Indėnų mitologija

Indenu mitologija

Šiaures Amerikos indenu mitologija formavosi giminines bendruomenes ir jos irimo salygomis, genciu vienijimosi ir karines demokratijos periodu. Ji atspindejo ryškius Amerikos gamtos kontrastus, sudetingus migracijos, sesliuju ir klajokliu, žemdirbiu ir medžiotoju genciu santykiu procesus. Šiaures Amerikos indenu mitologijoje menka antgamtiniu butybiu personifikacija, nera griežtos dievu ir dvasiu hierarchijos. Labai paplites vaizdinys apie keturias dangaus puses ir keturias stichijas (žeme, ugni, veja, vandeni). Keturios dangaus dalys – tai pasaulio užbaigtumo ir vienoves simbolis, glaudžiai susijes su visuotine cikliškumo ideja. Visi gamtos reeiškiniai apdovanoti neregima magiška jega, kuri yra ne tik dvasios ar dievybes, bet ir viso pasaulio bei bet kurios antgamtines galios ženklas (Siju genciu grupes – vakanas, Algonkinu – manitu, Irokezu – orenda). Daugelis genciu turi aukšciausia dievybe – zoomorfiška, antropomorfiška arba beformi demiurga (Pueblo genties indenai – Avonavilina, Irokezai – Taronahajavagona, Muskogai – Esogetu Emisi).

Beveik visos gentys turi mitu apie pasaulio sukurima. Muskogu mite pasakojama, kaip du virš vandenu skrendantys balandžiai išvyde švyluojanti žoles stiebeli. Netrukus pasirodžiusi žeme ir vidury lygumos aukšta kalva su Esogetu Emmisi buveine viršuneje. Kaip teigia Irokezu genciu mitai, žmoniu pramote Ataentsika (Avenkaja) nukritusi iš gyvunu aukštutinio pasaulio; ji vandenyno paviršiuje laike bebras, ondatra, udra ir vežlys. Ondatra panerusi, grybštelejusi vandenyno dugne sauja žemiu ir užberusi jas ant vežlio šarvu; iš to

os žemes saujos ilgainiui išaugusi sausuma. Irokezams ir Algonkinams vežlys simbolizuoja žeme. Zunju genties kosmogoniniame mite Avonavilonasavo minties galia sukures gyvybe teikianti ruka, iš savo kuno – dangu ir žeme; žemiausiame iš keturiu žemes klodu spietesi dar galutinai nesusiformavusios žmoniu gentys ir gyvunai. Cia gyvenes ir pirmasis žmogus, išmintingasis Pošejankija, kuris savo dvynio brolio padedamas išvedes žmones per tris žemes klodus i paviršiu. Pasak Hopu kosmogoninio mito, dievas kurejas Tajova sugalvojes pasauli ir sukures sau pagalbininka Sotuknanga, o šis savo ruožtu sukures Voriene. Voriene iš žiupsnio žemes nulipdžiusi dvynius: pirmasis iš ju – Pokanghoija padares uolas, antrasis – Polongohoija pripildes pasauli garsu. Kad pasaulyje butu pusiausvyra, Pokanghoija patraukes i Šiaure, o Polongohoija – i Pietus. Paskui iš motinos kukuruzes ir tevo dangaus atsirades pirmasis vyyras ir pirmoji moteris. Veliau piktos butybes žmones sukiršine, todel Tajova nusprendes sunaikinti antraji ir treciaji pasaulius. Sotuknangas ir Voriene žmones palike už ketvirtojo pasaulio slenkscio. Žmones i ši pasauli ilipe pro skyle Sipapu, esancia žemes centre.

Šiaures Amerikos indenams budingi mitai apie genciu atsiradima ir migracija, stebuklingu talismanu bei relikviju isigyjima. Algonkinu migracijos mite pasakojama apie genciu klajones iš ju legendines protevynes Pietu Amerikos žemyne. Pasak Kajovu mito, ju gentis i ši pasauli užlipusi kiauraviduriu medžio kamienu ir keliavusi iš Je

eloustouno upes aukštupio i stepiu zona pietuose, tose kelionese igydama stebuklinga fetiša – lele Tajme. Osedžu proteviai nusileide ant žemes iš žvaigždžiu ir ateje prie Misisipes. Šiaures vakaruose paplite mitai apie garsiu genciu ir ju vadu kilme bei istorija; šiuose mituose esama motyvu apie migracija iš juros, apie kovas su aplinkinemis gentimis, toteminiu herbu atsiradima (jie vaizduojami totemu stulpuose, ant namu sienu, antkapiu, laivu ir kt.). Pueblo genties mituose žmones žemes paviršiuje pasitikes ju gynejas ir užtarejas Masauu aprupines akmens plokštelemis, kuriose buves pažymetas kiekvienos genties kelias. Migracijos laikotarpiu kiekviena gentis igijusi dvasias užtarejas – kacinas, susijusias su derlingumo kultu. Kai kuriu pueblo genciu klajoniu epizodai užrašyti ant kanjonu uolu žemyno pietvakariuose. Ritualines šventoves freskose išlike atskiri mitu fragmentai. Visose gentyse ivairiais variantais paplites mitas apie dvynius (broliai antagonistai; broliai kurejai). Navahu genties dvyniu mite Ahsonnutli (aukšciausioji moteriškos gimines deive) pagimdžiusi dvynius – dievus kariautojus. Per keturias dienas jie išauge i vyrus ir pradeje kova su savo tevu – saule. Šis juos atpažines ir daves stebuklinga ginkla. Su juo dvyniai apvaikšcioje visa pasauli ir išlaisvine nuo pabaisu – Navahu priešu. Pasak Kajovu mito, senute Voriene atradusi ir užauginusi du tevo saules ir mirtingosios motinos sunus. Po daugybes nuotykiu vienas iš broliu pasivertes vandens drakonu, o an
ntrasis padalijes savo kuna i dešimt daliu, kurias kaip relikvija paskyres Kajovu žmonems.

Placiai žinomas zoomorfiškas (reciau – neturis pavidalo arba antropomorfiškas) personažas, atliekantis pasaulio kurejo ir kulturinio herojaus funkcijas (dažnai ir piktadario, gudraus kvailio, pokštininko, pasižymincio neitikimiausiomis pasivertimo galiomis). Prieštaringos pokštininko ivaizdžio savybes atspindi pirmykštes sinkretiškas idejas apie geri ir blogi. Jis yra ugnies pagrobejas, amatu pradininkas, žmoniu gelbetojas, pabaisu nugaletojas ir t.t. Šiaures vakaru pakrantes kosmogoniniuose mituose veikia zoomorfiškas pokštininkas (dažniausiai varnas, Tlinkitu – didžiulis varnas Jelas; pakrantes pietineje dalyje – audine, kekštas ir kt.). Algonkinu gentys tokiais personažais laiko Manaboza ir Gluskepa, Sijai – vora Iktomi, Cerokiai – triuši, Navahai, Pueblo, preriju gentys – kojota. Labai paplite mitai apie kulturinius herojus. Šiauresvakaru pakrantes genciu, Algonkinu, Pueblo ir dakotu mituose kaip kulturinis herojus veikia perkuno paukštis – Tsoona. Jis išmoke žmones statyti namus ir kelti totemu stulpus. Kvakiutlu indenu nuomone, perkunas atsirandas Tsoonai susigrumus su milžiniška gyvate Sisijutlu, kurios žvilgsnis mirtinas. Iveikti ja galima tik moraliniu tyrumu ir dvasios stiprybe. Mohauku kulturinis herojus, žemes ir dangaus vyriausiasis sunus buvo Matovelija, o jam žuvus – brolis Mastamho. Jis liepe žmonems kartu sušukti keturis sykius, tada pasirode saule ir menulis. Veliau Mastamho nugalejo didžiaja gyvate barškuole ir nukirto jai galva, iš gyvates kraujo atsirado ropliai ir vabzdžiai. Mastamho padalijo ke

elioms gentims žeme, upes ir kalnus, išmoke Mohaukus žemdirbystes ir keramikos amato. Paskui jis pasiverte ereliu ir nuskrido.

Ypatinga reikšme Šiaures Amerikos indenu miitologijoje teikiama mitams apie milžinus žmogedras. Irokezai turi cikla mitu apie titnaginius milžinus žmogedras, atsikelusius iš šiaures i Irokezu valdas ir sunaikinusius daug žmoniu. Taronhavajagonui pagaile žmoniu, tad pasivertes milžinu nugabenes visus žmogedras i Onondago stovykla ir apipyles juos akmens luitu kruša. Išsigelbejes tik milžinas Ganuskva, kuris išmokes viena Irokezu medžiotoja gaminti šventasias kaukes, naudojamas ligoniams gydyti (vadinamuosius “klastos veidus”). Pasak kitu šaltiniu, šias kaukes Taronhavajagonui po dvikovos padovanojo didysis Haduigona (kitame variante – Taviskaronas). Dažnas šiaures vakaru genciu mitologijos personažas Dsonokva (Kaliahta, Iškusa) – milžine žmogedra variniais nagais, švilpimu iviliojanti vaikus i giria ir nusinešanti juos krepšyje ant nugaros. Taciau jai nepavyksta prisigerti žmoniu kraujo, nes pakliuva i žmoniu paspestas žabangas ir sudeginama. Pavejui išbarstyti jos pelenai virsta moskitais. Pasak daugumos šaltiniu, Kvakiutlu genties aukšciausioji dievybe yra Kanibalas, Kuris Gyvena Tolimojoje Šiaureje, o jo antgamtine jega dramatizuotu apeigu metu tampa žmogedru ritualines sajungos nariu savastim. Irokezai ir Algonkinai turi mita apie nykštukus, Šiaures Vakaruose gerai žinomas mitas apie vargša, visu skriaudžiama našlaiti, kuris igyja antgamtine jega ir tampa visu gerbiamas. Esama daug mitu apie žmoniu virtima gyvunais ir ju klajones kitame pasaulyje.

Velesniam mitologiniam ciklui priskiriamas irokezu mitas apie tai, kaip pranašai Gajavate ir Deganavide ikure Irokezu genciu sajunga (Irokezu Lyga). Žemdirbiu genciu (Irokezu, Pueblo, Algonkinu) mituose svarbios dievybes, personifikuojancios naudinguosius augalus, taip pat neregimos antropomorfiškos ar beformes ivairiu stichiju ir daiktu dvasios. Algonkinai turi daug geru ir blogu gamtos dvasiu (manitu). Blogosios manitu yra raguotu vandens gyvaciu išvaizdos, taciau gali ja keisti. Žymiausios Navahu genties dievybes “senesnieji dievai” (pueblo gentims – kacinos) yra baisios, nuostaba keliancios, o šiaip jau – geranores butybes. “Jaunesnieji dievai” – tai šventu vietu, kanjonu, kalnu, atskiru gyvunu dvasios. Dakotu mituose keturioms dvasiu kategorijoms atstovauja keturios stichijos – vanduo (vinktehi), žeme (tunkanu), vejas (takuškanškanu) ir ungis (vakinjanu); kiekvienai iš ju budingas sudetingas spalvu ir erdves asociatyvus ryšys. Beveik visose mitologijose svarbus lokys (kurejo simbolis), bizonas preriju gentyse, šuo, lape, gyvate (žemes simbolis), erelis (saules simbolis) ir kai kurie kiti gyvunai, preriju indenu laikyti kariniu sajungu ikurejais. Europieciu užkariavimai nutrauke naturalia indenu kulturos raida.

MAJAI

Majai-viena paslaptingiausiu civilizaciju, kuri atsirado 3000 pr.m.e ir suklestejo 250 m.e. metais. Ju gyventa teritorija- dabartine Meksika, Gvatemala, Šiaurinis Belizas.

Ši indenu tauta garsejo astronomijos žiniomis ir hieroglifu raštu.Gyveno žemdirbiu bendruomenemis, taciau statesi ir milžiniškus miestus, kuriu liekanosiki šiu dienu stebina turistus.Maju architektura-piramides, rumai ir observatorijos.Visi šie technine prasme stebetinai sudetingi pastatai sukurti be metaliniu irankiu.

Majai tikejo, kad pasaulyje egzistuoja kuurybos ir griovimo ciklai, trunkantys po 5200 metu.paskutinio tokio ciklo,pasidejusio dar apie 3114 metus pr.m.e sulauksime ir mes.Jis ivyks apie 2011 metus. Šiandien mokslininkai nesutaria, kuo tikejo majai, laukdami minetojo ciklo pabaigos.Išlike šaltiniai leidžia speti, jog tuomet žeme turejo ištikti katastrofos, o jas lydes prisikelimas ir pakilimas.

Žeme majai isivaizdavo kaip plokšcia staciakampi, kurio kiekvienas kampas turi savo spalva; rytuose raudona, šiaureje-balta, vakaruose -juoda, pietuose-geltona.Žemes vidurys- žalias.Jie isivazdavo,kad plokšcia planetayr vandenyje pluduriuojancio krokodilo nugara.

Buvo tikima ir rojum, kuris susideda iš 13 sluoksniu, kiekviename ju viešpatauja skiritngi dievai.Apie visas dievybes, kuriomis tikejo majai,žinoma nedaug.Aišku tik, kad ju buvo apie 166.Kai kurie tyrynetojai teigia, jog majai tureje aukšciausiaji dieva Itzamna. Tai, jog jis globojo rašta, menus ir moksla, nemažai pasako apie pacia maju visuomene.Juk ne kiekviena civilizacija šlovinti pasirenka ne karo, derliaus, bet proto, kurybos,kulturos dieva.
Ypatingas vaidmuo maju visuomeneje teko šventikams. Jie žiurejo, kad butu laikomasi religiniu ritualu, buvo atsakingi už laiko skaiciavima, šventes, gydyma ir raštu rašyma. Šventikai galejo tuoktis, todel dažnai ju pedomis pasekdavo ju sunus.

Itin svarbia reikšme maju ritualuose turejo kraujas.Jis buvo žmogaus ir dievybiu bendravimo priemone. Nuleistu krauju buvo rašomi raštai, kuriu turinys sudeginus, aptekdavo tiesiai i dangu.
Kraujas buvo priemone, padedanti papirkti ir pasotinti dievus. Tiketa, kad kraujo aukojimas nusiunciant žmogaus energija i dangu ir ten ja pakraunant dieviškaja, žemeje padeda išlikti gyvybei ir daiktams.
Kraujo nuleidimo ritualuose dalyvaudavo ir patys kilmingiausi maju vadai. Vulkaninio stiklo peiliu karalius isidurdavo i peni ir lašindavo krauja ant aukojamojo popieriaus.Šituose ritualuose dalyvaudavo ir karaliaus žmonos, per liežuvi persitraukdamos dygliuota virve.

Majai dievams aukojo ne tik nuleista krauja, bet ir žmones: kalinius, vergus, ypac dažnai- vaikus. Dievams pamaloninti majai pirkdavo ir našlaicius ar ne santuokoje gimusius kudikius. Per kruvinuosius ritualus šventikui padedavo keturi vyresnieji: laikydavo aukos kojas ir rankas, kol bus atverta jos krutine.
Majai tikejo, kad karaliai ir kilmingieji yra dievu pateptieji ir gali bendrauti su dvasiomis. Grojancios ir dainuojancios minios akivaizdoje kilmingieji patekdavo i transo busena ir taip iš dievu gaudavo žiniu.
Majai tikejo, kad mirusieji ne išnyksta, bet patenka i požemiu karalyste. Karaliai, kurie, manyta, buvo apdovanoti ypatingomis galiomis, atgimdavo danguje dievais. Paprasti žmones budavo laidojami po savo namu grindimis, i ju kapus pridedant maisto, religiniu tekstu ir daiktu.
Majai puikiai išmane ir kremavimo paslaptis, todel mirusieji dažnai buvo deginami, o ju pelenams saugotistatomos milžiniškos piramides.Kai kurie majai mirusius žmones mumifikuodavo, taciau ne visa kuna, o tik galvas. Jas laikydavo šeimos koplytelese, ir kartais “pamaitindavo”.

Indenu poezija

“Šie žmones naudoja raides bei ženklus, kuriais knygose užrašineja senas istorijas ir savo mokyma. Iš šiu spaudiniu, piešiniu bei figuru skaito istorijas ir gali kitiems paaiškinti bei kitus mokyti. Mes radome daug šiu knygu, bet ten nieko nebuvo, išskyrus mela ir prietarus, padiktuotus paties velnio. Šiu žmoniu sielvartui ir dideliam gailesciui, mes viska sudeginome”.

Taip raše iš misijos i Ispanija sugrižes vyskupas Diego de Landa 1556 m. savo “Relacion de las Cosas de Yucatan”.

Tarp indenu buvo paplitusios gamtos, meiles, karine bei filosofine poezija, mitai, maldos, užkeikimai.
Žymiausi dar išlike kuriniai (daugeliu atveju užrašti jau lotynu kalba): maju pranašysciu knygos “Cilam Balam”, užrašytos XVI-XVII a., kiciu mitologinis istorinis epas “Popol Vuh”, užrašytas XVI a., bei Tekskoko valdovo Nezahualcoyotlio (1418-1472) eiliu rinkinys “Rabinalaci”, užrašytas 1850 m.

* * *

Gatvese voliojasi sulaužytos ietys.
Mes susišiaušeme plaukus.
Musu namu sotgai nudirti,
sienos raudonos nuo kraujo.

Kirmeles šliaužo gatvemis ir aikštem,
Smegenim aptaškyti murai.
Rausvi yra vandenys,
ruškani lyg odos rauginimo žieves,
ir kai mes gereme,
buvo jie ašaru skonio.

Apdrebem sienas moliu,
o musu turtas buvo tik suplyšes tinklas
Skydai (musu kariu)
neistenge musu apsaugot.
Graužem šaknis
ir kramsnojome juržoles
Dulkemis ir griuvesiais
malšinome savo alki,
driežais, kirmelem ir žiurkem.
Išvyde mesa,
rijome ja beveik žalia
griebdavom nieko nelauke
ir surydavom.

Mums buvo nustatyta kaina: kaina
jaunam vyrui, šventikui,vaikui,
jaunai mergaitei.Už vargano senio galva-
tik kukuruzu dvi saujos,
tik dešimt musšudžiu, tik dvidešimt suriu
juržoliu paploteliu, tokia buvo kaina.

Auksas, žadeitas, brangus drabužiai,
Krecalkoatlio* plunksnos,
viskas kas kadaise turejo verte,
pavirto i nieka.

* * *

Karo svaigulys sklinda.
Kariai-ereliai, kariai-jaguarai:
kai vieni pražysta,
kiti ima vysti.

Kiek ju su visam išejo?
Kiek dar yra su Tavim,
Tavo globoj Dieve,
gyvena?

Zvimbia ir žybsi virš lauko
karo gaisras.
Garbe ir šlove
jis užgesina
per nakti,
o ji springsta savo dulkemis.
Taciau niekados nevys karo geles,
kurios plyti lig vandens pakrašciu.
Spindintys žiedai kariu-jaguaru,
ginkluotu skydais,
per nakti
liks tysoti dulkese.
Jaguarai tokie pat didvyriai,
guli nukauti,
kaip ir lietaus lašai
sukrite laukuos.

* * *

Nakties daina

Visur cia žemeje
aimanos.
Žalieji brangakmeniai guli,
bet sudaužyti,
auksas suaižejes,
o Kacalkoatlio plunksnos sulaužytos.
Visur cia žemeje
aimanos.

* * *

Žiedu daina

Mes greitai išnyksime,
bet skaidrios bus musu širdys.
Aš,
Nezahualcoyotlis, klausiau:
“jei gyvename mes žemej,
bet ne tikrovej,
tai gal tik šioj melodijoj?”

(daina parašyta Tekskoko valdovo bei poeto Nezahualcoyotlio 1418-1472).

* * *

Mes trokštame tik miegoti,
sapnuoti,
tai netikra ne,
tai apgaule,
kad atejome amžinai gyventi šioj žemej.

Pavasario žolei priklauso
mus širdys,
jos ir vel žaliuos,
ju žiedlapiai vel išsiskleis.

Tada mes prilygsime rožiu kerui,
kuris išsiskleidžia žiedus,
o po to šie nuvysta.

* * *

Musu Tevas,
Saule,
brangiu plunksnu gobtuvu,
grimzta
i žvilgancio akmens urna,
išpuoštas
turkio veriniu,
supamas ryškiu geliu,
kurios krinta ir
krinta
lyg nežemiškas lietus.

* * *

Išsiverže
pumpurai širdy mano
paciam nakties vidury
netruks pražysti.
Tonana*, musu motina,
geisma ju žinde.
Tlasolteotla*,
meiles deive,
troškuli numalšino.

* * *

Valgyk valgyk, tu turi duonos,
gerk,gerk, tu turi vandens!
Šiomis dienomis
dulkes užgobe žeme,
šiomis dienomis
kyla juodi debesys.
šiomis dienomis
stiprieji sutrype krašta
šiomis dienomis
šventyklos virto griuvesiais.

* * *

Kukuruzu sodintojos giesme

Pagailek mano ašaru,
pagailek mano baimes!
Tavo varganas apdaras,
vargana tavo tarnaite
maldauja su ašarom.
ivykdyk vandens stebukla,
iteik lietaus dovana,
šitiems nelaimeliams,
šitiems savovaikams,
kuriuos tu sutverei!

* * *

Paciam nakties vidury,
kai dar diena nemane brekšti
kai dar nieko ižiuret negalejai,
ejo jeidu abu,
svarste ka pasake dievai
ten anapus Titikakos.

* * *

Meiles daina

Koks švelnus tu buvai
karvelis
anuomet,
kai save
tavo akiu atspindy radau.

Žaižaruojancios akys
ta kraupiaja nakti,
ju žaibai kiaurai varste mane.

* * *

Meiles daina

Geles
semia
kukuruzu laukus
geles
skleidžia taures
tarsi tu savo lupas.
Kaip kolibris
trokštu aš buti,
kuris skverbias žiedan.

Su šia mano daina
privalai užmigti,
vidurnakty aš busiu.

* * *

Karo daina

Gersim iš savo kaukuoliu,
pasipuošim savo dantu karoliais,
drošim lumzdžius iš savo kaulu,
šoksim aimanom savo odos,
kuria aptemti musu bugnai.

* * *

Himnas Virakocai*

O užkariautojas Virakoca,
visur esantis Virakoca!

Tu, kuris kaip niekas kitas siustas i žeme,
Tu, kuris esi nuo pasaulio pradžios iki
jo pabaigos
Tu, kuris dovanojai gyvasti ir drasa
mums, vyrams,
ir sakei: “Privalai buti vyras”,
ir moterims sakei “Privalai buti moteris!”

Tu sukurei juos ir suteikei jiems buti!

Globok juos, kad geroveje ir taikoje gyventu!
Tu, kursai aukšciausias danguje
audrose tarp debesu,
dovanok ilga gyvenima
ir priimk musu auka, Kurejau!

* * *

Iš seniu pamokymu

Nepulk prie moters kaip šuo prie edalo!
Kalbek neskubedamas, nesiaudrink.
Išlaikyk saikinga tona, nei per aukštai,
nei per žemai!
Tebunie tavo kalbesena švelni ir aistringa.
Kuomet ka matai ar girdi,
ypac iš blogos puses,
nuduok,kad nematai, užsiciaupk!

Neversk du kart šaukti,atsiliepk iš karto!

Ramiai vaikšcik gatvemis,
nei per letai, nei per greitai.
Nenukabink nosies
ir neužriesk aukštyn!
Nežvilgciok nuolat dešinen ar kairen,
priešingu atveju tau askys: tu pusprotis,
neišaukletas ir pasileides.

Valgyk prie stalo letai, ne per godžiai,
negriebk dideliais kasniais,
neskubek prisigrusti burnos
ir neryk kaip šuo savo valgio!
Nedraskyk pyrago i gabalus,
neužgulk godžiai savo dubens!
Valgyk taip, kad kiti iš taves nesijuoktu.
Nusiplauk prieš valgi rankas, burna,
daryk tai ir po pietu!.
valgydamas neišdarinek bjauriu grimasu,
nesivaipyk!
Atidžiai ir be triukšmo
Nešliurpk gerdamas,
kaip mažas šunpalaikis!.
Nekosek, nesispjaudyk
ir žiurek,
kad neapdirbtum kaimyno drabužiu.

* * *
Iš geliu ir sielvarto ašaru
lipdau aš,
dainius, savo giesme.
Apie užmuštus ir nužudytus
mirties viešpatijoj,
galvoju.

Jie leidosi,
valdovai ir viešpaciai i žeme.
Kaip suglebusios plunksnos kecalio*,
kaip suaižeje brangakmieniai
išbluko dabar kilnadvasiai.

– * – * – *

Paaiškinimai:
Kecalkoatlis -[žaliomis plunksnomis apaugusi gyvate], viena iš triju svarbiausiu centrines Amerikos indenu dievybiu, dievas- pasaulio, žmoniu ir kulturos kurejas, stichiju vadovas, žyniu ir žiniu globejas.
Tonana – [deive su kasomis], personifikuoja dangu ir žeme,gyvybe ir mirti; iš jos krutu trukšta “dangaus pienas”-lietus, ji visos dregmes valdove.
Tlasolteotla -[deive-purvo, ekskrementu rijike], acteku žemes, derlingumo, seksualinio palaidumo ir nuodemiu atgailos deive,nusidejeliu globeja.
Virakoca – kecuju mitologijoje, demiurgas, visu žmoniu pirmtakas ir pasaulio kurejas, saule, menuli ir žvaigždes sukures Titikakos ežere.
Kecalis – [šventasis paukštis] tankiu centrines Amerikos mišku paukštis.

Ketsalis..
..Jie susitiko lygumoje: acteku kariai, kuriuos vede Tekumas Umanas, ir Pedro de Alvarado vadovaujami konkistadorai. Tekumas Umanas surinko didžiule kariuomene, ir jo kariai butu sutriuškine negausius burius atejunu, nors ju šonai ir buvo geležiniai, nors jie turejo arkliu ir ugnimi spjaudanciu arkebuzu. Tekumas Umanas sumaniai išdeste savo armija, ir barzdotieji jau, atrodo, susvyravo, kai išdavikas indenas paliete Alvarado balnakilpe ir, rodydamas pirštu i paukšti, kuris sklande virš indenu vado galvos, šuktelejo: “Užmušk ji!” Ir baisedamasis nusisuko, ir rankomis užsidenge ausis, kad negirdetu griausmo, ir neatmerke akiu, kol neišgirdo ispanu pergales šukio: “Santjagas ir Kastilija!” Vis del to, nors ir pakrikštytas Tomazu, išdavikas taip ir liko indenu stabmeldžiu, kuris šventai tikejo, kad kiekvienas, pakeles ranka prieš šventa paukšti, mirs baisia mirtim. Dvi gelsvai žalios plunksnos remino ruda Tekumo Umano veida, dvi Ketsalio – dievo Ketsalkoatlio paukšcio plunksnos. Ir laisvasis ketsalis, atskrides nuo kalnu, mušio metu sklande virš jo galvos pranašaudamas pergale. Ir kariai mate tai, ir jie ejo pirmyn nesulaikomai. Bet kai ketsalis žuvo, indenu gretos susvyravo. Ispanai negailestingai mindžiojo juos savo arkliu kanopomis, kapojo iš kaires ir iš dešines. Taip buvo sumuštas Tekumas Umanas, taip Gvatemala – acteku imperijos provincija – tapo ispanu kolonija. Tokia yra legenda. Acteku kalba žodis “ketsalis” (quetzal) reiškia “puikus”, “brangus”. Acteku merginos taip vadindavo savo mylimuosius Montesumos laikais. Senoves majams ir actekams ketsalis(Pharomachrus mocinno) buvo bene labiausiai šventas simbolis – dangaus simbolis. Ne vien del grožio, bet ir del nepaprasto, legendinio budo bruožo: nelaisveje ketsalis miršta. Actekai ir majai tikejo, kad kaip neuždarysi narve dangaus, taip nesulaikysi ir jo simbolio. Jie net nemegino jo prisijaukinti, tik gaudydavo del plunksnu. Šalia tu medžiu, kur, vietos gyventoju manymu, gyveno ketsalis, specialus žyniai state painius raizgus, kuriuose ketsalis galejo isipainioti, bet neuždusti. Kiekviena, kuris tycia ar netycia užmušdavo paukšti, baude mirtim. Tinkluose isipainiojusiam ketsaliui nupjaudavo dvi ilgiausias plunksnas, o paukšti butinai paleisdavo, maldaudami jo atleidimo. Po keliu menesiu ketsaliui puošni uodega vel ataugdavo. O nupjautomis plunksnomis puoše vyriausiuju žyniu ir didiku galvos apdangalus. Imperatorius turejo teise nešioti diadema ir apsiausta iš ketsalio plunksnu. Kai 1821 metais Gvatemala nuverte Ispanijos viešpatavima, ketsalis pasirode respublikos herbe, veliavoje ir monetoje, kuri ir šiandien vadimama jo vardu. XIX a. pabaigoje ketsalio plunksnu pateko i Europa. Jomis susižavejo Madrido, o veliau ir Paryžiaus dabitos. Dvidešimt penkerius metus truko “ketsalio bumas”, ir Gvatemaloje atsirado nauja profesija – ketsalerai, ketsalio medžiotojai. Šie paukšciai Gvatemaloje buvo beveik visiškai išnaikinti. Elegantiškoms damoms vienodai patiko ir reto grožio plunksnos, ir istorijos, kurias mandagus madingu parduotuviu pardavejai pasakodavo apie paukšti. “Žinote, ketsalis – tikras kabaljeras. Gresiant mažiausiam pavojui, jis kaip narsus riteris savo kunuu uždengia ieiga i lizda ažuolo dreveje. O jeigu jo lizda sunaikina žemes drebejimas, taip dažnas Gvatemaloje, arba jeigu barbarai indenai plesdami laukus degina medžius – ketsalis žusta kartu! Tikras riteris, jis ir savim labai rupinasi: ne veltui visada lizde irengia dvi angas, ir, ilindes i lizda pro viena, kad nesuglamžytu plunksnu, išlenda pro kita.” Ketsalis iš tikruju žusta kartu su savo lizdu. Žusta todel, kad negali skraidyti aukštai ir toli. Indenams ketsalis ir dabar – šventas paukštis. Ispanu i Amerika atvežtus naujus šventuosius indenai iki šiol puošia ketsalio plunksnu diadema. Tokia pacia, kokia kadais vainikavo Ketsalkoatlio galva..

Lanko ir streliu reiksme indenams

Dar ne taip seniai reikejo dideles drasos susigrumti vien lankais ginkluotais indenais. XVIII a. viduryje net ir plintant indenu tarpe šaunamiesiems ginklams, lankai tebebuvo labai pavojingas ginklas (ypac nakti, kai nebuvo galima nustatyti, kur yra priešas), o buivolu medžiokleje – tiesiog nepakeiciamas. Prieša jos pasiekdavo 100 jardu atstumu, nesukeldavo triukšmo ir joms niekada nepritrukdavo šoviniu. Lankai buvo labai lengvi ir patogus nešioti. Streliu antgaliai buvo gaminami ne tik iš akmens (dažniausiai titnago) aštriu skeveldru, bet ir iš ragu, kaulu, vežliu šarvu, kietesniojo medžio ir metalo. Kartais jos budavo panardinamos i gyvaciu ar augalinius nuodus, taciau ši hipoteze yra sukurta daugiau Holivude, nei buvo tikroveje. Šiaures Amerikoje praktiškai tik Paintes (John C.DaCosta, 1919) ir Hopi (J.H.Bill) indenai naudojo užnuodytas streles. Tiesiog tam nebuvo reikmes.
Bet daugeliui indenu genciu streles buvo ne vien tik ginklas, bet ir pasaulio Sutverejo dovanos. Pvz., Geronimo perdave Cirikahua apaciu pasaulio sukurimo mita, kuriame milžiniškas paukštis, erelis, dave apaciams lanka ir išmoke juo naudotis. Cijenu mite pasaulio kurejas Maheo 4-ias Mahutas, gydomasias streles, perdave genties gydytojui, kuris po to tapo ju pranašu. Be Mahutu galejo išnykti ir pati cijenu gentis, todel jos buvo saugomos Streliu Prižiuretoju specialiame vigvame. Senesni ginklai, ietys ir atlatl, trumpos svaidomosios ietys, nera minimos pasaulio sukurimo mituose.
Gydytojai, ritualuose naudoje streles, buvo laikomi galingesniais, nes streles simbolizavo pati Kureja. Cemehueviu “streliu šamanai” gyde streliu padarytas žaisdas. Kaimynines gentys, pvz., Yumas, naudojosi cemehueviu šamanu paslaugomis. Kai Pima indenas susirgdavo ar budavo sužeistas, gydytojai iššaudavo streles i isivaizduojamas blogio dvasias, kurios tyko ligoniu. Modoku šamanai šalia serganciojo i žeme ismeigdavo specialia strele, kad ši palaikytu jo dvasios stiprybe ir nuvytu liga..

Prabilus apie Chiapas, daugeliui Lietuvos gyventoju keista patiketi, kad kažkur tolimojoje Meksikoje iki šiu dienu vietiniai gyventojai indenai priešinasi baltojo žmogaus prievartai, jau seniai peržengusiai kuno ir kraujo ribas ir tapusiai “dvasines busenos” pasekme.
Ispanu kolonijine mašina paskandinusi indenu kraujuje Centrine ir Pietu Amerika, paliko neišdildoma antspauda žmonijos istorijoje ir niekuo neiveikiama laisves ir teises gyventi savo žemese troškima, likusiu gyvu tikruju tu žemiu šeimininku gyslose.

Chiapas tai tik viena iš daugelio Centrines ir Pietu Meksikos provinciju, kuriuose gyvena didžioji dalis daugiau nei 10 milijonu šiais laikais turincios indenu populiacijos.

Indenu pasipriešinimo kovu šaknys siekia 16’a amžiu, kuomet Ispanija per 1521 – 40 metais vykusius karus užeme didžiaja dali šiaurines Meksikos. 1541 metais indenai desperatiškai sukilo prieš ispanu vygdoma genocida, taciau palaužus sukilima vietiniai gyventojai buvo pasmerkti trims vergoves ir priespaudos šimtmeciams. Ispanija išsiurbe viska ka galejo iš indenu žemes, ligos, genocidas ir nepakeliamas darbas plantacijose sumažino populiacija nuo 12’os milijonu 1520 metais iki 1 milijono 1720’ais.

“Nereikia mums cia baltuju. Juodieji Kalnai priklauso man. Jei baltieji megins juos atimti, aš kausiuos.”
Tatanka Yotanka (Sedintis Jautis) 1831-1890

“Vienadien aš paliksiu ši pasauli ir Svajose persikelsiu i Realybe.”
Pasiutes Žirgas, 1874

PANASUMAI

Tuo panašumai nesibaigia – jie isilieja i religija, kuri yra bet kurios civilizacijos šerdis, kuri nusprendžia architektura, menus, istatymus, visuomenes struktura ir net muzika.
Michael Coe knygoje “Maju metraštininkas it jo pasaulis” pastebi, kad “tebuvo vienas ir vieningas Meso-Amerikos, Meksikos ir Pietu Amerikos mastymo principas, kuri galime pavadinti Mesa-Amerikos religija”.
Bet Baltasis dievas atneše ir Saules, kaip visagalio Kurejo, garbinima. Butent jam buvo statomos piramides – religinems ceremonijoms atlikti. Kaip ir Egipte ar Mesopotamijoje, kur dominavo Saules kultas. Net ir Jezus Kristus yra Saule kulto atgaivintojas – po dvasinio nuosmukio, panašaus i musu laikmeti, laikotarpio. Ir jeigu Saules kultas atejo iš Senojo pasaulio, tai Michael Coe klysta tai vadindamas “Mesa-Amerikos religija”. Ezoteriniai giluminiai indenu kultai visiškai skiriasi nuo visu Senojo pasaulio tikejimu.
Aprašomas “krikštijimo” aktas vienoje Tenochtitlan’o šventykloje, kurioje vienas kudikis buvo pašlakstytas vandeniu taip jam suteikiant varda. Žynys kalbejo: “Duok ir gauk, šioje žemeje gyvensi ant vandens, vanduo tave išaugins ir sustiprins; vanduo duos visa, ko reikia – tad priimk ši vandeni!”
Actekai (ir inkai) gausiai naudojo smilkalus. Ju žyniai “atleisdavo nuodemes” – laužydami duona ir dalindami ja tikintiesiems šventykloje. Taip jie tikejo suminkštinti dievu širdi. Ispano šventyklose regejo išpažinti, vedybu pašventinima ir net šventuosius kryžius. Ir net girdejo sakant, kad Baltasis dievas gime iš nekaltos mergeles šventojo (skaistaus) prasidejimo budu.
Isikure ispanai padare nauju stulbinanciu atradimu. Majai vis dar tebešvente savo senasias šventes – be galo panašias i kataliku ir vykstancias beveik tuo pat metu. Pavyzdžiui, gegužes 16 d. buvo vandenu palaiminimo diena (Europoje – Šv. Jono Nepomukeniecio, Bohemijos ir vandenu globejo). Lapkricio 2 d. majai ejo prie mirusiuju kapu, kuriuos papuošdavo gelemis (Visu mirusiuju diena). Rugsejo 8 d. – Baltojo dievo motinos gimimo diena (Europoje – Šv.Mergeles gimtadienis). Baltojo dievo gimimo diena buvo švenciama gruodžio 25 d.! Atrodytu, kad majai nuo seno buvo tam tikra krikšcioniu atmaina.
Ypac sumaišti sukelia Nju Meksike (JAV) surastoji Los Lunos plytele, kurios irašai yra 10 dievo priesaku santrauka (kaip Ekzodo 20:2-17). E. Raymond Capt savo “Prarastuose ryšiu atradimuose” pastebi, kad tai “senojo hebraju rankrašcio finikieciu raštu (maždaug 1000 m.pr.m.e) graiku itakoje pavyzdys”.
Kita iraša Bat Kryke (JAV) žinomas mokslininkas Cyrus Gordan pavadino identišku hebrajišku. Veliau buvo nustatyta jo galima data – 1650 m.pr.m.e. Gal Baltasis dievas buvo pats Jezus Kristus ar koks jo artimas mokinys?
L. Taylor Hansen savo knygoje “Jis vaikšciojo Amerikoje” cituoja indenu legendas apie Baltaji pranaša, galbut, Essene, kuris klajojo Šiaures ir Pietu Amerikose skleisdamas Šventaja Tiesa, gydydamas ligonius ir mokydamas visus menu ir taikos. Pvz., Cipeva mini buvus ji barzdotu baltaveidžiu, pilkai žalsvomis akimis, vario spalvos plaukais, vikejusiu ilga balta suknia ir aukso sandalais.
INKAI

Paverge actekus ispanai tebesvajojo apie legendinio Eldorado atradima. 1531 m. Pizzaro išsilaipino pieciau Panamos ir 1532 lapkricio /15 d. vakare iženge i Cajamarca, inku valdovo Atahualpa rezidencija.
Visur ispanai girdejo žodi “Virakoca”. Jis kartojosi taip dažnai, kad ispanai klaike tai pasiveikinimu ir nekreipe i ji demesio. Tik Cuzco jie sužinojo, kad tai inku didžiojo dievo vardas. Tai aprašo Pierre Honore: “.užkariautojai išgirdo apie šventykla už miesto skirta dievui, didesniam už kitus. Jie nuruko ten tikedami rasti kalnus aukso. Jie iženge i 125×100 pedu dydžio Virakocos šventykla pro dvylikos siauru praejimu labirinta (einanciu ratais apie šventykla). Galu gale pateko i maža švenciausiaji kambari išgrista juodomis plokštemis. Ant galines sienos buvo žmogaus figura, prieš kuria net metyti ir vetyti karo veteranai nusieme kepures – jie atpažino ta žmogu. Jie mate ji Ispanijos bažnyciose ir katedrose. Tai buvo senas barzdotas žmogus laikantis rankoje grandine su pririšta pasakiška butybe. Tai buvo Šv Bartalomejaus skulptura! Atsipeikeje ispanai pasuko atgal – cia nebuvo turtu. Šventykloje nebuvo nieko – tik dievo statula” (“Baltojo dievo ieškant”)
Legenda apie Baltaji dieva
“Jie gali padaryti beveik bet ka – atrodo, kad jiems nera nieko, kas butu per sunku <.>; ir visa tai ateina iš Quetzalcoatl’io – menu ir žiniu”. Fray Bernandino Sahagun
Daug legendu apie Baltaji dieva byloja, kad jis atneše indenams visus ju mokslus, žinias ir inžinerijos išmanyma, istatymus ir aukštesniji civilizacijos lygi. Quetzalcoatl’is (tultekams ir actekams. Inkams jis Virakoca, o majams – Kukulcan’as) moke žmones morales dalyku, dave jiems protingus istatymus ir parode, kaip reikia idirbti žeme. Jis draude žmoniu aukas ir šlovino taika. Žmones nustojo žudyti gyvulius ir to nedare net del maisto – jie maitinosi vaisiais ir augalais. Panašiai apie Baltaji dieva byloja legendos visose Centrines ir Pietu (bei kai kuriose Šiaures) Amerikos indenu gentyse.
Taciau aukso amžius truko neilgai ir demonas sugunde Quetzalcoatl’i nusideti taip smarkiai ištvirkaujant ir apleidžiant savo religines prievoles, kad buvo priversta palikti šali kartu su savo pasekejais. Kitose legendose pasakojama, kad jis sedo i laiva ir išplauke i šali, iš kurios buvo atvykes. Bet (kaip ir Karlsonas), pažadejo sugrižti. Apie tai galite daugiau paskaityti: Žmoniu aukojimas actekuose
Pietu Amerikoje ispano chronikas Cieza de Leon mini fakta, kad Titicaca ežero apylinkese dar prieš inku laikus lankesi galingas barzdotas vyras, kuris moke žmones istatymu ir civilizacijos dalyku. Jis buvo visu daiktu Kurejas ir moke žmones gyventi be prievartos. Legendos apie baltaji žmogu buvo taip giliai idiegtos i indenu samone, kad ispanus jie prieme kaip pranašystes išsipildyma. Tuo labiau, kad šie ivykiai sutapo laike.
Acteku žyniai buvo nustate, kad Baltasis dievas palikes juos Ce-acatl (1 nendres) metais turi grižti irgi Ce-acatl metais, kurie pagal acteku kalendoriu kartojasi kas 52 metai. Artejant Ce-acatl buvo tiriamos žvaigždes ir ieškoma kitu ženklu, liudijanciu ar griš naujo ciklo pradžioje griš Baltasis dievas. Ir butent keistas sutapimas ivyko prieš atkeliaujant ispanams – pasklido kalbos apie “vandens namus su gulbiu sparnais”, kurie plaukioja prie ju krantu. Ir netrukus po Ce-acatl pradžios pasirode Kortezas. Sutapo net išpranašauta “9 veju” diena. Baltasis dievas palikes indenus nešiojo juoda berete ir juoda mantija – kaip ir Kortezas. Tai buvo 1519-uju balandžio 22 d., ketvirtadienis.
Kaip galejo indenai nepatiketi tokiu stebuklu? Taciau ši karta barzdotieji baltieji tebuvo piratu ir nuotykiu ieškotoju gauja – jiems gyvybe buvo pigi, o atejo jie su kardu ir ugnimi. Indenai kancias prieme nuolankiai kaip atpilda iš Baltojo dievo ranku – ir tai padejo saujelei avantiuristu sunaikinti civilizacija beveik visame žemyne. . taciau mes negalime atmesti žiauriu kruvinu žmoniu auku karo dievybiu šventyklose. Kovojant ir pavergiant aplinkines tautas augo karo dievu svarba – neigiant Baltojo dievo priesakus. Ispanu atvykimo metu per viena diena budavo paaukojama net keli tukstanciai žmoniu – sako, kraujas tekejo upeliais. Apie tai skaitykite: Žmoniu aukojimas actekuose
Tai buvo gera prielaida tvirtinti, kad ispanai naikina barbaru visuomene. Bet kartu buvo sudeginta ir tukstanciai indenu religiniu, istoriniu ir moksliniu traktatu. Buvo griaunamos ir šventyklos – taip naikinant “stabu” garbinima. Bernal Diaz raše: “.visos melagystes buvo atiduotos žemei; ir nieko neliko”. Toks indenams buvo Baltojo dievo sugrižimas.
Bet kas gi buvo tas Baltasis dievas?
O jei tie pasakojimai turi tiesos gruda? Juk nera prasmes nuolat ir visose gentyse kurti išgalvotus ivykius. Net Montezumai užimant sosta žyniai ji ispejo: :atmink, šis sostas ne tavo, jis tik užleistas – ir viena diena griš tas, kuriam jis priklauso”. Tad ispanams pasirodžius Montezuma itikejo, kad Baltasis dievas grižta užimti jo sosta. Jis netrukus kalbejo dvariškiams:
“Kaip žinote, musu proteviai kilo ne iš šios žemes, o atkeliavo iš tolimos šalies vadovaujami didžiojo princo, kuris veliau paliko šali, bet griš po ilgu metu. Jis regejo, kad musu proteviai pastate miestus, rinkosi žmonomis šios žemes dukras, kurios jiems gimde vaikus. Ir kai jo nenorejo kaip valdovo, jis paliko mus vienišas paskelbdamas, kad viena diena sugriš su neaprepiama kariauna ir paims tai, kas jam priklauso.
Taip pat žinote, kad mes visada laukeme jo. Girdejome apie svetimtauti karvedi ir apie imperatoriu, kuris ji pasiunte per didžiaja jura iš ten, kur teka Saule – iš ten, kurlink išvyko musu proteviu didysis princas”.
Ir taip Montezuma nedvejodamas pripažino ateiviu ir ju (Ispanijos) karaliaus pretenzijas i šia žeme. Chronikas Garcilaso užraše tokia senojo inku karvedžio Cusi Hualpa kalba:
“Musu tevas, Saule, man apreiške, kad o dvylikos inku valdovu, ju vaikai, mums nežinomos rases žmones, ateis i musu šali ir pavergs musu valstybes. Be abejones, tai žmones, kurie išsilaipino musu krante”.
Ypac svarbus vietinio istoriko Don Fernando de Alva Ixlilxochitl liudijimai, kuris galejo gauti žinias iš kitu žemyno sriciu. Jis raše: “Tultekai atejo i tas vietoves per placias žemes ir juras, gyvendami olose ir dideliame skurde”. (Primera Relacion).

Virakoca
Onku legenda byloja:
Virakoca (inku kecua kalba) buvo Saules dievas iš pradžiu, spejama, vadintas Kon-Tikiu arba Illa-Tikiu, t.y Saule arba Ugnis Tikis. Ir jis buvo inkuose “baltuju žmoniu” vyriausias žynys ir karalius.
Kon-Tiki puldinejo Karis, atejes iš Kokimbo slenio. Vienoje Tikikakos ežero salu per muši baltieji barzdoti žmones buvo visiškai sutriuškinti. Išsigelbejo tik Kon-Tikis su artimiausiais pasekejais, kurie pasieke juros pakrante nuo kurios išplauke vakaru link.
Genciu pavadinimu reiksmes

Abnaki Gyvenantys sauletekyje
Achomawi Upe
Acolapissa Tie, kurie klauso ir žiuri
Ahtena Ledo žmones
Apache (apaciai) Priešai (Zuni kalbos žodis)
Apalachee (apalaciai) Žmones kitoje puseje
Arikara Kukuruzu valgytojai
Assiniboin (asiniboinai) Tie, kurie verda naudodami akmenis (Odžibviu kalbos žodis)
Atakapa Žmoniu valgytojai
Brule(dakotai briuliai) Liepsnojancios šlaunys
Cayuse (Kajusai) Akmenys arba uolos
Cherokee (cerokiai) Urvø þmonës
Cheyenne (Cejenai) Raudonieji kalbetojai (Dakotu kalbos žodis)
Comanche (komanciai) Norintis kovoti prieš mane visa laika (jutu kalbos žodis)
Dakota Sajungininkai
Eskimo Žalios mesos valgytojai (algonkinu žodis)
Fox Raudonosios žemes žmones
Hidatsa Gluosnis
Hopi Taikieji
Hunkpapa Kuriantieji stovyklas ratu
Iowa Mieguistieji (Dakotu kalbos žodis)
Kiowa Principingi žmones
Lakota Draugai, sajungininkai (tas pats kaip Dakota)
Mahican (mohikanai) Vilkai
Massachuset Kalvose
Miniconjou Sejantieji vandenyje
Missouri Žmones medinemis kanojomis
Modoc Pietieciai
Mohave Trys kalnai
Mohawk Bailieji (Abenaki kalbos žodis)
Nahane Vakaru žmones
Onondaga Kalvu viršuniu žmones
Ottawa Prekiaujantieji
Pawnee Raguotieji Žmones
Pima Upes žmones
Seminole Atsiskyreliai
Seneca Akmenuota vieta
Shawnee (Šoniai) Pietieciai
Siksika Juodakojai
Sioux Gyvates (prancuzu k. kilmes žodis)
Teton Preriju gyventojai

Leave a Comment