Ledynų ir jų tirpsmo vandenų, susidarymo reljefas

Turinys

1. Ledynų ir ledyninių srautų formavimasis..............................2
1.1 Ledynų tipai..............................3
1. 1.1 Kalnų ledynai..............................3
1. 1.2 Kontinentiniai (dengiamieji) ledynai..............................3
1. 1.3 Tarpiniai ledynai..............................3
2. Reljefą formuojanti ledynų ir ledyninių srautų veikla........................3
2. 1 Egzaracinė ledynų veikla (uolienų ardymas)............................4
2. 2 Nuolaužinės medžiagos pernešimas ir akumuliacija.......................4
2. 3 Transportinė ledynų veikla (slenkančių ledynų).........................4
2. 3.1 Paviršinės morenos..............................5
2. 3.2 Dugninės morenos..............................5
2. 4 Akumuliacinė ledynų veikla..............................5
2. 4.1 Akumuliacinės morenos..............................5
2. 4.2 Dugninė morena..............................5
2. 4.3 Abliacinės morenos..............................5
2. 4.4 Galinė morena..............................5
2 .5 Akvaglacialiniai procesai..............................5
2. 5.1 Fliuvioglacialiniai dariniai..............................6
2. 5.2 Limnoglacialiniai dariniai..............................6
3. Apledėjimų priežastys..............................6
3. 1 Išorinės priežastys..............................6
3. 2 Vidinės priežastys..............................7
4. Ledynų tirpimas..............................8
5. Ledyninis sausumos reljefo performavimas.............................9
Literatūra..............................12

1. Ledynų ir ledyninių srautų formavimasis.

Ledynai susidaro iš sniego. Tam būtina žema temperatūra ir daug kritulių sniego pavidalu. Ledynai paplitę aukštose platumose šiaurėje ir pietuose bei aukštai kalnuose. Ledynų plotas šiuo metu siekia 16,2 mln. km2 (~11% viso paaviršiaus ploto), o tūris ~30 mln. km3 . Daugiausia jų yra Antarktyje ir Grenlandijoje. Ledynai kaupiasi aukščiau sniego ribos ir slenka žemyn. Žemiausiai jie sutinkami prie Pasaulinio vandenyno paviršiaus Antarktyje ar Grenlandijoje, aukščiausia – 5-6 km aukštyje Ekvatorinės zonos kalnuose. Sniego kaupimasis ir jo virsmas gletčeriniu ledu yra sudėtingas ir ilgas procesas saulės spindulių, garavimo, kristalizacijos ir ilgainiui didėjančio slėgio poveikyje.

Vasarą sniegas tirpsta, snaigės apsilydo nuo saulės, o naktį įgauna kristalo formą. Palaipsniui purus sniegas virsta kompaktine mase – firnu (baltas ledas). Toliau veikiant minėtiems veeiksniams, firnas virsta skaidriu glečeriu – pagrindine ledyno mase. Šiame procese iš 10 – 11 m3 sniego susidaro ~ 1m3 ledo. Karšto klimato srityse (aukštikalnėse) firnas į glečerinį ledą virsta per metus, tuo tarpu poliarinė-
se srityse tam reikia apie 100 metų. Greičiausiai firnas glečeriniu ledu virsta vasarą, ka

ai jo morfogene-
zėje dalyvauja ištirpęs vanduo. Aukščiau pastovios sniego ribos esančiuose ledynuose galima išskirti kelias vertikalias zonas:
 Sniego. Joje ledo kristalai formuojasi tik dėl oro temperatūros svyravimų;
 Sniego – ledo. Čia ledui formuotis padeda paviršiuje ištirpęs vanduo;
 Firninę šaltą. Ledą formuojant dalyvauja iš paviršiaus įsisunkęs vanduo;
 Glečerinę – firninę. Joje ledyno poros gausiai pripildytos vandens;
 Glečerinę. Čia tirpsmo vanduo užšąla sudarydamas horizontalius sluoksnius;

Susikaupus didelei ledo masei, nuo svorio ir didelio slėgio ledas tampa plastišku ir ima ju-
dėti į šalis. Skiriami du ledynų tipai: lygumų ir kalnų ledynai. Lygumų ledynai dar skiriami į ledynines dangas ir ledo kepures. Šie ledynai turi galimybę judėti visomis kryptimis, o kalnų- tik aiškiai apibrėžtais slėniais.

Ledyninės dangos dengia labai didelius sausumos plotus. Jų ledo storis gali siekti 4 km (Antarktidoje). Tuo tarpu kitur ledo storis mažesnis. Leedynų kepurių ledo storis nuo 100 iki 1000 m, o slėninių ledynų (ledyno liežuvių) – nuo 50 iki 1000 m. Ledyninės dangos apima ne tik tas sritis, kurios yra aukščiau pastovios sniego ribos, bet ir žemiau esančias plačias kaimy-
nines teritorijas. Ledo kepurės pūpso tik aukščiau pastovios sniego ribos. Slėniniai ledynai šliaužia nuo kalnų slėniais (trogais) papėdžių link. Kontinentinės ledyninės dangos ir ledo ke-
purės dažnai turi nesudėtingą ovalinę formą. Kalnų ledynai labai įvairūs. Skiriami šlaitų,karų, slėnių, transfluentiniai (sutekantys), piedmontiniai ir šelfiniai ledynai.
1.1 Ledynų tipai.

Pagal klimatą ir reljefą, o

tai pat pagal mitybos ir nuotėkio sričių santykį ledynai skirstomi į kalnų, kontinentinius ir tarpinius.
1.1.1 Kalnų ledynai. Alpių (slėnių) tipo ryški mitybos zona, sniego kaupimasis ir jo virsmas ledu, ir linijinės (nuotėkios) sritys. Kuo intensyvesnė mityba, tuo greičiau leidžiasi ledynai. Yra paprasti (vieno ledyninio srauto) ledynai,turintys nuosavą mitybos zoną ir nuotėkio sritį ir sudėtingi – turintys eilę ledyninių srautų, susiliejančių nuotėkio srityse. Kalnų srityse yra dar pereinamieji, karų ir kabantys turkestaniško tipo ledynai.
1.1.2 Kontinentiniai (dengiamieji) ledynai. Jie dengia salas ar kontinentus. Šiems ledy-
nams būdingos šios savybės: didelis ledo storis, nėra ikiledyninio reljefo poveikio jų pasis-
kirstymui, ledynų mityba yra centrinėse ledyninių skydų dalyse, yra spindulinis ledo slinki-
mas į pakraščius, o skydinis ledyno paviršius – išgaubtas. Ryškiausi kontinentiniai ledynai yra Grenlandijoje ir Antarktyje.

Grenlandijos ledynas išplitęs 2,2 mln.km2plote, turėdamas vidurkinį storį – 1500 m, (di-
džiausias – 3400 m yra salos centre). Jis apsuptas kalnais, į pakraščius plonėja, iškylant kalnų viršūnėms – nunatakas (eskimų kalba) vadinamoms. Ledynas jūros dažniausiai pasiekia, nors milžiniški jo liežuviai retsykiais atslenka prie jūros. Jų ilgis siekia iki 40 km, ir jie yra plau-
kiojančioje būklėje.

Antarkties ledynas apima bemaž visą žemyną (13,9 mln.km2). Didžiausias jo storis 4 km.
(vidurkis ~2 km), yra sudėtingas poledyninis kalnų reljefas. Ledynų liežuviai leidžiasi prie vandenyno, sudarydami iki 60 m aukščio bei 800 m pločio šelfinį ledą. Didžiuliai aisbergai (>60 m aukščio) atskilę nuo ko
ontinento ledyno, srovių plukdomi pietų link bemaž iki 600p.pl.
1.1.3 Tarpiniai ledynai yra plokštikalnių ir priekalnių ledynai. Jų yra Norvegijoje (943 km2) ir Altajuje. Tokie ledynai bazuojasi virš išlygintų senų kalnų viršūnių. Į prieškalnes jie leidžiasi smulkiais liežuviais. Prieškalnių ledynai – priepoliarinių sričių aukštikalnėse, su gausia firninių baseinų mityba. Jie leidžiasi daugybe liežuvių.

2. Reljefą formuojanti ledynų ir ledyninių srautų veikla.
Šią veiklą sudaro trys pagrindiniai veiksniai. Tai mityba (sniego kiekis mitybos srityse), ledy-
nų judėjimas (nuotėkis) ir ledyno masės mažėjimas abliacijos bei tirpsmo rezultate ir mecha-
niškai ardant ledą.

Didelio slėgio dėka ledynai įgauna plastiškumą ir juda. Slinkimo greitis skirtingas. Štai, Alpėse jis kinta ribose nuo 0,1 – 0,4 iki 1m/parą, Himalajuose – iki 2 – 4,.Grenlandijoje – 5 – 25, Aliaskoje – daugiausia – iki 34, (vietomis net 60 – 70) m/parą.

Ledas ir ypač tirpsmo vandenys atlieka didelį darbą pernešant ir akumuliuojant ardymo produktus. Ledynų pakraščiai nėra pastovūs. Dėl klimatinių (sezoninių) priežasčių ir mitybos pokyčių jie ar pasistūmėja, ar atsitraukia. Šie ledyno pokyčiai vadinami osciliacija.

Ledynas ir tirpsmo vanduo ardo, transformuoja ir kaupia nuosėdinę medžiagą. Šių procesų visuma sudaro būdingas ledyninių ir tekančių ledyno vandenų nuogulas, o tai pat reljefo for-
mas, ypač ryškias kvartero (Q) apledėjimų srityse.

2.1 Egzaracinė ledynų veikla (uolienų ardymas).
Nuo ledo svorio ir ledyno judėjimo uolienos, esančios po juo ar ledyno judėjimo kelyje, yra ardomas iki nuolaužų ir smulkių dalelių. Jos, įšalusios į ledyno priedugnį, spartina eg

gzaraciją. Uolų paviršiuje susidaro įrėžiai, vagelės – ledyniniai įbrėžiai, randai. Jų padėtis padeda re-
konstruoti ledynų judėjimo kryptį praeities apledėjimų metu. Ant iškilusių uolų susidaro pail-
gos, apzulintos formos – avinų kaktos arba mutonai. Judant, nuo uolienų atitrūksta uolos, ku-
rios ilgainiui smulkėja, zulinasi. Ilgainiui susidaro ledyniniai rieduliai. Neretai “išariami” ir tirpsmo vandens išplaunami gilūs slėniai – ledyninės egzaracijos ir išplovimo slėniai. Šiuo-
laikinio (kaip ir kvartero) apledėjimo zonose uolienos deformuojasi – sutrūksta, išsilenkia, susispaudžia į raukšles, sudarydamos glaciodislokacijas. Kalnuose, sąryšyje su ledynais, susi-
daro specifinės reljefo formos – karos, ledyniniai cirkai, “V” raidės formos ledyniniai slėniai – trogai, susidarę dėl ledyninių srautų poveikio. Priklausomai nuo uolienų sudėties ir fizinių jų savybių, uolienos susmulkinamos iki įvairaus dydžio dalelių – nuo luistų ir riedulių (>1000 mm diametre iki smulkiausių – pelitinių (molio) dalelių (< 0,01 mm). Šios dalelės yra stumia-
mos ledyno jo judėjimo kryptimi ar suspaudžiamos po ledynu, sucementuojant jas įvairios su-
dėties nuolaužinės nuosėdinės uolienos pavidalu.

2.2. Nuolaužinės medžiagos pernešimas ir akumuliacija.
Ledynai pamažu perneša išardytą įvairių dydžių medžiagą egzaracijos ir dūlėjimo procesų po-
veikyje. Kartu ši pernešama medžiaga pakeliui ir atokiau akumuliuojama. Visa ši įvairiagrū-
dė, nuolaužinė medžiaga vadinama morena. Yra slenkančios (judančios) ir akumuliacinės mo-
renos. Tirpstant ledynui, jo paviršiuje ir viduje sukaupta nuosėdinė medžiaga ledyninių van-
dens srautų išnešama link galutinių nuotėkio baseinų. Yra slenkančios (judančios) ir akumu-
liacinės morenos. Tirpstant ledynui, jo paviršiuje ir viduje sukaupta nuosėdinė medžiaga le-
dyninių vandens srautų išnešama link galutinių nuotėkio baseinų. Ši medžiaga vadinama fliu-
vioglacialine.
2.3 Transportinė ledynų veikla (slenkančių ledynų).
Kalnų ledynuose skiriamos paviršinės ir dugninės morenų rūšys.

2.3.1. Paviršinės morenos yra judančio ledyno paviršiuje. Jos turi kelias atmainas. Tai: šo-
ninės (ledyninio liežuvio pakraštyje), sudarytos iš viršledyninių uolienų dūlėjimo produktų) ir formuojančios reljefe išilginius gūbrius ar virtines. Vidurinės (ledyno viduryje) sudaro išilgi-
nius gūbrius, susiformuoja susijungiant šoninėms morenoms, susiliejus 2 ledynams, vidinės morenos susidaro firniniame baseine ir nuotėkio srityje, kai dūlėjimo ir nuobyrinė medžiaga kaupiasi firne ir yra pastoviai uždengiama nauja sniego danga.
2.3.2. Dugnines morenas sudaranti nuolaužinė medžiaga yra įšalusi į ledyno priedugnį, ku-
ris susiformuoja egzaracijos produktų susikaupimo dėka. Kontinentiniuose ledynuose pavirši-
nių morenų nėra. Čia vyrauja judančios dugninės ir vidinės morenos.

2.4 Akumuliacinė ledynų veikla.
2.4.1 Akumuliacinės morenos. Svarbiausias ledyninės akumuliacijos produktas – morenos,
plačiai paplitusios kvartero (Q) kontinentinių apledėjimų paplitimo srityse. Yra trys jų geneti-
niai tipai: dugninė (pagrindinė), abliacinė (tirpstančio vandens) ir galinė (pakraštinė) more-
nos.
2.4.2 Dugninė morena susidaro betarpiškai po judančio ledyno danga abliacijos srityse. Ją formuoja nuolaužinė medžiaga, egzaruota iš poledyninio pagrindo uolienų ir esančio priedug-
nyje ledo. Tokios morenos susidaro lėto, sluoksniuotai – plastiško ledo tirpsmo ir slinkimo sąlygomis. Tai priemoliai, priesmėliai, retai moliai su žvirgždu, gargždu ir net su rieduliais. Su šiomis morenomis susiję ir įvairios reljefo formos – silpnai banguotos lygumos, kalvotai – banguotas moreninis reljefas. Yra ir šių morenų paplitimo laukai – drumlynai. Tai pailgai – ovalinės formos nuo 100 – 200 m iki 2 –10 km ilgio, 100 – 200 m pločio ir iki 25 – 30 m auk-
ščio formos kalvos. Visos ilgosios ašys orientuotos ledyno judėjimo kryptimi. Daug drumlynų yra Baltijos šalyse.
2.4.3 Abliacinės morenos sutinkamos ledyno pakraštinėse zonose ledynų degradacijos proce-
se. Šias morenas sudaro ledyno tirpsmo vanduo, išplaukąs iš morenos smulkias daleles. Tirps-
tant ledui stambiagrūdė nuolaužinė medžiaga nusėda ant dugninės morenos palyginus nedide-
liais sluoksniais, nes smulkiausioji jos dalis yra išnešama gausių tirpsmo srautų.
2.4.4 Galinė morena susidaro ilgą laiką vienoje vietoje stovint ledyno pakraščiui (neslen-
kant). Prieš jį susikaupia daug sustumtinės nuolaužinės nuosėdinės medžiagos. Reljefas – tai ryškūs įvairiaaukščiai gūbriai irvirtinės. Galinių morenų virtinės atkartoja ledynų pakraščiuo-
se kontūrus.
2.5 Akvaglacialiniai procesai.
Ledyno ir nuo ledyno tekantys vandenys bei ledyno papėdėje pasitvenkę dideli baseinai per-
klosto moreną. Tai akvaglacialiniai procesai, kurie skiriami į limnoglacialinius ir fliuviogla-
cialinius.
2.5.1 Fliuvioglacialiniai dariniai.
Tirpstant ledui, jo paviršiais vidiniais ir poledyniniais kanalais teka galingi vandens srautai. Jie perplauna moreninę medžiagą ir perklosto ją savo judėjimo kelyje jau išėjus iš po ledyno. Ledyno tekančio vandens akumuliacinės veiklos dėka sudarytos nuogulos yra fliuvioglaciali-
nės. Yra vidujledyninės (intraglacialinės) ir prieledyninės (periglacialinės) genetinės nuogu-
los. Pirmosios turi įdomias reljefo formas: ozus, keimus ir keimines terasas.
Ozai – ilgos virtinės ir gūbriai ledyno judėjimo kryptimi, sudaryti iš gerai išplautų, sluoks-
niuotų žvyringų nuogulų. Tai tarsi geležinkelio pylimas iki 10 – 30 m aukščio ir šimtų m de-
šimčių km ilgio. Yra tiesių, yra ir meandruojančių ozų. Daug jų yra ir Lietuvoje.
Keimai – netaisyklingos kalvos 10 – 12 m (retai 50m) aukščio – smėlio, priesmėlio, molio su morena mišinys. Jie susidarė nejudančio ledyno sąlygomis. Tirpstant jam, susidarydavo eže-
rai, priimantys tirpsmo vandenis su įvairia medžiaga, kuri, ištirpus ledynui, susiprojektavo ant dugninės morenos netaisyklingomis kalvomis. Tokių formų gausu ir Lietuvoje.
Keiminės terasos susidarė tirpsmo vandenų ar ežerų tėkmės veikloje. Vanduo ir ežerai buvo tarp ledyno ir šalia esančio slėnio šlaito “mirusio” (stovinčio) ledo sąlygomis. Tai – smėliai ir žvyringi smėliai.
Prieledyninius fliuvioglacialinius darinius sudaro zandrai ir limnoglacialinės nuogulos.
Zandrai (smėlis) ar jų laukai yra galinių morenų išorinėje pusėje. Sudaryti galingų vandens srautų, ištekančių iš ledynų su gausybę nuolaužinės medžiagos. Silpnai skaidytoje lygumoje šie srautai plačiai išsiliedavo ir klostydavo medžiagą – arčiau ledyno stambesnę, toliau – smulkesnę.
2.5.2 Limnoglacialiniai dariniai kaupėsi prieledyniniuose ežeruose. Jų pakraščiuose kaupėsi smėliai ir aleuritai (liosai) o vidinėse dalyse – dažniausiai sluoksniuoti dariniai. Ritmiškumas susijęs su klimato sezoniškumu: vasarą – stambesnė, žiemą – smulkesnė medžiaga. Tai varvi-
niai (juostuoti) moliai. Pagal juostelių kiekį galima atsekti jų susidarymo istoriją.

3. Apledėjimų priežastys.
Skiriamos hipotezės apie: 1) nežemiškų ir egzogeninių (išorinės) ir, 2) endogeninių (vidinės) priežasčių sąlygotus apledėjimus.
3.1 Išorinės priežastys. Jų tarpe išsiskiria astronominės hipotezės. Jos yra susijusios su saulės radiacijos periodiniais svyravimais dėl planetų padėties saulės atžvilgiu, pokyčiams Galaktikoje ir pan.
Dėmės saulėje: per pastaruosius 150 metų nustatyta, kad jų kiekis ir intensyvumas yra cik-
liškas, turintis 11, 22, ir 44 metų periodus. Manoma, kad yra ir ilgesni pokyčių ciklai, sąlygo-
jantys ledynines ir neledynines sąlygas. Aukštas saulės aktyvumas išplečia anticikloninių po-
liarinių vėjų sistemą bei ledynų apjuostas sritis. Silpnas aktyvumas, atvirkščiai, visa tai siau-
rina.
Kosminiai rūkai manoma, sugeria dalį Saulės spindulių, o tai atsispindi pašiltėjimuose ar pa-
šaltėjimuose, vedančiuose į apledėjimus.
Atstumas tarp Žemės ir Saulės periodiškai kinta, kartu su ekliptikos polinkiu (kampas tarp Žemės orbitos apie Saulę plokštumos ir jos ašimi (Žemės ekvatoriaus plokštuma). Šio polin-
kio ribos – nuo 21051′ iki 24036′ apima periodą apie 40 tūkst. metų. Tuo pačiu keičiasi ir Že-
mės orbitos ekscentriciteto dydis (atstumas tarp elipsės orbitos centro ir jos fokuso, kuriame yra Saulė). Jo pokyčių reguliarus periodas sudaro 90800 metų. Periodiškai vyksta perigelio (Žemė arčiausiai Saulės) ir afelio (toliausiai) pokyčiai. Sezonas, sutampąs su perigeliu – trumpas ir šiltas, o su afeliu – ilgesnis ir šaltas.

Šių pokyčių periodas yra ~ 21 tūkst. metų. Pagal šias astronomines hipotezes sudarytoje kreivėje yra 4 temperatūriniai minimumai (paskutinieji 4 kvartero apledėjimai).
Iš kitų išorinių priežasčių hipotezių paminėtini ir atmosferos sudėties pokyčiai. Manoma, kad
CO2 kiekis itin svarbus mūsų planetos gyvenime. Jis praleidžia Saulės spindulius į Žemę, bet sulaiko šiluminių spindulių atspindį, t.y. atlieka termoizoliatoriaus vaidmenį. CO2 kiekis didi-
na temperatūrą (pašiltėjimas), o jo sumažėjimas ją mažina (pašaltėjimas). Vyraujantys CO2 šaltiniai yra vulkaniniai. Jų išsiveržimų intensyvios veiklos periodams atitinka minkštas subtropinis klimatas. Daug augmenijos ir menka vulkanų veikla palaipsniui sumažina CO2 kiekį atmosferoje, o tuo pačiu, ir temperatūrą, sudarydami galimybes pašaltėjimui. Jei dvigu-
bai sumažinsime CO2 kiekį atmosferoje, sudarysime sąlygas apledėjimui.
Vandenyno lygio pokyčiai. Srovės iš tropikų į poliarines sritis šildo jas, o atvirkštinės – šal-
do kontinentus. Jų sistemą gali keisti vandenyno lygio pokyčiai. Vienok, dengiamieji ledynai ir jų periodiškumas vargu ar paaiškintini šiais pokyčiais.
3.2 Vidinės priežastys. Jos siejamos su endogeninių geodinaminių procesų vyksmu. Jų eigo-
je persistumia litosferos plokštės, geologinio laiko laikotarpyje kinta kontinentų kontūrai (su-
sijungia ar atsiskiria) ir jų padėtis Žemės polių atžvilgiu. Kai kontinentas atsidurdavo žemų temperatūrų srityje ir buvo daug atmosferos kritulių (sniego), jame galėjo formuotis dengia-
mieji apledėjimai.
Žemės reljefo pokyčiai – kalnynų susidarymas, Žemės plutos kilimas, kontinento ploto didėjimas ir okeano mažėjimas turi didžiulę įtaką klimatui. Pavyzdžiui, N – Q perioduose su-
sikūrė Alpės, Kaukazas, Pamyras, Himalajai, Kordiljerai, žymiai pakeitę ankstesnius sausu-
mos ir jūros santykius. Tie įvykiai pakeitė Žemės išvaizdą, sąlygojo vėjų cirkuliacijos ir van-
denyno tėkmių pokyčius. Naujieji kalnynai pakilo žymiai aukščiau sniego ribos ir sudarė są-
lygas kalnų ledynams. Susidarė didžiuliai apledėjimai kalnuose, atšaldę ir kitus rajonus, o tuo pačiu sąlygojo Q kontinentinius apledėjimus. Kiekvienas jų sutampa su intensyvių tektoni-
nių judesių epocha, su ją lydinčiais kalnodaros procesais, jūrinių baseinų atsitraukimu ir žy-
miu sausumos padidėjimu. Tuo pačiu, mūsų planetoje vyko ir žymūs organinio pasaulio po-
kyčiai. Toks sutapimas yra ne atsitiktinis, bet dėsningas reiškinys.

4. Ledynų tirpimas.
Ledynų tirpimas vadinamas abliacija. Tirpsta tik ta ledyno dalis, kuri yra žemiau pastovios sniego ribos. Didžiaus
ią įtaką tirpimui daro insoliacija, šilto oro masės, lietus.
Didelė dalis tiesioginių Saulės spindulių atsispindi nuo švaraus ledyno paviršiaus. Albedas (atsispindėjimas) nuo tokio ledyno siekia 50%. Taigi didelė Saulės energijos dalis nedalyvau-
ja ledą tirpdant. Ledynas, kurį dengia stora nuokritų danga (tai dažniausiai kalnų ledynai siauruose slėniuose), taip pat tirpsta labai lėtai. Be to, tokio ledyno paviršius tirpsta nevieno-
dai, todėl čia gausu įvairių nelygumų. Intensyviausiai tirpsta ledynai, kurių paviršių dengia plona dulkiška nuogulų danga. Ji nesulaiko šilumos prietakos, kita vertus, tamsus paviršius sugeria daug Saulės energijos. Tirpstančio ledyno paviršiuje yra suaižėjusio ledo danga (apie 0,5 m storio), kurioje gausu ištirpusių duobių ir duobučių. Tirpstančio ledyno paviršiuje gali susidaryti nemažai vandens. Jis kaupiasi šiame suaižėjusiame sluoksnyje arba teka nuolydžio kryptimi. Pačiu ledyno paviršiumi tekantys vandenys (supraglacialiniai) gali modifikuoti le-
dyno paviršių tirpindami ledo kūną. Labai dažnai tirpsmo vandenys pasinaudoja ledyno verti-
kaliais plyšiais ir patenka į ledyno vidų. Tai jau inglacialiniai vandenys. Visi šie vandenys turi aiškų cikliškumą. Yra du ciklai: paros ir sezonų. Intensyviausia ledynų abliacija šiltuoju metų laiku. Labai raiškus paros ciklas, ypač vidutinių ir tropinių sričių ledynuose. Dieną, kai ledyno paviršius įšyla, smarkiai pagausėja supraglacialinių ir inglacialinių vandenų. Naktį,
o ypač prieš rytą, šie vandenys užšąla. Subglacialiniai vandenys mažiau inertiški, nors ir jų gausumą veikia paros temperatūros svyravimai.

Tropinėse srityse beveik nepastebima metų laikų įtaka ledyno tirpsmui. Tuo tarpu vidutinių platumų ir poliarinėse srityse ledynas tirpsta tik šiltuoju sezonu.

Ledyno abliaciniai ir akumuliaciniai procesai lemia jo masės balansą. Kai tas balansas tei-
giamas, ledynas slenka pirmyn. Tai – aktyvus ledynas. Kai abliacija lygi akumuliacijai, ledy-
nas yra stabilus, o kai abliacija viršija akumuliaciją, ledynas recesinis. Abliacija gali vykti abiem būdais:
 Ledyno pakraščio tirpimas – frontalinė deglaciacija,
 Ledyno paviršiaus tirpimas – arealinė deglaciacija.

Daugeliui kalnų ledynų būdingas abliacinis ir akumuliacinis cikliškumas. Šiltuoju sezonu dažnesni abliaciniai procesai, šaltuoju – akukuliaciniai. Viso ledyno režimo pasikeitimas su-
sijęs su daugiamečiais klimato svyravimais. Aktyvūs ledynai, turintys teigiamą ledo balansą, atlieka gana didelį paviršiaus transfomavimą ir nuogulų transportavimą.

5. Ledyninis sausumos reljefo performavimas.
Labai savitai žemynų paviršius performuojamas apledėjusiose srityse. Šiuo metu po ledyni-
niais skydais ir kupolais yra apie 10 % sausumos ploto, bet netolimoje geologinėje praeityje ledynai dengė trigubai didesnę teritoriją. Todėl ledyninis reljefo performavimas žmonijai yra ne mažiau aktualus už aridinį. Sausumos paviršių čia rausia, jaukia ir vagoja slenkančios ledo masės. Apledėjimas prasideda kalnuose; jiems ledynai suteikia įspūdingą skulptūrą.

Kaip žinome, šalto klimato sąlygomis uolienas labai trupina įšalimas ir atitirpimas. Dėl to kiečiausios uolienos sutrūkinėja į blokus ir skaldą. Ypač smarkiai dūlėjimas dėl šalčio vyksta ledyno arba sniegyno pakraštyje šiltuoju sezonu, kai per parą atitirpimas ir įšalimas kartojasi. Storėjantis ir besiplečiantis ledynas įšaldo sutrupėjusių uolienų blokus ir juos velka tolyn, kartu raižydamas, zulindamas ir nesudūlėjusį paviršių. Manoma, kad dūlėjimas nesiliauja ir po pačiu ledynu, ypač kai ten atsiranda vandens.

Dabartinių ledyninių skydų, tai pat senovinio apledėjimo paliktų žymių tyrimai parodė, kad ledynai keičia litosferos paviršių labai įvairiais būdais, priklausomai nuo fizinių savybių, ypač temperatūros, dūlėsių gausumo jame, pamato nuolydžio krypties ir kitų veiksnių. Kai temperatūra labai žema, ledas būna trapus, tvirtai prišalęs prie substrato, ir slinkdamas ledy-
nas išplėšia iš dugno didelius luistus. Aukštesnėje temperatūroje ir dėl didelio slėgio ledas lengviau deformuojasi, jo apačioje atsiradęs vanduo ties ledo ir substrato sąlyčiu lengvina slydimą. Tad prie Žemės paviršiaus performavimo labai prisideda ir suslėgtas vanduo. Sušal-
damas ir vėl tirpdamas jis didina įtampą, lengvina ledyno slinkimą.

Senovinio apledėjimo ledyniniai skydai dengė kontinentų paviršių, kuris dideliuose plotuo-
se žemėjo ledyno link. Pavyzdžiui, Skandinavijos ledyninis skydas leidosi nuo Skandinavijos plokščiakalnio į Baltijos jūros duburį, o pripildęs šį duburį, slinko į Pabaltijį prieš paviršiaus nuolydį. Panašiai Kanados – Labradoro skydas, perslinkęs per Didžiųjų ežerų pažemėjimą, slinko prieš nuolydį į Šiaurės Amerikos didžiąsias lygumas.

Ledynai, slinkdami prieš nuolydį, platformos plokštės pamatinių uolienų sluoksnius labai suslėgė, deformavo, sujaukė, sudarė vadinamąsias glaciodislokacijas. Ypač smarkiai buvo dislokuoti minkštesni ir plastiškesni neogeno, paleogeno, kreidos sluoksniai, slūgsantys nes-
tora danga viršum kietų nuosėdinių uolienų arba ant platformos granitinio metamorfinio pa-
mato.

Didėjantis ledyninis skydas savo milžiniška mase ne tik įspaudė Žemės plutą, bet ir labai suslėgė vandeningus plastiškus sluoksnius, kurių požeminis vanduo buvo tiesiog stumte stu-
miamas į neapledėjusias periferijas. Bet tos periferijos buvo sukaustytos amžino įšalo, todėl nelabai lengvai priimdavo slegiamą vandenį. Po pačiu ledynu, didelio slėgio spaudžiami, į viršų kilo plastingų uolienų diapirai ir mažesnės injekcijos, daugelyje vietų dabar komplikuo-
jančios ne tik morenų, bet ir pamatinių sluoksnių struktūras. Suslėgtas požeminis vanduo, iš-
simušęs pro susilpnintą ledyno pakraštį, galėjo prisidėti prie dubaklonių formavimo po ledy-
nu.

Didžiausios ir sudėtingiausios glaciodislokacijos formavosi ledyninio skydo pakraščiuose, ypač ties ankstesnio reljefo kliūtimis. Pagrindiniai sluoksniai, bent iki 100 – 200 m. gylio, čia dažnai būdavo atplėšiami luistais, kurie lyg žvynai užstumiami vienas ant kito. Atskiri ledyno kyšuliai daug kur paliko lankais išslėgtus gūbrius ir tarpgūbrius, sustumtus iš uolienų luistų ir prišlietus išilgai nuolaidžių paviršių, palinkusių į ledyno pusę. Kai kuriuos uolienų luistus le-
dynas nunešė keliasdešimt kilometrų ir senesnes uolienas nuguldė ant jaunesnių.

Kuo senesnis ledynas, kuo ilgiau glaciosfera liečiasi su litosfera, tuo daugiau apatiniame ledyno sluoksnyje yra morenos. Kai jos prisirenka labai daug, perkrauta ledyno apačia liau-
jasi slinkusi, lieka vietoje kaip sekluma, o aktyvaus ledyno apačia pasikelia aukštyn, virš sek-
lumos.

Dabartiniai ledyniniai skydai tįso labai atšiauriame žemų temperatūrų klimate. Jų dugne temperatūra dažnai neigiama, ledynas įšalęs iki dugno, todėl jam sunku judėti ir pačiame le-
dyne yra nedaug morenų.

Tirpstant ledynams, plūdo daug vandens, kuris perplovė ir perklostė žymią moreninių prie-
molių dalį, iš jų medžiagos suformavo du naujus nuosėdų genetinius tipus. Storai padengę že-
mės paviršių, jie sudarė ir naujų tipų reljefą. Laisvai tekėdamas tirpstančio ledyno vanduo klostė ledyninių upių, vadinamąsias fliuvioglacialines nuosėdas, o pasitvenkęs – prieledyni-
nių ežerų – limnoglacialines nuosėdas.

Fliuvioglacialinės nuosėdos daugiausia klostėsi nuledėjimo pradžioje, kol dar vanduo galėjo laisvai tekėti palei ledyno pakraštį arba tolyn nuo jo. Šitaip ledyno pakraštyje iš daugybės klaidžiojančių nedidelių vandens srautų susidarė smulkiai banguoto reljefo zandrai, o didelių ledyninių upių slėniuose atsirado smėlingos ir žvirgždingos terasinės lygumos.

Vėlesniais nuledėjimo etapais tirpimo vandeniui nutekėti buvo sunkiau, todėl jis dideliais kiekiais tvenkėsi tarp ledyno pakraščio ir jo anksčiau sukrautų moreninių aukštumų. Forma-
vosi prieledyninės marios. Jų apsemtas paviršius buvo aplygintas, o galop visai palaidotas po limnoglacialinėmis nuosėdomis. Labai daug nuosėdų į prieledynines marias vilko vėlyvojo le-
dynmečio upės, tekėjusios nuo neapledėjusios srities, iš to meto kriolitozonos. Jos prieledy-
ninių marių pakrantėse suplovė senovines deltas iš smulkaus smėlio, kurį netrukus smarkiai perpustė vėjai ir susidarė žemyninės kopos.

Kai ledyniniai skydai sutirpo ir litosfera pajuto didelę nuokrovą, prasidėjo tektoninis šiaurinių kontinentų dalių kilimas, nepasibaigęs iki šiol. Šiaurinėms sritims kylant, ėmė leistis ekvatorinių ir tropinių sričių Žemės pluta.

Literatūros sąrašas:

A. Česnulevičius „Geomorfologija“ 1998 m.,
E. Trimonis „Jūrų ir vandenynų geologija“
D. Waugh „Geografija“

Leave a Comment