AKADEMINIO JAUNIMO PAŽIŪRIS Į DOROVINĘ, DVASINĘ ŠEIMOS MISIJĄ

 

Vytauto Didžiojo universitetas

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

EKONOMIKOS IR FINANSŲ STUDIJOS

 

Aistė Katunskytė

AKADEMINIO JAUNIMO PAŽIŪRIS Į DOROVINĘ, DVASINĘ ŠEIMOS MISIJĄ

 

23(51)

 

Dėstytojas: Alfonsas Motūzas

 

Kaunas, 2015

 

Šeima – svarbiausias visuomeninis vienetas. ,,Šeima yra ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė,, (Aristotelis). Ji egzistavo visais istorijos laikotarpiais visose šalyse ir dabar visur yra. Ji aktuali kiekvienam.

Šiuo laikotarpiu ypač reiktų atkreipti dėmesį į šeimą, kuomet atsiranda daug naujovių, modernėjimų, pamirštamos tradicijos, tradicinės šeimos. Būtent Onos Tijūnėlienės straipsnyje pateikiama labai daug žymių pasaulio mąstytojų minčių apie šeimą, mokslinės analizės būdu bandoma atskleisti šių dienų akademinio jauunimo pažiūras į tradicinės šeimos vertę. Mąstytojų mintys išskiriamos į devynis teiginius : 1. Santykių šaimoje specifika; 2. Šeimos funkcija – auginti vaikus; 3. Šeima – visuomenės ląstelė; 4. Šeima – auklėjimosi mokykla; 5. Tėvai – auklėtojai; 6. Motina – auklėtoja; 7. Tėvo auklėjamasis vaidmuo; 8. Pavyzdžio auklėjamasis vaidmuo; 9. Auklėjimo klaidos. Pateikus įvairias mintis, suteikiama šeimos samprata, jos egzistavimo priežastis, tikslas. Nesunku susidaryti esmę, kokia šeima turėtų būti. Tiriant akademinio jaunimo požiūrį į tradicinės šeimos vertę, domėtasi, kaip studentai suvokia šeimos esmę, koks jų požiūris į santuokinį gyvenimą, kokia šeimos kaip socialinio vieneto buvimo svarba, gyvenimo tradicinėje šeimoje priivalumai ir trūkumai, kokios dvasinio gyvenimo, psichologinio ir emocinio komforto sąlygos, kas būdinka moderniai šeimai, kas iš vis yra šeima ir koks jų šeimos idealas. Daugumos akademinio jaunimo atsakymai labiau orientuoti į tradicinę šeimą ir galima teigti, kad jų požiūris į tradicinę šei

imą yra pozityvus ir ji laikoma vertybe.

Tiek senovės mąstytojų, tiek naujųjų ir naujausiųjų laikų švietėjų, politikų, rašytojų, pedagogų ir kitų žymių veikėjų mintys apie šeimą atskleidžia tokią pačią šeimos sampratą. Šeimos funkcija – auginti vaikus. Vokiečių sociologas, gydytojas R.Noibertas rašė, kad „Vaikai – sveikos santuokos viršūnė“. Jie pripildo šeimą laime, džiaugsmu ir didžiule meile. Jie užpildo tą tuštumą, kuri galbūt atsirado tarp sutuoktinių. Esant vaikams, tėvai pradeda labiau suartėti, nes jų vienintelis ir svarbiausias tikslas tampa išauginti sveikus ir dorus vaikus. Būtent tai juos ir suartina. Tėvai kartu stengiasi, kartu auklėja, kartu dirba su vaikais. Jie turi laikytis iš vien, būti labai vieningi, nes auklėti vaikus nėra lengva užduotis. Reikia mokėti būti griežtiems, bet ne per daug, reikia mokėti būti nuolaidiems, bet taiipogo ne per daug. Aišku, pasitaiko ir daug pykčių, nesutarimų, galbūt jų auklėjimo būdai nesutampa. Juk galbūt vienas yra labiau griežtas, kitas labiau nuolaidus. Tai skatina tėvų nesutarimą. Vienas baudžia, kitas atleidžia. Tuomet vaikas nebesuvokia, kas yra gerai, o kas blogai. Nebesupranta, kaip reikia elgtis. Klauso vieno, paskui kito. Tai juos maišo. O kartais vaikai gali perprasti, kuris yra nuolaidesnis, tada naudotis tuo. Jis pmatys, ką daryti gali, ko ne. Darys netinkaus dalykus, kas jam patinka, nes žino, kad vienas iš

tėvų jį užstos. Tuomet labai tinka Ž.Ž.Ruso frazė, kad: „Jeigu nusileisite vaikui, jis taps jūsų valdovu, ir norint priversti jį paklusti, jums teks su juo nepaliaujamai derėtis“. O su griežtesniu tėvu vaikas elgsis nepriekaištingai ir bandys jam įtikti. Arba elgsis blogai, bet žinos, kad bus nors ir griežtas tėvas pyks, drausmins, bet nuolaidus – gins. Taip atsiranda tėvų priešprieša, nesutarimai. Ir tai yra labai bloga auklėjimo sąlyga. Todėl nesutarimų šeimoje būti negali, tėvai privalo būti vieningi ir sutarti visais klausimas, kad vaikui būtų išugdyta teisinga nuomonė. Taip pat ir pykčių, barnių būti negali, nes šeimoje galioja pavyzdžio auklėjamasis vaidmuo. Ž.Ž. Ruso akcentavo visos aplinkos auklėjamąjį vaidmenį: „Žmogaus auklėjimasis prasideda vos gimus; jis dar nekalba, dar neklauso, o jau mokosi. Patirtis ankstesnė už mokymąsi.“ Kaip elgsis tėvai, tokį pavyzdį matys jų vaikai ir visa tai mėgins atkartoti. Nesvarbu, ar tai geras elgesys, ar blogas. Vaikai to nesuvokia. Todėl labai svarbu nuo mažų dienų vaikams rodyti gerą pavyzdį, ugdyti jiems tradicinės šeimos sampratą. Tačiau atsiranda įvairių auklėjimo problemų. Tarkime vaikai išaugo šeimoje, kurioje buvo girtuokliaujama, jie buvo smarkiai mušami, neprižiūrimi ar netgi atimti iš tėvų. Tuomet dažniausia tokie vaikai seka savo tėvų pėdomis, patys to nesuvokdami. Galbūt, jeigu juos augino griežtai, nieko neleidžiant, bau
udžiant už visas klaidas ir išdaigas mušimu, tai jiems atrodo, kad toks auklėjimo būdas yra normalus ir tada jie patys savo vaikus augina tokiu būdu. Skriaudžia, baudžia, muša, nors iš tikrųjų vaikai nieko blogo nepadarė. O tėvams atrodo, kad jie elgiasi teisingai, juk ir juos taip augno ir mokė. Arba šeimoje daug girtuokliaujama, užaugę vaikai galvoja, kad tai yra normalu, taip reikia, pradeda taip pat girtuokliauti ir auginti vaikus rodant blogą pavyzdį. Todėl labai svarbu žinoti, kokį pavyzdį reikia rodyti savo vaikams. Reikia patiems tėvams daug domėtis apie tradicines šeimas, kokios jos turi būti, kaip auklėti vaikus, kokiems reikia būti patiems, kad vaikai matytų tinkamą pavyzdį. Nes tradicinė šeima perteikiama kartomis. Todėl labai didelė atsakomybė uždedama ant tėvų pečių, nes labai daug priklauso nuo jų. Kaip, kokiu būdu ir elgiasiu jie išaugins, išauklės savo vaikus.

Šeima dažniausia apbūdinama ir suprantama kaip teisiškai įteisinta vyro ir moters sąjunga, kurios narius sieja bendras tikslias užauginti vaikus, šeimą sudaro tėvai, vaikai, besirūpinantys vienas kitu. Tokia nuomonė ir daugumos akademinio jaunimo. Tačiau kartais savo šeima galima laikyti tiesiog sau artimus žmones, draugus, kurie Tave myli. Labai geras pavyzdys yra biblijoje „ Pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki jo per minią. Jam buvo pra

anešta: „Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti“. O jis atsakė: „ Mano motina ir mano broliai- tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“( Lk 8, 19-21) Jėzus taip pasakė ne todėl, kad nepripažino, ar niekino savo motiną, iš kurios gimė, bet norėjo parodyti savo klausytojams, kad tikroji šeima yra žmonės, kurie tave myli, o tai reiškia, kurie tave gerbia, klausosi tavo žodžių, juos supranta ir vykdo. Tai tarsi bendraminčių būrelis, kurie yra su tavimi ne todėl, kad neturi daugiau kur būti, bet todėl, kad tave myli, nori būti su tavimi, o jus sieja bendri norai ir darbai. Draugai rūpinasi vienas kitu, palaiko visuose gyvenimo išbandymuose, nepalieka Tavęs vieno. Džiaugiasi kartu su tavimi, verkia kartu su tavimi, išgyvena kartu su tavimi. Todėl tokius žmones galime laikyti savo šeima.

Taigi, šeima yra svarbus visuomenės vienetas. Jis atsinaujina, auga, naujos kartos kuria naują visuomenę. Todėl labai svarbu laikytis tradicinės šeimos sampratos, kuri išugdo dorus, garbingus ir tikinčius vaikus. Nes tik nuo šeimos tradicijų priklauso, kokią visuomenę turėsime ateity. Ir nebūtina įsikibti tik į kraujo šeimą. Mylėkime savo šeimą, šeimą, susidedančią iš tėvų, vaikų, artimų draugų, žmonių, kurie Tave myli ir tavimi rūpinasi. Taip ir gyvenimas atrodis šviesesnis ir gražesnis. Ir pamatysime, kad viskas nėra taip blogai, kai šalia turime tokius žmones.

Leave a Comment