TURINYS
I. Įvadas………………………………………………………………………………………………………3
II. Dėstymas:
1. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pasaugos konvencijos įgyvendinimo aktualijos……………………………………………………………………….42. Ką naujo žada Europos Žmogaus teisių teismo reforma………………………..53. Peticijų priimtinumo pagrindai…………………………………………………………….54. Priemonės siekiant užkirsti kelią pažeidimams……………………………………..7 5. Bylų prieš Lietuvą pagal atitinkamus straipsnius analizė………………………75.1. Kankinimo uždraudimas Konvencijos 3 str. prasme……………………….75.2. Teisės į laisvę ir saugumą Konvencijos 5 str. prasme pažeidimai……..85.2.1 Suėmimo trukmė……………………………………………………………….115.2.2. Efektyvi pareiškėjo suėmimo teisėtumo kontrolė……………………………………………………………………………..12 5.3. Teisės į teisingą bylos nagrinėjimą teisiniai aspektai………………………..14 5.3.1. Teisės į nepriklausomą ir bešališką teismą pažeidimas……….14 5.3.2. Įmanomai trumpiausias laikas bylai išnagrinėti………………….15 5.3.3. Nekaltumo prezumpcijos pažeidimas………………………………….16 5.4. Teisės į privatų gyvenimą pažeidimas Konvencijos 8 str. prasme……….17III. Išvados………………………………………………………………………………………………………..19
IV. Naudotos literatūros sąrašas…………………………………………………………………………21V. Priedai…………………………………………………………………………………………………………22
Įvadas1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atstatymo aktu Lietuva užsibrėžė tikslą tapti demokratine ir teisine valstybe. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje taip pat suformuluotas ”atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės” siekis. Matyt, nereikia įrodinėti, kad pagrindinis demokratinės ir teisinės valstybės sampratos komponentas – efektyvi Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių apsauga. Ši nuostata, kaip ir idėja, jog žmogaus teisės ir laisvės turi būti realiai garantuojamos per nacionalines institucijas, yra tapusios savotiškos aksiomos politologijoje ir teisėje. Lietuva, siekdama kuo greičiau įsilieti į Europos demokratinių valstybių politines, gynybines ir ekonomines struktūras, 1993 m. gegužės 14d. tapo Europos Tarybos nare, tą pačią diena pasirašė ir 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Šis veiksmas parodė ne tik rimtus valstybės ketinimus prisiimti tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje, tačiau ir siekius tapti teisine valstybe. Prisijungimas prie Konvencijos dažnai vadinamas vienu ryškiausių demokratijos laimėjimų per pastaruosius 50 metų Lietuvoje, kuris tapo ne tik žmogaus teisių ir laisvių garantu, tačiau ir rimtu teisiniu išbandymu šalies teisinei sistemai. Įsiliedama į Konvencijos sistemą, Lietuvos Respublika įsipareigojo besąlygiškai paklusti Europos žmogaus teisių teismo jurisdikcijai, kuris yra esminė šio mechanizmo grandis. Taigi ratifikuota Konvencija ir jos Protokolai ne tik tapo sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis, bet ir tiesioginio taikymo aktas, savo teisine galia prioritetą teikiantis Konstitucijai, tačiau lenkiantis kitus įstatymus. Deja, Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, labai nedrąsiai ryžtasi remtis šiais tarptautiniais (o kartu ir vidaus teisės) dokumentais. Matyt, šiuo etapu žmogaus teisių apsaugos srityje itin aktualus tebelieka edukacinis, švietėjiškas aspektas. Bene svarbiausiu veiksniu, lėmusiu Europos žmogaus teisių konvencijos efektyvumą, galima laikyti 1 str. įtvirtintą susitariančių šalių pareigą garantuoti „kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas konvencijos pirmame skyriuje“. Ši nuostata pažymi, kad Konvenciją ratifikavusios valstybės – Europos Tarybos narės – šiame dokumente įtvirtintas teises užtikrina kiekvienam – ne tik piliečiui, bet ir asmeniui, neturinčiam pilietybės bei užsieniečiui; ne tik nuolat valstybės teritorijoje gyvenantiems asmenims, bet ir laikinai apsistojusiems ar vykstantiems tranzitu.Šiame darbe aš pabandysiu apžvelgti ne tik bendruosius Europos žmogaus teisių konvencijos taikymo aspektus, tačiau ir pateikti konkrečių peticijų prieš Lietuva analizę. Nors teisėkūra nestovi vietoje ir žengia kartu su Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, vis tik klausimas išlieka aktualus, kodėl šią instituciją pasiekiamų skundų skaičius iš Lietuvos nemažėja, o kasmet tik didėja.
Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pasaugos konvencijos įgyvendinimo aktualijosFizinių asmenų individualių peticijų teisė prieš Lietuvos Respubliką įsigaliojo 1995 m. birželio 20 dieną. Vėliau ši teisė buvo išplėsta asmenų grupėms ir nevyriausybinėms organizacijoms. Per 1995 metų šešis mėnesius buvo pateikta 16 pranešimų. 1996 m. Europos žmogaus teisių komisija iš Lietuvos gavo jau 41 pranešimą, tačiau iš jų tik 16 buvo įregistruotos kaip peticijos, tačiau nei viena iš jų nebuvo paskelbta priimtina. Per 1997 m. iš Lietuvos buvo gautas 61 pranešimas, iš kurių 21 pranešimas Europos žmogaus teisių komisijos sekretoriate buvo įregistruotas kaip peticija. Ir tik viena buvo pripažinta priimtina. Kaip teigė Komisijos narys E. Bieliūnas, kai kurios peticijos iš Lietuvos buvo įregistruotos tik po peticijų autorių prašymų. Jo teigimu, iki 1997 m. gegužės Komisijai pateiktos peticijos iš Lietuvos turėjo šiuos esminius trūkumus:– skųstasi pažeidimais, kurie įvyko iki Konvencijos įsigaliojimo Lietuvos Respublikai;– trijose bylose buvo pažeista šešių mėnesių taisyklė;– keliose bylose skundai buvo paduoti ne prieš Lietuvos valstybę, bet prieš privačius asmenis;– trijose bylose buvo skundžiamasi teisių, nenumatytų Konvencijoje, pažeidimais;– keturiose bylose nebuvo išsemtos vidaus gynybos priemonės;– keturios bylos atitiko taip vadinamąjį ketvirtosios instancijos atvejį;Šių peticijų priimtinumo trūkumų analizė rodo, kad peticijos surašomos nesivadovaujant jų pateikimo ir priimtinumo keliamais reikalavimais, taip pat, matyt surašomos be teisininkų pagalbos. Anot Lietuvos atstovės EŽTT D.Jočienės, šiuo metu išrinktos Teismo teisėja, dažniausiai bylose prieš Lietuvą Teismas nustatydavo Konvencijos 5 bei 6 straipsnių pažeidimus. Tai pažeidimai, susiję su Konvencijos garantuojama teise į asmens laisvę ir saugumą bei garantijas sulaikymo atveju. Byla Šleževičius prieš Lietuvą iškėlė teisės į teismą per „įmanomai trumpiausią laiką“ įgyvendinimo problemą, byloje Daktaras prieš Lietuvą buvo konstatuotas „nepriklausomo ir nešališko“ teismo reikalavimo pažeidimas. Valašino byla prieš Lietuvą bei Puzino byla prieš Lietuvą iškėlė problemas dėl korespondencijos slaptumo principo garantavimo laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų atžvilgiu. Taip pat šiose bylose buvo nagrinėjamas įkalinimo sąlygų tinkamumo klausimas.
Tačiau iki šių dienų, Europos žmogaus teisių teismas nenustatė vadinamųjų absoliučių (fundamentalių) žmogaus teisių pažeidimų bylose prieš Lietuvą. Tai reiškia, kol kas nebuvo nustatyti Konvencijos straipsnių pažeidimai, kuriuose įtvirtintos teisės gali būti laikomos absoliučiomis teisėmis ir kurių pažeidimai yra ypač neigiamai vertinami demokratinės valstybės vertybių bei teisės viešpatavimo principo požiūriu.Ką naujo žada Europos Žmogaus teisių teismo reformaJau artimiausiais metais Europos žmogaus teisių teismas bus reformuojamas. Reformų kryptys paaiškėjo patvirtinus Europos žmogaus teisių konvencijos naujojo 14-ojo Protokolo projektą. Tai turėtų padėti išlaikyti Europos žmogaus teisių sistemos efektyvų funkcionavimą ateityje, tuo pačiu garantuojant ir efektyvią teisę kreiptis į šį tarptautinį teismą. Prieš Lietuvą šiuo metu yra užregistruota apie 600 pareiškimų, kurių Teismas dar nepradėjo nagrinėti. 34 valstybės, taip pat ir Lietuvos Respublika, balsavo už naująjį Konvencijos 14 Protokolo tekstą, įskaitant ir naujojo priimtinumo kriterijaus įvedimą. Naujasis kriterijus numato, kad Strasbūro teismas galės atmesti bet kurią peticiją, „jeigu pareiškėjas nepatyrė žymios žalos […]“. Kritikai teigia, kad „žymi žala“ yra neapibrėžta kategorija, kuri vieno pareiškėjo atžvilgiu gali būti vertinama 100 EUR, o kito pareiškėjo atžvilgiu ji gali siekti 10 000 EUR. Vis tik reikia pripažinti, jog žymios žalos kriterijus ne tik gerokai sutrumpins peticijų sąrašą, tačiau, mano manymu, privers žmones labiau pasitikėti nacionaliniais teismai. Reformos pagrindu šalims bus suteikiama galimybė sudarinėti taikius susitarimus bet kurioje proceso stadijoje. Šiuo metu tai yra įmanoma tik tada, kai Teismas priima sprendimą dėl pareiškimo priimtinumo. Ši procedūra turėtų taipogi palengvinti teismo dalią, tik šiuo atveju, skiriant kompensacijas.
Peticijų priimtinumo pagrindai Prieš pateikiant atskirų peticijų prieš Lietuvos Respubliką analizę bei konkrečių sprendimų turinį, tikslinga būtų trupai apžvelgti peticijų priimtinumo pagrindus.Daug Strasbūrą pasiekusių peticijų iš Lietuvos yra paskelbiamos nepriimtinomis. Dažniausiai tokios atmetamos peticijos priklauso vadinamajai „Komiteto formato“ bylų grupei, kuriose trijų teisėjų komitetas vienbalsiai priima sprendimą dėl peticijų nepriimtinumo, kitaip tariant jos nepraeina net pirmosios stadijos. Šiose bylose dažniausiai yra praleidžiamas griežtai tikrinamas šešių mėnesių nuo galutinio sprendimo, remiantis vidaus teise priėmimo terminas, taip pat paduodami skundai dėl valstybės vidaus administracinių, kvotos ir tardymo, teismo ar kitų institucijų ir pareigūnų veiksmų, kurie pažeidžia vidaus įstatymų nuostatas, bet ne Konvencijoje numatytas teises ir laisves (vadinamosios ketvirtosios instancijos bylos) ir panašiai. Buvusio Vyriausybės atstovo Europos žmogaus teisių teisme Gintaro Švedo duomenimis, 2002 m. balandžio pradžioje Europos žmogaus teisių teisme buvo daugiau kaip 100 įregistruotų ir apie 300 preliminarių pareiškimų prieš Lietuvą. Šios dienos skaičiavimais tokių yra per 600. Nuo Konvencijos įsigaliojimo iki Lietuvoje dienos Teismas pripažino nepriimtinais ir nenagrinėtais apie 300 pareiškimų. G. Švedo teigimu, pagal Teisme registruotų pareiškimų skaičių, tenkantį vienam milijonui valstybės gyventojų, Lietuvą lenkia tik Slovakija. 2000 metų duomenimis, milijonui Slovakijos gyventojų teko 52,6 įregistruoto pareiškimo, milijonui Lietuvos gyventojų – 50,8 pareiškimo. Statistika rodo, kad iš įregistruotų pareiškimų apie 90% Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta nepriimtinais ir išbraukia iš sąrašų.Taigi, apibendrinant galima iškirti tokias individualių peticijų priimtinumo sąlygas:1. Priimamos kiekvieno fizinio asmens, nevyriausybinės organizacijos ar grupės fizinių asmenų, teigiančių, kad yra pažeistos numatytos jų teisės, peticijos.2. Priimamos tik tokios peticijos, kurios paduodamos prieš konvenciją (ir/ar atitinkamą protokolą) pasirašiusią ir ratifikavusią valstybę, ir tik dėl faktų, kurie įvyko ratifikavus Konvenciją (Protokolą). Taigi peticijas galima pateikti tik dėl vėliau padarytų žmogaus teisių pažeidimų (ratione temporis principas).3. Nagrinėjamos tik peticijos dėl teisių ir laisvių, kurias garantuoja Konvencija ir jos Protokolai, pažeidimo (ratione materiae principas); reikia pabrėžti, kad daugelis socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių Konvencijoje nėra numatyta.4. Peticija gali laikytina tinkamai paduota, jeigu prieš paduodant ją buvo panaudotos visos valstybės nacionaliniuose teisės aktuose numatytos vidaus teisinės gynybos priemonės.5. Peticija gali būti paduota tik per 6 mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis nacionalinės institucijos sprendimas, netenkinantis asmens, kurio teisės, jo paties teigimu yra pažeistos.6. Peticija pripažįstama nepriimtina, jeigu ji yra anonimiška arba pagal savo esmę yra tapati Teismo jau anksčiau nagrinėtai peticijai, arba ji jau buvo pateikta nagrinėti kitai tarptautinei ginčų sprendimo institucijai, jei peticijoje nėra jokių naujų svarbių bylos duomenų.7. Nepriimtina pripažįstama ir aiškiai nepagrįsta peticija arba pateikta piktnaudžiaujant peticijos teise.
Priemonės, siekiant užkirsti kelią pažeidimamsPasak D.Jočienės, viena pagrindinių priemonių užkertant kelią galimiems Konvencijos pažeidimams – tai efektyvesnis Konvencijos nuostatų taikymas valstybės viduje. Ypač – nacionaliniuose teismuose. Tai, pasak D.Jočienės, akcentuoja ir naujai planuojama Teismo reforma. „Reikia siekti, kad Konvenciją taikytų ne tik Lietuvos Konstitucinis bei Lietuvos Aukščiausiasis teismai, bet ir žemesnės pakopos, ypač pirmosios instancijos teismai,“ – pabrėžia Lietuvos atstovė Europos žmogaus teisių teisme. Todėl, anot D.Jočienės, būtina toliau kelti teisėjų kvalifikaciją, versti į lietuvių kalbą Europos žmogaus teisių teismo sprendimus ir pan. Beje, Vyriausybės atstovė Europos žmogaus teisių teisme parengė specialią mokymo programą ir valstybės tarnautojams. Pagal ją paskaitos tarnautojams bus skaitomos jau nuo šių metų rudens. Taip pat būtinas ir pačios visuomenės švietimas, kad Europos žmogaus teisių teismą pasiektų tik pagrįstos ir profesionaliai parengtos individualios peticijos. Kita vertus, didele problema Lietuvoje tampa ir tai, kad skundą Teismui pateikę asmenys ir kurį laiką negaudami atsakymo kreipiasi į Vyriausybės atstovę su įvairiais nepagrįstais prašymais. Pvz., prašydami ar net reikalaudami paspartinti jų bylos nagrinėjimo procesą Teisme, įpareigoti Teismą pateikti jiems atsakymą ar priimti pakartotinai nagrinėti jų skundą ir pan. Tokie atvejai aiškiai įrodo, kad visuomenės švietimas šioje srityje yra būtinas, kaip ir advokatų kvalifikacijos šioje srityje kėlimas.
Bylų prieš Lietuvą pagal atitinkamus straipsnius analizėKankinimo uždraudimas Konvencijos 3 str. prasmeTikimybė, kad žmonės bus kankinami, patirs žeminantį elgesį ir baudimą, yra žymiai didesnė ten, kur jiems atimta laisvė. Būtent dėl šios priežasties 1987 m. buvo priimta Europos konvencija prieš kankinimus ar kitokį žiaurų žeminantį elgesį ir baudimą. Šios konvencijos pagrindu buvo įsteigtas Europos kankinimų prevencijos komitetas, kurio I-oje Generalinėje ataskaitoje buvo išsakyta mintis, jog blogas elgesys su sulaikytaisiais „ne tik kenkia aukai, bet žemina ir pareigūną, kuris taip elgiasi arba įpareigoja taip elgtis kitus“ (Žmogaus teisės, kuriomis naudojamės kasdien, padėjo rengti J.R. Jamieson. Vilnius: Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras. 1998. P. 29) Tačiau ne visi tarptautiniai standartai yra įtraukti į Europos žmogaus teisių konvenciją. Pastaroji nustato tik bazinius kriterijus, kuriais gali naudotis valstybės, siekiančios aukštesnių normų bei propaguojančios šiuolaikinį požiūrį į bausmę.Konvencijos 3 str. palieka daugiau laisvės Teismui, vertinančiam vieno ar kito atvejo priskyrimą kankinimams: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.“Remdamasis šiuo straipsnio pažeidimu peticiją prieš Lietuvą pateikė J. Valašinas , kuris buvo nuteistas 9m. laisvės atėmimu ir bausmę atliko Lukiškių kalėjime ir Pravieniškių sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Daugiausia priekaištų pareiškėjo peticijoje sulaukė būtent minėtoji Pravieniškių sustiprintojo režimo ir pataisos darbų kolonija, kur kaip pažeidžiančios Konvencijos 3 str. buvo įvardintos kalinių gyvenimo sąlygos – perpildytos kameros, antisanitarinės sąlygos, prastas maistas ir pan. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kadangi ši institucija dėjo visas pastangas minėtoms sąlygoms pagerinti, buvo vykdomas kapitalinis remontas bei reformos, Teismas konstatavo, kad ši skundo dalis neturėtų būti vertinama kaip pažeidžiantį Konvencijos 3-ąjį straipsnį. Tačiau peticijoje Valašinas skundėsi ne tik blogomis kalinimo sąlygomis, tačiau ir asmens apžiūra, žeminusia jo orumą, kurie ir buvo pripažinti nesuderinamais minėto Konvencijos straipsnio nuostatomis.J. Valašinas nurodė, jog gegužės 7d. atliktos jo asmens apžiūros metu jam buvo liepta nusirengti kolonijos darbuotojos akivaizdoje. Pareigūnas apžiūrą atliko be pirštinių, vėliau nenusiplovęs rankų tyrinėjo pareiškėjo maistą. Nors Vyriausybė nurodė abejojanti įvykio tikrumu, Teismo atstovai, lankydamiesi Lietuvoje, nustatė, jog pareiškėjo nurodyta moteris dirba kolonijoje ir jos dalyvavimas pažiūroje įmanomas tiek teorine, tiek praktine prasme. Taip pat išsiaiškinta, jog apžiūros po asmeninių susitikimų metu nuteistasis gali būti apžiūrimas nuogas. Savo sprendime Teismas sutiko, kad tokia apžiūra gali būti atliekama, tačiau faktas, kad proceso metu patalpoje buvo kitos lyties asmuo, pareiškėjo lytiniai organai ir maistas buvo liečiami nuogomis rankomis, demonstravo visišką nepagarbą ir žemino jo orumą, kuris galėjo jam sukelti dvasinių kančių. Tokiu atveju, Teismas Konvencijos 3 str. aiškino plačiąja prasme.
Teisės į laisvę ir saugumą Konvencijos 5 str. prasme pažeidimaiKonvencijos 5 str. įtvirtina žmogaus teisę ir laisvę į saugumą. Jau du kartus Teismas konstatavo, kad Lietuva pažeidė šio straipsnio 1 dalį. Tiek Jėčiaus , tiek Grauslio bylose reikšminga teisės į laisvę ir saugumą, jo sulaikymo ar suėmimo aspektu: „kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka:<…> kai asmuo sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, kad būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, kad jis padaręs tokį nusikaltimą gali pabėgti…“Analizuojant minėtas bylas, pastebėtina, jog abiem atvejais pareiškėjai skundėsi neteisėtu kardomuoju kalinimu (suėmimu). Be to, J. Jėčius laikėsi nuomonės, kad jo prevenciniam sulaikymui nuo 1996 m. vasario 8d. iki tų pačių metų kovo 14d. nebuvo pagrindo, nes tuo metu jam nebuvo iškelta baudžiamoji byla ir nebuvo nusikaltimų, nuo kurių padarymo jis turėjo būti sulaikytas. Vyriausybė pareiškėjo prevencinį sulaikymą grindė tuo metu galiojusia Baudžiamojo proceso nuostata (50 (1)str.), reglamentavusia sulaikymą siekiant užkardyti banditizmo ir pan. Veikų padarymą. Tačiau Konvencijos 5str. 1d. tikslas – asmens pristatymas kompetentingai teismo institucijai, įtariant jį padarius nusikaltimą (baudžiamosios bylos kontekste). Teismas nurodė, jog Konvencijos 5 str. 1d. įvardintos nuostatos „teisėtas pagrindas“ ir „įstatymo nustatyta tvarka“ iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos materialinių ir procesinių normų. Tačiau pažymėtina, jog pastarasis turi įsitikinti, ar vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, joje išreikštus bei implikuotus bendruosius principus. Šiuo atveju ypač svarbu laikytis bendrojo teisinio aiškumo principo, kuris reikalauja, kad pagal nacionalinę teisę laisvės atėmimo sąlygos būtų aiškiai apibrėžtos, o teisės taikymo pasekmės, kiek tai yra įmanoma – numatomos.Teismas šiose bylose konstatavo, kad Baudžiamojo Proceso kodekso norma nebuvo pakankamai apibrėžta, kadangi atsiliepimuose buvo gauti skirtingos teisėsaugos institucijų nuomonės šiuo klausimu. Todėl buvo konstatuota, kad ji nesuderinama ir su „teisėtumo reikalavimais“ pagal Konvencijos 5 str. 1 dalį. Teismas taipogi pabrėžė, kad praktika laikyti asmenį suimtą be konkretaus teisinio pagrindo, bet dėl aiškių normų, reglamentuojančių suimtojo padėtį, stokos, kai asmeniui gali būti atimta laisvė neribotam laikotarpiui be teisminės sankcijos, yra nesuderinama su teisinio aiškumo ir apsaugos nuo savavališkumo principais, kurie yra bendras Konvencijos ir teisės viršenybės koncepcijos bruožas. Taigi įstatymų spragos nacionalinėje teisėje tapo Konvencijos pažeidimo priežastimi, tad buvo konstatuota, jog šių asmenų kardomajam kalinimui nebuvo pateisinamų priežasčių, taigi buvo pažeista pareiškėjų teisė į laisvę ir saugumą, įtvirtintą Konvencijos 5 str. 1 dalyje.
Byloje Raišelis prieš Lietuvą , kaip ir Jėčius prieš Lietuvą byloje, buvo analizuojama prevencinio sulaikymo problema. Įdomu tai, kad būtent šioje byloje pirmą kartą Lietuvos Respublika pasiekė taikų susitarimą su peticijos pateikėju, pagal kurią Vyriausybė įsipareigojo sumokėti 12 000 litų kompensaciją. Europos žmogaus teisių konvencijos 39 str. yra numatyta, kad jeigu pavyksta pasiekti taikų susitarimą, Teismas išbraukia peticiją iš bylų sąrašo priėmęs sprendimą, kuriame glaustai išdėstomi faktai ir pasiektas susitarimas. Dėl sudaryto taikaus susitarimo Europos žmogaus teisių teismas išbraukė šią bylą iš savo sąrašų 2000 m. vasario 29 dieną.Stašaičio peticijoje prieš Lietuvą pastarasis skundėsi Konvencijos 5 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių pažeidimais (suėmimo neteisėtumas ir neturėjimas galimybės kreiptis į teismą dėl suėmimo teisėtumo patikrinimo). Europos žmogaus teisių teismas sprendimą šioje byloje priėmė 2002 m. kovo 21 d., nustatydamas Konvencijos 5 str. 1 d. pažeidimą (dėl peticijos pateikėjo suėmimo 1996 m. rugsėjo 21 d. – 1997 m. sausio 3 d., 1997 m. rugsėjo 23 d. – 1998 m. spalio 15 d. bei 1999 m. rugsėjo 30 d. – 2000 m. vasario 8 d. laikotarpiais), taip pat Konvencijos 5 str. 3 d. pažeidimą dėl pareiškėjo kardomojo kalinimo termino bei Konvencijos 4 str. pažeidimą. Dėl Konvencijos 5 str. (teisė į laisvę ir saugumą) 1 dalies pažeidimo, Europos žmogaus teisių teismas pabrėžė, kad peticijos pateikėjo laikymas suimtu be teismo sankcijos 1996 m. rugsėjo mėn. – 1997 m. sausio mėn. laikotarpiu pažeidžia Konvencijos 5 str. 1 d. Pasiremdamas byla Jėčius prieš Lietuvą, Teismas pabrėžė, kad analizuojant suėmimo “teisėtumo” klausimą, būtina nustatyti, ar toks suėmimas atitiko Konvencijos 5 str. 1 d. tikslą, kad niekam nebūtų apribota laisvė savavališkai. Teismo nuomone, pareiškėjo suėmimas 1996 m. rugsėjo mėn. – 1997 m. sausio mėn. laikotarpiu neturėjo teisinio pagrindo, todėl buvo neteisėtas Konvencijos 5 str. 1 d. požiūriu. Kitas asmens suėmimo laikotarpis – 1997 m. rugsėjo 23 d. – 1998 m. spalio 15 d. vėl iškėlė tą patį – suėmimo teisėtumo klausimą Konvencijos 5 str. 1 d. prasme. Teismo nuomone, suėmimas šiuo laikotarpiu, nesant teisėjo sankcijos, neatitinka “teisėtumo” principo, įtvirtinto Konvencijos 5 str. 1 d., todėl Stašaičio suėmimas šiuo laikotarpiu taip pat pažeidžia Konvencijos 5 str. 1 dalį. Ta pati Teismo išvada buvo padaryta ir dėl asmens suėmimo 1999 m. rugsėjo 30 d. – 2000 m. vasario 8 d. laikotarpiu, nes suėmimo nesankcionavo teismas, taip pat nebuvo kitų pagrindų suėmimui pateisinti. Todėl suėmimo šiuo laikotarpiu atžvilgiu taip pat buvo konstatuotas Konvencijos 5 str. 1 d. pažeidimas. Kaip minėta, toks Teismo sprendimas dėl asmens suėmimo neteisėtumo minėtais laikotarpiais, atsižvelgiant į Konvencijos 5 str. 1 d. praktikoje išvystytus principus, buvo visiškai tikėtinas. Savavališką asmens laisvės apribojimą ar laisvės apribojimą kitais pagrindais, nei numatyta Konvencijos 5 str., valstybės Konvencijos dalyvės negali pateisinti savo vidaus teisės nuostatomis. Aišku, šis principas siejasi ir su 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 27 str. nuostatomis, kurios draudžia remtis valstybės vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisinti pagal tarptautines sutartis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Pažymėtina ir tai, kad Konvencijos 5 str. 1 d. išvardintas asmens laisvės teisėtų apribojimų pagrindų sąrašas yra išsamus ir valstybės neturi teisės jo plėsti.Butkevičius prieš Lietuvą byloje, pareiškėjas savo peticiją grindė suėmimo neteisėtumu ir neturėjimu galimybės skųstis teismui dėl suėmimo teisėtumo patikrinimo (Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalys), taip nekaltumo prezumpcijos jo atžvilgiu pažeidimu (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Europos žmogaus teisių teismas 2002 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą šioje byloje, kuriame nustatė Konvencijos 5 str. 1 ir 4 dalių bei 6 str. 2 dalies pažeidimus. Kas liečia Konvencijos 5 str. 1 d. pažeidimą šioje byloje, vėl buvo analizuojamos suėmimo “teisėtumo” ir “numatyta įstatyme” sąlygos. Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 5 str. 1 d. nukreipia į vidaus teisę, kur valstybė turi pareigą nustatyti atitinkamas materialines ir procesines taisykles bei garantuoti, kad asmens laisvė nebūtų savavališkai varžoma (žr. byloje Stašaitis prieš Lietuvą aukščiau pateiktą analizę). Kadangi asmuo buvo suimtas be teisėjo sankcijos, taip pat nebuvo kitų “teisėtų” asmens suėmimo pagrindų, Teismas nustatė 5 str. 1 d. pažeidimą (1997 m. lapkričio 30 d. – 1997 m. gruodžio 8 d. suėmimo bei 1997 m. gruodžio 31 d. – 1998 m. sausio 8 d. suėmimo laikotarpių atžvilgiu).Suėmimo trukmėKonvencijos 5 str. 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.“ Teisių pažeidimais pagal minėto straipsnio dalį, analizuojant skubaus pristatymo teisėjui ar kitam pareigūnui prasme, skundėsi J. Jėčius, A. Grauslys ir A. Graužinis. Tačiau visose trijose bylose Teismas pažeidimų nenustatė.Tuo tarpu vertinant šio straipsnio pažeidimą suėmimo trukmės atžvilgiu reikšmingiausia byla yra Jėčius prieš Lietuvą, kurioje buvo vertinamas pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 1996 m. kovo 14d. iki 1997 m. birželio 9d. (iš viso 14 mėnesių ir 26 dienų) laikotarpis Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies prasme. Pasak Teismo besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pratęstas tik esant aiškioms tikro viešo intereso apraiškoms, kuris įvertinus nekaltumo prezumpciją, nusveria teisę į laisvę. Tokiais atvejais buvo pažeidimas ar ne sprendžiama atsižvelgiant į nacionalinių teisminių institucijų sprendimuose dėl prašymų paleisti iš suėmimo pateiktų motyvų. Tolesnio laisvės atėmimo pateisinimui nepakanka vien pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Byloje Jėčius prieš Lietuvą vienintelės prokuratūros nurodytos kardomojo kalinimo priežastys buvo nusikaltimo sunkumas ir surinktų prieš pareiškėją įrodymų svarumas. Nusikaltimo sunkumo (nužudymas) motyvacija gali pateisinti pareiškėjo suėmimą tik iš pradžių, bet ne laikant jį suimtą beveik 15 mėnesių. Dėl šių priežasčių Teismas konstatavo Konvencijos 5 str. 3d. pažeidimą.
Efektyvi pareiškėjo suėmimo teisėtumo kontrolėNagrinėjant efektyvios pažeidimo teisėtumo kontrolės klausimą esminis yra Konvencijos 5 str. 4 dalis, nurodanti, kad „kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti. Taigi šis straipsnis suteikia sulaikytiems ar suimtiems asmenims teisę į procesinių ar materialinių sąlygų, kurios yra esminės jų laisvės atėmimo „teisėtumui“ Konvencijos prasme, peržiūrėjimą. Tai reiškia, kad teismas turi ne tik išnagrinėti, ar buvo laikomasi vidaus teisės procesinių normų, bet ir spręsti įtarimo, kuriuo grindžiamas sulaikymas, pagrįstumą bei tikslo, kurio siekiama atimant asmeniui laisvę, teisėtumą. Aptariama Konvencijos nuostata neužtikrina teisės skųsti sprendimus, kuriais skiriamas ar pratęsiamas suėmimas, bet teisminio organo įsikišimas bent vienoje instancijoje turi atitikti 5 str. 4 dalies garantijas.Byloje Jėčius prieš Lietuvą, apygardos teismas savo sprendimuose, sankcionuojančiuose pareiškėjo kardomąjį kalinimą, nedarė nuorodos į jo nusiskundimus dėl suėmimo neteisėtumo. Šio klausimo nenagrinėjo ir Apeliacinis teismas bei Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyrius, remdamiesi iki 1999 m. sausio 1d. galiojusia Baudžiamojo proceso 372 str. 4 dalimi (negali būti skundžiamos teismų priimtos <…> nutartys dėl <…> kardomosios priemonės paskyrimo, pakeitimo ir panaikinimo…) Dėl šių priežasčių Teismas nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė ginčyti procesines ir materialines sąlygas, esmines jo kardomojo suėmimo teisėtumui.Kitoje byloje Graužinis prieš Lietuvą taip pat konstatuotas Konvencijos 5str. 4 dalies pažeidimas, tačiau jis šiek tie kitokio pobūdžio negu aptartasis atvejis. Šioje byloje Teismas pabrėžė, kad sprendžiant laisvės atėmimo „teisėtumo“ klausimą nacionaliniuose teismuose, procesas turi būti rungtyniškas ir visada užtikrinti šalių – prokuroro ir suimtojo – lygybę. Atsižvelgiant į aplinkybes, jog buvo sprendžiamas pareiškėjo laisvės klausimas, taip pat į laiko tarpą tarp įvairių sprendimų bei į kardomojo kalinimo pakeitimą, pareiškėjo dalyvavimas dėl ikiteisminio suėmimo buvo būtinas (tam, kad būtų sudaryta galimybė pareiškėjui suteikti advokatui pakankamą informaciją). Kadangi tokios garantijos jam nebuvo suteiktos, buvo konstatuotas Konvencijos 5 str. 4 dalies pažeidimas.Stašaičio bylos prieš Lietuvą atžvilgiu pažymėtina tai, kad toks Europos žmogaus teisių teismo sprendimas šioje byloje tikrai nebuvo netikėtas ar buvo staigmena Lietuvai ar bent jau valstybės teisėsaugos pareigūnams. Žmogui, bent kiek išmanančiam Europos žmogaus teisių teismo praktiką, buvo gana suprantama, kad šios bylos baigtis yra aiški ir kad sprendimas gali būti tik toks, koks jis ir yra. Ypač tai ryšku Konvencijos 5 str. 4 d. požiūriu dėl teisės kreiptis į teismą, kad šis priimtų sprendimą dėl asmens sulaikymo ar suėmimo teisėtumo, o neteisėto sulaikymo atveju – dėl asmens paleidimo, taip pat ir dėl asmens laisvės apribojimo tik teisėjo sankcijos pagrindu (Konvencijos 5 str. 1 d.). Asmens laikymas suimtu be teisėjo sankcijos byloje numatytą laiką yra nepateisinamas pagal Konvencijos 5 str. taikymo praktiką ir negali būti aiškinamas kaip “skubus pristatymas teisėjui” šio straipsnio 3 d. prasme. Dėl šių dviejų aspektų Europos žmogaus teisių teismas yra išvystęs aiškias taisykles, kurių valstybei Konvencijos dalyvei privalu laikytis.Kaip ir byloje Stašaitis prieš Lietuvą, dėl suimto asmens teisės kreiptis į teismą pagal Konvencijos 5 str. 4 d. Butkevičius prieš Lietuvą byloje buvo konstatuota tai, kad nurodytais asmens suėmimo laikotarpiais (1997 m. lapkričio 30 d. – 1997 m. gruodžio 8 d. bei 1997 m. gruodžio 31 d. – 1998 m. sausio 8 d.) Lietuvos teismai nepateikė aiškaus ir pagrįsto atsakymo į pareiškėjo skundus dėl jo suėmimo neteisėtumo, todėl pareiškėjui nebuvo suteiktos Konvencijos 5 str. 4 d. numatyta garantija.Ši ypač didelį visuomenės susidomėjimą sukėlusi byla buvo aptarinėjama dar ir dėl to, kad byloje figūravo garsių politikų ir aukštų teisėsaugos pareigūnų pavardės. Europos žmogaus teisių teismas pabrėžė, kad tuometinio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pareiškimai apie peticijos pareiškėjo kaltę dar iki teismo nuosprendžio priėmimo skatina visuomenę laikyti Butkevičių kaltu ir gali būti aiškinama kaip kišimasis į kompetentingų teismų bešališką veiklą. Šis Teismas nustatė, kad Seimo pirmininko pareiškimai, kad “nėra abejonių, kad pareiškėjas paėmė pinigus už teisines paslaugas, todėl jis yra “kyšio paėmėjas” sudarė sąlygas, kad Seimas duotų sutikimą dėl peticijos pateikėjo kaip Seimo nario neliečiamybės statuso panaikinimo ir jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tuometinio Generalinio prokuroro K. Pėdnyčios pareiškimai, pvz., “kaltės įrodymų yra pakankamai” bei “nusikaltimas, kaip bandymas sukčiauti” Europos žmogaus teisių teisme buvo įvertinti kaip duodantys pagrindo susirūpinti.
3.3. Teisės į teisingą bylos nagrinėjimą teisiniai aspektai3.3.1. Teisės į nepriklausomą ir bešališką teismą pažeidimasObjektyvų teisminį tiek civilinių tiek ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą garantuoja Konvencijos 6 straipsnis. Dėl šio straipsnio Teisme sulaukiama daugiausia skundų. Pirmoji šio straipsnio dalis skelbia: kai yra sprendžiamas tam tikro asmens pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą… teisingai išnagrinėtų… nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Šios dalies pažeidimus skundėsi ir H. Daktaras . Pareiškėjas skundėsi nagrinėjusio bylą teismo šališkumu, kadangi tuometinis Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas pats surašė kasacinį teikimą dėl nuosprendžio peržiūrėjimo ir pats sudarė teisėjų kolegiją. Pažymėtina, jog tai visiškai atitiko tuo metu galiojusius Lietuvos įstatymus. Šioje byloje Teismas priminė, kad Konvencijos 6str. 1 dalyje įtvirtintas bešališkumo reikalavimas turi du aspektu:1. Subjektyvųjį – nei vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas;2. Objektyvųjį – teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę.Europos žmogaus teisių teismas laikėsi nuomonės, kad subjektyvusis teismo bešališkumo kriterijus byloje nebuvo pažeistas, tačiau, vertinant objektyviuosius aspektus, buvo nustatyta, kad yra realių faktų, keliančių abejonę teisėjų nepriklausomumu. Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas ėmėsi ne tik prokuroro vaidmens, tačiau ir greta savo organizacinių ir vadybinių funkcijų sudarė teismą. Taigi, Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus nusprendė, kad buvo pažeistas objektyvusis nešališkumo reikalavimas.Teismas šioje byloje laikėsi nuomonės, kad Konvencijos 6 str. 1 dalies pažeidimo nustatymas yra pats savaime teisingas atlyginimas, todėl jokios sumos dėl padarytos žalos nebuvo priteistos.Birutis ir kiti prieš Lietuvą peticijoje peticijos pateikėjai skundėsi Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimais (nuteisimas remiantis įslaptintų liudytojų parodymais bei teisės į teisingą teismą ir teisės apklausti liudytojus pažeidimas). Europos žmogaus teisių teismas 2002 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą šioje byloje, kuriame vienbalsiai konstatavo Konvencijos 6 str. 1 d. bei 6 str. 3 d. d punkto pažeidimus. Atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. taikymo praktiką galima teigti, kad šių pažeidimų lietuviškoje peticijoje konstatavimas, vėl gi, buvo visiškai tikėtinas. Šiuo atveju galima kelti klausimą dar ir dėl to, kodėl LR Baudžiamojo proceso kodekso normos tiek ilgai nebuvo pakeistos, kad suteikti teisę užduoti klausimus įslaptintiems liudytojams, tuo labiau, kad Europos žmogaus teisių teismo pozicija šiuo klausimu buvo pakankamai aiški. Jei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 317(1) straipsnis būtų buvęs pakeistas anksčiau ir suteikęs teisę užduoti klausimus įslaptintam liudytojui, ko gero, ši byla nebūtų pasiekusi Europos žmogaus teisių teismo. Byla įdomi tuo, kad klausimas dėl įslaptintų liudytojų naudojimo teisėtumo Lietuvos baudžiamajame procese buvo nagrinėjamas lietuviškose peticijoje Europos žmogaus teisių teisme pirmą kartą. Strasbūro teismas nurodė, kad teismo posėdžiai yra vieši ir tai yra Konvencijos taikymo praktikoje išvystyta taisyklė, iš kurios tik tam tikrais atvejais yra leidžiamos išimtys. Tačiau bet kokiu atveju minėtos išimtys neturi pažeisti kaltinamojo gynybos teisių. Konvencijos 6 str. 3 d. d punktas reikalauja, kad kaltinamajam būtų sudarytos sąlygos apklausti kaltinimo liudytojus ir užduoti jiems klausimus. Šioje byloje buvo pastebėta, kad nors šis principas ir gali turėti išimčių, šios išimtys jokiu būdu negali pažeisti asmens gynybos teisių. Byloje Birutis ir kiti prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teismas nustatė, kad nei pareiškėjams, nei jų advokatams nebuvo sudarytos sąlygos užduoti klausimus įslaptintiems liudytojams. Be to, Lietuvos teismai nenagrinėjo ir klausimo, kokiu būdu ir aplinkybėmis buvo gauti įslaptintų liudytojų parodymai. Šie parodymai iš esmės buvo tik perskaityti viešai teismo salėje ir jais buvo remiamasi nuteisiant pirmąjį ir antrąjį pareiškėją. Tokie veiksmai nėra suderinami su kaltinamųjų gynybos teisėmis bei jų teise į teisingą bylos nagrinėjimą teisme, kaip tai numato Konvencijos 6 str. 1 d bei šio straipsnio 3 dalies d punktas. Todėl Europos žmogaus teisių teismas vienbalsiai konstatavo Konvencijos 6 str. 1 d. bei šio straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimus. Šioje byloje nebuvopriteista jokių sumų, nes pareiškėjai nepateikė finansinių reikalavimų.3.3.2. Įmanomai trumpiausias laikas bylai išnagrinėtiBylose prieš Lietuvą A. Grauslys ir A. Šleževičius taip pat skundėsi Konvencijos 6 str. 1 dalies pažeidimu, tačiau visiškai kitu aspektu – „Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens <…> pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad byla per įmanomai trumpiausią laiką <…> išnagrinėtų teismas.“Pagal Teismo praktiką, bylos nagrinėjimo trukmės priimtinumas vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų elgesį tiriant bylą. Nors Teismas ir pripažino, kad A. Grauslio byla nacionaliniu lygiu galėjo turėti sudėtingų bylų grupei priskiriamų požymių, tačiau jis pažymėjo, kad „nacionalinės valdžios institucijos šios bylos bylos tyrimo neatliko nei stropiai, nei ir kruopščiai“. Kadangi A. Grauslio byla nacionaliniu lygiu truko daugiau nei penkis metus, teisminis nagrinėjimas ne kartą buvo atidėtas ar nutrauktas dėl teisėsaugos institucijų neveikimo, Europos žmogaus teisių teismas konstatavo, kad Lietuva pažeidė Konvencijos 6 str. 1dalį.Tuo tarpu, aptariant A. Šleževičiaus bylos aplinkybes, pabrėžtina, jog per daugiau nei ketverius metus ji taip ir nebuvo išnagrinėta nei viename Lietuvos teisme. Generalinė prokuratūra baudžiamąją byla ekspremjerui iškėlė 1996 m. pradžioje, kaltinant jį sukčiavimu, dokumentų klastojimu, piktnaudžiavimu tarnyba. Trejus metus šią bylą bandė išnagrinėti Vilniaus apygardos teismas. Įvyko keliolika teismo posėdžių, byla du kartus buvo grąžinta tardymui papildyti, buvo kreiptasi net į Konstitucinį teismą. Vyriausybės argumentų dėl trumpesnio formalaus bylos proceso nepakako – Europos žmogaus teisių teismas nustatė, kad tyrimas tęsėsi keturis metus du mėnesius ir dvidešimt penkias dienas. Tačiau ilgas bylos nagrinėjimas dar negarantuoja pergalės Strasbūro teisme. Net ir aštuonerių metų nagrinėjimo terminas gali būti pripažintas pagrįstu, jei byla sudėtinga ir buvo nagrinėta keliose instancijose. Tačiau Teismas A. Grauslio precedento pagrindu nustatė, kad vietos valdžios institucijos veikė neatsakingai: tyrimas nebuvo atliktas stropiai ir kruopščiai, kas leido priimti sprendimą dėl Konvencijos 6 str. 1 dalies pažeidimo.
Nekaltumo prezumpcijos pažeidimaiButkevičiaus prieš Lietuvą byloje, nagrinėjant nekaltumo prezumpcijos principą, numatytą Konvencijos 6 str. 2 d., Europos žmogaus teisių teismas pabrėžė, kad šį principą gali pažeisti ne tik teisėjas ar teismas, bet ir kiti valdžios pareigūnai. Teismas dar kartą pabrėžė, kad bet kokie valdžios atstovų pareiškimai turi būti vertinami atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, buvusias tokių pareiškimų darymo metu. Teismo nuomone, abiejų pareigūnų tikslas darant atitinkamus viešus pareiškimus pareiškėjo atžvilgiu buvo informuoti visuomenę apie inkriminuojamus jam nusikaltimus. Tačiau Teismas mano, kad Seimo Pirmininko išsakyta vieša pozicija dėl to, kad peticijos pateikėjas yra “kyšio paėmėjas” gali būti aiškinama, kad Seimo pirmininko nuomone, asmuo įvykdė nusikaltimą, kuriuo jis dar tik buvo kaltinamas. Be to, tokie pareiškimai apie peticijos pateikėjo kaltę buvo daromi ne vieną kartą, skatinant visuomenę iš anksto tikėti šio asmens kaltumu, nelaukiant teismo nuosprendžio šiuo klausimu. Todėl tokie išankstiniai pareiškimai apie kaltę be teismo sprendimo pažeidžia Konvencijos 6 str. 2 d. įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.
Teisės į privatų gyvenimą pažeidimas Konvencijos 8 str. prasmeKonvencijos 8 str. įtvirtina svarbią asmens teisę į privatumą: „1. Kiekvienas turi teisę, kad būtų gerbiamas jo <…> susirašinėjimo slaptumas.2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir <…> kai tai būtina demokratinėje visuomenėje <…> siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams…“J. Valašinas peticijoje kaltino laisvės atėmimo įstaigos administraciją jo susirašinėjimo slaptumo teisės pažeidimu. Pareiškėjas nurodė, kad kolonijos administracija ne tik delsė išsiųsti jo laiškus Europos žmogaus teisių teismui, tačiau ir cenzūravo juos. Teismas savo sprendime nurodė, kad pagal Konvencijos 8 str., pareiškėjo korespondencija gali būti tikrinama tik esant trims sąlygoms: įstatymų nustatytam pagrindui, siekiant užkirsti kalią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams bei tokiais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje. Teismas iškėlė abejonę dėl būtinybės kontroliuoti Valašino susirašinėjimą ir konstatavo Konvencijos 8 str. pažeidimą. Puzino peticija prieš Lietuvą buvo paskelbta iš dalies priimtina 2000 m. kovo 14 d. dėl Konvencijos 8 straipsnyje garantuojamo korespondencijos slaptumo principo pažeidimo. Peticijos autorius teigė esąs ir kitų Konvencijos straipsnių (3, 7, 8 ir 12) auka, tačiau Teismas šią peticijos dalį paskelbė nepriimtiną dėl jos aiškaus nepagrįstumo (Konvencijos 35 str. 3 d. pagrindu). Europos žmogaus teisių teismas sprendimą šioje byloje priėmė 2002 m. kovo 14 d. ir nustatė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str. įtvirtintą korespondencijos slaptumo principą. Lietuva taip pat privalo sumokėto pareiškėjui 300 eurų neturtinei žalai atlyginti. Pažeidimas buvo nustatytas dėl to, kad kalėjimo administracija atplėšė šiam asmeniui siųstus laiškus, gautus iš Baltijos jūros valstybių tarybos demokratinių institucijų ir žmogaus teisių komisaro (1998 m. spalio 16 d.), Europos žmogaus teisių komisijos sekretoriato (1998 m. spalio 21 d.), taip pat pareiškėjo žmonos jam siųstus laiškus. Pažymėtina tai, kad Seimo kontrolierius, tyręs pareiškėjo skundą, nustatė, kad laiškas, gautas iš Baltijos jūros valstybių tarybos buvo atplėštas, tačiau kontrolieriaus nuomone, vis dėlto, tam tikrais atvejais valstybė turi teisę cenzūruoti kalinių susirašinėjimą. Tačiau Europos žmogaus teisių teismas nepasekė Seimo kontrolieriaus pozicija ir konstatavo, kad įsikišimas į korespondencijos slaptumo principą gali būti pateisinamas tik Konvencijos 8 str. 2 dalyje nustatytais pagrindais, kai įsikišimas yra “numatytas įstatyme”, atitinka siekiamą teisėtą tikslą ir yra būtinas demokratinėje visuomenėje tokio tikslo pasiekimui. Europos žmogaus teisių teismas pasirėmė jau minėtos bylos Valašinas prieš Lietuvą sprendimu. Teismo nuomone, kalinių korespondencijos cenzūravimas Lietuvoje turi teisinį pagrindą, t.y., tokią galimybę įtvirtina LR Pataisos darbų kodekso 41 str., aptariamas cenzūravimas gali būti aiškinamas kaip turintis ir teisėtą tikslą “užkirsti kelią nusikaltimams ir pažeidimams”, tačiau nebuvo pateiktą jokių įrodymų Teismui, kad toks įsikišimas buvo “būtinas demokratinėje visuomenėje” Konvencijos 8 str. 2 d. prasme šiuo konkrečiu atveju. Todėl Europos žmogaus teisių teismo nuomone, Konvencijos 8 straipsnis dėl teisės į pagarbą korespondencijos slaptumui yra pažeistas.
Išvados1. Kai kurios pralaimėtos bylos iš esmės iliustruoja faktą, kad Konvencijos ratifikavimo metu 1995 m. balandžio 27 d. Lietuvos teisės normos ne visiškai atitikimo Konvencijoje numatytus žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartus. Tai yra, Lietuvos vidaus teisė nebuvo visiškai suderinta su Konvencijos reikalavimais arba tam tikri Konvencijoje numatyti principai nebuvo taikomi Lietuvoje. 2. Kita dalis lietuviškų bylų, kuriose yra priimti galutiniai sprendimai, iškelia jau ne Lietuvos teisės aktų nuostatų atitikimo Konvencijai klausimą, bet Konvencijos nuostatų praktinio taikymo problemas. Jei pirmosiose peticijose prieš Lietuvą dažniausiai buvo nustatomi pažeidimai dėl Lietuvos Respublikos įstatymų netobulumo, tai vėlesnėse bylose vyrauja netinkamo įstatymų taikymo bei Konvencijos normų bei jos taikymo praktikos neišmanymo atvejai. Nors Lietuvos teisės normos šiuo atveju gali būti laikomos kaip atitinkančios Konvencijoje numatytus standartus, problemas kelia šių standartų praktinis realizavimas. 3. Gerinant ir tobulinant Konvencijos reikalavimų realizavimą praktikoje, reikėtų ne tik toliau tęsti teisėjų mokymo procesą, tačiau organizuoti atitinkamus mokymus Konvencijos bei jos taikymo praktikos klausimais tiek prokurorams, tiek policijos, tiek laisvės atėmimo įstaigų pareigūnams, kitiems valstybės tarnautojams bei pareigūnams, dirbantiems su žmogaus teisėmis susijusiose srityse. Be to, reikėtų daugiau dėmesio skirti Lietuvos valdžios ir valdymo institucijų bei visuomenės informavimui apie Europos žmogaus teisių teisme priimtus sprendimus prieš Lietuvą, jų turinį bei bylos aplinkybes, atkreipiant dėmesį į Lietuvos teisės aktų ar jų taikymo praktikos ydingumą.
4. Neramina ir tas faktas, kad tam tikros Lietuvos teisės normos dar iki šiol nėra suderintos su Konvencijos reikalavimais. Visų pirma problematiški atrodo Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytų baudų dydžiai. Kyla klausimas, ar skiriant pagal ATPK baudas nuo 3 iki 10 ar net 25 tūkstančių litų ir pan., neturėtų būti suteiktos asmenims procesinės garantijos, numatytos Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje. Nepaisant to, kad šios garantijos yra taikomos baudžiamojoje teisėje, Europos žmogaus teisių teismo praktika rodo, kad tokio dydžio baudas Europos žmogaus teisių teismas kvalifikuoja (atsižvelgiant į šalies gyventojų pragyvenimo lygį) kaip kriminalines bausmes, nepriklausomai nuo to, kokiai teisės šakai nacionalinis įstatymų leidėjas priskiria tokias baudas, ypač tais atvejais, kai piniginė bauda gali būti pakeista administraciniu areštu. Garantijų galiojantis ATPK kol kas nenumato, be to, kyla kitas pagrįstas klausimas dėl asmens teisės į teismą garantavimo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi kodekse minimas labai gausus ratas pareigūnų, turinčių teisę nagrinėti bylas, vargu ar atitinka kiekvieno asmens “teisę į teismą” Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme. Belieka tikėtis, kad naujasis ATPK tai išspręs, nors iš šiandieninių darbų to nesimato. Galima rasti ir kitų Lietuvos procesinės teisės normų nuostatų, kurios vis dar iki šiol kelia rimtų abejonių dėl jų atitikimo Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. reikalavimus. Šiuo požiūriu galimos dvi išvados: pirma, galima sudaryti darbo grupę, kuri dar kartą išanalizuotų Lietuvos teisės normų atitikimo Konvencijai klausimą ir pateiktų praktines rekomendacijas dėl šių normų tobulinimo; antra, didesnį dėmesį skirti teisės aktų priėmimo ar jų pakeitimo ir papildymo procesams, kurių metu priimamų ar keičiamų teisės aktų nuostatos būtų derinamos su Konvencijos reikalavimais. Ir, aišku, reikėtų nepamiršti ir valstybės politikų, pareigūnų bei tarnautojų mokymo Europos žmogaus teisių konvencijos klausimais, o visuomenę nuolat šviesti apie Europos žmogaus teisių teisme priimamus sprendimus, jų turinį ir specifiką, siekiant išvengti klaidingos visuomenės pozicijos Europos žmogaus teisių teisme priimamų sprendimų prieš Lietuvą atžvilgiu.Naudotos literatūros sąrašas:1. Arlauskienė A. Lietuva Strasbūre jau pralošė 422 tūkstančius litų. Lietuvos žinios, 2002 m. balandžio mėn. Nr. 74 (10201).2. Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimai bylose prieš Lietuvos Respubliką. 1997 01 01-2001 01 01. Sudarytojai: Švedas G., Milašiūtė V. Vilnius:TCI. 2001. 3. Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimai bylose prieš Lietuvos Respubliką 2001 01 01-2002 01 01. Sudarytojai: Švedas G., Milašiūtė V. Vilnius:TCI. 2001. 4. Jočienė D. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Eugrimas, Vilnius, 2001.5. Katuoka S. Policija ir žmogaus teisės. Vilnius:ET informacijos centras. 1998.6. Kūris P. Europos žmogaus teisių konvencijos įtaka Lietuvos Respublikos įstatymams. Lietuvos teisės tradicijos. Justitia, Vilnius, 1997.7. Kūris P. Lietuva ir Europos žmogaus teisių teismas//Mokslas ir gyvenimas. Vilnius. 1998. Nr. 7.8. Kūris P. Mokslinis vertimo redaktorius knygoje Berger. V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Žodis skaitytojui. Vertimas į lietuvių kalbą. “Pradų” leidykla, 1997.9. Paksas A. Tarptautinės ir nacionalinės žmogaus teisių gynimo institucijos. Vilnius:LTU.2000.10. Pumputis A. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos įgyvendinimo mechanizmas. Vilnius: LTA. 2000.11. Pumputis A., Birmontienė T., Žilys J. ir kt. Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė. Vilnius:LTU. 2003.12. Pumputis A., Birmontienė T., Žilys J. ir kt. Konstitucinė teisė. Vilnius:LTU.2002.
Interneto puslapiai:www.lrs.ltwww.tm.ltwww.echr.coe.int/hudoc
Priedas Nr.1EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMASPareiškimai prieš Lietuvą – statistika(pagal proceso stadiją)
I. SPRENDIMAI (dėl bylos esmės)Strasbūro Teismas yra priėmęs 19 sprendimų dėl bylos esmės dėl šių pareiškimų:1. a. Byla Jėčius prieš Lietuvą, Bylos Nr. 34578/97; b. Nustatytos problemos: suėmimo ir prevencinio sulaikymo neteisėtumas, sulaikymo trukmė ir neturėjimas galimybės skųstis teismui dėl suėmimo neteisėtumo – Teismo sprendimas: Europos žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnio (teisė į laisvę) 1, 3 ir 4 dalių pažeidimai; c. Priteista pareiškėjui iš Vyriausybės: 60,000 Lietuvos litų (LTL) žalos ir 40,000 LTL bylinėjimosi išlaidų.
2. a. Grauslys prieš Lietuvą, Nr. 36743/97; b. Suėmimo neteisėtumas, neturėjimas galimybės skųstis teismui dėl suėmimo neteisėtumo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė – Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalių ir 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teismą per pagrįstus laiko terminus) pažeidimai; c. 40,000 LTL žalos ir 20,000 LTL bylinėjimosi išlaidų.
3. a. Graužinis prieš Lietuvą, Nr. 37975/97; b. Neturėjimas galimybės skųstis teismui dėl suėmimo neteisėtumo – Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies pažeidimas; c. 5,000 LTL žalos ir 3,000 LTL bylinėjimosi išlaidų.
4. a. Daktaras prieš Lietuvą, Nr. 42095/98; b. Teismo bešališkumo nebuvimas – Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į bešališką teismą) pažeidimas; c. Nepasitvirtinęs pareiškėjo skundas, nagrinėtas iš esmės: nekaltumo prezumpcija – nebuvo Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pažeidimo; d. Priteista pareiškėjui iš Vyriausybės: 0 LTL žalos ir 10,354 LTL bylinėjimosi išlaidų.
5. a. Raišelis prieš Lietuvą, Nr. 37195/97; b. Prevencinio sulaikymo neteisėtumas; c. Pareiškimas išbrauktas iš Teismo bylų sąrašo, šalims pasiekus taikų susitarimą.
6. a. Valašinas prieš Lietuvą, Nr. 44558/98; b. Žeminantis elgesys Pravieniškių kolonijoje – Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas; c. Pareiškėjo susirašinėjimo su Strasbūro institucijomis cenzūra – Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas; d. Nepasitvirtinę pareiškėjo skundai, nagrinėti iš esmės: bendrų įkalinimo sąlygų žeminantis pobūdis (Konvencijos 3 straipsnis) bei pareiškimo teisės apribojimas (Konvencijos 34 straipsnis);
e. Priteista pareiškėjui iš Vyriausybės: 6000 LTL žalos ir 1693 LTL papildomų bylinėjimosi išlaidų (Teismas pats buvo apmokėjęs dalį pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų).7. a. Šleževičius prieš Lietuvą, Nr. 55479/00; b. Baudžiamosios bylos tyrimo trukmė (teisė į teismą per pagrįstus laiko terminus) – Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas; c. Priteista pareiškėjui iš Vyriausybės: 30,000 LTL žalos ir 70,000 LTL bylinėjimosi išlaidų.
8. a. Sipavičius prieš Lietuvą, Nr. 49093/99; b. Nenustatyta Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą teismą ir gynybos teisės) pažeidimo dėl pareiškėjo skundo apie kaltinimų perkvalifikavimą pirmosios teisme.
9. a. Puzinas prieš Lietuvą, Nr. 44800/98; b. Kalinio susirašinėjimo cenzūra –Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas (žr. taip pat Valašino bylą); c. Priteista pareiškėjui iš Vyriausybės 300 eurų žalos.
10. a. Stašaitis prieš Lietuvą, Nr. 47679/99; b. Suėmimo neteisėtumas, suėmimo trukmė ir neturėjimas galimybės skųstis teismui dėl suėmimo neteisėtumo – Konvencijos 5 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių pažeidimai; c. Priteista pareiškėjui iš Vyriausybės: 21,700 eurų žalos ir 8,700 eurų bylinėjimosi išlaidų.
11. a. Butkevičius prieš Lietuvą, Nr. 48297/99; b. Suėmimo neteisėtumas ir neturėjimas galimybės skųstis teismui dėl suėmimo neteisėtumo –Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimai;c. nekaltumo prezumpcija –Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pažeidimas; d. Priteista pareiškėjui iš Vyriausybės: 5,700 eurų žalos ir 2,900 eurų bylinėjimosi išlaidų.
12. a. Byla, Birutis ir Janutėnas prieš Lietuvą, Nr. 47698/99 ir 48115/99; b. Nuteisimas remiantis įslaptintų liudytojų parodymais –Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimai (teisė į teisingą teismą ir gynybos teisė apklausti liudytojus); c. Teismas nesprendė žalos atlyginimo klausimo, nes pareiškėjai nepateikė reikalavimų šiuo atžvilgiu.
13. a. Jasiūnienė prieš Lietuvą, Nr. 41510/98; b. Teismo sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo neįvykdymas – Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (teisė į teismą) ir Konvencijos 1 papildomojo protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga);c. Priteista pareiškėjui iš Vyriausybės: 9,000 eurų žalos ir 3,365 eurų bylinėjimosi išlaidų.
14. a. Meilus prieš Lietuvą, Nr. 53161/99; b. Baudžiamosios bylos tyrimo trukmė (teisė į teismą per pagrįstus laiko terminus) – Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas;c. 5 000 eurų neturtinės žalos ir 5 000 eurų bylinėjimosi išlaidų.
15. a. Siaurusevičius prieš Lietuvą, Nr. 50551/99;b. Teisės į teismą (kasaciją) apribojimas – Konvencijos 6 straipsnis;c. Pareiškimas išbrauktas iš Teismo bylų sąrašo, šalims pasiekus taikų susitarimą.
16. a. Girdauskas prieš Lietuvą, Nr. 70661/01; b. Baudžiamosios bylos tyrimo trukmė (teisė į teismą per pagrįstus laiko terminus) – Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas; c. 4 000 eurų neturtinės žalos ir 4 000 eurų bylinėjimosi išlaidų.
17. a. Grudikis prieš Lietuvą, Nr. 65663/01 b. Baudžiamosios bylos tyrimo trukmė – Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (teisė į teismą per pagrįstus laiko terminus);c. Pareiškimas išbrauktas iš Teismo bylų sąrašo, šalims pasiekus taikų susitarimą.
18. a. Gadliauskas prieš Lietuvą, Nr. 62741/00;b. Baudžiamosios bylos tyrimo trukmė – Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (teisė į teismą per pagrįstus laiko terminus);c. Pareiškimas išbrauktas iš Teismo bylų sąrašo, šalims pasiekus taikų susitarimą.
19. a. Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą, Nr. 55480/00 ir 59330/00; b. Nepasitvirtinę pareiškėjų skundai, nagrinėti iš esmės: privataus gyvenimo gerbimas (Konvencijos 8 straipsnis), saviraiškos laisvės pažeidimas bei diskriminavimas (Konvencijos 10, imant kartu ir atskirai su 14 straipsniu); c. Diskriminacinis pareiškėjų privataus gyvenimo pažeidimas –Konvencijos 8, imant kartu su 14 straipsniu; d. Priteista pareiškėjams iš Vyriausybės: 7,000 eurų žalos bei atitinkamai 2,681.37 eurų ir 2,774.05 eurų bylinėjimosi išlaidų (Teismas buvo pats apmokėjęs dalį pareiškėjų bylinėjimosi išlaidų).
II. PRIIMTINI PAREIŠKIMAI (Teismas dar nėra paskelbęs sprendimo dėl šių bylų esmės)
Šiai dienai Teismas yra paskelbęs priimtinais 4 pareiškimus prieš Lietuvą, kurie gali būti nagrinėjami iš esmės:
1. a. Karalevičius prieš Lietuvą, Nr. 53254/99; b. Kardomojo kalinimo sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriuje – Konvencijos 3 straipsnis (kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio uždraudimas); c. Kardomojo kalinimo teisėtumas – Konvencijos 5 straipsnis; d. Pareiškėjo susirašinėjimo su Strasbūro institucijomis cenzūra kalinimo įstaigoje – Konvencijos 8 straipsnis.
2. a. Jankauskas prieš Lietuvą, Nr. 59304; b. Susirašinėjimo cenzūravimas – 8 straipsnis.
3. a. Užkurėlienė prieš Lietuvą, Nr. 62988/00;b. Teismo sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo neįvykdymas -Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (teisė į teismą) ir Konvencijos 1 papildomojo protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga).
4. a. Rainys prieš Lietuvą (Nr. 70665/01) ir Gasparavičius prieš Lietuvą (Nr. 74345/01); b. Pareiškėjų privataus gyvenimo, saviraiškos teisių pažeidimai bei diskriminavimas – Konvencijos 8 bei 10, imant kartu ir atskirai su 14 straipsniu pažeidimai.
III. PAREIŠKIMAI, APIE KURIUOS PRANEŠTA LIETUVOS VYRIAUSYBEI, arba “KOMUNIKUOTI” PAREIŠKIMAI (Teismas pradėjo nagrinėti šias bylas, bet dar nenusprendė dėl jų priimtinumo)
Šiuo metu komunikuoti 19 pareiškimai (įskaitant rekomunikuotą pareiškimą Kambangu prieš Lietuvą Nr. 59619/00) dėl įvairių tariamų Konvencijos pažeidimų.
IV. REGISTRUOTI PAREIŠKIMAI
1738 registruoti pareiškimai (jau išnagrinėti bei šiuo metu laukiantys nagrinėjimo pareiškimai).
V. NEPRIIMTINI PAREIŠKIMAI (atmesti kaip nenagrinėtini iš esmės)
Nuo Konvencijos įsigaliojimo Lietuvai datos (1995 06 20), 785 pareiškimai buvo pripažinti nepriimtinais.
VI. BENDRA STATISTIKA NUO 1998 11 01 (NAUJAS TEISMAS, 2003 m. duomenimis)
Viso įregistruota pareiškimų: 61962 (tinkančių nagrinėjimui) arba 118354 (įskaitant preliminarius dosjė) Nepriimtinų: 37238 Komunikuota: 6363 Priimtinų: 3159 Sprendimų iš esmės: 2538 (įskaitant taikius susitarimus) Šiuo metu laukia nagrinėjimo: 69055 (įskaitant preliminarius dosjė)