Platono filosofijos bruožai

PLATONO FILOSOFIJOS BRUOŽAI
Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą, bet jo tarsi nedomino tai, ką matė. Mąstymo ir fantazijos galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija, sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui. Graikai siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera, tačiau Platonas reformomis nepasitenkino, jis priėjo išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti moksliškai. Išnagrinėjęs vi isus jam žinomus valstybės tipus – timokriją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją, – jis atmetė kaip netinkamus ir ryžosi parodyti atėniečiams, kokia turėtų būti valstybė ir jos piliečiai, todėl ir sukūrė visiškai naują valstybės tipą, idealios valstybės modelį. Tai buvo pirmoji vientisa valstybės teorija. Turėjusi didžiulę reikšmę tolesnei filosofijos raidai. Platono etika – socialinė. Ji neatsiejama nuo valstybės teorijos, į kurią įsilieja visi svarbiausi Platono filosofijos motyvai.

PASAULIS – TAI GĖRIS

Platono valstybės teorija, kaip ir visa jo filosofija, – sudėtinga, bet ji žavi mus gėrio ir harmonijos ie eškojimu pasaulyje, visuomenėje, žmoguje. Platonas troško, kad pasaulyje viešpatautų gėris ir laimė, tačiau nežemiškasis – idealusis – pasaulis turi savo tvarką, o žmogaus gyvenimo prasmė yra protingas gyvenimo sutvarkymas. Kokia žmonių gyvenimo tvarka gali būti laikoma protinga?
Laimės dorybės, pagaliau ir gyvenimo ti

ikslo žmogus negali pasiekti, gyvendamas vienas. Visa tai pasiekiama visuomenėje, kurioje žmogus gyvena, kurioje jis užima atitinkamą vietą ir kuriai jis jaučiasi įsipareigojęs. Platonas visa tai suprato ir individo dorovę glaudžiai susiejo su visuomenės gyvenimu. Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius visku, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Valstybę jis suprato kaip organizmą, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai Svarbiausia žmonių protingo gyvenimo sąlyga yra gyvenimas pagal prigimtį, tai anot Platono atitinka ir žmonių interesus. Žmonės negali gyventi pavieniui, o jei gyvena kartu, tai visi tuo pat me etu negali būti tik žemdirbiai arba tik filosofai: reikia, kad kiekvieną drabą atliktų tik tie, kurie tam darbui turi geriausių duomenų, todėl kiekvieną žmonių bendriją turi sudaryti trys žmonių grupės, klasės: gamintojai, kariai, filosofai – vadovai.
Kiekviena klasė turi vadovautis atitinkamu doro gyvenimo supratimu. Gamintojų dorybė yra susivaldymas, karių dorybė yra drąsa, o valdovų dorybė yra išmintis. Jei visi gyvens, siekdami kiekvienam deramų dorybių ir vadovaudamiesi visiems bendru – teisingumo – siekimu, visuomenė, išlikdama individų suma, susivienys, joje įsiviešpataus santarvė, ji bus pastovi, pa
atvari, taigi – protinga. Įstatymus saugoti ir įstatymams nepaklūstančius piliečius bausti turi valdovai. Jie turi rūpintis visu visuomenės tvarkos palaikymo mechanizmu. Siekiant visų interesus atitinkančio protingo bendrabūvio, prievarta atskirų valstybės narių atžvilgiu yra neišvengiama. Vienas pagrindinių valstybės rūpesčių turėtų būti auklėjimas. Gamintojai negali būti protingi, todėl juos reikia mokyti paprasčiausiai gerbti moralę bei įstatymus ir jų laikytis. Kariams būtina iniciatyva, protas, todėl jie turi rimtai mokytis gimnastikos, muzikos, matematikos. Tas, kuris mokydamasis matematikos pajunta abstraktaus galvojimo tvarką, gali užsiimti filosofija. Išmokęs mąstyti, jis įgyja galimybę tapti valdančiu žmogumi.
Valdovams reikia viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus. Užtat jie turi būti atleisti nuo visų žemiškųjų rūpesčių, visuomenė pati, geriau neverčiama, turi sudaryti sąlygas jiems galvoti, o jie visuomenei atsilygins valdymu, užtikrinančiu valstybės gerovę.
Taip besitvarkant valstybė bus dangiškojo gėrio įsikūnijimas žemėje, o jos žmonės – laimingiausi pasaulyje. Tai yra filosofinė utopija ir Pats Platonas nesitikėjo, kad jo sumanytoji valstybė galėtų būti įgyvendinta ir projektas taip ir liko popieriuje.

TOTALITARINIS TEISINGUMAS

Platono valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti jos darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam priklauso.
Svarbiausi Platono po

olitinės programos elementai:
1. Griežtas visuomenės suskirstymas į klases; t.y. viešpataujanti klasė turi būti griežtai atskirta nuo žmonių – galvijų.
2. Valstybės likimo tapatinimas su viešpataujančios klasės likimu; išskirtinis dėmesys šios klasės vienybei ir jos palaikymui – griežtas šios klasės veisimo ir auklėjimo taisykles ir griežtas jos narių interesų priežiūra bei suvisuomeninimas.
Iš šių svarbiausių elementų gali būti išvesti kiti elementai, pavyzdžiui tokie:
1. Viešpataujanti klasė monopolistiškai tokius reikalus kaip kario šaunumas ir kariniai įgūdžiai, kontroliuoja teisę nešiotis ginklą ir gauti bet kokio rūšies išsilavinimą, bet jai neleidžiama dalyvauti ekonominėje veikloje ir ypač draudžiama užsidirbti pinigų.
2. Bet kokia viešpataujančios klasės veikla turi bėti kontroliuojama.auklėjimo, įstatymo leidybos ir religijos srityse turi būti neleidžiama jokių naujovių, jos turi būti slopinamos.
3. Valstybė turi būti nepriklausoma, ji turi siekti ekonominės autarkijos.
Tokią Platono politinę programą galima visai pamatuotai vadinti totalitarine ir antihumanistine.
Ką iš tiesų turime galvoje kalbėdami apie “teisingumą”? humanistiškai nusiteikę žmonės turi galvoje štai ką:
• lygias pilietines pareigas;
• piliečių lygybę prieš įstatymą, su sąlyga, kad
• įstatymai neteikia pirmenybės pavieniams piliečiams, grupėms ar klasėms ir jų nediskriminuoja;
• teismų bešališkumą;
• lygų dalyvavimą naudojantis privilegijomis.
Tačiau kalbėdamas apie “teisingumą” iš tikrųjų Platonas turėjo galvoje visai ką kitą. O būtent “Valstybėje” terminą “teisingas” jis vartojo kaip sakinio”tai, kas tarnauja geriausios valstybės interesams” sinonimą. O kas gi tarnauja šios geriausios valstybės interesams? Bet kokio kismo sustabdymas, gr
riežto klasių susiskirstymo ir klasinio viešpatavimo išsaugojimas. Platono miestas grindžiamas žmogaus prigimtimi, jos reikmėmis ir ribotumais, čia kiekvienas turi užsiimti savo darbu, nes bet kokia apykaita tarp trijų klasių ar jų maišymasis yra neteisingumas, o todėl teisingumas yra visai priešinga padėtis. “valstybė yra teisinga tada, kai kiekvienas iš trijų luomų dirba savo darbą”. Tai reiškia, kad Platonas teisingumą tapatina su klasinio viešpatavimo ir klasinių privilegijų principu, jis teisingumą traktuoja ne kaip individų tarpusavio ryšį, bet kaip visos valstybės, pagrįstos joje esančių klasių tarpusavio santykiais, bruožą.
Humanistinė teisingumo teorija iškelia tris pagrindinius reikalavimus arba siūlymus:
1. Patį egalitarinį principą, t.y. siūlymą pašalinti “prigimtines” privilegijas;
2. Bendrą individualizmo principą;
3. Principą, pagal kurį valstybės uždavinys ir tikslas yra jos piliečių laisvės apsauga.
Kiekvieną šių politinių reikalavimų ar siūlymų atitinka visiškai priešingas platonizmo principas, būtent:
1. Prigimtinių privilegijų principas;
2. Bendras holizmo arba kolektyvizmo principas;
3. Principas, pagal kurį individo uždavinys ir tikslas – palaikyti ir stiprinti valstybės stabilumą.
Pamatinis Platono tikslas – sustabdyti politines permainas. Jis teigia kad kiekvienas kastų sistemos išklibinimas turi atvesti prie miesto žlugimo, ir tai, kas kenkia miestui yra neteisingumas. Socialinių permainų sustabdymas yra Platono idealas, o permainas sustabdyti galima tik viešpataujant griežtai kastų sistemai. Dėl savo radikalaus kolektyvizmo, Platonas net nesidomi tomis problemomis, kurios paprastai vadinamos teisingumo problemomis t.y.vienų kitiems prieštaraujančių pavienių asmenų interesų nešališku vertinimu. Jo nedomina ir tai, kad gali būti suderinti individo ir valstybės interesai. Jį domina tik kolektyvinių visuma, o teisingumas yra ne kas kita kaip kolektyvinio kūno sveikata, vieningumas ir stabilumas. Taigi, matome, kad Platonas pripažįsta tik vieną aukščiausią kriterijų, valstybės interesą, viskas, kas šiam interesui tarnauja, yra gera, dora ir teisinga.
Apibendrinant galima tvirtinti, kad Platono teisingumo teorija – tuo pavidalu, kuriuo ji pateikiama “Valstybėje” – yra sąmoninga pastanga įveikti egalitarines, individualistines ir protekcionistines savo epochos tendencijas ir atgaivinti tribalizmo principus, remiantis totalitarine moralės teorija. Platonas buvo įsitikinęs, kad klasinės prerogatyvos yra būtinos palaikyti valstybės stabilumui, taigi, jos sudaro teisingumo esmę. Galų gale šis įsitikinimas pagrįstas argumentu, kad teisingumas yra naudingas valstybės galiai, sveikumui ir stabilumui. Šis argumentas labai panašus į šiuolaikinę totalitarinę tezę:teisinga yra tai, kas naudinga mano tautos, mano klasės arba mano partijos galybei.

LUOMŲ DIFERENCIJACIJA
Platonas įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jis dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, paskirdama vieniems auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems – parūpinti drabužius, apavą, įvairius reikmenis, tretiems – ginti kraštą arba jį valdyti. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gyventojus jis suskirstė į tris luomus: valdovų – filosofų, sargybinių, gamintojų. Tokį žmonių suskirstymą į privilegijuotus ir jiems pavaldžius Platono teorijoje sušvelnina nebent tai, kad priklausymą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės ir moralinės savybės. Gamintojai – žemdirbiai, amatininkai, pirkliai – pati gausiausia ir, Platono akimis žiūrint, pati žemiausia piliečių kategorija. Tačiau valstybei ji būtina, kadangi be jų ji negalės funkcionuoti. Sargybinių darbas – ginti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų .šis darbas reikalauja specialių žinių, užsigrūdinimo, pasirengimo, todėl Platonas reikalavo jiems sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kurios netrukdytų jiems būti geriausiais sargybiniais, neskatintų jų skriausti kitų piliečių. Valdovai vadovaujasi vien savo protu, savo valdžia. Valdovams – tiems, kurie nešioja savyje auksą – didžiausią malonumą teikia gilinimasis į mokslą, jie siekia pažinti tiesą ir ja vadovautis. Todėl šių dviejų luomų atstovus Platonas stengiasi apsaugoti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kurį jis laiko didžiausiu visuomenės blogiu.
Matome. Kad Platono teisingumo idėja esmingai reikalauja. Jog valdyti turi valdovai iš prigimties, o vergauti – vergai iš prigimties.

PLATONO ASMENS AUTONOMIJOS KONCEPCIJA

Platonas buvo totalitarizmo pradininkas ir jis projektavo valstybę, kur tolerancija buvo ne tik nelaikoma vertybe, bet net nepripažįstama pilietinio gyvenimo norma. Jo sumanytoje valstybėje veikia slaptoji policija (naktinis susirinkimas, lyg kokia viduramžių inkvizicija), totalinė minčių kontrolė ir literatūros, dailiųjų menų, muzikos cenzūra (net mitai cenzūruojami – auklės vaikams gali pasakoti tik valdžios aprobuotus mitus; net solistai nepageidaujami, o tinkamiausias menas – tas, kuriame akivaizdi ne individualumo, bet bendrybės raiška, t.y. kolektyviniai šokiai – ratelis, tokie pat dainavimai – chorai), piliečiai patiria įvairiausią valdžios diskriminaciją ir varžymus (auksas ir užsienio valiuta iš jų atimami, pakeičiami į vietinius pinigus, išvykti į užsienį reikia valdžios leidimo ir t.t.). Totalinę kontrolę Platonas siekė įgyvendinti suvaržydamas asmeninę iniciatyvą – visur reikia dairytis į viršininkus, laukti iš jų komandų, potvarkių, instrukcijų. “Svarbiausia čia štai kas: niekas niekada neturi likti be viršininko – nei vyrai, nei moterys. Nei rimtuose užsiėmimuose, nei žaidimuose niekas neturi įprasti veikti savo nuožiūra: ne, visur – ir karo, ir taikos metu – reikia gyventi nuolat dairantis į viršininką ir sekant jo nurodymais. Žodžiu, tegul žmogaus siela įgyja įprotį visiškai nemokėti ką nors daryti atskirai nuo kitų žmonių ir kad siela net nesuprastų, kaip tai būtų galima.” Platono politinė programa nepaprastai konservatyvi, ji apibūdinama kaip didžiausias istorijoje žinomas liberalių idėjų puolimas. Jis projektavo rūsčią, sustingusią valstybę, kurioje valdantysis luomas įveda totalinę gyvenimo kontrolę, cenzūrą, piliečių sekimą, trėmimus, įvairius kitus varžymus ir reglamentaciją, užgniaužiant piliečių iniciatyvą. Pagal Platono doktriną individas nėra toks reikšmingas kaip valstybė ir yra tik savotiška netobula valstybės kopija. Platonas projektavo uždarą visuomenę. Jo totalitarizmas ir kolektyvizmas ir individualizmo neigimas – tai išpuoliai prieš žmogaus teises. Jo valstybėje daroma viskas, kad individualumas būtų nuslopintas ir įsiviešpatautų bendrumo dvasia. Jis gina kolektyvizmą, kreipdamasis į mūsų humanišką nesavanaudiškumo jausmą ir puola individualizmą, visus individualistus smerkdamas kaip savanaudžius. Tokioje uždaroje visuomenėje individas aukojamas bendriesiems t. y. Valstybės valdžios nustatytiems interesams. Teisė pasirinkti gyvenimą determinuojančias nuostatas asmeniui nepripažįstama, nes, anot Platono, retas žmogus, o ypač iš žemųjų sluoksnių, sugebės laisva valia gyventi dorą gyvenimą. Todėl visuomenė turi susikurti ne tik moralės normas, bet ir įstatymus – kiekvienam gyvenimo atvejui vertinti tinkamas protu nustatytas taisykles, kurių visi žmonės privalo laikytis, netgi tada, jei ir labai norėtų jų nepaisyti.

LAISVĖ IR JOS SLOPINIMAS

Platonas teigė, kad turi būti atsisakyta protekciontizmo, kuris buvo suprantamas kaip tendencija priešinga laisvei. Šias mintis jis argumentavo tuo, jog šios teorijos pagrindas jo manymu yra savanaudiškumas, o jam priešinasi mūsų moraliniai jausmai, nes protekciontizmas, prieštarauja teisingumo idėjai ir mūsų padorumo jausmui.
Gamintojai Platoną mažiausiai domino, nes jie yra tik žmonės – galvijai, kurių vienintelė funkcija – patenkinti viešpataujančios klasės medžiagines reikmes,todėl jis paliko jiems kai kurių laisvių. Ekonomiškai jie lyg ir laisvi, tačiau tokia laisvė – iliuzija. Jų gaminamais produktais ir jų gyvenimu disponuoja valdovai. Gamintojai gamina tam, kad egzistuotų valstybė ir funkcionuotų aukštesnieji luomai. Platonas toks radikalus, kad net draudžia savo valdovams leisti įstatymus šios klasės žmonėms ir rūpintis smulkiomis jų problemomis.
Sargybinių ir valdovų gyvenimas visiškai pajungiamas valstybės reikalams. Jų asmeniniai interesai pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai, bendriems tikslams. Jie neturi asmeninės nuosavybės, kad nepasidarytų namų šeimininkais ir žemdirbiais, nežiūrėtų tik savųjų interesų ir nenustotų rūpinęsi bendrais valstybės interesais. Todėl valstybės sargybiniai – vyrai ir moterys – gyvena bendrose stovyklose, bendrai maitinasi lavinasi ir dirba. Jie sudaro tarsi vieną šeimą. Jie nežino savo vaikų, o jų vaikai – savo tėvų.
Valdovams Platonas suteikia neribotas teises. Jo reikalavimas, kad viena klasė nevaržomai valdytų kitas, buvo bekompromisė. Valdančioji klasė skelbia karus, poruoja jaunuolius, seka jų auklėjimą, valdovams leidžiama net meluoti – ne tik priešui, bet ir saviems piliečiams, jei to prireikia valstybei. Platonas teigia, kad pati valstybė veikdama niekada negali būti neteisi tol, kol ji yra stipri; valstybė turi teisę ne tik taikyti prievartą savo piliečiams, jei tik tai didina jos galybę, bet ir pulti kitas valstybes, jei ji tai daro nesusilpnindama savęs.
Niekada neegzistavo nekontroliuojama politinė valdžia ir kol žmonės lieka žmonėmis, absoliuti ir neribota politinė valdžia yra neįmanoma. Kadangi vienas žmogus negali būti toks stiprus fiziškai. Kad valdytų visus kitus. Jis neišvengiamai priklauso nuo savo pagalbininkų. Net pats galingiausias tironas priklauso nuo savo slaptosios policijos. Savo pakalikų ir budelių, tokia priklausomybė rodo, kad jo valdžia, nors ir labai didelė, nėra nekontroliuojama. Vadinasi, net kraštutinio suvereniteto atvejais nesama absoliutaus suverenumo.
Platonas nekentė individo ir jo laisvės, individas yra tik sraigtelis, kurį reikia pritaikyti prie visumos. Kaip ir visoje Platono filosofijoje, valstybėje atskirybė subordinuojama bendrybei, piliečiai ir jų gyvenimas pajungiami valstybės idėjos įgyvendinimui. Suabsoliutinęs bendrybę, Platonas tarsi užmiršo individą, jo teises, jo nepakartojamumą ir tai, kad atskirybių raida sąlygoja bendrybę.savąją neapykantą asmeninei iniciatyvai, . savo troškimą sustabdyti permainas Platonas paverstų meile teisingumui ir nuosaikumui įgyvendinamam dangiškoje valstybėje, kurioje kiekvienas žmogus yra patenkintas ir laimingas.

Leave a Comment