Buda

Islamas

Mahometas

Mahometo gyvenimą gaubia daugybė legendų. Jos kuria stebukladario, antgamtiškomis savybėmis apdovanoto didvyrio paveikslą, kurio pašaukimo prie Dievo vargu ar kas drįstu suabejoti. Tačiau istoriniai faktai kalba mums apie paprastą, varge užaugusį žmogų, vilkstinių varovą; tėvą, kuris prarado beveik visus savo vaikus, vidutinį verslininką. Bet pirmiausia tai būta žmogaus, kuris visur įžvelgė Dievo valią ir valdžią, manė, kad Dievas yra šio pasaulio pradžia ir pabaiga, kad kiekvieno mūsų gyvastis priklauso nuo Dievo visa lemiančio piršto.
Mahometas gimė Mekoje apie 570 m. Meka tuo meetu buvo arabų pasaulyje klestintis prekybos ir religijos centras. Mahometas anksti neteko tėvų. Jis patyrė skaudžią našlaičio dalią, tačiau pajuto ir ką reiškia būti didesnės nei šeima bendruomenės nariu. Iš pradžių juo rūpinosi senelis, paskui – dėdė.
Būdamas 25 metų, jis vedė pirklės Khadijos vilkstinę, ir taip sėkmingai, kad toji pasiūlė jam savo ranką. Dabar jis tapo turtingu ir įtakingu Mekos miestelėnu, atrodė, tarsi ir būtų pasiekęs tikslą.
Tačiau materialinis įsitvirtinimas jo nepatenkino. Vis labiau jį masino vienatvė, nedavė ramybės egzistencijos klausimai. Ši nerimo būūsena taip suintensyvėjo, jog netrukus jis išgyveno pačią sunkiausią savo gyvenimo krizę. Apleido verslą, pasitraukė nuo šeimos vienatvėn į dykumą. Dykumoje ir įvyko tai, kas ne tik pakeitė jo gyvenimą, bet ir paliko pėdsaką viso pasaulio istorijoje.
Lemtingosios nakties įvykius aprašė pirmasis pr

ranašo biografas Mahometas Ibn Išakas. Mahometas tuo metu buvo Hiros kalne, visiškai vienas. “Aš jau buvau užmigęs, – pasakoja pats Mahometas, – kai prie manęs prisiartino angelas su drobule ir tarė: “Skaityk! Aš atsakiau: “Aš nemoku skaityti!“ Tuomet jis taip stipriai prispaudė prie manęs audeklą, jog pamaniau, kad mirsiu. Tada jis mane paleido ir vėl tarė:“Skaityk!“ Paskui dar kartą pakartojo savo įsakymą. Susijaudinęs aš paklausiau: „Ką man skaityti?“ Angelas atsakė:
„Skaityk savo Viešpaties vardu./ Jis, kursai sukūrė žmogų iš embriono./ Skaityk, nes tavo Viešpats yra gailestingas, kaip niekas kitas šioje žemėje./ Jis, kursai mokė žmogų rašytu žodžiu,/ Jis išmokė žmogų to, ko šis nežinojo.“
„ Aš pabudau iš miego, – pasakoja Mahometas, – ir pasijutau tarsi šie žodžiai būtų įrašyti mano širdyje. Aš išėjau iš urvo irr stovėjau ant kalno šlaito. Tuomet išgirdau balsą, sklindantį į mane iš dangaus:

– Mahometai, tu esi Dievo pasiuntinys, o aš esu Gabrielius.
Aš pakėliau akis aukštyn ir dangaus skliaute išvydau angelą. Stovėjau lyg suakmenėjęs. Pažvelgiau dar sykį, jis tebebuvo.“
Nuo tada Mahometo neapleido įsitikinimas, kad jis yra pašauktas būti vienatinio Dievo pasiuntiniu. Jis sugrįžo į Meką ir čia ėmė pamokslauti apie prisikėlimą iš numirusiųjų, apie Dievo teismą.
„Dievas teis jus už jūsų darbus!” – šaukė jis miesto pirkliams, ragino paaukoti savo gyvenimą Dievui, mylėti neturtėlius, kalinius, pa
avergtuosius ir svetimšalius. Jo pamokslai uždegdavo ir patraukdavo. Tačiau daugelis Mekos gyventojų laikė jį velnio apsėstuoju arba pavojingu revoliucionieriumi. Jie netruko įžvelgti, kad Mahometo pamokslai nukreipti prieš mieste vyravusią daugdievystę. O juk čia suplaukdavo gausios minios maldininkų, iš kurių pirkliai gaudavo didžiausias pajamas. Pajutę grėsmę jie perėjo į Mahometo priešininkų gretas. Šis priešiškumas netruko virsti agresyvumu, jie privertė Mahometą ir nedidelę grupelę jo pasekėjų apsigyventi gete. Kai mirė jo žmona, o paskui ir jį globojęs dėdė, Mahometas iškeliavo iš Mekos.
Kaip Abraomas paliko savo gimtąją žemę, kad sukurtų žydų tautą, taip ir Mahometas paliko savo tėvų miestą ir šeimą, ir išvyko į Mediną. 622 metai, kai jis iškeliavo, vadinamoji hidžra, žymi ir islamo kalendoriaus pradžią. Nuo tada islamas jau ne tik religija, bet ir politinė jėga. Medinoje islamo tikinčiųjų bendruomenė tapo valstybe, kurios politinis ir religinis vadas buvo Mahometas.
Mahometas tikėjosi, kad mieste gyveną žydai pripažins jį kaip Dievo pranašą, tačiau šie jį apvylė. Tad žydų klanus Mahometas arba išvarė arba sunaikino. Remiamas klajoklių arabų genčių, Mahometas pradėjo ginkluotus antpuolius prieš Meką ir 630 m be vargo užėmė miestą. Apsuptas triumfuojančių šalininkų, atjojo ant kupranugario tiesiai į maldininkų centrą – Kaabą. Meka greit buvo išvalyta nuo visų pagoniškojo tikėjimo atvaizdų bei simbolių. Tuomet Mahometas atsistojo balne ir viešai pa
askelbė apie stabmeldystės pabaigą, apie naujos Dievo eros pradžią. Niekas nebesipriešino, o nugalėtojai neskubėjo bausti savo buvusių priešininkų. Meka išliko svarbiausias religijos centras, maldininkų gausiai lankoma, naujosios Dievo valstybės vieta.
Po dvejų metų Mahometas vėl atvedė visą būrį maldininkų į Kaabą. Visų žmonių akivaizdoje jis paskelbė paskutinį Dievo apreiškimą:“Šiandien aš palieku jums savo religiją, iki paskutinio trupinio atiduodu jums tai, kas man buvo duota kaip didžiulė malonė. Mano valia tokia – tegu islamas tampa jūsų religija. Mano misija jau baigta – aš palieku jums Alacho knygą ir aiškius įstatymus. Jeigu laikysitės jų, niekuomet nesuklupsite“.
Tais pačiais metais Mahometas mirė.

Koranas

Koranas yra švenčiausioji musulmonų knyga. Ji laikoma tobuliausiu Dievo apreiškimu, nepriekaištinga reprodukcija to originalo, kuris per amžių amžius egzistavęs danguje, surašytas ant ypatingų lentelių. Tad visos Korano knygos to originalo kopijos, ir musulmonai laiko jas didžiausioje pagarboje, ima į rankas tik atlikę ritualinį apsišvarinimą. Korano knygos paprastai laikomos rūpestingai suvyniotos į šilką arba į kokį kitą puošnų audeklą, padėtos kur nors aukštai, pavyzdžiui, viršum durų namuose. Daugelis musulmonų arabų kalba įsimena visą Koraną, kuris beveik tokio pat ilgumo kaip krikščionių Naujasis Testamentas. Tie, kas įsidėmi visą Koraną, pelno hafizo vardą. O musulmonai visame pasaulyje kasdien po penkis kartus melsdamiesi arabiškai kartoja trumpą pirmąjį Korano skyrių.
Žodis „Koranas“ kilęs nuo arabų kalbos žo

odžio quran – „skaityti, ištarti“. Tokiu pavadinimu pabrėžiama, kad didžioji knygos dalis – tai Alacho žodžiai, tokie, kaip Mahometui buvę įsakyta juos paskelbti. Koraną sudaro įžanga ir šimtas keturiolika skyrių, surų. Jos išdėstytos teksto apimties mažėjimo tvarka, tačiau ne chronologiškai ar pagal tematiką. Tai greičiau ir poetinės prozos rinkinys, sukurtas įvairiais Mahometo gyvenimo laikotarpiais.
Visos suros prasideda žodžiais „gailestingojo, mielaširdingojo Alacho vardu“, išskyrus devintąją, kuri iš pradžių buvusi sujungta su aštuntąja. Visi šimtas keturiolika skyrių turi pavadinimus, kurie kilę nuo skyriuje reikšmingiausio arba pasikartojančio žodžio.
Suras sudaro eilutės, ajatai. Žodis „ajatas“ reiškia ir „stebuklas“. Kai Mahometą paprašė parodyti stebuklą, liudijantį, kad jis tikrai esąs pranašas, jis paprasčiausiai parodė Koraną ir jo eilutes: jos buvo jo stebuklas.
Korane minimi įvykiai nėra išdėstyti chronologine tvarka, tačiau galima nustatyti, ar epizoduose komentuojamas veiksmas yra iš Mekos laikų, iki Mahometo emigracijos 622 m, ar iš vėlyvesniojo Medinos laikotarpio, kai Mahometas jau buvo ne tik pranašas ir mokytojas, bet ir karo vadas.
Korane surinkti kelių rūšių raštai. Mahometas užrašęs ankstyvesniųjų, dažniausiai Senojo Testamento pranašų patirtį, kurią laikė sau pavyzdžiu. Čia nemaža tekstų, skelbiančių neišvengiamą artėjantį Paskutinįjį teismą, jausmingai aprašančiųjų rojaus viliones bei vaizdingai piešiančių nutremtųjų pragaran kentėjimus. Visus tekstus vienija griežta monoteizmo gaida. Įtrauktos ir dalys, kur išdėstomi įstatymai, reguliuojantys šeimos santykius ir paveldėjimą. Esama ir istorinių užuominų.
Angelas Gabrielius laikomas Korano apreiškėju Mahometui, Koranas jam buvęs apreikštas dalimis, nors Mahometas tvirtino, kad danguje egzistavęs visas Koranas. Suroje 25:32 sakoma:“ Netikintieji burnoja, kodėl gi visas Koranas neatsiųstas jiems iš karto? Mes norėjome sustiprinti jūsų širdis ir dėl to visa šitaip sutvarkėme“.
Islamo tradicija sako, jog pirmiausia Koranas buvo surašytas ant palmės lapų, ant kupranugarių menčių ir akmenyse. Tradicija taip pat sako, jog po Mahometo mirties pirmasis kalifas Abu Bakras įsakęs buvusiam Mahometo sekretoriui Zaidui Ibn Sabitui surinkti ir sutvarkyti jo raštus. Tai buvo daroma bendradarbiaujant su kitais žinovais, ir valdant kalifui Osmanui pagaliau patvirtinamas autorizuotas Korano tekstas. Kitas egzistavusias Korano versijas įsakyta sunaikinti.
Dažniausiai musulmonų kalbama malda, Koranas, 1 sura:“ Tegul bus pagarbintas Dievas, visu pasaulių Viešpats! Gailestingasis ir maloningasis! Teismo dienos karaliau! Tiktai Tave mes garbiname, tik Tavo pagalbos mes meldžiame. Veski mus tiesiu taku, taku tų, kuriems Tu buvai maloningas, – Tų, kurie Tavęs neužrūstino ir iš tiesaus kelio neišklydo”.

Garbinimas ir malda islame

Korano požiūriu vyrai ir moterys yra religingos būtybės. “Aš sukūriau žmoniją tik tam, kad ji galėtų mane garbinti”, girdi musulmonas Dievo balsą Korane. Kiekvienas individas yra “Dievo abd”; šis terminas reiškia ir “garbinantįjį”, ir “tarną”. Tokia nuostata taikoma visiems žmogaus gyvenimo aspektams, visam gyvenimui pagal Dievo priesakus. Garbinimas neatskiriamas nuo viso žmogaus gyvenimo.
Islamas save laiko iš esmės “natūralia religija” ta prasme, kad kiekviena sukurta būtybė egzistuoja priklausomai nuo Dievo, paklusdama jo kuriančiajai ir palaikančiajai (įkvepiančiajai) galiai, o jos sukūrimo tikslas – garbinti Dievą. Kalbant apie žmogų, tai reiškia sąmoningą įsipareigojimą gyventi dėkingam Dievui ir jį garbinti. Žodis “musulmonas” reiškia “tasai, kuris gyvena pagal Dievo valią”. “Islamas” reiškia “paklusimas Dievui”. Garbinimas, ibada, ir kasdieninių darbų pasaulis, muamalat, yra dvi sąvokos, apibūdinančos abd. Mečetė neatskiriama nuo turgaus, politika nuo šlovinimo.
Musulmonų elgesio kodekso pagrindas yra tikėjimo išpažinimas, šahada. Tai svarbiausias islamo religijos priesaikas. Salato ritualas – tai liturginė maldos forma, kurią atlikti tam tikromis valandomis yra kiekvieno musulmono priedermė. Malda – antrasis islamo priesakas. Meldžiamasi penkis kartus dienoje, prieš kiekvienas maldas atliekamas ritualinis apsiplovimas. Melsdamiesi visi musulmonai atsisuka į viena pusę – į Kaabą Mekoje.

Islamo šventės

Naujieji metai / Hidžros diena Musulmonų metai prasideda diena, kurią minimas Mahometo išsikėlimas iš Mekos į Mediną.
Pranašo gimimas Visas rabi I mėnuo praeina švenčiant Mahometo gimimą 570 m ir jo gyvenimą.
Laila al Baras / Atleidimo naktis Ruošdamiesi ramadanui, musulmonai stengiasi atleisti vienas kitam senus pykčius ir nuoskaudas.
Ramadanas Visą mėnesį musulmonai pasninkauja, nuo aušros iki saulės laidos nevalgo ir negeria.
Lailat al Kadras / Galybės naktis Korano apreiškimo Mahometui minėjimas.
Id al Fitras Džiaugsminga šventė, pažyminti ramadano pabaigą. Neturtingiems ir vaikams dalijamos dovanos.
Dhu al Chidžas / Piligrimystės mėnuo Šį mėnesį pridera atlikti didžiąją kelionę (chadžą) į Meką.
Id al Adhas / Aukojimo šventė Keturių dienų šventė, švenčiama visame pasaulyje, sutampa su maldininkų kelionės į Meką pabaiga. Aukojami gyvuliai, o mėsa išdalijama vargšams.

Sunitai ir Šiitai

Islamas suskilęs į dvi pagrindines atšakas – sunitus ir šiitus. Šis pasidalijimas siekia tuos laikus, kai pirmoji musulmonų karta susidūrė su klausimu: kas musulmonų bendruomenėje turi būti Mahometo, “Pranašų Antspaudo”, pasakėju? Musulmonams šis klausimas turėjo tiek religinę, tiek politinę prasmę.
Sunitai, sudarantys musulmonų daugumą (90%), į minėtą klausimą atsako taip: Mahometas, pagal savo kaip pranašo prigimtį ir ypatybes, negalįs turėti pasekėjų, nes Koranas, dieviškojo vadovavimo apreiškimas, esąs užbaigtas ir tobulas, o Mahometas paskelbtas „Pranašų Antspaudu“. Tada Mahometo pasekėjas tegalįs būti tik jo kaip pranašo palikimo sergėtojas. Tai būsiąs kalifas, turįs žemesnį už pranašo autoritetą. Jis vadovausiąs tikintiesiems, atsakysiąs už bendruomenės reikalus ir darysiąs viską taip, kaip nurodo Koranas, bei seksiąs pranašo pavydžiu. Susitarimo, idžmos, būdu bendruomenė išsirinks savo kalifą iš kuraišitų genties, kuriai priklausęs Mahometas, vyrų. Po Mahometo mirties prasidėjo kalifų dinastija. Pirmasis – Abu Bakras. Keturi teisingos nuostatos kalifai, sakoma, gyvenę taip ištikimai Pranašo priesakams, kad jų ir Mahometo pavyzdys ir sudarąs autoritetingąją suną, arba tradiciją, kurios laikytis privalo visos vėlesnės musulmonų kartos
Šiitai (10%) – mažuma. Jų supratimu, aukščiausią religinę valdžią turi imamas. Mahometas, „Pranašu Antspaudas“, užbaigė pranašo kelią kartu išsemdamas ir tolesnio dieviškojo apreiškimo galimybę. Tačiau musulmonai šiitai tiki, kad Mahometas pradėjo „iniciacijos ciklą“, kad toliau vadovautų bendruomenei per savo pasekėją imamą. Imamui buvo priskirtas sugebėjimas interpretuoti Koraną. Dėl to visi šiitai ir save laiko „išskirtaisiais ir paženklintaisiais žmonėmis“.
Pirmasis imamas buvo Alis, Mahometo pusbrolis, įsūnis; vėliau vedęs Fatimą, tapo ir Mahometo žentu. Šiitai tiki, kad Alis paveldėjęs Mahometo „dvasios savybes“, jo vilają. Šias savybes jis perdavė ir savo sūnums, Hasanui ir Huseinui, o šie savo įpėdiniams pagal imamų liniją. Šiitai įsitikinę, jog vilajos ciklas tęsis tol, kol baigsis žmonijos istorija, kol Paskutiniojo teismo dieną prisikėlusi žmonija išgirs jai paskelbtą nuosprendį visiems amžiams.

Islamas Lietuvoje

Islamas Lietuvoje turi labai senas šaknis ir gilias tradicijas. Pirmieji musulmonai – tai totoriai – unikali etninė grupė, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje. Pirmą kartą jie pasirodė XIV – XVI amžiuose ir įsikūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pakviesti Vytauto Didžiojo. Lietuvos totoriai – tai išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys. Lietuvos ir Lenkijos valdovai visada buvo tolerantiški totorių visuomenės ir jų religijos atžvilgiu, totoriai statė jų žemėse mečetes ir netrukdomi išpažindavo savo religiją. Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atgavimas XX amžiaus pabaigoje sudarė sąlygas totorių bendruomenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą – į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius bei religiją. 1988 metais įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, atsikūrė totorių bendruomenių visuomeninė veikla. 1997 metais buvo iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 metų jubiliejus. 1998 metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas.
Tačiau totoriai – dar ne visi musulmonai, gyvenantys Lietuvoje. Per pastaruosius dešimt metų į Lietuvą pradėjo plūsti užsienio svečiai, kurie ilgainiui apsistojo čia gyventi ar mokytis. Nepaisydami to fakto, kad Lietuva – krikščioniškas kraštas, jie stropiai laikėsi savo krašto tradicijų. Kartu su totorių muftijais bei imamais, užsieniečiai studentai atgaivino penktadienines pamaldas, pradėjo organizuoti sekmadienines paskaitas mečetėse bei mažesniųjų miestelių, kuriuose gyvena totoriai, mokyklose. Jų dėka mūsų šalyje pradėjo plisti Islamas, ir dabar, al-hamdu-lillah jau galime pasidžiaugti ir dideliu lietuvių būriu, kurie yra priėmę Islamą. Be gausaus skaičiaus esančių totorių bendruomenių, Vilniuje yra įsikūręs Lietuvos musulmonu sunitu dvasinis centras-muftijatas, bei Lietuvos musulmonų jaunimo bendruomenė, kurios centras yra Kauno mečetėje.

Leave a Comment