Moralė ir etika

Moralė ir etika. Etikos objektas, problematika, tyrimo bodai, svarbiausios distinkcijos
Etiška, neetiška, moralu, amoralu
Kasdienėje kalboje sąvokos “etiška” ir “moralu” (“neetiška”, “amoralu”) dažniausiai yra vartojamos pakaitomis, nediferencijuojant; kalbame apie moralų ar etišką asmenį ar veiksmą. Kita vertus, dažnai kalbame apie etikos kodeksus, tačiau tik retkarčiais užsimename apie moralės kodeksus. Kai kas sąvokas moralu, nemoralu taiko tik seksualumo sričiai (pavyzdžiui: pornografija, obsceniškumo standartai: pornografija demoralizuoja visuomenę), o etiška, neetiška taiko aptarinėdami verslo ir profesinių bendruomenių elgesį savo narių bei savo klientūrų atžvilgiu (pavyzdžiui: veerslo projektų vagystės). Taigi, pirma išsiaiškinkime, kasios sąvokos reiškia ir koks yra judviejų ryšys.
“Etika” yra kilęs iš graikiško žodžio ethos, reiškiančio asmens įprotį, papratimą, charakterį, būdą. “Moralė” yra kilęs iš lotyniško moralis, reiškiančio papročius ar manieras. Taigi, etimologiniu požiūriu, etika galioja individualaus asmens ar atskirų asmenų charakterio sričiai, o moralė – žmonių tarpusavio santykių sričiai. Tačiau filosofijoje etikos sąvoka vartojama specifinei tyrimo sričiai reikšti – tai yra moralės sričiai, kuri nagrinėja žmogaus elgesį ir žmogiškąsias vertybes. Kaip mes turėtume elgtis ir kaip neeturėtume elgtis? Kas yra gėris ir kas yra blogis? Filosofai šiuos ir panašius klausimus vadina vertybiniais (aksioioginiais) arba moralės klausimais, kuriuos skiria nuo klausimų apie tikrovę ir pažinimo klausimų. Moralė yra principų ar elgesio taisyklių, kuriomis mes vadovaujamės ir kurios pr

riklauso visuomenės konvencijų sričiai, visuma. Moralės sričiai priklauso įsitikinimai bei nuomonės apie gerą ir blogą elgesį. Šie įsitikinimai yra išreiškiami vartojant tokias sąvokas kaip “gera”, “bloga”, “dorybinga”, “pagirtina”, “teisinga”, “ydinga”, “peiktina”, “smerktina”, ir pan. Be abejo, moralė negali būti apribota filosofiniais kontekstais. Viena vertus, moralės dalykai vaidina tam tikrą vaidmenį ir turi tam tikrą pagrindimą ir kitose su pasaulėžiūros formavimu susijusiose visuomenės gyvenimo srityse – religijoje, teisėje, ekonomikoje, politikoje ir net etiketo srityje. Antra vertus, moralė yra “socialinis reiškinys”, o etika ar moralės filosofija nagrinėja moralės prigimtį bei funkcijas. Moralės taisyklės nėra sau pakankamos ir reikalauja pagrindimo, kuris tik ir suteikia joms reikšmingumą. Ir būtent šis pagrindimas ir yra filosofinės etikos uždavinys. Kodėl mes turėtume elgtis vienaip arba kitaip? Kaip turėtume gyyventi? Ko turėtume norėti? Kuo turėtume labiausiai džiaugtis? Dėl ko verta stengtis? Ir pan. Atsakymas į šiuos klausimus mums turi nušviesti priežastis, dėl kurių turėtume laikytis moralės principų ar taisyklių. Atsakyti įjuos galime ir nestudijavę filosofijos, tačiau daugelis mūsų moralinių įsitikinimų nėra nei nuoseklūs, nei pakankamai aiškūs, nei gerai išplėtoti. (Programiniu požiūriu) moralės filosofija kaip tik ir siekia išplėtoti šiuos principus bei pateikti tokią žmogaus gyvenimo tikslų viziją, kuri leistų jam gyventi su tokiu aiškumu bei pasitikėjimu, su kokiu savo ilgą gy
yvenimą nugyveno Sokratas, ar bent jau suteikti mums tvirtesnių argumentų savo moralinius įsitikinimus pagrįsti. Tačiau iš tiesų viskas, yra ne taip paprasta. Dauguma gyvenimiškų situacijų, reikalaujančių mūsų etinio apsisprendimo ar įvertinimo, yra labai nevienareikšmės. Viena vertus, tam tikromis aplinkybėmis gali kirstis keletas moralės principų (čia mes susiduriame su preferencijos problema), o, antra vertus, jie gali būti įvairiai taikomi, įvairiai traktuojami, jiems gali būti suteikiamas skirtingas pagrindimas. Taigi, ..kurie moralės principai yra svarbiausi ir kada jų. taikymas, .yra pateisinamas, yra sudėtingi etikos klausimai.
Visi kada nors tyrinėję moralės kilmę (prigimtį) mąstytojai aiškino konstravo savo pažiūrų sistemą remdamiesi tam tikra formule, iš kurios išvesdavo turinį. Pavyzdžiui, vieni apibrėžė moralę kaip socialinės grupės elgesio kodą. Tokios moralės sampratos turinį jie išvesdavo tyrinėdami įvairių grupių elgesio kodus. Kiti apibrėžia moralę kaip dispoziciją ir elgesio kodą, kurio turėtų laikytis visi racionalūs asmenys. Norint išvesti šios moralės “formulės” turinį, reikia nustatyti kokia turėtų būti visų racionalių asmenų moralinė dispozicija ir elgesio kodas, ir pan.
Atsižvelgdamas į formalų moralės aspektą, filosofas B. Gertas moralę vadina “viešąja sistema” (t.y. institucija), kuri nuo kitų viešųjų sistemų skiriasi tuo, kad ji liečia visus racionalius asmenis. Moralės buvimas viešąja sistema reiškia, jog ji liečia tuos žmonių elgesio aspektus, kurie turi poveikį kitiems žmonėms. Vadinasi, mo
oralės sistema turi formuluoti tam tikrus gėrio standartus. Vis dėlto, norint sukonstruoti išsamų moralės apibrėžimą, formalių moralės bruožų nepakanka. Moralė, be to, turi turėti ir tam tikrą turinį. Taigi, reikia išplėsti jos apibrėžimą. Moralė yra visus racionalius asmenis liečianti (saistanti) viešoji sistema, vadovaujanti tiems jų elgesio aspektams, kurie turi kokį nors poveikį kitiems įmonėms ir kurios tikslas yra blogio minimizavimas (gėrio standartai) ir kurios branduolį sudaro moralės taisyklės. Jei, kaip aiškina autorius, visus racionalius asmenis saistanti viešoji sistema nedisponuoja šiuo turiniu, tuomet net jei ji yra pagrįsta, jos pagrindimas negalės būti laikomas moralės pagrindimu. Tik viešosios sistemos, kurios branduolį sudaro moralės taisyklės, pagrindimas gali būti laikomas moralės pagrindimu. Nors visuotinio konsenso ką reikėtų laikyti moralės taisyklėmis, nėra, tačiau, matyt, niekas nepaneigtų, kad tokie reikalavimai kaip “nežudyk”, “nevok”, “nemeluok” yra moralės taisyklės. Svarbiausias moralės filosofijos uždavinys yra moralės taisyklių analizė, siekiant įsitikinti ar jos sudaro visus racionalius asmenis saistančios viešosios sistemos branduolį, ir tuomet nustatyti, ar ta viešoji sistema yra tokia, kad visi nešališki racionalūs asmenys reikalautų jos laikytis. Jei taip nėra, tuomet nagrinėjama (visuotinė) moralės samprata negali būti pagrįsta, o tai būtų pagrindas laikytis etinio reliatyvizmo, nihilizmo ar skepticizmo filosofinės pozicijos. Jei ignoruotume šią esminę moralės tyrimo dalį (moralės taisyklių an
nalizę), tai kaip galėtume atskirti moralę nuo kitų elgesio kodų (etiketo, teisės)? Juk tik žinodami moralės taisyklių turinį galime nuspręsti, kokį elgesio kodą galima priskirti moralės sričiai, ir kokie sprendiniai yra moralės sprendiniai.
Nemažai filosofų B. Gerto moralės apibrėžimą laiko nepakankamu, ir todėl siūlo išskaidyti moralės sąvoką į svarb. sudedamąsias dalis. Tai yra, jie moralės kaip socialinės institucijos (“viešosios sistemos”) analizę papildo vienu ar daugiau iš keturių kriterijų, kuriais tik remiantis galima formuluoti moralės sprendinius, principus bei idealus.
Pirmasis kriterijus teigia, jog sprendinys, principas ar idealas yra moralinis tik tuomet, jei asmuo (arba visuomenė) priima jį kaip autoritetingiausią bei svarbiausią veiksmo gidą. Šis kriterijus sako, kad moralei turi tekti primatas visų kitų dalykų atžvilgiu mūsų gyvenime. Šio kriterijaus šalininkai, žinoma, sukritikuotų Hartlando-Swanno moralei priskirtą antraeilį statusą. Moralaus žmogaus, šiuo požiūriu, neturėtų blaškyti ar trikdyti konkuruojantys reikalavimai, verčiantys jį eiti į moralinį kompromisą ar skatinantys moralinį silpnumą. Nei asmeniniai interesai, nei priklausomybė politinėms struktūroms, nei religiniai sumetimai negali konkuruoti su moralės reikalavimais.
Antras kriterijus teigia, kad moralės teiginiai nuo kitų skiriasi savo preskriptv’iniu (nurodomuoju) pobūdžiu -jie skirti vadovauti mūsų elgesiui, o ne aprašyti dalykų padėtis. Be abejo, preskriptyvieji teiginiai galioja ne tik moralės srityje. Teisės ar etiketo sričių teiginiai taip pat yra preskriptyvūs. Šio kriterijaus besilaikantys autoriai tiktai nori pasakyti, kad preskripcija yra moralinio sprendinio, principo ar idealo būtinoji sąlyga.
3. Trečiasis yra “universalizuojamumo” kriterijus. Jis reikalauja, kad (svarstomi) moraliniai sprendiniai, principai bei idealai panašiomis aplinkybėmis tiktų visiems žmonėms. “Mano moralės taisyklė turėtų būti kiekvieno moralinio elgesio taisykle”. Šiuo kriterijum savo moralės koncepciją grindė 1. Kantas, kuris tvirtino, kad moralės principai kelia besąlygiškus, kategorinius reikalavimus visiems ir kiekvienam, nepaisant individualių skirtumų. Veiksmo kaip moraliai teisingo ar klaidingo vertinimui negali vadovauti skonis ar preferencija, kurie kinta su kiekvienu individu.
4. Kai kurie filosofai siūlo dar ir ketvirtą moralės kriterijų, kuris pabrėžia moralės turinio, o ne formalių jos bruožų svarbą. Šie filosofai teigia, kad koks nors moralės kodeksas turi būti tiesiogiai orientuotas į žmogaus gerovę, rūpintis kitų žmonių gerove ar bent jau kitiems žmonėms padaroma žala ir gėriu. Šis kriterijus, žinoma, eliminuoja iš moralės srities bet kokius egoistinius principus.
Baigiant moralės sąvokos analizės dalį reikia tik pabrėžti, kad nė vienas minėtų kriterijų negali būti pakankamas pamatas skirti moralius nuo nemoralių sprendinių, veiksmų, idealų, taigi, nė vienas iš jų nėra būtinoji moralės sąlyga. Apskritai, šiandien tarp filosofų vyrauja nuomonė, kad negalima pateikti kažkokio vieno išsamaus moralės apibrėžimo, nes ji turi pernelyg daug reikšmių, ar, mūsų kalba tariant, – yra pernelyg daug kriterijų, kuriais remiantis galima sprendinius ar veiksmus klasifikuoti kaip moralius. Tačiau ši išvada nereiškia, kad drauge paėmus minėti kriterijai negali tapti pakankama moralės sąlyga.

Moralu, amoralu, immoralu, nemoralu
Veiksmų, principų, elgesio normų moralumas yra vertinamas vadovaujantis tam tikrais gėrio standartais. Amoralu šiuo požiūriu būtų viso to priešybė: tai, kas sėja blogį, atliekama nepaisant dorovės ir sąžinės reikalavimų, kelia nepasitikėjimą, įtarumą, kuria barjerus, griauna vientisumą ir t.t.
Immoraliu yra vadinamas neturintis moralės jausmo, abejingas teisingumui ir neteisybei asmuo. Tai būdinga labai nedaugeliui žmonių. Pavyzdžiui, šiai grupei galima priskirti kūdikius, kuriuose dar nėra išugdytas moralės jausmas. Todėl jų negalima rimtai girti ar bausti. Esama ir suaugusių žmonių, kurie, nepaisant moralinio auklėjimo, liko ar tapo immoraliais. Tokių žmonių pasitaiko tarp nusikaltėlių, kurie nesuvokia, kad yra padarę kažką negero ir nejaučia nei kaltės jausmo, nei gailisi dėl savo poelgių. Nemoralus reiškia apskritai nepriklausantis moralės sričiai. Pavyzdžiui, negyvi objektai, daiktai, ar tyrimų sritys patys savaime nėra moralūs. Moralės problema čia iškyla tik tuomet, kai jie tampa priemone amoraliam veiksmui atlikti. Moralės tyrimo bodai
Egzistuoja du pagrindiniai moralės tyrimo būdai. Pirmas būtų mokslinis arba deskriptyvus (aprašomasis), kuris dažniausiai yra naudojamas socialinių mokslų, kurie, kaip ir etika, tiria žmogaus elgesį, srityje.
Kitas yra filosofinis būdas, o jį sudaro trys dalys. Pirmoji – tai bendroji normatyvinė ar preskriptyvinė (nurodomoji) etika. “Ne kaip elgiamės, o kaip turėtume elgtis”.
Normatyvinės etikos sričiai priklauso ir vadinamoji taikomoji etika (aiškumo dėlei ją išskyriau kaip atskirą etikos tyrimų sritį)-Bendroje normatyvinėje etikoje formuluojami principai, dorybių sistemos, mąstymo (analizės) būdai kartais yra pasitelkiami konkrečioms moralės problemoms nagrinėti – populiariausios būtų abortų, eutanazijos, žodžio laisvės, teisingumo teisės ir verslo sferose bei kitos problemos. Bendrieji etikos principai dažniausiai taikomi profesinės veiklos sferose, tačiau gali būti taikomi ir kitose – kaip antai, mokesčių, sveikatos priežiūros paslaugų, baudžiamosios atsakomybės, atvirkštinės diskriminacijos ir kt, sferose. Trečiąją filosofinio požiūrio dalį sudaro metaetika, kartais vadinama analitine etika. Metaetika nagrinėja etikos kalbą (pavyzdžiui, ką mes turime omenyje vartodami žodį “geras”). Antra vertus, ji tiria racionalius etikos sistemų pamatus arba įvairių etikos sistemų kūrėjų samprotavimo būdus ir logiką. Metaetika nieko nenurodo, jos uždavinys nėra normatyvinių sistemų kūrimas. Kaip rodo šio termino graikiškos kilmės priešdėlis meta-, reiškiantis “anapus”, “virš”, “ant” (ko nors), ji ne kuria normatyvines etikos sistemas, o nagrinėja jų logines struktūras, jas grindžiantį samprotavimo būdą bei jų kalbą.

Moralė ir teisė
Dažnai girdime frazę, kad “įstatymai yra neteisingi”, ir ją suprantame kaip mintį apie tai, kad įstatymai gali būti amoralūs. Pavyzdžiui, istorijoje yra žinoma daugybė protesto akcijų prieš “neteisingus įstatymus”, o protestuotojai išreikšdavo savo susirūpinimą “moralės klausimais” ar “aukštesne morale”; tai yra tarsi nuoroda, kad tarp teisės ir moralės turi būti brėžiamas skirtumas. Taigi, kokia yra judviejų sąsaja? Ir ar apskritai tokia yra? Pernelyg drąsu būtų tvirtinti, kad tarp jų nėra jokio ryšio, nes daugelis mūsų moralės nuostatų yra įkūnytos įstatymų kodeksuose. Teisė, kaip ir moralė, yra viešoji sistema ar institucija, kuri, įv. juridinių kodeksų pavidalu vadovauja žmonių elgesiui bei saugo juos nuo galimos žalos jų asmeniui nuosavybei. Kai kurie įstatymai turi mažesnę moralinę reikšmę nei kiti, tačiau teisės ir moralės santykis nėra ekvivalentiškas: kas yra moralu, nebūtinai yra legalu (t.y. reglamentuojama įstatymu), ir atvirkščiai. Kaip minėta, gali egzistuoti moraliai neteisingi įstatymai; beto, tam tikri žmonių veiksmai gali būti tobulai legalūs, tačiau moraliai abejotini. Kyla klausimas: kas ką grindžia, ar teisė – moralę, ar moralė -teisę? Daug žmonių pasakytų, kad jie elgiasi moraliai bijodami teisėtvarkos sistemos ar Dievo bausmės. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie elgiasi moraliai ne iš bausmės baimės, o dėl savo įsitikinimo amoralių veiksmų netinkamumu: net jei rytoj nebeliktų jokių įstatymų, jie vis vien laikytų tuos veiksmus amoraliais ir siekdami likti moralūs, jų nesiimtų. Tuomet yra tiesiog akivaizdu, kad teisė nebūtinai yra moralės pagrindas. Veikiau priešingai — moralė eina iki {statymo, o teisė sankcionuoja moralę — t.y. teisė paverčia moralę kodeksu, kurio laikymąsi užtikrina atpildo ir bausmių sistema.
Teisės, laisvės, pareigos ir moralinis minimalizmas

Šiandieninis viešasis diskursas moralės klausimus dažniau nagrinėja teisių, o ne tradicinėmis dorybių ar pareigos sąvokomis. Girdime kalbant apie pilietines, moterų, gėjų teises, negimusio vaisiaus, reprodukcines teises, teises į socialinę pašalpą ir taip toliau. Taip pat skiriame juridines teises ir moralines teises. Egzistuoja trys pagrindinės pozicijos teisių vietos ar reikšmės moralės diskurse atžvilgiu.

Pirmoji pozicija: (konkrečioje situacijoje) teisių klausimas yra sprendžiamas tik po to, kai yra pasveriami visi moraliniai argumentai.

Antroji pozicija: žmonės turi tam tikras bendras (universalias) teises; taigi, konkreti moralinė problema Čia svarstoma pasveriant įvairių su ja susijusių žmonių teises.
Trečia pozicija: diskusija pradedama nuo teisių svarstymo, tačiau jos ypatumas yra tas, kad apeliacija į teisę diskusiją ir užbaigia, mat čia teisės traktuojamos kaip “koziriai” kortų žaidime: jei aš turiu kozirį, tai jokie moraliniai kontrargumentai negali jo nusverti.
Etinio minimalizmo sąvoką įvedė filosofas Danielis Callahanas, įvardindamas, jo nuomone, šiandien JAV vyraujantį mąstymo būdą. D. Callahanas taip apibrėžia moralinį minimalizmą: “m. moralė pabrėžia individo primatą bendruomenės atžvilgiu.
reikalavimą toleruoti visokias moralines pozicijas, traktuoja subjekto autonomiją kaip aukščiausią gėrybę, o kontraktinius santykius laiko žmogiškųjų santykių modeliu. Geriausiu atveju minimalistinė moralė reikalauja iŠ mūsų gerbti savanoriškai prisiimtas šeimynines pareigas, vykdyti pažadus bei gerbti susitarimus, kuriuos laisva nuožiūra sudarėme su kitais jų sąlygoms pritariančiais suaugusiais įmonėmis. Be šių minimalių standartų, visais kitais požiūriais esame laisvi veikti savo nuožiūra, vadovaudamiesi tik savo privačiais gėrio ir blogio standartais”.
Minimalizmo esmė – nedaryti kitiems žalos ir netrukdyti jiems veikti savo nuožiūra, jei jie netrukdo mums (“gerbti kitų laisvę tiek, kiek ji yra suderinama su mūsų pačių laisve”), o daryti gera kitiems tik tiek, kiek esame įsipareigoję įvairiais susitarimais ir sutartimis. Minimalistas veikiausiai sutiktų su teiginiu, kad “teisė grindžia moralę”. Minimalistinės moralės pakankamu pagrindu galėtų būti žmogaus ir konstitucinių teisių sistemų nuostatų laikymasis. Minimalistas nesuvokia tokio dalyko, kaip “daryti gerus darbus dėl jų pačių”.
Minimalizmo kritika. Daugelis žmonių mano, kad moralė iš jų reikalauja daugiau, nei tik susilaikymo nuo žalos darymo. Galbūt mes turime pareigų kitiems žmonėms, apart tų, kuriomis mus saisto pozityvūs įsipareigojimai. Minimalistinė moralė atmeta visus šiuos papildomus moralinius sumetimus. D. Callahanas taip kritikuoja minimalistinę etiką:
“sunkūs laikai reikalauja altruizmo ir pasiaukojimo, tačiau moralinės autonomijos etika neturi priemonių šias vertybes puoselėti.
Sunkūs laikai reikalauja parodyti bendrumo jausmą ir orientaciją į bendrą gerovę, tačiau tariamos autonomijos vertybės yra pirmiausia nukreiptos į nepriklausomos savasties kultivavimą. . Sunkūs laikai reikalauja pareigos jausmo kitiems, ypač tiems, kurių nematome, tačiau autonomijos etika pabrėžia tik atsakomybę dėl asmens laisvai pasirinktų santykių su kitais, sutinkančiais į juos stoti suaugusiais asmenimis”.

Teisių diskurso reikšmė ir vaidmuo
Iki XVII a. teisių kategorija praktiškai nefigūravo politikos ir etikos teorijoje, – veikiausiai todėl, kad politinės etikos problemos čia buvo aptarinėjamos pareigos karaliui, valstybei, bažnyčiai ar Dievui, kategorijomis. Moderniaisiais laikais, ypač Apšvietos epochoje, čia pasipylė gausybė naujų idėjų, tame tarpe visuotinių “prigimtinių teisių” idėja. Amerikos teisių bilis ir Prancūzijos žmogaus teisių deklaracija (abu dokumentai priimti 1789 m.) sankcionavo šias teises, paversdami jas įstatymu. Prigimtinių teisių branduolį sudarė vadinamosios teisės į laisvę (laisvė nuo kišimosi): teisės į gyvybę, laisvę, nuosavybę, saugumą, greitą ir viešą teismo procesą ir pan. Šios teisės sudaro ir XX a. priimtų juridinių ir politinių dokumentų turinį. Tačiau šie dokumentai, kaip antai 1948 m. JT Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija išplėtė teisių sampratą ir jų galiojimo sferą, be teisių į laisvę formuluodama ir teises į paslaugas ir pašalpas – pavyzdžiui, teises į gyvenamąjį būstą, maistą, medicinos priežiūrą ir pan. Šios teisės numato, kad šias paslaugas vieniems visuomenės nariams turi užtikrinti kiti visuomenės nariai (neužtenka “nesikišti” ar “netrukdyti”, o reikia aktyviai dalyvauti).

Prigimtinės ar žmogaus teisės
Bet mes kol kas pakalbėkim apie prigimtinių teisių (šiandien vadinamų žmogaus teisėmis) teorijas. Šios teisės yra visuotinai galiojančios ir nepriklauso nuo kokių nors specifinių istorinių žmonių susitarimų: tuo jos skiriasi nuo istorinių institucijų bei praktikų pagimdytų teisių. Žmogaus teisės yra tokios teisės, kurias kiekvienas žmogus turi iš prigimties, nepaisant to, ar jos yra juridiškai įtvirtintos konkrečioje visuomenėje.
Skiriamos dvi prigimtinių teisių doktrinos tradicijos. Pirmoji tradicija prigimtines teises grindžia prigimtine teise (skamba tautologiškai, bet angliškai “natūrai rights based on natūrai law”). Šios tradicijos šaknys siekia senovės Graikų filosofiją.
Pavyzdžiui, Stoikai prigimtinę teisę laikė idealu ar prigimties nustatytu standartu, saistančiu visus asmenis ir viršesnių už visokius konkrečius žmogaus socialinių konvencijų įsteigtus įstatymus ar standartus. Apskritai, daugelyje graikų filosofijos šaltinių prigimtinė teisė buvo priešinama su konvencine teise. Platonas kritikavo konvencionalizmą, kuris žmonių susitarimus buvo pavertęs aukščiausio autoriteto šaltiniu politiniuose ir juridiniuose reikaluose. Normatyvinius standartus galima išvesti tik iš prigimties ar prigimtinės būklės, ir tik jais remiantis galima nuspręsti ar miestų-valstybių priimti įstatymai yra teisingi. Ši teorija buvo plėtojama viduramžiais. Pavyzdžiui, Tomas Akvinietis plėtojo prigimtinės teisės teoriją. Prigimtines teises jis traktavo kaip Dievo nustatytas normas, kurias protingos būtybės turinčios atrasti.
Prigimtinių teisių idėjos nereikėtų painioti su kokiais nors gamtos dėsniais. Pastarieji yra deskriptyvūs teiginiai, gauti mokslinių žinių apie tam tikrus gamtos procesų dėsningumus dėka. Tuo tarpu prigimtinės teisės yra preskriptyvūs teiginiai; jie yra formuluojami filosofinio (spekuliatyvaus) žinojimo apie esmines žmogaus prigimties ypatybes, pagrindu. Šie dėsniai neaprašo žmogaus elgesio, o veikiau apibrėžia žmogui moraliai derantį elgesį.
Antroji prigimtinių teisių doktrinos tradicija remiasi prielaida, kad visi žmonės disponuoja teisėmis hipotetinėje prigimtinėje (ar gamtinėje) būklėje, kuri egzistuoja iki politinės valstybės susiformavimo. Šios teisės sudaro įstatyminės sutarties ar politinio susitarimo pagrindą. Tokio manevro dėka šios koncepcijos autoriai tradicinę fiksuotos prigimtinės teisės idėją susiejo su visuomeninės sutarties teorija, kurioje prigimtinės teisės buvo traktuojamos kaip politinės apsaugos priemonės. Būtent tokiu pavidalu prigimtinių teisių idėja buvo gvildenama įtakingose Thomas Hobbes, John Locke ir Jean Jacques Rousseau visuomenines sutarties teorijose.
Daugelis filosofų skeptiškai vertino prigimtinių teisių teorijų pagrįstumą. XIX a. mąstytojas Jeremy Bentham išjuokė prigimtinių teisių tradiciją kaip “nonsensą su kojūkais” dėl jų pažiūros, kad teisės egzistuoja iki politinės visuomenės susiformavimo. Karlas Marxas tvirtino, kad prigimtinių teisių idėja yra ne filosofiškai pagrįstų argumentų sistemos, o veikiau specifinių istorinių aplinkybių, kurios prašyte prašėsi kokios nors apsaugos žmogui nuo brutalių ekonominių ir politinių sistemų, produktas.
Kiti kritikai pateikė ne moralinius, o epistemologinius argumentus. Jie abejojo ar galima gauti patikimų žinių apie prigimtinę teisę, nes jų mes negalime nei gauti, nei patvirtinti ar paneigti faktinio samprotavimo pagalba.
Teisių ir pareigų atitikimas. Koreliatyvumo tezė. Teisių sąvoką galima analizuoti kaip vienų asmenų teisių ir kitų asmenų pareigų santykį. Šį santykį numato ir pozityvios, ir negatyvios teisės. Tiesa, kartais būna keblu identifikuoti kokią nors teisę atitinkančią pareigą, nes kokia nors teisė gali numatyti ne vieną pareigą (pavyzdžiui, negatyvios teisės numato ne tik valstybės pareigą nesikišti į privačią ir pilietinių iniciatyvų sferą, bet ir pareigą imtis aktyvių priemonių, kad šios sferos būtų apsaugotos nuo jos organų kišimosi).
Koreliatyvumo tezė buvo ginčijama. Pirmiausia, egzistuoja tokios pareigų prupės, kurios nenumato jas atitinkančių teisių, ir atvirkščiai. Taip gali būti todėl, kad ne visos pareigos yra moralinės pareigos griežtąja to žodžio prasme (prisiminkim B. Gerto moralės apibrėžimą). Kai kurias jų pagimdo mūsų asmeniniai idealai, pavyzdžiui, mūsų įsitikinimas savo pareiga teikti labdarą badaujantiems Somalio vaikams ar nuo karo nukentėjusiems Kosovo gyventojams. Joelis Feinbergas taip pat pastebi, kad egzistuoja daugybė moralinio ir juridinio pobūdžio pareigų, kurios nėra logiškai susijusios su kirų asmenų teisėmis. Taip yra dėl tos priežasties, kad “pareigos” sąvoka yra vartojama reikšti bet kokį (kiekvieną) privalomą veiksmą, kurio reikalauja kitų žmonių teisės, įstatymai, aukštesnė valdžia, sąžinė ar dar kas nors.
Teisių ir pareigų atitikimas moralinio minimalizmo požiūriu. Be pareigų, kuriomis mus saisto įvairūs susitarimai (kontraktai) bei (juridinės pareigos) kompensuoti kam nors padarytą žalą, mes neturim jokių pareigų. Ši pozicija yra būdinga kai kuriems socialinės sutarties teorijos šalininkams. Pavyzdžiui, Robertas Nozickas, kurio pažiūras netrukus nagrinėsime, laikosi prigimtinių teisių požiūrio. Jis teigia, kad nors mes ir turime pareigą niekam nedaryti žalos, o jei taip atsitinka – atlyginti už padarytą žalą, tačiau mes neturime pozityvių pareigų padėti nepažįstamiesiems. Nozicko požiūriu, teisės grindžia pareigas. Pavyzdžiui, pozityvios kokių nors žmonių teisės į maistą negali nusverti negatyvių kitų žmonių teisės būti apsaugotiems nuo kišimosi į jų disponavimą savais ištekliais. Taip yra todėl, kad, pasak Nozicko, neegzistuoja toks dalykas kaip pozityvios prigimtinės teisės.

Teisės ir motyvai
Ar teises, taip pat glaudžiai.yra. susijusios su dorybėmis kaip ir su pareigomis? Iš pirmo-žvilgsnio taip neatrodo, nes juk teisės yra reikalavimai, o dorybės yra tarsi jų priešybė. Tačiau atidžiau pažvelgus galima pastebėti, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp kai kurių bazinių dorybių teorijos ir teisių teorijos prielaidų. Pirmiausia, dorybės yra tam tam tikri žmogaus būdo bruožai ar motyvai. Panagrinėkim, kokį vaidmenį vaidina motyvai, kai asmuo turi (kokią nors) teisę. Tarkim, koks nors p. X pasiskolina iš jūsų pinigų ir yra įsipareigojęs mokėti palūkanas ir galiausiai gražinti pagrindinę pinigų sumą. Juridinių teisių požiūriu X yra įpareigotas paprasčiausiai grąžinti skolą, ir viskas. Moraliniu požiūriu, jūs turite teisę tikėtis iš jo daugiau nei pinigų. Jūs turite teisę reikalauti, kad jis saugotų pinigus, elgtųsi su jais apdairiai, nerizikuotų jais be reikalo. Moraliniu požiūriu jūs taip pat turite teisę į tai, kad jis rūpintųsi tuo, kad pinigai būtų grąžinti; o jei dėl kokių nors ypatingų (nuo jo nepriklausančių) priežasčių jam nepavyktų įvykdyti finansinių įsipareigojimų – į jo atsakomybę už nuostolius, kuriuos patirsite; į jo dėkingumą už jūsų draugiškumo gestą, ir taip toliau. Jūsų teisių ir jo pareigų ryšys yra toks, kad jis negali atlikti savo atitinkamų pareigų moraliai deramu būdu bei tinkamos motyvacinės struktūros. Jeigu jis atlieka pernelyg rizikingas operacijas su jūsų pinigais, jis daro moralinį pažeidimą, net jei jam sekasi ir jis grąžina visus pinigus laiku. Jo mąstymas apie savo paties pareigą moralės požiūriu yra nė kiek ne mažiau svarbus, nei formalus pareigos atlikimas, kuris yra svarbus juridiniu požiūriu.
Taigi, teisės paprastai (o galbūt ir visuomet) yra teisės ne tik į tam tikrus kito veiksmus ar susilaikymą nuo jų, bet ir į tam tikras motyvacijos formas. Teisės pažeidimas, bent jau kuriais atvejais, reiškia deramos (moralinės) motyvacijos stoką, ar motyvacinio defekto turėjimą.

Moralė ir teisingumas
“Teisingumo”sąvokos reikšmė moralės diskurse. Distribucinis teisingumas.
Filosofinių teisingumo teorijų kontekste bene plačiausiai yra svarstoma distribucinio teisingumo problema. D.t. numato teisingą (nešališką) privilegijų ir prievolių paskirstymą, atsižvelgiant į konkrečioje visuomenėje nustatytas ir “nerašytas” bendradarbiavimo normas. Distribucinis teisingumas privilegijas ir prievoles skirsto per svarbiausias visuomenės institucijas, tame tarpe valdymo ir teisingumo organus, kreditavimo įstaigas bei sveikatos priežiūros sistemos įstaigas. Pavyzdžiui, mokesčių mokėjimas ar šaukimas į karinę tarnybą yra skirstomos prievolės, o Štai socialinės pašalpos, įvairios (pavyzdžiui, tyrimams atlikti) dotacijos, ar aplinkos priežiūra tam tikruose miesto rajonuose yra skirstomos privilegijos. Distribucinio teisingumo teorija siekia nustatyti ryšį tarp asmenų ypatybių ir moraliai teisingo privilegijų ir prievolių paskirstymo visuomenėje. Viena svarbiausių šios teorijos funkcijų yra teisingumo principų bei nelygybės paplitimą visuomenėje kontroliuojančių institucijų modelio pagrindimas. Lyginamasis teisingumas yra vienas iš d.t. aspektų. D.t. visuomet numato individų ar jų grupių palyginimą. Lyginamasis teisingumas yra įgyvendinamas tuomet, kai tai, kas žmogui priklauso, yra nustatoma pasveriant jo reikalavimus ir konkuruojančius reikalavimus: jie turi būti balansuojami. Sveriant konkuruojančius reikalavimus, žmogui priklausančios (kokio nors ištekliaus -materialaus ar simbolinio) dalies dydį lemia kitiems žmonėms priklausanti to paties ištekliaus dalis.
D.t. lyginamuoju aspektu yra taikomas skirstant nepakankamus išteklius konkurencinės kovos dėl šių išteklių sąlygomis (pavyzdžiui, darbo vietų stygiaus tam tikrame sektoriuje; finansinių išteklių stygiaus nustatant atlyginimų dydį ir pan.). Taigi, reikia turėti omeny, kad distribucinio teisingumo problema ir poreikis formuluoti jo principus iškyla būtent tuomet, kai egzistuoja tam tikras “deficitas” ar konkurencija dėl išteklių.

Teisingumo principai
Formalus teisingumo principas. Visos teisingumo teorijos laikosi vadinamojo minimalaus teisingumo principo, tradiciškai priskiriamo Aristoteliui: su lygiais turi būti elgiamasi lygiai, o su nelygiais – nelygiai (atsižvelgiant į reikalą liečiančius jų panašumus bei skirtumus). Šis elementarus principas yra vadinamas formalaus teisingumo, o kartais – formalios lygybės principu. Jis yra formalus, nes nenurodo kokiais konkrečiais požiūriais su lygiais turi būti elgiamasi lygiai ir nepateikia kriterijų, kurie padėtų nustatyti, ar keli ar daugiau individų yra lygūs. Jis tik tvirtina, kad nepaisant kokiu požiūriu yra svarstomas jų lygybės ar nelygybės klausimas, tuo požiūriu, kuris mums duotoje situacijoje yra kriterijus (pavyzdžiui, amžiaus, lyties, socialinio nuskriaustumo laipsnio ir pan.), tie asmenys, kurie patenkina šį lygybės kriterijų, turį būti traktuojami kaip lygūs. Negatyvia forma šis principas sako, kad nė vienas asmuo neturi būti traktuojamas kaip nelygus kito(-ų) atžvilgiu, nepaisant konteksto neliečiančių jo skirtumų nuo kitų asmenų, tol, kol nėra įrodyta, kad tarp jų egzistuoja kontekstą (ar pasirinktą lygybės kriterijų) liečiantys skirtumai. Šis principas nepaneigia nelygaus traktavimo, o tik atmeta nelygų traktavimą dėl konteksto (ar lygybės kriterijaus) neliečiančių priežasčių. Šis formalus teisingumo principas yra ir minimali moralės taisyklė. Ji nenurodo, kaip nustatyti lygybę ar santykį, ir todėl negali tapti konkretaus veiksmo gidu. Paėmę bet kokią asmenų grupę atrastume daugybę požiūrių, kuriais jie yra panašūs ar skirtingi, todėl pirmiausia mes turime, nusistatyti lygybės kriterijų, kurio atžvilgiu juos vertinsime. Teisingumo teorijos sprendžia šias problemas, sistemingai plėtodamos nešališko paskirstymo sampratą ir konkrečiai nurodydamos kokie skirtumai gali būti laikomi kriterijum vertinant asmenis (juridinius/fizinius) bei jų situacijas, ir apskritai, ką reiškia duoti žmonėms tai, kas jiems priklauso. Filosofai formuluoja vadinamus materialius teisingumo principus, kuriuos dabar ir panagrinėsime.

Materialūs teisingumo principai.
Formalus lygybės principas reikalauja lygius traktuoti kaip lygius, tačiau klaidinga yra manyti, kad visi žmonės yra lygūs kiekvienos socialinės pareigos ar privilegijos paskirstymo požiūriu. Žmonės tarpusavyje skiriasi daugeliu požiūriu, ir dėlto jų atžvilgiu turi būti taikomos skirtingos socialinių išteklių paskirstymo strategijos. Taigi, tam, kad būtų įgyvendintas faktinis teisingumas, būtinai reikia atsižvelgti į žmonių ypatybių, padėčių ir poreikių skirtumus, ir abstrakčios lygybės principą pakeisti konkrečios lygybės principu, skirstant išteklius. Tam tikslui reikia suformuluoti konkrečius (žmonių reikmes atliepiančius) kriterijus, kurių požiūrių žmones galima būtų skirstyti į lygius ir nelygius. Tai yra vienas teisingumo užtikrinimo uždavinių. Tuo tikslu ir yra formuluojami vadinamieji “materialūs” teisingumo principai, kurie principą užpildo materialiu turiniu. Pagrindiniai kandidatai į tokių principų sąrašą galėtų būti šie: (1) kiekvienam po lygiai; (2) kiekvienam pagal individualų poreikį; (3) kiekvienam atsižvelgiant į jo teises; (4) kiekvienam pagal jo įdirbį; (5) kiekvienam pagal jo indėlį į visuomenės gerovę; (5) kiekvienam pagal nuopelnus; (7) kiekvienam pagal mainų laisvojoje rinkoje taisykles.
Niekas netrukdo laikytis visų šių principų, tačiau konkrečiose visuomenėse paprastai vyrauja keletas jų. Būtų, žinoma, puiku laikytis visų šių principų, tačiau ir teorijoje, ir praktikoje jie rimtai konfliktuoja tarpusavyje, tuo reikalaudami juos pasverti vienas kito atžvilgiu ir pasirinkti prioritetinius. Taigi, šie principai yra prima facie -t- tai yra galiojantys “iš pirmo žvilgsnio”, esant poreikiui juos gali nusverti kiti konkuruojantys principai.
Siekiant susisteminti ir supaprastinti tų principų sistemą yra plėtojamos įvairios teisingumo teorijos, kurios pateikia vienokį arba kitokį socialinių išteklių (gėrybių ir paslaugų) paskirstymo modelį. Kai kurios šių teorijų buvo kuriamos siekiant pateikti išteklių paskirstymo, o kai kurios – išteklių perskirstymo – modelį. Pagrindiniai tokių teorijų tipai yra šie: (l) egalitarinės teorijos, kurios pabrėžia lygias galimybes naudotis gėrybėmis, kurių trokšta kiekvienas racionalus žmogus (jose dažnai yra pasitelkiamas materialus reikmių ir lygybės kriterijus); (2) libertarinės teorijos pabrėžia teises į socialinę ir ekonominę laisvę (reikalaudamos nešališkų procedūrų, o ne kokių nors konkrečių išdavų); (3) utilitarinės teorijos, kurios siekia visuomenės gerovės maksimizavimo, paprastai pasitelkia mišrius kriterijus. Apskritai, teorijos priimtinumą lemia joje skleidžiamų moralinių argumentų dėl vieno ar keleto atrinktų materialių kriterijų ar principų prioritetizavimo, svarumas. Libertarinė teorija (P.S. libertarizmas – klasikinė liberalizmo versija)
Libertarinė teorija yra plėtojama remiantis materialiuoju teisių į socialinę ir ekonominę laisvę principu. Teisingumo esmę sudaro ne (kokio nors paskirstymo modelio įgyvendinimo) išdavos, o nekliudomas teisingų procedūrų veikimas. Laisvos rinkos funkcionavimas negali būti socialinio planavimo instrumentu, o tik asmeninio pasirinkimo objektu. Bet kokia socialinė intervencija į laisvą rinką suvaržo individų laisvę, tuo iškreipdama teisingumo principą. Svarbiausias libertarinių teorijų bruožas yra tas, kad jos numato specifinius procesų, procedūrų bei mechanizmų, kurie užtikrintų teises į laisvę socialinėje ir ekonominėje veikloje, būtinumą. Tipiška šių teorijų prielaida yra ta, kad prievarta, laisvės apribojimas grasinant, yra pateisinami tik siekiant užkirsti kelią kriminalinei veiklai bei taikyti bausmes už ją (ypač už žalos padarymą, sutarčių pažeidimus). Pagrindiniai socialinio valdymo mechanizmai papratai čia yra ekonominį akumuliavimą ir mainus laisvos rinkos sistemose reguliuojančios normos ir procedūros. Reikia paminėti, kad vienas svarbiausių 1. principų yra individų laisvo pasirinkimo ir nuosavų interesų atstovavimo principas. Libertarinių požiūriu, žmonės laisvai sudarinėja ir nutraukia ekonominius susitarimus bei vadovaudamiesi savo interesais dalyvauja ekonominėje veikloje ir iš jos pasitraukia. Ir būtent ši laisvė – tai yra laisvė rinktis – yra tas moralinis pagrindas, kuriuo remiantis turi būti brėžiami skirtumai tarp individų, skirstant ekonomines privilegijas ir prievoles. Laisvą pasirinkimą laikydami svarbiausiu ekonominio paskirstymo modelio teisingumo kriterijum, libertarizmo teoretikai laikosi individualistinės ekonominės gamybos ir ekonominės vertės kūrimo koncepcijos. Dauguma libertarų reikalauja, kad žmonėms tenkančių ekonominių privilegijų kiekis (dydis) būtų proporcingas jų indėliui į gamybą atviroje rinkoje. Libertaro požiūriu, manyti, kad žmonės a priori nusipelno vienodų ekonominių privilegijų, yra tikras teisingumo sampratos iškraipymas. Žmonės, jų požiūriu, turi bazinę teisę turėti nuosavybėje ir laisvai disponuoti savo darbo vaisiais. Šios teisės reikia paisyti net ir tuo atveju, kai jos nežabotas taikymas sukuria didžiulę ekonominę nelygybę visuomenėje. Reikia pažymėti, kad libertarai neprieštarauja kitokioms paskirstymo schemoms, jei jas laisvai pasirenka visuomenė ar grupė. Svarbiausia yra laisvas jos narių pasirinkimas.

Roberto Nozicko teorijos bendriausius bruožus ir libertarinės teorijos kritiką-savarankiškai.

Egalitarinis liberalizmas. Teisingumo paskirstymas utilitarizmo ir deontologinių etikos teorijų požiūriu. J. Ravvlso teisingumo koncepcija. Deontologinė ir utilitarinė etika
Alison Jaggar veikale Femini-mo politika ir žmogaus prigimtis aiškino, jog liberalioji politinė doktrina remiasi tokia žmogaus prigimties samprata, kuri teigia žmogaus išskirtine savybe esant racionalumą, arba protą. Skirtingi liberalai apibrėžia skirtingus to proto aspektus: vieni – moralinius, kiti – sveiko proto. Kai protas yra apibrėžiamas kaip sugebėjimas suvokti racionalius moralės principus, yra akcentuojama individo autonomijos vertė, o kai protas yra apibrėžiamas kaip sugebėjimas surasti geriausias priemones tikslų įgyvendinimui, tuomet yra akcentuojama savirealizacijos reikšmė. Nežiūrint šių skirtumų, visi liberalai sutinka, jog tik teisinga visuomenė leidžia individams naudotis savo autonomija bei save realizuoti. Taigi, teisingumui, liberalų požiūriu turi būti teikiamas prioritetas gėrio atžvilgiu. Kitaip tariant, visa mūsų individualių teisių sistema yra pateisinama, kadangi šios teisės sudaro terpę, kurioje mes galim rinktis tai kas yra gera mums kiekvienam atskirai, atsižvelgiant į tai, jog mes nesikėsinsim į kitų gėrybes, ar gerbūvį (pavyzdžiai, religinė laisvė ir pan.).
Šis požiūris, jog teisingumas yra pirmiau už gėrį, komplikuoja teisingos visuomenės konstravimą, nes yra žinoma, jog disponuojamų išteklių kiekis yra ribotas ir kiekvienas individas, tegu ir varžomas altruizmo, turi interesą sukaupti kiek galint daugiau išteklių, o tai, savo ruožtu, komplikuoja individo laisvę maksimizuojančių politinių, socialinių, ekonominių institucijų kūrimą, kad šios nesudarytų pavojaus bendruomenės gerovei.
Kitas labai svarbus dalykas yra liberalų negatyvus požiūris į valstybės intervenciją į privačią (namų ir šeimos) sferą. Būtent tam tikra laisvė nuo valstybės kontrolės yra vienas svarbiausių liberaliosios demokratijos (tokio tipo valstybė yra kuriama ir Lietuvoje) nuostatų. Čia yra argumentuojama, jog mums visiems reikalingos vietos, kur, apsupti šeimos ir draugų, mes galėtume nusimesti savo “viešumos kaukes” ir būti “savimi”.
Tuo tarpu valstybės intervencijos į viešąją (pilietinę ar politine) sferą klausimu išsiskiria vadinamųjų klasikinių, ar libertarinio tipo, ir gerovės, ar egalitarinio tipo liberalų pozicijos.
Klasikinių liberalų požiūriu, ideali valstybė saugo pilietines laisves (pvz., nuosavybės, balsavimo, kalbos laisves, religijos bei būrimosi į asociacijas laisves, ir pan.) bei, nesikišdama į laisvą laisvos rinkos funkcionavimą, tiesiog suteikia individams lygias galimybes kaupti išteklius rinkos rėmuose.
Geroves liberalų požiūriu, priešingai – ideali valstybė turinti teikti pirmenybę ekonominiam ir socialiniam teisingumui, o ne pilietinėms laisvėms. Individai, jų požiūriu, ateina į rinką su skirtingu “kapitalu”: išsimokslinimu, talentu bei paprasčiausia sėkme. Kartais šie skirtumai yra tokie dideli, jog kai kurie individai tiesiog yra nepajėgūs pasiimti jiems teisėtai priklausančią gėrybių ar išteklių dalį, ir todėl yra reikalinga sukurti tam tikrus kompensacinius mechanizmus, kurie balansuotų tuos didžiulius skirtumus. Ir būtent atsižvelgdami į šią padėtį, gerovės (egalitarizmo) liberalai reikalauja pozityvaus valdymo organų įsikišimo į ekonomiką tų kompensacinių mechanizmų sukūrimo pavidalu (šie apima pačius įvairiausius dalykus, pavyzdžiui, nemokamas teisines paslaugas turintiems žemas pajamas, mokesčių už mokslą kompensavimą, maisto talonus, būsto įsigijimo lengvatas, medicinos, socialinį draudimą, įvairias paramos formas mažamečius vaikus auginančioms šeimoms ir pan.). Tokiu būdu yra kontroliuojama rinkos veiksena, įgalinanti ir sustiprinanti didžiulius visuomenės narių socialinius bei ekonominius skirtumus.
Egalitarizmo sąvoka, yra, kilusi iš prancūziškojo ėgalitė- “lygybė”. Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad tam tikra lygybės samprata vaidina svarbų vaidmenį daugelyje etikos teorijų, tačiau jos skirtingai ją pagrindžia. Pavyzdžiui, utilitaristai teigia, kad žmonių lygybės matas yra jų tikslai ar preferencijos, o štai deontologinės etikos atstovai tvirtina, jog žmonių lygybės išraiška yra pamatinės ir neatimamos moralinės teisės, kuriomis iš prigimties disponuoja kiekvienas asmuo.
Vis dėlto beveik visose teorijose tam tikra lygybės forma dera su įsitikinimu, kad daugeliu požiūriu žmonės yra nelygūs bei skirtingi; maža to, – teisingumo įgyvendinimas reikalauja pripažinti šių skirtumų ir nelygybių teisėtumą. Tad ir daugeliui egalitarinių teisingumo teorijų tenka spręsti keblų uždavinį pagrįsti ir žmonių lygybę, ir nelygybę. Bene labiausiai įsitvirtinusi pažiūra, kad žmonės yra lygūs moraliniu požiūriu (prigimtinės teisės), tačiau skirstant socialinį teisingumą tam tikra nelygybė yra neišvengiama (pavyzdžiui, skirstant darbo užmokestį, mokesčius, įvairias kitas teises ir pareigas). Reikia pažymėti, kad esama radikalaus egalitarizmo koncepcijų, kurios nepripažįsta jokios nelygybės net ir socialinėje sferoje. Jų požiūriu, nelygybė visuomet yra šališka, bet kokie nukrypimai nuo absoliutaus lygybės standarto yra neteisėti, nežiūrint kuriais požiūriais visuomenės nariai yra skirtingi. Tokia egalitarizmo forma vargu ar yra pati geriausia socialinio teisingumo įgyvendinimo strategija. Be to, absoliučios lygybės samprata paradoksaliu būdu atsisuka pati prieš save – t.y. tampa savo priešybe. Pavyzdžiui, norint vykdyti tikrai nešališką socialinę politiką, reikia pripažinti skirtumus tarp žmonių (plg.: moterys – lygios ir skirtingos).
Ne tokios griežtos egalitarizmo teorijos, priešingai, pripažįsta tam tikras nelygybės formas kaip teisingas. Paprastai šios teorijos reikalauja lygaus svarbiausius žmogaus poreikius tenkinančių gėrybių paskirstymo visuomenėje, o visos kitos – paliekamos laisvos rinkos savieigai. Egzistuoja dar ir tokia egalitarizmo rūšis, kuri svarbiausių gėrybių paskirstymo apskritai nelaiko svarbiausiu teisingumą užtikrinančiu dalyku; ši pozicija reikalauja sudaryti lygias galimybes žmonėms tenkinti savo svarbiausius poreikius. Ši lygybės forma yra įkūnyta šiuolaikinėse afirmatyvaus veiksmo programose.
Bene garsiausią ir įtakingiausią egalitarizmo teoriją sukūrė Johnas Rawlsas, kurią pristatė prieš trejetą dešimtmečių pasirodžiusioje knygoje The Theory of Justice. Ravvlso teorija yra viena iš deontologinės etikos versijų. Terminas “deontologija” yra kilęs iš graikiškojo “deorf reiškiančio pareigą, deontologinė etika giliausia prasme yra “pareigos etika” (suprask: pareiga paklusti moralės taisyklei). Deontologinės etikos teorijos išreiškia pažiūrą, kad moralės standartai turi būti grindžiami moralinės pareigos principais; moralinės pareigos principai yra absoliutūs; pavyzdžiui, apibrėžiant moralės normas ar vertinant kokius nors veiksmus moralumo požiūriu, jų negali nusverti kokie nors kiti gėrio, teisingumo ar naudos kriterijai. Deontologai ginčijasi su utilitaristais (primenu: utilitarinė etika yra konsekvencinių etikos teorijų rūšis); u. moralės principus grindžia bendro naudingumo požiūriu, veiksmus kaip moralius ar nemoralius vertina jų pasekmių požiūriu (“išlaidų-naudingumo” analizė). Individo teisių vaidmuo d. ir u. teorijose.
Utilitarizmas yra kilęs iš lotyniškojo utilitas – “nauda”. Utilitarizmo poziciją galima nusakyti šiomis esminėmis tezėmis. Pirma, teisingu gali būti vadinamas toks veiksmas ar praktika, kuri(s) globaliniu požiūriu sukuria didžiausią galimą teigiamų pasekmių balansą, ar bent jau mažiausią galimą blogų pasekmių balansą; antra, pareigos, prievolės ir teisės yra subordinuotos gerovės maksimizavimo tikslams, kurie jas ir apibrėžia. Tačiau kaip reikėtų suprasti šią gerovę? Naudingumo principas. Dauguma utilitarų sutinka, kad gerovė reiškia dalykus, patirtis, sąlygas, kurie yra geri patys savaime, arba kurių žmogus trokšta dėl jų pačių, o ne kaip priemonių kitiems tikslams pasiekti (nes jie didina laimingumą). U-zmo klasikai J.S. Millis ir J. Benthamas etikos teoriją kūrė bendrųjų (žmogaus) gyvenimo tikslų koncepcijos pagrindu, o gyvenimo tikslus traktavo kaip malonumo siekį bei skausmo vengimą (šie dalykai, vertinant vienų žmonių veiksmų pasekmių kitiems žmonėms požiūriu, turi moralinę reikšmę). Paprastai utilitarai keldavo sau uždavinį sukonstruoti teoriją, kuri paaiškintų, kokie dalykai yra geri patys savaime ir pagrįstų, kodėl jie yra geri (sudarinėjo ištisus šių gėrybių sąrašus bei kategorijų schemas). Naudingumo principas, u-zmo klasikų požiūriu, reikalauja, kad moralės subjektas imtųsi tokio veiksmo, kuris sukeltų didžiausią (didžiausio žmonių skaičiaus) galimą pasitenkinimą. Norint nustatyti (kokio nors) veiksmo moralinę vertę, reikia atlikti tokią aritmetinę operaciją: sudėti jo teigiamas pasekmes, iš jų atimti neigiamas pasekmes ir nustatyti jų pusiausvyrą (t.y. apskaičiuoti “naudos-išlaidų” principu). Tarp u-rų buvo kilęs didžiulis ginčas dėl to, kaip naudingumo principas turėtų būti taikomas: ar jis turėtų būti taikomas konkretiems veiksmams konkrečiomis aplinkybėmis, ar veiksmų tinkamumą ir netinkamumą apibrėžiančioms elgesio normoms (taisyklėms) vertinti? Veiksmų utilitarizmas. Taisyklių utilitarizmas. T.u. požiūriu, moralės pagrindą sudaro m. normos, kurių negali nusverti konkrečios situacijos naudingumo reikalavimai; bet koks kompromisas su moralės normomis sukeltų pavojų moralės normų vientisumui bei egzistavimui; o tų normų turi būti visuotinai laikomasi todėl, kad jos padeda maksimizuoti visuomenės gerovę efektyviau nei kokios nors kitos normos ar jų nebuvimas. Veiksmai turi būti grindžiami remiantis normomis, kaip antai “neatimk iš žmonių laisvės rinktis”. Šias normas, savo ruožtu, grindžia naudingumo principas. O Štai v.u. veiksmus grindžia tiesiogiai apeliuodamas į naudingumo principą (pakanka veiksmą įvertinti pasekmių požiūriu, kad galėtum spręsti apie jo tinkamumą ar netinkamumą); taisyklės jam nereikalingos. T.u. yra geriau pagrįsta moralinė pozicija.
Kritika. Pirmiausia yra kritikuojamas u-rų gerovės maksimizavimo principas, kuris teisingumą (kaip jį supranta liberalai – t.y. individų atžvilgiu) subordinuoja visuomenės gerovei. Tai reiškia, kad bendruomenių ar grupių gerovei teikdamas pirmenybę individų gerovės (teisių) atžvilgiu, daugumos interesus priešpastatydamas mažumų teisėms, utilitarizmas naudingumo reikalavimus supriešina su teisingumo reikalavimais, neleisdamas nešališkai paskirstyti teisingumo, įgyvendinti lygybės. Imkime kad ir tokį pavyzdį. Tarkim, kad vergovinė santvarka kurioje nors visuomenėje suteikė laimę (ar buvo naudinga) didžiausiam žmonių skaičiui. Taisyklių u-zmas sakytų, kad būtent todėl vergovės praktika toje visuomenėje yra ne tik pageidautina, bet moraliai būtina. Tačiau tai reiškia, kad naudingumo principas yra nepakankamai išsamus, kad galėtų tapti priemone distribuciniam teisingumui įgyvendinti. Todėl jį turi pakeisti kiti, neutilitariniai teisingumo principai. Deontologinė etika kritikuoja utilitarizmą, sakydama, kad utilitariniai tikslai negali nusakyti ar pagrįsti moralės standartų, o moralaus gyvenimo negalima suvesti į “priemonių ir tikslų” racionalumą. Norma ar taisyklė, jų požiūriu, yra teisinga tuomet ir tik tuomet, jei ji tenkina aukščiausio (neutilitarinio) pareigos principo ar kelių svarbiausių principų reikalavimus. Šiuo požiūriu faktas, kad koks nors veiksmas turi gerų pasekmių, yra nereikšmingas. Tiesa, esama tokių d-nių etikos teorijų, kurios turi konsekvencializmo bruožų, nes jos aiškina, kad vertinant veiksmų moralumą, reikia atsižvelgti ir į kai kuriuos kitus jų bruožus (“atitikimą principui”), ne tik į pasekmes.
D. tvirtina, kad u-zmas nepagrįstai remiasi išankstine prielaida, kad žmogus gali numatyti bei pilnai valdyti savo veiksmų būsimas išdavas: d. požiūriu, žmogus kol kas tam yra nepajėgus, todėl nepagrįstai svarbus išdavų prognozės vaidmuo užzmo teorijoje tik iškreipia moralaus gyvenimo sampratą. Mes neturi pagrindo su tokiu pasitikėjimu kalbėti nei apie savo aukščiausius (galutinius) tikslus, nei apie priemonei jiems įgyvendinti. Mūsų prognozėms bei kalkuliacijoms nuolat ir nuolat pakiša koją kitų žmonių reikalavimai, interesai bei teisės. Kitų teisės apibrėžia mūsų pareigas: mes privalome mokėti skolas, paisyti sutarčių, vykdyti pareigas Šeimos nariams ir t.t. O šios pareigos neturi jokio ryšio su kokiais nors mūsų naudos išskaičiavimais. D-gai taip pat mano, kad formuluodamas moralės sprendinius, u-zmas pernelyg mažai dėmesio skiria būtajam laikui, nes jis yra orientuotas į dabartį ir ateitį. D. laikosi požiūrio, kad praeities veiksmai yra mūsų dabartinių pareigų sąlyga. Jei aš kažką esu pažadėjęs ar sudaręs sutartį, tuomet aš privalau laikytis duoto žodžio ar susitarimo sąlygų, esu jų saistomas; aš privalau vykdyti tai, ką esu pažadėjęs, nepriklausomai nuo to, kokių pasekmių dabarčiai ar ateičiai galėtų turėti duoto žodžio laikymasis ar nesilaikymas. Utilitaras sakytų taip, kad moralės taisyklės gali reikalauti, kad atsižvelgtume į praeities veiksmus, tačiau to reikia tik tam, kad minimizuotume žalą bei maksimizuotume teigiamas išdavas. Juk nevykdydami pareigų šalims, su kuriomis sudarėme sutartis, mes žlugdytume moralę, sugriautume pasitikėjimą, reputaciją, padarytume žalos svarbiausioms visuomenės institucijoms, sukeltume streikus ir taip toliau. Tuo tarpu d-gas atsakytų, kad deramą moralinę perspektyvą apibrėžia pareiga kaip tokia, o ne jos laikymosi ar nesilaikymo pasekmės. Taigi, nors ir pasitaiko, kad d. ir u. taiko tas pačias normas praeities įsipareigojimams, tačiau jų pagrindimo motyvai skiriasi.
D-gai pabrėžia, kad veiksmų vertę nusako jų motyvai, o ne pasekmės, ypač pareigos motyvai. U-rai sutinka, kad motyvai yra svarbus veiksnys, tačiau aiškina, kad deramus motyvus lemia subjekto ketinimas maksimizuoti teigiamas išdavas. Norėdami suvokti d-go požiūrį į moralinius veiksmo motyvus, įsivaizduokime tris žmones, atliekančius tą patį veiksmą – t.y. siunčiančius maisto atsargas Somalio badaujantiesiems. Tarkim, kad pirmas žmogus šį veiksmą atlieka tikėdamasis būti paskirtas į politinį postą, antras – tikėdamasis, kad šis veiksmas bus naudingas jo verslui, o trečias taip pasielgė, tiesiog jausdamas moralinę pareigą teikti paramą. Visų veiksmas tas pats, o štai motyvai – skiriasi. Trečiojo asmens motyvas, skirtingai nei pirmų dviejų, buvo pagrįstas moraline pareiga, o ne savanaudišku interesu.

Johno Rawlso deontologinės etikos koncepcijos ir teisingumo teorijos bendriausi bruožai – savarankiškai.
I. Kanto etika – savarankiškai.

Leave a Comment