Muzika Vilniaus Akademijoje

Muzika Vilniaus akademijoje

Kaip jau minėjome, Vilniaus akademijos pirmtaku laikoma 1513 m. įsteigta mokykla prie šv. Jono bažnyčios. 1570 m. ji reorganizuota į Jėzuitų kolegiją, o iš pastarosios 1579 m. ir išaugo Vilniaus akademija.

Pilnas Akademijos pavadinimas- Vilniaus Jėzaus draugijos akademija ir universitetas. Iki XVIII a. pab. Ši aukštoji mokykla dažniausiai buvo vadinama akademija, o nuo XIX a. pradžios – universitetu.

Nuo pat akademijos įkūrimo joje veikė didelė, beveik profesionali instrumentininkų ir giedotojų kapela, didelė natų biblioteka. Akademija garsėjo ir studentų teatru, kuriame buvo statomi daugiausia muzikiniai vaaidinimai, rengiami koncertai, poezijos ir iškalbos vakarai.

Muzikinis Akademijos gyvenimas buvo gyvas nuolatos.

Muzika tų laikų universitetuose buvo laikoma labai svarbiu dalyku, netgi priskiriama prie tiksliųjų mokslų- įėjo į vadinamąjį kvadriviumą. Šį mokomųjų dalykų ciklą sudarė 4 dalykai: muzika, aritmetika, geometrija ir astronomija. Kartu su trimis humanitariniais dalykais- gramatika, retorika ir dialektika, kvadriviumas sudarė vadinamųjų laisvųjų menų kursą, dėstomą tuometinėse aukštosiose mokyklose.

Muzikais arba muzikos žinovais buvo ir nemažai Akademijos profesorių. Daug Vilniaus akademijos studentų vėliau tapo garsiais muzikais ir netgi pačios Akademijos prrofesoriais.
Primieji Lietuvos kompozitoriai ir atlikėjai

Dauguma XVI a. muzikos atlikėjų bei kompozitorių buvo atvykėliai iš kitų šalių, daugiausia iš Italijos, Vengrijos, Čekijos, Vokietijos, Nyderlandų. Muzikantai atvykdavo pavieniui ir grupėmis, atsiveždavo gaidų, taigi Vilnių pasiekdavo naujovės, muzikine kultūra jis nė kiek nebuvo at

tsilikęs nuo kitų Europos muzikinės kultūros centrų. Vilniuje gerai buvo žinomi renesanso laikų Italijos, Nyderlandų polifonistai ir apskritai renesanso epochos muzika. Tačiau žinių apie to meto Lietuvos muzikos atlikėjus, kapelų vadovus ir kompozitorius yra išlikę nedaug. Mat dauguma jų buvo nekilmingi, todėl mažai apie juos ir terašydavo. Tarp žinomiausių 16 amžiaus Vilniuje dirbusių kompozitorių ir teoretikų (jie dažniausiai būdavo ir kapelų vadovai bei atlikėjai) buvo Mikalojus Gomulka, Vaclovas Tamotulietis, Lukas Marencijus.

Lukas Marencijus- Vilniaus pilyje dirbęs vienas iš žymiausių to laiko italų kompozitorių, kūrusių madrigalus ir kitų žanrų vokalinę muziką. Jo muzika labai melodinga, šviesi ir skaidri, dėl tokio jos skambėjimo pats kompozitorius buvo pramintas „saldžiausiąja gulbe“.

Pasiklausykime Luko Marencijaus madrigalo „Pavasaris“. Lietuviškos eilės J. Gabriūnaitės:

Švelnus vėjelis pučia, Pievoj pienės geltonos jau pražydo

Lyg pūūkas debesys danguj lengvučiai. Sugrįžę vyturėliai vėl pragydo.

Skaisčiai saulutė šviečia, visus visus Upės ir ežerai vėl sumirgėjo

Prie upės šaukia, kviečia. Visi paukšteliai darniai suklegėjo.

Tuo metu Lietuvoje jau buvo gilinamasi į muzikos estetiką, jos suvokimą ir poveikį žmogui. Antai įžymus Vilniaus Žygimanto Augusto dvaro liutninikas V. Bakfartas jau tada muzikos reikšmę aiškino taip, tarsi gyvendamas šiandien: „tik muzika labiausiai paveikia ir džiugina sielą, ji, pasak didžiojo Sokrato, dieviškojo Platono, išmintingojo Pitagoro, yra atsiradusi iš nervų ir garsų sąskambio ir iš visų menų ve

ertingiausia. Tik muzika gali suminkštinti piktas žmonių sielas, o skausmų kamuojamas širdis pralinksminti ir nuteikti džiugiai“.

Įdomu tai, kad Vilniuje, Radvilų ir Tiškevičių rūmuose liutnininku ir kapelų vadovu dirbo garsiojo astronomo Galileo Galilėjaus brolis Mikelandželas Galilėjus. O jų tėvas Vinčensas Galilėjus buvo įžymus tų laikų kompozitorius, muzikos teoretikas ir knygų apie muziką autorius. Vinčensas Galilėjus kūrė muziką tų laikų instrumentams, daugiausia liutniai. Jo muzika tuomet skambėdavo ir Vilniuje. Suprantama, labiausiai ji buvo propaguojama sūnaus Mikelandželo ir sūnėno Vinčenco, kuris taip pat pasiliko gyventi Vilniuje.

Nemaža dalis Vinčenso Galilėjaus kūrinių koncertų salėse tebeskamba ir dabar. Tarp mėgstamiausių jo kūrinių yra dviejų dalių šokių ciklas liutniai „Povana ir Galjarda“. Povana- lėtas iškilmingas italų ir ispanų liaudies šokis. Galjarda- greitas, gyvas tų pačių tautų liaudies šokis.

Leave a Comment