Meilės himno egzegezė

MEILĖS HIMNO EGZEGEZĖ

Šiame postmoderniame pasaulyje meilės tema ir pati meilė, kaip
jausmas ir sąvoka, yra subanalinti ir per daug nuvertinti. Todėl kyla noras
sugrįžti būtent prie meilės temos, kurią gvildena apaštalas Paulius pirmame
laiške Korintiečiams, ir atlikti meilės himno egzegezę. Remsimės
religijotyros žodynu, Šventuoju Raštu, Biblijos enciklopedija, bei Kosto
Burbulio knyga “Kas slypi Šventojo Rašto žodyje”.

Kaip žinome, Bibliją geriausiai interpretuoja pati Biblija, todėl
dažniausiai remsimės ja.

“1 Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš
tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. 2 Ir jei turėčiau
pranašystės dovaną ir pažinčiau vvisus slėpinius ir visą mokslą, jei
turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau
meilės, aš būčiau niekas. 3 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko
nelaimėčiau. 4 Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė
nesididžiuoja ir neišpuiksta. 5 Ji nesielgia netinkamai, neieško sau
naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, 6 nesidžiaugia
neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. 7 Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria. 8 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks
pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. 9 Mūsų pažinimas dalinis ir
mūsų pranašystės daalinės. 10 Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis –
pasibaigs.” (1 Kor 13: 1-10).

Kalbėjimas kalbomis – kitaip glososolalijos (gr. (((((( –
nesuprantamas žodis + ((((( – plepėjimas) – beprasmių žodžių, jų dalių
šukaliojimas apėmus religinei ekstazei. Glosolalija paplitusi kai kurių
sektų religiniuose kultuose[1]. Jau sekančiame skyriuje apaštalas Paulius
plačiau kalba apie kalbų kalbėjimo i

ir pranašysčių dovanas: “Kas kalba
kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis
Dvasioje kalba slėpiningus dalykus. O kas pranašauja, tas sako žmonėms
pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius. Kas kalba kalbomis, pats save
tobulina, o kas pranašauja – ugdo Bažnyčią.” (1 Kor 14: 2-5 ir toliau).
Pranašystėmis ir pranašavimu Senajame Testamente užsiimdavo pranašai. Jų
pareiga buvo pranešti Dievo valią jo tautai. Jie dažnai skelbdavo Dievo
nuosprendžius pasauliui, aiškindami, kaip Dievas sutvarkys esamą ir būsimą
gyvenimą[2]. Pranašai kalbėdavo Dievo vardu ir pradėdavo reikšti jo valią
žodžiais: “Taip kalba Viešpats.” (Jer 2: 5a). Tikrasis pranašas visuomet
buvo Dievo pašauktasis. Taip kalbama apie Jeremijo pašaukimą: “Dar prieš
sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave
pašventinau, pranašu tave tautoms paskyriau” (Jer 1: 5). Pranašavimas
izraelitų tarpe buvo svarbus dalykas, tačiau anot apaštalo Pauliaus, meilė
yra daug svarbesnis dalykas.

Pažiūrėkime ką appie žmogų ir jo sukūrimą kalba pats Dievas: “Tuomet
Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo
jis jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius
žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!” Dievas sukūrė
žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir
moterį sukūrė juos. Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų
matė, kad buvo labai gera” (Pr 1: 26, 27, 31a). Tačiau jau kitoje vietoje
Dievas gailisi sukūręs žmogų: “Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių
nedorumas žemėje ir kaip ki
iekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko
visą laiką tik į pikta. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam
gėlė širdį. Viešpats tarė: “Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos
sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes
gailiuosi juos padaręs”. Bet Nojus rado malonę Dievo akyse” (Pr 6: 5-8).

Angelais (gr. αγγελος – pasiuntinys) Biblijoje vadinamos antgamtinės
būtybės, supančios Dievo sostą. Jėzus sako, kad angelai kartu su Dievu
“džiaugiasi. dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15: 10). Angelai dar
vadinami dangiškosiomis būtybėmis Jobo knygoje (Job 1: 6), patarlėse jo
galybėmis, jo tarnais (Ps 103: 21), Danieliaus pranašystėje galingaisiais
didžiūnais (Dan 12: 1), Viešpaties angelais evangelijoje ir Pradžios bei
Teisėjų knygose (Mt 1: 20; Pr 22: 11; Ts 6: 11), apaštalo Pauliaus laiške
Hebrajams tai “tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie
paveldės išganymą” (Hbr 1: 14), Dievo angelais Pradžios knygoje (Pr 31:
11). Senajame Testamente “dažnai vartojamas pasakymas “Viešpaties angelas”
nusako būdą, kuriuo Dievas kartais apsireiškia žemėje, kad perduotų žmonėms
kokią nors ypatingą žinią. “Viešpaties angelas” taip pat yra Dievo teismo
vykdytojas”[3].

Dažniausiai Dievas apibūdinamas sąvoka “Dievas yra meilė”[4].
Naujajame Testamente meilė kartais vadinama graikišku žodžiu φιλια (intymus
jausmas), nors dažniausiai tiktų žodis αγαπε. Šiuo žodžiu vadinama
pasiaukojama meilė, kuri labiausiai būdinga Jėzui Kristui. Tos meilės
stiprumą rodo jo mirtis. Toji meilė daug didesnė už žmogiškąją. Ši meilė
sieja Sūnų ir Tėvą. Tai Dievo meilė pasauliui. Ji iš tikrųjų rodo, jog
Dievas dalyvauja kiekvieno krikščionio gyvenime[5]. Juk pats Kristus apie
tą meilę sakė: “Iš to visi pažins, ka
as esate mano mokiniai, jei mylėsite
vieni kitus” (Jn 13: 35).

Visi tarnavimo būdai yra niekas prieš Dievą, jeigu jie nėra persmelkti
Kristaus meilės. Meilės šaltinis – Dievas, kuris pirmasis mus pamilo (1 Jn
4: 19) ir atidavė savo Sūnų Jėzų Kristų nukryžiavimui už mus, nusidėjėlius
(Rom 5: 8), kad mes taptume Jo vaikais (1 Jn 3: 1). Pati Dievo prigimtis
yra meilė (1 Jn 4: 7-21), kaip Dievo Tėvo (2 Kor 13: 13), taip ir Dievo
Sūnaus (Ef 3: 19); Sūnus myli Tėvą, kaip Tėvas myli Sūnų (Jn 14: 31; Kol 1:
13); taip Jėzus žmones myli “iki galo” (Jn 13: 1), atiduodamas save už juos
(Gal 2: 20). Šventoji Dvasia yra meilės dvasia (Rom 15: 3), besiliejanti į
tikinčiųjų širdis (Rom 5: 5), kuri atveria galimybę išpildyti didžiausiąjį
ir pirmąjį įsakymą – mylėti Dievą ir artimą savo (Mt 22: 36-39), ir netgi
savo priešą (Mt 5: 43-48). Apaštalai pastoviai ragina naujai atsivertusius
pildyti (Rom 13: 8; Gal 5: 13; Ef 1: 15; 1 Pt 1: 22; 2: 17; 1 Jn 2; 10) šį
naują įsakymą, kurį davė Jėzus (Jn 13: 34; 15: 12, 17). Tokioje meilėje
glūdi susitaikymas, nuoširdumas, pasiaukojimas (Rom 12: 9; 2 Kor 6: 6; Fil
2: 2). Meilė yra “tobulumo raištis” (Kol 3: 14), padengianti dauguma
nuodėmių (1 Pt 4: 8).

Tikėjimas – tai žmogaus santykis su Dievu. Apaštalas Paulius savo
laiškuose aiškina, kad vienintelis teisingas santykis su Dievu yra
tikėjimas Juo, o ne gerų darbų darymas: “Mes įsitikinę, kad žmogus
nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų” (Rom 3: 28). Tikėjimą reikia
suprasti kaip pasitikėjimą Dievu. Tai yra įsitikinimas, kad Dievas yra
vertas pasitikėjimo. Taip manantis žmogus tiki Jėzų Kristų ir patiki jam
savo gyvenimą. Abraomo pavyzdžiu apaštalas Paulius parodo, kad gyventi
pasitikint Dievu reiškia tiesiai grįžti į Dievo i
ir žmogaus santykių
pradžią[6]: “Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią
turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis
apsigyveno pažadėtoje žemėje tarum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku
ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais
pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas. Tikėdama ir pati Sara,
nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes
pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Tikėdamas Abraomas atnašavo
Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų – jis,
kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš
Izaoko” (Hbr 11: 8-11, 17). Naujajame Testamente taip pat kalbama apie
tikėjimą, kaip esminę mokymo apie Kristų dalį, kuria remiasi mūsų
pasitikėjimas Dievu. Pažiūrėkime ką sako Jonas savo laiške apie tikėjimą ir
meilę: “Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir
kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį. Iš to pažįstame
mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome jo įsakymus, nes tai ir yra
Dievo meilė – vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs. Juk
kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasulį, ir štai pergalė, nugalinti
pasaulį, – mūsų tikėjimas!” (1 Jn 5: 1-4).
Evangelistas Jonas sako, “kad visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią
tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą.” (Jn 1: 12). Toliau
trečiame skyriuje Jonas sako, kad “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė
savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų
amžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16). Jokūbas savo laiške teigia, kad “daug gali
karšta teisiojo malda” (Jok 5: 16b). Dovydas savo psalmėje sako:
“Pasitikėkė Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus”
(Ps 37: 3). Pats Kristus savo mokiniams juk sakė: “Iš tiesų sakau jums: jei
turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tarumėt šitam kalnui:
‘Persikelk iš čia į tenai’ – ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”
(Mt 17: 20). Čia, Kristaus pasakytuose žodžiuose, labai gerai matosi
paralelė su meilės himno žodžiais “jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau
net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas”. Parodoma,
jog meilė yra svarbesnė už tikėjimą.

Kristus kalno pamokslo metu sako: “Venkite daryti savo teisumo darbus
žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo
tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse,
kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie
jau atsiėmė užmokestį” (Mt 6: 1-2). Čia labai aiški paralelė su meilės
himno trečia eilute.

Tokios meilės savybės, kurias nurodo apaštalas Paulius nuo ketvirtos
iki septintos eilutės, yra ne įgimtos meilės, bet dieviškos – agapės.
“Tokia meilė atsispindi Jėzuje. Jis tikrai mylėjo visus, taip pat ir
priešus. Jis net mirdamas meldėsi už juos. Tokios meilės privalo laikytis
ir tikintieji”[7]. Jėzus tokią meilę rodo pavyzdyje apie gailestingąjį
samarietį (Lk 10: 29-37). Gyvenimiškai tokią meilę matome Stepono asmeyje:
“. mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk mano
dvasią!” Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: “Viešptie, neįskaityk
jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo” (Apd 7: 59-60).

Kristus kalba apie tai kas priešinga meilei, kas suteršia žmogų:
“Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies,
išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės,
svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai,
puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia
žmogų” (Mk 7: 21-23). Visa tai, ką Kristus išvardino yra nuodėmės, kurios
priešingos meilei.

Patarlių knygoje rašoma, kad “neapykanta sukelia vaidus, o meilė
uždengia visas kaltes” (Pat 10: 12a). Apaštalas Petras savo laiške kalba:
“Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia
nuodėmių gausybę” (1 Pt 4: 8). Kaip rašo pranašas Zacharijas “.
nespęskite savo širdyse pinklių vieni kitiems ir nebranginkite kreivos
priesaikos, nes visų šių dalykų aš nekenčiu, – tai Viešpaties žodis” (Zch
8: 17). Jonas, rašydamas antrąjį savo laišką, džiaugiasi: “Aš labai
nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš
Tėvo gautasis įsakymas” (2 Jn 4).

“Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria” (1 Kor
13: 7). Apie šiuos žodžius labai gerai yra pasakęs Kristus: “Jei tavo
brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis
septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave,
sakydamas: ‘Gailiuosi’, – atleisk jam” (Lk 17: 3b-4). Taip pat čia labai
tinka žodžiai iš maldos “Tėve mūsų”: “. ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip
ir mes atleidžiame savo kaltininkams” (Mt 6: 12).

Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams turi norą, “.kad Kristus per
tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje,
galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis,
ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą,
idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės” (Ef 3: 17-19). Tai iš esmės
labai tinka aštuntai meilės himno eilutei.

Devintojoje ir dešimtojoje eilutėse kalba eina apie dalinį pažinimą.
Niekas negali turėti tobulo pažinimo; pažinimo iki galo. Apie tai apaštalas
Paulius jau užsimena pirmo laiško korintiečiams aštuntame skyriuje: “Jei
kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti” (1 Kor
8: 2).

Kaip supratome iš meilės himno egzegezės, meilės tema ir pati meilė
gali būti nuvalkiota tik pasaulyje nepažįstančiame Kristaus, tačiau ne
pačių krikščionių tarpe. Tikėjimas krikščionio gyvenime yra svarbus
dalykas, tačiau daug svarbesnis – meilė, kaip supratome iš apaštalo
Pauliaus žodžių užrašytų įvairiuose laiškuose, taip pat evangelijose.
Galima padaryti pagrindinę išvadą: Senajame Testamente svarbiausias yra
tikėjimas, o Naujajame Testamente svarbiausia yra meilė.

Naudota literatūra

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų ir

aramėjų kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų

kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000.

2. Biblijos enciklopedija. Vilnius, 1993.

3. Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo rašto žodyje. Vilnius, 2002.

4. Petraitis Romualdas (sudarytojas). Religijotyros žodynas. Vilnius,

1991.
———————–
[1] Petraitis Romualdas (sudarytojas). Religijotyros žodynas. V., 1991. P.
135.
[2] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 153.
[3] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 142.
[4] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 150.
[5] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 151.
[6] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 157.
[7] Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo Rašto žodyje. V., 2002. P. 691.

Leave a Comment