Martyno Liuterio sakramentų teologija

M. Liuteris 1519 m. savo pamoksluose apie išpažintį, krikštą irŠventąją Vakarienę “priešpastato Šventajam Augustinui tris didžiasviduramžių mokyklas – pranciškonų, domininkonų ir deterministų – bei nurodoį tai, kad theologia crucis yra virš theologia gloriae arba šalia jos.Kryžiaus papėdėje visiems teologizavimams ateina galas: “Crux sola estnostra theologia”[1]. Čia M. Liuteris pasirodo kaip Kristaus kryžiausteologas. Taip pat didelę įtaką ir reikšmę krikščioniškajam, ir ne tik,pasauliui, turėjo M.Liuterio “Mažasis katekizmas ir krikščioniškasismokymas”. Todėl kalbėdami apie M. Liuterio sakramentų, krikšto irŠventosios Vakarienės, teologiją remsimės jo paties krikščioniškuoju mokymubei Č. Evansono studija “Simbolis ir reikšmė Martyno Liuterio teologijoje1519-1520 m.”.

Krikšto sakramentas. M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apieKrikštą teigė, jog pats Krikštas – tai išorinis ženklas arba simbolis,skiriantis tikinčiuosius nuo nekrikštytųjų. Tai simbolis tų, kurie kovojoprieš nuodėmę po Kristaus ženklu. Krikšto paslaptis susideda iš trijųelementų: simbolio, reikšmės ir tikėjimo. Simbolis turi dvigubą reikšmę:krikštijamojo pasinėrimas į vandenį bei išėjimas iš jo; tai reiškia, kadsenasis žmogus nuskęsta kartu su nuodėme, bet pasirodo naujas žmogus.Simbolis, anot M. Liuterio, išsipildo greitai. Tai reiškia įvykio pradžią,kuris tęsiasi visą gyvenimą. Tik paskutiniojo teismo dieną, bet neanksčiau, arba žemiškajame gyvenime, arba žemiškoje mirtyje, šis įvykis,suprantamas kaip gelbstintis darbas, atves pakrikštytąjį į galutinętobulybę. Savo paguodai besikrikštijantis turi suprasti, kad Dievas sudarėsu juo sąjungą atleisdamas visas jo nuodėmes, jeigu jis iki pat savomirties kovos prieš nuodėmę už savo dalią. M. Liuteris, kalbėdamas apieKrikštą, daro tokią išvadą: “Krikštas, vienąkart atliktas, nepraėjo pro

šalį ir nepasibaigė. Vienok, pats Krikšto aktas kalba už save, ir momentas,kada dalinami ir priimami Kristaus palaiminimai, dar neaiškus extra nossavo paslaptyje, tačiau suteikime”[2]. Žodis βαπτιζω atitinka lotynišką žodį mergo (pasineriu). Žodisβαπτιζμα lotyniškai reiškia mersio (pasinėrimas). Tai yra dieviškųjų pažadųsimboliai, iliustruojantys, ką reiškia žodžiai arba ką faktiškai reiškiapaslaptis. Pats Krikštas asmenybės nenuteisina, bet tik tikėjimas į Žodžiopažadą Krikšte išlaisvina nuo kaltės. Toks tikėjimas ir įvykdo tai, kąreiškia pats Krikštas: senojo žmogaus pasinėrimas ir naujojo žmogausiškilimas. M. Liuteris taip kalba apie Krikšto vandenį: “Krikštas yra tikraidieviškas vanduo, bet ne todėl, kad Krikšto vanduo būtų geresnis užpaprastą vandenį, bet todėl, kad su juo sujungiamas Dievo Žodis irĮsakymas”[3]. Vanduo savaime tikinčiojo ar kūdikio nekrikštija. Tai atliekaDievo Žodis, kuris yra sujungiamas su tuo vandeniu. Juk pats Kristus mumsliepė taip daryti: “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautųžmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs”[4] (Mt 28: 19, 20a). Krikšto būdai gali būti įvairūs, nes Kristus nenurodė kaip konkrečiaireikia krikštyti. Todėl Krikštą galima atlikti nuplovimu, apliejimu,apšlakstymu ar panardinimu. Tokie Krikšto būdai yra panaudoti ankstyvųjųkrikščionių. Apie tai kalbama Naujajame Testamente: Mk 7: 4; Apd 22: 16; Mt3: 11; Ef 5: 26; Hbr 9: 10. Krikštas yra ne žmogaus rankų darbas. M. Liuteris sako: “Dievo varduatliktą Krikštą laikome ne žmogaus, bet paties Dievo atliktu. Nors Krikštasatliekamas žmogaus rankomis, iš tikrųjų tai yra Dievo darbas”[5]. Krikštyti reikia tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Jei krikštijami

jau suaugę ir sąmoningi žmonės, turintys tikėjimą, tai jos pirmiausiareikia mokyti krikščioniškojo tikėjimo pagrindų, o tik paskiau krikštyti.Kūdikius, kurie gimsta krikščioniškoje šeimoje, pirmiausia reikiakrikštyti, o tik paskiau mokyti. “Krikštu Kristus laimina mažus vaikus,dovanodamas jiems tikėjimą ir Dangaus karalystę”[6]. Krikštas savo veikimu teikia nuodėmių atleidimą (kūdikiamsatleidžiama prigimtinė nuodėmė, o suaugusiems – prigimtinė nuodėmė irnuodėmės padarytos iki Krikšto), išgelbėja nuo mirties ir šėtono, beivisiems, kurie tiki, ką skelbia dievo Žodis ir pažadas, dovanoja amžinąjįgyvenimą. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, buspasmerktas” (Mk 16: 16). Vienintelis netikėjimas veda pražūtin, otikėjimas, kaip vienintelis išganymo šaltinis, galimas dar prieš Krikštą.Krikštas neturi būti laikomas nereikalingu arba išvis paneigiamas. Nenegalėjimas pasikrikštyti, bet Krikšto neigimas veda pražūtin. M. Liuteris teigia, kad “krikščioniškasis gyvenimas iš esmės yrakasdieninis Krikštas, kuris, kartą pradėtas, tęsiasi kasdien…Atgailaudamas už nuodėmes tu patvirtini Krikštą, kuris ne tik simboliškaiatspindi naująjį gyvenimą, bet jį gimdo ir tęsia”[7]. Tas kuri nutolo nuo Krikšto sandoros, gali prie jos sugrįžti, ir jamnereikia antrą kartą krikštytis. Dievas visada lieka ištikimas sandoraisudarytai tarp ir Jo ir žmogaus, nors žmogus ir nusigręžia nuo Dievo beiįklimpsta į nuodėmę. Dievui nėra didesnio džiaugsmo, kaip sūnaus palaidūno(nusidėjėlio) sugrįžimas į doros kelią. Šventosios Vakarienės sakramentas. Apaštalas Paulius taip rašo pirmamelaiške korintiečiams apie Šventosios Vakarienės Įsteigimo žodžius: “<…>Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė

ir tarė: “Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui”. Taip patpo vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora manokraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”. Taigi, kada tikvalgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpatiesmirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11: 23-26). Šventosios Vakarienės paslaptis, kurią Bažnyčia žino ir naudoja,nurodo kad Vakarienė įsteigta tą naktį, kurią Kristus buvo išduotas. Ikitos nakties Senojo Testamento bei pagonių tautos turėjo daugelį įvairiųreliginių vakarienių. Tačiau visgi Šventoji Vakarienė yra unikali ir neturianalogijos. 1530 m. M. Liuteris taip rašė apie Šventosios Vakarienės priėmimą:“Jeigu tu nenori tarnauti šlovingam didingam Dievui ir teisingai gerbtiKristaus kančias, tai pamąstyk ir eik Vakarienės, kurioje (kaip tu girdi)yra Jo atminimas, ir tai yra Jo garbė ir šlovė, ir pratinkis tame, arbapadėk stropiai pratintis jo atminime, ir taip tu visai užmirši savo patiesišaukštintą Dievo tarnystę. Nes (kaip pasakyta) tu negali šlovinti Dievoper dažnai ar per daug ir dėkoti už Jo malonę, apreikštą Kristuje”[8]. Anot M. Liuterio, nurodymai tokiai tarnystei išeina iš patiesKristaus žodžių. Pats Kristus mus moko, kaip mes turime Jį atminti per mūsųpamokslus, mūsų giesmes ir mūsų garbinimą, mūsų klausymąsi bei dėkojimą užmalonę, apreikštą Kristuje, ir kaip mes turime saugoti tai savo atmintyje.Tokie nurodymai mus moko, kaip mes turime išpažinti Dievą mūsų Dievu,duodančiu Dievu, kuris ne vien iš mūsų priima, bet duoda mums. Jis nepriimapagalbos savo atžvilgiu iš mūsų, bet padeda mums. Jis neleidžia, kad mes Jįmokytume, bet moko ir vadovauja mums.

M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apie Šventąją Vakarienę,primena jog ji susideda iš trijų komponentų: simbolio paslapties,besireiškiančio išoriškai ir matomai, paslapties reikšmės, kuri vidinė iriš prigimties dvasinė, bei tikėjimo, kuris reikalingas kitiems dviemskomponentams bei daro juos veikiančius ir naudingus. Simbolio paslaptis –tai duonos ir vyno forma arba pasireiškimas. Juos reikia priimti, arbamažiausiai, norėti, kad jie įvykdytų tai, ką jie reiškia, būtent tikėjimoveiksmą. Iš tokio tikėjimo ir kyla Augustino įsitikinimas: “Crede etmanducasti (“Tik tikėk ir tu jau paragavai”)”[9]. Tikėjimo valgis, kuriamerealizuojasi meilė, ženklas, Testamentas arba Žodis, ir simbolis arbapaslaptis, išsiplečia. Testamentas arba Žodis turi žymiai didesnę reikšmę,nei simbolis, nes simboliai be Kristaus žodžių, kaip druska be sūrumo.Galima apsieiti ir be paslapties, kol yra Žodis. Vynas ir duona – taiišoriniai paslapties simboliai, trokštami ir naudojami palaiminimųsiekimui. Pakanka paslapties troškimo, kad pasiekti jos palaimą. Kristus išoriniais Šventosios Dvasios ženklais paskyrė neraugintąduoną ir vynuogių vyną: Mt 26: 26-29; Mk 14: 22-25; Lk 22: 18-20; 1 Kor 11:23-25. Kristaus Šventosios Vakarienės Įsteigimo žodžių neturime suprastiperkeltine prasme, bet tiesiogiai, nes pats Kristus sakė, kad Jis mumsduoda savo kūną, kurį už mus atidavė, bei savo kraują, kurį už mus išliejo.Apaštalas Paulius sako, jog mes esame suvienijami Kristaus kūne irkraujyje, o tie, kurie šį Sakramentą vartoja nevertai, nusikalsta ne priešduoną ir vyną, bet prieš Kristaus kūną ir kraują. M.Liuteris teigia, kad“pabrėžtina yra tai, kad Jėzus pats tai sakė ir patvirtino, nes Jis negalinei meluoti, nei nusidėti”[10]. Kai mes Šventosios Vakarienės metu valgomepašventintą duoną, gauname tikrąjį Kristaus kūną, o kai geriame pašventintą

vyną, gauname tikrąjį Kristaus kraują. Atmintina dar yra tai, kadŠventosios Vakarienės elementai turi būti šventinami kiekvieną kartą, priešjuos vartojant, ištariant Įsteigimo žodžius. Vyno ir duonos simboliai yra bendrystės būdas tarp Kristaus ir Jošventųjų – daug grūdų, sumaltų ir sumaišytų į vieną kūną, bei atskiri vynolašai, prarandantys santykių šiltumą vyno ir taurės vienybėje perVakarienę. Tai mums primena, kad paslaptis reiškia pilną vienybę irneišardomą bendravimą tarp Dievo šventųjų ir Kristaus, bei tarp pačiųsavęs. Kai kunigas dalina Šventąją Vakarienę, jis duoda konkretų simbolį,tikrą ženklą to, kad dalyvaujantis surištas su Kristumi ir Jo šventaisiais.Tai, kas priklauso jiems, priklauso taip pat ir Jam, ir kas yra Jo, taippat yra ir jų; nesvarbu kas tai bebūtų: teigiami gyvenimo vingiai arkančios ir persekiojimai. Jie visada šalia mūsų kovoje prieš nuodėmę.Šventosios Vakarienės priėmimas reiškia sąmoningą dalyvavimą šventųjųbendravime ir vienybėje. Tai reiškia fakto patvirtinimą, kad paslaptis yrabažnyčios bendravimas. Išoriniai Šventosios Vakarienės simboliai, išreikštiper duoną ir vyną, aiškiai mums nurodo į paslapties reikšmingumą ir musmotyvuoja į tai. Tikėjimas tiki simboliu ir pasitiki tuo, ką jisreiškia[11]. M. Liuteris 1520 m. “Pamoksle apie Naująjį Testamentą, šventąsiasmišias” kalbėjo, kad pagrindiniu pavidalu vis dar reiškiasi simbolis irreikšmė, nors identiškumo ir gamtiškumo supratimas apie juos Liuteriuinurodo ir atveria reikšmingą vystymosi ir pagerėjimo įrodymą. Simbolis irišoriškumas daugiau nebėra vienalaikiai. Mišios jungia savyje visa kasišoriška, tai ką priima protas: prabangūs rūbai, varpai, šventiejireikmenys, maldos, muzika, mišios ceremonijos, indulgencijos, atlaidai ir

kt. Nė į vieną iš šių paminėtų veiksmų negalima žiūrėti kaip į kažką, kasformuoja mūsų tikėjimą bei paslapties išpažinimą. Išnagrinėjus paslaptis,simboliai yra tikruoju Kristaus kūnu ir krauju duonos bei vyno pavidale.Jie atstovauja simbolį. Už simbolio yra Kristaus Įsteigimo žodžiai (Verba).M. Liuteris sakė, kad Kristui auką atnešame tuo, kad trokštame apšvietimo,kurį Jis įvykdė. Jeigu žmogus tvirtai trokšta ir tiki, kad Kristus numirėuž jį bei nori, kad Dievas jį išgirstų ir priimtų Kristaus asmens ir darbųpagrindu, tai apie tokį žmogų galima pasakyti, kad jis atneša auką Kristui,bei toks paaukojimas neapsiriboja vien mišiomis. Mišiose, simbolyje,Kristaus pažadas pačioje paslaptyje yra kūnu ir krauju duonoje bei vyne.Prie paslapties pridedamas pažadas, kaip krikšto metu, kur panardinimo įvandenį simbolis pridedamas prie pažado žodžių. Simbolis, paslaptis, rodo įNaująjį Testamentą, pažado žodžius: “Iš to išeinant, mes mokome, kad Dievasapibrėžia Žodį ir simbolį kiekvienam pažadui, todėl mes į Žodį žiūrime kaipį Testamentą, o į simbolį, kaip į paslaptį. Ir kaip tik dėl to Žodyje yradidesnė jėga, nei simbolyje, taip ir Testamente – didesnė jėga, neipaslaptyje, nes Žodis arba Testamentas gali būti naudojami be simbolio irpaslapties. Kaip rašo Augustinas, “Tikėk ir tu jau paragavai”. Vienok, į kąreikia tikėti, jei ne į žodžius To, Kuris duoda pažadą? Sutinkamai su tuo,aš galiu švęsti mišias kasdien, todėl kad man įmanoma išlaikyti savyjeKristaus Žodžius ir per juos maitinti ir tvirtinti savo tikėjimą. Tai – ištikrųjų dvasinis maistas ir gėrimas”[12]. Šventoji Vakarienė vartojama savo tikėjimo atnaujinimui beisustiprinimui, siekiant pareikšti savo vienybę su kitais teisingo tikėjimo

krikščionimis. M. Liuteris teigia, kad “Šventoji Vakarienė turi ir tąnaudą, kad Kristus ja suvienija visą savo mažą bendruomenę… Bet tainiekada neįvyktų, jei nebūtų vieningo mokymo… Mielasis Viešpats mūsųJėzus Kristus įsteigė sakramentą, kad išsaugotų širdžių vienybę mokyme,tikėjime ir gyvenime”[13]. Šventosios Vakarienės Sakramento kunigas negali duoti tiems, kurienėra krikštyti; neatgailaujantiems nusidėjėliams bei atviriems bedieviams,kad jie to nevartotų savo pačių pasmerkimui; atpuolusiems, kurie nusigręžėnuo teisingo krikščioniško tikėjimo bei gyvenimo ir į jį nesugrįžo;kitatikiams, nes Šventosios Vakarienės Sakramentu skelbiama tikėjimovienybė; tiems, kurie pasidavė įvairiems gundymams, jų neatsispyrė ir darneišsilaisvino iš savo aistrų, bei tiems, kurie nemoka savęs ištirti arnesupranta, kokią naudą jie įgyja Šventosios Vakarienės metu. M. Liuteris teigia, kad “krikščionišką mokymą gerai suvokęskrikščionis gali dalyvauti Šventojoje Vakarienėje tiktai ten, kurpripažįstamas Kristaus kūno ir kraujo realumas duonoje bei vyne ir kurteisingai skelbiamas Dievo Žodis”[14].

Tik mirties valandą mums bus apreikšta giliausia paslapties reikšmė,nes tik Kristaus ir visų jo šventųjų bendravimas gali apsaugoti mus nuokraštutinių pavojų. Mums bus duotas malonės ženklas, kurio mes galimetvirtai laikytis, kad būtume pervesti per visus pavojus ir mirtį pas Dievą,Kristų ir Jo šventuosius. Šis bendravimas yra dvasinis bei uždengtas beinegali būti priimamas įprastu būdu. Tik išorinis simbolis yra matomas. Jisreikalingas tam, kad mes būtume pasiruošę atiduoti savo viltis į neregimąjątikrovę. Visa kas žemiška ir laikina, galutiniame rezultate turi praeiti irišnykti. Todėl mums reikėtų mokytis apsieiti be regimojo simbolio, kad,galų gale, pasiektume Dievą. Galutiniame tiksle, bendravimas su Kristumi irJo šventaisiais įveda mus į bendravimą su visais krikščionimis, kad išnyktų

egoistinė meilė, bei visuotinis gerumas užimtų savo vietą. Naudota literatūra

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų iraramėjų kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų kalbosvertė Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000. 2. Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasismokymas. Klaipėda, 1998. 3. Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520 г.г.———————–[1] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520г.г. P. 7.[2] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520г.г. P. 10.[3] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.Kl., 1998. P. 252.[4] Čia ir toliau cituojama “Biblija arba Šventasis Raštas”. Antraspataisytas ir papildytas leidimas. V., Lietuvos Biblijos draugija, 2000.[5] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.Kl., 1998. P. 254.[6] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.Kl., 1998. P. 258.[7] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.Kl., 1998. P. 268.[8] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520г.г. P. 4.[9] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520г.г. P. 11.[10] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.Kl., 1998. P. 292.[11] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520г.г. P. 11-12.[12] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520г.г. P. 17.[13] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.Kl., 1998. P. 296.[14] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.Kl., 1998. P. 302.