Plantonas

Plantonas

Plantonas ( 428/427 – 348/347 pr. Kr. ) Atėnų filosofas ir matematikas, vienas iš giliausių ir įtakingiausių vakarų pasaulio mintytojų. Gimė iš kilmingos šeimos ( tėvas Aristonas kildinosi per karalių Kodrą iš Poseidono, motina Periktionė – iš Solono ); kuri plačiai reiškėsi Atėnų politiniame gyvenime.

Platonas jaunystėje rašė lyrika bei dramas ir galvojo, pagal šeimos tradiciją, mestis į politiką, tačiau įsiliepsnojusios partijų kovos ir ypač Sokrato teismas netruko atidengti politinės veiklos neskrupulingumą. Giliai sukrėsto Plantono mintys nukrypo link teorinių samprotavimų apie tokią politinę santvarką, kuri interesų pusiausvyra sujungtų su individo geerove, ir čia pamažėle subrendo įsitikinimas, kad, žmonija tik tada išsivaduos iš vargų, kai tkri išminčiai ras kelią į politinį autoritetą arba galingi politikai pamils išmintį. Persimetimui iš karjeros planų į teorines vizijas ankstyvą impulsą suteikė pats Sokratas, kurio aštri kritika atvėrė politikų teorinį nepasiruošimą ir pirmą kartą iškėlė reikalą visuomeninę veiklą pagrįsti tikru, t.y. mokslišku pažinimu. Bet ir kitos Sokrato mintys liko išeities taškas Platono filosofavimui.

Po Sokrato mirties Platonas su draugaus kuriam laikui pasitraukė į Megarą. Vėliau, būdamas apie 40 m., aplankė Italiją beei Siciliją ir, pagal nelabai patinkamą tradiciją, Egiptą. Italijoje susitiko su pitagoriečiais, kurių įtaka nuo šio laiko Platono filosofijai liko lygiai svarbi, kaip Sokrato. Sicilijoje artimai susidraugavo su didiku Dionu. Kai 367 mirė Sirakūzų valdovas Dionisijas I ir sostan įžengė jo sū

ūnus Dionisijas II, Dionas sumanė vėl atsikviesti Platona., kad šis galėtų įgyvendinti savo teorijas, jaunąjį monarchą paversadamas išminčiumi – valdovu. Betgi Dionisijas II pasirodė esąs bloga medžiaga ir, nors Platonas 361 – 360 trečią kartą atvyko Sicilijon, bandymai baigėsi intrigomis, politine suirute ir net paties Diono mirtimi. Po to iki amžiaus galo Platonas liko Atėnuose ir atsidėjo akademijai.

Akademiją Platonas įsteigė po pirmos kelionės į Siciliją, apie 387.Tai buvo antroji (pirmąją įkūrė Sokratas) ir antikiniame pasaulyje garsiausia aukštojo mokslo institucija, išlaikiusi be pertraukos 900 metų. Pagrindines akademijos studijas sudarė politiniai mokslai, filosofija, matematika ir astronomija, bet, kaip matyti iš Aristotelio darbų, nemažas dėmesys buvo skiriamas ir biologijai bei botanikai.

Platono raštai yra išlikę visi. Iš tiesų, tradicinis rinkinys įglaudžia net keletą abejotinos kilmės dialogų. Daugumos žinovų sutarimu, tiikrų dialogų yra 27.

Platonas pirmasis atidengė, kad mokslas, ieškodamas dėsnių, empyrinę jėgų sąveiką išanalizuoja į elementus ir tuo kitą bei tapsmą tartum sustabdo. Paties Platono žodžiais, mokslas domisi tik būtimi, o ne tapsmu.

Platono politinėje teorijoje irgi dominuoja įsitikinimas, kad yra visur ir visada galiojanti formulė tokiai politinei santvarkai, kuri ne tik išlaikytų pusiausvyrą, tarp paskirų piliečių interesų, bet ir sudarytų maksimalines sąlygas individų dvasinei gerovei.

Platono poveikis. Didelę įtaką Platono mokslas darė per akademiją. Daug akademijos mokinių, jų tarpe ir Aristotelis, rašė įs
statymus įvairiems graikų miestams ir per juos Platono mintys perėjo į romėnų teisę.

Periklis

Periklis ( gr. Perikles tuoj po 500 – 429 pr. Kr. ) Atėnų politikas, iš motinos pusės kilęs iš senos Alkmeodinų giminės. Kilme ir būdu aristokratas, būdamas Kimono priešas, tapo radikaliu demokratu. Drauge su Efialtu 462 per liaudies susirinkimą pravedė nutarimus, susiaurinusius aristokratų galią. Periklis tapo vieninteliu demokratų vadu. Užsienio politikoje Periklis siekė įkurti Atėnų imperiją. Vykdant šią politiką jam teko kariauti su konkuruojančia Sparta ir persais. 457 jis nugalėjo Spartos sąjungininkus, atėmė iš Eginos laivyną ir privertė mokėti duoklę; iš Korinto atėmė kontroliuojantį įplaukimą į Korinto įlanką Naupakto uostą.
Periklis buvo apkaltintas ir nuteistas už valstybinių pinigų pasisavinimą ir atstatytas. Netrukus tačiau, supratusi savo klaidą, liaudis jį vėl išrinko, bet netrukus jis tapo maro auka. Tukidido žodžiais, Periklio valdomi Atėnai, iš vardo buvo demokratija, tikrumoje monarchija. Periklio valdžios pagrindą sudarė nedaug kartų jo eitos nereikšmingos sratego pareigos, bet autoritetas, įgytas ne demokratišku pataikavimu liaudžiai, o nepaprastu kalbėtojo talentu. Atėnuose sukaupto imperijos turto perteklių Periklis panaudojo nebetekusiam strateginės reikšmės Akropoliu atstatyti, paversdamas jį šventove ir pristatydamas ištisą šedevrų muziejų.Periklio valdymo metas buvo didžiausio ne tik Atėnų prekybos bei amatų, bet ir iš viso graikų literatūros, meno, filosofijos ir mokslo klestėjimo laikotarpis.

Sokratas

Sokratas ( apie 470 – 399 pr. Kr. ) graikų filosofas atėnietis, Platono mo

okytojas. Nors jau senovėje apie Sokratą rašyta daug, patikimų žinių yra maža. Neskaitant Sokrato karikatūros Aristofono komedijoj Debesyse, vaizdą tenka susidaryti iš jo bendralaikių Ksenofonto ir Platono. Sokrato tėvas Sofroniskas buvo skulptorius, o motina Fenaretė akušerė. Jaunystėje jis pats vertės tėvo amatu ( sakoma, kad prie įėjimo į Akropolį stovėjusi grupė jo skulptūrų ). Žmoną Ksantipę tur būt vedė vėlai, nes teismo metu jo vaikai buvo dar maži. Išskyrus tris karines išvykas, Sokratas visą amžių praleido Atėnuose. Negražios išvaizdos ( plokščianosis ) ir nesirūpinąs drabužiu bei turtu, Sokratas nepaprastai skubėjo sukrėsti tariamą žinojimą ir tuo sužadinti tolimesnio aiškinimosi norą, naujas tiesas dažniausiai iškeldamas taikliu klausinėjimu. Pirmuoju atveju Platonas jį lygina elektrinei žuviai, kuri įgeldama paralyžuoja savo auką, o antruoju – dvasinei akušerei. Sokratas aštriai kritikavo demokratus, todėl po trisdešimties tironų valdymo metų 403 pr. Kr. atgaivinta silpnutė Atėnų demokratija jame įmatė pavojingą priešą ir norėjo juo nusikratyti. Paskatinti Sokratą ironiškos laikysenos, teisėjai jį pasmerkė mirti 281 prie 220. Mirė jis draugų tarpe, pats ramiai išgerdamas skirtą nuodų taurę.

Sokratas domėjosi matematika, o vėliau bent du artimi Sokrato draugai buvo žymūs pitagoriečiai ( Simėjas ir Kebis ). Sokrato etika suponuoja taip pat esmišką pitagorietišką pažiūrą, kad pasaulis esąs “racionalus”. Sokratas liko paveikslu bekompromisinio intelektualo, kuris, pasitikėdamas žmogiškojo proto galiomis, aštriai kovoja su ka
asdienybės sąvokiniu miglotumu ir tradicijų slopinančiu autoritariškumu. Sokratas yra reprezentatyviausia Vakarų asmenybė.

Herodotas

Herodotas ( gr. Herodotos ) Halikarnasietis (apie 485-425) Cicerono teisingai pramintas “istorijos tėvu”. Jis pirmas parašė pasaulinę, t.y. jo metų žinomų kulturingų tautų istoriją. Herodoto šaltiniai buvo iš dalies jo paties apkeliautųjų kraštų patyrimas, iš dalies senesnieji rašytojai, kaip Hektatajus, Dionisijus Miletietis, Ksantas ir kiti, kuriuos jis palyginti kritiškai vertino. Herodotas plačiai ir įžvalgiai vaizduoja tuomet žinomo pasaulio šalis ir tautas, – tiek aukštos Rytų kultūros, kaip Egipto, Babilono, tiek pirmykščias, kaip skitus, afrikiečius, gausiai duodamas geografinių ir etnografinių žinių. Pagrindinis veikalo siekimas buvo atvaizduoti Europos su Azija, graikų su barbarais kovas, pasiekusiais jo metu aukščiausią įtampos laipsnį ir nulemtas graikų-persų karų. Tuos karus jis aprašė iki mūšio ties Mikale 479. Persų karams Herodotas tebėra pagrindinis šaltinis.
Nors Herodotas ir stengėsi susekti absoliučią istorinę tiesą, tačiau apie politinį sąryšį bei apie pragmatinį politinį istorijos supratimą jis dar nesuvokė. Jis daug dėmesio kreipė į vaizdavimo įdomumą. Herodotas mėgsta epinį platumą ir pasakoja iškalbingai ir lengvai, nuostabiu paprastumu iki naivumo. Joniečių dialektu rašytą veikalą nepaprastai pagyvina puikios novelės, maži, įtampa pasižymintieji ir pamokomieji pasakojimai bei anegdotai, pavyždžiui Giganas ir Kondaulas, Kresas ir Solonas, Polikrato žiedas.

Sofoklis

Sofoklis ( gr. Sofokles; apie 496-406 pr. Kr. ). Graikų tragedijų rašytojas iš Kolono prie Atėnų. Sofoklio tėvas Sofilas buvo turtingas graikų fabriko savininkas ir Sofoklis turėjo pakankamai mokytojų visapusiškai išsilavinti. Reikalingiausio to meto dramos poetui muzikos ir šokių meno Sofoklį mokė garsus mokytojas Lampras, ir jau 16 metų būdamas Sofoklis vadovavo padėkos šokių prcesijai už Salamino pergalę.

Poetinis Sofoklio talentas subrendo anksti. 28 metų amžiaus Sofoklis stojo pirmą kartą į tragikų varžybas, ir jo tragedija Triptolemos laimėjo pirmą dovaną, nors varžybose dalyvavo ir garsusis Eschilas, laikomas Sofoklio mokytoju. Iki tol buvo paprotys, kad poetas pats būdavo ir savo sukurtų dramų vaidintojas. Turėdamas silpną balsą, Sofoklis tos tradcijos nebesilaikė. Tik Tamiridė vyriausiojo herojaus Tamirido ir Skalbėjose Nausikajos vaidmenyje Sofoklis pats buvo artistas.

Sofoklis senovėje buvo laikomas Homeru tarp tragkų. Ir šiandien jis tebelaikomas iškiliausiuoju graikų tragediniu poetu. Ką Eshilas pradėjo, tą Sofoklis sąmoningai ir meniškai baigė. Visi Sofoklio padarytieji pakeitimai turėjo tikslą epinį ir lyrinį tragedijos elementą. Prie dviejų vaidintojų Sofoklis pridėjo dar trečią; tai leido pasireikšti didesniam vaiksmo ir veikimųjų charakterių įvairumui. Trečiasis vaidintojas scenoje atlikdavo vaidmenį antraeilio asmens, kuris savo būdo priešingumu išryškindavo pagrindinio vaidintojo charakterį. Daugiau artistų kaip trys graikų tragedijoje niekuomet nebuvo. Antroji Sofoklio reforma – choro perorganizavimas ir jo vaidmens pakeitimas. Sofoklis padidino choristų skaičių iš 48 iki 60 ( po 15 kiekvie –
noje dramoje ). Choras buvo atskirtas nuo dramos veikėjų. Jis pasidarė, tartum pašalinis žiūrovas – bendruomenės ir tautos dorovės ir sąmonės atstovas, išlaikąa visišką pusiausvyrą tarp visų veiksmo prieštaravimų.

Pagal antikinę tradiciją priskaičiuojama apie 120 (tiksliau 123 ) Sofoklio dramų, taigi 90 tragedijų ir 30 satyrinių dramų, iš viso 30 teatrologijų. Per Dioniso švenčių varžybas Sofoklis laimėjo 24 kartus ( Eshilas tik 13, o Euripidas vos 5 kartus ), daug kartų pirmą vietą, nė karto trečios. Išliko ištisai tik 7 tragedijos, žymia dalimi viena satyrinė drama ( 400 eilučių ) ir daugelis fragmentų. Trijų išlikusių tragedijų- Ajantas, Filoktetas ir Elektra – mitologiniai siužetai imti iš Trojos ciklo, kitų trijų – Karalius Edipas, Edipas kolone ir Antigona – iš Tebų ir Trachinietės iš Argo ciklo.

Aischilas

Aischilas ( 525-456 pr. Kr. ). Graikų antiškosios tragedijos kūrėjas. Gyveno daugiausia Atėnuose. Į gyvenimo galą persikėlė į Siciliją, užleisdamas vietą iškylančiam Sofokliui. Savo tyragedijoms Aischilas ėmė mitologines temas, vaizduodamas dievų ir žmonių kovas, kėlė kilnumo, patriotizmo idėjas. Jo veikalai dar ne veiksmo, bet idėjinių refleksijų, su dideliais lyriniais chorais. Apkaltintas misterijų išniekinimu, bet aeropagas jį išteisino. Iš Aischilo 79 veikalų išliko tik 7, kurių žymiausias Oresteja ( trilogija: Agamemnonas, Cheoforos, Eumenidos ). Kiti: Persai, Septyni prieš Tebus, Prikaltasis Prometėjus.

Naudota literatūra:
Bostono enciklopedija ( I,II,III,IV,V tomai ).

Leave a Comment