerdis yra siekti Dievo, visokio gėrio šaltinio ir teisėjo, ir Jam paklusti, lygiai kaip ir suvokti, jog vienas žmogus yra lygiavertis kitam. Pagrindiniai šio įstatymo įsakymai yra išdėstyti Dekaloge. Įstatymas vadinamas prigimtiniu ne dėl to, kad turėtų ką nors bendra su gamta – neprotingų būtybių prigimtimi, bet, kad jį skelbiantis protas savas žmogaus prigimčiai. Šv. T. Akvinietis teigia, kad prigimtinis įstatymas yra ne kas kita kaip Dievo mums duota proto šviesa, jos padedami, mes sužinome, ką reikia daryti ir ko vengti. Tą šviesą arba tą įstatymą Dievas suteikė mus kurdamas.
Kiekvieno žmogaus širdyje esančio ir proto patvirtinto prigimtinio įstatymo nurodymai yra visuotiniai ir privalomi visiems žmonėms. Jis išreiškia žmogaus orumą ir yra pagrindinių jo teisių ir pareigų atrama. Taip pat jis nekinta ir išlieka toks pats istorijos permainose; jis nepriklauso nuo idėjų ir papročių kaitos ir palaiko jų pažangą. Prigimtinis įstatymas, būdamas labai geras Kūrėjo veikalas, deda tvirtus pamatus, ant kurių žmogus gali iškelti jo pasirinkimui vadovaujančių doros taisyklių antstatą. Jis taip pat yra būtina moralinė atrama žmonių bendruomenei ugdyti ir tampa reikiamu pagrindu civiliniam įstatymui.
Prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šventosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam įstatymui ir malonei.SENASIS ĮSTATYMAS
Kiekvienai religijai ir jos moralei svarbiausia Dievo samprata. Izraelis nuo pat pradžių turi nepaprastą pranašumą – aiškų, ryškų Dievo supratimą. Yra tik vienas Dievas, Jis yra šventas, geras ir visus dalykus sukūrė gerus. Senojo Testamento religijoje ryškus įsisąmoninimas, kad moralės įstatymas visiškai remiasi Jahve, Jis apreiškė savo valią ir davė įsakymus.
Dievas, mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, išsirinko Izraelį savo tauta ir apreiškė jai savo Įstatymą. Taip Jis parengė Kristaus atėjimą. Senasis Įstatymas yra pirmasis apreikštojo įstatymo tarpsnis, jo moralės šerdis glūdi Dekaloge ir Mozės įstatyme (Toroje).
Sandora Sinajuje yra lemtingiausias Izraelio istorijos įvykis, čia Jahvė užmezgė dialogą ir bendravimą su savo tauta, įvyko didingas, baimę įkvepiantis Izraelio įvedimas į moralės Įstatymą. Iš jų laukiama klusnumo Jahvės Įsakymams ir jie tai pažada. Išėjimo knygos 20-23 skyriai tiksliai apibrėžia įsakymus ir įpareigojimus, kurių viešpats nori, kad žmonės laikytųsi. Jie sudaro dvi grupes: 10 Dievo įsakymų, ir Sandoros kodeksas.
Mozės Įstatyme yra daug prigimtu protu prieinamų tiesų, jos buvo paskelbtos ir patvirtintos išganymo Sandoroje. Dievas jas apreiškė, nes žmonės jų neperskaitė savo širdyse. Dekalogo įsakymai deda pagrindus pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus pašaukimui, draudžia, kas priešinga Dievo ir artimo meilei, ir įsako, kas jai yra esminga. Dekalogas yra kiekvieno žmogaus sąžinės šviesa, kad jam parodytų Dievo pašaukimą bei kelius ir saugotų jį nuo blogio.
Dekalogas (gr. “deka”- dešimt, “logoi” – žodžiai) buvo Dievo dovana, kurią jis įteikė Sinajaus kalne savo pirmojo pasirinkimo tautai. “Dešimt žodžių” buvo parašyta “Dievo pirštu”, jie mums perduoti Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose. Dekalogas suprantamas ryšium su Išėjimu (iš Egipto), kuris yra centrinis Senosios Sandoros ir didis Dievo atlikto išvadavimo įvykis. Išsakomi kaip negatyvūs įsakymai – draudimai, arba kaip pozityvūs įsakymai, Dekalogas yra gyvenimo kelias, tai Dievo apreiškimas apie save patį ir savo garbę. Duodamas įsakymus, Dievas dovanoja save patį ir savo šventąją valią, leisdamas pažinti savo norus, Dievas apreiškia save savo tautai.
“Dešimt žodžių” trumpai sutraukia ir skelbia Dievo Įstatymą: “ Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – Viešpats galingu balsu tarė visai jūsų bendrijai prie kalno iš ugnies ir tamsaus debesies. Jis užrašė juos ant dviejų akmeninių lentelių, kurias Jis davė man.” Dėl to tos dvi lentelės vadinamos “Sandoros lentelėmis”. Jose – Dievo su savo tauta sudarytos Sandoros sąlygos.” Sandoros lentelės” turi būti saugomos “skrynioje”. Dešimt įsakymų sudaro nedalijamą visumą. Dvi Dekalogo lentelės paaiškina viena kitą; jos abi kaip viena. Nepaklusti vienam įsakymui, reiškia nusižengti visiems kitiems.
Pirmoji Dekalogo lentelė:
1. Neturėsi kitų dievų tik mane vieną.
2. Netarsi Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo.
3. Prisiminki šabą, šventai jo laikykis.
Antroji Dekalogo lentelė:
4. Gerbk savo tėvą ir motiną.
5. Nežudysi.
6. Nesvetimausi.
7. Nevogsi.
8. Melagingai neliudysi.
9. Negeisi savo artimo žmonos.
10. Negeisi savo artimo namo ar lauko, ar dar ko nors, kas yra jo.
Nusidėjusiai žmonijai reikėjo šio apreiškimo, kad ji galėtų pilnutinai ir tikrai pažinti prigimtinio įstatymo reikalavimus, kad matytų esmines žmogaus pareigas, o netiesiogiai ir pagrindines teises. “Sandorą ir Dievo dialogą su žmogumi patvirtina ir tai, kad visi įpareigojimai yra išsakomi pirmuoju asmeniu kitam asmeniui, skelbdamas savo valią visai tautai, Dievas ją skelbia ir kiekvienam žmogui atskirai.
Pagal krikščioniškąją Tradiciją, šis šventas, dvasiškas ir geras Įstatymas dar nėra tobulas. Kaip Auklėtojas jis parodo, ką reikia daryti, bet pats neduoda jėgos ir Dvasios malonės jam įvykdyti. Dėl nuodėmės, kurios negali pašalinti, jis lieka nelaisvės įstatymu., nes jo užduotis pasak šv. Pauliaus yra apkaltinti ir parodyti nuodėmę. Vis dėlto Įstatymas lieka pirmuoju tarpsniu kelyje į Dievo karalystę, jis moko ir visada .išlieka kaip Dievo žodis.
Senasis Įstatymas yra pasirengimas Evangelijai. Jis pranašauja ir žada išvadavimą iš nuodėmės, kurį įvykdys Kristus.NAUJASIS, ARBA EVANGELIJOS, ĮSTATYMAS
Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra išbaigtas dieviškasis – prigimtinis ir apreikštasis – įstatymas čia žemėje. Tai Kristaus kūrinys, pirmiausia paskelbtas Kalno pamoksle. Tai Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu. Naujasis Įstatymas yra per tikėjimą į Kristų gauta, meile veikianti Šventosios Dvasios malonė. Ji veikia meile, Išganytojo paskelbtas Kalno pamoksle ir moko ką reikia daryti, ir sakramentais suteikia mums malonę tai daryti. Evangelijos Įstatymas “įvykdo”, sutaurina, pranoksta ir ištobulina Senąjį Įstatymą. Palaiminimuose jis įvykdo Dievo pažadus, juos iškeldamas ir nukreipdamas į “Dangaus karalystę”. Jis kreipiasi į pasirengusius su tikėjimu priimti tą naują viltį: į vargdienius, nuolankiuosius, liūdinčius, tyraširdžius, persekiojamus dėl Kristaus; taip jis tiesia nuostabius kelius į Dievo karalystę.
Evangelijos Įstatymas vykdo, pranoksta ir ištobulina Senąjį Įstatymą: jo pažadus – Dangaus karalystės palaiminimais, jo įsakymus – atnaujindamas žmogaus veiksmų šaltinį, tai yra širdį. “Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.

Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.

Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.

Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

Palaiminti taikdariai:

jie bus vadinami Dievo vaikais.

Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“.
„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“.

„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“.
Evangelijos Įstatymas įvykdo Įstatymo įsakymus. Užuot panaikinęs ar sumenkinęs dorovinius Senojo Įsakymo priesakus, Išganytojo pamokslas atskleidžia jame slypinčias galimybes ir iškelia naujus jo reikalavimus; apreiškia visą dieviškąją ir žmogiškąją Senojo Įstatymo tiesą. Jis neįveda naujų išviršinių taisyklių, bet siekia atnaujinti pačias žmogaus veiksmų šaknis, tai yra širdį, kurioje žmogus pasirenka, kas tyra ar netyra, kurioje išauga tikėjimas, viltis ir meilė, o su jomis ir kitos dorybės.
Dorybė yra pastovus ir tvirtas nusistatymas daryti gera. Žmogiškosios dorybės yra tvirti proto ir valios įgūdžiai, kurie tvarko mūsų veiksmus, valdo aistras ir vadovauja protingam ir tikėjimu besiremiančiam elgesiui. Ant keturių pagrindinių dorybių – tarsi durys ant vyrių – laikosi dorinis gyvenimas, dėl to jos dar vadinamos kardinaliomis, prie jų šliejasi visos kitos dorybės. Kardinalios dorybės – išmintingumas, kuris įgalina praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti; susivaldymas, kuris sutvardo malonumų pomėgį ir padeda išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis; teisingumas, kuris verčia gerbti kiekvieno teises ir yra pastovus tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso; tvirtumas, kuris suteikia ištvermė.s sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio – visos šios dorybės ypač giriamos daugelyje Šventojo Rašto vietų.
Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir paženklina dorinį krikščionio veikimą. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dieviškosios dorybės yra trys – tikėjimas, viltis, meilė. Tikėjimo padedami mes tikime Dievą ir visa, ką Jis mums yra pareiškęs. Nes Dievas yra pati tiesa. Viltis įkvepia žmonių veikimą, jos padedami kaip savo laimės trokštame Dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo, pasitikėdami Kristaus pažadais. Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios padedami mes mylime Dievą labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą – dėl Dievo meilės – kaip save pačius. Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu: “Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.” Visas dorybes įkvepia meilė, ji yra “ tobulumo raištis”: ji yra dorybių forma; ji jas suskirsto ir surikiuoja, ji yra krikščioniškojo dorybingo gyvenimo šaltinis ir tikslas.
Tad Evangelija siekia Įstatymo pilnatvės: ragindama sekti Tėvo tobulumu, pagal didžiadvasišką Išganytojo pavyzdį atleisti priešams ir melstis už persekiotojus.
Naujajame Įstatyme atliekami religiniai veiksmai: labdara, malda ir pasninkas, Jo malda yra “ Tėve mūsų”.
Evangelijos Įstatymas primena lemiamą pasirinkimą tarp “ dviejų kelių” ir ragina įgyvendinti Išganytojo žodžius; Įstatymo santrauka yra auksinė taisyklė „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“.
Ar esame įpareigoti laikytis Dievo įsakymų? Dievo įsakymai yra Dievo kaip Gelbėtojo duota dovana, viena iš priemonių, kuriomis Dievas nutarė gelbėti žmogų. Įsakydamas Dievas Gelbėtojas nori mums Savo kūriniams, padėti teisingai pažinti tą įstatymą, kurį turime savo prigimtyje, padėti mums teisingai perskaityti jį , įrašytą savo sąžinėje.
Bažnyčia – naujos ir amžinos sandoros tauta – dekalogui teikia didelę reikšmę, nes nori būti ištikima Kristaus žodžiams: “Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti” kartu Bažnyčia Dekalogą vertina tik Jo mokslo šviesoje: “.jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus”. Maža to, “ Juk įstatymo tikslas – Kristus atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki.” Todėl Kristus yra ne tik Mokytojas, kuris atskleidžia tikrą tiesą apie gėrį ir apie dievo, mylinčio kiekvieną žmogų, valią. jis yra išganytojas, kuris turi galią atvesti mus į amžinojo gyvenimo kelią, taigi Kalno pamoksle Kristus vaizdžiai pamokė, kaip reikia suprasti dekalogą, dekalogo įsakymai yra kur kas daugiau negu išreikšta žodžiais.
1) Pirmasis kreipimasis ir teisėtas Dievo reikalavimas – kad žmogus Jį priimtų ir pagarbintų – tai yra tikėjimo, vilties ir meilės įsakymas, reikalaujantis stiprinti savo tikėjimą, ir atmesti visa, kas jam priešinga, garbinti Dievą ir ieškoti tiesos. 2) Antrasis – įsako gerbti Viešpaties vardą, draudžia piktnaudžiauti Jo vardu ar melagingai prisiekti – jis kaip ir pirmasis jis priklauso religingumo dorybei. 3) Trečiasis primena pasaulio sukūrimą, Izraelio Išvadavimą, jei Dievas septintą dieną ilsėjosi, žmogus taip pat turi ilsėtis ir garbinti Dievą.
4) Ketvirtasis įsakymas yra antrosios lentelės pradžioje, Dievas nori, kad po Jo mes gerbtume savo tėvus ir šeimą. 5) Žmogaus gyvybė yra šventa, ji turi būti saugoma nuo pradėjimo momento, bažnyčia nepritaria nei eutanazijai, nei savižudybėms nei abortui. Kalno pamoksle Išganytojas primena įsakymą “nežudyk” ir papildomai uždraudžia pyktį, neapykantą ir kerštą. Kristus net reikalauja, kad Jo mokinys atsuktų kitą skruostą ir mylėtų savo priešus. 6) kiekvienas žmogus turi pripažinti savo seksualinį tapatumą ir su juo sutikti, fiziniai moraliniai ir dvasiniai skirtumai ir vienas kito papildymas yra skirti santuokos labui. Mokoma skaistumo, susitvardymo ir ištikimybės. 7) draudžiama neteisėtai pasisavinti svetimą turtą ar sąmoningai negrąžinti skolos, sukčiauti, įpareigoja sąžiningai vykdyti sutartis, laikytis pažadų, šelpti varguolius. 8) Die.vas yra visokios tiesos šaltinis, Jo įstatymas yra tiesa, žmogus įpareigotas tiesą gerbti ir liudyti. Nusižengiama apkalbomis, šmeižtu, skubotais sprendimais, meilikavimu, pataikavimu. 9) Draudžia kūno geismingumą, kviečia skaistinti širdį, būti tyriems ir droviems bei susivaldantiems. 10) papildo devintąjį ir savo ruožtu draudžia geisti svetimo turto, nes iš to kyla vagystės, plėšikavimas, sukčiavimas. Draudžia godumą, pavydą.
Jėzus perėmė Dešimt įsakymų, bet parodė, kaip stipriai Šventoji Dvasia juose veikia. Kai Jo klausia: “ Koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” Jėzus atsako: “ Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.” Dekalogą reikią aiškinti šio dvilypio ir vienintelio meilės įsakymo šviesoje, nes meilė yra Įstatymo pilnatvė. Visas Evangelijos Įstatymas telpa Jėzaus “naujame įsakyme” mylėti mums vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.
Kalno pamokslą dera papildyti ir moraline apaštalų pamokymų katecheze iš Šventojo Rašto. Ji perduoda apaštalų autoritetu paremtą Išganytojo mokymą, ypač dėstydama apie dorybes, išplaukiančias iš tikėjimo į Kristų ir gaivinamas meilės, kuri yra svarbiausia Šventosios Dvasios dovana.
Tik pradėjęs Kalno pamokslą ir Naujosios Sandoros malonės šviesoje aiškindamas Įstatymą, Dievo duotą ant Sinajaus sudarant pirmąją Sandorą, Jėzus iškilmingai pareiškė “ Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys”. Tobulai įvykdyti Įstatymą galėjo tik dieviškasis Įstatymo leidėjas per savo Sūnų, kuris buvo gimęs pavaldus Įstatymui. Jėzus įvykdo Įstatymą, net prisiimdamas “Įstatymo prakeikimą”, kurie užsitraukia tie, kurie “nesilaiko visų Įstatymo knygoje surašytų nuostatų”; nes Kristus mirtimi “atpirko Pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus”.
Naujasis įstatymas yra meilės įstatymas, nes skatina veikti vadovaujantis labiau Šventosios Dvasios išliejama meile negu baime, vadinamas malonės įstatymu, nes per tikėjimą ir sakramentus teikia malonės jėgą mūsų veikimui; vadinamas laisvės įstatymu, nes mus išlaisvina iš ritualinių ir teisinių Senojo Įstatymo taisyklių, leidžia mums, meilės skatinamiems, veikti spontaniškai, pagaliau iš tarno būklės leidžia pereiti į Kristaus draugo ir net įvaikio būklę. Naujojo Įstatymo tobulumą iš esmės lemia Dievo ir artimo meilės įsakymai.
Meilė yra svarbiausias Naujojo Testamento Įsakymas, jo dorovinio mokslo esmė. “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” svarbiausias NT įstatymas yra tokia meilė, kuri artėja į nesavanaudišką, apgaubiančią net ir nedraugus, pasiaukojančią net iki gyvybės atidavimo Dievo Sūnaus meilę. Kalno pamoksle Viešpats Jėzus kalbėjo tik apie antrosios Mozės plokštės įsakymus, t. y. apie tuos, kurie nusako mūsų tarpusavio santykius. Mes esame pakviesti į naują amžinąją sandorą, kurią Dievas su mumis sudarę Jėzuje Kristuje. Ir pirmosios plokštės įsakymai, nurodę mūsų pareigas dieviškajam Sąjungininkui” nustojo įpareigoti, nes buvo vien tik šešėlis, krypstantis į Kristų. Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas , bet “ įrašytas į širdį” Dievo tarno, kuris “tikrą neš teisingumą” ir todėl taps “ Tautos sandora”.
Jėzus ne panaikino Sinajaus įstatymą, bet įvykdė taip tobulai, jog apreiškė jo galutinę prasmę ir atpirko jo pažeidimus.

Dievas išsirinko Abraomą ir sudarė sandorą su juo ir jo palikuonimis. Juos Jis subūrė į savo tautą, kuriai per Mozę apreiškė savo Įstatymą. Per pranašus jis ją parengė priimti išganymą, skirtą visai žmonijai.
Dievas save iki galo apreiškė, atsiųsdamas savo Sūnų, kuriame sudarė Sandorą visiems laikams. Kristus yra galutinis Dievo žodis, ir po Jo nebus jokio kito Apreiškimo.
Kadangi dešimt Dievo Įsakymų išreiškia pagrindines žmogaus pareigas Dievui ir artimui, sa.vo esme jie yra svarbūs įpareigojimai, jie nė kiek nekinta ir galioja visada ir visur. Niekas negali nuo jų atleisti. Dešimt įsakymų Dievas įrašė žmogaus širdyje.LITERATŪRA
1. Karl H. Pesche Krikščioniškoji etika I tomas. – V.,1997
2. Tėvas Jacek Salij Dekalogas. – V., 1994
3. Lewis C. S. Tiesiog krikščionybė. – Nova Vita, 1999
4. Katalikų bažnyčios katekizmas. – LKB Tarpdiecezinės Katechetikos Komisijos leidykla, 1996
5. Šventasis Raštas // Pasaulinės literatūros biblioteka. – V., 1991
6. http://www.lcn.lt/kbl/paieska/index.html
7. http://www.biblija.lt/

Leave a Comment