Martyno Liuterio sakramentų teologija

Martyno Liuterio sakramentų teologija

M. Liuteris 1519 m. savo pamoksluose apie išpažintį, krikštą ir
Šventąją Vakarienę “priešpastato Šventajam Augustinui tris didžias
viduramžių mokyklas – pranciškonų, domininkonų ir deterministų – bei nurodo
į tai, kad theologia crucis yra virš theologia gloriae arba šalia jos.
Kryžiaus papėdėje visiems teologizavimams ateina galas: “Crux sola est
nostra theologia”[1]. Čia M. Liuteris pasirodo kaip Kristaus kryžiaus
teologas. Taip pat didelę įtaką ir reikšmę krikščioniškajam, ir ne tik,
pasauliui, turėjo M.Liuterio “Mažasis katekizmas ir krikščioniškasis
mokymas”. Todėl kalbėdami apie M. Liuterio sakramentų, krikšto ir
Šventosios Vakarienės, teologiją remsimės jo paties krrikščioniškuoju mokymu
bei Č. Evansono studija “Simbolis ir reikšmė Martyno Liuterio teologijoje
1519-1520 m.”.

Krikšto sakramentas. M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apie
Krikštą teigė, jog pats Krikštas – tai išorinis ženklas arba simbolis,
skiriantis tikinčiuosius nuo nekrikštytųjų. Tai simbolis tų, kurie kovojo
prieš nuodėmę po Kristaus ženklu. Krikšto paslaptis susideda iš trijų
elementų: simbolio, reikšmės ir tikėjimo. Simbolis turi dvigubą reikšmę:
krikštijamojo pasinėrimas į vandenį bei išėjimas iš jo; tai reiškia, kad
senasis žmogus nuskęsta kartu su nuodėme, bet pasirodo naujas žmogus.
Simbolis, anot M. Liuterio, išsipildo greitai. Tai reiškia įvykio pradžią,
kuris tęsiasi visą ggyvenimą. Tik paskutiniojo teismo dieną, bet ne
anksčiau, arba žemiškajame gyvenime, arba žemiškoje mirtyje, šis įvykis,
suprantamas kaip gelbstintis darbas, atves pakrikštytąjį į galutinę
tobulybę. Savo paguodai besikrikštijantis turi suprasti, kad Dievas sudarė
su juo sąjungą atleisdamas visas jo nuodėmes, jeigu jis iki pat savo
mirties ko

ovos prieš nuodėmę už savo dalią. M. Liuteris, kalbėdamas apie
Krikštą, daro tokią išvadą: “Krikštas, vienąkart atliktas, nepraėjo pro
šalį ir nepasibaigė. Vienok, pats Krikšto aktas kalba už save, ir momentas,
kada dalinami ir priimami Kristaus palaiminimai, dar neaiškus extra nos
savo paslaptyje, tačiau suteikime”[2].

Žodis βαπτιζω atitinka lotynišką žodį mergo (pasineriu). Žodis
βαπτιζμα lotyniškai reiškia mersio (pasinėrimas). Tai yra dieviškųjų pažadų
simboliai, iliustruojantys, ką reiškia žodžiai arba ką faktiškai reiškia
paslaptis. Pats Krikštas asmenybės nenuteisina, bet tik tikėjimas į Žodžio
pažadą Krikšte išlaisvina nuo kaltės. Toks tikėjimas ir įvykdo tai, ką
reiškia pats Krikštas: senojo žmogaus pasinėrimas ir naujojo žmogaus
iškilimas.

M. Liuteris taip kalba apie Krikšto vandenį: “Krikštas yra tikrai
dieviškas vanduo, bet ne todėl, kad Krikšto vanduo būtų geresnis už
paprastą vandenį, bet todėl, kad su juo sujungiamas Dievo Žodis ir
Įsakymas”[3]. Vanduo savaime tikinčiojo arr kūdikio nekrikštija. Tai atlieka
Dievo Žodis, kuris yra sujungiamas su tuo vandeniu. Juk pats Kristus mums
liepė taip daryti: “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų
žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,
mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs”[4] (Mt 28: 19, 20a).

Krikšto būdai gali būti įvairūs, nes Kristus nenurodė kaip konkrečiai
reikia krikštyti. Todėl Krikštą galima atlikti nuplovimu, apliejimu,
apšlakstymu ar panardinimu. Tokie Krikšto būdai yra panaudoti ankstyvųjų
krikščionių. Apie tai kalbama Naujajame Testamente: Mk 7: 4; Apd 22: 16; Mt
3: 11; Ef 5: 26; Hbr 9: 10.

Krikštas yra ne žm
mogaus rankų darbas. M. Liuteris sako: “Dievo vardu
atliktą Krikštą laikome ne žmogaus, bet paties Dievo atliktu. Nors Krikštas
atliekamas žmogaus rankomis, iš tikrųjų tai yra Dievo darbas”[5].

Krikštyti reikia tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Jei krikštijami
jau suaugę ir sąmoningi žmonės, turintys tikėjimą, tai jos pirmiausia
reikia mokyti krikščioniškojo tikėjimo pagrindų, o tik paskiau krikštyti.
Kūdikius, kurie gimsta krikščioniškoje šeimoje, pirmiausia reikia
krikštyti, o tik paskiau mokyti. “Krikštu Kristus laimina mažus vaikus,
dovanodamas jiems tikėjimą ir Dangaus karalystę”[6].

Krikštas savo veikimu teikia nuodėmių atleidimą (kūdikiams
atleidžiama prigimtinė nuodėmė, o suaugusiems – prigimtinė nuodėmė ir
nuodėmės padarytos iki Krikšto), išgelbėja nuo mirties ir šėtono, bei
visiems, kurie tiki, ką skelbia dievo Žodis ir pažadas, dovanoja amžinąjį
gyvenimą. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus
pasmerktas” (Mk 16: 16). Vienintelis netikėjimas veda pražūtin, o
tikėjimas, kaip vienintelis išganymo šaltinis, galimas dar prieš Krikštą.
Krikštas neturi būti laikomas nereikalingu arba išvis paneigiamas. Ne
negalėjimas pasikrikštyti, bet Krikšto neigimas veda pražūtin.

M. Liuteris teigia, kad “krikščioniškasis gyvenimas iš esmės yra
kasdieninis Krikštas, kuris, kartą pradėtas, tęsiasi kasdien.
Atgailaudamas už nuodėmes tu patvirtini Krikštą, kuris ne tik simboliškai
atspindi naująjį gyvenimą, bet jį gimdo ir tęsia”[7].

Tas kuri nutolo nuo Krikšto sandoros, gali prie jos sugrįžti, ir jam
nereikia antrą kartą krikštytis. Dievas visada lieka ištikimas sandorai
sudarytai tarp ir Jo ir žmogaus, nors žmogus ir nusigręžia nuo Dievo b
bei
įklimpsta į nuodėmę. Dievui nėra didesnio džiaugsmo, kaip sūnaus palaidūno
(nusidėjėlio) sugrįžimas į doros kelią.

Šventosios Vakarienės sakramentas. Apaštalas Paulius taip rašo pirmame
laiške korintiečiams apie Šventosios Vakarienės Įsteigimo žodžius: “<.>
Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė
ir tarė: “Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui”. Taip pat
po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano
kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”. Taigi, kada tik
valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties
mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11: 23-26).

Šventosios Vakarienės paslaptis, kurią Bažnyčia žino ir naudoja,
nurodo kad Vakarienė įsteigta tą naktį, kurią Kristus buvo išduotas. Iki
tos nakties Senojo Testamento bei pagonių tautos turėjo daugelį įvairių
religinių vakarienių. Tačiau visgi Šventoji Vakarienė yra unikali ir neturi
analogijos.

1530 m. M. Liuteris taip rašė apie Šventosios Vakarienės priėmimą:
“Jeigu tu nenori tarnauti šlovingam didingam Dievui ir teisingai gerbti
Kristaus kančias, tai pamąstyk ir eik Vakarienės, kurioje (kaip tu girdi)
yra Jo atminimas, ir tai yra Jo garbė ir šlovė, ir pratinkis tame, arba
padėk stropiai pratintis jo atminime, ir taip tu visai užmirši savo paties
išaukštintą Dievo tarnystę. Nes (kaip pasakyta) tu negali šlovinti Dievo
per dažnai ar per daug ir dėkoti už Jo malonę, apreikštą Kristuje”[8].

Anot M. Liuterio, nurodymai tokiai tarnystei išeina iš paties
Kristaus žo
odžių. Pats Kristus mus moko, kaip mes turime Jį atminti per mūsų
pamokslus, mūsų giesmes ir mūsų garbinimą, mūsų klausymąsi bei dėkojimą už
malonę, apreikštą Kristuje, ir kaip mes turime saugoti tai savo atmintyje.
Tokie nurodymai mus moko, kaip mes turime išpažinti Dievą mūsų Dievu,
duodančiu Dievu, kuris ne vien iš mūsų priima, bet duoda mums. Jis nepriima
pagalbos savo atžvilgiu iš mūsų, bet padeda mums. Jis neleidžia, kad mes Jį
mokytume, bet moko ir vadovauja mums.

M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apie Šventąją Vakarienę,
primena jog ji susideda iš trijų komponentų: simbolio paslapties,
besireiškiančio išoriškai ir matomai, paslapties reikšmės, kuri vidinė ir
iš prigimties dvasinė, bei tikėjimo, kuris reikalingas kitiems dviems
komponentams bei daro juos veikiančius ir naudingus. Simbolio paslaptis –
tai duonos ir vyno forma arba pasireiškimas. Juos reikia priimti, arba
mažiausiai, norėti, kad jie įvykdytų tai, ką jie reiškia, būtent tikėjimo
veiksmą. Iš tokio tikėjimo ir kyla Augustino įsitikinimas: “Crede et
manducasti (“Tik tikėk ir tu jau paragavai”)”[9]. Tikėjimo valgis, kuriame
realizuojasi meilė, ženklas, Testamentas arba Žodis, ir simbolis arba
paslaptis, išsiplečia. Testamentas arba Žodis turi žymiai didesnę reikšmę,
nei simbolis, nes simboliai be Kristaus žodžių, kaip druska be sūrumo.
Galima apsieiti ir be paslapties, kol yra Žodis. Vynas ir duona – tai
išoriniai paslapties simboliai, trokštami ir naudojami palaiminimų
siekimui. Pakanka paslapties troškimo, kad pasiekti jos palaimą.

Kristus išoriniais Šventosios Dvasios ženklais paskyrė neraugintą
duoną ir vynuogių vyną: Mt 26: 26-29; Mk 14: 22-25; Lk 22: 18-20; 1 Kor 11:
23-25.

Kristaus Šventosios Vakarienės Įsteigimo žodžių neturime suprasti
perkeltine prasme, bet tiesiogiai, nes pats Kristus sakė, kad Jis mums
duoda savo kūną, kurį už mus atidavė, bei savo kraują, kurį už mus išliejo.
Apaštalas Paulius sako, jog mes esame suvienijami Kristaus kūne ir
kraujyje, o tie, kurie šį Sakramentą vartoja nevertai, nusikalsta ne prieš
duoną ir vyną, bet prieš Kristaus kūną ir kraują. M.Liuteris teigia, kad
“pabrėžtina yra tai, kad Jėzus pats tai sakė ir patvirtino, nes Jis negali
nei meluoti, nei nusidėti”[10]. Kai mes Šventosios Vakarienės metu valgome
pašventintą duoną, gauname tikrąjį Kristaus kūną, o kai geriame pašventintą
vyną, gauname tikrąjį Kristaus kraują. Atmintina dar yra tai, kad
Šventosios Vakarienės elementai turi būti šventinami kiekvieną kartą, prieš
juos vartojant, ištariant Įsteigimo žodžius.

Vyno ir duonos simboliai yra bendrystės būdas tarp Kristaus ir Jo
šventųjų – daug grūdų, sumaltų ir sumaišytų į vieną kūną, bei atskiri vyno
lašai, prarandantys santykių šiltumą vyno ir taurės vienybėje per
Vakarienę. Tai mums primena, kad paslaptis reiškia pilną vienybę ir
neišardomą bendravimą tarp Dievo šventųjų ir Kristaus, bei tarp pačių
savęs. Kai kunigas dalina Šventąją Vakarienę, jis duoda konkretų simbolį,
tikrą ženklą to, kad dalyvaujantis surištas su Kristumi ir Jo šventaisiais.
Tai, kas priklauso jiems, priklauso taip pat ir Jam, ir kas yra Jo, taip
pat yra ir jų; nesvarbu kas tai bebūtų: teigiami gyvenimo vingiai ar
kančios ir persekiojimai. Jie visada šalia mūsų kovoje prieš nuodėmę.
Šventosios Vakarienės priėmimas reiškia sąmoningą dalyvavimą šventųjų
bendravime ir vienybėje. Tai reiškia fakto patvirtinimą, kad paslaptis yra
bažnyčios bendravimas. Išoriniai Šventosios Vakarienės simboliai, išreikšti
per duoną ir vyną, aiškiai mums nurodo į paslapties reikšmingumą ir mus
motyvuoja į tai. Tikėjimas tiki simboliu ir pasitiki tuo, ką jis
reiškia[11].

M. Liuteris 1520 m. “Pamoksle apie Naująjį Testamentą, šventąsias
mišias” kalbėjo, kad pagrindiniu pavidalu vis dar reiškiasi simbolis ir
reikšmė, nors identiškumo ir gamtiškumo supratimas apie juos Liuteriui
nurodo ir atveria reikšmingą vystymosi ir pagerėjimo įrodymą. Simbolis ir
išoriškumas daugiau nebėra vienalaikiai. Mišios jungia savyje visa kas
išoriška, tai ką priima protas: prabangūs rūbai, varpai, šventieji
reikmenys, maldos, muzika, mišios ceremonijos, indulgencijos, atlaidai ir
kt. Nė į vieną iš šių paminėtų veiksmų negalima žiūrėti kaip į kažką, kas
formuoja mūsų tikėjimą bei paslapties išpažinimą. Išnagrinėjus paslaptis,
simboliai yra tikruoju Kristaus kūnu ir krauju duonos bei vyno pavidale.
Jie atstovauja simbolį. Už simbolio yra Kristaus Įsteigimo žodžiai (Verba).
M. Liuteris sakė, kad Kristui auką atnešame tuo, kad trokštame apšvietimo,
kurį Jis įvykdė. Jeigu žmogus tvirtai trokšta ir tiki, kad Kristus numirė
už jį bei nori, kad Dievas jį išgirstų ir priimtų Kristaus asmens ir darbų
pagrindu, tai apie tokį žmogų galima pasakyti, kad jis atneša auką Kristui,
bei toks paaukojimas neapsiriboja vien mišiomis. Mišiose, simbolyje,
Kristaus pažadas pačioje paslaptyje yra kūnu ir krauju duonoje bei vyne.
Prie paslapties pridedamas pažadas, kaip krikšto metu, kur panardinimo į
vandenį simbolis pridedamas prie pažado žodžių. Simbolis, paslaptis, rodo į
Naująjį Testamentą, pažado žodžius: “Iš to išeinant, mes mokome, kad Dievas
apibrėžia Žodį ir simbolį kiekvienam pažadui, todėl mes į Žodį žiūrime kaip
į Testamentą, o į simbolį, kaip į paslaptį. Ir kaip tik dėl to Žodyje yra
didesnė jėga, nei simbolyje, taip ir Testamente – didesnė jėga, nei
paslaptyje, nes Žodis arba Testamentas gali būti naudojami be simbolio ir
paslapties. Kaip rašo Augustinas, “Tikėk ir tu jau paragavai”. Vienok, į ką
reikia tikėti, jei ne į žodžius To, Kuris duoda pažadą? Sutinkamai su tuo,
aš galiu švęsti mišias kasdien, todėl kad man įmanoma išlaikyti savyje
Kristaus Žodžius ir per juos maitinti ir tvirtinti savo tikėjimą. Tai – iš
tikrųjų dvasinis maistas ir gėrimas”[12].

Šventoji Vakarienė vartojama savo tikėjimo atnaujinimui bei
sustiprinimui, siekiant pareikšti savo vienybę su kitais teisingo tikėjimo
krikščionimis. M. Liuteris teigia, kad “Šventoji Vakarienė turi ir tą
naudą, kad Kristus ja suvienija visą savo mažą bendruomenę. Bet tai
niekada neįvyktų, jei nebūtų vieningo mokymo. Mielasis Viešpats mūsų
Jėzus Kristus įsteigė sakramentą, kad išsaugotų širdžių vienybę mokyme,
tikėjime ir gyvenime”[13].

Šventosios Vakarienės Sakramento kunigas negali duoti tiems, kurie
nėra krikštyti; neatgailaujantiems nusidėjėliams bei atviriems bedieviams,
kad jie to nevartotų savo pačių pasmerkimui; atpuolusiems, kurie nusigręžė
nuo teisingo krikščioniško tikėjimo bei gyvenimo ir į jį nesugrįžo;
kitatikiams, nes Šventosios Vakarienės Sakramentu skelbiama tikėjimo
vienybė; tiems, kurie pasidavė įvairiems gundymams, jų neatsispyrė ir dar
neišsilaisvino iš savo aistrų, bei tiems, kurie nemoka savęs ištirti ar
nesupranta, kokią naudą jie įgyja Šventosios Vakarienės metu.

M. Liuteris teigia, kad “krikščionišką mokymą gerai suvokęs
krikščionis gali dalyvauti Šventojoje Vakarienėje tiktai ten, kur
pripažįstamas Kristaus kūno ir kraujo realumas duonoje bei vyne ir kur
teisingai skelbiamas Dievo Žodis”[14].

Tik mirties valandą mums bus apreikšta giliausia paslapties reikšmė,
nes tik Kristaus ir visų jo šventųjų bendravimas gali apsaugoti mus nuo
kraštutinių pavojų. Mums bus duotas malonės ženklas, kurio mes galime
tvirtai laikytis, kad būtume pervesti per visus pavojus ir mirtį pas Dievą,
Kristų ir Jo šventuosius. Šis bendravimas yra dvasinis bei uždengtas bei
negali būti priimamas įprastu būdu. Tik išorinis simbolis yra matomas. Jis
reikalingas tam, kad mes būtume pasiruošę atiduoti savo viltis į neregimąją
tikrovę. Visa kas žemiška ir laikina, galutiniame rezultate turi praeiti ir
išnykti. Todėl mums reikėtų mokytis apsieiti be regimojo simbolio, kad,
galų gale, pasiektume Dievą. Galutiniame tiksle, bendravimas su Kristumi ir
Jo šventaisiais įveda mus į bendravimą su visais krikščionimis, kad išnyktų
egoistinė meilė, bei visuotinis gerumas užimtų savo vietą.

Naudota literatūra

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų ir
aramėjų kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų kalbos
vertė Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000.

2. Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis
mokymas. Klaipėda, 1998.

3. Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-
1520 г.г.
———————–
[1] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520
г.г. P. 7.
[2] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520
г.г. P. 10.
[3] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.
Kl., 1998. P. 252.
[4] Čia ir toliau cituojama “Biblija arba Šventasis Raštas”. Antras
pataisytas ir papildytas leidimas. V., Lietuvos Biblijos draugija, 2000.
[5] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.
Kl., 1998. P. 254.
[6] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.
Kl., 1998. P. 258.
[7] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.
Kl., 1998. P. 268.
[8] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520
г.г. P. 4.
[9] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520
г.г. P. 11.
[10] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.
Kl., 1998. P. 292.
[11] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520
г.г. P. 11-12.
[12] Эвансон Чарлз. Символ и значение в теологии Мартина Лютера 1519-1520
г.г. P. 17.
[13] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.
Kl., 1998. P. 296.
[14] Dr. Martyno Liuterio mažasis katekizmas ir krikščioniškasis mokymas.
Kl., 1998. P. 302.

Leave a Comment