Islamas

Islamas – arabiškas žodis po Muhamedo įgavęs religinę reikšmę, kuria ženklinama Korano ir Muhamedo religija. Gramatiškai islamas – tai vadinama ketvirtoji taisyklingo negalininkinio kamieno salima veiksmažodinė forma, reiškianti „būti saugiam” , „būti apsaugotam” ir pan. Kitomis formomis jis gali reikšti „apsaugoti”, „išlaisvinti”, „taikinti”, „tapti taika”, „pasiduoti” ir pan. Todėl islamas reiškia „visiškas atsidavimas Dievo valiai”, o jo išpažinėjai vadinami musulmonais, pagal žodį muslimun (sing. muslim), reiškiantį „tas, kuris atsidavė” arba „tikintysis”. Atmetantys „Dieviškąjį skelbimą” vadinami kafirs, mushriks (tai yra tais, kurie įvairius dievus siieja su Dievybe) arba pagonimis. Tapti musulmonu istoriškai reiškė tapti Muhamedo ir jo tikybos pasekėju ir matomai pradžioje neturėjo to moralinio ir teologinio krūvio, kuris taikomas jam šiandien. Pasak Šafitų (vienos iš keturių Muhamediškųjų teologijos mokyklų) aiškinimą Islamas, kaip Dievo įstatymo principas yra „nuolankumo arba paklusnumo parodymas ir matomas Dievo įstatymo atitikimas, taip pat įsipareigojimas elgtis ir kalbėti taip, kaip elgėsi ir kalbėjo Pranašas” – jeigu šis išorinis religingumo parodymas yra sujungtas su „tvirtu vidiniu širdies tikėjimu”, tai jis vadinamas Imanu. Išš čia kyla muhamediškoji teologinė taisyklė: „Islamas yra liežuvyje, o Imanas yra širdyje”. Pasak Hanafitų (kitos iš keturių mokyklų), negalima daryti jokio skirtumų tarp minėtų sąvokų, nes Imanas iš esmės telpa Islame.
Kartais islamas dalinamas į dvi dalis: „tikėjimą”arba imaną ir „p

praktinę religiją” arba din. Tikėjimas (imanas) apima tikėjimą vienatiniu Dievu, visagaliu, visur esančiu, gailestingiausiu, viso gėrio kūrėju ir į jo pranašą Mahometą: „Nėra kito Dievo tik Dievas(Allachas) ir Mahometas yra Dievo pranašas”. Jam priklauso taip pat tikėjimas Koranu, angelais, džinais ir velniais, sielos nemirtingumu, prisikėlimą iš numirusiųjų, paskutinįjį teismą ir absoliučią Dievo valdžią gėriui ir blogiui. Praktinė religija (Din) susideda iš penkių prievolių: tikėjimo formulės deklamavimo, meldimosi su apsiplovimu, pasninkavimo, išmaldos dalinimo ir piligrimystės į Meką.

Besimeldžiantis musulmonas

7 islamo tiesos

1. Allahas – vienintelis tikras dievas
Niekas neatsirado be autoriaus ir kūrėjo. Visata, žemė, gyvybė neatsirado pačios savaime – pirmoji viso ko priežastis yra kūrėjas, Alachas arba Dievas. Alachas sukūrė gyvenimą ir mirtį. Jis yra nepriklausomas nuo mirties, amžinojo gyvenimo arba amžinybės. Alachas sukūrė vyrus ir moteris, kad žmmonės daugintųsi. Pats jis belytis. Viską ką jis sukūrė jis žino, todėl yra visažinis. Taip pat jis yra viską matantis, viską girdintis, geraširdiškiausias, gailestingiausias, atlaidžiausias ir pan.. Jo atributai arba vardai nėra abstrakcijos, bet yra svarbūs kiekvieno musulmono gyvenime. Musulmonai sako, kad Alachas turi devyniasdešimt devynis vardus. Dievas Islame suvokiamas kaip Islamo pagrindo davėjas.
2. Pranašai ir šaukliai (skelbėjai)
Tik Alachas gali pasakyti apie žmonijos sukūrimo tikslą ir tai jis daro per išrinktus žmones, vadinamus pranašais ir šaukliais (skelbėjais). Islamas pripažįsta da

augelį Biblijos pranašų tame tarpe Nojų, Abraomą, Mozę, Jėzų ir daug kitų. Paskutinis Alacho pranašas buvo Muhamedas Ibn Abd-Alach Ibn Abd-al Muttalib. Gyvenęs prieš keturiolika šimtmečių. Alachas jam vadovavo, davė savo žodžių ir darbų supratimą, todėl jis tapo pavyzdžiu žmonijai.

3. Alacho vadovavimas
Alachas savo valią kaip ir ką daryti išreiškia savo apreiškimuose, kuriuos perduoda Pranašas. Visi pranašai vykdė savo pareigą kaip ir Muhamedas. Jis paliko Alacho žodžius – Koraną ir savo mokymus, kuriuos užrašė jo pasekėjai – Hadisus. Koranas ir hadisai yra pagrindiniai islamo šaltiniai.
4. Angelai
Dar vienas Alacho kūrinys, išsisklaidę po visatą ir atliekantys jo pavedimus – angelai. Žmonėms duota labai mažai žinių apie angelus. Vienas labiausiai gerbiamų angelų – Gabrielius arba Džibrailas atnešė Alachui kvietimą tapti pranašu. Be daugybės Korane paminėtų angelų kiekvieną žmogų lydi du angelai užrašinėjantys jo darbus.
5. Paskutinė diena
Alachas viską sukūrė su užduota egzistavimo trukme. Visi ir viskas nuo pat sukūrimo juda link sunaikinimo ir mirties. Kiekviena gyva būtybė turi savo paskutinę dieną, kaip ir visas gyvenimas žemėje. Paskutinę pasaulio dieną bus žemės drebėjimai, kalnai bus suskaldyti iki smėlio arba išlėks į erdvę kaip išdraskyta vilna, vandenynų vanduo arba susigers į žemę, arba išvirs ir buvusias vandenynų vietas užpildys žemės arba uolos. Žemė pasidarys lygi be kalnų ir slėnių, be jo

okios gyvybės. Vienok žmonių būtybės tuo nesibaigs – yra po šio gyvenimo dar vienas gyvenimas.
6. Pomirtinis gyvenimas
Alachas yra teisingas, bet žemėje egzistuoja neteisingumas. Žmogžudžiai žudo, išeikvotojai pasprunka su mūsų pinigais, diktatoriai lobsta iš priespaudos bei neteisybių ir kiti nusikaltėliai išvengia bausmių už savo nusikaltimus. Niekas iš tikrųjų negali pabėgti nuo bausmės – paskutiniojo Alacho teismo dieną visi gaus atlygį už savo nusikaltimus. Gyvenimas žemėje yra bandymų laikas, o ne tikro atlygio ar bausmės laikas. Po gyvybės žemėje sunaikinimo Alachas palieps visiems žmonėms sugrįžti į gyvenimą su kūnu ir siela. Mirusiųjų prisikėlimą seks Alacho teismas. Joks teismas nėra baigtas jei nėra atlygio už gerus darbus ir bausmės už blogus darbus. Atlygis yra gyvenimas rojuje, o bausmė – gyvenimas pragare. Tai yra amžini gyvenimai, amžinas atlygis ir amžina bausmė.
7. Al Qadr (matas, saikas, likimas, nuosprendis)
Žmonės yra sukurti vyrais arba moterimis, aukštais arba žemais, juodaodžiais, geltonodžiais, baltaodžiais ar raudonodžiais, šauniais arba ne tiek šauniais, su savo tėvais, gimimo vieta ir pan. Visą tai duoda Alachas. Vienok žmogui leista pasirinkti ir mėgautis apribota laisve. Jų veiklos rezultatai priklauso nuo jų supratimo, pastangų ir Alacho teikiamų malonių lygio. Žmonės, neturintys tobulo žinojimo, klysta ir nepasiekia savo tikslų. Prielaida, kad tik Alachas turi tobulą žinojimą, o žmogaus žinios yr
ra netobulos ir šios idėjos praktinis taikymas vadinamas Qadr. Daugelis musulmonų tiki, kad viskas yra sukurta Alacho ir nieko pasaulyje negalima pakeisti, todėl reikia paklusti savo likimui. Pasak Muhamedo viskas yra jau užrašyta mūsų gyvenimo knygose ir to kas jose užrašyta negali niekas išvengti ar pakeisti.

Musulmono pareigos
Islamas remiasi penkiomis pagrindinėmis kiekvieno musulmono pareigomis, kurios turi atspindėti jo tikėjimą. Šios pareigos yra: tikėjimo išpažinimas, malda, pasninkas, .išmaldos dalinimas ir hadžas. Tai yra penki musulmono garbinimo veiksmai. Musulmonui garbinimo veiksmai turi dvi puses: (a) mylėk Alachą labiau už visus ir viską, labiau netgi už savo gyvenimą. Tai ženklina pasirengimą visko atsisakyti dėl Alacho meilės. (b) Paklusnumas Alachui ir jo pranašui dėl jų meilės. Jeigu siekiama paklusti Alachui dėl sėkmės pasaulyje arba norint išvengti nelaimių pasaulyje, tai nėra paklusnumas iš meilės, o iš ,,komercinių” paskatų.
a. Shahadah (šahadas) – liudijimas, tikėjimo išpažinimas
Jeigu žmogus tiki tais septyniais dalykais ir yra pasirengęs atitinkamai gyventi, jis sąmoningai paskelbia savo apsisprendimą viešai arba mažiausiai dviem trim liudininkams. Toks pareiškimas skamba maždaug taip ,,La Ilaha illa-Allah wa Muhammadur-Rasool-Allah” ir reiškia, kad nėra kito dievo – tik vienas Alachas ir Muhamedas – jo pranašas. Šis tikėjimo išpažinimas yra pirmoji ir pagrindinė kiekvieno musulmono pareiga. Musulmonai tiki, jog ištardamas šiuos žodžius žmogus pripažįsta ryšį su Alachu – kūrėju, rūpintoju ir sutvirtintoju bei pripažįsta idėją, jog Alachas žmogų pasiuntė į pasaulį tam, kad jis tarnautų Jam ir už tą tarnystę atsiskaitytų Paskutiniajame Teisme. Tik ištaręs šiuos žodžius, žmogus tampa musulmonu ir gali atlikti kitas musulmono priedermes – jis yra pasirengęs gyventi pagal Koraną ir Sunnah (sunai – pranašo Muhamedo praktikos, pranašo kelias).
b. Salah (salatas) – privalomos maldos
Paskelbęs, išpažinęs shahadah individas tampa musulmonu ir privalo penkis kartus per dieną praktikuoti privalomas maldas. Maldose kreipiamasi tiesiog į Alachą, be jokio tarpininko. Į maldos apeigas įeina apsiplovimas, kaip pasirengimas maldai, nes kūno švarumas simbolizuoja sielos švarumą. Korane apsiplovimas aprašytas pakankamai nuodugniai: veidą, dilbius, kojas reikia nuplauti vieną kartą, rankas, burną ir šnerves – tris kartus, ausis reikia sušlapinti vandens liekanom. Iš pradžių plaunama dešinė pusė, po to kairė. Plaunant rankas ir kojas pradėti reikia nuo pirštų. Negalint rasti vandens jį galima pakeist smėliu, dulkėmis.
Pirmąkart meldžiamasi prieš saulės patekėjimą, antrą kartą vidurdienį, trečią kartą prieš saulėlydį, ketvirtą kartą tarp saulėlydžio ir sutemų, penktą kartą tarp sutemų ir nakties (prieš miegą). Visose maldose kartojasi šūkis – Alachas didis! Alachas visagalis! Alachas galingiausias!Meldžiamasi mečetėje ar kitoje švarioje vietoje. Maldoje tikintysis turi žvelgti į Meką. Hadisai nurodo į prideramus judesius meldžiantis. Kad tikintieji neužmirštų apie maldos laiką, šalia mečetės statomi minaretai iš kurių tarnautojai muadzinai garsiai paskelbia maldos laiką.
c. Zakah (zaketas, zakiatas) – išmaldos davimas
Malda glaudžiai susijusi su išmaldos davimu. Zakiatas – mokestis visoms nuosavybės formoms. Jį sudaro tam tikras minimumas, mokamas kartą metuose. Mokslininkai žodį zakiatas kildina iš žodžio reiškusio “apsivalymas”. Šis savotiškas mokestis renkamas vargstančių musulmonų labui. Visiems musulmonams zakiatas yra svarbi religinė prievolė. Ji remiasi idėja, kad Alachas yra žemės ir dangaus savininkas, jis yra mūsų savininkas – viskas ką aš turiu priklauso Jam. Žmogus yra tik Jo patikėtinis valdyti viskam ką turi. Todėl jis privalo daryti tai, ką Alachas reikalauja daryti. Surinktą pinigų sumą prižiūri teisėjas (kadis), kuris juos skirsto metų eigoje tarp vargetų, asmenų, kurie nusipelno paskatinimo dėl religinių priežasčių, neturi už ką grįžt namo ir pan..
d. Sawm – pasninkavimas Ramadano mėnesį
Ramadanas – devintasis Islamo mėnulio kalendoriaus mėnuo. Šį mėnesį musulmonai privalo pasninkauti nuo aušros iki sutemų, nevalgydami, negerdami, nerūkydami, susilaikydami nuo maudynių arba mylėjimosi, nuo bet kokių juslinių malonių. Diena turi būti skirta darbui, maldoms, Korano skaitymui, dvasingiems apmąstymams. Neatliktas pasninkas turi būti perkeltas į kitas dienas.
Klausimas: Kaip teisingai laikytis pasninko?
Atsakymas: Norint teisingai laikytis pasninko reikia:
a) Nijat – intencijos pasninkauti (t.y. nuolatos apie tai kalbėti).
b) Susilaikyti nuo visų dalykų, kurie paverstų niekais pasninkavimą nuo aušros iki saulėlydžio.
Klausimas: Kas privalo pasninkauti?
Atsakymas:
a) Tas, kuris yra protiškai ir fiziškai sveikas (t.y. yra sveiko proto ir pajėgus).
b) Tas, kuris yra pilnametis, pasiekęs lytinės brandos amžių, nuo kurio žmogus laikomas atsakingu už savo poelgius. Vaikus, kurie yra jaunesni, reikėtų padrąsinti pradėti šią praktiką lengvesnėmis formomis.
c) Tas, kuris yra pastovioje gyvenamoje vietoje.
d) Tas, kuris yra iki galo įsitikinęs, kad pasninkas nesukels Jam jokios žalos (t.y. nei fizinės, nei protinės, išskyrus normalias reakcijas kaip alkis, troškulys, t.t.).
Atleidžiami nuo pasninko yra:
a) Vaikai, dar nepasiekę lytinės brandos amžiaus, nuo kurio žmogus laikomas atsakingu už savo poelgius;
b) Protiškai nesveiki žmones, kurie neatsako už savo veiksmus;
c) Vyrai ir moterys, kurie yra perdaug seni ir silpni, kad galėtų prisiimti įsipareigojimą pasninkauti ir ištverti jo sunkumus. Tokie žmonės atleidžiami nuo šios pareigos, tačiau jie turi pamaitinti bent vieną skurstantį musulmoną per dieną arba jam duoti adekvačią pinigų sumą.
d) Sergantys žmonės, kurių sveikatą gali stipriai paveikti pasninko laikymasis. Jie turi nukelti pasninką vėlesniam laikui ir kompensuoti jį diena už dieną;
e) Žmonės, kurie yra kelionėje, (už aštuoniasdešimties kilometrų ir toliau). Tokiu atveju šie žmonės turi laikinai nutraukti pasninką, ir kompensuoti tai vėliau dieną už dieną. Tačiau, jeigu yra nors menkiausia galimybė, vis tik yra būtina pasninko laikytis.
f) Besilaukiančios bei maitinančios moterys taip pat gali pertraukti pasninką, jei jo laikymasis gali sukelti pavojų jų pačių ar kūdikio sveikatai. Tačiau jos turi tai kompensuoti vėliau, diena už dieną;
g) Moterys menstruacijų laikotarpiu (daugiausiai dešimt dienų) arba po gimdymo (daugiausiai keturiasdešimt dienų). Joms neleidžiama pasninkauti, netgi jei jos tai galėtų ir to norėtų . Jos turi atidėti pasninką iki pasveikimo, o po to kompensuoti diena už dieną.

Pasninkas negalioja, jeigu sąmoningai valgoma, geriama, rūkoma, lytiškai santykiaujama ar leidžiama bet kam patekti į burną ar vidines kūno dalis (t.y. žarnyną). Jei pasninkas yra sulaužomas apgalvotai, be jokios pateisinamos priežasties, bausmė yra laikytis pasninko 60 dienų iš eilės arba sočiai pamaitinti 60 vargšų asmenų, kartu laikantis pasninko už praleistą dieną.
Bendros rekomendacijos

Pranašas Mahometas rekomendavo laikytis šios praktikos Ramadano metu:
1) Lengvai užvalgyti prieš aušrą, kas vadinama Suhoor;
2) Tuoj po saulėlydžio suvalgyti tris datules ir atsigerti vandens, sakant šią maldą:
Al-lahumma laka sumna , uo’ ala rizkika aftarna (O Dieve! Tavo garbei mes pasninkavome, o dabar nutraukiame pasninką tuo maistu, kurį Tu mums davei);
3) Maitintis kaip galima lengviau, nes kaip Pranašas sakė: “blogiausias dalykas, kurį žmogus gali užpildyti, yra jo skrandis”;
4) Laikytis ypatingo svarbumo maldos, vadinamos Taravyh;
5) Keistis draugiškais vizitais ir didinti filantropinę veiklą;
6) Daugiau studijuoti ir gilintis į Koraną (Qur’an);
7) Būti ypač kantriam ir nuolankiam;
8) Būti ypač atsargiam su savo pojūčiais, protu ir ypač liežuviu; susilaikyti nuo nerūpestingų plepalų ir apkalbų ir vengti visu įtartinų judesių.

Islamas: arabo malda dykumoje

e. Hadžas –Hajj – religinė kelionė, piligrimystė į Meką
Musulmonas bent kartą per savo gyvenimą privalo nukeliauti į Meką su sąlyga, kad kelionės išlaidos gali būti surinktos neturint įsipareigojimų kam nors (neturint skolų ir pan.), sveikata leidžia keliauti ir kelias yra saugus. Hadžą atlikusieji gali tituluotis hadžiais. Musulmoniškoje visuomenėje jie ypatingai gerbiami. Hadžas atliekamas pirmomis dešimt Zul-hadža [Dhu al-Hijja] (kiti nurodo, kad penkias: 8-12) mėnesio dienomis. Apie du milijonus žmonių kasmet atlieka Hadžą.
Šios penkios garbinimo apeigos vadinamos penkiais Islamo stulpais.

Be šių penkių Islamo stulpų galima paminėti ir džihadą – šventąjį karą prieš netikėlius ir už Islamo skleidimą.
Apie Muhamedą
Muhamedas gimė Mekoje, vakarinėje Arabijos pusiasalio dalyje apie 570 m.. Meka buvo svarbus religinis ir ekonominis Arabijos centras. Mieste el-Ka-aba buvo viena svarbiausių Arabijos šventyklų, kurios rytiniame kampe buvo įmūrytas „juodasis akmuo” – matomai meteoritas, kurį laikė stebuklingu pasiuntiniu iš dangaus. Šventyklos viduje buvo vietinės dievybės Chubalio atvaizdas, apsuptas kitų dievybių stabų. Mekoje gyveno ir žydai su krikščionimis. Būta ir vadinamų chanifų – atmetusių pagonišką politeizmą atsiskyrėlių.
Muhamedas gavęs apreiškimą pradėjo jį skleisti tarp gentainių. Jis kvietė atsisakyti stabmeldystės, garbinant tik Alachą. Muhamedas sakė, kad jo Alachas – tas pats žydų ir krikščionių garbinamas dievas, tik pastarieji, gavę apreiškimą per pranašus Musą (Mozę) ir Isu (Jėzų) jį iškraipė ir deformavo. Jis tikėjosi, kad jo apreiškimą priims žydai ir krikščionys. Tačiau jie jį atmetė, kaip ir gentainiai pradžioje. Tačiau palaipsniui aplink pranašą susiformavo pasekėjų būrelis. Mekos aukštuomenė pajuto jų grupės grėsmę vienam iš Mekos prekybos šaltinių – arabų dievybių kultui. Prasidėjo ginčai. Iš Muhamedo reikalavo stebuklų, įrodymų. Į tai jis atsakė naujais ir naujais pamokslais, savo Dievą pradėdamas vadinti nauju vardu rachmanu – „gailestinguoju”. Nuo aršesnio persekiojimo jį apsaugojo tik galingos jojo giminės Quaraysh užtarimas. Jis pasakojo apie savo Dievą: koks jis galingas, kiek jis gero padarė žmonėms ir kokie šie nedėkingi. Vis daugiau ir daugiau kalbama apie praeitį. Tarsi bandoma, remiantis praeitimi, įrodyti savo pateikiamas idėjas. Susikuria specifinis pasaulio istorijos vaizdas: tautos viena po kitos suklestėdavo pagal Alacho valią, bet užmiršdavo apie Dievą, nepaklusdavo pranašams ir už tai žūdavo Dievo pasiųstose katastrofose. Šie praeities pavyzdžiai turėjo patvirtinti Muhamedo misiją – perspėti Mekos gyventojus apie gresiančią dievo bausmę. Tačiau dauguma to visiškai nebijojo.
Dalis jo pasekėjų, vengdami persekiojimų pabėgo į Etiopiją, valdomą krikščionio karaliaus. Ten jie rado prieglaudą. Mirus Muhamedo dėdei Abu Talibui, kuris jį globojo, Muhamedas buvo priverstas palikti Meką, kad išvengtų persekiojimų. 622 m. lapkričio 20 d. jis pasitraukė į Ya(s)tribą, esančią į šiaurę nuo Mekos. Šis pasitraukimas iš Mekos – Hegira ženklina musulmoniškosios eros pradžią. Į Jastribą Muhamedas atėjo pakviestas būti nešališku teisėju dvejoms ten gyvenusioms gentims. Matyt už Mekos ribų jis buvo labiau gerbiamas nei gimtinėje. Su juo atėję pasekėjai atliko hidžrą – persikėlimą į saugią vietą ir buvo praminti al-muhadžirun („atlikę hidžrą”). Vietiniai gyventojai tapo praminti al-ansar („pagalbininkais”). Jis pats slapta pasitraukė. Buvo gandų, kad mekiečiai nori jį užmušti. Nuo pirmosios tų metų dienos pradedamas musulmonų mėnulio kalendorius. Po to Jastriba imtas vadinti Madinat Rasul Allah „dievo pranašo miestas” arba al-Madinah „miestas” – (lietuviškai įprasta tarti Medina). Medinoje susiklostė musulmonų bendruomenės umma tradicijos. Šalia Muhamedui pastatytų namų iškilo pirmoji mečetė. Pirmaisiais bendruomenės gyvavimo Medinoje metais Muhamedas Viešpaties vardu palaimino karą su islamo priešais – ypač su Mekos gyventojais. Muhamedas pradėjo rengtis ginkluotai kovai, kad Alachas jėga įrodytų savo pranašumą prieš kitus dievus. 624 m. įvyko nedidelio musulmono būrio, vadovaujamo Muhamedo, susidūrimas su mekiečių karavano apsauga prie Badro šulinių. Musulmonai nugalėjo gausesnes priešo pajėgas. Nuo tada prasideda pergalingas Islamo žygis. 625 m. sausį mekiečiai puolė Mediną ir prie Ohod kalno privertė musulmonus trauktis, Muhamedas buvo sužeistas į veidą. Šis pralaimėjimas siejamas su musulmonų tarpusavio nesutarimais.
Pranašui pasipriešino judėjų gentys. Be to medinos žydai atvirai šaipėsi iš Muhamedo rėmimosi Senuoju Testamentu. Korane stiprėja antižydiškos nuotaikos. Muhamedas visiškai atsieja savo religiją nuo judaizmo. Pradžioje musulmonai melsdamiesi veidą atsukdavo į Jeruzalę, Nuo antrųjų hidžros metų garbinimo centru pasidaro Mekos al-Kaaba. Koranas paskelbė Abraomą – Ibrahimą – Kaabos statytoju. Korane vis labiau pabrėžiama, kad Mozės-Musa pasekėjai iškraipė jo mokymą. Pagrindiniu musulmonų uždaviniu tapo Kaabos apvalymas nuo politeizmo ir stabmeldiškų apeigų. Medinos Judėjai buvo arba išvyti, arba išžudyti. 627 m. mekiečiai vėl puolė Mediną bet ataka nieko neatnešė. Sutvirtinęs savo valdžią Medinoje, Muhamedas 628 m. pavasarį gausią kariuomenę išsiuntė į Meką. Sustoję Mekos prieigose, musulmonai paskelbė, kad jie nori atlikti piligrimystę į Meką – hadžą. Muhamedas sudarė sutartį su kuraišitais, pagal kurią Muhamedas atsisakė puolimo, o mekiečiai pažadėjo sekančiais metais trims dienoms palikti miestą ir leisti musulmonams ramiai baigti hadžą. 629 m. pavasarį įvyko tokia piligriminė kelionė.
Kai Muhamedas į savo pusę patraukę ir kitas klajokliškas gentis, 629 m. gale jis patraukė į Meką. Mekos aukštuomenė, blaiviai įvertinusi situaciją, suvokė pralaimėjimo neišvengiamumą ir atsidavė pranašo atleidimo ir malonės. Muhamedas atleido visiems ir savo gentainius paskyrė į svarbias vietas. Buvo nužudyti tik keli aršiausi priešai. Iš Kaabos buvo pašalinti pagoniški stabai. Netrukus laiko ji buvo uždaryta pagonių piligriminėms kelionėms.
Musulmonų bendruomenės centru ir toliau buvo Medina. Muhamedas negrįžo gyvent į Meką. Iš Medinos jis siuntė pasiuntinius į visas Arabijos gyvenvietes ir toliau. Iš įvairiausių Arabijos vietų, išgirdę apie Muhamedo pergales atvykdavo įvairiausių genčių vadai, kurie buvo pasirengę jungtis prie jo ir neretai – priimti islamą. Palaipsniui visas Arabijos pusiasalis tapo priklausomas nuo Medinos. Pranašas svajojo apie tolimesnes pergales. Ypač jį svaigino mintis apie karo žygį už Jordano, kur jo kariuomenė vieną kartą jau buvo sumušta arabų krikščionių, Bizantijos sąjungininkų. Prie Medinos jau buvo surinkta kariuomenė tam žygiui, kai 632 m. birželio 8 d. Pranašas mirė. Kariai žygiavo į šiaurę ir rytus. Palaipsniui pakluso likusios Arabijos karalystės, po to Sirija, Irakas, Egiptas, po to Šiaurės Afrika, Ispanija, Iranas, Vidurinė Azija.

Omaro mečetė Izraelyje

Koranas
Islamas pasirodė kaip knyga. Pagal musulmonų tikėjimą Koraną (musulmonai taria al-Kuran – Quran „skaitinys, deklamacija”) – Dievo žodį perdavė angelas Gabrielius arabiškai per pranašą Muhamedą.. Musulmonai laiko, kad Koranas pranoksta visas ankstesniąsias pranašystes. Tikima, kad tai yra paskutinis pranašas – „pranašų antspaudas”.
Pirmąsias Korano ištraukas Muhamedas paskelbė apie 610 m. 40-mečiui Muhamedui medituojant Hira oloje prie Mekos vieną ramadano naktį sapne jis išvydo kažką, kuris parodė jam knygos rietimą ir įsakė „skaityk”. Muhamedas atsakė: „Aš nemoku skaityt”, tada atėjūnas pradėjo jį smaugti suvyniota knyga. Po trečią kartą pakartoto reikalavimo Muhamedas sušuko: „Ką man skaityti?”. Tada jis išgirdo žodžius pateiktus Kor:96:1-50, pakartojęs juos, jis buvo paliktas ramybėje. Rytą, išėjęs į kalno kuriame nakvojo, šlaito išgirdo balsą iš dangaus „Muhamedai – tu Dievo pasiuntinys, o aš angelas Gabrielius (Džibrailas)” ir išvydo vyrą, kurį sapnavo, padangėse, stovintį ant horizonto. Kur Muhamedas nepasisukdavo, ten jis regėjo tą vyrą kol jis neišnyko. Tada ir prasidėjo dieviškasis apreiškimas Muhamedui, kuris tęsėsi iki pat jo mirties 632 m.. Pasekėjai iš pradžių Koraną perteikdavo žodžiu. Pasak padavimų, angelas Gabrielius reikalavo jį deklamuoti vėl ir vėl.

Muhamedas savo apreiškimus persakydavo kiekvieną kartą, kai jis juos gaudavo, Kartais jis juos perduodavo tiesiogiai, bet dažniausiai perpasakodavo ankstesnius regėjimus. Koraną atmintinai išmoko ir cituodavo pats Muhamedas ir jo pasekėjai. Jam mirus paaiškėjo, kad Korano tekstas jis turi būti užrašytas. Geriausi teksto žinovai diktavo ir užrašinėjo viską ką buvo girdėję dar valdant pirmajam kalifui – „pranašo pavaduotojui” Abu-Bakra. Greitai paaiškėjo, kad egzistuojančios Korano versijos tarp savęs nesutampa kai kuriose svarbiose detalėse. Trečiasis kalifas Utmanas (644-656) įsakė suredaguoti tekstą. Išstudijavus esamus variantus buvo sudarytas tekstas, laikomas vieninteliu teisingu, Po to visi kiti variantai turėjo būti sunaikinti. Mus pasiekė tik neaiškios užuominos kas galėjo būti tuose variantuose.
Visi seniausi rankraščiai atspindi šią redakciją. Būtent ji yra iki šiol musulmonų garbinama knyga. Vienok egzistuoja skirtingi osmaniškosios redakcijos „perskaitymai” – t.y. nesutarimai dėl atskirų skiemenų skaitymo, nes arabų rašte įprasta užrašyti priebalses, ilgąsias balses ir dvigarsius. Trumposios balsės perteikiamos iš atminties ir pagal gramatines skaitymo taisykles. Tam, kad būtų išvengta klaidų, Korane užrašomi ir ženklai perduodantys trumpąsias balses. Tačiau skirtingi skaitymai atsirado dar prieš šių ženklų įvedimą.
Šiais laikais bemaž visuotinu tapo Hafsu iš Asimos „perskaitymas”. Šiaurinėje Afrikoje populiarus Nafi „perskaitymas”. Teksto skirtumai skirtinguose „perskaitymuose” nežymūs ir prasmė dažniausiai nesikeičia.
Akivaizdu, kad tekstą perteikiant žodžiu galėjo atsirasti pakitimų. Variantai tapdavo atskirais tekstais ir pan.. Kodifikuoto Korano varianto Muhamedo laikais nė nebuvo. Tik po pranašo mirties atskiros frazės ir tekstai imti dėlioti pagal tam tikrą sistemą. Dauguma mokslininkų, tyrusių Koraną mano, kad osmaniškoji redakcija remiasi patikimu tekstu, t.y. dauguma Korano iš tikro yra Muhamedo žodžiai ir iki mūsų jie atėjo beveik tokie pat kokius jis ištarė.
Koranas susideda iš 114 skyrių, kurie vadinami suromis. Suros yra sudarytos iš ajatų – ritmiškai išbaigtų frazių, Korano teksto pagrindo. Egzistuoja skirtingi Korano padalinimo į ajatus variantai, todėl jų numeracija vienoje suroje kartais įvairuoja. Suros Korane išdėstytos pagal mechanišką principą: pačios ilgiausios pradžioje, pačios trumpiausios gale (šis principas išlaikomas ne visada). Koraną pradeda trumpa sura “al-Fatiha” (pradedanti), kurioje galima rasti trumpą pagrindinių islamo idėjų išdėstymą. Po to eina pati ilgiausia sura “al-Bakara” (karvė).
Formalus surų išdėstymas pagal ilgį dalinai sutampa su jų chronologiniu išdėstymu. Pradžioje atsidūrė tekstai, Muhamedo “gauti” gyvenimo pabaigoje, Medinoje. Ten jo pamokslai buvo ramūs, nuodugnūs, todėl ir ilgesni. Savo kelio pradžioje Muhamedas kalbėjo trumpomis, griežtomis frazėmis. Koraną užbaigia sura “an-nas”(žmonės).
Kiekviena iš surų dažniausiai apima daug temų. Jose kviečiama tikėti Alachu, gasdinant paskutiniojo teismo bausmėmis, pragaro ir rojaus aprašymai, pasakojimai apie biblijos pranašus kartu su musulmonų bendruomenės gyvenimo taisyklėmis, teologinėmis diskusijomis su krikščionimis ir žydais bei nusivylusio Muhamedo guodimasis.
Dažnai manoma, kad ajatai surose sujungti mechaniškai. Tai dažna klaida. Įdėmi kiekvienos sutros konteksto analizė rodo, kad surose įvairūs siužetai susiejami sudėtingais prasminiais ryšiais, kurios neretai labai sudėtingos ir šiuolaikiniam žmogui nesuprantamos. Musulmonų dėmesys ajatų chronologiniam ryšius leido daugelyje surų sujungti ajatus, priklausančius vienam periodui. Išimtys aptariamos korano komentaruose.
Tikriausiai Muhamedas ajatų nejungė į suras, bet jo pasekėjai, jungdami skirtingas eiles į visumą, rėmėsi savo atsiminimais ir savo supratimu apie atskirų motyvų bei siužetų ryšį.
Taip pat kartais tvirtinama, jog surų pavadinimai yra atsitiktiniai ir parinkti mechaniškai, Tačiau pavadinimuose esantys žodžiai dažniausiai būna susiję su ryškiausiais surų epizodais ir frazėmis. Pavyzdžiui pavadinimas „karvės” susijęs su pasakojimu apie Musą-Mozę. Žydai iš jo reikalavo tikslaus karvės, tinkančios paaukoti Dievui aprašymo. Šis jų reikalavimas išreiškė jų nepaklusnumą ir priešiškumą savo pranašui.
Pastovus frazių ir, neretai, siužetų pasikartojimas – svarbus Korano bruožas. Jis yra sudarytas iš daugybės „paralelinių tekstų”, kurie persipina su kitomis siužetiškai ar pagal išraišką panašiomis Korano vietomis. Korane nemažai ir vienas kitam prieštaraujančių ajatų. Šie prieštaravimai dažniausiai dialektiniai ir papildo vienas kitą, aprašant sudėtingą pasaulio ir dievo vaizdą. Kai kada prieštaravimai, liečiantys apeigas ir teisę yra ir konkretesni. Tada yra laikoma, kad vėlyvesnis ajatas panaikina ankstesnį. Musulmonų teologijoje atsirado specialus mokslas analizuojantis prieštaringų ajatų santykius.
Musulmoniškoji ajatų atsiradimo chronologija neretai remiasi musulmoniška islamo vystymosi samprata, tačiau vakarų mokslininkai negali pateikti geresnės, nes nesant ankstyvų šaltinių bet kokia chronologija remiasi subjektyviu Korano teksto supratimu.

Kauno mečetė
Dažniausiai remiamasi bendra chronologine schema. Pirmas stambus „apreiškimo” periodas – Mekos periodas. Jame išskiriami trys maži periodai. Pats ankstyviausias atspindimas trumpomis suromis, panašiomis į užkeikimus. Mekiečiams šios suros priminė paslaptingus chanifų pranašavimus.
Antrasis periodas dažniausiai vadinamas rachmaniškuoju, kai pirmojo periodo dievo įvaizdžio Alacho „rūstumas” pakeičiamas gailestingesnio dievo įvaizdžiu [Rachmanu (gailestinguoju)]. Po to prasideda „pranašų periodas”. Įrodinėdamas savo veiklos istorinį būtinumas Muhamedas perpasakoja pasakojimus apie senuosius pranašus. Tai pačios gražiausios Korano suros.
Medinoje pasikeičia musulmonų bendruomenės gyvenimo stilius. Keičiasi ir Korano turinys ir stilius. Pamokslai tampa ilgesniais ir monotoniškesniais. Daug vietos užima taisyklės ir įstatymai.
Musulmonai tiki, kad Koranas negali būti išverstas į kitas kalbas, todėl jį skaito arabiškai. Arabų valstybėse dar yra nemažai Koraniškų mokyklų, kuriose teksto išmokstama atmintinai. Tačiau dabar jis yra išverstas į daug kalbų.

Literatūra:

Najeh Awad Salamah: “Das Paulinische Christentum. Eine kritische Studie”, Amman 1996.
Naujasisi Testamentas, Lietuvos Biblijos Draugija, Vilnius 1992.
Korano vertimas iš arabų kalbos.

Leave a Comment