Antano Baranausko “Anykščių šilelyje”

Antanas Baranauskas – żymiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas,

klasikinės poemos “Anykščių šilelis” ir kitų eiliuotų kūrinių autorius.

Kurti jis pradėjo dar vaikystėje.Ganydamas bandą jis kūrė żaismingus ei-

lóraštukus,išreiškiančius piemenuko mintis vaikiškus jo dżiaugsmus ir

rūpesčius.Tačiau jo vardą įamżino poema “Anykščių šilelis” – patriotinių

jausmų kupinas romantinis kūrinys apie poeto gimtąjį Anykščių girių grożį

senovėje ir jų likimą.

Baranauskas poemoje pavaizdavo gerai pażįstamą gimtojo krašto gamtą.

Anykščių šilelis – tai grażus miškas,nuo Anykščių miestelio siaura juosta

nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų.

Poetas,remdamasis atsiminimais ir patirtais įspudżiais,stengėsi vi-

sapusiškai išryškinti miško grożį.Vaizduodamas atskiras miško grożio ap-

raiškas,jis laaikėsi nuoseklumo.Pirmiausia perteikė regimuosius,paskui uo-

dżiamuosius įspudżius ir pagaliau garsinius vaizdus.Miškas użlieja poetą

samanų,bruknių,medżių żiedų,lapų,skujų,pušelių sakų ir skruzdėlyno kvapais.

Iš laukų ir pievų vėjelis atneša baltųjų ir raudonųjų dobilų,ramunių ir

čiobrelių kvapus.

Detaliai pateikiamas miško garsų pasaulis.Pirmiausia skaitytojas įve-

damas į slėpiningą vidurnakčio tylą.Vėliau ją sutrikdo bundančio šilo gar-

sai:vėjo papūsto lapelio šlamėjimas,nubudusio paukštelio krustelejimas.Pa-

galiau išsiverżia paukščių giesmininkų sutartinė.

Antrojoje poemos dalyje,tarsi įprasmindamas gamtos grożio vaizdus,Ba-

ranauskas parodo,kokį didelį vaidmenį miškas vaidina liaudies gynenime.Jis

kaip geradaris globėjas”żvėrim,paukščiais ir vaisiais”maitino,dengė,padėjo

“neprietelius mušti griūdamas”,gelbėjo bado ir maro metais.Ramino ir guodė,

skausmo ir liūdesio valandomis.Todėl galima saakyti jog “Anykščių šilelis”-

ne vien gamtą vaizduojąs kūrinys.Jame atsispindi vargingas liaudies gyveni-

mas,jos nuotaikos.Poetas su širdgėla kalba apie badą,marą,baisias stichines

nelaimes,kurios nuolat lydėjo baudżiavos nuvargintą liaudį.

Poemoje su nuoskauda kalbama apie krikščionybės nešėjus,kurie siaubė

krašto gamtą,naikino liaudies papročius.

“O kur dabar šilelis,buvę miškai šventi,

Każin kodėl se

enobėj visiškai išskinti”.

Ypač rūsčiu balsu poetas protestuoja prieš sunkią socialinę priespau-

da,kurią nešė carizmas,carinių valdininkų savivalė ir smurtas.Carizmą,bau-

dżiavinę priespaudą poetas netiesiogiai kritikavo ir praeities bei dabar-

ties kontrastais,didingus senovinio šilelio paveikslus prieš pastatydamas

liūdnai savo meto dabarčiai.

Su liaudies żmogaus pasaulėjauta susiję medżių vaizdai.Skarotos eg-

lės,virpančios drebulės,valingi ążuolai-atėję iš pasakos apie Eglę,żalčių

karalienę ir jos pasmerkusios išdavikų dukterį,”motinišką sūdą_.žmogaus

balsu dejuojanti sedulė primena pasaką apie seserį bylą.Tarsi fantastinėje

pasakoje żmogaus balsu prakalba visas miškas maro ir bado metais,ragindamas

griebtis kirvio:”Palaiminta toj ranka,ka kirvi išrado!”

Iš viso to matome,kad Baranauskas ne tik riteriškai apgynė lietuvių

kalbos turtingumą ir skambumą,bet ir iškėlė jos kurėją-liaudies žmogų,jo

sugebėjimą įsiklausyti i gamtos slėpinius,juos nusakyti.Poetas perteikė

dvasinę liaudies žmogaus savijautą gamtoje,įsiklausius į neišmatuojamas bu-

ties platybes,užplūdus žodžiais nenusakomiems jausmams.

“Anykščiu šilelis”-poema apie Lietuvos miška ar netgi himnas gimtųjų

Anykščių žemei,bene geriausiai tuo metu attskleidusi gamtos ir liaudies žmo-

gaus dvasinį ryšį.Dabartiniai išnaikinto šilelio vaizdai išreiškia ir pačio

poeto sielvartą dėl niokojamo krašto,dėl liaudies skurdo ir nedalios.Sielo-

damasis sunkiu Lietuvos likimu,jis idealizuoja praeitį ir meniniais vai-

zdais smerkia liaudies ir gamtos engėjus.Toks rūpinimasis žmonėmis,Tėvyne

ir svarbiausia gamta įgauna didžiulę prasmę poemoje ir taip,joje manau,

yra palaikomas dvasinis gamtos ryšys su žmogumi.

Leave a Comment