Stresas kaip žalingas veiksnys

1815 0

 

Vytauto Didžiojo universitetas

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

EKONOMIKOS IR FINANSŲ STUDIJOS

 

Aistė Katunskytė

 

Stresas kaip žalingas veiksnys

 

Dėstytojas: Vykintas Baublys

 

Kaunas, 2015

 

ĮVADAS

 

Temą „Stresas kaip žalingas veiksnys“ pasirinkau, nes šiai dienai ji labai aktuoli. Kiekvienas žmogus su juo susiduria, nori jis to ar ne. Tai neatsiejama gyvenimo dalis, daugumos kasdienybė. O ir pati labai dažnai su juo susiduriu. Stresas gali atsirasti dėl įvairių nepalankių veiksnių, traumų poveikio, įtampos. Stresą sukelia išgąstis, triukšmas, konfliktai šeimoje ar darbe, kasdieniai rūpesčiai, nesaugumo pojūtis, socialinės problemos, įtemptas darbas, nuolatinė skuba, ar nettgi oras. Manoma, kad kiekvienas didesnis susijaudinimas ar susinervinimas daro neigiamą įtaką žmogaus kūnui tiek fiziškai ,tiek psichiškai, didina žmogaus psichologignę ir emocinę įtampą. Atsižvelgiant į šiandieninę problemą – dėl per didelio kiekio streso, žmonės nesupranta kaip elgtis vienose ar kitose situacijose, nebežino ką daryti, kad to išvengti.

Taigi, šio referato tikslas – supažindinti skaitovą su streso sąvoka ir parodyti, kokį neigiamą poveikį, ligas jis sukelia organizmui ir kaip būtų galima jo išvengti.

 

STRESAS IR STRESORIAI

 

Streso sąvoka mokslinėje literatūroje sutinkama dažnai. Ji buvo vartojama jau antikos laiikais, tačiau tik 1936 metais mokslinę streso sąvoką pateikė Kanados mokslininkas H.Seljė: Stresas – tai bendra nespecifinė organizmo reakcija į bet kokį “pakenkimą, nukreipta į organizmo gynybinių jėgų mobilizavimą.“ [1]. Socialiniame žmogaus gyvenime stresas neretai gali būti siejamas su neigiamu aplinkybių atsiradim. Tačiau tam tik

kras įvykis gyvenime vienam asmeniui gali kelti stresą, kitam – jo gali ir nebūti. Taip pat stresuojančiai gali veikti ne tik neigiami, bet ir teigiami dalykai. Vis dėlto, negatyvūs įvykiai mūsų gyvenime dažniau būna streso priežastimi. Taigi, stresas labai priklauso nuo asmenybės .

Streso sąvoka, laikui bėgant, keitėsi – pasidarė kur kas platesnė nei buvo ansčiau.

Dabar streso sąvoka yra suprantama ne tik kaip reakciją į žmogui fiziškai kenksmingus, bet ir bet kokius įvykius, sukeliančius neigiamas emocijas. Juk įvykiai, sukeliantys įtampą, gali neturėti tiesioginės grėsmės sveikatai, tačiau kenkti socialiniam statusui arba sukelti tam tikras neigiamas emocijas – kaltę, pavydą , gėdą, liūdesį.

Kaip stresas apibrėžiamas dabar? Stresą galime apibrėžti kaip procesą, kuriuo įvertiname ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkį keliančius įvykius, vadinamuosius stresorius; stresas atsiranda tuomet, kai žmoonės susiduria su įvykiais, kuriuos jie suvokia kaip žalingus fizinei sveikatai ar psichologinei gerovei. [2]

Stresoriai – tam tikri įvykiai ar situacijos, prie kurių žmonėms tenka taikytis. Stresoriai gali būti bet kokie veiksniai, verčiantys asmenį keistis arba adaptuotis. Stresorių spektras yra labai platus: nuo globalių, katastrofiškų situacijų iki įkyrių, kasdieninių įvykių.

Stresoriais gali būti :

Katastrofiški įvykiai ,stichinės nelaimės ( žemės drebėjimas, uraganas, potvyniai )

Gyvenimo pokyčiai ir įtampos ( skyrybos ,nėštumas , artimų žmonių mirtis )

Chroniški stresoriai (gyvenimas netoli oro uosto, greitkelio )

Kasdieninis įkyrumas ( pavyzdžiui, reguliarus važiavimas vie

etove, kur yra didelis automobilių eismas ). [3]

Išvardyti stresoriai – patys savaime nėra stresoriai. Iš pradžių tai yra fizinės būsenos, gyvenimo aplinkybės ar elgesio būdai. Streso faktoriais jie tampa tik tada, kai žmogui sukuria stresą. Tačiau iš principo jiems daugiau ar mažiau būdinga būti streso priežastimi.

 

STRESĄ SUKELIANTYS VEIKSNIAI

 

Veiksniai, susiję su darbo užduotimis. Tai veiksniai, kurie trukdo atlikti užduotis, kaip kad pernelyg trumpas terminas darbams atlikti, pernelyg įvairios arba per daug užduočių, užduočių atlikimo metu kylantis pavojus gyvybei, netgi darbo vieta, jei joje nuolat iškyla trukdžių darbui.

Veiksniai, susiję su darbuotojo vaidmeniu. Pvz., asmens pareigos organizacijoje arba pavaldumo struktūra nėra aiški, asmuo gauna skirtingus nurodymus iš dviejų viršininkų ir turi nuspręsti, kurį vykdyti. Čia gali atsidurti ir konfliktinės situacijos, susijusios su ribų tarp žmonių nustatymu ir išlaikymu, atsakomybė už kitus darbuotojus ir net pokyčiai karjeroje (tiek per greitas paaukštinimas, siejamas su išaugančia atsakomybe, tiek pernelyg lėti karjeros pokyčiai, siejami su nepatenkinamomis ambicijomis).

Bendravimo veiksniai. Stresas darbe gali kilti ir dėl prastų ar menkų santykių su viršininku, pavaldiniais ar bendradarbiais. Esant geriems santykiams, darbuotojas gali gauti socialinę paramą iš bendradarbių, t.y. žmonių, geriausiai žinančių problemas, kylančias tiek pačioje įmonėje, tiek atliekant konkrečius darbus. Erzinantis bendradarbių elgesys, akivaizdus trukdymas dirbti, konkurencija, nuolatiniai skundai ilgainiui gali erzinti ir tap

pti streso šaltiniu.

Sunkumai šeimoje. Žmonės tuokiasi, skiriasi, turi sunkumų su vaikais, tėvais ir pan. Šie įvykiai įtakoja žmonių būseną, jaudulį, kuris persiduoda darbui.

Ekonominiai sunkumai. Žmonės gali išleisti daugiau, nei leidžia jų finansinės galimybės, dėl to gali kilti nerimas. Tyrimai rodo, kad kuo aukštesnės žmonių pajamos, tuo didesnis stresas gali kilti dėl jų finansų planavimo. Darbuotojai, gaunantys mažesnes pajamas, apsiriboja mažesnėm išlaidom ir paprastai nėra linkę įsipareigoti bankams ir pan. instancijoms.

Asmenybė. Tyrimai rodo, kad kai kurie žmonės iš prigimties yra linkę pabrėžti neigiamus aplinkos aspektus. Jei tai tiesa, tuomet gali būti, kad kai kurie asmenys iš esmės yra linkę įžvelgti grėsmę išorėje ir tokiu būdu yra labiau linkę išgyventi stresą.

 

REAKCIJOS Į STRESĄ

 

Atpažinti žmogų, kuris tam tikroje situacijoje patiria įtampą nėra sunku. Lengviausia atpažinti tai iš kai kurių asmens fiziologinių požymių ar gestų. Lengvai atpažinti stresą pasiseks ir tiems, kurie yra susipažinę su emocijų psichologijA. Išoriškai stresą galima pastebėti iš: sugniaužtų rankų, pernelyg suspaustų žandikaulių, sulenktos nugaros, pikto ar nerimastingo žvilgsnio.

Taip pat jis gali būti atpažintas ir pagal tam tikrus psichinius simptomus: nervingumą, irzlumą, išsiblaškymą, depresiją, baimės būseną, koncentracijos sutrikimus ,mokymosi sunkumus, susilpnėjusia atmintimi, vilkišku apetitu arba jo nebuvimu, nuolatine įtampa, nuotaikos svyravimu, išsekimo jausmu, agresija, beprasmiu įniršiu, motyvacijos praradimu, neviltimi, mintimis apie sav

vižudybę.

Be to, susijaudinimą parodo ir pasikeitusios fiziologinės reakcijos: padažnėjas kvėpavimas, padidėjas prakaitavimas, burnos džiūvimas, virškinimo sutrikimai, odos problemos, alergijos, kraujotakos sutrikimai, stipresnis širdies plakimas, nuovargis, miego sutrikimai, nemiga, dusulys, karščiavimas, rankų drebėjimas, įtempti raumenys. [4]

Turbūt visi žinome, kad nuo raumenų įtampos pradeda skaudėti galvą, nugarą, pečius. Taip pat dėl patiriamo streso didėja adrenalino kiekis kraujyje, aktyvuojama skydliaukės veikla, sumažėja organizmo imunitetas, atsiranda opos skrandyje arba dvylikapirštėje žarnoje. Taigi fiziologinis atsakas į stresą daugeliu atveju yra lemtingas žmogaus sveikatai, nes fiziologiškai sužadintas organizmas reaguoja per gyvybines organizmo funkcijas: nervų bei endokrininę sistemą (kraujospūdį, širdies susitraukimų dažnį, odos jautrumą, raumenų įtampą, kvėpavimo pokyčius) [5]. Jei stresas yra ilgalaikis, išsenka žmogaus pasipriešinimo galimybės. Tuomet silpstant imuminei sistemai, atsiranda prielaidos rimtiems susirgimams.

Yra išskiriamos trys psichologinės reakcijos į stresą :

Emocinės

Kognityvinės

Elgesio

Psichologinės reakcijos pirmiausiai reiškiasi per emocijas. Emociniame lygmenyje dominuoja neigiamos emocijos ir jausmai ( baimė, pyktis ). Kognityviniame lygmenyje formuojasi mintys apie žalos ar grėsmės galimas pasekmes ir galimybę jas kontroliuoti. (Šiuo metu gali pablogėti dėmesio koncentracija, kuri trukdo veiklą ir ypač susilpnina sprendimų priėmimo procesą ). Elgesio lygmenyje stresas reiškiasi irstančiais tarpasmeniniais santykiais, alkoholizmu, narkomanija, bendruomenės gyvenime nusistovėjusių socialinių normų ignoravimu.[6] Požiūris į įvykį neretai tampa streso aspektu. Kartais ne taip svarbu objektyvus pavojus, kiek subjektyvus jo vertinimas. Nemotyvuotas išgąstis, realios grėsmės nebuvimas ar kitoks poelgio interpretavimas, sukelia tokias pat fiziologines organizmo reakcijas. Juk elgesys priklauso nuo asmens situacijos įvertinimo (gerai, blogai, labai blogai ) bei nuo to asmens fiziologinės reakcijos ( skausmo, sužeidimo ar nuoskaudos ). Viso to pasekmė – elgsenos pokyčiai: nemiga, apetito sutrikimas, rūkymas, padidėjęs alkoholio vartojimas, pykčio, nerimo priepuoliai, irzlumas.

Dažnai stresus patiriantis žmogus ima prisitaikyti prie tokios situacijos, t.y. adaptuojasi.

Žmogaus organizmas, patekęs į stresinę būseną pereina per visas tris fazes:

Panika (reakcija į pavojų )

Pasipriešinimo būsena (kova, bėgimas, neigiamos emocijos )

Išsekimo arba adaptacijos (pasipriešinimo būsena apsprendžia trečiosios fazės baigtį)

Pirmoji fazė – panika – būdinga beveik visiems. Jos metu smarkiau ima plakti širdis, daugiau kraujo priplūsta į raumenis. Antrosios fazės, pasipriešinimo būsenos, metu pakyla kūno temperatūra bei kraujospūdis, sustiprėja kvėpavimas, iššiskiria daugiau hormonų. Trečiojoje fazėje asmuo arba adaptuojasi arba pereina į išsekimo būsena. Nesėkmingo arba ilgalaikio priešinimosi atveju žmogui pasireiškia organizmo išsekimo būsena (tokiu metu organizmas yra labiausiai pažeidžiamas ir jo metu didėja susirgimų tikimybė ). Sėkmingo pasipriešinimo atveju žmogus adaptuojasi prie stresinės situacijos. Taip jis įgyja patirties, įveikdamas stresą ir gauna tarsi atsparumą jam.

 

STRESAS IR IMUNINĖ SISTEMA

 

Šiais laikais gerai žinoma, kad kai kurių ligų atsiradimo žmogaus kūne priežastis gali būti stresas. Juk pakilusio kraujospūdžio, opaligės ar galvos skausmo priežastimi gali būti ne gerai žinomi fiziniai sutrikimai, bet patiriama įtampa, bei neigiamos emocijos. Vieniems asmenims nuolatinė pagieža, pyktis ir nerimas gali skatinti išsiskirti daugiau skrandžio rūgščių, suardančių skrandžio ar plonosios žarnos gleivinę, todėl gali atsiverti opa. Kitiems žmonėms dėl streso gali susikaupti druskų ir skysčių, o tai, kai dar yra susiaurėjęs arterijų spindis, gali didinti kraujospūdį. Tai psichofiziologinės („sielos-kūno“) ligos. Šį terminą specialistai vartoja tam, kad nebūtų painiavos ir būtų galima geriau nusakyti, kokią įtaką fiziologiniams procesams turi psichikos būsenos. Psichofiziologinių sutrikimų realumu abejoti neleidžia daugybė naujų ekspermentų, atskleidžiančių tai, jog nervų ir endokrininė sistemos veikia imuninę sistemą. Imuninė sistema yra sudėtinga priežiūros sistema, sauganti mūsų organizmą, ginantį jį nuo bakterijų, virusų ir kitų svetimkūnių. Ji apima dviejų rūšių baltuosius kraujo kūnelius, vadinamus limfocitais. B limfocitai limfocitai susidaro kaulo čiulpuose ir atpalaiduoja antikūnus, kurie naikina bekterinę infekciją. T limfocitai gaminasi užkrūčio liaukoje bei kituose limfinuose audiniuose ir kovoja su vėžinėmis ląstelėmis, virusais ir svetimkūniai, net ir „gerais“, pavyzdžiui, persodintais organais. Imuninės sistemos veikloje dalyvauja ir makrofagai („didieji rijikai ‘‘), kurie atpažįsta, persekioja ir praryja kenksmingus įsibrovėlius.[7] Imuninės sistemos veiklai turi įtakos amžius, mityba, paveldėjimas, kūno temperatūra, o jau dabar žinoma, jog ir stresas Imuninė sistema yra susijusi su smegenų veikla ir hormonus išskiriančia endokrinine sistema. Smegenys reguliuoja streso hormonų išsiskyrimą, o šie – slopina su ligomis kovojančių limfocitų veikla. Pavyzdžiui, gyvulių, kurie negali laisvai judėti, gauna neišvengiamus elektros smūgius, priversti būti susigrūdę, veikiami triukšmo, atsparumas ligoms mažėja.

Norėdami nustatyti ryšį tarp streso ir vėžio, mokslininkai atliko bandymus, kurių metu graužikams duodavo vėžines ląsteles gaminančių medžiagų. Buvo nustatyta, kad graužikai, patiriantys stresą, kurio jie negali kontroliuoti, pavyzdžiui, gaunantys neišvengiamus elektros smūgius, linkę dažniau sirgti vėžiu . Stresas susilpnina jų imuninę sistemą , todėl navikai greičiau auga ir būna didesni.

Ar stresas panašiai susilpnina ir žmogaus imuninę sistemą? Vis daugėja duomenų , rodančių, kad stresas mažina žmogaus atsparumą viršutinių kvėpavimų takų infekcijoms ir pūslelinės virusui. Taip pat neigiamos emicijos sukeliančios įtampą, depresiją padidina širdies priepuolio ar širdies smūgio tikimybę.

 

STRESAS IR MIEGO SUTRIKIMAI

 

Vidutiniškai žmogus pramiega trečdalį savo gyvenimo.Dėl to yra aišku , kad geras bei kokybiškas miegas daro daug įtakos mūsų gyvenime .Juk ramus ir sveikas miegas – viena svarbiausių žmogaus būsenų: organizmas ilsisi, kaupia energiją, sapnuoja, rūšiuoja informaciją bei ypatingą reikšmę turi nervų sistemos veiklai . Jei sutrinka normalus miegas, žmogus netenka gyvybiškai svarbaus poilsio – nemigą įmanoma ištverti tik kelias dienas. Neretai šis miego sutrikimas atsiranda padidėjusio streso laikotarpiu . Daugelis didelį psichinį krūvį patiriačių žmonių skundžiasi, kad vakare sunkiai užmiegantys ir tai vyksta dėl padidėjusio kortizolio kiekio: didesnis jo kiekis organizme būna vakare ir pirmoje nakties pusėje. Taip pat dažnai klaidingai vadinama nemiga iš tiesų yra liguistas miego sutrikimas – insomnija, kuri vargina beveik pusę pasaulio gyventojų. Miego sutrikimo priežasčių būna įvairių, bet dažniausios – stresas ir depresija.

 

STRESAS IR VIRŠKINIMO SISTEMA

 

Stresas, baimė, nervinė įtampa – labai dažna virškinimo sutrikimų priežastis. Stiprūs išgyvenimai sudirgina jautrų skrandį ir sukelia spaudimo, pilnumo jausmą, pūtimą, rėmenį, o kartais ir skrandžio skausmus. Paskutinių metų tyrimai parodė kompleksinį ryšį tarp smegenų ir virškinamosios sistemos. Visas organizmas yra priklausomas nuo mūsų nuotaikų. Labiausiai paveikiama yra virškinamo sistema. Dėl streso gali išsivystyti dirgliosios žarnos sindromas, sutrikti skrandžio veikla, atsirasti funkcinių tulžies pūslės sutrikimų. Kai smegenys yra veikiamos streso, sukeliamas hormonų disbalansas – žmogaus organizme padaugėja kortizolio („streso hormono“), kuris sutrikdo virškinamosios sistemos veiklą. Veikiant hormonams, kai kurie žmonės netenka apetito, kitiems pasireiškia priešinga reakcija – jie pradeda valgyti įvairų, dažnai kaloringą, nesveiką maistą. Netinkamai maitinantis, gali atsirasti skrandžio opa. Trumpalaikis stresas gali sukelti skrandžio skausmus, pykinimą, viduriavimą. Ilgalaikė įtampa gali pasunkinti lėtines ligas dirgliosios žarnos sindromą, rėmenį .

Dirgliosios žarnos sindromas – yra viena dažniausių šių laikų virškinamosios sistemos yra funkcinis storojo žarnyno motorikos sutrikimas, pasireiškiantis žarnyno skausmais, viduriavimu arba vidurių užkietėjimu, pūtimu, diskomfortu pilve, šleikštuliu, pykinimu. Tokia simptomatika skundžiasi labai daug žmonių, ypač jauni ir vidutinio amžiaus. Ji tiesiogiai susijusi su nervų sistema, dažnai būna sergant depresija, vegetodistonija, neuroze, vargina labai jautrius žmones. Dirglios žarnos sindromas dažnai pasireiškia streso, įtampos metu.

Rėmuo gali būti sukeltas daugelio priežasčių, tiek dėl perteklinės skrandžio rūgšties gamybos, tiek dažnai lepinantis nesveiku maistu ar padidėjus slėgiui pilvo ertmėje. Ne. . .

Join the Conversation

×
×