Meilė

Referatas

Filosofija kaip filosofinė antropologija

Apie meilę

Žmogus mąsto arba apie pasaulį, arba pats apie save. Antikos
filosofai ikisokratikai – Talis, Anaksimandras, Anaksimenas, Demokritas, Herakleitas – mąstė apie pasaulį. Juos domino ir stulbino regimasis kosmoso vaizdas. Siekdami suprasti, iš ko sudarytas pasaulis, jie ieškojo pirmojo visų daiktų elemento, visą būtį vienijančio prado – archė. Taigi filosofavimo kilmės šaltinis yra nuostaba. Platonas rašė. „Nuostaba yra nuostata žmogaus, kuris tikrai myli tiesą; juk nėra filosofijos kitos pradžios, kaip tik nuostaba”. Aristotelis jo mintį dar labiau išplėtė. Pasak jo, „nnuostaba ir anksčiau, ir dabar skatina žmones filosofuoti. Iš pradžių jie stebėjosi tuo, ką tiesiog matė, bet nesuprato. Vėliau jie pamažu skverbėsi gilyn ir ėmė kelti reikšmingesnius klausimus, kaip antai apie Mėnulio, Saulės ir žvaigždžių judėjimą arba apie Visatos kilmę. O kas klausia ir stebisi, tas jaučiasi nežinąs”.
Filosofas, teigia Platonas, nuo kitų žmonių skiriasi tuo, kad jis siekia įžvelgti tiesą. Dažniausiai žmonės tenkinasi atsitiktinėmis nuomonėmis, įspūdžių nuotrupomis. O filosofas trokšta pamatyti tai, kas visada tapatu sau, – nekintamą daiktų esmę. Filosofas jaaučiasi nežinąs ir todėl jis trokšta žinoti. Jis myli išmintį. Platonas veikale Puota rašo, jog nefilosofuoja ir nesiekia išminties tik dievai ir kvailiai, nes Dievas žino išmintį, o kvailys, „nebūdamas nei gražus, nei tobulas, nei protingas”, tiesiog per daug savimi pa

atenkintas ir mano ją žinąs.
Mes remsimės prielaida, kad filosofija yra meilė išminčiai ir nuolatinis jos siekimas. Tačiau šiuo vadovėliu kviesime jus mąstyti ne apie pasaulio sandarą ar būties prasmę, o apie žmogų. Pirmieji žvilgsnį nuo kosmoso į žmogų nukreipė sofistai. Žmogus, teigė sofistas Protagoras, yra visų daiktų matas. Esančių – kad jie yra. Nesančių – kad jų nėra. Visas filosofijos mokyklas, pasirinkusias mąstymo atsparos tašku būtent žmogų, galima pavadinti vienu bendru pavadinimu – filosofine antropologija. Todėl ir šiam vadovėliui labiau tiktų pavadinimas „Filosofinė antropologija”, bet paprastumo sumetimais pavadinome jį „Filosofija”. Filosofinės antropologijos terminas yra pakankamai platus. Jis apima ir antikos etiką, kuri siekė atsakyti j klausimą „Koks gyvenimas geriausias žmogui”, ir XVI-XVII a. mąstytojus, pvz., racionalistą Mišelį Montenį (Montaigne), egzistenciškai filosofavusį Blezą Paskalį (Pascal). Fiilosofine antropologija gali būti laikomas ir egzistencializmas ((Siorenas Kjirkegoras (Kierkegaard), Žanas Polis Sartras (Sartre), Alberas Kamiu (Camus)). ir gyvenimo filosofija ((Artūras Šopenhaueris (Shopenhauer), Frydrichas Nyčė (Nietzsche), Viljamas Džeimsas (James)), ir dialogo filosofija ((Francas Rozenc-veigas (Rosenzweig), Martinas Buberis (Buber), Emanuelis Levi-nas (Levinas)), ir aksiologija ((Maksas Šėleris (Scheler). Nikolajus Hartmanas (Hartmann)).
Tačiau ir filosofai racionalistai – Aristotelis, Imanuelis Kantas (Kant), Georgas Hėgelis (Hegef), kuriuos įprasta laikyti metafizikais, nes jie svarstė visg pirma būties ir pažinimo galimybės klausimus, taip pat siekė atsakyti j klausimą „Kas yr
ra žmogus?”, l. Kantas Grynojo proto kritikos skyriuje „Apie aukščiausiojo gėrio idealą” proto tikslus nusako trim pamatiniais klausimais, aprėpiančiais visus proto interesus -tiek teorinius, tiek praktinius: „Ką aš galiu žinoti? Ką aš privalau daryti? Ko aš galiu tikėtis?” Vėliau jis iškelia ir ketvirtąjį klausimą – „Kas yra žmogus?”, – kuriuo apibendrina visus tris pirmuosius klausimus ir teigia, jog j jj atsakanti disciplina vadinama antropologija. Jei metafizika atsakanti j pirmąjį klausimą, etika -į antrąjį, religija – j trečiąjį, tai filosofinė antropologija – į ketvirtąjį. I. Kantas priduria: „Iš esmės visos dalys gali būti laikomos antropologija, nes pirmieji trys klausimai yra susiję su paskutiniuoju”. Mes matysime, kad į klausimą „Kas yra žmogus?” siekė atsakyti daugybė įvairių sričių mąstytojų: ir filosofų, ir mokslininkų, ir rašytojų. Siūlome ir jums pasvarstyti, pamąstyti, pamedituoti, padiskutuoti su jais.
Ši knyga nėra įprastas filosofijos vadovėlis. Tai – „filosofijos pratybų” knyga. Todėl joje pateikiami tekstai neturėtų būti traktuojami kaip atsakymai į „filosofinius klausimus”. Veikiau tai nuorodos, užuominos, paakinimai patiems klausti ir ieškoti atsakymų, svarstyti, diskutuoti ir medituoti, trumpai tariant – filosofuoti. Atsakyti į klausimą „Kas yra filosofija?” neįmanoma tiesiogiai – t. y. pateikiant tam tikrą apibrėžimą. Sužinoti, kas yra filosofija, galime tik tiesiogiai filosofiją praktikuodami – t. y. patys filosofuodami.
„Filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių”, – sakiusi žynė Dioti-ma Sokratui. Sokratas šią Diotimos mi
intį persakė kitiems pokalbio dalyviams. Kartu perdavė ir mums. įsivaizduokime, kad toliau kalbamės su Sokratu ir jo draugais. Filosofija, – teigia šiuolaikinis amerikiečių filosofas R. Rortis (florty), -tai nenutrūkstamas žmonijos pašnekesys. Kiekvienas filosofas bando išklausyti kitus ir išsako savąją nuo

Meilė – tai atviras ir pagarbus santykis su kitu, priešingas kovai. Kaip kovojantis žmogus tampa mylintis? O gal meilė neneigia kovos, tik ją perkeičia? Ar vis dėlto neigia? Kuo meilės fenomenas skiriasi nuo kovos fenomeno? Raskite meilės ypatybes toliau pateikiamose ištraukose.
Hartmanas (Hartmann) sako, kad meilė – tai paslaptingas manojo Aš dalyvavimas kito žmogaus išgyvenimuose. Kaip jūs tai suprantate? Kodėl „mylintis žvilgsnis – tai regėtojo, pranašo žvilgsnis”?

Mylintis žvilgsnis. Nikolajus Hartmanas (Nicolai Hartmann)

Nuoširdi artimo meilė iš tikrųjų yra tiesiog nuostabus dalykas, – vien tam, kad pripažintume šį fenomeną, reikalingas nemenkas h’kėjimas. Tai paslaptingas manojo „Aš” dalyvavimas kito „Aš” išgyvenimuose, jausmuose ir net doroviniame gyvenime, šiaip atskirtų vienas nuo kito „Aš” ir „Ne Aš” pasaulių etinis komunikavimas.
Artimo meilė a priori nesiriboja vien materialiais, išoriškais kito žmogaus išgyvenimų objektais ar tų išgyvenimu pretekstais, sykiu su empirine duotybe, kaip prielaida, ji visų pirma aprėpia tik emocinį paties išgyvenimo pobūdį. To, kad kas nors kenčia, yra susikrimtęs ar pan., aš negaliu sužinoti kitaip, kaip tik iš išorinės padėties, kurioje jis atsidūręs, arba iš iš

šorinių jo elgesio bruožų. Tačiau ką reiškia kančia ir ypač tam tikra kančia (ką reiškia kęsti konkretu skausmą), arba kokia yra ta ypatinga graužatis, šitai aš galiu tik „a priori jausti”. Iš to kyla ir intuityvus kiekvieno mylinčiojo suvokimo pobūdis, išvirstantis į susitapatinimą su tuo, kurį myli. Mylintis žvilgsnis – tai regėtojo, pranašo žvilgsnis. Žaibiškai iš menkiausio ženklo – iš pusės žodžio, iš skausmingo šypsnio – jis atspėja sudėtingiausias vidines būsenas. Jis remiasi apriorine mano paties jausmo reakcijos į kito jausmą nuostata ir ši nuostata yra ankstesnė už bet kurį išorės poveikį. Kai mums intuityviai ima skleistis kito žmogaus vidinis gyvenimas, kiekvieną kartą atrodo, tarsi mes jį jau seniai būtume pažinoję.1

Meilė kaip pirmapradis fenomenas. Viktoras Emanuelis Franklas
(Viktor Emmanud Frankl)

Meilė – tik žmogui būdingas fenomenas. Tai specifinis žmogaus bruožas, t. y. jos neįmanoma redukuoti į žemesnius negu žmogus reiškinius arba ja iš tu žemesniu reiškiniu išvesti. Būdama „pirmapradis fenomenas”, kuris kaip toks negali būti redukuotas į ką nors kita, meilė yra aktas, žmogiškąjį buvimą darantis būtent žmogišką, kitaip tariant, meilė yra egzistencinis aktas. Dar daugiau: ji yra koegzistencinis’ aktas knt cxochcn~ – juk meilė yra būtent toks santykis tarp vieno žmogaus ir kito, kuris leidžia mums suvokti partnerį kaip nepakartojamą ir vieninteli. Trumpai tariant, meilei būdingas susitikimo pobūdis, o susitikimas reiškia, jog turime reikalą su santykiu tarp asmens ir asmens.
Meilė yra ne tik tikrasis, bet ir pirmapradis žmogiškas fenomenas’, kitaip sakant, ji nėra epifenomenas4. Tačiau ji bus epifenomenas, jei, kaip tai daro psichoanalitinės ar psichodinaminės doktrinos, ją interpretuosime kaip seksualumo sublimavima*. Bet meilė negali būti seksualumo su-blimavimas jau vien dėl to, kad ji pati yra sąlyga ir prielaida proceso, kur apskritai vargu ar įmanoma kalbėti apie tokį dalyką kaip sublimavimas -kai žmogui augant ir bręstant seksualumas tampa vis labiau integruojamas. (.)
Tai, kad tikrai mylintis žmogus regi partnerį kaip nepakartojama ir vienintelį dvasinį asmenį, aiškiai matyti iš to, kaip meilę išgyvena kiekvienas žmogus. Įsivaizduokime, kad jis myli konkretu žmogų ir jo vienu ar kitu būdu netenka (tas žmogus miršta ar kur išvyksta). Mylinčiajam pasiūlomas mylimojo antrininkas – kitas žmogus, kuris psichofiziniu pdu vandens lašai panašus į pirmąjį. Jei paklausime, ar mylintysis gebės tiesiog perkelti savąją meilę į tą kitą žmogų, jis neabejotinai atsakys, jog šitai neįmanoma. Iš tikrųjų tokio tikros meilės „perkėlimo” įsivaizduoti neįmanoma. Juk tas, kuris tikrai myli, savuoju mylėjimu „suvokia” ne kokias nors psichines ar fizines savybes, „slypinčias” mylimame asmenyje, ne vieną ar kitą ypatybę, kurią jis „turi”, o veikiau tai, kas jis „yra” kaip vienintelis ir nepakartojamas. Tad, kaip unikalus asmuo, jis niekados negalės būti pakeistas jokiu antrininku, kad ir koks panašus šis būtų. O šit tam, kuris yra tik „įsimylėjęs”, antrininkas gali padėti. Jo įsimylėjimo objektas gali būti nesunkiai perkeltas į antrininką. Juk įsimylėjimo požiūriu jis yra atsigręžęs vien į psichinį charakterį, kurį jo partneris „turi”, o ne į dvasinį asmenį – tai yra į „jį”, partnerį.
Tad dvasinis asmuo, kaip tikrosios meilės objektas, tikrai mylinčiam žmogui yra nepavaduojamas ir nepakeičiamas, nes jis yra nepakartojamas ir vienintelis. Drauge iš to kyla, kad tikroji meilė pati savaime laiduoja savo tęstinumą laike. Juk kūniška būsena praeina, ir net tam tikra psichikos struktūra nėra pastovi: ir ta kūniška būsena, kuri išreiškia seksualinį susijaudinimą, yra taip pat laikina: lytinis potraukis išnyksta tuojau po to, kai jis patenkinamas; taip pat ir ta psichikos būsena, kuri įprastai vadinama įsimylėjimu, nėra amžina. Tuo tarpu dvasios aktas, kuriuo mes intenciona-liai suvokiame asmenį, tarsi pergyvena pats save: jei jo turinys yra reikšmingas, jis reikšmingas visiems laikams. Taip ir tikroji meilė yra būtent mylimo žmogaus „Tu” įžvalga jo taip-bet-ne-kitaip buvime ir ji apsaugota nuo laikinumo, kurio neišvengia atsitiktinės kūniško seksualumo ir sieliško erotizmo būsenos.
Meilė yra daugiau negu emocinė būsena. Meilė – tai intencionalus aktas. Jo intencijos objektas – kito žmogaus šitaip-būtis. Ši šitaip-būtis – kito žmogaus esmė – kaip ir kiekviena šitaip-būtis, nepriklauso nuo to žmogaus faktinio buvimo. Esmė, „essentia”, nepriklauso nuo „existentia” ir todėl pranoksta šiąją. Tik taip, o ne kitaip turėtume suprasti tai, kad meilė geba pergyventi mylimo žmogaus mirtį; tik tada mums taps aišku, kad meilė gali būti „stipresnė” už mirtį, t. y. už mylimo žmogaus egzistencijos sunaikinimą. Mylimo žmogaus faktišką buvimą mirtis, žinoma, sunaikina, tačiau jo šitaip-būties mirtis negali įveikti. Jo unikali esmė, kaip ir visos tikrosios esmės, yra anapus laiko, taigi amžina. [.]
Žinoma, tuo nenorime pasakyti, kad meilė nesiekia „įsikūnyti”. [.] Žmogaus kūniškumas tam tikru būdu išreiškia žmogaus charakterį (tai, kas sieliška), o charakteris savo ruožtu išreiškia asmenį (tai, kas dvasiška). Dvasia reiškiasi (jai reikia tų poreiškių), ir tai, kas kūniška ir kas sieliška, virsta simboliu to, kas glūdi kūne, ir per šį išoriškai reiškiasi, bet sykiu nėra vien kūnas. Tikrajai meilei nereikia kūno nei todėl, kad ja pažadintų, nei todėl, kad ja išpildytų. Veikiau ji naudojasi kūnu kaip priemone, kad pasiektų šiuos abu tikslus.’

Meilės rūšys. Maksas Šileris (Mnx Schelcr)

Kadangi visus aktus mes iš principo skirstome į vitalinius, arba kūno, aktus, grynai psichinius, arba „Aš”, aktus ir dvasinius, arba asmens, aktus, tai ir meilė bei neapykanta turi tris būties formas: yra dvasinė asmens meilė, psichinė individualaus „Aš” meilė ir vitalinė, arba aistringoji, meilė. Nors vitaliniai, psichiniai ir dvasiniai aktai jau patys savaime kaip aktai (o ne tik pagal savo pagrindus) yra skirtingi ir skirtingai išgyvenami, jie vis dėlto iš esmės yra susiję su tais pagrindais – kūnu, „Aš” ir asmeniu. Kartu šios emocinės aktų formos yra iš esmės susijusios ir su tam tikromis vertybių rūšimis, kaip su savo nocmatiniais’ korcliatais’. Vitaliniai aktai susiję su kilnumo ir žemumo, arba „blogio”, vertybėmis, psichiniai aktai – su pažinimo ir grožio vertybėmis (kultūrinėmis vertybėmis), o dvasiniai aktai – su šventumo (ir profaniškumo) vertybėmis. Taigi aukščiausia meilės forma yra meilė tiems dalykams (arba asmenims), kuriems būdingas „šventumas”; psichinė meilė, „Aš” meilė, – tai meilė kokioms nors kultūrinėms vertybėms; vitalinė meilė – tai kilnumo meilė. Dalykams, kurie teturi tik „malonumo” vertę, nejaučiame nei meilės, nei neapykantos; yra tik malonumo jutimas (bei jo refleksyvūs būdai, pavyzdžiui, „mėgavimasis”), yra ir suinteresuotumas maloniais bei netiesiogiai maloniais, t. y. „naudingais”, dalykais, bet meilės čia nebūna*. [.] Dalykai, kurie tėra tiktai „malonūs”, negali būti tikrai mylimi, kaip negalima padidinti jų vertės iki tokio lygio, kuris būtinai yra susijęs su meilės esme. Todėl nėra ir „juslinės meilės”, kol žodis „juslinė” šiame kontekste vartojamas kaip meilės rūšies apibūdinimas, o ne kaip teiginys, kad šiuo atveju su meile yra susiję ir į ją įsipynę jusliniai pojūčiai bei jausmai. Pavyzdžiui, grynai „juslinis” santykis su kokiu nors žmogum yra visiškai šaltas santykis, kuriame nėra nei trupučio meilės. Juk tas santykis neišvengiamai priverčia kita žmogų vien tik tarnauti mūsų pojūčiams, mūsų vartojimui ir – geriausiu atveju – mūsų mėgavimuisi. Tačiau toks santykis visiškai nesuderinamas su bet kokia intencija mylėti kitą kaip kitą. Etiniu aspektu yra visiškai pateisinamas toks santykis su daiktais, kurie neturi jokios kitos vertės, kaip tiktai malonumo vertę, t. y. tik su negyvais arba „negyvais” laikomais (t. y. duotais kaip „negyvi”) daiktais. Bet jeigu toks santykis yra su kuo nors, kas turi, kaip fenomenas, kokią kitą, „aukštesnę”, vertę, net jei tai būtų ir pati menkiausia vitalinė vertė, pavyzdžiui, santykis su augalu arba gyviu, ir jei egzistuoja tik šis santykis, ir jis nėra vien reiškinys, lydintis kitas jausmų intencijas, tai toks santykis yra „blogas” arba „piktas” („piktas” pačiu didžiausiu mastu tuomet, jei tai yra santykis su asmeniu). Aišku, kad tai pasakytina ir apie tokio pobūdžio santykį su savimi*. Ir šiuo atveju mes susiduriame, aišku, ne su „savimeile”, o su tokiu pat dvasinio asmens ir kūno pažeminimu, kaip ir esant tokiam santykiui su kitu. Tuo tarpu gilų šių trijų meilės formų skirtingumą aiškiai atskleidžia daugelis faktų.
Pirmiausia – tai, kad tas pats asmuo tose trijose savo egzistencijos ir vertybių pakopose šioms trims meilės ir neapykantos formoms gali būti kartu ir meilės, ir neapykantos objektu (o „juslinis potraukis” vėl gali turėti visai savitą kryptį). Pavyzdžiui, mes gebame giliai mylėti kokį nors žmogų, nors jis mums ir neįkvepia „aistringo potraukio”; priešingai, visa jo vitalinė figūra gali mums būti tiesiog atstumianti; ir priešingai, pasitaiko taip, kad žmogus jaučia kitam žmogui stiprią aistrą (tik jau ne vien „juslinį potraukį?), tačiau partnerio psichinė egzistencija, jo jutimo būdas, jo dvasiniai interesai, jo dvasinė forma, struktūra ir išsilavinimas meilės jam neįkvepia. Rašytojai yra aprašę tokį žmogaus tipą, kuris kartu ir aistringai myli, ir neapkenčia partnerio psichinės esmės, tuo pat metu neapkęsdamas savęs už tai, kad turi mylėti kaip tik tą žmogų, kurio būties vertybių aukštesnių pakopų yra priverstas neapkęsti. Kita vertus, net kai, kurie tėra tiktai „malonūs”, negali būti tikrai mylimi, kaip negalima padidinti jų vertės iki tokio lygio, kuris būtinai yra susijęs su meilės esme. Todėl nėra ir „juslinės meilės”, kol žodis „juslinė” šiame kontekste vartojamas kaip meilės rūšies apibūdinimas, o ne kaip teiginys, kad šiuo atveju su meile yra susiję ir į ją įsipynę jusliniai pojūčiai bei jausmai. Pavyzdžiui, grynai „juslinis” santykis su kokiu nors žmogum yra visiškai šaltas santykis, kuriame nėra nei trupučio meilės. Juk tas santykis neišvengiamai priverčia kita žmogų vien tik tarnauti mūsų pojūčiams, mūsų vartojimui ir – geriausiu atveju – mūsų mėgavimuisi. Tačiau toks santykis visiškai nesuderinamas su bet kokia intencija mylėti kitą kaip kitą. Etiniu aspektu yra visiškai pateisinamas toks santykis su daiktais, kurie neturi jokios kitos vertės, kaip tiktai malonumo vertę, t. y. tik su negyvais arba „negyvais” laikomais (t. y. duotais kaip „negyvi”) daiktais. Bet jeigu toks santykis yra su kuo nors, kas turi, kaip fenomenas, kokią kitą, „aukštesnę”, vertę, net jei tai būtų ir pati menkiausia vitalinė vertė, pavyzdžiui, santykis su augalu arba gyviu, ir jei egzistuoja tik šis santykis, ir jis nėra vien reiškinys, lydintis kitas jausmų intencijas, tai toks santykis yra „blogas” arba „piktas” („piktas” pačiu didžiausiu mastu tuomet, jei tai yra santykis su asmeniu). Aišku, kad tai pasakytina ir apie tokio pobūdžio santykį su savimi*. Ir šiuo atveju mes susiduriame, aišku, ne su „savimeile”, o su tokiu pat dvasinio asmens ir kūno pažeminimu, kaip ir esant tokiam santykiui su kitu. Tuo tarpu gilų šių trijų meilės formų skirtingumą aiškiai atskleidžia daugelis faktų.
Pirmiausia – tai, kad tas pats asmuo tose trijose savo egzistencijos ir vertybių pakopose šioms trims meilės ir neapykantos formoms gali būti kartu ir meilės, ir neapykantos objektu (o „juslinis potraukis” vėl gali turėti visai savitą kryptį). Pavyzdžiui, mes gebame giliai mylėti kokį nors žmogų, nors jis mums ir neįkvepia „aistringo potraukio”; priešingai, visa jo vitalinė figūra gali mums būti tiesiog atstumianti; ir priešingai, pasitaiko taip, kad žmogus jaučia kitam žmogui stiprią aistrą (tik jau ne vien „juslinį potraukį?), tačiau partnerio psichinė egzistencija, jo jutimo būdas, jo dvasiniai interesai, jo dvasinė forma, struktūra ir išsilavinimas meilės jam neįkvepia. Rašytojai yra aprašę tokį žmogaus tipą, kuris kartu ir aistringai myli, ir neapkenčia partnerio psichinės esmės, tuo pat metu neapkęsdamas savęs už tai, kad turi mylėti kaip tik tą žmogų, kurio būties vertybių aukštesnių pakopų yra priverstas neapkęsti. Kita vertus, net
pačioje giliausioje, visus egzistencijos klodus (išskyrus patį asmenį) apimančioje neapykantoje gali išlikti meilė „kito labui” [.]. Neapykanta, kuri apima ir šitą aukščiausią egzistencijos pakopa, yra „velniška”; neapykanta, apimanti psichine egzistenciją, – „pikta”, o vitalinė neapykanta – „bloga”. Žmones, kuriems stipriai reiškiasi toks skilimas ir toks neapykantos bei meilės susidūrimas, mes trumpai vadiname „disharmoniškos prigimties žmonėmis”. Tačiau jau pats faktas, jog visos minėtos „disharmonijos” rūšys gali egzistuoti, įrodo, kad iš esmės galimas toks šių meilės funkcijų išskyrimas net ir tuomet, kai jos faktiškai veikia visos kartu ir yra nukreiptos į vieną objektą. Šia prasme „harmoningos prigimties žmogus” tėra tik ypatingas „laimingas atsitiktinumas”. Beje, galimą argumentą, jog tokio pobūdžio „disharmoniškos prigimties žmonės” yra tokie reti, kad, jais remiantis, negalima daryti išvados apie šių meilės formų skirtingumą, galima atremti pabrėžiant, kad šiuo požiūriu visiškai harmoningos prigimties žmonės yra ne mažesnė retenybė. [.] Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie meilę ta aukščiausia prasme, kuria šis žodis vartojamas Budos kalbose arba Evangelijose, tarkime, tokiame sakinyje: „Mylėk Dievą labiau už viską, o savo artimą kaip save patį” (Mt 22, 37-39). Jei bandysime vaizdžiai aprašyti tokią meilę, tai prieš mūsų akis iškils kilniausių ir švenčiausių žmonių visoje istorijoje figūros. Paskui mes vartojame šį žodį tokiuose junginiuose kaip „meilė draugui”, „sutuoktinių meilė”, „meilė tėvams, broliams ar seserims”, ir visuomet turime galvoje ir aną dvasingąją meilę svetimiems individams. Pagaliau žodį „meilė” be jokių priedų mes vartojame kaip meilės aistros tarp vyro ir moters apibūdinimą. Tuo tarpu jau pati kalba grynai juslinius ryšius priešpriešina meilei, taip pat ir bet kokiai meilei.’

Meilė kaip fizinė aistra. Žanas Žakas Ruso (Jmn-Jnccjucs Rousseau)

Tarp žmogaus širdį jaudinančių aistrų yra viena, liepsninga, nesutramdoma, kuri vieną lytį padaro reikalingą kitai; aistra siaubinga, niekinanti visus pavojus, įveikianti visas kliūtis; savo siautuliu ji, rodos, gali sunaikinti žmonių gimine, kurią jai skirta išsaugoti. Kuo pavirs žmonės, tapę auka šios nežabotos ir grubios aistros, nežinančios nei gėdos, nei saiko, ir kasdien kraujo kaina atsikariaudami savo meilės objektą?
Visų pirma reikia pripažinti, kad kuo aistros siautulingesnės, tuo būti-nesni įstatymai, kad jas pažabotų. Tačiau nors netvarka ir nusikaltimai, kuriuos tarp mūsų kasdien sukelia šios aistros, pakankamai gerai atskleidžia įstatymų nepakankamumą šiuo atžvilgiu, būtų nebloga ištirti, ar ši netvarka neatsirado kartu su pačiais įstatymais; nes, jeigu įstatymai būtų pajėgūs kovoti su netvarka, galima būtų bent jau pareikalauti, kad jie likviduotų tą blogį, kuris be jų apskritai neegzistuotų.
Iš pradžių meilės jausme dvasinį pradą atskirsime nuo fizinio. Fizinis -tai apskritai geismas, vieną lytį traukiąs susijungti su kita; dvasinis – tai, kas sukonkretina šį geismą ir nukreipia jį tik į vieną objektą arba bent suteikia šiam geismui, nukreiptam į šį trokštamą objektą, didžiausią įtampos laipsnį. Taigi, nesunku pastebėti, kad dvasinė meilės pusė – tai dirbtinis jausmas, pagimdytas gyvenimo visuomenėje ir labai išmaningai ir uoliai šlovinamas moterų, siekiant sustiprinti savo valdžią ir padaryti viešpataujančią tą lytį, kuri turėtų paklusti. Šis jausmas, besiremiąs tam tikromis grožio ir pranašumų sampratomis, kurių laukinis apskritai negali turėti, ir palyginimais, kurių jis visiškai nesugeba daryti, jam turi būti beveik nepažįstamas. Kadangi jo prote dar negalėjo susiformuoti abstrakčios teisingumo ir proporcingumo sąvokos, jo siela nesugeba jausti susižavėjimo ir meilės, kurie, nors ir nesąmoningai, gimsta iš šių sąvoku vartojimo. Jis paklūsta tik savo temperamentui, kuriuo jį apdovanojo prigimtis, o ne skoniui, kurio jis dar negalėjo įgyti; ir bet kokia moteris jam gera.
Šie žmonės tepažįsta tik fizinę meilės pusę ir yra laimingi, nežinodami tų individualių pranašumų, kurie kursto šį jausmą ir apsunkina jį, todėl jie turi ne taip dažnai ir ne taip stipriai jausti meilės siautulio priepuolius, ir, vadinasi, jų susidūrimai turi būti retesni ir ne tokie žiaurūs. Vaizduotė, pridaranti mums tiek bėdų, laukinio širdžiai nieko nesako – kiekvienas ramiai laukia prigimties impulso ir atsiduoda jam nesirinkdamas, veikiau su pasitenkinimu, o ne aistringai; ir, vos tik poreikis patenkinamas, geismas visiškai užgęsta.
Todėl neginčytina, kad ir pati meilė, kaip ir visos kitos aistros, tik visuomenėje įgijo tą nesutramdomą įkarštį, dėl kurio ji taip dažnai būna pražūtinga žmonėms; ir be galo juokinga įsivaizduoti laukinius žmones, be paliovos naikinančius vienas kitą, kad patenkintų savo žvėriškus instinktus, tuo labiau kad ši nuomonė prieštarauja faktams, ir, pavyzdžiui, karaibai tauta, kuri iš visų dabar egzistuojančių tautų mažiausiai nutolo nuo prigimtinės būklės, – kaip tik yra patys taikingiausi savo meilės reikaluose ir mažiausiai pavydūs, nors jie gyvena karštame klimate, kuris, atrodytų, turėtų sustiprinti šias aistras.1

Jokios aistros. Džeromas Deividas Sclindžcris (Jcromc David Salinger)

Atidariau duris. Koridoriuj stovėjo prostitutė. Vienplaukė, lengvu rudeniniu palteliu. Plaukai šviesūs, tačiau aiškiai matyt, kad dažyti. Bet ji toli gražu nebuvo kokia sena šliundra.
– Labas vakaras, – sakau. Velniškai meiliai, dievaži.
– Tai tu tas, kur man Morisas sakė? – klausia ji. Bet ne itin maloniai.
– Liftininkas?
– Aha, – sako ji.
– Taip, aš. Prašom užeiti, – sakau. Aš kas akimirka dariausi vis abejingesnis. Dievaži, visai nustojau jaudintis.
Jinai įėjo, tuoj pat nusivilko paltą ir numetė ant lovos. Ji vilkėjo žalia suknele. Paskui kažkaip šonu atsisėdo ant kėdės prie rašomojo stalo ir ėmė supti koją. Užsikėlė koja ant kojos ir ėmė supti – aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn. Prostitutė, o tokia nervinga. Jau pernelyg, dievaži. Gal todėl, kad visai dar jauna. Maždaug mano metu. Aš atsisėdau į foteli šalimais ir pasiūliau jai cigaretę.
– Aš nerūkau, – sako ji.
Balsas plonas plonas, vos girdimas. Net nepadėkojo, kai pasiūliau cigaretę. Aiškiai matyti – neišauklėta.
– Leiskite prisistatyti. Aš Džimas Stilas.
– Ar turi laikrodį? – klausia ji. Labai jai svarbu, koks mano vardas! -Klausyk, o kiek tau metų?
– Man? Dvidešimt dveji.
– Melagis ilgaragis.
Tai gražiausia! Pasakė visai vaikiškai. Prostitutė turėtų sakyti: „Neskiesk miltais!” arba „Nepūsk arabų”, o ji: „Melagis ilgaragis”!
– O jums kiek metų? – klausiu aš.
– Tiek kiek reikia, – sako ji. Suprask, sąmojinga. – Ar turi laikrodį? -klausia vėl. Paskui atsistojo ir per galvą nusivilko suknelę.
Man pasidarė baisiai nejauku. Dėl to, kad ji taip staigiai atsistojo ir nusirengė. Jeigu atsistoja, nusivelka suknelę, ir dar per galvą, žmogus turi atitinkamai jaustis, įkaisti ar panašiai. O aš nieko nejaučiu. Jokios aistros, nieko. Aš greičiau nuliūdau, negu įkaitau.
– Tai turi laikrodį, ar ne?
– Ne. Ne, neturiu, – sakau. O Viešpatie, kaip man buvo nejauku. – Kuo jūs vardu? – klausiu. Ji stovi vienais rausvais marškinėliais. Garbės žodis, man buvo taip nepatogu, nors sudek.
– Sanė, – sako ji. – Na, mikliau!
– Ar nenorėtumėt truputį pasikalbėti? – klausiu aš. Vaikiška, be abejo. Bet man buvo be galo nejauku. – Ar jūs taip labai skubat?
Ji pasižiūrėjo į mane tarsi į beprotį.
– O apie ką čia kalbėsi?
– Nežinau. Apie bet ką. Sakau, gal jūs norėsit paplepėti.
Ji vėl atsisėdo ant kėdės prie rašomojo stalo. Bet aiškiai nepatenkinta. Ir vėl ėmė sūpuoti koją – dievaži, nervinga mergiotė!
– Gal pasiūlyti cigaretę? – klausiu aš. Visai pamiršau, kad ji nerūko.
– Nerūkau. Klausyk, jeigu nori šnekėti, prašom, tik greičiau. Aš neturiu laiko.
Bet aš nesugalvojau, apie ką su ja kalbėti. Norėjau paklaust, kaip ten išėjo, kad ji pasidarė prostitute, bet pabijojau. Vis tiek nebūtų pasisakiusi.
– Jūs turbūt ne iš Niujorko, ar ne? – klausiu aš. Nieko geresnio nesugalvojau.
– Iš Holivudo, – sako ji. Paskui atsistojo ir nuėjo prie lovos, kur buvo numetusi suknelę. – Gal turi pakabą? Suknelė švari, išlyginta, dar susiglamžys.
– Turiu, turiu, – skubiai atsakiau. Labai nudžiugau, kad galiu kažką veikti. Paėmiau jos suknelę, nunešiau ir pakabinau į spintą. Keista – nuliūdau kabindamas tą jos suknelę. Įsivaizdavau, kaip ji eina į parduotuvę, kaip renkasi suknelę ir niekas nė neįtaria, kad ji prostitutė. Ir pardavėjas turbūt mano, kad ji mergaitė kaip mergaitė. Man pasidarė velniškai liūdna – pats nežinau kodėl.
Aš vėl atsisėdau ir pamėginau tęsti pokalbį. Tačiau ji buvo prasta pašnekovė.
-Ar jūs kiekvieną naktį dirbat?-paklausiau aš. Ir tik pasakęs susiprotėjau, koks tai žiaurus klausimas.
– Aha. – Ji vaikštinėjo po kambarį. Pasiėmė nuo stalo valgiaraštį, paskaitė.
– O ką jūs veikiat dieną?
Ji truktelėjo pečiais. Buvo visai liesutė.
– Miegu. Einu į kiną. – Ji padėjo valgiaraštį ant stalo ir pasižiūrėjo į mane. – Na, tai ką? Gyviau! Aš neturiu laiko.
– Žinot ką, – sakau, – aš labai blogai jaučiuosi. Šuniškai. Vakare gerokai nuvargau. Dievaži, galiu persižegnoti. Aš jums užmokėsiu, nebijokit, bet nepykit – aš tikrai negaliu. Jūs nepyksit?
Aš tikrai buvau nenusiteikęs. Visai nejaučiau patraukimo. Ir liūdesys kažkoks užpuolė. Tai jinai mane nuliūdino. Ta jos žalia suknelė, kabanti spintoj. Ir be to, aš turbūt niekad negalėčiau šito daryti su mergiščia, kuri kiaurą dieną sėdi kažkokiam idiotiškam kine. Garbės žodis, turbūt negalėčiau.

Meilė kaip nuosavybė. Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche)

Kas tik vadinama meile. Godumas ir meilė: kokie skirtingi jausmai mus apima, išgirdus kiekvieną iš šitų žodžių! – ir vis dėlto čia turėtų veikti ta pati paskata, tiktai skirtingai vadinama: vienu atveju juodinama tų, kurie jau šį tą turi, kurių širdyje jinai truputį aprimusi ir kurie dabar baiminasi dėl savo „turto”; kitu atveju tų, kurie nepatenkinti, ištroškę, šlovinama kaip „gera”. Mūsų meilė artimui-ar ji nėra siekimas naujos nuosavybės! Ir ar ne taip pat yra su mūsų meile žinojimui, tiesai ir apskritai su kiekvienu mūsų naujovių potroškiu? Tai, kas sena, ką tikrai turime, palengva įgrysta, ir mes tiesiame rankas prie ko nors kitko; net puikiausios vietovės gamtai, kur gyvename trečias mėnuo, nebegarantuojame savo žavėjimosi ja – kokia nors tolima pakrantė ima žadinti mūsų godumą: turto vertę turėjimas dažniausiai mažina. Mūsų pasitenkinimas savimi palaikomas tuo, kad jis be perstojo mumyse pačiuose virsta kuo nors nauju, – tai kaip tik reiškia turėjimą. Kai mums įgrysta turėti, vadinasi, mes įgrystame patys sau. (Galima kankintis ir dėl pertekliaus, – taip pat ir troškimas švaistyti, dalyti gali sau priskirti garbingą „meilės” vardą.) Kai regime ką nors kenčiant, mielai pasinaudojame atsiradusia proga jį turėti; taip elgiasi, pavyzdžiui, geradarys ir užjaučiantysis – ir jis vadina savyje pabudusį naujo turto geismą „meile”, patirdamas pasitenkinimą tarsi masinančiu nauju užkariavimu. Bet ryškiausiai nuosavybės geismą atskleidžia lyčių meilė: mylintysis geidauja be jokių išlygų vienas pats turėti trokštamą asmenį, jis nori lygiai tokios pat besąlygiškos galios valdyti jo sielą kaip ir kūną, jis nori būti mylimas tik pats vienas ir gyventi bei viešpatauti kito sieloje kaip karalius ir labiausiai geidžiamas. Kai pagalvoji, kad tai žmogui reiškia ne ką kita, kaip atskirti visą pasaulį nuo brangaus gėrio, laimės ir malonumo, kai pamąstai, jog mylintysis tik ir žiūri, kaip nuskriausti visus kitus varžovus ir jų atsikratyti, kaip jis norėtų pasidaryti savo aukso pilį saugančiu slibinu lyg be-atodairiškiausias ir savanaudiškiausias iš visų „užkariautoju” bei išnaudotojų, kai pagaliau neišleidi iš akių, jog mylinčiajam pačiam visas kitas pasaulis atrodo nepatrauklus, blankus, bevertis ir dėl mylimo žmogaus jis pasirengęs aukoti viską, griauti bet kokią tvarką, atsisakyti visų interesų, tai iš tikrųjų negali nesistebėti, kad šitas lyčių meilės žvėriškas godumas ir neteisingumas buvo visais laikais taip šlovinamas ir dievinamas, jog iš šitos meilės žmonės paėmė ir pačią meilės kaip egoizmo priešybės sąvoką, tačiau kaip tik jinai yra, ko gero, pati atviriausią savanaudiškumo išraiška. Čia, matyt, tą sąvoką į vartoseną paleido nieko neturintys, bet norintys turėti, – tokių visais laikais netrūko. O tie, kuriems šioje srityje buvo lemta turėti daug ir būti sotiems, tikriausiai retsykiais prasitarė apie „įtūžusį demoną”, kaip tas mieliausias ir visų atėniečių mylimiausias Sofoklis’, tačiau Erotas kiekvieną kartą šaipėsi iš tokių išdykėlių, – kaip tik jie visuomet ir buvo didžiausi jo numylėtiniai. – Tiesa, pasaulyje vienur kitur pasitaiko kažkas panašaus į meilės tąsą, kai anas savanaudiškas dviejų asmenų veržimasis prie vienas kito užleidžia vietą naujam geismui ir gobšumui, bendram kilnesnių idealų troškimui; bet kam šita meilė žinoma? Kas ją patyrė? Jos tikras vardas – draugystė.’

Reikia mokytis mylėti. Taip mums esti su muzika: iš pradžių reikia figūrą ir melodija apskritai mokytis girdėti, ją išgirsti, atskirti, izoliuoti ir atriboti kaip kokj atskirą gyvenimą; paskui reikia pastangų ir geros valios ją iškęsti:
nepaisant svetimumo, būti kantriam jos žvilgsniui ir raiškai, atlaidžiam jos keistumui, – pagaliau ateina akimirka, kai prie jos priprantame, kai imame jos laukti, kai jaučiame, kad atsiras tuštuma, jei jos nebus; ir štai ji pradeda mus be paliovos spausti ir diegti savo žavesį tol, kol pasidarome jos nuolankūs gerbėjai, besigėrintys ja, nebenorintys iš pasaulio nieko geresnio, kaip tiktai jos. – Tačiau taip mums esti ne vien su muzika: kaip tik taip mes išmokome mylėti visus dalykus, kuriuos dabar mylime. Už mūsų gera valia, mūsų kantrybę, teisingumą, atlaidumą tam, kas svetima, galiausiai visuomet būna atlyginama tuo, kad svetima palengva nusimeta savo šydą ir atsiveria visa neapsakoma grožybe – tai padėka už mūsų svetingumą. Ir tas, kuris myli save, bus, matyt, išmokęs mylėti tokiu pat būdu – kito kelio nėra. Ir mylėti reikia mokytis.’

Meilė ir baimė. Ežcnas Joncskas (Eugene loncsco)

Žodis „meilė”, staiga šovęs man j galva, įkvėpė begalinį ilgesį. Aš supratau, kad ji būtu galėjusi man padėti, – ir būtu nereikėję jokių paaiškinimu. Būti pamišusiam iš meilės. Iš tikrųjų tai buvo taip neįtikima, viskas buvo taip neįtikima, kad atrodė netgi žavu. Aš svajojau apie kelionę gražiu laivu, jūra, dangų. Arba dykumą. Arba apie apleistus miestus. Dar turėjo jų būti negyvenamose vietovėse. Bekraštės jūros, ramios dykumos vaizdas pažadino manyje lyg ir kažkokį džiaugsmą, lyg ir kažkokia viltį. Mylėti dykumą, mylėti jūros mėlį, mylėti laivų baltuma man atrodė įmanoma. Mylėti žmones – tai jau kebliau. Nejausti jiems neapykantos – sutinku. Bet mylėti būtybes, kurios juda, kalba, nuolat ginčijasi ir triukšmauja, kurios trokšta ir dvesia? Tai veikiau juokinga. Kokio norų išsipildymo dar gali tikėtis? Kuo gali baigtis neapykanta, skerdynės ar paprasčiausias pokalbis? Mes klaidžiojame tamsoje. Laukti. Pasitikėti. Meilės sklidina širdim. Meilės pripildytos širdys egzistavo. Širdys egzistavo. Ne, aš nebijojau. Ne baimė man trukdė, stabdė mano siekius. O netgi jei ir būčiau bijojęs. Baimė – žmogiškas jausmas. „Tai žmogiška, tai žmogiška”, ir aš pratrukau juoktis. Žodis „žmogiška” mane prajuokino. To, kas yra bijoti ir nebijoti, neįmanoma įvertinti. Vieni bijo, kiti nebijo. Viską sudėjus, tai tiesiog komiška. Aš buvau sujaudintas nesi-jaudinimo. Tai vienas iš būdų būti sujaudintam, bet man siautėjantys bepročiai neįdomūs. Aš nenoriu kančios. Tačiau aš kentėjau. Kančia mane jaudino. Teko tai pripažinti. Manyje buvo tik potroškiai, potroškiai, kurie ypač kaustė. Pavojingi ir prieštaringi postūmiai. Dar kartą pasigailėjau, kad nestudijavau filosofijos. Gal būčiau ką nors sužinojęs, bent ką nors.1

H. Don Žuano meilė. Aibėms Kamiu (Albert Cannis)

Jeigu pakaktų to, kad myli, viskas būtų pernelyg paprasta. Juo labiau žmogus mylvjuo labiau tvirtėja absurdas. Anaiptol ne dėl meilės stygiaus Don Juanas skuba nuo moters prie moters. Juokinga vaizduoti jį kaip įkvėpimo genamą žmogų, ieškantį tobulos meilės. Ir būtent todėl, kad visas moteris jis myli su vienodu polėkiu ir kiekvienąsyk visa savo esybe, jam tolydžio tenka kartoti tą atsidavimo aktą ir skverbtis vis gilyn. Todėl ir kiekviena jų tikisi duosianti jam tai, ko iki šiol nėra davusi nė viena moteris. Kiekvienąsyk jos žiauriai apsirinka ir tik priverčia jį pajusti būtinybę pakartoti ta pati. „Pagaliau, – sušunka viena jų, – aš atidaviau tau savo meilę”. Argi nuostabu, kad atsakydamas į tai Don Juanas tik nusijuokia: „Pagaliau? Ne, – sako jis, – tik dar vieną karta”‘. Kodėl gi, norint mylėti stipriai, reikia mylėti retai?
Ar Don Juanas liūdnas? Sunku būtų tuo patikėti. Pakanka žvilgtelėti į kroniką. Tas juokas, tas pergalingas įžūlumas, tie vaikėziški išsišokimai ir teatrališkumas – visa tai kupina giedros ir džiaugsmo. Kiekviena sveika būtybė siekia daugintis. Toks ir Don Juanas. Be to, tokie žmonės būna liūdni dėl dviejų priežasčių: jie nežino arba jie turi viltį. Don Juanas žino ir neturi vilties. Jis primena tuos menininkus, kurie suvokia savo galimybių ribas, niekada jų neperžengia ir pasiekia nuostabaus meistriškumo ir lengvumo tomis trumpomis akimirkomis, kai pasijunta atsidūrę savo stichijoje. Genijus – tai intelektas, suvokiantis savo ribas. Iki pat savo fizinės mirties slenksčio Don Juanas nežino, ką reiškia liūdėti. O vos tik sužinojęs, pratrūksta juoku, ir todėl jam viskas atleidžiama. Jis buvo liūdnas tuomet, kai turėjo vilti. Šiandien, prigludęs prie va šitos moters lūpų, jis ir vėl pajunta kartų ir paguodžiantį vienintelio tikro žinojimo skonį. Kartu? Kartoką: tiek netobulumo, kiek būtina norint pajusti laimę!
Smarkiai apsigausim, jeigu mėginsime įžvelgti Don Juane žmogų, peno pasisėmusį iš Ekleziasto’. Jam tuštybė – tik būsimo gyvenimo viltis. Jis tai įrodo kviesdamas iš jos palošti patį dangų. Apgailestavimas dėl malonumų gausoje prarasto geismo, toks būdingas negalei, jam svetimas. Tai labiau tinka Faustui, kuris pakankamai tikėjo Dievą, kad pasiduotų velniui. Don Juanui viskas kur kas paprasčiau. Bauginamas pragaru, de Mo-lina’os2 Išdykėlio herojus atkakliai kartoja: „Palūkėk! Atidėk tai kuo ilgesniam laikui!” Kas bus po mirties – visai nesvarbu, o kokia dienų virtinė laukia to, kuris moka būti gyvas! Faustas atkakliai prašė šio pasaulio gėrybių: vargšeliui reikėjo tik ištiesti ranka. Nemokėti pradžiuginti savo sielos – reiškia ja parduoti. Don Juanas, priešingai, yra savo sotumo šeimininkas. Jis palieka moterį anaiptol ne todėl, kad nebegeidžia jos. Graži moteris visados geidžiama. Jis palieka ja todėl, kad geidžia kitos, o tai visai ne tas pats.
Šis gyvenimas patenkina jį su kaupu, ir nėra nieko blogiau, kaip jį prarasti. Šitas beprotis – didis išminčius. Tačiau žmonės, gyvenantys viltim, negali prisitaikyti prie pasaulio, kuriame gerumas užleidžia vieta širdies dosnumui, švelnumas – vyriškam tylėjimui, pažiūru, jausmų bendrumas – vienatvės drąsai. Ir visi puola aiškinti: „Jis buvo silpnas žmogus, idealistas arba šventasis”. Juk reikia kaip nors sumenkinti didumą, kuris įžeidžia.’

Nebeliko tavęs. Antanas A. Jonynas

LABAI SENAS ROMANSAS
Besileidžianti saulė inanįs nenuves
į dulkėtas miestelio gatves
nėr tai’ęs nebeliko tavęs
ir manęs neprisimena dulkės
tavo marmurą dulkės nusėdusios ėda stotys varganos bėgiais sudievu nurieda neišsaugota mano apsaugok tq vietą kur manęs neprisimena dulkės
gulkis saule jau upės paklotos iškedentos jau priemiesčio pievos miglotos ir jausmai jau seniai susitaikė ir protas kad manęs neprisimena dulkės
tiktai čiulbantis rytas per gelžkelio pylimą varganom stotimis vėlei išveža mylima ir kaip merdintis marmuras dulkėm pakyla man to miestelio užmirštos dulkės’

Meilės pabaiga. Maksas Frišas (Max Frisch)

Įdomu pažymėti, kad apie tą žmogų, kurį labiausiai mylime, mažiausiai galime pasakyti, koks jis yra. Mes jį tiesiog mylime. Kaip tik tai ir yra meilė. Nuostabiausias dalykas meilėje yra tai, kad ji mus verčia nuolat nerimti, kad esame pasirengę sekti paskui mylimą žmogų, kad ir kur jis judėtų. Puikiai matome, kad kiekvienas žmogus, jei tik jį mylime, jaučiasi lyg perkeistas, lyg išsiskleidęs. Taip pat ir mylinčiajam viskas išsiskleidžia, viskas – tai, kas artima, kas seniai pažįstama. Meilė išvaduoja iš bet kokių vaizdinių. Labiausiai jaudina, žavi ir lyg nuotykis vilioja tai, kad žmogus, kurį mylime, mums niekados nėra užbaigtas, nes jį mylime, ir taip yra tol, kol mylime. Girdime tik mylinčius poetus. Jie apgraibomis ieško palyginimų, lyg būtų girti, jie stverias kiekvieno daikto pasaulyje – gėlių ir žvėrių, debesų, žvaigždžių ir jūrų. Kodėl? Kaip Visata, kaip neišsenkanti Dievo erdvė, beribis, sklidinas galimybių, sklidinas paslapčių, nesuvokiamas yra žmogus, kurį myliu, –
Tik meilė gali jį tokį pakelti.
Kodėl mes keliaujame?
Ar ne tam, kad sutiktume žmonių, kurie nemano, kad pažino mus kartą visiems laikams; kad dar bent kartą patirtume, kokių mums šiame gyvenime dar liko galimybių, –
Kad ir kaip būtų, tokių yra tikrai nedaug.
Kai imame manyti pažįstantys kitą žmogų, meilė baigiasi. Visuomet. Tačiau priežasties ir padarinio seka čia tikriausiai yra kitokia, nei mums atrodo, – mūsų meilė baigiasi ne todėl, kad pažįstame kitą, bet priešingai -tariamės pažįsfantys kitą, nes išseko meilės jėga ir tas žmogus tapo mums užbaigtas. Jis tik toks. Mes daugiau neįstengiame! Mes atsisakome toliau stebėti jo metamorfozes. Mes liaujamės pripažinti jo pretenziją būti gyvybingam ir todėl nesuvokiamam. Sykiu esame nustebę ir sutrikę, kad mūsų santykis su juo jau nėra gyvas.
„Tu nesi, – sako nusivylusysis ar nusivylusioji, – tas (arba ta), kuriuo (kuria) aš tave laikiau”.

Leave a Comment