Paauglių užimtumas bendruomenėje

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

Kursinis darbas

Paauglių užimtumas bendruomenėje

DARBO VADOVĖ

D.Puidokienė

DARBĄ ATLIKO

A. Žvinklys

SD III kurso studentas

Klaipėda 2003

Turinys

Įvadas 4

1. Paaugliai 6

1.1. Žmogaus raidos etapas paauglystė 6

1.2. Dažniausios problemos paauglystėje 6

1.3. Paauglių santykiai su aplinka 9

1.4. Paaugliai ir užimtumas 12

2. Bendruomenė. Bendruomenės samprata bei reikšmė 16

3. Bendruomenės poreikių tyrimas ir analizė 19

3.1. Tyrimo metodika 19

3.2. Tyrimo rezultatai 20

3.3. Bendruomenės poreikių tyrimo analizė 22

Išvados 23

Literatūros sąrašas 24

Priedai

Įvadas

Problemos aktualumas

Vaikų ir jaunimo užimtumas visada sudaro daug socialinių
problemų. Užsiėmimas kuo nors prasmingu, teigiama veikla skatina teigiamą
savęs vertinimą ir visokeriopą, pozityvų asmenybės tobulėjimą. Dažnai
jaunimas kalba, kad “iš neturėjimo kką veikti padarė nusižengimus”, kad
“nuobodulys veda iš proto” ir pan. Vadovaujantis šia logika, reikia bandyti
įtraukti vaikus į įvairius užsiėmimus, ir jie mažiau turės problemų su
teisėtvarka. Daugelis tyrėjų patvirtina statistinį ryšį tarp užimtumo
nebuvimo ir nusikalstamumo. L. Jūrienė pažymi – kad „nepilnamečio
neužimtumas akivaizdus padidintos kriminogeninės rizikos veiksnys (rizika
nusikalsti padidėja net 20 kartų)“ [L. Jūrienė, 1994-1995]. Taigi neužimti
vaikai padaro daugiau nusižengimų, dažniau turi problemų su policija.
Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos Prevencijos tarnybos
duomenimis, daugiau nei pusę nusikaltimų padaro neužimti vaikai, ir jų
neužimtumas yra padidintas rizikos faktorius. TTai atrodo gal nesukeltų
labai didelių problemų, bet pastaruoju metu nepilnamečių nusikalstamume yra
pastebimos augimo tendencijos: nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičius
padidėjo net 2,1 karto. Rimtai susirūpinti verčia, sparčiai augantis
nepilnamečių nusikalstamumas Klaipėdoje, kur per pirmąjį 2002 metų ketvirtį
išaugo net 46 procentais.????

Būtina panagrinėti priežastis, kurios skatina paauglių neužimtumą
ir ve

erčia juos nusikalsti. Priežastys gali būti labai įvairios. Pirmiausia
tai visų žvilgsniai krypsta į šeimą, kurioje vaikas yra auklėjamas, ir tik
gerai auklėjamas jis tikrai „nepadarys nusikaltimo“. Bet negalime pamiršti
aplinkos, kurios šeima negali įtakoti ir nuo kurios yra pati priklausoma. Į
aplinkos sąvoką telpa viskas kas supa kiekvieną iš mūsų. Socialiniu aspektu
aplinka tai ir žmonės supantys vieną ar kitą individą, ir jų santykiai su
tuo individu. Labiausiai šių santykiai įtaka ir svarba išryškėja
bendruomenėje, nes tai jau daugelio šeimų ar žmonių grupė, kurią vienija
bendri interesai ar geografinis artumas [I. Leliūgienė, 1997].

Todėl yra svarbu panagrinėti paauglių užimtumą bendruomenėje,
kuri gali būti vienas iš veiksnių padedanti ir skatinanti užsiimti tinkama
ir priimtina veikla arba skatinančiu nepilnametį nusikalsti.

Tokio pobūdžio tyrimų arba literatūrinės medžiagos nėra labai
daug. Daugiausia yra atlikta tyrimų kurie akcentuoja į tai, kad neužimtumą
skatina šeima arba bendraamžiai. Darbe yra pasitelkta įvairių autorių
atlikti tyrimai. Svarbiausias darbas yra atliktas M Barkauskaitės
longitiudinis tyrimas išdėstytas ir aptartas knygoje „Paaugliai:
sociopedagoginė dinamika“. Nemažai autorių tyrinėjo paauglių raidos etapą –
tai L. Jūrienė [1994-1995], I. Leliūgienė [1997], G. Navaitis [2001], R.
Žukauskienė[1996], ir kt. Bendruomenės sampratą apibrėžia šie autoriai: R.
Grigas[2001], A. Karaliaus[2001], V. Baršauskienės[2001] ir kt.

Darbo tikslas – Išnagrinėti paauglių užimtumo bendruomenėje
problemas

Darbo objektas – Paauglių užimtumas bendruomenėje

Darbo uždaviniai:

• Išanalizuoti mokslinę literatūrą, nagrinėjančią paauglių

užimtumą, jų problemas ir t.t.

• Atlikti tyrimą Melnragės bendruomenėje;

• Paruošti anketą siekiant panagrinėti p

paauglių užimtumą

bendruomenėje

• Išnagrinėti svarbiausias paaugliams iškylančias problemas;

• Išryškinti aktualias užimtumo problemas;

Darbo metodai

• Minėtų literatūros šaltinių analizė

• Anketinės apklausos analizė

1. Paaugliai

1.1. Žmogaus raidos etapas – paauglystė

Paauglystė – tai nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio
metu žmogus išgyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikos kaitos bei
nesaugumo jausmo. Paauglystės amžius yra labai sąlygiškas. Dažniausiai jam
priskiriamas amžiaus tarpsnis yra nuo 12 iki 15 metų. Be to paauglystė yra
skirstoma į ankstyvąją – 12–14 metų ir vėlyvąją – 16-18, kur 15-ieji metai
apibūdinami kaip pereinamieji. “Paauglystės periodizacijos sudėtingumas
susijęs su nesinchroniška socialine ir psichologine raida” [G. Navaitis,
2001, p. 8]. Dėl to ir juridiniuose dokumentuose tiek pat metų turintis
asmuo gali būti įvardijamas, kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip
pilnateisis. Be viso to paauglystės amžiaus ribų nustatymą apsunkina
skirtingi požiūriai. Vieni tyrėjai teigia, kad tai savarankiškas perėjimas
iš vaikystės į brandą, kur paauglystė yra susieta su išskirtiniu elgesiu,
būdingomis nuostatomis, vaidmenimis ir konfliktais. Kitas požiūris teigia,
kad tai raidos etapas pereinant į brandą, susijęs su ”iniciacijų į
suaugusiuosius nykimu, ir būdingu socialiniu nesavarankiškumu, kuris
išlieka ir vyresniame amžiuje.” [G. Navaitis, 2001].

Fizinis brendimas. Paauglystės pradžia yra pirmiausia susijusi su
sparčiais kūno kitimais. Ryškiausi iš jų yra kūno proporcijų ir ūgio
kitimas, nes augimo tempas panašus į pirmųjų gyvenimo metų tempą (15-25 cm.
per metus). Laiko, intensyvumo, trukmės atžvilgiu kiekvienas paauglys
bręsta nevienodai, nors yra išskiriamos tam tikros tendencijos: berniukų
labai greitas fizinis vystymasis vyksta nuo 10-15,5 metų, mergaitės pradeda
greitai fiziškai vystytis nuo 7,6 metų iki 11,6 metų. Mergaitės paprastai
nustoja a

augti apie devynioliktus metus, o berniukai – 21-22 metais.
Paauglystės metais svoris padidėja beveik dvigubai. Tai įvyksta augant
kaulams, vidaus organams, o taip pat didėjant raumenims ir riebalų
audiniams. Fizinio piko metu berniukai priauga vidutiniškai po 5,6 – 6,4
kg. per metus, mergaitės – po 4,9 kg. [I. Leliūgienė, 1997]. Be to dar
galima išskirti esminį tarplytinį skirtumą – tai spartesnis mergaičių
brendimas. Sparčiai subrendusi mergaitė – paauglė pagal išsivystymą 3-4
metais yra vyresnė už klasės berniukus. Prie viso to prisideda ir
prasidėjusi lytinė branda.

1.2. Dažniausios problemos paauglystėje

Fizinio brendimo problemos.

Viena iš svarbiausių problemų yra fizinių pokyčių padariniai, dėl
kurių paaugliai yra labiausiai susirūpinę. Vykstant kūno pokyčiams,
paauglys suvokia, kad tai tapimo suaugusiuoju požymiai. Todėl pradedama
labai domėtis savo kūnu, ir labai nežymūs nukrypimai yra suvokiami kai
grėsmė, kuri gali būti agresyvaus elgesio paskata, lementi neurotiškumą ar
kitas destruktyvias reakcijas nepalankias normaliam paauglio brendimui.
Prie viso to dar prisideda ir lytinė branda, kuri taip pat sukelia savo
sunkumų. Mergaitės paauglės sunkiai pripranta prie menstruacijų ir išorinio
kūno pasikeitimo. Ne taip lengvai prie pasikeitimų pripranta ir berniukai.
Ir vieni, ir kiti pirmąkart susiduria su jiems anksčiau nepatirtu lytiniu
brendimu. Abiejų lyčių paaugliai savo antrinius lytinius požymius laiko
visa vertiškumo patvirtinimu, tačiau gali negatyviai reaguoti į pirminių
lytinių požymių raidą. Sunkiausiai tai pergyvena mergaitės, nes jos dėl
sparčios brandos, neturi laiko palaipsniui priprasti prie savo greitai
kintančio kūno, ir dėl to gali patirti emocinį ir so

ocialinį spaudimą. Lėtai
bręstantiems paaugliams labai sunku varžytis su bendraamžiais, pvz.,
nedidelis ūgis neleidžia pasiekti gerų rezultatų sporte. Bendraamžiai
neūžaugą ignoruoja, vadina “vaiku”, iš jo šaiposi [I. Leliūgienė, 1997].

Paauglių idealizmas.

Paauglių idealizmą sąlygoja išsivystęs gebėjimas logiškai ir
abstrakčiai mąstyti. Dėl to „paauglys labai daug laiko praleidžia
mąstydamas ir konstruodamas milžiniškas sistemas, susijusias su religija,
etika ir kitais filosofiniais klausimais“ [. Žukauskienė, 1996, p. 304].
Idealizmas pasireiškia tuo, kad yra mąstoma apie tai, kaip viskas turėtų
būti, sukuriamos milžiniškos pasaulio sistemos, kurios gali būti geros tik
jas įgyvendinus. Bet dėl savo menkos gyvenimiškos patirties šios sistemos
būna naivios ir labai nesudėtingos. Problema iškyla tada kai paauglio
įvairios teorijos yra paneigiamos ir jis susiduria su tikrove, kuri jam yra
sunkiai suprantama.

Paauglių egocentrizmas.

Šis egocentrizmas išryškėja dėl to, kad paauglys pradeda manyti „
jog yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre“ [R. Žukauskienė,
1996, p. 305]. Toks požiūris skatina paauglius manyti, kad visi palaiko jų
unikalias mintis ir tik jis vienas gali žinoti ir suprasti kitų žmonių
išgyvenimus. Taip pat daugelis jų susiduria su įsivaizduojama auditorija,
svarstydami apie tai, kaip aplinkiniai reaguotų į jo išvaizdą ar poelgius.
I. Leliūgienės knygoje “Žmogiškieji santykiai” nurodoma tokia paauglio
išgyventa savijauta: “Man atrodo, kad kiekvienas pašalinis tarytum stebi
mane, aš tarsi visada esu scenoje. Aš niekad nebūnu vienas su savimi. Viską
vertina kiti: ir tai, ką aš darau, ir tai, kaip aš darau, ir tai, ką aš
dėviu, ir tai, ką aš kalbu.“ [I. Leliūgienė, 1997, p 83] Dėl to paauglys
būdamas tarp kitų elgiasi tarsi aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti
– juo labai susidomėję žiūrovai. Jis supranta, kad aplinkiniai gali turėti
kitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, bet nustemba, kai supranta kad
tie kiti išvis neturi nuomonės apie jį. Dar viena paauglių egocentrizmo
forma yra – „susikaupimas savyje“. Ji pasireiškia tuo, kad paauglys mano,
kad yra vienišas, nepakartojamas, turintis vienintelę patirtį ir yra niekam
nesuprantamas. Iš to išsivysto požiūris, „kadangi esu vienintelis tai man
nieko negali atsitikti, kas atsitinka kitiems“ [I. Leliūgienė, 1997, p 84].
Susiformuoja rizikingas elgesys, kuris gali sukelti daug problemų pačiam
paaugliui ir jį supančiai aplinkai.

Tapatumo problema.

Paauglystė yra labai svarbi tolimesnei žmogaus raidai, tuo, kad
šiame etape yra pasirenkami socialiniai vaidmenys. Pagal E.Eriksoną
paauglio sąmonėje kyla konfliktas: kaip jis įsivaizduoja savo ateitį ir
tai, kokią socialinę kryptį jiems siūlo aplinkiniai, tėvai, bendraamžiai,
mokytojai, kaimynai. Tai viena iš daugelio žmogaus raidos krizių, vadinam
identiteto krize. Be to dar E.Eriksonas išskiria tai, kad tik šioje
stadijoje visuomenė suteikia paaugliui tiek daug laiko tyrinėti,
įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Šiais eksperimentais
paauglys privalo išspręsti šias problemas [R. Žukauskienė, 1996]:

• Laiko perspektyva arba laiko difuzija. Pradedama suvokti

praeities šaknis ir egzistavimą ateityje.

• Pasitikėjimas savimi arba abejingumas. Paauglys turi

pastebėti, kad jo veiksmai yra vertinami ir kad tai jam

svarbu. Paties veiksmai ir kitų vertinimai yra pasitikėjimo

savo tapatumu esmė, ir tai padeda suprasti, kas jis yra iš

tikrųjų.

• Eksperimentavimas vaidmenimis arba negatyvus tapatumas.

Paauglys neturi bijoti eksperimentuoti su naujais ir

skirtingais vaidmenimis. Šiame etape galima prisiimti

įvairius vaidmenis neprisiimant įsipareigojimų.

• Sėkmės numatymas arba darbinis paralyžius. Šiam etapui

paaugliui būtinas kuo įvairesnių darbų atlikimas, tam, kad

kuo labiau išryškinti unikalius gebėjimus.

• Seksualinis tapatumas arba biseksualinė difuzija. Šiuo

atveju paauglys privalo išspręsti konfliktus susijusius su

seksualiniu tapatumu.

• Lyderiavimo poliarizacija arba autoriteto difuzija. Tai

etapas kuriame turi išsiugdyti supratimas, kad lyderiavimas

įpareigoja atsakomybei, o dėl sėkmingos socialinės sąveikos

paklusti ir kitų įtakai.

• Ideologinė poliarizacija arba idealų difuzija. Paauglys turi

susikurti asmeninių vertybių sistemą, kuri leistų jam

priimti individualius sprendimus, liečiančius jo gyvenimą.

Visų šių prieštaravimų išsprendimas veda į teigiamą tolesnę asmens
raidą. Bet yra ir nesėkmių, viena iš jų tai priešlaikinis įsiliejimas į
suaugusiųjų tarpą, atima iš paauglio galimybę sukurti savo asmeninį,
nepakartojamą tapatumą. Taip pat negalėdami patenkinti į juos dedamų
aplinkos lūkesčių ir neieškodami alternatyvų paaugliai gali pasirinkti
negatyvų tapatumą t.y. pradedama elgtis priešingai negu tikimasi [R.
Žukauskienė, 1996] Tai gali privesti prie nusiminimo, narkotikų vartojimo
ar net savižudybių.

1.3. Paauglių santykiai su aplinka

Santykiai su šeima.

Santykius su šeima reikėtų panagrinėti pirmiausia, nes tai pirmoji
aplinka su kuria susiduria paaugliai. Be to, tai labai svarbi institucija
besiformuojančiam paauglio tapatumui. Šeimoje paauglys mato ir įgauna
pagrindines elgesio formas, kurios yra būdingos tėvams, taip pat
sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios gali
būti panaudotos bendraujant su kitais žmonėms. Šie santykiai neapsieina be
konfliktų.

Konfliktinėse situacijose atsiduria tiek paaugliai, tiek tėvai ir
kiekvieni iš jų savaip tai išgyvena. Pirmiausia konfliktai kyla dėl
tapatumo pasirinkimo. Paaugliai renkasi tolimesnius socialinius vaidmenims,
o tėvams iškyla rūpestis: kaip padėti vaikams pasirinkti teisingą kelią.
“Tėvus dažniausiai jaudina tolesnis vaikų mokymasis ir asmeninis jų
saugumas.” [I. Leliūgienė, 1997, p 76] Dažnai tėvai bando perteikti savo
paaugliams savo kažkada nerealizuotus planus, manydami kad juos įgyvendins
vaikai. Bet tai labai apriboja vaikų pasirinkimo laisvę, nes tėvai
nekreipia dėmesio į tai ar to nori jų atžalos. Prie to prisideda ir
konfliktai, kurie yra susiję su savarankiškumu. Paaugliai galvoja, kad yra
jau suaugę ir gali patys savarankiškai priimti sprendimus, tačiau tėvai
nenori jų visiškai išlaisvinti ir nori laikyti prie savęs. Bet jeigu tėvai
duoda pilną laisvę paaugliams, tada jie gali nuspręsti, kad pastarieji jais
visai nesirūpina. Didžiausi konfliktai kyla tada kai tėvai stengiasi
griežtai kontroliuoti paauglį kaip ir vaikystėje. Dėl to paaugliai gali
peržengti visas savo reikalavimų ribas ir tapti iš vis nesuvaldomas.

Paauglių savijautą atskleidžia ir M. Barkauskaitės atliktas
longitiudinis tyrimas, kuris buvo atliekamas nuo 1972 m. iki 1999 metų,
pasirenkant tam tikrus etapus:1972-1973, 1978-1979, 1983-1984, 1988-1989,
1993-1994, 1998-1999. Visi tyrimo rezultatai, yra aptarti ir išnagrinėti M.
Barkauskaitės knygoje „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ [2001]. Šio
tyrimo rezultatai parodo , kad beveik 50 proc. tirtų paauglių šeimose nėra
palankių sąlygų, kurios leistų paaugliams realiai save vertinti, savo
pastangomis savarankiškai apsispręsti, kiti kenčią dėl dėmesio, pagarbos,
emocinio ryšio, bendrų išgyvenimų, įvertinimo, pripažinimo stokos. Tai
patvirtina ir tyrimo duomenų rezultatai, t.y. kaip paaugliai jaučiasi
šeimoje [1 lentelė]:

Paauglio savijauta šeimoje [proc.]

1 lentelė
|Ei|Savijauta|Visada |Kai kada |Niekada |
|l.| | | | |
|Nr| | | | |
|. | | | | |
|2.|Dviese su |35,5 |29,9 |39,3 |49,8 |7,2 |13,0 |
| |draugu [-e] | | | | | | |
|3.|Draugų grupėje|72,0 |74,5 |66,3 |53,2 |86,6 |75,2 |

Šaltinis: M. Barkauskaitė, „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ –

Vilnius, 2001, p. 53]

Šie duomenys parodo, kad per visą tiriamą laikotarpį paaugliai
daugiausia laiko praleidžia draugų grupėje. Mažesnė dalis respondentų
laisvalaikį praleidžia dviese su draugu ar drauge. Likusi dalis paauglių
savo laisvalaikį praleidžia vieni ir šis procentas yra gana didelis [19972-
1973 – 11,8%; 1978-1979 – 13,7%; 19983-1984 – 15,5%; 1988-1989 – 10,2%;
1993-1994 – 18,3%; ir 1998-1999 – 11,8%].

Todėl būtina paminėti, kad paaugliai nepriklausantys jokioms
grupėms ar neturintys draugų, kaip taisyklė „menkai save vertina, daugelis
kenčia vienatvėje.“ [I. Leliūgienė, 1997, p 78]. Be viso to jų elgesyje,
psichikoje, dažnai pastebimi vidiniai išgyvenimai ir destruktyvus elgesys.

Galima sakyti, kad bendraamžių įtaka yra kur kas didesnė tiems
paaugliams kurių santykiai su tėvais yra prasti, todėl užuojautą ir
palankumą jie jaučia būdami su savo bendraamžiais grupėje. Bet paauglių
aplinka nėra vien tėvai ir bendraamžiai, juos supa ir labai įtakoja ir kiti
aplinkiniai, jų požiūris į juos. Todėl reiktų plačiau panagrinėti kokie
paauglių santykiai yra su likusia aplinka t.y. visuomene.

Santykiai su visuomene.

Visuomenė o tuo pačiu bendruomenė paauglio tapatumui ieškoti siūlo
du būdus: pirmiausia pateikdama vertybes, kurios yra patikrintos laiko,
taip pat socialines struktūras arba papročius, „kurie palengvina pereiti
nuo vaikystės į suaugusio žmogaus amžių.“ [R. Žukauskienė, 1996, p. 319]
Šių veiksnių pateikimas gali būti skirtingas t.y. ar toje visuomenėje visi
jos nariai sutaria dėl tam tikrų normų, ar vyrauja vertybių įvairumas,
kuris apsunkina pasirinkimą. Dažniausiai būna taip, kad šiuolaikinėse
visuomenėse dėl įvairių komunikacijos priemonių yra pateikiamos labai
skirtingos tarpusavyje konfliktuojančios vertybės. To pasekmė, kad paauglys
turi labai ilgai ieškoti ir atsirinkti tas vertybes, kurios jam būtų
priimtinos ir neprieštarautų nusistovėjusiai aplinkinių santykių tvarkai ir
vertybėms. Be viso to daugumoje visuomenių yra nustovėjusi tvarka ar
papročiai, kurie nustato, kada paauglys turi pereiti iš vaikystės ir įgyti
suaugusiojo statusą: tai ir įvairūs išbandymai [apipjaustymai, stiprumo,
ištvermės išmėginimai, laikinas atskyrimas nuo šeimos], bet labiau yra
priimtini nuosaikesni papročiai, daugiausia paremti socialiniu pobūdžiu
arba teisiniais aktais [balsavimo teisė, paso išdavimas ir kt.]. Paauglių
tapatumo raidą dar apsunkina ir tai, kad būna laikotarpių kai visuomenėje
esančios vertybės ir normos, pasirodo esančios destruktyvios ir
nepriimtinos, todėl jas būtina pakeisti. Tokia situacija yra dabar ir
Lietuvoje, nes per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiuliai socialiniai
pokyčiai, kurie labai pakeitė visuomenės normas ir vertybes, kurių kaita,
kaip jau minėta, yra ne į naudą paaugliams.

Iš to matome, kad visuomenės įtaka yra taip pat svarbi, kaip ir
tėvų ar bendraamžių. Svarbu išskirti ir panagrinėti kokie yra santykiai
tarp paauglio ir bendruomenė, kaip sudedamosios visuomenės dalies. Bet apie
tai plačiau bus panagrinėta kitame skyriuje, kur bus aptarta bendruomenės
samprata bei reikšmė.

1.4. Paaugliai ir užimtumas

Šiame skyriuje bus pabandysiu panagrinėti kuo yra svarbus
paaugliams užimtumas ir kokia jo įtaka yra paauglio socialiniai raidai.
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas tai yra užimtumas ir kuo jis toks
svarbus.

Užimtumas, reiškia ne tik darbo turėjimą, bet ir laisvalaikio
praleidimas, kurio metu yra vykdoma kažkokia veikla, siekiant patenkinti
įvairius poreikius. Bet yra klaidinga manyti, kad laisvalaikis ir užimtumas
yra vienas ir tas pats. Laisvalaikis – tai laisvas laikas likęs žmogui nuo
darbo, o užimtumas – tai laisvo laiko panaudojimas. Todėl reikėtų
paanalizuoti tai kas yra laisvalaikio sampratą.

„Laisvalaikį sąlygiškai galime skirstyti į kelias fazes, kurios
vaikams yra labai svarbios ir kurių balansą mes turime siekti išlaikyti.“
[G. Kvieskienė, D. Mockevičienė, 2002 p. 66]:

• 1 fazė – poilsio fazė. Poilsis yra būtinas po

kiekvieno darbo proceso. Poilsio kiekis laisvalaikyje

yra sąlygojamas daugelio veiksnių. Paauglio poilsis

efektyvus jam pažįstamoje aplinkoje, namuose, tarp

savų žmonių, kur jis gali jaustis laisvas ir

nevaržomas. Tai labai individuali fazė. Poilsis labai

svarbus gyvybinių funkcijų, psichikos stabilumo

palaikymui. Jeigu yra peršokama į kurią nors kitą

fazę, aplenkiant poilsį, ateityje vaikas gali būti

įsitempęs, nervingas, išsekęs ir pavargęs. Esant

tokios būsenos visos kitos fazės, bet kuri

laisvalaikio praleidimo forma, tampa nebeįdomios,

atsiranda tuščio laiko. Galima teigti, kad dauguma

rizikos grupės vaikų yra abejingi saviraiškai kaip tik

todėl, kad neišmoko ilsėtis.

• 2 fazė – pramogavimo fazė. Pailsėjus automatiškai

pereinama į pramogavimo fazę. Pramogų ir žaidimų

reikėjo visais laikais ir visiems. Kaip pramogaujama,

taip pat priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus,

gyvenamosios vietos, sveikatos, vyresniame amžiuje –

išvaizdos, šeimos laisvalaikio praleidimo koncepcijos.

Kiekviena šeima turi savo tradicijas ir laisvalaikio

praleidimo būdus. Jeigu šeimoje bus domimasi, kaip

vaikas pramogauja, bus skatinami ir plėtojami jo

pomėgiai, tai vaiko laisvalaikio bus turiningas. Jeigu

šeima abejinga tam, ką vaikas veikia laisvu metu, tai

vaikas lengvai susidomi tuo , kuo domisi jo

bendraamžiai, nes pramogavimo fazėje dažniausiai laiką

leidžia tarp jų. Galima numatyti, kas atsitinka ir

kokius užsiėmimus renkasi grupė vaikų, kurių tėvams

neįdomu, ką jie daro, kur eina ir kada grįžta.

• 3 fazė – bendravimo fazė. Visiems reikia būti

išklausytiems. Bendravimas daugiau ar mažiau,

priklausomai nuo charakterio ypatybių, reikalingas

visiems, o ypač vaikams. Šioje bendravimo fazėje

bendravimo rato niekas neriboja. Galima bendrauti su

bet kuo, jei randi bendrą kalbą. Čia vėlgi svarbu,

kiek šeima, siekdama perteikti vaikui savo žinias,

socialinę patirtį bei bendravimo įgūdžius, sugebės šia

aplinkybe pasinaudoti. Jeigu bendravimo poreikio

netenkins artimi žmonės vaikai atras, kas su jais

kalbėsis.

• 4 fazė – kūrybos fazė. Kuriama dažniausiai vienminčių

rate, todėl bendravimo ratas susiaurėja. Kūrybinė

mintis gali ateiti staiga ir bet kokiu metu. Vėlgi yra

labai svarbu, kokie žmonės, kokie draugai yra šalia.

Šioje fazėje galimi konfliktai, tačiau kūrybinio

pobūdžio konfliktai yra nepavojingi ir trumpalaikiai

[tol, kol bendraujama kūrybiniais klausimais].

• 5 fazė – kontempliacijos fazė. Ši fazė reiškia

aplinkos ir savęs stebėjimą filosofiniu aspektu. Ji

dažnai perauga į kūrybos fazę. Kontempliacijos fazė

labai svarbi vyresnio amžiaus vaikams, jaunimui, kada

pradedama ieškoti savo vietos po saule, savo gyvenimo

ir būties prasmės. Šia fraze tikslinga skatinti,

pavyzdžiui, patariant vaikui rašyti dienoraštį. Vaikai

bendraudami su savimi gali augti teisingesni,

dienoraščio rašymas skatina ieškoti atsakymų į tuos

klausimus, kurių šiaip gal nedrįstų klausti.

Apmąstymai gali padėti formuotis vertybinėms

nuostatoms.

• 6 fazė – šventinė fazė. Šventinis bendravimas būna

labai įvairus. Švenčių metu pasaulis yra matomas

idealiomis spalvomis. Šventės būna labai įvairios ir

žadina labai įvairius jausmus, tačiau vienos

svarbiausių yra šeimos šventės: gimtadieniai,

vestuvės, krikštynos. Labai svarbios tradicinės

baltiškos ir krikščioniškos šventės: Velykos, Kalėdos,

Žolinė ir kt., ir jos atspindi, kokias tradicijas

norima perteikti vaikams. Jeigu šeimoje švenčiama

Valstybės atkūrimo diena, tai rodo, koks svarbus

šeimoje pilietinis auklėjimas; laikantis religinių

apeigų norima perduoti tikėjimo papročius ir šeimos

religiją. Visos šventės vienija joje dalyvaujančius.

Švenčių poveikis stipresnis, jeigu turima specialių,

tam tikrai progai skirtų tradicijų, dainų ar

patiekalų.

Visos laisvalaikio fazės yra labai svarbios. Laisvalaikio metu
per vaiko saviraišką atsiskleidžia jo individualybė, talentai. Vaikai
mokosi išreikšti savo poreikius, požiūrius, vertybes, problemas ir pan.
Negatyvios ir neadekvačios saviraiškos priežastys gali būti fiziologiniai,
psichiniai sutrikimai, netinkami tarpusavio santykiai. Tada reikia
pasirinkti laisvalaikio veiklą taip, kad būtų įmanoma socialiai vertinga
asmenybės saviraiškai.

Pagal M. Barkauskaitės atliktą tyrimą galima pamatyti, kiek
paaugliai turi laisvo laiko per savaitę skaičiuojant valandomis [3
lentelė]:

Paauglių laisvalaikis savaitės dienomis 1998-1999 [proc.]

3 lentelė
|Savaitės |Valandų, skiriamų laisvalaikiui, skaičius |
|dienos | |

|1 val. |2 val. |3 val. |4 val. |5 val. |6 val. |7 val. |8 val. |9 val.
|10 val. | |Pirmadienis |15,2 |27,4 |26,1 |27,4 |6,5 |2,2 |– |– |– |– |
|Antradienis |13,0 |15,2 |19,6 |27,4 |18,7 |6,5 |2,2 |– |– |– |
|Trečiadienis |10,9 |17,4 |13,0 |26,5 |25,2 |6,0 |3,4 |– |– |– |
|Ketvirtadienis |17,4 |26,1 |23,9 |10,9 |14,3 |5,3 |4,4 |– |– |– |
|Penktadienis |2,2 |6,5 |10,9 |32,6 |19,6 |12,2 |12,2 |14,3 |14,3 |– |
|Šeštadienis |– |– |– |– |8,7 |8,7 |13,0 |23,0 |20,0 |34,8 |

|Sekmadienis |– |– |– |– |– |– |– |30,2 |40,2 |50,2 | |Šaltinis: M.

Barkauskaitė, „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ – Vilnius, 2001, p. 62]

Lentelės [3 lentelė] duomenys rodo, kad paaugliai turi labai daug
laisvo laiko ir ypač jo daug turi savaitgaliais. Kyla klausimas kodėl jie
turi tiek daug laisvo laiko? Paauglių atsakymai buvo labai įvairūs: „Todėl,
kad nėra kuo užsiimti; namie nėra darbo; negauna jokių įsipareigojimų,
užduočių; todėl, kad viskas nusibodo; nes trūksta gerų filmų, televizijos
laidų.“ [M. Barkauskaitė, 2001, p. 62] Taigi iš to matome, nepakanka turėti
laisvo laiko, jis turi būti organizuojamas. Laisvalaikio organizavimas
vyksta keliais lygiais. Pirmasis ir pats svarbiausias tai laisvalaikio
organizavimas šeimoje. Būtent šeimoje yra įgaunama patirtis apie tai kaip
turėtų būti praleidžiamas laisvalaikis, ir kokios jo formos yra priimtinos.
Laisvalaikio praleidimo formos priklauso nuo šeimos amžiaus, tėvų ir vaikų
amžiaus, šeimos sudėties, gyvenamosios vietos, sveikatos, ekonominės
situacijos bei papročių. Šeimai sunkiausia yra su paaugliais, nes būdami
aikštingi ir maištingi jie nenori, kad veikla jiems būtų primesta.
Paaugliai renkasi patys, kuo užsiimti. Jų sprendimams didelę įtaką turi
tai, kokią laisvalaikio praleidimo patirtį jie jau turi, kaip ją vertina
tėvai ir artimieji. Kad ir labai neturi laiko, tėvai privalo kuo daugiau
dėmesio skirti savo paaugliams, stengtis būti kartu, surasti bendras abiem
pusėms patinkančias laisvalaikio praleidimo formas.

Kitas laisvalaikio organizavimo lygis yra visa likusi veikla,
kuri nėra organizuojama šeimoje, bet čia vis tiek išlieka šeimos įtaka. Tai
įvairi popamokinė veikla ir užimtumas organizuojamas kitų socialinių
institutų –mokyklos, bendruomenės. Mokykla išsiskiria tuo, kad ji
organizuoja papildomojo ugdymo užimtumą, kurio metu paaugliai praleidžia
savo laisvalaikį ir tuo pačiu lavina save. Bet čia iškyla problema, kad
veikiantys būreliai, papildomojo ugdymo institucijos orientuotos į gabius
moksleivius, galinčius tobulinti savo žinias. Be to, daugelis būrelių,
institucijų yra mokami, o sumokėti už juos ne kiekviena šeima išgali.
Pastaraisiais metais daugelis buvusių vaikų laisvalaikio praleidimo vietų
[vaikų ir jaunimo klubai, sporto klubai ir pan.] yra apleistos ir neveikia.
Dėl šios priežasties daugelis vaikų, ypač iš sunkiai besiverčiančių šeimų,
turi menkas galimybes saviraiškai, kuri sudarytų sąlygas jaunam žmogui per
veiklą pažinti save, įgyti pasitikėjimo bei įprasminti savo buvimą
visuomenėje. Todėl neretai neužimtumas bei nepakankamas laisvalaikio
organizavimas skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą.
Siekiant intensyvesnio užimtumo negalime tikėtis greitų rezultatų, tačiau
galime sėkmingai organizuoti ankstyvąją prevenciją, kuri yra apibrėžiama
kaip priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos
veiksniams [G. Kvieskienė, D. Mockevičienė, 2002].

2. Bendruomenė. Bendruomenės samprata bei reikšmė

Pradedant nagrinėti bendruomenės sampratą bei reikšmę svarbu
išsiaiškinti, tai kas yra bendruomenė, kokia jos vieta žmogaus gyvenime.
Daugelis iš mūsų suprantame ką reiškia šis žodis, bet nedaugelis galėtume
jį apibūdinti. To priežastis yra tai, kad bendruomenė neturi vieningo ir
tikslaus apibrėžimo, kuriuo tiksliai ir aiškiai ji būtų apibūdinama. Dėl to
reikėtų pateikti keletą apibrėžimų, pagal kuriuos bus galima susidaryti
bendrą vaizdą apie bendruomenę.

• „Bendruomenė – šeimų ar žmonių grupė, kurią jungia tam tikros

bendro naudojimo vertybės, turinti vieningas tarnybas, įstaigas,

ir interesus ar geografinį artumą“ [I. Leliūgienė, 1997, p.

270].

• Bendruomenė – tai sąvoka vartojama socialiniams santykiams

grupėje ar tam tikroje teritorijoje, apibūdinti [R. Jodienė,

1998].

• Bendruomenė – tai tokia grupė, kurioje vyksta edukacinis darbas,

kurio tikslas yra, kad vaikas ar suaugęs žmogus užimtų aktyvią

gyvenimo poziciją, savo asmeninius interesus, asmeninę naudą,

asmeninę veiklą organiškai susietų su kitų bendruomenė žmonių

interesais. [D. Vilčinskienė, 2000].

• Bendruomenė – yra pirminė socialinės organizacijos forma,

atsiradusi giminystės ryšių pagrindu ir apibūdinama betarpiškų

santykių tipu [V.Šlapkauskas, 1999].

Žinoma yra ir daugiau bendruomenė apibrėžimų, bet šitie išskirti
apibūdinimai leidžia pakankamai suprasti tai kas yra bendruomenė. Be to iš
pateiktų apibrėžimų apie bendruomenę galime spręsti tai, kad bendruomenė
susiformuoja skatinama aiškaus tikslo, čia svarbiausias akcentas yra žmonės
turintys tokį pat interesą, ir juos sieja bendra geografinė padėtis.

Toliau reikėtų plačiau panagrinėti, kuo bendruomenė yra tokia
svarbi ir kokia jos reikšmė yra kiekvienam iš mūsų.

Pirmiausia bendruomenė tai artima socialinė aplinka. Socialinė
aplinka – žmogų supantis socialinis pasaulis [sociumas] – visuomeninės
[materialinės dvasinės] žmonių gyvenimo, jų vystymosi ir veiklos sąlygos
[I. Leliūgienė, 1997]. Šioje sąvokoje telpa viskas kas susieta su žmogumi
ir jo santykiais su kitais. Socialinė aplinka [toliau galima vadinti ir
bendruomenė] yra susijusi ir su gyvenimiškos patirties perteikimas vaikams,
paaugliams ir jaunimui. Be viso to tik bendruomenėje individas gali rasti
savo tapatumą, persiimti socialinius vaidmenis, kurie yra priimtini jam ir
yra toje aplinkoje.

Bendruomenė tai ir vienas iš svarbiausių socializacijos institutų.
Socializacija – tai visą žmogaus gyvenimą trunkantis procesas, kurio metu
individas išmoksta ir įsisavina tam tikroje kultūroje esamus ir tinkamus
požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Socializacijos sąvoka
apibrėžia visuomeninus procesus ir priemones, kurios tiesiogiai ar
netiesiogiai veikia individo, kaip visuomenės nario, raidą. [V.
Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001]. Be to socializacija yra visuomeninių
vertybių elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas [I. Leliūgienė, 1997].
Socializacija vyksta tam tikroje socialinėje aplinkoje, taigi ir
bendruomenėje.

Taigi bendruomeniškumas leidžia žmogui pajusti pilnesnę gyvenimo
vertę, pajusti prasmę, jaustis reikalingu, vieninteliu, nepakartojamu [A.
Karalius, 2000]. O tai, kaip jau minėta, yra labai svarbu kiekvienam
bręstančiam paaugliui, kuris ieško savo tapatumo. Bendruomenėje klostosi
artimi santykiai, nes kiekvienas čia daugiau ar mažiau pažįsta kiekvieną,
žino vietą bendruomenėje ir įsivaizduoja jų vaidmenis. Tokie artimi
santykiai leidžia giliau pažinti kitą žmogų, o per tai ir patį save,
įsivaizduojant save kito vaidmenyje. Be to bendruomenė ugdo altruizmą,
draugiškumą, užuojautą artimam, pareigingumą. Gyvenimas bendruomenėje yra
paremtas savitarpio pagalba ir parama. Bet taip būna ne visada, nes būna
atvejų kai, bendruomenė per grubiai ir šiurkščiai kišasi į žmogaus asmeninį
gyvenimą, taip jį atribodama nuo savęs ir palikdama nežinomybėje – kaip
gyventi toliau. Tai gali sukelti labai sunkias pasekmes kiekvienam žmogui,
o ypač paaugliui, kuriam yra labai svarbu kažkam priklausyti, bet tuo pačiu
jaustis nepriklausomu, ir galinčiu spręsti savo problemas. Būtina išskirti
bendruomenėje esančią socialinę kontrolę, kuri padeda sumažinti asocialų
elgesį ir labai padeda vaiko ir paauglio auklėjimui. Pagalba yra labai
efektyvi, nes tik čia paauglys gali pamatyti ir patirti labai įvairius
socialinius vaidmenis ir nuspręsti kuris jam yra priimtinas, o nenorėdamas
sulaukti pasmerkimo ar paniekos elgiasi taip kaip yra priimtina, nes
galvoja apie tai – ką apie jį pagalvos kiti. Bendruomenė suteikia ir
saugumo jausmą, nes čia formuojasi stabilūs, pastovūs santykiai ir
vaidmenys (neretai paveldimi), kurie duoda pagrindą kiekvienam nariui ir
leidžia būti užtikrintu dėl savo ateities.

Bendruomenė yra suprantama ir kaip mikrosociumas –tai artimiausia
žmogaus erdvė ir socialinė aplinka. Šiuo požiūriu bendruomenės reikšmė yra
labiau nukreipta į tai kur yra įsikūrusi bendruomenė ir kokia jos padėtis
kitų bendruomenių atžvilgiu. Todėl čia didelis dėmesys yra skiriamas
bendruomenės geografinei padėčiai, t.y „kaip toli bendruomenė nuo
didmiesčio geras ar blogas susiekimas, kaip galima charakterizuoti gatves,
ir t.t.“ [V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001, p. 25] Toks apibūdinimas
suteikia bendruomenei kitokią reikšmę, kokios yra bendruomenėje tai
reguliuoti ir kaip tai įtakoja jos narių gyvenimą. Kitas aspektas yra
kultūrinės – rekreacinės bendruomenės galimybės: kokie kultūriniai
renginiai yra organizuoja, ar apskritai jie yra organizuojami, ar yra
rekreacinės zonos, lankytinos vietos (nacionaliniai parka, įvairūs mokslo
centrai) ir kokia jų būklė ir t.t. Tai taip pat parodo kokias kultūrines ir
rekreacines galimybes suteikia bendruomenė ir koks jos narių požiūris į
tai.

Apibendrinant galima teigti, kad bendruomenė yra labai svarbus
žmogaus socialiniai raidai, tapatumui, jo gyvenimo vertės, prasmės
išgyvenimui, tarpusavio supratimo, pareigingumo ugdymui, vaikų auklėjimui,
saugumo jausmui. Bet kyla klausimas: ar kiekvieną žmonių susibūrimą ar
gyvenamų namų kvartalą galime vadinti bendruomene? Todėl svarbu dar
pabandyti panagrinėti tai, kokios gali būti bendruomenės ribos, bruožai.

Bendruomenės ribos, bruožai

Bendruomenės pažinimas suteikia galybę susidaryti dar platesnį
vaizdą apie bendruomenę, nes žinant atskiros bendruomenės ribas, ir tam
tikrus jos bruožus galime nuspręsti ar tai bendruomenė ir kaip joje
jaučiasi jos nariai.

Bendruomenė ribų identifikavimas nėra lengvas. Ypatingai sunkiai
ribos yra nustatomos didelių miestų visuomenėje ar vietovėje, kuriose yra
labai daug įvairiausių institucijų. Sunkumų sukelia tai, kad reikia
nuspręsti ar tai geografinė vietovė, kurią nustato tam tikras
administracinis paskirstymas. Be to bendruomenės sistema gali būti labai
įvairių formų. Šiuo atveju reikėtų pasitelkti pagrindinį bendruomenės
apibūdinimo aspektą, kad bendruomenė tai žmonių bendrija susieta bendrų
interesų. Žinoma yra sunku nustatyti kurie žmonės turi bendrus interesus ir
kurie yra visiškai atsiriboję nuo bendruomenės. Bet ribų išskyrimas labai
padeda nustatyti kokioje aplinkoje gyvena žmonės ir kokios pagalbos jiems
reikia.

Tarp bendruomenių taip pat, kaip ir tarp kitų socialinių sistemų
yra tam tikri skirtumai, bet jų tam tikrų bruožų neįmanoma išskirti ir
suklasifikuoti, nes yra labai daug skirtingų bruožų ir juos įtakojančių
aplinkybių. Yra išskiriamos trys sritys, pagal kurias būtų galima apibrėžti
kiekvieną bendruomenę:

• dydis,

• bendruomenės vidaus prigimtis,

• socialiniai – kultūriniai ypatumai.

Šie bruožai leidžia apspręsti kiekvienos bendruomenės vidines
silpnybes ir stiprybes sprendžiant vienas ar kitas problemas, panaudojant
jos turimus išteklius.

3. Tyrimas Melnragės bendruomenėje

3.1. Tyrimo metodika

Tyrimo problemos: panagrinėti kokie pagrindiniai poreikiai

vyrauja Melnragės bendruomenėje

Tyrimo objektas: Melnragės bendruomenės nariai.

Tyrimo tikslas: išsiaiškinti ir išanalizuoti Melnragės

bendruomenės narių poreikius.

Tyrimo uždaviniai:

• sudaryti anketą, siekiant paanalizuoti bendruomenės

poreikius

• atlikti anketinę apklausą, apklausiant Melnragės

bendruomenės narius atsitiktinės atrankos būdu;

• gautų rezultatų apdorojimas;

• išanalizuoti gautus tyrimo rezultatus.

Naudoti metodai: anketinės apklausos metodas.

Tyrimo eiga: Atsitiktinumo tvarka buvo išrinktos gatvės,
apklausiat kas antrame name gyvenančios šeimos narius [pateikiant anketą,
kurios pavyzdys pateikiamas prieduose]. Vienam respondentui buvo pateikiama
anketą, kurią sudarė 38 klausimai. Anketos klausimus sudarė klausimai,
kurie apėmė visas amžiaus grupes ir socialinės padėties asmenis t.y. vaikai
nuo 0 iki 6 metų; vaikai nuo 7 iki 11 metų; paaugliai nuo 12 iki 18 metų ir
t.t. Šiais klausimais buvo siekiama išsiaiškinti kiekvienos grupės
aktualiausias problemas, nuomonę į tai kas jas turėtų spręsti ir ar
respondentai dalyvauja kokioje nors veikloje siekiant šias problemas
išspręsti. Pabaigoje buvo pateikti klausimai apie pačius bendruomenės
narius. Šiais klausimais buvo norima kokie respondentų užsiėmimai, amžius,
kokias kalbas moka, kokia respondentų šeimyninė padėtis ir kokie giminystės
ryšiai sieja bute gyvenančius narius. Anketos pavyzdys pateikiamas
prieduose.

Buvo apklausta 43 respondentai, iš jų 29 – vyrai, ir 14 – moterų.

Šiuo tyrimu taip pat bus pabandyta išsiaiškinti kaip Melnragės
bendruomenė supranta ir įvardija paauglių problemas, ir kaip jas bando
spręsti.

3.2. Tyrimo rezultatai

[pic]

1 pav. Problemų aktualumas 12 – 18 m. paauglių tarpe

1 pav. yra pateikiami respondentų atsakymai į 14 klausimą,
kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, su kokiomis problemomis susiduria
nepilnamečiai. Atsakymai pasiskirstė labai įvairiai. Daugiausia respondentų
atsakė, kad aktualiausia problema liečianti paauglius yra užimtumas – net
42 procentai. Kita didesnė dalis atsakymų buvo, kad nėra sporto aikštelių
[19%], į šį procentą yra įtraukti ir tokie atsakymai kaip: „nėra kur
praleisti laisvalaikio“, „nėra kur susirinkti ir pažaisti“, „neturi vietos,
pažaisti“, „per dienas būna gatvėje“ ir t.t. Stebina tai kada nemaža dalis
atsakiusiųjų [14%] net nežino tokių problemų pažymėdami brūkšnelį arba
parašydami „nežinau“. Vienodai pasiskirstė respondentų nuomonė, kad
aktualiausia problema yra narkotinės medžiagos [7%] ir, kad paaugliai yra
nedrausmingi [7%]. Be to keletas respondentų išskyrė, kad aktualiausia
problema yra renginių trūkumas [5%]. Likusiuose atsakymuose atsakiusieji
pasiskirstė vienodai: valkatavimas [2%], trūksta darbo vietų [2%],
nusikaltimai [2%].

[pic]

2 pav. Tarnybos, sprendžiančios paauglių problemas

2 pav. – tai gauti rezultatai į klausimą: „Ar galite nurodyti
tarnybą besirūpinančia šia problema?“ Šiuo klausimu buvo siekiama
išsiaiškinti, ar respondentams pakanka informacijos, apie tai kas turėtų
spręsti paauglių problemas. Čia respondentų atsakymai buvo labai panašūs,
net 79 procentai nurodė, kad jie negali nurodyti tokios tarnybos ir tik 21
procentas atsakiusiųjų nurodė „taip“. Visi respondentai atsakę taip nurodė,
kad ta tarnyba yra seniūnija ir, kad tik ši įstaiga privalo spręsti
paauglių aktualiausias problemas.

[pic]

3 pav. Bendruomenės narių įtraukimas sprendžiant paauglių
problemas.

3 pav. parodyti rezultatai yra vienareikšmiški. Visi respondentai
į klausimą: “Ar Jūs arba kas nors iš jūsų šeimos narių dalyvavo ar
dalyvauja sprendžiant šią problemą?“ 100 procentų nurodė, kad niekas iš jų
ar jų šeimos narių niekada nedalyvavo ir nedalyvauja veikloje, siekiant
išspręsti paauglių problemas.

3.2. Bendruomenės poreikių tyrimo analizė

Atliktas tyrimas ir gauti jo rezultatai parodo, kad aktualiausia
paauglių problema yra užimtumas, taip atrodo Melnragės bendruomenės
nariams, kuri buvo pasirinkta kaip atspindys esančioms bendruomenėms
Lietuvoje. Be to atsakymuose buvo išskirtos ir mažesnės užimtumo
sudedamosios dalys: darbo neturėjimas, renginių nebuvimas, neturėjimas kur
praleisti laisvalaikį ir t.t. Išskiriamos tos problemos, kurias ir sukelia
neužimtumas, tai: valkatavimas, nusikaltimai, narkotinių medžiagų
vartojimas. Visi šie atsakymai dar kartą patvirtiną jau minėtus dalykus,
kad užimtumo nebuvimas skatina amoralų ir asocialų elgesį, kuris be to dar
pasižymi ir nedrausmingumu [respondentų atsakymai]. Visi šie rezultatai
nėra tikrasis nepilnamečių neužimtumo problemos atspindys vienoje ar kitoje
visuomenėje, bet jis parodo bendrą padėtį, esančią bendruomenėje,
leidžiančią manyti, kad tokios problemos egzistuoja ir jas būtina spręsti.

Padėtį apsunkina ir tai, kad dauguma apklaustųjų nežino, kas
turėtų teikti pagalbą ir spręsti paauglių problemas. Tik labai maža dalis
nurodė, kad šią problemą turėtų spręsti seniūnija, kaipo institucija,
privalanti rūpintis viskuo, kas vyksta jai priklausančioje bendruomenėje.
Tai rodo, kad bendruomenės nariams trūksta informacijos. Atsakymai
išryškina ir tai, kad bendruomenės nariai nejaučia tarpusavio bendrumo ir
yra susirūpinę tik savo reikalais. Šį abejingumą iškelia atsakymai į 14
klausimą, kur nei vienas respondentas nenurodė, kad būtų kada nors sprendęs
šią problemą, to nedarė ir jo šeimos nariai. Tokia padėtis vyrauja
daugelyje bendruomenių, nes visur vyrauja įsitikinimas ir mąstymas, kad
problema yra puikiai suvokiama,bet niekas nenori nieko daryti, kad problema
nepasikartotų ir būtų išspręsta. Žinoma, bendruomenės galimybių
išnaudojimas sprendžiant problemas nėra neįmanomas, bet tam jos nariai turi
jausti tarpusavio supratimą, pasitikėjimą vieni kitais.

Išvados

• Paauglystė – tai vienas iš žmogaus raidos etapų, kurį turime įveikti

kiekvienas iš mūsų. Šiame etape yra susiduriama su įvairiomis

problemomis. Pirmiausia – tai su pačia raida susijusios problemos:

fizinės, psichologinės [idealizmas, egocentrizmas,tapatumas].

• Paauglystės etapui yra labai svarbūs santykiai su aplinka, nes išjos

yra imamasi patirties ir išmokstama socialinių vaidmenų. Pirmiausia

tai santykiai su tėvais, kurie įtakoja santykius su kitais, nes čia

formuojasi reakcijos į santykius su kitas. Kitas labai svarbus

aplinkos veiksnys – tai bendraamžiai, su kuriai paauglys praleidžia

daugiausiai laiko ir semiasi patirties kaip reikia bendrauti su

priešinga lytimi, išmokstama draugystės, lengviau įveikiamos brendimo

problemos. Santykiai su visuomene yra svarbūs tuo, kad siūlo paaugliui

vertybių ir normų sistemą, kurios priėmimas ir supratimas yra

naudingas tolimesnei raidai.

• Paauglių neužimtumas yra viena iš aktualiausių socialinių problemų,

nes paaugliai turi labai daug laisvo laiko, kurio metu „neturi ką

veikti“, o iš to gali kilti tikimybė nusiklasti.

• Laisvalaikis tai ne vien laisvas laikas po pamokų, bet tai kažko

prasmingo veikimas, ir jis yra labai svarbus besiugdančiai paauglio

asmenybei, jo savirealizacijai, ir net tapatumo pasiekimui.

• Bendruomenė – tai visa artimiausia aplinka supanti kiekvieną iš mūsų.

Ją sudaro žmonės siejami bendrų interesų. Paaugliui bendruomenė

leidžia pasijusti nuo kažko priklausomu, bet tuo pačiu duoda ir laisvę

pasirinkti. Taip pat bendruomenėje paauglys mato kokie yra žmonių

tarpusavio santykiai, kurių jis taip pat išmoksta. Bendruomenė tai

organizacija žmonių, kurių tikslas yra padėti kiekvienam jos nariui ir

išugdyti savimi pasitikintį, ryžtingą, paisantį socialinių normų

žmogų.

• Tyrimas parodė, kad dauguma bendruomenės narių nesirūpina savo nariais

ir nebando spręsti jų problemų. Taip yra todėl, kad dauguma žmonių

nesijaučia bendruomenės nariais ir nejaučia vienybės su ja.

• Analizuojant tyrimo rezultatus matome, kad paauglių aktualiausia

problema, bendruomenės nuomone, yra jų neužimtumas, bet nė vienas iš

apklaustųjų nėra bandęs tai spręsti ir mano, kad tai ne jų problema.

Literatūros sąrašas

1. Barkauskaitė M., „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ – Vilnius,

2001;

2. Baršauskienė V., Janulevičiūtė B., “Žmogiškieji santykiai” – Kaunas,

2000;

3. Baršauskienė V., Leliūgienė I., “Sociokultūrinis darbas bendruomenėje”

– Kaunas “Technologija”, 2001;

4. Grigas R., „Nūdienos pasaulio kultūros ir lietuvių bendruomeniškumo

problemos“, „Bendruomeniškumas ir savivalda“ – teminis straipsnių

rinkinys, parengtas pagal 1999 m. spalio 14-15 d. Druskininkuose

vykusio seminaro “Bendruomeniškumas ir savivalda” pranešimus ir

diskusijas – Vilnius, 2001;

5. Jenkins J., „Šių laikų dorovinės problemos“, Vilnius – 1997;

6. Jūrienė L., Nepilnamečių nusikalstamumo būklė“, „Lietuvos šeima“ –

Mokslinės – praktinės konferencijos „Lietuvos šeima: tradicijos ir

ateitis“, įvykusios Vilniuje, 1994m., spalio 25-26 d., medžiaga. –

Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1994-1995;

7. Karalius A. „Bendruomeniškumo formos ir jų pamatai“,

„Bendruomeniškumas ir savivalda“ – teminis straipsnių rinkinys,

parengtas pagal 1999 m. spalio 14-15 d. Druskininkuose vykusio

seminaro “Bendruomeniškumas ir savivalda” pranešimus ir diskusijas –

Vilnius, 2001;

8. Kvieskienė G., Mockevičienė D., „Socialinio pedagogo ABC“ – Vilnius,

2002;

9. Leliūgienė I., “Žmogus ir socialinė aplinka” – Kaunas “Technologija”

10. Navaitis G. „Psichologinė parama paaugliui“ – Vilnius, 2001;

11. Piliponytė, J., „Nepilnametis: žmogus kuriam reikalinga kryptis“ –

1999, http://www.sociumas.lt/Lit/Nr3/nepilnameciai.asp;

12. Sutton C., „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“

Vilnius, 1999;

13. Žukauskienė R., „Raidos psichologija“ – Vilnius, 1996;

Priedai

[pic]

Leave a Comment