NSO

Mes ne vieni – dangus knibždėte knibžda ateiviais iš kosmoso platybių, jų kosminiai laivai suka ratus mums virš galvų, kartais net nutupia kur nors prie Uralo ar Naujosios Meksikos valstijoje ir jų keleiviai pasirodo nustėrusiems žemės gyventojams… Šiaip ar taip, nemažai žmonių tuo tiki, renka žinutes apie atvykėlių vizitus, jų atliekamus tyrimus, kosminių laivų išvaizdą bei technines detales. Pasaulio ufologai – ryšių su ateiviais tyrinėtojai – reguliariai rengia kongresus, leidžia specialius žurnalus, informuojančius skaitytojus apie naujus susitikimus su ateiviais. Paskutiniame ufologų suvažiavime buvo išsamiai aptarti nauji faktai apie 1947 metais pasaulį sukrėtusią NSO katastrofą, nes neseniai amerikos prezidentas leido žurnalistams susipažinti su visiškai slaptais dokumentais. Ufologai – uždara draugija, paprastai ignoruojanti faktus ir mokslinius aiškinimus, tikinti savo narių pasakojimais. Kiekviename suvažiavime susitinka beveik tie patys žmonės. Jie puikiai pažysta vienas kitą, žino, kas kuriam nutiko. Dauguma jų stebėjo NSO skrydžius arba apžiūrinėjo pačius laivus žemėje. Yra ir apsilankiusių kosminių laivų viduje, bendravusių su ateiviais. Ateivių kosminiais laivai jiems jokia naujiena, nes mato juos pakankamai dažnai, tai tapo kasdienybe it gimimo dienos šventė. Pasirodo, kosmoso klajūnai dažnai grobia žemės gyventojus, pasitaiko ir sekso: tuomet moterys pastoja ir gimdo žmogaus ir ateivio hibridus. Į kosminius ateivių laivus pakviesti ar pagrobti žemės gyventojai tiriami: daromi kraujo, sėklos ar kiaušialasčių tyrimai. Po tokios medicininės apžiūros išrinktieji jaučiasi geriau. Daug kam žinoma italo Džordžijo Bondžovanio dalia. Pirmą kartą kosminį aparatą jis pamatė būdamas 13 metų, kiek vėliau jam pasirodė Marija. Nuo to laiko Bondžovanis pasakoja žmonėms apie Jėzaus ir nežemiškų kosmoso būtybių santykius. Marija pažymėjo išrinktąjį: jo rankos ir pėdos turi kraujuojančias stigmas, o ant kaktos ryškėja kraujo raudonumo dėmė, kurios viduje raudonas kryžius. Nors žaizdos labai skausmingos, 33 metų Bondžovanis keliauja po pasaulį, atlikdamas jam skirtą misiją. Jėzus jam pasakojęs apie švytinčiomis skraidančiomis lėkštėmis keliaujančias būtybes, atvykusias iš penktojo matavimo. Marijos išrinktajam tekę su jomis kalbėtis taisyklinga italų kalba. Ufologai tuo nesistebi, nes nė vienas jų neturėjo problemų bendraudamas su ateiviais, kurie dažniausiai žinias perduoda telepatijos būdu. Kongresuose susipažįstama ir su dokumentine medžiaga, dažnas dalyvis atsiveža nuotraukų ar skaidrių, kurių dauguma falsifikatai, fotomontažai. Tačiau ufologai atlaidūs vieni kitiems. Paskutinio Diuseldorfo suvažiavimo kuliminacija nauji kino juostoje nufilmuoti įrodymai – ateivio lavono skrodimas. Juostos kokybė bloga, tačiau tuo stebėtis nereikia, nes ji filmuota penktame dešimtmetyje. Ant metalinio stalo guli būtybė didele vandeninga galva, jos rankos su šešiais pirštais, akys atmerktos, be rainelių, dešinėje šlaunyje – gili plėštinė žaizda. Ties būtybe palinkę apsauginiais kostiumais vilkintys žmonės spaudo išpūstą pilvą ir krapštinėja žaizdą. Vėliau imasi skalpelių ir viena po kito išpjauna vidaus organus. Šis 18 minučių trunkantis filmas rodo, kaip Amerikos kariškiai daro ateivio iš kosmoso skrodimą. 28 šalių televizijos už šį filmą paklojo didžiules sumas pinigų. Filmą visuomenei pasiūlė britų režisierius Rėjus Santilis, teigiantis, kad šiuos slaptus kadrus 1947 metais nufilmavo JAV karinių pajėgų operatorius Džekas Bernetas, kuriam dabar 82-ji. Jis ir pardavė juostą režisieriui santiliui už 150 000 dolerių. Skrodžiamasis – buvęs netoli JAV karo aviacijos bazės Rosvele nukritusios lėkštės pilotas. Teigiama, kad aparato nuolaužas slapta užkasė JAV karinių oro pajėgų kariškiai. Ši skraidančios lėkštės katastrofa aprašyta daugelyje JAV išleistų knygų, tai vienas ufologijos pagrindų, istorija nuo kurios ir prasidėjo mokslas apie nežemiškas civilizacijas. Tačiau atidžiau patyrinėję nufilmuotus kadrus. Skeptikai atrado triuškinančių kontraargumentų. Pavyzdžiui ties metaliniu stalu, ant kurio guli ateivio kūnas, matyti sieninio telefono aparato laidas. Tokį telefoną suprojektavo Henris Dreifusas, jie pradėti gaminti tik 1956 metais, t. y. praėjus 9 metams nuo tariamosios filmo datos, 1947 metais buvo gaminami tik staliniai telefono aparatai. Abejonių kelia ir pats stalas: paprastai skrodimai daromi ant specialaus vonios formos stalo, su angomis kūno skysčiams nutekėti. Filme parodytas stalas yra plokščias, skrodimui visiškai nepritaikytas. Ateivio kraujas iš žaizdos sunkiasi labai jau tolygiai. Specialistų nuomone, skrodimą atliekantys patologai elgiasi labai jau nemokšiškai – atveria kaukolę tartum pirmą kartą gyvenime laikytų rankose, skrodimui skirtą pjūklą. Neįtikėtina, kad amžiaus skrodimą būtų darę visiški diletantai. Manoma, kad šis filmas galėjo atsirasti dėl JAV kariškių slaptų projektų. Visai neseniai slaptieji dokumentai, apie kuriuos šaltojo karo metais žinojo tik keli atsakingi asmenys, buvo perduoti žurnalistams bei visuomenei susipažinti. Paaiškėjo, kas 1947 metais iš tikrujų atsitiko Naujosios Meksikos valstijoje. Rosvelo legenda atsirado po to, kai fermeris Makas Breizelis pranešė vietos šerifui savo žemėje radęs nežinomo skraidančio aparato nuolaužas. Jis pats katastrofos nematęs. Breizelis labai norėjo gauti 3000 dolerių premiją, kurią vienas laikraštis buvo pažadėjęs žmogui, pateiksiančiam įrodymų apie NSO. Premija buvo paskirta po to, kai 1947 metų birželyje privataus lėktuvo pilotas pamatė pjautuvo formos NSO. Tuomet visą Ameriką ėmė krėsti skraidančių lekščių karštinė. Tais metais pranešimų apie sidabriškas skraidykles netrūko, tačiau dauguma žmonių galvojo, kad tai sovietų sukurti nauji super-lėktuvai.

Kitą dieną po Breizelio atradimo kariškiai ėmėsi laidoti “lėkštės” nuolaužas. kažkoks uolus kariškis žurnalistams paskelbė, kad gandai apie ateivių aparatus tapo realybe. Bet po kelių valandų šį pranešimą kariškiai paneigė, sakydami, jog tai buvo tik meteorologų oro baliono nuolaužos – sidabro spalvos folija ir keletas lengvujų lydinių strypelių. Po 30 metų ufologų judėjimo aktyvistai vėl iškapstė šią istoriją. Nutylėjimai apie nuolaužų laidojimą sukėlė įvairiausių spekuliacijų ateivių tema. Imta aiškinti, kad keistos metalinės struktūros negalėjo būti oro baliono liekanomis. Atsirado ir liudininkų, mačiusių žuvusių ateivių kūnus. Dar vėliau imta kalbėti apie sudėtingos mikrotechnikos detales ir net stiklo pluoštą, kurio detalių rasta tarp nuolaužų. Tik JAV kariškiai norėję viską nuslėpti. Šie teiginiai turėjo ir dalelę tiesos: prie Rosvelo iš tikrųjų nenukrito joks meteorologų oro balionas. Bet karinio oro laivyno kariškiai turėjo pagrindo slėpti šio įvykio detales. Mat 1947 metais nukritęs skraidantis objektas – tai šnipinėjimui skirtas balionas, bent taip teigiama JAV kongreso atlikto tyrimo ataskaitoje. Tokius balionus JAV karinis oro laivynas naudojo Tarybų sajungos atliekamiems atominiams sprogdinimams registruoti. Tuo laiku tokių oro balionų armada kybojo12 km aukštyje ties troposferos riba. Prie baliono būdavo prikabinami jautrūs sensoriai, registruojantys oro slėgio bangas ateinančias už tūkstančių kilometrų iš branduolinių sprogdinimų poligonų. Viena baliono sudedamųjų dalių buvo šiešiakampis reflektorius, atspindintis nuo žemės siunčiamus radaro spindulius ir rodantis tikslią baliono buvimo vietą, šis radaro reflektorius būdavo padengiamas plona aliuminio folija, todėl spindėjo sidabru. Būtent šios folijos skutai ir įkvėpė ufologus legendoms. Dar ir šiandien tokie reflektoriai danguje laikomi skraidančiais ateivių laivais. Šnipinėjimo projektas turėjo kodinį pavadinimą “Mogulas” ir dokumentuose buvo žymimas grifu “visiškai slaptai”. 1950 metais sukūrus smūgines oro bangas žemės paviršiuje registruojančius prietaisus, “Mogulo” operacija buvo baigta. Karinis oro laivynas be skrupulų atsisakė šnipinėjimui skirtų balionų, nes nuslėpti tiesą apie danguje taip akį traukančius objektus buvo nepaprastai sunku. O sklandančiais įvairiausiais gandais tuoj pasinaudojo ufologai. Taip gimė istorijos apie skraidančias lėkštes ir ateivius iš kosmoso.

Skraidančių lėkščių istorija, pasak profesoriaus Vytauto Straižio prasideda 1947 m. birželio 24 dieną (“Lietuvos dangus”, 1990-1991).

Būtent tą dieną 32 metų JAV inžinierius Kenetas Arnoldas, skrisdamas nuosavu triviečiu “Callair” tipo lėktuvu virš Uolėtųjų kalnų, išvydo 9 keistus objektus, kurie greitai skriejo virtine maždaug trijų kilometrų aukštyje. Kas kelios sekundės du ar trys iš tų objektų ryškiai sužibdavo ir apšviesdavo Arnoldo lėktuvą.

Kenetas Arnoldas pamanė, jog regi reaktyvinius lėktuvus. Tačiau kai tie “lėktuvai” priartėjo, K. Arnoldas išvydo, jog jie visiškai be uodegų… Inžinierius buvo ne tik patyręs lakūnas, bet ir išradingas tyrinėtojas – susiradęs sąvaržėlę, jis sugebėjo šaltakraujiškai išmatuoti regimų objektų kampinį dydį ir palyginti jį su netoliese skridusio gerai žinomo lėktuvo DC-4 dydžiu. Panašiai nustatė ir apytikrį keistųjų objektų judėjimo greitį. Beje, vėliau paaiškėjo, kad tas greitis buvo bent dukart didesnis už garso greitį ore. Tuo metu joks lėktuvas viršgarsiniu greičiu dar neskraidė. Kai nuo objektų atsispindėdavo saulės blyksniai, jie atrodė apvalūs. Tačiau į apsnigtą Reinerio kalno šlaitą jie projektavosi kaip ploni brūkšniai. Tad K. Arnoldas nusprendė, kad veikiausiai jie yra disko formos.

Džakimos oro uoste K. Arnoldas apie regėtus objektus papasakojo kitiems lakūnams, ir žinia apie skraidančius diskus ėmė sparčiai plisti.

Beje, manoma, jog terminas “skraidantys diskai” arba “skraidančios lėkštės” atsirado bet porą metų anksčiau, nei jį pavartojo Kenetas Arnoldas. Grupė žurnalistų Ramiojo vandenyno pakrantėje virš vandens išvydo be garso skriejantį apverstos lėkštės formos objektą. Neieškantys kišenėje žodžio, jie leptelėjo – “lėkštė”, taip ir liko “lėkštė”. Tik, žinoma skraidanti…

Sunku pasakyti, kiek pastarajame pasakojime yra tiesos, tačiau pirmajame išsamiame žurnale “True” 1950 metais išspausdintame straipsnyje apie NSO šie objektai vadinami tik skraidančiomis lėkštėmis.

Tais pačiais metais pasaulį išvydo ir pirmosios skraidančioms lėkštėms skirtos knygos. Tai minėtojo K. Arnoldo knygelė “Skraidanti lėkštė, kurią aš mačiau”, F. S. Kulio “Už skraidančių lėkščių”, D. Kykou pirmojo knyga, pavadinta “Skraidančios lėkštės realios”.

Kitas NSO tyrimo etapas- paslaptingųjų objektų fotografavimas. 1950 m. gegužės 11 dieną buvo padaryta pirmoji pasaulyje skraidančios lėkštės fotografija. Tiesa, beveik neabejotina, kad fotografijų būta ir anksčiau, tačiau P. Trento padarytas nuotraukas ištyrė bent kelios autoritetingos komisijos, ir buvo nustatyta, kad jos autentiškos, jokiu būdu ne falsifikatai. Šiose nuotraukose buvo regimas objektas su iškyšuliu, tarsi bokšteliu viršuje.

Kiek vėliau patikimų pranešimų srautas apie apverstos lėkštės ar disko formos objektus ėmė sparčiai augti. O tuo metu (1954 m. gruodžio 30 d.) kai pirmąsyk buvo oficialiai paskelbta, kad JAV karinės oro pajėgos (KOP) pradeda tirti pranešimus apie skraidančias lėkštes, jau veikė ir net skelbė ataskaitas kelios KOP inicijuotos skraidančių lėkščių tyrimo grupės. Bene pirmoji civilinė skraidančių lėkščių tyrimo grupė buvo įsteigta 1952 metais JAV Arizonos valstijoje Tūsono mieste. Ji pasivadino “Atmosferos reiškinių tyrimo organizacija”. Tad jau šešiasdešimtųjų metų pradžioje pranešimus apie keistuosius objektus tyrinėtojai ėmė ne tik kaupti, bet ir klasifikuoti.

Ir štai tada ėmė aiškėti, kad pavadinimas “skraidančios lėkštės” niekam tikęs. Ne todėl, kad pranešimų apie apverstos formos objektus ėmė mažėti – jų skaičius netgi augo. Bet paaiškėjo, jog padangėje skraido ir kitokios formos objektai, kurie kaip ir lėkštės pasižymi neįtikėtinu manevringumu, spalvų kaitaliojimu bei kitomis lėkštėms būdingomis savybėmis.

Štai, tarkime, žmogus regi lėktuvą. Lėktuvas, matyt, skrenda labai aukštai, nes nesigirdi jokio garso. Žmogus į tą lėktuvą ir dėmesio neatkreiptų, jei staiga neišvystų, jog tas “lėktuvas” skrenda jau visai kita kryptimi. Žmogus nepatiki savo akimis. Juk joks lėktuvas negali taip – per akimirksnį – pakeisti judėjimo krypties. O gal jis, užvertęs galvą į dangų, prarado laiko nuojautą? Gal apsvaigo ir neteko sąmonės? Tačiau, žiūrėk “lėktuvas”, nemažindamas greičio, jau lekia į pietvakarius. O Dieve, jis skrieja zigzagais…

Stebėtojas vis dar negali patikėti savo akimis, kai jam tenka dar labiau apstulbti. Didžiuliu greičiu jau gana žemai skridęs “lėktuvas” staiga išvis nustoja judėjęs ir… pakimba ore. Pakimba ir kabo, tarsi būtų visiškai besvoris ir neveikiamas inercijos… Tačiau kas tai?! Ką tik ore kabojęs “lėktuvas” ėmė ir išnyko, o po to atsirado jau visai kitoje vietoje, staiga ėmė augti, didėti, tarsi milžinišku greičiu artėdamas prie stebėtojo ir… vėl dingo…

Žmonės atkreipė dėmesį į skraidančias lėkštes ne vien dėl keistos šių objektų formos. Dar labiau stebina fenomenalus “lėkščių” sugebėjimas judėti tarsi be inercijos. Būtent neinercinis judėjimas, pasireiškiantis ypatingu manevringumu ir sugebėjimu be regimos priežasties kaboti ore, ir tapo vienu iš lėkščių skiriamuoju bruožu – nesvarbu, ar tie objektai buvo panašūs į apverstas, ar ne į apverstas lėkštes, ar į diskus, lėktuvus, cilindrus, sraiges ir t. t.

Žmones stulbino ir tai, kad lėkštės sugebėdavo tiesiog akyse “ištirpti” arba visų akivaizdoje išnirti iš nežinomybės, tarsi materializuotis.

Tad bene ryškiausias NSO bruožas – keistas, tarsi neinercinis judėjimas, o taip pat jų materializacijos ir dematerializacijos, šokčiojimai erdvėje iš vieno taško į kitą.

Taigi, jei kas nors regėjo keistą objektą, kuris judėjo tipiška NSO trajektorija arba tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo, su tam tikromis išlygomis gali manyti, kad buvo regėtas iš tiesų NSO, o ne koks nors gamtinis ar technogeninis reiškinys.

Kita vertus, būtina darsyk akcentuoti, kad keistomis, tarsi neinercinėmis trajektorijomis juda ne tik lėkštės, bet ir kitokios formos objektai.

Tad ar galima lėkšte vadinti (tegul ir skraidančia) lėktuvo, cilindro, agurko, rombo, kryžiaus, pjautuvo, trikampio ar sraigės ir kitų egzotiškų formų objektus, kurie nors ir juda, tarsi būtų be inercijos, tačiau jų formos skiriasi nuo lėkštės (apverstos ar ne) formos?

Be abejo, “pjautuvą”, “lėktuvą” arba “sraigę” vadinti lėkšte – nei šis, nei tas… Todėl jau apie 1955 metus “skraidančios lėkštės” vis dažniau ir dažniau pradėtos vadinti neatpažintais skraidančiais objektais – NSO.

Pavadinimą “skraidančios lėkštės” dabar dažniausiai vartoja tik žiniasklaida, o jei jį pavartoja mokslininkai, tai tik norėdami NSO fenomeną susieti su “ateivių iš kosmoso” idėja.

Angliškai “neatpažinti skraidantys objektai” rašomi “Unidentified Flying Objects”, o šių angliškų žodžių santrumpa – UFO. Būtent todėl žiniasklaidoje dažnai rašoma ir kalbama apie UFO (t. y. į lietuvių kalbą ši santrumpa net neverčiama), o jei kalbama apie NSO tyrinėjimus, dažnai vartojamas ufologijos terminas. Dar daugiau, kai pasakojama apie kažkokias su NSO susijusias būtybes, jos neretai vadinamos ufonautais. Įvairios JAV veikiančios NSO tyrimų organizacijos irgi neapsieina be santaupos UFO – “MUFON”, “CUFON” ir t. t.

Rusiškoje literatūroje (ypač sovietmečio) randami ir kiti NSO pavadinimai – “anomalūs atmosferos reiškiniai” (santrumpa – AAR), “anomalūs atmosferos ir kosmoso reiškiniai” (AAKR). Pastaruosius terminus paprastai vartojo akademinis mokslas, šiais pavadinimais atsiribodamos nuo “ateivių iš kosmoso” idėjos.

Ir vis dėlto – kodėl neatpažinti skraidantys objektai vadinami… neatpažintais? Juk tų objektų forma atpažįstama, greičiai išmatuojami, spalvos ir jų kaita yra žinomos. Pagaliau žinomos ir daugelis kitų jų fizinių charakteristikų.

Prieš atsakant į šį klausimą, susipažinkime bet su keliais pranešimais, kuriuose išryškėja ir kitos itin keistos NSO fenomeno savybės.

1967 m. Sverdlovsko srities kaimo keliu važiavusio autobuso keleiviai išvydo netoliese skrendantį melsvą rutulį. Netikėtai rutulys deformavosi, ištįso autobuso link, ir iš jo išlindo į fotoaparato objektyvą kiek panašus “straubliukas”, kuris pabandė pasiekti keleivius. Autobusas sustojo, ir žmones persmelkė keisti spinduliai. Visi išsigando, tačiau nieko ypatingo neatsitiko. Po kurio laiko “straubliukas” sulindo atgal į ritulį, o šis pakilo ir dingo.

1968 m. spalio 11 d. New Jersey valstijoje virš geriamo vandens rezervuaro ėmė šokinėti akinanti ugnis. Kai ji išnyko, atskrido daugybė malūnsparnių ir ėmė sukti aplink tą rezervuarą ratus. Virš malūnsparnių praskrido 10- 12 reaktyvinių karinių lėktuvų. Visa tai regėjo šimtai pravažiuojančių žmonių, policininkai. Seržantas R. Gordonas įvykį tyrusios komisijos nariams pasakė: “Aš čia gyvenu jau keturiasdešimt metų, bet nė karto nemačiau praskrendant tiek daug malūnsparnių”. O keisčiausia buvo tai, kad pradėjus aiškintis, iš kur tie malūnsparniai bei lėktuvai atskrido, pasirodė, jog to nežino jokia JAV žinyba.

1968 m. spalio 18 d., 19 val. 30 min. JAV Floridos valstijos Medalos mieste gyvenančią šeimą į lauką išviliojo pašėlęs šuns lojimas. Kieme dešimties pėdų aukštyje (~3,3m) jie išvydo ore plūduriuojantį purpurinį rutulį. Rutulys buvo skaidrus, o jo viduje matėsi… du keisti žmonės, kurie tai pakeldavo, tai nuleisdavo kažkokį svertą, tarsi pompuotų skystį. Kol šeima spoksojo ir stebėjosi, rutulys su keistomis būtybėmis pakilo ir išnyko.

1981 m. vasaros vakarą Nalčike žmonės išvydo, kaip toli esantys debesys nušvito ryškia šviesa. Šviesos ratas platėjo, ryškėjo, ir staiga iš už debesų išniro spindintis nupjautos sferos objektas. Paskui jį tįso galingo prožektoriaus spindulį primenantis šviesos kūgis. Objektas leidosi, bet žemės nepasiekė ir kuriam laikui pakibo ore. Iš jo trykštančio šviesos spindulio kryptis staiga pasikeitė, ir tada objektas ėmė judėti nuožulniai žemyn, o jo greitis sparčiai augo. Kai jau atrodė, kad objektas atsitrenks į žemę, jis ūmai dingo.

Šie keli pavyzdžiai, manau neblogai paaiškina, kodėl nors daugelis NSO savybių tyrinėtojai žino ir atpažįsta, jie vis dėlto vadinami neatpažintais.

Antroji svarbi NSO ypatybė yra ta, kad šie objektai, būdami panašūs ir į gamtinius reiškinius, ir į techninius įrenginius, nėra nei tas, nei anas.

Tad ką mes žinome apie NSO daugmaž tikro? Pateiksiu apibendrintus statistinius duomenis. Remiuosi daugiausia dviem darbais: TSRS kosminių tyrimų instituto 1979 m. “tarnybiniam naudojimui” parengtu leidiniu “Anomalių atmosferos reiškinių stebėjimai TSRS. Statistinė analizė” ir Aleksandro Kuzovkino “Ataskaita apie NSO fenomeno TSRS statistinę analizę 1900 – 1980 metais”. Šis milžiniškas darbas buvo neskelbtas, tačiau juo ištisai remiasi daugelis rusų ufologų. Knygų “Protingoji visata” ir “NSO fenomenas: žvilgsnis iš Rusijos” autoriai M. Karpenko, bei G. Kolčinas, kurie irgi naudojosi A. Kuzovkino duomenimis, pastebi, jog Vakarų ufologų statistiniai duomenys, nors ir ne tokie išsamūs, su minėtuose darbuose pateikta statistika iš esmės sutampa. Tiesa, A. Kuzovkinui buvo priekaištauta, kad jis esą nepakankamai “atsijojo” surinktą informaciją, t. y., savo statistikai pavartojo ir tuos pasakojimus, kuriuose nesunkiai atpažįstami, pavyzdžiui, kamuoliniai žaibai, šiaurės pašvaistės, technologiniai eksperimentai ir t. t. Tačiau dabar jau aišku, kad toks “atsijojimas” vargu ar galimas ir tikslingas. Pavyzdžiui, kamuolinių žaibų fenomenas ne mažiau mįslingas nei NSO, o technogeninio pavidalo reiškiniai, kaip “malūnsparniai” virš vandens saugyklos JAV, vargu ar paaiškintini natūraliai. Tad griežtai atsijoti, ką iš tiesų regi stebėtojai, neįmanoma pagaliau jau vien todėl, kad iki šiol diskutuojama, kur yra riba tarp natūralumo ir dirbtinumo. Čia išvardinau tik svarbesnes fizines NSO charakteristikas. Reiktų pridurti, kad dažniausiai žmonės NSO pastebi apie 21 valandą ir 7 valandą vietos laiku. Taip yra, matyt, todėl, kad tuo metu jau būna prietema ar net tamsa, ir žmonės nesunkiai pastebi švytėjimus. Be to, kaip tik tuo metu jie jau arba yra grįžę iš darbo ir gali nukreipti savo žvilgsnį į dangų, arba pasidairo į dangų, eidami į darbą.

Vienoje iš paskaitų Gunaras Kakaras vaizdžiai perteikė vakarų ufologų paskaičiavimus, kokia tikimybė žmogui nors kartą gyvenime savo akimis išvysti NSO. Pasak G. Kakaro, jeigu žmogus nieko daugiau nedarytų, tik plynoje stepėje nemiegodamas, nevalgydamas ir negerdamas lauktų NSO, tai net per visą vidutinišką jo gyvenimo trukmę, 70 metų, tikimybė išvysti NSO būtų labai maža – tik 0,05%. Kitaip tariant, tokiam pasiryžėliui, kuris bent kartą gyvenime nori pamatyti NSO, plynoje stepėje tektų laukti 3500 metų. Antra vertus, yra žmonių, kurie sakosi NSO regėję net kelis kartus. Ir tai yra viena iš NSO fenomeno paslapčių.

Remiantis minėtomis TSRS kosminių tyrimų instituto mokslinės ataskaitos duomenimis, neteisinga yra nuomonė, kad NSO pamato tik neišsilavinę žmonės- bent 11% informatorių buvo kvalifikuoti lakūnai, 17,5%- moksliniai darbuotojai (iš jų 7,5% astronomai).

Tad “skraidančios lėkštės” tapo neatpažintais skraidančiais objektai (NSO) tada, kai paaiškėjo, jog “lėkščių” forma būdinga ne visiems keistiesiems skraidantiems objektams, ir todėl, nors yra daug atpažintų NSO charakteristikų, NSO identifikuoti su kuo nors žinoma neįmanoma…

-Aleksandrai Sergejevičiau, iškart sutarkim nevardinti susitikimų, kad ir nuostabių, su NSO. Tylos blokada aplink šį fenomeną pagaliau nutraukta ir spaudoje tokių pranešimų užtenka. Net televizija rodo laidas apie NSO. -Sutinku. Vis tiek visų liudijimų nepateiksime, kad ir kaip norėtume. Štai tik mano asmeninėje kartotekoje jų dešimtys tūkstančių. O visame pasaulyje, ufologų apskaičiavimais, užregistruota šimtai tūkstančių susitikimų su NSO liudijimų. -Beje, ar jūs pats tikite NSO? -Ne tik tikiu, aš žinau, kad šis gamtos fenomenas egzistuoja. Man teko laimė būti NSO tyrinėjimų Rusijoje Felikso Zigelio mokiniu ir bičiuliu. Jis paaukojo gyvenimą, kad sugriautų nesupratimo, atviro persekiojimo iš akademinio mokslo pusės sieną ir darbu, atkaklumu bei užsidegimu įrodytų, jog NSO problemą reikia tirti rimtai. Jog tai ne mistika ar išmonė, o unikalus, galbūt nuostabiausias mus supančio pasaulio reiškinys. Taigi esu tvirtas NSO egzistavimo šalininkas.Tik man regis čia labiau tinka terminas AR – anomalūs reiškiniai.O apibrėžimas NSO – neatpažinti skraidantys objektai, man rodos susiaurina problemą. -Būna ir tokių sutrumpinimų: UFO, ALO (astrolevituojantys objektai) ir t. t. Kiek terminų tiek ir hipotezių, bandančių paaiškinti, kas tai yra. O aiškinama įvairiai – nuo ateivių iš kosmoso iki haliucinacijų. Kokia jūsų versija? -Žinote, pradėję kaupti duomenis, atlikę pirmus tyrimus, mes irgi linkom į versiją, kad žemę lanko ateiviai iš kosmoso. Tačiau dabar padarėm išvadą, jog turim reikalą su ypatinga, išskirtine nebiologine gyvybės forma mūsų planetoje. Ji egzistuoja tarsi lygiagrečiai su mūsiške. Galimas daiktas, tai aukštesnio nei mūsų lygio civilizacija. Visai tikėtina, kad jie egzistuoja ne 3 matavimų, kaip mes (neįskaitant laiko), o keturių, penkių ar daugiau matavimų. AR-NSO – tik nedidelė dalis to pasaulio pasireiškimo per sąlytį su mūsiškiu dalis, kurią mes galim pamatyti, nes kol kas labai ribotos mūsų tikrovės suvokimo galimybės. Kažko mes tiesiog nesugebam suvokti. Nemenkinu žmogaus galimybių – kada nors, esu įsitikinęs, mes suprasim, kas yra NSO-AR. -Vadinasi lygiagretus mums gyvenimas? -Taip. Ir tai patvirtina pasaulinė praktika. Štai italas L. Bokone, naudodamas prietaisus, registruojančius aplinkos pokyčius, kurių mes negalime paliesti, pamatyti, išgirsti, atrado, netgi specialioje juostoje užfiksavo ištisas kolonijas tam tikrų būtybių, kurias apibrėžė kaip amebinio tipo eterines gyvybės formas, turinčias geometrinių figūrų ir net žmonių pavidalą, tik tarsi plazminiame būvyje. Trejų metų išdavas jis aprašė knygoje “NSO – paslėpta tikrovė”. Ir Bokone išvados iš esmės sutampa su amerikiečio T. Konsteblio, 20 metų tyrinėjusio NSO pasaulį, rezultatais. Mes irgi atlikom ciklą tyrimų pagal L. Bokone metodiką ir fotojuostose išryškinom tas nematomas būtybes. Matomas objektas pasirodęs kadre eksponuojant, ir jo paliktas pėdsakas – judėjimo trajektorija. Bokone mano, jog tie objektai gyvena nematomoje mūsų pasaulio srityje bei apima ir klasikines NSO formas, ir įvairias spinduliuotos energijos rūšis, besisukančius plazminius laukus ir vienaląsčius organizmus bei struktūras. -Kaip čia neprisiminus vaiduokliškų ir staiga išnykstančių “skraidančių lėkščių”. -O sykiu ir tai, kaip NSO vaizdai patenka į nuotraukas, nors fotografavusieji tvirtina, kad fotografavimo momentu nieko nematė. Vadinasi, fotoemulsija jautri kažkokiems akimi nematomiems spinduliams. Beje, juk niekas paprasta akimi nematė rentgeno ir infraraudonų spindulių, bet dabar nieko tai nestebina ir neverčia abejoti jų realumu. -Jūs pasakėt, kiek turit liudijimų. Ar visiškai jais pasitikite? -Matote, jeigu tokie pranešimai būtų pavieniai, dar pagalvočiau – pasitikėti ar ne. Bet kai liudijimų daug tūkstančių, kada jie parašyti žmonių, gyvenančių skirtingose vietose ir nepažystančių vienas kito, o NSO aprašymai sutampa iki smulkmenų… apie nepasitikėjimą negali būti nei kalbos. Mes atlikom statistinius fenomeno tyrimus, braižėm NSO skrydžių trajektorijas. Tyrėm NSO aktyvumo koreliacijas su saulės aktyvumu ir kitais gamtos reiškiniais. Gavom įdomių rezultatų. O ir paanalizavus kiekvieną pranešimą galima padaryti įdomias išvadas. Amerikiečiai savo tyrimų pagrindu sudarė NSO klasifikacijos lenteles pagal formą, spalvą, efektus ir net kvapą. Visi tolesni stebėjimai vienaip ar kitaip tinka į šią klasifikaciją. -Kada dažniausiai sutinkami arba matomi NSO? -Vakare. Ir pirmiausia todėl, kad tada turim daugiau laisvo laiko ir dažniau žiūrim į dangų. Todėl daugelis liudijimų tenka atostogoms, vasaros mėnesiams.

-Daugelį domina, kaip elgtis sutikus tokį fenomeną? -Tai labai rimtas klausimas, nes žmonės siekiantys kontaktų su ateiviais, kartais puola vos ne rankomis liesti stebuklo. Visai be reikalo. Patarčiau tokiais atvejais neforsuoti įvykių: elkitės ramiai ir pasistenkite stebėti iš tolo, jei, sakykim, NSO nusileis, kaip buvo Charovske arba Voroneže. Prisiminkit, jog net panorėję pažaisti su svetimu šunim, mes neskubame to daryti: gali įkasti… O čia viskas kur kas rimčiau. -O argi kandžiojasi? -Taip, pasitaiko. 1978 metais aprašytas atvejis, kai Suomijoje du girininkai buvo apšvitinti NSO spinduliais. Poveikis buvo toks neigiamas, kad po 2 savaičių abu mirė. Kas lankėsi nusileidimų vietose – pažįstu daug tokių žmonių, aš pats nemažai esu apvažinėjęs – teigia, jog tyrinėjimų metu ima skaudėti galvą, kartais tartum paralyžuoja rankas… NSO veikia ne tik žmones, bet ir techniką. Manau, kad AR-NSO kartais tiesiog ginasi: ne nuo grėsmės būti sunaikintiems arba užpultiems, bet nuo mūsų įkyrumo. Beje, ateiviai elgiasi kur kas padoriau – jų nutūpimus ir pakilimus, pagal griaunamąją jėgą sunku net palyginti su egzotikos mėgėjų grupės apsilankymo padariniais: vos palenkta žolė, labai retai išlaužtas koks medis… O žmonės mindžioja, siaubia, šiukšlina. Visai suprantama kodėl dabar žurnalistų rašiniai – kaip kovinės didžiausio slaptumo suvestinės: “mieste K.” arba “vienoje Rusijos gyvenvietėje”. Man artima kai kurių mokslininkų teorija, kad pati Žemė vieningas organizmas, gyva būtybė. Kai luošiname ją neapgalvotais grandioziniais projektais, kai mindžiojam ir šiukšlinam, ji suserga dėl mūsų kaltės. Amerikiečių fizikai sykį į muzikos garsus pervedė saulės aktyvumo pokyčių svyravimus. Tiesiog norėjo paeksperimentuoti. Pasirodė, kad to spinduliavimo svyravimai kinta harmoningai. Turiu tos puikios saulės muzikos įrašą. Negyvas chaotiškas pasaulis taip neskambėtų. O mes į šį pasaulį, į saulę, į kosmosą, ant mūsų Žemės verčiam civilizacijos atliekas. Mane visada stebino ir kita medalio pusė: kažkodėl niekam nešauna į galvą rengti masinius žygius tarkim į Černobylį, išskleisti palapines prie 4-to reaktoriaus sarkofago, liesti jį rankomis. Visi supranta jog tai pavojinga. Bet juk AE – irgi savaip anomalus reiškinys. O NSO ištirti dar mažiau. Sunku net įsivaizduoti kuo gali baigtis mūsų neceremoniškas grubus kišimasis į jų subtilų pasaulį. -Ne sykį buvau ufologų paskaitose. Kiekvienas iš jų šį fenomeną aiškina skirtingai… -Tai normalu: greičiau priartėsime prie tiesos. -Taip. Bet deja, kiekvienas lektorius savo išvadas pateikia kaip paskutinės instancijos tiesą, visiškai neigdamas “problemos draugų” pozicijas. O kartais lektoriai pernelyg laisvai elgiasi su turima informacija, pritaikydami ją prie savo požiūrio ir nutylėdami tai, kas nesiderina su jų fenomeno supratimu. O tai tik kenkia bendram reikalui. -Etinė mūsų ufologų ginčų pusė mane irgi liūdina. Veikia daug tyrimo grupių, bet koordinacinio centro vis nėra. Viena iš priežasčių – “tik savo tiesos gynimas”. Ir tai po to kai ufologijai ir taip pas mus kliuvo. Buvo ji “pseudomokslu” ir t. t. O dabar, kai pagaliau išėjom ir pogrindžio, reikia vienytis, koordinuoti veiksmus, stengtis nediskredituoti savęs, nei reikalo. Mūsų situacijoje neleistina griebtis nepatikrintos informacijos. Tuo tarpu per rankas eina daugybė “NSO nuotraukų”, kurios tiesiog padirbtos, nors yra šimtai tikrų fotodokumentų, be to pasaulyje yra per 50 video siužetų apie NSO. -Tačiau profesionalai fotografai dažnai abejoja ir skaidrių bei nuotraukų, kurias jūs naudojat paskaitose, tikrumu. -Aš demonstruoju patikimiausius arba specialistų patikrintus liudijimus. Tai yra nepaliekančius abejonių dėl to, kad nufotografuotas objektas – ne juostos ar popieriaus defektas, ne optinis atspindys, ne iškreiptas vaizdas. Aš pats griežtai atrenku piešinius, skaidres, nuotraukas ir atlieku savo ekspertizę. Aš juk fizikas-optikas. Be to, nuotraukos tikrinamos ir kompiuteriniais metodais. Kartoju: nuo mūsų pačių daug priklauso, kad žmonės nenusiviltų NSO problema. O susidomėjimas dabar didžiulis. Tik mūsų didysis mokslas deja tebelaiko šį fenomeną nerimtu. -Tai ko gero keisčiausias reiškinys iš visų, susijusių su NSO. -Nieko, aš optimistas. Viena populiariausių nuomonių apie NSO kilmę teigia, kad NSO – tai kosminiai erdvėlaiviai, atvykę pas mus iš kitų pasaulių, kuriuose egzistuoja gyvybė. Ši teorija turi daug smulkesnių skilčių, tačiau pagrindinė jos idėja yra būtent tokia. Pateikiame nežemiškosios teorijos raidą nuo pat jos kilmės laikų kartu su keletu šios hipotezės trūkumų ir galiausiai numanomas priežastis, kodėl tuo tikima. Tavo kapitonas, kosminis brolisNežemiškoji NSO kilmės hipotezė tiksliai sutampa su daugeliu pranešimų apie NSO. Būdami ateivių kosminiais laivais, NSO turi pralenkti žemiškus skraidančius aparatus savo techninėmis galimybėmis, ir jie tai daro. Pranešta, kad NSO gali daryti 90° posūkius dideliu greičiu, kabėti vietoje, pasiekti garso greitį per kelias sekundes.

Joks žemiškas prietaisas negali atlikti tokių manevrų, pasitelkiant dabartines medžiagų stiprumo ir varomųjų jėgų technologijų galimybes. Ir joks žemiškas pilotas negali išgyventi veikiančių inercijos jėgų – žmogaus kūnas būtų tiesiog sudarkytas.

Kai kalbama apie NSO grobikus, viskas tampa labiau problematiška. Daug kontaktuotojų teigia, kad NSO įgulos yra identiškos mums išvaizdos, ar pasižymi mažais skirtumais – ilgi pirštai, platesnės akys, kurie yra beveik nepastebimi, žvelgiant iš evoliucinės pusės.

Tokie “kosminiai broliai” paprastai yra pagražinti prasimanymais. Kai nagrinėjame mažiau angeliškas su NSO susijusias būtybes, ribų tam nėra. Nepaisant pastangų įvardinti NSO grobikus tik kaip “pilkuosius”, pranešama apie galybę kitų pavidalų būtybių. Štai trumpas sąrašas geriausiai žinomų padarų:

— gauruoti nykštukai (hairy dwarfs)— milžiniškos amebos (giant amoebas)— robotai, arba įvairių dydžių ir formų daiktai (robots, or various sizes and shapes)— milžinai kiklopai (cyclopean giants)— goblinai sidabraspalve oda (silver-skinned goblins)— vaikų dydžio humanoidai (child-sized humanoids)— dvokiantys gauruoti monstrai (stinking hairy monsters)— sparnuotos būtybės raudonomis akimis (red-eyed winged creatures)— dvikojės beakės būtybės su gobtuvais (hooded, eyeless bipeds)— begalviai padarai su šikšnosparnių sparnais (headless bat-winged things)— žmogaus dydžio vabzdžiai (human-size mantids)

Apibūdinimai skiriasi vos ne kiekviename pranešime, todėl sunorminti stebėtus padarus yra praktiškai neįmanoma. Bet kokiu atveju, mūsų pasauliui nebūdinga šių būtybių prigimtis ir išvaizda kelia mintis apie jų nežemišką kilmę. Vis dėlto, nors galime daryti prielaidą, kad viena kitaplanetė rasė žvalgo mūsų Žemę, pernelyg neįtikėtina, kad mūsų mažu pasaulėliu galėtų domėtis tokia daugybė skirtingų ateivių rūšių.

1947 liepos 9 diena, Roswell Daily informacija. W. W. Brazelas, 48 metų amžiaus Linkolno (Lincoln) kaimo ūkininkas, gyvenantis 50 kilometrų į pietus nuo Koronos (Corona), šiandien papasakojo apie savo radinį, kurį armija pavadino skraidančiu disku. Tačiau per didelio dėmesio sulaukęs ūkininkas nutarė daugiau apie jokius įvykius neprasitarti.

Brazelas atvažiavo su W. E. Whitmoru iš radijo stoties KGFL vakar vėlai vakare. Su savimi jis turėjo nuotrauką ir davė interviu Record ir Jason Kellahinams, atsiųstiems čia iš Albakerko (Albuquerque) biuro paruošti spaudai straipsnį. Nuotrauka kuriai jis pozavo buvo išsiųsta, kartu su informacija, kurią Brazelas suteikė šerifui George Wilcoxui.

Brazelas pranešė, kad birželio 14 dieną jis su savo 8 metų sūnumi Vernonu, buvo apie 12 kilometrų nuo J. B. Fosterio rančos. Staiga jie aptiko sudužusio laivo liekanas. Aplink mėtėsi gumos atraižos, metalinės folijos gabalai, ir kitos medžiagos.

Kadangi Brazelas skubėjo, jis nekreipė į tai daug dėmesio. Tačiau apie savo nuotykį jis prisiminė liepos 14 dieną, ir jis su žmona, Vernonu ir dukra Betty nuėjo prie laivo liekanų ir parsinešė namo šiek tiek skeveldrų. Kitą dieną Brazelas pirmą kartą išgirdo apie skraidančias lėkštes ir pagalvojo kad galbūt jis rado vieną jų.

Pirmadienį jis nuvyko į miestą parduoti šiek tiek vilnos ir nukeliavo pas šerifą George Wilcoxą ir jam užsiminė kad rado kažką panašaus į skraidantį diską. Wilcoxas susisiekė su Rosvelo (Roswell) armijos oro skyriumi ir majoru Jesse A. Marcelu, tada žmogus civilio drabužiais palydėjo jį namo, kur jie surinko likusius disko gabalus ir mėgino diską rekonstruoti.

Pasak Brazelo, jie absoliučiai negalėjo jo sudėti. Žmonės bandė sudėti aitvarą iš likusių detalių, tačiau niekaip nesugebėjo jų pritaikyti. Tada majoras Marcelas nusivežė disko liekanas į Rosvelą ir Brazelas daugiau apie jį nieko negirdėjo, kol spaudoje nepasirodė istorijos apie jo rastą skraidantį diską.

Brazelas sakė, kad nematė disko krentant iš dangaus, nežino jo formos ir dydžio, tačiau mano, kad jis galėjo būti stalo dydžio. Balionas, kuris jį laikė (jeigu tai būtų buvęs balionas) turėjo būti apie 4 metrų ilgio, matavo Brazelas, sėdėdamas kambaryje. Gumos liekanos buvo pilkos spalvos, išsimėtę maždaug 200 metrų skersmens lauko dalyje.

Kai folijos ir strypų liekanos buvo surinktos, susidarė apie metro pločio ir 20 centimetrų aukščio krūva. Iš gumos liekanų gavosi pusės metro pločio ir 20 centimetrų aukščio ryšulys. Iš viso liekanos galėjo sverti apie 2-3 kilogramus.

Nebuvo jokių metalo liekanų, kurios galėjo būti panaudotos variklyje, taip pat jokių propelerių ženklų. Tačiau buvo rastas popierinis pelekas, užklijuotas ant folijos lakšto. Nerasta jokių žodžių ant detalių, tačiau kai kur buvo matomos atskiros raidės. Manomai konstrukcijoje buvo priklijuota gėlėta juosta.

Nerasta jokių laidų ar vielų. Vienok, rasta keletas ąselių popieriuje, kad rodo, kad galbūt kai kurios detalės ar prietaisai buvo prikabinti.

Brazelas sakė kad jis anksčiau buvo radęs pora oro stebėjimo balionų, nukritusių rančos teritorijoje, tačiau šįkart tai tikrai nebuvo oro balionas. “Aš esu tikras kad mano radinys tikrai nėra oro stebėjimo balionas. Tačiau jeigu aš dar ką nors rasiu, niekam apie tai nesakysiu”, – nusivylęs dideliu žiniasklaidos ir žmonių dėmesiu kalbėjo fermeris.

1947 metų birželio 24 dieną civilis pilotas skrisdamas virš Kaskadinių kalnų (Cascade Mountains) Vašingtono (Washington) valstijoje stebėjo devynis disko formos skraidančius aparatus, judančius dideliu greičiu. Tai nebuvo pirmas žinomas tokio tipo objektų stebėjimas, tačiau pirmas, sukėlęs didelį žiniasklaidos susidomėjimą. Toliau sekė šimtai pranešimų apie matytus skraidančius objektus. Kai kurie pranešimai – iš patikimų karinių ir civilinių šaltinių. Žinoma, po šių pranešimų įvairios karinės organizacijos ėmė domėtis skraidančių lėkščių kilme ir tikslais vardan nacionalinio saugumo. Buvo apklausti keli liudininkai, bandyta persekioti pastebėtus skraidančius objektus lėktuvais, tačiau nesėkmingai. Žmonėms nedaug trūko iki masinės isterijos.

Iš pradžių buvo nedaug žinių apie objektus, kol vienas fermeris pranešė apie sudužusią skraidančią lėkštę savo rančoje Niu Meksike (New Mexico), maždaug už 120 kilometrų šiaurės vakarų kryptimi nuo Rosvelo karinės oro bazės (Roswell Army Air Base, dabar – Walker Field).

1947 metų liepos 7 dieną pradėta slapta operacija, kuria siekta surinkti visas sudužusios lėkštės nuolaužas tolesniems moksliniams tyrimams. Tyrimo metu žvalgybos būrys sužinojo, kad prieš aparatui sudūžtant iš jo pasišalino keturios panašios į žmones būtybės. Humanoidai nukrito žemėn maždaug už trijų kilometrų į rytus nuo objekto sudužimo vietos. Visi keturi buvo mirę. Iki jų radimo praėjo maždaug savaitė, taigi kūnai buvo pradėję irti, apdraskyti plėšrūnų. Speciali mokslininkų komanda ėmėsi humanoidų kūnų tyrimo. Sudužusio laivo liekanos buvo išgabentos į keletą skirtingų vietų. Civiliai ir kariniai liudininkai buvo apklausti, o spaudai pateikta puiki istorija apie nukritusį oro tyrinėjimo balioną.

Generolas Twinigas ir daktaras Rushas atliko slaptą tyrimą, remiantis tiesiogiais prezidento įsakymais. 1947 metų rugsėjo 19 dieną buvo sutarta, kad greičiausiai nukritęs diskas yra nedidelio nuotolio žvalgybos lėktuvas. Šis sprendimas rėmėsi laivo dydžiu ir apsirūpinimo stoka. Keturių negyvų ateivių kūnų analizę atliko daktaras Bronnkas. Baigiamoji tyrimo grupės išvada (1947 lapkričio 30) teigia, kad šios būtybės yra gana panašios į žmones savo išore, tačiau gyvybinės funkcijos ir išsivystymas gerokai kitoks negu žmonių. Daktaro Bronnko komanda pasiūlė terminą “nežemiškos biologinės būtybės” (Extraterrestial Biological Entities, EBEs), kurį derėtų vartoti kalbant apie panašius sutvėrimus, kol bus gauta daugiau žinių.

Akivaizdu, kad skraidančios lėkštės nepriklausė jokiai Žemės valstybei, taigi pradėta galvoti, iš kur jos atsirado, ir kaip jos čia pateko. Marsas buvo ir tebėra viena galimų kilmės vietų. Tačiau dalis mokslininkų, o labiausiai – daktaras Menzelas, mano kad šios būtybės yra iš visiškai kitos saulės sistemos, negu mes.

Ant laivo nuolaužų rasta nemažai galimų rašto pavyzdžių. Tačiau bandymai iššifruoti nežemiškus rašmenis nepavyko. Taip pat nesėkme baigėsi ir bandymai suprasti objekto varomąją jėgą. Tyrimas buvo sudėtingas, nes nebuvo visiškai jokių sparnų, propelerių, turbinų ar kitų žinomų varymo priemonių. Taip pat nerastas valdymo pultas, laidai, vakuuminiai vamzdeliai ar kiti elektroniniai elementai. Manoma, kad variklio blokas buvo visiškai sunaikintas sprogimo, sukėlusio avariją.

Norėta gauti kuo daugiau informacijos apie laivo savybes, charakteristikas ir tikslus, taigi 1947 metų gruodį įsikūrė karinių oro pajėgų projektas “Ženklas” (U. S. Air Force Project Sign). Ši organizacija bendravo su informaciniu oro pajėgų skyriumi (Intelligence Division of Air Material Command), kad būtų gauta daugiau panašios informacijos. “Ženklas” virto projektu “Nepasitenkinimas” (Grudge) 1948 metų gruodį. Operacija vis dar žinoma kodiniu pavadinimu “Mėlynoji Knyga” (Blue Book), projekto vadovu yra vienas oro pajėgų pareigūnas.

1950 metų gruodžio 6 dieną antras objektas, greičiausiai panašios kilmės, dideliu greičiu rėžėsi į žemę El Indio – Guarrero teritorijoje netoli Teksaso ir Meksikos sienos, palikęs ilgą pėdsaką atmosferoje. Atvykusi paieškos komanda rado bebaigiančias degti objekto liekanas, kurios buvo nugabentos į Sandia, Niu Meksiką.

Grėsmė nacionaliniam saugumui lieka svarbi, nes dar nėra žinomi šių įsibrovėlių tikslai ir motyvai. Priedo, pastebėtas žymus aktyvumo padidėjimas sekant kosminius laivus pradedant tų metų gegužės mėnesiu ir baigiant rudeniu. Tai susiję su tuo, kad svarstomas tarptautinis siekis vengti žmonių panikos bet kokia kaina. Taipogi Majestic-12 grupė pasisako už griežčiausią saugumą. Tuo tarpu visiškai slaptas planas MJ-1949-04P/78 turėtų būti pristatytas visuomenei.

Fort Worth, Teksasas, liepos 9 diena. Armijos tyrimu nustatyta, kad paslaptingi objektai, rasti Niu Meksiko (New Mexico) rančoje tebuvo nepavojingi oro balionai – tikrai ne nusileidęs skraidantis diskas. Visi nerimavo, tačiau generolas Rogeris M. Ramey išsklaidė nežinią.

Skardinės folijos ryšulys, sulaužyti medžio strypai, gumos liekanos, išsiųsti vakar armijos oro transportu, nes gauta pranešimų, kad tai esą buvo skraidantis diskas. Tačiau generolas pranešė, kad liekanos yra nuo oro tyrimo baliono, matuojančio vėjo kryptis ir greitį dideliuose aukščiuose. Įgaliotasis pareigūnas Irvingas Newtonas, sinoptikas iš armijos oro prognozavimo stoties sakė, kad tokie oro balionai naudojami, nes “jie pakyla daug aukščiau nei matoma plika akimi”.

Oro balionas buvo rastas prieš keletą dienų netoli Niu Meksiko centro vietinio ūkininko W. W. Brazelo. Žmogus sako daug negalvojęs apie radinį, kol neatvyko į Corona miestelį ir neišgirdo pranešimų apie skraidančius diskus. Brazelas grįžo į savo rančą ir surinko likusias objekto nuolaužas. Tada ūkininkas grįžo atgal į Rosvelą, kur pranešė šerifui apie savo radinį.

Šerifas paskambino Rosvelo oro pajėgoms, kur majoras Jesse A. Marcelas, 509-tos bombonešių grupės pareigūnas, buvo paskirtas tirti šią bylą. Pulkininkas Williamas H. Blanchardas, tos pačios komandos vadovas, pranešė apie radinį generolui Ramey ir objektas nedelsiant buvo nuskraidintas į armijos aerodromą.

Generolas Ramey vakar tiesioginiame eteryje pranešė, kad radinys Niu Meksike nėra skraidanti lėkštė, o tik sudužęs oro balionas.

Newtonas sakė, kad objektas “atrodo kaip šešiakampė žvaigždė, žvilga metalo blizgesiu ir kyla ore lyg aitvaras”. Rosvele atradimas sukėlė nerimo bangą. Šerifo Georgo Wilcoxo telefono linijos buvo perkrautos. Sulaukta trijų skambučių iš Anglijos. Armijos atstovas pranešė, kad objektas yra jo kabinete “ir turbūt čia liks visam laikui”.

Newtonas, pareigūnas atlikęs tyrimą, sakė kad 80 oro stočių JAV naudojasi tokiais balionais, taigi jis galėjo atskristi iš bet kurios stoties. Newtonas taip pat sakė, kad identiški balionai naudoti Okinavos (Okinawa) invazijos metu tiriant sunkiuosius ginklus.

Vašingtone armijos oro pajėgos paneigia gandus, kad Rosvele 1947 rasti ateivių kūnai. Tai buvo ne humanoidai, o parašiutų bandymuose naudoti manekenai. Smulkus paaiškinimas išleistas 231 puslapio pranešime. Juo norima užbaigti diskusijas esą oro pajėgos aptiko skraidančią lėkštę ir ateivių kūnus 1947 Rosvele ir šiuos įrodymus paslėpė.

Skeptikai iš karto rado atsakymą: pirmieji parašiutų bandymai atlikti praėjus daugeliui metų po Rosvelo incidento. Armija pasiteisino, kad mačiusieji manekenus painioja datas.

“Aš neturiu jokio paaiškinimo, kaip “kūnai”, rasti keletu metų vėliau, buvo susieti su nuolaužomis, rastomis 1947 metais Rosvele. Žinoma, mes nepradėsime naujo tyrimo.” – konferencijoje pranešė armijos oro pajėgų pulkininkas Johnas Haynes.

Deon Crosby, Tarptautinio NSO muziejaus ir Paieškos centro (International UFO Museum and Research Center) Rosvele direktorė, mano kad raportas kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Jeigu nuotraukose iš tikrųjų yra manekenai, tai ką galima manyti apie armijos žmones, kurie nemato skirtumo tarp kūnų ir manekenų? Viską pasako pavadinimas – “Rosvelo raportas, byla uždaryta” (The Roswell Report, Case Closed).

1994 metais armijos oro pajėgos paskelbė, kad skraidanti lėkštė, manomai nukritusi Rosvele, tebuvo oro balionas, naudotas slaptos programos “Project Mogul” metu. Projekto metu stebėta atmosfera, norint įrodyti Sovietų Sąjungos branduolinio ginklo bandymus.

Oro pajėgos pranešė, kad raportas yra paskutinis atsakymas į Rosvelo gandus. Tačiau vėliau oro pajėgos rado įrodymą, kuris turėjo galutinai paneigti kalbas, esą ten pat buvo rasti keturi ateivių kūnai. Taigi šiandienos pranešimas prijungtas kartu, armijos oro pajėgų sekretorė Sheila Widnall tai pavadino “pilnu ir atviru paaiškinimu”.

Galimą vyriausybės konspiraciją siekiant pridengti tikrą NSO stebėjimą išjuokė atsistatydinęs Karinių Oro Pajėgų pulkininkas Richardas Weaveris, kuris parašė 1994 metų raportą. Paklaustas, ar jo manymu naujas raportas viską sudėlios vietas, Weaveris atsakė: “Ne, nemanau. Tai tapo religija daugeliui žmonių, tai beveik kultas. Taipogi kai kam yra galimybė iš to pasipelnyti. Taigi, manau ateivių medžioklė tęsis”.

Nepaisant, kad armijos oro pajėgų paaiškinimas apie ateiviais palaikytus manekenus yra gana tikėtinas, vienas dalykas stebina NSO tyrinėtojus: juk parašiutų bandymai su manekenais prasidėjo maždaug dešimtmečiu vėliau. Nejaugi mačiusieji ateivių kūnus taip baisiai painioja datas?

“Aš manau tai pakankamai didelis laiko tarpas.” – sako Karlas Pflockas, NSO tyrinėtojas Niu Meksike, netikintis kosminio laivo sudužimo versija. Šiandieniniame jo pranešime teigiama, kad armijos oro pajėgos truputį patobulino savo painiojamų datų teoriją lyginant su ankstesniąja, kuria teigta, kad viskas buvo išgalvota tariamų liudininkų.

Atrodo, kad NSO šalininkai supainiojo datas, sutapatindami ateivių kūnų stebėjimus ir oro baliono iš “Project Mogul” nuolaužų radimo datas. Žmogaus dydžio manekenai naudoti 1954 – 1959 metais didelio aukščio parašiutų šuoliuose kaip dalis Karinių Oro Pajėgų projektų “High Dive” ir “Excelsior”. Bandymų tikslas – rasti būdą astronautui arba lakūnui grįžti žemėn jeigu tektų palikti laivą itin dideliame aukštyje.

Manekenai kelti iki 30 kilometrų aukščio balionų pagalba ir tada paleisti. Balionai išmetė 67 manekenus virš Niu Meksiko 1954 – 1959 metais. Didesnė dalis nusileido už karinių bazių Niu Meksike ribų.

Manekenai turėjo aliumininį arba plieno skeletą, lateksinę arba plastikinę odą, lietą aliuminio kaukolę, bei ertmes liemenyje ir galvoje. Armijos oro pajėgos sakė, kad tokie manekenai buvo tik mokslininkų tarpe, todėl juos lengva supainioti su ateiviais. Šiais laikais analogiški manekenai naudojami automobilių avarijų testuose. 1947 liepos 8, Roswell Daily informacija. 509 bombonešių grupės informacijos skyrius Rosvelo (Roswell) kariniame aerodrome šiandien pranešė, kad jie gavo skraidančią lėkštę. Remiantis skyriaus paskelbta informacija, tai patvirtinus majorui J. A. Marcelui, skraidantis diskas rastas vienoje rančoje Rosvelo apylinkėse, kai anonimas pranešė šerifui Georgui Wilcoxui radęs nežinomą įrengimą savo žemėse.

Majoras Marcelas ir dalis skyriaus nuvyko į rančą ir rado diską. Kai informacijos skyriaus pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, diskas buvo nuskraidintas aukštesnėms instancijoms. Informacijos skyriaus pareigūnai sakė, kad jokios žinios apie diską nebuvo atskleistos.

Atrodo, kad Rosvele gyvenantys Wilmotai buvo vieninteliai žmonės, matę skraidančią lėkštę. Tuo metu jie sėdėjo 105 South Penn gatvės namo prieangyje. Buvo maždaug dešimta valanda vakaro, kai staiga milžiniškas ryškus objektas pasirodė pietryčių danguje. Laivas skrido į šiaurės vakarus, tada pasislėpė už kalvos viršūnėje augusių medžių.

Wilmotas parodė objektą savo žmonai, tada abu nubėgo į kiemą pasižiūrėti atidžiau. Objektas stebėtas mažiau nei minutę, gal 40 – 50 sekundžių. Wilmotas mano, kad objektas skrido apie 500 metrų aukštyje labai greitai, gal net 700 – 800 kilometrų per valandą greičiu. Objektas atrodė tarsi dvi suvožtos lėkštės. Objektas ryškiai švietė, o šviesa sklido lyg iš vidaus, lyg kažkur iš apačios.

Iš Wilmoto stovėjimo vietos atrodė, kad objektas buvo apie 2 metrų dydžio, tačiau turint omeny tikrą atstumą iki disko, Wilmotas apėjo, kad jo dydis galėjo būti 5 – 7 metrai. Ponia Wilmot kurį laiką girdėjo nuo disko sklidusį švilpesį.

Wilmotas, vienas patikimiausių ir labiausiai gerbiamų miestelio žmonių, niekam nepasakojo savo istorijos, tikėdamasis, kad dar kažkas kitas praneš apie šį reginį, tačiau galiausiai pats ryžosi papasakoti kitiems. RAAF praėjus vos keletui minučių parengė pranešimą.