Meilės himno egzegezė

MEILĖS HIMNO EGZEGEZĖ

Šiame postmoderniame pasaulyje meilės tema ir pati meilė, kaipjausmas ir sąvoka, yra subanalinti ir per daug nuvertinti. Todėl kyla norassugrįžti būtent prie meilės temos, kurią gvildena apaštalas Paulius pirmamelaiške Korintiečiams, ir atlikti meilės himno egzegezę. Remsimėsreligijotyros žodynu, Šventuoju Raštu, Biblijos enciklopedija, bei KostoBurbulio knyga “Kas slypi Šventojo Rašto žodyje”. Kaip žinome, Bibliją geriausiai interpretuoja pati Biblija, todėldažniausiai remsimės ja.

“1 Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aštebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. 2 Ir jei turėčiaupranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jeiturėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiaumeilės, aš būčiau niekas. 3 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, niekonelaimėčiau. 4 Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilėnesididžiuoja ir neišpuiksta. 5 Ji nesielgia netinkamai, neieško saunaudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, 6 nesidžiaugianeteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. 7 Ji visa pakelia, visa tiki,viskuo viliasi ir visa ištveria. 8 Meilė niekada nesibaigia. Išnykspranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. 9 Mūsų pažinimas dalinis irmūsų pranašystės dalinės. 10 Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis –pasibaigs.” (1 Kor 13: 1-10). Kalbėjimas kalbomis – kitaip glososolalijos (gr. (((((( –nesuprantamas žodis + ((((( – plepėjimas) – beprasmių žodžių, jų daliųšukaliojimas apėmus religinei ekstazei. Glosolalija paplitusi kai kuriųsektų religiniuose kultuose[1]. Jau sekančiame skyriuje apaštalas Pauliusplačiau kalba apie kalbų kalbėjimo ir pranašysčių dovanas: “Kas kalbakalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis

Dvasioje kalba slėpiningus dalykus. O kas pranašauja, tas sako žmonėmspamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius. Kas kalba kalbomis, pats savetobulina, o kas pranašauja – ugdo Bažnyčią…” (1 Kor 14: 2-5 ir toliau).Pranašystėmis ir pranašavimu Senajame Testamente užsiimdavo pranašai. Jųpareiga buvo pranešti Dievo valią jo tautai. Jie dažnai skelbdavo Dievonuosprendžius pasauliui, aiškindami, kaip Dievas sutvarkys esamą ir būsimągyvenimą[2]. Pranašai kalbėdavo Dievo vardu ir pradėdavo reikšti jo valiąžodžiais: “Taip kalba Viešpats…” (Jer 2: 5a). Tikrasis pranašas visuometbuvo Dievo pašauktasis. Taip kalbama apie Jeremijo pašaukimą: “Dar priešsukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tavepašventinau, pranašu tave tautoms paskyriau” (Jer 1: 5). Pranašavimasizraelitų tarpe buvo svarbus dalykas, tačiau anot apaštalo Pauliaus, meilėyra daug svarbesnis dalykas. Pažiūrėkime ką apie žmogų ir jo sukūrimą kalba pats Dievas: “TuometDievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldojis jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukiniusžemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!” Dievas sukūrėžmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą irmoterį sukūrė juos… Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjųmatė, kad buvo labai gera” (Pr 1: 26, 27, 31a). Tačiau jau kitoje vietojeDievas gailisi sukūręs žmogų: “Viešpats matė, koks didelis buvo žmoniųnedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linkovisą laiką tik į pikta. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jamgėlė širdį. Viešpats tarė: “Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos
sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nesgailiuosi juos padaręs”. Bet Nojus rado malonę Dievo akyse” (Pr 6: 5-8). Angelais (gr. αγγελος – pasiuntinys) Biblijoje vadinamos antgamtinėsbūtybės, supančios Dievo sostą. Jėzus sako, kad angelai kartu su Dievu“džiaugiasi… dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15: 10). Angelai darvadinami dangiškosiomis būtybėmis Jobo knygoje (Job 1: 6), patarlėse jogalybėmis, jo tarnais (Ps 103: 21), Danieliaus pranašystėje galingaisiaisdidžiūnais (Dan 12: 1), Viešpaties angelais evangelijoje ir Pradžios beiTeisėjų knygose (Mt 1: 20; Pr 22: 11; Ts 6: 11), apaštalo Pauliaus laiškeHebrajams tai “tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kuriepaveldės išganymą” (Hbr 1: 14), Dievo angelais Pradžios knygoje (Pr 31:11). Senajame Testamente “dažnai vartojamas pasakymas “Viešpaties angelas”nusako būdą, kuriuo Dievas kartais apsireiškia žemėje, kad perduotų žmonėmskokią nors ypatingą žinią. “Viešpaties angelas” taip pat yra Dievo teismovykdytojas”[3]. Dažniausiai Dievas apibūdinamas sąvoka “Dievas yra meilė”[4].Naujajame Testamente meilė kartais vadinama graikišku žodžiu φιλια (intymusjausmas), nors dažniausiai tiktų žodis αγαπε. Šiuo žodžiu vadinamapasiaukojama meilė, kuri labiausiai būdinga Jėzui Kristui. Tos meilėsstiprumą rodo jo mirtis. Toji meilė daug didesnė už žmogiškąją. Ši meilėsieja Sūnų ir Tėvą. Tai Dievo meilė pasauliui. Ji iš tikrųjų rodo, jogDievas dalyvauja kiekvieno krikščionio gyvenime[5]. Juk pats Kristus apietą meilę sakė: “Iš to visi pažins, kas esate mano mokiniai, jei mylėsitevieni kitus” (Jn 13: 35). Visi tarnavimo būdai yra niekas prieš Dievą, jeigu jie nėra persmelktiKristaus meilės. Meilės šaltinis – Dievas, kuris pirmasis mus pamilo (1 Jn4: 19) ir atidavė savo Sūnų Jėzų Kristų nukryžiavimui už mus, nusidėjėlius
(Rom 5: 8), kad mes taptume Jo vaikais (1 Jn 3: 1). Pati Dievo prigimtisyra meilė (1 Jn 4: 7-21), kaip Dievo Tėvo (2 Kor 13: 13), taip ir DievoSūnaus (Ef 3: 19); Sūnus myli Tėvą, kaip Tėvas myli Sūnų (Jn 14: 31; Kol 1:13); taip Jėzus žmones myli “iki galo” (Jn 13: 1), atiduodamas save už juos(Gal 2: 20). Šventoji Dvasia yra meilės dvasia (Rom 15: 3), besiliejanti įtikinčiųjų širdis (Rom 5: 5), kuri atveria galimybę išpildyti didžiausiąjįir pirmąjį įsakymą – mylėti Dievą ir artimą savo (Mt 22: 36-39), ir netgisavo priešą (Mt 5: 43-48). Apaštalai pastoviai ragina naujai atsivertusiuspildyti (Rom 13: 8; Gal 5: 13; Ef 1: 15; 1 Pt 1: 22; 2: 17; 1 Jn 2; 10) šįnaują įsakymą, kurį davė Jėzus (Jn 13: 34; 15: 12, 17). Tokioje meilėjeglūdi susitaikymas, nuoširdumas, pasiaukojimas (Rom 12: 9; 2 Kor 6: 6; Fil2: 2). Meilė yra “tobulumo raištis” (Kol 3: 14), padengianti daugumanuodėmių (1 Pt 4: 8). Tikėjimas – tai žmogaus santykis su Dievu. Apaštalas Paulius savolaiškuose aiškina, kad vienintelis teisingas santykis su Dievu yratikėjimas Juo, o ne gerų darbų darymas: “Mes įsitikinę, kad žmogusnuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų” (Rom 3: 28). Tikėjimą reikiasuprasti kaip pasitikėjimą Dievu. Tai yra įsitikinimas, kad Dievas yravertas pasitikėjimo. Taip manantis žmogus tiki Jėzų Kristų ir patiki jamsavo gyvenimą. Abraomo pavyzdžiu apaštalas Paulius parodo, kad gyventipasitikint Dievu reiškia tiesiai grįžti į Dievo ir žmogaus santykiųpradžią[6]: “Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kuriąturėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jisapsigyveno pažadėtoje žemėje tarum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaokuir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtaispamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas. Tikėdama ir pati Sara,nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes
pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą… Tikėdamas Abraomas atnašavoIzaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų – jis,kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys išIzaoko” (Hbr 11: 8-11, 17). Naujajame Testamente taip pat kalbama apietikėjimą, kaip esminę mokymo apie Kristų dalį, kuria remiasi mūsųpasitikėjimas Dievu. Pažiūrėkime ką sako Jonas savo laiške apie tikėjimą irmeilę: “Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, irkiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį. Iš to pažįstamemylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome jo įsakymus, nes tai ir yraDievo meilė – vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs. Jukkiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasulį, ir štai pergalė, nugalintipasaulį, – mūsų tikėjimas!” (1 Jn 5: 1-4).Evangelistas Jonas sako, “kad visiems, kurie jį priėmė, jis davė galiątapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą…” (Jn 1: 12). Toliautrečiame skyriuje Jonas sako, kad “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavėsavo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtųamžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16). Jokūbas savo laiške teigia, kad “daug galikaršta teisiojo malda” (Jok 5: 16b). Dovydas savo psalmėje sako:“Pasitikėkė Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus”(Ps 37: 3). Pats Kristus savo mokiniams juk sakė: “Iš tiesų sakau jums: jeiturėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tarumėt šitam kalnui:‘Persikelk iš čia į tenai’ – ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”(Mt 17: 20). Čia, Kristaus pasakytuose žodžiuose, labai gerai matosiparalelė su meilės himno žodžiais “jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau
net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas”. Parodoma,jog meilė yra svarbesnė už tikėjimą. Kristus kalno pamokslo metu sako: “Venkite daryti savo teisumo darbusžmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savotėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse,kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jiejau atsiėmė užmokestį” (Mt 6: 1-2). Čia labai aiški paralelė su meilėshimno trečia eilute. Tokios meilės savybės, kurias nurodo apaštalas Paulius nuo ketvirtosiki septintos eilutės, yra ne įgimtos meilės, bet dieviškos – agapės.“Tokia meilė atsispindi Jėzuje. Jis tikrai mylėjo visus, taip pat irpriešus. Jis net mirdamas meldėsi už juos. Tokios meilės privalo laikytisir tikintieji”[7]. Jėzus tokią meilę rodo pavyzdyje apie gailestingąjįsamarietį (Lk 10: 29-37). Gyvenimiškai tokią meilę matome Stepono asmeyje:“… mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk manodvasią!” Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: “Viešptie, neįskaitykjiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo” (Apd 7: 59-60). Kristus kalba apie tai kas priešinga meilei, kas suteršia žmogų:“Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies,išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės,svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai,puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršiažmogų” (Mk 7: 21-23). Visa tai, ką Kristus išvardino yra nuodėmės, kuriospriešingos meilei. Patarlių knygoje rašoma, kad “neapykanta sukelia vaidus, o meilėuždengia visas kaltes” (Pat 10: 12a). Apaštalas Petras savo laiške kalba:
“Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengianuodėmių gausybę” (1 Pt 4: 8). Kaip rašo pranašas Zacharijas “…nespęskite savo širdyse pinklių vieni kitiems ir nebranginkite kreivospriesaikos, nes visų šių dalykų aš nekenčiu, – tai Viešpaties žodis” (Zch8: 17). Jonas, rašydamas antrąjį savo laišką, džiaugiasi: “Aš labainudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja išTėvo gautasis įsakymas” (2 Jn 4). “Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria” (1 Kor13: 7). Apie šiuos žodžius labai gerai yra pasakęs Kristus: “Jei tavobrolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jisseptynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave,sakydamas: ‘Gailiuosi’, – atleisk jam” (Lk 17: 3b-4). Taip pat čia labaitinka žodžiai iš maldos “Tėve mūsų”: “… ir atleisk mums mūsų kaltes, kaipir mes atleidžiame savo kaltininkams” (Mt 6: 12). Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams turi norą, “…kad Kristus pertikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje,galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis,ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą,idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės” (Ef 3: 17-19). Tai iš esmėslabai tinka aštuntai meilės himno eilutei. Devintojoje ir dešimtojoje eilutėse kalba eina apie dalinį pažinimą.Niekas negali turėti tobulo pažinimo; pažinimo iki galo. Apie tai apaštalasPaulius jau užsimena pirmo laiško korintiečiams aštuntame skyriuje: “Jeikas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti” (1 Kor8: 2).

Kaip supratome iš meilės himno egzegezės, meilės tema ir pati meilė

gali būti nuvalkiota tik pasaulyje nepažįstančiame Kristaus, tačiau nepačių krikščionių tarpe. Tikėjimas krikščionio gyvenime yra svarbusdalykas, tačiau daug svarbesnis – meilė, kaip supratome iš apaštaloPauliaus žodžių užrašytų įvairiuose laiškuose, taip pat evangelijose.Galima padaryti pagrindinę išvadą: Senajame Testamente svarbiausias yratikėjimas, o Naujajame Testamente svarbiausia yra meilė.

Naudota literatūra

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų ir aramėjų kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000. 2. Biblijos enciklopedija. Vilnius, 1993. 3. Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo rašto žodyje. Vilnius, 2002. 4. Petraitis Romualdas (sudarytojas). Religijotyros žodynas. Vilnius, 1991.———————–[1] Petraitis Romualdas (sudarytojas). Religijotyros žodynas. V., 1991. P.135.[2] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 153.[3] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 142.[4] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 150.[5] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 151.[6] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 157.[7] Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo Rašto žodyje. V., 2002. P. 691.