MEILĖS HIMNO EGZEGEZĖ
Šiame postmoderniame pasaulyje meilės tema ir pati meilė, kaip jausmas ir sąvoka, yra subanalinti ir per daug nuvertinti. Todėl kyla noras sugrįžti būtent prie meilės temos, kurią gvildena apaštalas Paulius pirmame laiške Korintiečiams, ir atlikti meilės himno egzegezę. Remsimės religijotyros žodynu, Šventuoju Raštu, Biblijos enciklopedija, bei Kosto
Burbulio knyga “Kas slypi Šventojo Rašto žodyje”.
Kaip žinome, Bibliją geriausiai interpretuoja pati Biblija, todėl dažniausiai remsimės ja.
“1 Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. 2 Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. 3 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau. 4 Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. 5 Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, 6 nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. 7 Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. 8 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. 9 Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. 10 Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis –
pasibaigs.” (1 Kor 13: 1-10).
Kalbėjimas kalbomis – kitaip glososolalijos (gr. (((((( –
nesuprantamas žodis + ((((( – plepėjimas) – beprasmių žodžių, jų dalių šukaliojimas apėmus religinei ekstazei. Glosolalija paplitusi kai kurių sektų religiniuose kultuose[1]. Jau sekančiame skyriuje apaštalas Paulius plačiau kalba apie kalbų kalbėjimo ir pranašysčių dovanas: “Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis
Dvasioje kalba slėpiningus dalykus. O kas pranašauja, tas sako žmonėms pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius. Kas kalba kalbomis, pats save tobulina, o kas pranašauja – ugdo Bažnyčią…” (1 Kor 14: 2-5 ir toliau).
Pranašystėmis ir pranašavimu Senajame Testamente užsiimdavo pranašai. Jų pareiga buvo pranešti Dievo valią jo tautai. Jie dažnai skelbdavo Dievo nuosprendžius pasauliui, aiškindami, kaip Dievas sutvarkys esamą ir būsimą gyvenimą[2]. Pranašai kalbėdavo Dievo vardu ir pradėdavo reikšti jo valią žodžiais: “Taip kalba Viešpats…” (Jer 2: 5a). Tikrasis pranašas visuomet buvo Dievo pašauktasis. Taip kalbama apie Jeremijo pašaukimą: “Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tave tautoms paskyriau” (Jer 1: 5). Pranašavimas izraelitų tarpe buvo svarbus dalykas, tačiau anot apaštalo Pauliaus, meilė yra daug svarbesnis dalykas.
Pažiūrėkime ką apie žmogų ir jo sukūrimą kalba pats Dievas: “Tuomet
Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!” Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos… Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera” (Pr 1: 26, 27, 31a). Tačiau jau kitoje vietoje
Dievas gailisi sukūręs žmogų: “Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. Viešpats tarė: “Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs”. Bet Nojus rado malonę Dievo akyse” (Pr 6: 5-8).
Angelais (gr. αγγελος – pasiuntinys) Biblijoje vadinamos antgamtinės būtybės, supančios Dievo sostą. Jėzus sako, kad angelai kartu su Dievu “džiaugiasi… dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15: 10). Angelai dar vadinami dangiškosiomis būtybėmis Jobo knygoje (Job 1: 6), patarlėse jo galybėmis, jo tarnais (Ps 103: 21), Danieliaus pranašystėje galingaisiais didžiūnais (Dan 12: 1), Viešpaties angelais evangelijoje ir Pradžios bei
Teisėjų knygose (Mt 1: 20; Pr 22: 11; Ts 6: 11), apaštalo Pauliaus laiške
Hebrajams tai “tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą” (Hbr 1: 14), Dievo angelais Pradžios knygoje (Pr 31:
11). Senajame Testamente “dažnai vartojamas pasakymas “Viešpaties angelas”
nusako būdą, kuriuo Dievas kartais apsireiškia žemėje, kad perduotų žmonėms kokią nors ypatingą žinią. “Viešpaties angelas” taip pat yra Dievo teismo vykdytojas”[3].
Dažniausiai Dievas apibūdinamas sąvoka “Dievas yra meilė”[4].
Naujajame Testamente meilė kartais vadinama graikišku žodžiu φιλια (intymus jausmas), nors dažniausiai tiktų žodis αγαπε. Šiuo žodžiu vadinama pasiaukojama meilė, kuri labiausiai būdinga Jėzui Kristui. Tos meilės stiprumą rodo jo mirtis. Toji meilė daug didesnė už žmogiškąją. Ši meilė sieja Sūnų ir Tėvą. Tai Dievo meilė pasauliui. Ji iš tikrųjų rodo, jog
Dievas dalyvauja kiekvieno krikščionio gyvenime[5]. Juk pats Kristus apie tą meilę sakė: “Iš to visi pažins, kas esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13: 35).
Visi tarnavimo būdai yra niekas prieš Dievą, jeigu jie nėra persmelkti
Kristaus meilės. Meilės šaltinis – Dievas, kuris pirmasis mus pamilo (1 Jn
4: 19) ir atidavė savo Sūnų Jėzų Kristų nukryžiavimui už mus, nusidėjėlius
(Rom 5: 8), kad mes taptume Jo vaikais (1 Jn 3: 1). Pati Dievo prigimtis yra meilė (1 Jn 4: 7-21), kaip Dievo Tėvo (2 Kor 13: 13), taip ir Dievo
Sūnaus (Ef 3: 19); Sūnus myli Tėvą, kaip Tėvas myli Sūnų (Jn 14: 31; Kol 1:
13); taip Jėzus žmones myli “iki galo” (Jn 13: 1), atiduodamas save už juos
(Gal 2: 20). Šventoji Dvasia yra meilės dvasia (Rom 15: 3), besiliejanti į tikinčiųjų širdis (Rom 5: 5), kuri atveria galimybę išpildyti didžiausiąjį ir pirmąjį įsakymą – mylėti Dievą ir artimą savo (Mt 22: 36-39), ir netgi savo priešą (Mt 5: 43-48). Apaštalai pastoviai ragina naujai atsivertusius pildyti (Rom 13: 8; Gal 5: 13; Ef 1: 15; 1 Pt 1: 22; 2: 17; 1 Jn 2; 10) šį naują įsakymą, kurį davė Jėzus (Jn 13: 34; 15: 12, 17). Tokioje meilėje glūdi susitaikymas, nuoširdumas, pasiaukojimas (Rom 12: 9; 2 Kor 6: 6; Fil
2: 2). Meilė yra “tobulumo raištis” (Kol 3: 14), padengianti dauguma nuodėmių (1 Pt 4: 8).
Tikėjimas – tai žmogaus santykis su Dievu. Apaštalas Paulius savo laiškuose aiškina, kad vienintelis teisingas santykis su Dievu yra tikėjimas Juo, o ne gerų darbų darymas: “Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų” (Rom 3: 28). Tikėjimą reikia suprasti kaip pasitikėjimą Dievu. Tai yra įsitikinimas, kad Dievas yra vertas pasitikėjimo.
Taip manantis žmogus tiki Jėzų Kristų ir patiki jam savo gyvenimą. Abraomo pavyzdžiu apaštalas Paulius parodo, kad gyventi pasitikint Dievu reiškia tiesiai grįžti į Dievo ir žmogaus santykių pradžią[6]: “Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.
Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tarum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas. Tikėdama ir pati Sara, nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą… Tikėdamas Abraomas atnašavo
Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš
Izaoko” (Hbr 11: 8-11, 17). Naujajame Testamente taip pat kalbama apie tikėjimą, kaip esminę mokymo apie Kristų dalį, kuria remiasi mūsų pasitikėjimas Dievu. Pažiūrėkime ką sako Jonas savo laiške apie tikėjimą ir meilę: “Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį. Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome jo įsakymus, nes tai ir yra
Dievo meilė – vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs. Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!” (1 Jn 5: 1-4).
Evangelistas Jonas sako, “kad visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą…” (Jn 1: 12). Toliau trečiame skyriuje Jonas sako, kad “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16). Jokūbas savo laiške teigia, kad “daug gali karšta teisiojo malda” (Jok 5: 16b). Dovydas savo psalmėje sako:
“Pasitikėkė Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus”
(Ps 37: 3). Pats Kristus savo mokiniams juk sakė: “Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tarumėt šitam kalnui:
‘Persikelk iš čia į tenai’ – ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”
(Mt 17: 20). Čia, Kristaus pasakytuose žodžiuose, labai gerai matosi paralelė su meilės himno žodžiais “jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas”. Parodoma, jog meilė yra svarbesnė už tikėjimą.
Kristus kalno pamokslo metu sako: “Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį” (Mt 6: 1-2). Čia labai aiški paralelė su meilės himno trečia eilute.
Tokios meilės savybės, kurias nurodo apaštalas Paulius nuo ketvirtos iki septintos eilutės, yra ne įgimtos meilės, bet dieviškos – agapės.
“Tokia meilė atsispindi Jėzuje. Jis tikrai mylėjo visus, taip pat ir priešus. Jis net mirdamas meldėsi už juos. Tokios meilės privalo laikytis ir tikintieji”[7]. Jėzus tokią meilę rodo pavyzdyje apie gailestingąjį samarietį (Lk 10: 29-37). Gyvenimiškai tokią meilę matome Stepono asmeyje:
“… mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!” Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: “Viešptie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo” (Apd 7: 59-60).
Kristus kalba apie tai kas priešinga meilei, kas suteršia žmogų:
“Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų” (Mk 7: 21-23). Visa tai, ką Kristus išvardino yra nuodėmės, kurios priešingos meilei.
Patarlių knygoje rašoma, kad “neapykanta sukelia vaidus, o meilė uždengia visas kaltes” (Pat 10: 12a). Apaštalas Petras savo laiške kalba:
“Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę” (1 Pt 4: 8). Kaip rašo pranašas Zacharijas “…
nespęskite savo širdyse pinklių vieni kitiems ir nebranginkite kreivos priesaikos, nes visų šių dalykų aš nekenčiu, – tai Viešpaties žodis” (Zch
8: 17). Jonas, rašydamas antrąjį savo laišką, džiaugiasi: “Aš labai nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš
Tėvo gautasis įsakymas” (2 Jn 4).
“Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria” (1 Kor
13: 7). Apie šiuos žodžius labai gerai yra pasakęs Kristus: “Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Gailiuosi’, – atleisk jam” (Lk 17: 3b-4). Taip pat čia labai tinka žodžiai iš maldos “Tėve mūsų”: “… ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” (Mt 6: 12).
Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams turi norą, “…kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės” (Ef 3: 17-19). Tai iš esmės labai tinka aštuntai meilės himno eilutei.
Devintojoje ir dešimtojoje eilutėse kalba eina apie dalinį pažinimą.
Niekas negali turėti tobulo pažinimo; pažinimo iki galo. Apie tai apaštalas
Paulius jau užsimena pirmo laiško korintiečiams aštuntame skyriuje: “Jei kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti” (1 Kor
8: 2).
Kaip supratome iš meilės himno egzegezės, meilės tema ir pati meilė gali būti nuvalkiota tik pasaulyje nepažįstančiame Kristaus, tačiau ne pačių krikščionių tarpe. Tikėjimas krikščionio gyvenime yra svarbus dalykas, tačiau daug svarbesnis – meilė, kaip supratome iš apaštalo
Pauliaus žodžių užrašytų įvairiuose laiškuose, taip pat evangelijose.
Galima padaryti pagrindinę išvadą: Senajame Testamente svarbiausias yra tikėjimas, o Naujajame Testamente svarbiausia yra meilė.
Naudota literatūra
1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų ir aramėjų kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000.
2. Biblijos enciklopedija. Vilnius, 1993.
3. Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo rašto žodyje. Vilnius, 2002.
4. Petraitis Romualdas (sudarytojas). Religijotyros žodynas. Vilnius,
1991.
[1] Petraitis Romualdas (sudarytojas). Religijotyros žodynas. V., 1991. P.
135.
[2] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 153.
[3] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 142.
[4] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 150.
[5] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 151.
[6] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 157.
[7] Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo Rašto žodyje. V., 2002. P. 691.