Indėnų mitologija

4199 0

Indenu mitologija

Šiaures Amerikos indenu mitologija formavosi giminines bendruomenes ir jos irimo salygomis, genciu vienijimosi ir karines demokratijos periodu. Ji atspindejo ryškius Amerikos gamtos kontrastus, sudetingus migracijos, sesliuju ir klajokliu, žemdirbiu ir medžiotoju genciu santykiu procesus. Šiaures Amerikos indenu mitologijoje menka antgamtiniu butybiu personifikacija, nera griežtos dievu ir dvasiu hierarchijos. Labai paplites vaizdinys apie keturias dangaus puses ir keturias stichijas (žeme, ugni, veja, vandeni). Keturios dangaus dalys – tai pasaulio užbaigtumo ir vienoves simbolis, glaudžiai susijes su visuotine cikliškumo ideja. Visi gamtos reeiškiniai apdovanoti neregima magiška jega, kuri yra ne tik dvasios ar dievybes, bet ir viso pasaulio bei bet kurios antgamtines galios ženklas (Siju genciu grupes – vakanas, Algonkinu – manitu, Irokezu – orenda). Daugelis genciu turi aukšciausia dievybe – zoomorfiška, antropomorfiška arba beformi demiurga (Pueblo genties indenai – Avonavilina, Irokezai – Taronahajavagona, Muskogai – Esogetu Emisi).

Beveik visos gentys turi mitu apie pasaulio sukurima. Muskogu mite pasakojama, kaip du virš vandenu skrendantys balandžiai išvyde švyluojanti žoles stiebeli. Netrukus pasirodžiusi žeme ir vidury lygumos aukšta kalva su Esogetu Emmisi buveine viršuneje. Kaip teigia Irokezu genciu mitai, žmoniu pramote Ataentsika (Avenkaja) nukritusi iš gyvunu aukštutinio pasaulio; ji vandenyno paviršiuje laike bebras, ondatra, udra ir vežlys. Ondatra panerusi, grybštelejusi vandenyno dugne sauja žemiu ir užberusi jas ant vežlio šarvu; iš to

os žemes saujos ilgainiui išaugusi sausuma. Irokezams ir Algonkinams vežlys simbolizuoja žeme. Zunju genties kosmogoniniame mite Avonavilonasavo minties galia sukures gyvybe teikianti ruka, iš savo kuno – dangu ir žeme; žemiausiame iš keturiu žemes klodu spietesi dar galutinai nesusiformavusios žmoniu gentys ir gyvunai. Cia gyvenes ir pirmasis žmogus, išmintingasis Pošejankija, kuris savo dvynio brolio padedamas išvedes žmones per tris žemes klodus i paviršiu. Pasak Hopu kosmogoninio mito, dievas kurejas Tajova sugalvojes pasauli ir sukures sau pagalbininka Sotuknanga, o šis savo ruožtu sukures Voriene. Voriene iš žiupsnio žemes nulipdžiusi dvynius: pirmasis iš ju – Pokanghoija padares uolas, antrasis – Polongohoija pripildes pasauli garsu. Kad pasaulyje butu pusiausvyra, Pokanghoija patraukes i Šiaure, o Polongohoija – i Pietus. Paskui iš motinos kukuruzes ir tevo dangaus atsirades pirmasis vyyras ir pirmoji moteris. Veliau piktos butybes žmones sukiršine, todel Tajova nusprendes sunaikinti antraji ir treciaji pasaulius. Sotuknangas ir Voriene žmones palike už ketvirtojo pasaulio slenkscio. Žmones i ši pasauli ilipe pro skyle Sipapu, esancia žemes centre.

Šiaures Amerikos indenams budingi mitai apie genciu atsiradima ir migracija, stebuklingu talismanu bei relikviju isigyjima. Algonkinu migracijos mite pasakojama apie genciu klajones iš ju legendines protevynes Pietu Amerikos žemyne. Pasak Kajovu mito, ju gentis i ši pasauli užlipusi kiauraviduriu medžio kamienu ir keliavusi iš Je

eloustouno upes aukštupio i stepiu zona pietuose, tose kelionese igydama stebuklinga fetiša – lele Tajme. Osedžu proteviai nusileide ant žemes iš žvaigždžiu ir ateje prie Misisipes. Šiaures vakaruose paplite mitai apie garsiu genciu ir ju vadu kilme bei istorija; šiuose mituose esama motyvu apie migracija iš juros, apie kovas su aplinkinemis gentimis, toteminiu herbu atsiradima (jie vaizduojami totemu stulpuose, ant namu sienu, antkapiu, laivu ir kt.). Pueblo genties mituose žmones žemes paviršiuje pasitikes ju gynejas ir užtarejas Masauu aprupines akmens plokštelemis, kuriose buves pažymetas kiekvienos genties kelias. Migracijos laikotarpiu kiekviena gentis igijusi dvasias užtarejas – kacinas, susijusias su derlingumo kultu. Kai kuriu pueblo genciu klajoniu epizodai užrašyti ant kanjonu uolu žemyno pietvakariuose. Ritualines šventoves freskose išlike atskiri mitu fragmentai. Visose gentyse ivairiais variantais paplites mitas apie dvynius (broliai antagonistai; broliai kurejai). Navahu genties dvyniu mite Ahsonnutli (aukšciausioji moteriškos gimines deive) pagimdžiusi dvynius – dievus kariautojus. Per keturias dienas jie išauge i vyrus ir pradeje kova su savo tevu – saule. Šis juos atpažines ir daves stebuklinga ginkla. Su juo dvyniai apvaikšcioje visa pasauli ir išlaisvine nuo pabaisu – Navahu priešu. Pasak Kajovu mito, senute Voriene atradusi ir užauginusi du tevo saules ir mirtingosios motinos sunus. Po daugybes nuotykiu vienas iš broliu pasivertes vandens drakonu, o an
ntrasis padalijes savo kuna i dešimt daliu, kurias kaip relikvija paskyres Kajovu žmonems.

Placiai žinomas zoomorfiškas (reciau – neturis pavidalo arba antropomorfiškas) personažas, atliekantis pasaulio kurejo ir kulturinio herojaus funkcijas (dažnai ir piktadario, gudraus kvailio, pokštininko, pasižymincio neitikimiausiomis pasivertimo galiomis). Prieštaringos pokštininko ivaizdžio savybes atspindi pirmykštes sinkretiškas idejas apie geri ir blogi. Jis yra ugnies pagrobejas, amatu pradininkas, žmoniu gelbetojas, pabaisu nugaletojas ir t.t. Šiaures vakaru pakrantes kosmogoniniuose mituose veikia zoomorfiškas pokštininkas (dažniausiai varnas, Tlinkitu – didžiulis varnas Jelas; pakrantes pietineje dalyje – audine, kekštas ir kt.). Algonkinu gentys tokiais personažais laiko Manaboza ir Gluskepa, Sijai – vora Iktomi, Cerokiai – triuši, Navahai, Pueblo, preriju gentys – kojota. Labai paplite mitai apie kulturinius herojus. Šiauresvakaru pakrantes genciu, Algonkinu, Pueblo ir dakotu mituose kaip kulturinis herojus veikia perkuno paukštis – Tsoona. Jis išmoke žmones statyti namus ir kelti totemu stulpus. Kvakiutlu indenu nuomone, perkunas atsirandas Tsoonai susigrumus su milžiniška gyvate Sisijutlu, kurios žvilgsnis mirtinas. Iveikti ja galima tik moraliniu tyrumu ir dvasios stiprybe. Mohauku kulturinis herojus, žemes ir dangaus vyriausiasis sunus buvo Matovelija, o jam žuvus – brolis Mastamho. Jis liepe žmonems kartu sušukti keturis sykius, tada pasirode saule ir menulis. Veliau Mastamho nugalejo didžiaja gyvate barškuole ir nukirto jai galva, iš gyvates kraujo atsirado ropliai ir vabzdžiai. Mastamho padalijo ke

elioms gentims žeme, upes ir kalnus, išmoke Mohaukus žemdirbystes ir keramikos amato. Paskui jis pasiverte ereliu ir nuskrido.

Ypatinga reikšme Šiaures Amerikos indenu miitologijoje teikiama mitams apie milžinus žmogedras. Irokezai turi cikla mitu apie titnaginius milžinus žmogedras, atsikelusius iš šiaures i Irokezu valdas ir sunaikinusius daug žmoniu. Taronhavajagonui pagaile žmoniu, tad pasivertes milžinu nugabenes visus žmogedras i Onondago stovykla ir apipyles juos akmens luitu kruša. Išsigelbejes tik milžinas Ganuskva, kuris išmokes viena Irokezu medžiotoja gaminti šventasias kaukes, naudojamas ligoniams gydyti (vadinamuosius “klastos veidus”). Pasak kitu šaltiniu, šias kaukes Taronhavajagonui po dvikovos padovanojo didysis Haduigona (kitame variante – Taviskaronas). Dažnas šiaures vakaru genciu mitologijos personažas Dsonokva (Kaliahta, Iškusa) – milžine žmogedra variniais nagais, švilpimu iviliojanti vaikus i giria ir nusinešanti juos krepšyje ant nugaros. Taciau jai nepavyksta prisigerti žmoniu kraujo, nes pakliuva i žmoniu paspestas žabangas ir sudeginama. Pavejui išbarstyti jos pelenai virsta moskitais. Pasak daugumos šaltiniu, Kvakiutlu genties aukšciausioji dievybe yra Kanibalas, Kuris Gyvena Tolimojoje Šiaureje, o jo antgamtine jega dramatizuotu apeigu metu tampa žmogedru ritualines sajungos nariu savastim. Irokezai ir Algonkinai turi mita apie nykštukus, Šiaures Vakaruose gerai žinomas mitas apie vargša, visu skriaudžiama našlaiti, kuris igyja antgamtine jega ir tampa visu gerbiamas. Esama daug mitu apie žmoniu virtima gyvunais ir ju klajones kitame pasaulyje.

Velesniam mitologiniam ciklui priskiriamas irokezu mitas apie tai, kaip pranašai Gajavate ir Deganavide ikure Irokezu genciu sajunga (Irokezu Lyga). Žemdirbiu genciu (Irokezu, Pueblo, Algonkinu) mituose svarbios dievybes, personifikuojancios naudinguosius augalus, taip pat neregimos antropomorfiškos ar beformes ivairiu stichiju ir daiktu dvasios. Algonkinai turi daug geru ir blogu gamtos dvasiu (manitu). Blogosios manitu yra raguotu vandens gyvaciu išvaizdos, taciau gali ja keisti. Žymiausios Navahu genties dievybes “senesnieji dievai” (pueblo gentims – kacinos) yra baisios, nuostaba keliancios, o šiaip jau – geranores butybes. “Jaunesnieji dievai” – tai šventu vietu, kanjonu, kalnu, atskiru gyvunu dvasios. Dakotu mituose keturioms dvasiu kategorijoms atstovauja keturios stichijos – vanduo (vinktehi), žeme (tunkanu), vejas (takuškanškanu) ir ungis (vakinjanu); kiekvienai iš ju budingas sudetingas spalvu ir erdves asociatyvus ryšys. Beveik visose mitologijose svarbus lokys (kurejo simbolis), bizonas preriju gentyse, šuo, lape, gyvate (žemes simbolis), erelis (saules simbolis) ir kai kurie kiti gyvunai, preriju indenu laikyti kariniu sajungu ikurejais. Europieciu užkariavimai nutrauke naturalia indenu kulturos raida.

MAJAI

Majai-viena paslaptingiausiu civilizaciju, kuri atsirado 3000 pr.m.e ir suklestejo 250 m.e. metais. Ju gyventa teritorija- dabartine Meksika, Gvatemala, Šiaurinis Belizas.

Ši indenu tauta garsejo astronomijos žiniomis ir hieroglifu raštu.Gyveno žemdirbiu bendruomenemis, taciau statesi ir milžiniškus miestus, kuriu liekanosiki šiu dienu stebina turistus.Maju architektura-piramides, rumai ir observatorijos.Visi šie technine prasme stebetinai sudetingi pastatai sukurti be metaliniu irankiu.

Majai tikejo, kad pasaulyje egzistuoja kuurybos ir griovimo ciklai, trunkantys po 5200 metu.paskutinio tokio ciklo,pasidejusio dar apie 3114 metus pr.m.e sulauksime ir mes.Jis ivyks apie 2011 metus. Šiandien mokslininkai nesutaria, kuo tikejo majai, laukdami minetojo ciklo pabaigos.Išlike šaltiniai leidžia speti, jog tuomet žeme turejo ištikti katastrofos, o jas lydes prisikelimas ir pakilimas.

Žeme majai isivaizdavo kaip plokšcia staciakampi, kurio kiekvienas kampas turi savo spalva; rytuose raudona, šiaureje-balta, vakaruose -juoda, pietuose-geltona.Žemes vidurys- žalias.Jie isivazdavo,kad plokšcia planetayr vandenyje pluduriuojancio krokodilo nugara.

Buvo tikima ir rojum, kuris susideda iš 13 sluoksniu, kiekviename ju viešpatauja skiritngi dievai.Apie visas dievybes, kuriomis tikejo majai,žinoma nedaug.Aišku tik, kad ju buvo apie 166.Kai kurie tyrynetojai teigia, jog majai tureje aukšciausiaji dieva Itzamna. Tai, jog jis globojo rašta, menus ir moksla, nemažai pasako apie pacia maju visuomene.Juk ne kiekviena civilizacija šlovinti pasirenka ne karo, derliaus, bet proto, kurybos,kulturos dieva.

Ypatingas vaidmuo maju visuomeneje teko šventikams. Jie žiurejo, kad butu laikomasi religiniu ritualu, buvo atsakingi už laiko skaiciavima, šventes, gydyma ir raštu rašyma. Šventikai galejo tuoktis, todel dažnai ju pedomis pasekdavo ju sunus.

Itin svarbia reikšme maju ritualuose turejo kraujas.Jis buvo žmogaus ir dievybiu bendravimo priemone. Nuleistu krauju buvo rašomi raštai, kuriu turinys sudeginus, aptekdavo tiesiai i dangu.

Kraujas buvo priemone, padedanti papirkti ir pasotinti dievus. Tiketa, kad kraujo aukojimas nusiunciant žmogaus energija i dangu ir ten ja pakraunant dieviškaja, žemeje padeda išlikti gyvybei ir daiktams.

Kraujo nuleidimo ritualuose dalyvaudavo ir patys kilmingiausi maju vadai. Vulkaninio stiklo peiliu karalius isidurdavo i peni ir lašindavo krauja ant aukojamojo popieriaus.Šituose ritualuose dalyvaudavo ir karaliaus žmonos, per liežuvi persitraukdamos dygliuota virve.

Majai dievams aukojo ne tik nuleista krauja, bet ir žmones: kalinius, vergus, ypac dažnai- vaikus. Dievams pamaloninti majai pirkdavo ir našlaicius ar ne santuokoje gimusius kudikius. Per kruvinuosius ritualus šventikui padedavo keturi vyresnieji: laikydavo aukos kojas ir rankas, kol bus atverta jos krutine.

Majai tikejo, kad karaliai ir kilmingieji yra dievu pateptieji ir gali bendrauti su dvasiomis. Grojancios ir dainuojancios minios akivaizdoje kilmingieji patekdavo i transo busena ir taip iš dievu gaudavo žiniu.

Majai tikejo, kad mirusieji ne išnyksta, bet patenka i požemiu karalyste. Karaliai, kurie, manyta, buvo apdovanoti ypatingomis galiomis, atgimdavo danguje dievais. Paprasti žmones budavo laidojami po savo namu grindimis, i ju kapus pridedant maisto, religiniu tekstu ir daiktu.

Majai puikiai išmane ir kremavimo paslaptis, todel mirusieji dažnai buvo deginami, o ju pelenams saugotistatomos milžiniškos piramides.Kai kurie majai mirusius žmones mumifikuodavo, taciau ne visa kuna, o tik galvas. Jas laikydavo šeimos koplytelese, ir kartais “pamaitindavo”.

Indenu poezija

“Šie žmones naudoja raides bei ženklus, kuriais knygose užrašineja senas istorijas ir savo mokyma. Iš šiu spaudiniu, piešiniu bei figuru skaito istorijas ir gali kitiems paaiškinti bei kitus mokyti. Mes radome daug šiu knygu, bet ten nieko nebuvo, išskyrus mela ir prietarus, padiktuotus paties velnio. Šiu žmoniu sielvartui ir dideliam gailesciui, mes viska sudeginome”.

Taip raše iš misijos i Ispanija sugrižes vyskupas Diego de Landa 1556 m. savo “Relacion de las Cosas de Yucatan”.

Tarp indenu buvo paplitusios gamtos, meiles, karine bei filosofine poezija, mitai, maldos, užkeikimai.

Žymiausi dar išlike kuriniai (daugeliu atveju užrašti jau lotynu kalba): maju pranašysciu knygos “Cilam Balam”, užrašytos XVI-XVII a., kiciu mitologinis istorinis epas “Popol Vuh”, užrašytas XVI a., bei Tekskoko valdovo Nezahualcoyotlio (1418-1472) eiliu rinkinys “Rabinalaci”, užrašytas 1850 m.

* * *

Gatvese voliojasi sulaužytos ietys.

Mes susišiaušeme plaukus.

Musu namu sotgai nudirti,

sienos raudonos nuo kraujo.

Kirmeles šliaužo gatvemis ir aikštem,

Smegenim aptaškyti murai.

Rausvi yra vandenys,

ruškani lyg odos rauginimo žieves,

ir kai mes gereme,

buvo jie ašaru skonio.

Apdrebem sienas moliu,

o musu turtas buvo tik suplyšes tinklas

Skydai (musu kariu)

neistenge musu apsaugot.

Graužem šaknis

ir kramsnojome juržoles

Dulkemis ir griuvesiais

malšinome savo alki,

driežais, kirmelem ir žiurkem.

Išvyde mesa,

rijome ja beveik žalia

griebdavom nieko nelauke

ir surydavom.

Mums buvo nustatyta kaina: kaina

jaunam vyrui, šventikui,vaikui,

jaunai mergaitei.Už vargano senio galva-

tik kukuruzu dvi saujos,

tik dešimt musšudžiu, tik dvidešimt suriu

juržoliu paploteliu, tokia buvo kaina.

Auksas, žadeitas, brangus drabužiai,

Krecalkoatlio* plunksnos,

viskas kas kadaise turejo verte,

pavirto i nieka.

* * *

Karo svaigulys sklinda.

Kariai-ereliai, kariai-jaguarai:

kai vieni pražysta,

kiti ima vysti.

Kiek ju su visam išejo?

Kiek dar yra su Tavim,

Tavo globoj Dieve,

gyvena?

Zvimbia ir žybsi virš lauko

karo gaisras.

Garbe ir šlove

jis užgesina

per nakti,

o ji springsta savo dulkemis.

Taciau niekados nevys karo geles,

kurios plyti lig vandens pakrašciu.

Spindintys žiedai kariu-jaguaru,

ginkluotu skydais,

per nakti

liks tysoti dulkese.

Jaguarai tokie pat didvyriai,

guli nukauti,

kaip ir lietaus lašai

sukrite laukuos.

* * *

Nakties daina

Visur cia žemeje

aimanos.

Žalieji brangakmeniai guli,

bet sudaužyti,

auksas suaižejes,

o Kacalkoatlio plunksnos sulaužytos.

Visur cia žemeje

aimanos.

* * *

Žiedu daina

Mes greitai išnyksime,

bet skaidrios bus musu širdys.

Aš,

Nezahualcoyotlis, klausiau:

“jei gyvename mes žemej,

bet ne tikrovej,

tai gal tik šioj melodijoj?”

(daina parašyta Tekskoko valdovo bei poeto Nezahualcoyotlio 1418-1472).

* * *

Mes trokštame tik miegoti,

sapnuoti,

tai netikra ne,

tai apgaule,

kad atejome amžinai gyventi šioj žemej.

Pavasario žolei priklauso

mus širdys,

jos ir vel žaliuos,

ju žiedlapiai vel išsiskleis.

Tada mes prilygsime rožiu kerui,

kuris išsiskleidžia žiedus,

o po to šie nuvysta.

* * *

Musu Tevas,

Saule,

brangiu plunksnu gobtuvu,

grimzta

i žvilgancio akmens urna,

išpuoštas

turkio veriniu,

supamas ryškiu geliu,

kurios krinta ir

krinta

lyg nežemiškas lietus.

* * *

Išsiverže

pumpurai širdy mano

paciam nakties vidury

netruks pražysti.

Tonana*, musu motina,

geisma ju žinde.

Tlasolteotla*,

meiles deive,

troškuli numalšino.

* * *

Valgyk valgyk, tu turi duonos,

gerk,gerk, tu turi vandens!

Šiomis dienomis

dulkes užgobe žeme,

šiomis dienomis

kyla juodi debesys.

šiomis dienomis

stiprieji sutrype krašta

šiomis dienomis

šventyklos virto griuvesiais.

* * *

Kukuruzu sodintojos giesme

Pagailek mano ašaru,

pagailek mano baimes!

Tavo varganas apdaras,

vargana tavo tarnaite

maldauja su ašarom.

ivykdyk vandens stebukla,

iteik lietaus dovana,

šitiems nelaimeliams,

šitiems savovaikams,

kuriuos tu sutverei!

* * *

Paciam nakties vidury,

kai dar diena nemane brekšti

kai dar nieko ižiuret negalejai,

ejo jeidu abu,

svarste ka pasake dievai

ten anapus Titikakos.

* * *

Meiles daina

Koks švelnus tu buvai

karvelis

anuomet,

kai save

tavo akiu atspindy radau.

Žaižaruojancios akys

ta kraupiaja nakti,

ju žaibai kiaurai varste mane.

* * *

Meiles daina

Geles

semia

kukuruzu laukus

geles

skleidžia taures

tarsi tu savo lupas.

Kaip kolibris

trokštu aš buti,

kuris skverbias žiedan.

Su šia mano daina

privalai užmigti,

vidurnakty aš busiu.

* * *

Karo daina

Gersim iš savo kaukuoliu,

pasipuošim savo dantu karoliais,

drošim lumzdžius iš savo kaulu,

šoksim aimanom savo odos,

kuria aptemti musu bugnai.

* * *

Himnas Virakocai*

O užkariautojas Virakoca,

visur esantis Virakoca!

Tu, kuris kaip niekas kitas siustas i žeme,

Tu, kuris esi nuo pasaulio pradžios iki

jo pabaigos

Tu, kuris dovanojai gyvasti ir drasa

mums, vyrams,

ir sakei: “Privalai buti vyras”,

ir moterims sakei “Privalai buti moteris!”

Tu sukurei juos ir suteikei jiems buti!

Globok juos, kad geroveje ir taikoje gyventu!

Tu, kursai aukšciausias danguje

audrose tarp debesu,

dovanok ilga gyvenima

ir priimk musu auka, Kurejau!

* * *

Iš seniu pamokymu

Nepulk prie moters kaip šuo prie edalo!

Kalbek neskubedamas, nesiaudrink.

Išlaikyk saikinga tona, nei per aukštai,

nei per žemai!

Tebunie tavo kalbesena švelni ir aistringa.

Kuomet ka matai ar girdi,

ypac iš blogos puses,

nuduok,kad nematai, užsiciaupk!

Neversk du kart šaukti,atsiliepk iš karto!

Ramiai vaikšcik gatvemis,

nei per letai, nei per greitai.

Nenukabink nosies

ir neužriesk aukštyn!

Nežvilgciok nuolat dešinen ar kairen,

priešingu atveju tau askys: tu pusprotis,

neišaukletas ir pasileides.

Valgyk prie stalo letai, ne per godžiai,

negriebk dideliais kasniais,

neskubek prisigrusti burnos

ir neryk kaip šuo savo valgio!

Nedraskyk pyrago i gabalus,

neužgulk godžiai savo dubens!

Valgyk taip, kad kiti iš taves nesijuoktu.

Nusiplauk prieš valgi rankas, burna,

daryk tai ir po pietu!.

valgydamas neišdarinek bjauriu grimasu,

nesivaipyk!

Atidžiai ir be triukšmo

Nešliurpk gerdamas,

kaip mažas šunpalaikis!.

Nekosek, nesispjaudyk

ir žiurek,

kad neapdirbtum kaimyno drabužiu.

* * *

Iš geliu ir sielvarto ašaru

lipdau aš,

dainius, savo giesme.

Apie užmuštus ir nužudytus

mirties viešpatijoj,

galvoju.

Jie leidosi,

valdovai ir viešpaciai i žeme.

Kaip suglebusios plunksnos kecalio*,

kaip suaižeje brangakmieniai

išbluko dabar kilnadvasiai.

– * – * – *

Paaiškinimai:

Kecalkoatlis -[žaliomis plunksnomis apaugusi gyvate], viena iš triju svarbiausiu centrines Amerikos indenu dievybiu, dievas- pasaulio, žmoniu ir kulturos kurejas, stichiju vadovas, žyniu ir žiniu globejas.

Tonana – [deive su kasomis], personifikuoja dangu ir žeme,gyvybe ir mirti; iš jos krutu trukšta “dangaus pienas”-lietus, ji visos dregmes valdove.

Tlasolteotla -[deive-purvo, ekskrementu rijike], acteku žemes, derlingumo, seksualinio palaidumo ir nuodemiu atgailos deive,nusidejeliu globeja.

Virakoca – kecuju mitologijoje, demiurgas, visu žmoniu pirmtakas ir pasaulio kurejas, saule, menuli ir žvaigždes sukures Titikakos ežere.

Kecalis – [šventasis paukštis] tankiu centrines Amerikos mišku paukštis.

Ketsalis..

..Jie susitiko lygumoje: acteku kariai, kuriuos vede Tekumas Umanas, ir Pedro de Alvarado vadovaujami konkistadorai. Tekumas Umanas surinko didžiule kariuomene, ir jo kariai butu sutriuškine negausius burius atejunu, nors ju šonai ir buvo geležiniai, nors jie turejo arkliu ir ugnimi spjaudanciu arkebuzu. Tekumas Umanas sumaniai išdeste savo armija, ir barzdotieji jau, atrodo, susvyravo, kai išdavikas indenas paliete Alvarado balnakilpe ir, rodydamas pirštu i paukšti, kuris sklande virš indenu vado galvos, šuktelejo: “Užmušk ji!” Ir baisedamasis nusisuko, ir rankomis užsidenge ausis, kad negirdetu griausmo, ir neatmerke akiu, kol neišgirdo ispanu pergales šukio: “Santjagas ir Kastilija!” Vis del to, nors ir pakrikštytas Tomazu, išdavikas taip ir liko indenu stabmeldžiu, kuris šventai tikejo, kad kiekvienas, pakeles ranka prieš šventa paukšti, mirs baisia mirtim. Dvi gelsvai žalios plunksnos remino ruda Tekumo Umano veida, dvi Ketsalio – dievo Ketsalkoatlio paukšcio plunksnos. Ir laisvasis ketsalis, atskrides nuo kalnu, mušio metu sklande virš jo galvos pranašaudamas pergale. Ir kariai mate tai, ir jie ejo pirmyn nesulaikomai. Bet kai ketsalis žuvo, indenu gretos susvyravo. Ispanai negailestingai mindžiojo juos savo arkliu kanopomis, kapojo iš kaires ir iš dešines. Taip buvo sumuštas Tekumas Umanas, taip Gvatemala – acteku imperijos provincija – tapo ispanu kolonija. Tokia yra legenda. Acteku kalba žodis “ketsalis” (quetzal) reiškia “puikus”, “brangus”. Acteku merginos taip vadindavo savo mylimuosius Montesumos laikais. Senoves majams ir actekams ketsalis(Pharomachrus mocinno) buvo bene labiausiai šventas simbolis – dangaus simbolis. Ne vien del grožio, bet ir del nepaprasto, legendinio budo bruožo: nelaisveje ketsalis miršta. Actekai ir majai tikejo, kad kaip neuždarysi narve dangaus, taip nesulaikysi ir jo simbolio. Jie net nemegino jo prisijaukinti, tik gaudydavo del plunksnu. Šalia tu medžiu, kur, vietos gyventoju manymu, gyveno ketsalis, specialus žyniai state painius raizgus, kuriuose ketsalis galejo isipainioti, bet neuždusti. Kiekviena, kuris tycia ar netycia užmušdavo paukšti, baude mirtim. Tinkluose isipainiojusiam ketsaliui nupjaudavo dvi ilgiausias plunksnas, o paukšti butinai paleisdavo, maldaudami jo atleidimo. Po keliu menesiu ketsaliui puošni uodega vel ataugdavo. O nupjautomis plunksnomis puoše vyriausiuju žyniu ir didiku galvos apdangalus. Imperatorius turejo teise nešioti diadema ir apsiausta iš ketsalio plunksnu. Kai 1821 metais Gvatemala nuverte Ispanijos viešpatavima, ketsalis pasirode respublikos herbe, veliavoje ir monetoje, kuri ir šiandien vadimama jo vardu. XIX a. pabaigoje ketsalio plunksnu pateko i Europa. Jomis susižavejo Madrido, o veliau ir Paryžiaus dabitos. Dvidešimt penkerius metus truko “ketsalio bumas”, ir Gvatemaloje atsirado nauja profesija – ketsalerai, ketsalio medžiotojai. Šie paukšciai Gvatemaloje buvo beveik visiškai išnaikinti. Elegantiškoms damoms vienodai patiko ir reto grožio plunksnos, ir istorijos, kurias mandagus madingu parduotuviu pardavejai pasakodavo apie paukšti. “Žinote, ketsalis – tikras kabaljeras. Gresiant mažiausiam pavojui, jis kaip narsus riteris savo kunuu uždengia ieiga i lizda ažuolo dreveje. O jeigu jo lizda sunaikina žemes drebejimas, taip dažnas Gvatemaloje, arba jeigu barbarai indenai plesdami laukus degina medžius – ketsalis žusta kartu! Tikras riteris, jis ir savim labai rupinasi: ne veltui visada lizde irengia dvi angas, ir, ilindes i lizda pro viena, kad nesuglamžytu plunksnu, išlenda pro kita.” Ketsalis iš tikruju žusta kartu su savo lizdu. Žusta todel, kad negali skraidyti aukštai ir toli. Indenams ketsalis ir dabar – šventas paukštis. Ispanu i Amerika atvežtus naujus šventuosius indenai iki šiol puošia ketsalio plunksnu diadema. Tokia pacia, kokia kadais vainikavo Ketsalkoatlio galva..

Lanko ir streliu reiksme indenams

Dar ne taip seniai reikejo dideles drasos susigrumti vien lankais ginkluotais indenais. XVIII a. viduryje net ir plintant indenu tarpe šaunamiesiems ginklams, lankai tebebuvo labai pavojingas ginklas (ypac nakti, kai nebuvo galima nustatyti, kur yra priešas), o buivolu medžiokleje – tiesiog nepakeiciamas. Prieša jos pasiekdavo 100 jardu atstumu, nesukeldavo triukšmo i

. . .

Virakoca

Onku legenda byloja:

Virakoca (inku kecua kalba) buvo Saules dievas iš pradžiu, spejama, vadintas Kon-Tikiu arba Illa-Tikiu, t.y Saule arba Ugnis Tikis. Ir jis buvo inkuose “baltuju žmoniu” vyriausias žynys ir karalius.

Kon-Tiki puldinejo Karis, atejes iš Kokimbo slenio. Vienoje Tikikakos ežero salu per muši baltieji barzdoti žmones buvo visiškai sutriuškinti. Išsigelbejo tik Kon-Tikis su artimiausiais pasekejais, kurie pasieke juros pakrante nuo kurios išplauke vakaru link.

Genciu pavadinimu reiksmes

Abnaki Gyvenantys sauletekyje

Achomawi Upe

Acolapissa Tie, kurie klauso ir žiuri

Ahtena Ledo žmones

Apache (apaciai) Priešai (Zuni kalbos žodis)

Apalachee (apalaciai) Žmones kitoje puseje

Arikara Kukuruzu valgytojai

Assiniboin (asiniboinai) Tie, kurie verda naudodami akmenis (Odžibviu kalbos žodis)

Atakapa Žmoniu valgytojai

Brule(dakotai briuliai) Liepsnojancios šlaunys

Cayuse (Kajusai) Akmenys arba uolos

Cherokee (cerokiai) Urvø þmonës

Cheyenne (Cejenai) Raudonieji kalbetojai (Dakotu kalbos žodis)

Comanche (komanciai) Norintis kovoti prieš mane visa laika (jutu kalbos žodis)

Dakota Sajungininkai

Eskimo Žalios mesos valgytojai (algonkinu žodis)

Fox Raudonosios žemes žmones

Hidatsa Gluosnis

Hopi Taikieji

Hunkpapa Kuriantieji stovyklas ratu

Iowa Mieguistieji (Dakotu kalbos žodis)

Kiowa Principingi žmones

Lakota Draugai, sajungininkai (tas pats kaip Dakota)

Mahican (mohikanai) Vilkai

Massachuset Kalvose

Miniconjou Sejantieji vandenyje

Missouri Žmones medinemis kanojomis

Modoc Pietieciai

Mohave Trys kalnai

Mohawk Bailieji (Abenaki kalbos žodis)

Nahane Vakaru žmones

Onondaga Kalvu viršuniu žmones

Ottawa Prekiaujantieji

Pawnee Raguotieji Žmones

Pima Upes žmones

Seminole Atsiskyreliai

Seneca Akmenuota vieta

Shawnee (Šoniai) Pietieciai

Siksika Juodakojai

Sioux Gyvates (prancuzu k. kilmes žodis)

Teton Preriju gyventojai

Join the Conversation

×
×