KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS SVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETAS SOCIALINIO DARBO KATEDRA
Kursinis darbas
Paauglių užimtumas bendruomenėje
DARBO VADOVĖ D.Puidokienė
DARBĄ ATLIKO A. Žvinklys SD III kurso studentas
Klaipėda 2003 Turinys
Įvadas 4
1. Paaugliai 6
1.1. Žmogaus raidos etapas paauglystė 6
1.2. Dažniausios problemos paauglystėje 6
1.3. Paauglių santykiai su aplinka 9
1.4. Paaugliai ir užimtumas 12
2. Bendruomenė. Bendruomenės samprata bei reikšmė 16
3. Bendruomenės poreikių tyrimas ir analizė 19
3.1. Tyrimo metodika 19
3.2. Tyrimo rezultatai 20
3.3. Bendruomenės poreikių tyrimo analizė 22
Išvados 23
Literatūros sąrašas 24
Priedai
Įvadas
Problemos aktualumas Vaikų ir jaunimo užimtumas visada sudaro daug socialiniųproblemų. Užsiėmimas kuo nors prasmingu, teigiama veikla skatina teigiamąsavęs vertinimą ir visokeriopą, pozityvų asmenybės tobulėjimą. Dažnaijaunimas kalba, kad “iš neturėjimo ką veikti padarė nusižengimus”, kad“nuobodulys veda iš proto” ir pan. Vadovaujantis šia logika, reikia bandytiįtraukti vaikus į įvairius užsiėmimus, ir jie mažiau turės problemų suteisėtvarka. Daugelis tyrėjų patvirtina statistinį ryšį tarp užimtumonebuvimo ir nusikalstamumo. L. Jūrienė pažymi – kad „nepilnamečioneužimtumas akivaizdus padidintos kriminogeninės rizikos veiksnys (rizikanusikalsti padidėja net 20 kartų)“ [L. Jūrienė, 1994-1995]. Taigi neužimtivaikai padaro daugiau nusižengimų, dažniau turi problemų su policija.Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos Prevencijos tarnybosduomenimis, daugiau nei pusę nusikaltimų padaro neužimti vaikai, ir jųneužimtumas yra padidintas rizikos faktorius. Tai atrodo gal nesukeltųlabai didelių problemų, bet pastaruoju metu nepilnamečių nusikalstamume yrapastebimos augimo tendencijos: nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiuspadidėjo net 2,1 karto. Rimtai susirūpinti verčia, sparčiai augantisnepilnamečių nusikalstamumas Klaipėdoje, kur per pirmąjį 2002 metų ketvirtįišaugo net 46 procentais.???? Būtina panagrinėti priežastis, kurios skatina paauglių neužimtumąir verčia juos nusikalsti. Priežastys gali būti labai įvairios. Pirmiausiatai visų žvilgsniai krypsta į šeimą, kurioje vaikas yra auklėjamas, ir tikgerai auklėjamas jis tikrai „nepadarys nusikaltimo“. Bet negalime pamirštiaplinkos, kurios šeima negali įtakoti ir nuo kurios yra pati priklausoma. Įaplinkos sąvoką telpa viskas kas supa kiekvieną iš mūsų. Socialiniu aspektuaplinka tai ir žmonės supantys vieną ar kitą individą, ir jų santykiai sutuo individu. Labiausiai šių santykiai įtaka ir svarba išryškėjabendruomenėje, nes tai jau daugelio šeimų ar žmonių grupė, kurią vienijabendri interesai ar geografinis artumas [I. Leliūgienė, 1997]. Todėl yra svarbu panagrinėti paauglių užimtumą bendruomenėje,kuri gali būti vienas iš veiksnių padedanti ir skatinanti užsiimti tinkamair priimtina veikla arba skatinančiu nepilnametį nusikalsti. Tokio pobūdžio tyrimų arba literatūrinės medžiagos nėra labaidaug. Daugiausia yra atlikta tyrimų kurie akcentuoja į tai, kad neužimtumąskatina šeima arba bendraamžiai. Darbe yra pasitelkta įvairių autoriųatlikti tyrimai. Svarbiausias darbas yra atliktas M Barkauskaitėslongitiudinis tyrimas išdėstytas ir aptartas knygoje „Paaugliai:sociopedagoginė dinamika“. Nemažai autorių tyrinėjo paauglių raidos etapą –tai L. Jūrienė [1994-1995], I. Leliūgienė [1997], G. Navaitis [2001], R.Žukauskienė[1996], ir kt. Bendruomenės sampratą apibrėžia šie autoriai: R.Grigas[2001], A. Karaliaus[2001], V. Baršauskienės[2001] ir kt.
Darbo tikslas – Išnagrinėti paauglių užimtumo bendruomenėjeproblemas
Darbo objektas – Paauglių užimtumas bendruomenėje
Darbo uždaviniai:
• Išanalizuoti mokslinę literatūrą, nagrinėjančią paauglių užimtumą, jų problemas ir t.t. • Atlikti tyrimą Melnragės bendruomenėje; • Paruošti anketą siekiant panagrinėti paauglių užimtumą bendruomenėje • Išnagrinėti svarbiausias paaugliams iškylančias problemas; • Išryškinti aktualias užimtumo problemas;
Darbo metodai
• Minėtų literatūros šaltinių analizė • Anketinės apklausos analizė
1. Paaugliai 1.1. Žmogaus raidos etapas – paauglystė
Paauglystė – tai nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriometu žmogus išgyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikos kaitos beinesaugumo jausmo. Paauglystės amžius yra labai sąlygiškas. Dažniausiai jampriskiriamas amžiaus tarpsnis yra nuo 12 iki 15 metų. Be to paauglystė yraskirstoma į ankstyvąją – 12–14 metų ir vėlyvąją – 16-18, kur 15-ieji metaiapibūdinami kaip pereinamieji. “Paauglystės periodizacijos sudėtingumassusijęs su nesinchroniška socialine ir psichologine raida” [G. Navaitis,2001, p. 8]. Dėl to ir juridiniuose dokumentuose tiek pat metų turintisasmuo gali būti įvardijamas, kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaippilnateisis. Be viso to paauglystės amžiaus ribų nustatymą apsunkinaskirtingi požiūriai. Vieni tyrėjai teigia, kad tai savarankiškas perėjimasiš vaikystės į brandą, kur paauglystė yra susieta su išskirtiniu elgesiu,
būdingomis nuostatomis, vaidmenimis ir konfliktais. Kitas požiūris teigia,kad tai raidos etapas pereinant į brandą, susijęs su ”iniciacijų įsuaugusiuosius nykimu, ir būdingu socialiniu nesavarankiškumu, kurisišlieka ir vyresniame amžiuje.” [G. Navaitis, 2001]. Fizinis brendimas. Paauglystės pradžia yra pirmiausia susijusi susparčiais kūno kitimais. Ryškiausi iš jų yra kūno proporcijų ir ūgiokitimas, nes augimo tempas panašus į pirmųjų gyvenimo metų tempą (15-25 cm.per metus). Laiko, intensyvumo, trukmės atžvilgiu kiekvienas paauglysbręsta nevienodai, nors yra išskiriamos tam tikros tendencijos: berniukųlabai greitas fizinis vystymasis vyksta nuo 10-15,5 metų, mergaitės pradedagreitai fiziškai vystytis nuo 7,6 metų iki 11,6 metų. Mergaitės paprastainustoja augti apie devynioliktus metus, o berniukai – 21-22 metais.Paauglystės metais svoris padidėja beveik dvigubai. Tai įvyksta augantkaulams, vidaus organams, o taip pat didėjant raumenims ir riebalųaudiniams. Fizinio piko metu berniukai priauga vidutiniškai po 5,6 – 6,4kg. per metus, mergaitės – po 4,9 kg. [I. Leliūgienė, 1997]. Be to dargalima išskirti esminį tarplytinį skirtumą – tai spartesnis mergaičiųbrendimas. Sparčiai subrendusi mergaitė – paauglė pagal išsivystymą 3-4metais yra vyresnė už klasės berniukus. Prie viso to prisideda irprasidėjusi lytinė branda.1.2. Dažniausios problemos paauglystėje
Fizinio brendimo problemos. Viena iš svarbiausių problemų yra fizinių pokyčių padariniai, dėlkurių paaugliai yra labiausiai susirūpinę. Vykstant kūno pokyčiams,paauglys suvokia, kad tai tapimo suaugusiuoju požymiai. Todėl pradedamalabai domėtis savo kūnu, ir labai nežymūs nukrypimai yra suvokiami kaigrėsmė, kuri gali būti agresyvaus elgesio paskata, lementi neurotiškumą arkitas destruktyvias reakcijas nepalankias normaliam paauglio brendimui.Prie viso to dar prisideda ir lytinė branda, kuri taip pat sukelia savosunkumų. Mergaitės paauglės sunkiai pripranta prie menstruacijų ir išoriniokūno pasikeitimo. Ne taip lengvai prie pasikeitimų pripranta ir berniukai.Ir vieni, ir kiti pirmąkart susiduria su jiems anksčiau nepatirtu lytiniubrendimu. Abiejų lyčių paaugliai savo antrinius lytinius požymius laikovisa vertiškumo patvirtinimu, tačiau gali negatyviai reaguoti į pirminiųlytinių požymių raidą. Sunkiausiai tai pergyvena mergaitės, nes jos dėlsparčios brandos, neturi laiko palaipsniui priprasti prie savo greitaikintančio kūno, ir dėl to gali patirti emocinį ir socialinį spaudimą. Lėtaibręstantiems paaugliams labai sunku varžytis su bendraamžiais, pvz.,nedidelis ūgis neleidžia pasiekti gerų rezultatų sporte. Bendraamžiaineūžaugą ignoruoja, vadina “vaiku”, iš jo šaiposi [I. Leliūgienė, 1997]. Paauglių idealizmas. Paauglių idealizmą sąlygoja išsivystęs gebėjimas logiškai irabstrakčiai mąstyti. Dėl to „paauglys labai daug laiko praleidžiamąstydamas ir konstruodamas milžiniškas sistemas, susijusias su religija,etika ir kitais filosofiniais klausimais“ [. Žukauskienė, 1996, p. 304].Idealizmas pasireiškia tuo, kad yra mąstoma apie tai, kaip viskas turėtųbūti, sukuriamos milžiniškos pasaulio sistemos, kurios gali būti geros tikjas įgyvendinus. Bet dėl savo menkos gyvenimiškos patirties šios sistemosbūna naivios ir labai nesudėtingos. Problema iškyla tada kai paauglioįvairios teorijos yra paneigiamos ir jis susiduria su tikrove, kuri jam yrasunkiai suprantama. Paauglių egocentrizmas. Šis egocentrizmas išryškėja dėl to, kad paauglys pradeda manyti „jog yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre“ [R. Žukauskienė,1996, p. 305]. Toks požiūris skatina paauglius manyti, kad visi palaiko jųunikalias mintis ir tik jis vienas gali žinoti ir suprasti kitų žmoniųišgyvenimus. Taip pat daugelis jų susiduria su įsivaizduojama auditorija,svarstydami apie tai, kaip aplinkiniai reaguotų į jo išvaizdą ar poelgius.I. Leliūgienės knygoje “Žmogiškieji santykiai” nurodoma tokia paauglioišgyventa savijauta: “Man atrodo, kad kiekvienas pašalinis tarytum stebimane, aš tarsi visada esu scenoje. Aš niekad nebūnu vienas su savimi. Viskąvertina kiti: ir tai, ką aš darau, ir tai, kaip aš darau, ir tai, ką ašdėviu, ir tai, ką aš kalbu.“ [I. Leliūgienė, 1997, p 83] Dėl to paauglysbūdamas tarp kitų elgiasi tarsi aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti– juo labai susidomėję žiūrovai. Jis supranta, kad aplinkiniai gali turėtikitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, bet nustemba, kai supranta kadtie kiti išvis neturi nuomonės apie jį. Dar viena paauglių egocentrizmoforma yra – „susikaupimas savyje“. Ji pasireiškia tuo, kad paauglys mano,kad yra vienišas, nepakartojamas, turintis vienintelę patirtį ir yra niekam
nesuprantamas. Iš to išsivysto požiūris, „kadangi esu vienintelis tai mannieko negali atsitikti, kas atsitinka kitiems“ [I. Leliūgienė, 1997, p 84].Susiformuoja rizikingas elgesys, kuris gali sukelti daug problemų pačiampaaugliui ir jį supančiai aplinkai. Tapatumo problema. Paauglystė yra labai svarbi tolimesnei žmogaus raidai, tuo, kadšiame etape yra pasirenkami socialiniai vaidmenys. Pagal E.Eriksonąpaauglio sąmonėje kyla konfliktas: kaip jis įsivaizduoja savo ateitį irtai, kokią socialinę kryptį jiems siūlo aplinkiniai, tėvai, bendraamžiai,mokytojai, kaimynai. Tai viena iš daugelio žmogaus raidos krizių, vadinamidentiteto krize. Be to dar E.Eriksonas išskiria tai, kad tik šiojestadijoje visuomenė suteikia paaugliui tiek daug laiko tyrinėti,įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Šiais eksperimentaispaauglys privalo išspręsti šias problemas [R. Žukauskienė, 1996]: • Laiko perspektyva arba laiko difuzija. Pradedama suvokti praeities šaknis ir egzistavimą ateityje. • Pasitikėjimas savimi arba abejingumas. Paauglys turi pastebėti, kad jo veiksmai yra vertinami ir kad tai jam svarbu. Paties veiksmai ir kitų vertinimai yra pasitikėjimo savo tapatumu esmė, ir tai padeda suprasti, kas jis yra iš tikrųjų. • Eksperimentavimas vaidmenimis arba negatyvus tapatumas. Paauglys neturi bijoti eksperimentuoti su naujais ir skirtingais vaidmenimis. Šiame etape galima prisiimti įvairius vaidmenis neprisiimant įsipareigojimų. • Sėkmės numatymas arba darbinis paralyžius. Šiam etapui paaugliui būtinas kuo įvairesnių darbų atlikimas, tam, kad kuo labiau išryškinti unikalius gebėjimus. • Seksualinis tapatumas arba biseksualinė difuzija. Šiuo atveju paauglys privalo išspręsti konfliktus susijusius su seksualiniu tapatumu. • Lyderiavimo poliarizacija arba autoriteto difuzija. Tai etapas kuriame turi išsiugdyti supratimas, kad lyderiavimas įpareigoja atsakomybei, o dėl sėkmingos socialinės sąveikos paklusti ir kitų įtakai. • Ideologinė poliarizacija arba idealų difuzija. Paauglys turi susikurti asmeninių vertybių sistemą, kuri leistų jam priimti individualius sprendimus, liečiančius jo gyvenimą. Visų šių prieštaravimų išsprendimas veda į teigiamą tolesnę asmensraidą. Bet yra ir nesėkmių, viena iš jų tai priešlaikinis įsiliejimas įsuaugusiųjų tarpą, atima iš paauglio galimybę sukurti savo asmeninį,nepakartojamą tapatumą. Taip pat negalėdami patenkinti į juos dedamųaplinkos lūkesčių ir neieškodami alternatyvų paaugliai gali pasirinktinegatyvų tapatumą t.y. pradedama elgtis priešingai negu tikimasi [R.Žukauskienė, 1996] Tai gali privesti prie nusiminimo, narkotikų vartojimoar net savižudybių.1.3. Paauglių santykiai su aplinka
Santykiai su šeima. Santykius su šeima reikėtų panagrinėti pirmiausia, nes tai pirmojiaplinka su kuria susiduria paaugliai. Be to, tai labai svarbi institucijabesiformuojančiam paauglio tapatumui. Šeimoje paauglys mato ir įgaunapagrindines elgesio formas, kurios yra būdingos tėvams, taip patsąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios galibūti panaudotos bendraujant su kitais žmonėms. Šie santykiai neapsieina bekonfliktų. Konfliktinėse situacijose atsiduria tiek paaugliai, tiek tėvai irkiekvieni iš jų savaip tai išgyvena. Pirmiausia konfliktai kyla dėltapatumo pasirinkimo. Paaugliai renkasi tolimesnius socialinius vaidmenims,o tėvams iškyla rūpestis: kaip padėti vaikams pasirinkti teisingą kelią.“Tėvus dažniausiai jaudina tolesnis vaikų mokymasis ir asmeninis jųsaugumas.” [I. Leliūgienė, 1997, p 76] Dažnai tėvai bando perteikti savopaaugliams savo kažkada nerealizuotus planus, manydami kad juos įgyvendinsvaikai. Bet tai labai apriboja vaikų pasirinkimo laisvę, nes tėvainekreipia dėmesio į tai ar to nori jų atžalos. Prie to prisideda irkonfliktai, kurie yra susiję su savarankiškumu. Paaugliai galvoja, kad yrajau suaugę ir gali patys savarankiškai priimti sprendimus, tačiau tėvainenori jų visiškai išlaisvinti ir nori laikyti prie savęs. Bet jeigu tėvaiduoda pilną laisvę paaugliams, tada jie gali nuspręsti, kad pastarieji jaisvisai nesirūpina. Didžiausi konfliktai kyla tada kai tėvai stengiasigriežtai kontroliuoti paauglį kaip ir vaikystėje. Dėl to paaugliai galiperžengti visas savo reikalavimų ribas ir tapti iš vis nesuvaldomas. Paauglių savijautą atskleidžia ir M. Barkauskaitės atliktaslongitiudinis tyrimas, kuris buvo atliekamas nuo 1972 m. iki 1999 metų,pasirenkant tam tikrus etapus:1972-1973, 1978-1979, 1983-1984, 1988-1989,1993-1994, 1998-1999. Visi tyrimo rezultatai, yra aptarti ir išnagrinėti M.Barkauskaitės knygoje „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ [2001]. Šiotyrimo rezultatai parodo , kad beveik 50 proc. tirtų paauglių šeimose nėrapalankių sąlygų, kurios leistų paaugliams realiai save vertinti, savopastangomis savarankiškai apsispręsti, kiti kenčią dėl dėmesio, pagarbos,emocinio ryšio, bendrų išgyvenimų, įvertinimo, pripažinimo stokos. Taipatvirtina ir tyrimo duomenų rezultatai, t.y. kaip paaugliai jaučiasišeimoje [1 lentelė]:
Paauglio savijauta šeimoje [proc.] 1 lentelė|Ei|Savijauta|Visada |Kai kada |Niekada ||l.| | | | ||Nr| | | | ||. | | | | ||2.|Dviese su |35,5 |29,9 |39,3 |49,8 |7,2 |13,0 || |draugu [-e] | | | | | | ||3.|Draugų grupėje|72,0 |74,5 |66,3 |53,2 |86,6 |75,2 |Šaltinis: M. Barkauskaitė, „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ – Vilnius, 2001, p. 53]
Šie duomenys parodo, kad per visą tiriamą laikotarpį paaugliaidaugiausia laiko praleidžia draugų grupėje. Mažesnė dalis respondentųlaisvalaikį praleidžia dviese su draugu ar drauge. Likusi dalis paaugliųsavo laisvalaikį praleidžia vieni ir šis procentas yra gana didelis [19972-1973 – 11,8%; 1978-1979 – 13,7%; 19983-1984 – 15,5%; 1988-1989 – 10,2%;1993-1994 – 18,3%; ir 1998-1999 – 11,8%]. Todėl būtina paminėti, kad paaugliai nepriklausantys jokiomsgrupėms ar neturintys draugų, kaip taisyklė „menkai save vertina, daugeliskenčia vienatvėje.“ [I. Leliūgienė, 1997, p 78]. Be viso to jų elgesyje,psichikoje, dažnai pastebimi vidiniai išgyvenimai ir destruktyvus elgesys. Galima sakyti, kad bendraamžių įtaka yra kur kas didesnė tiemspaaugliams kurių santykiai su tėvais yra prasti, todėl užuojautą irpalankumą jie jaučia būdami su savo bendraamžiais grupėje. Bet paaugliųaplinka nėra vien tėvai ir bendraamžiai, juos supa ir labai įtakoja ir kitiaplinkiniai, jų požiūris į juos. Todėl reiktų plačiau panagrinėti kokiepaauglių santykiai yra su likusia aplinka t.y. visuomene. Santykiai su visuomene. Visuomenė o tuo pačiu bendruomenė paauglio tapatumui ieškoti siūlodu būdus: pirmiausia pateikdama vertybes, kurios yra patikrintos laiko,taip pat socialines struktūras arba papročius, „kurie palengvina pereitinuo vaikystės į suaugusio žmogaus amžių.“ [R. Žukauskienė, 1996, p. 319]Šių veiksnių pateikimas gali būti skirtingas t.y. ar toje visuomenėje visijos nariai sutaria dėl tam tikrų normų, ar vyrauja vertybių įvairumas,kuris apsunkina pasirinkimą. Dažniausiai būna taip, kad šiuolaikinėsevisuomenėse dėl įvairių komunikacijos priemonių yra pateikiamos labaiskirtingos tarpusavyje konfliktuojančios vertybės. To pasekmė, kad paauglysturi labai ilgai ieškoti ir atsirinkti tas vertybes, kurios jam būtųpriimtinos ir neprieštarautų nusistovėjusiai aplinkinių santykių tvarkai irvertybėms. Be viso to daugumoje visuomenių yra nustovėjusi tvarka arpapročiai, kurie nustato, kada paauglys turi pereiti iš vaikystės ir įgytisuaugusiojo statusą: tai ir įvairūs išbandymai [apipjaustymai, stiprumo,ištvermės išmėginimai, laikinas atskyrimas nuo šeimos], bet labiau yrapriimtini nuosaikesni papročiai, daugiausia paremti socialiniu pobūdžiuarba teisiniais aktais [balsavimo teisė, paso išdavimas ir kt.]. Paaugliųtapatumo raidą dar apsunkina ir tai, kad būna laikotarpių kai visuomenėjeesančios vertybės ir normos, pasirodo esančios destruktyvios irnepriimtinos, todėl jas būtina pakeisti. Tokia situacija yra dabar irLietuvoje, nes per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiuliai socialiniaipokyčiai, kurie labai pakeitė visuomenės normas ir vertybes, kurių kaita,kaip jau minėta, yra ne į naudą paaugliams. Iš to matome, kad visuomenės įtaka yra taip pat svarbi, kaip irtėvų ar bendraamžių. Svarbu išskirti ir panagrinėti kokie yra santykiaitarp paauglio ir bendruomenė, kaip sudedamosios visuomenės dalies. Bet apietai plačiau bus panagrinėta kitame skyriuje, kur bus aptarta bendruomenėssamprata bei reikšmė.
1.4. Paaugliai ir užimtumas
Šiame skyriuje bus pabandysiu panagrinėti kuo yra svarbuspaaugliams užimtumas ir kokia jo įtaka yra paauglio socialiniai raidai.Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas tai yra užimtumas ir kuo jis tokssvarbus. Užimtumas, reiškia ne tik darbo turėjimą, bet ir laisvalaikiopraleidimas, kurio metu yra vykdoma kažkokia veikla, siekiant patenkintiįvairius poreikius. Bet yra klaidinga manyti, kad laisvalaikis ir užimtumasyra vienas ir tas pats. Laisvalaikis – tai laisvas laikas likęs žmogui nuodarbo, o užimtumas – tai laisvo laiko panaudojimas. Todėl reikėtųpaanalizuoti tai kas yra laisvalaikio sampratą. „Laisvalaikį sąlygiškai galime skirstyti į kelias fazes, kuriosvaikams yra labai svarbios ir kurių balansą mes turime siekti išlaikyti.“[G. Kvieskienė, D. Mockevičienė, 2002 p. 66]: • 1 fazė – poilsio fazė. Poilsis yra būtinas po kiekvieno darbo proceso. Poilsio kiekis laisvalaikyje yra sąlygojamas daugelio veiksnių. Paauglio poilsis efektyvus jam pažįstamoje aplinkoje, namuose, tarp savų žmonių, kur jis gali jaustis laisvas ir nevaržomas. Tai labai individuali fazė. Poilsis labai svarbus gyvybinių funkcijų, psichikos stabilumo palaikymui. Jeigu yra peršokama į kurią nors kitą fazę, aplenkiant poilsį, ateityje vaikas gali būti įsitempęs, nervingas, išsekęs ir pavargęs. Esant tokios būsenos visos kitos fazės, bet kuri laisvalaikio praleidimo forma, tampa nebeįdomios, atsiranda tuščio laiko. Galima teigti, kad dauguma
rizikos grupės vaikų yra abejingi saviraiškai kaip tik todėl, kad neišmoko ilsėtis. • 2 fazė – pramogavimo fazė. Pailsėjus automatiškai pereinama į pramogavimo fazę. Pramogų ir žaidimų reikėjo visais laikais ir visiems. Kaip pramogaujama, taip pat priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus, gyvenamosios vietos, sveikatos, vyresniame amžiuje – išvaizdos, šeimos laisvalaikio praleidimo koncepcijos. Kiekviena šeima turi savo tradicijas ir laisvalaikio praleidimo būdus. Jeigu šeimoje bus domimasi, kaip vaikas pramogauja, bus skatinami ir plėtojami jo pomėgiai, tai vaiko laisvalaikio bus turiningas. Jeigu šeima abejinga tam, ką vaikas veikia laisvu metu, tai vaikas lengvai susidomi tuo , kuo domisi jo bendraamžiai, nes pramogavimo fazėje dažniausiai laiką leidžia tarp jų. Galima numatyti, kas atsitinka ir kokius užsiėmimus renkasi grupė vaikų, kurių tėvams neįdomu, ką jie daro, kur eina ir kada grįžta. • 3 fazė – bendravimo fazė. Visiems reikia būti išklausytiems. Bendravimas daugiau ar mažiau, priklausomai nuo charakterio ypatybių, reikalingas visiems, o ypač vaikams. Šioje bendravimo fazėje bendravimo rato niekas neriboja. Galima bendrauti su bet kuo, jei randi bendrą kalbą. Čia vėlgi svarbu, kiek šeima, siekdama perteikti vaikui savo žinias, socialinę patirtį bei bendravimo įgūdžius, sugebės šia aplinkybe pasinaudoti. Jeigu bendravimo poreikio netenkins artimi žmonės vaikai atras, kas su jais kalbėsis. • 4 fazė – kūrybos fazė. Kuriama dažniausiai vienminčių rate, todėl bendravimo ratas susiaurėja. Kūrybinė mintis gali ateiti staiga ir bet kokiu metu. Vėlgi yra labai svarbu, kokie žmonės, kokie draugai yra šalia. Šioje fazėje galimi konfliktai, tačiau kūrybinio pobūdžio konfliktai yra nepavojingi ir trumpalaikiai [tol, kol bendraujama kūrybiniais klausimais]. • 5 fazė – kontempliacijos fazė. Ši fazė reiškia aplinkos ir savęs stebėjimą filosofiniu aspektu. Ji dažnai perauga į kūrybos fazę. Kontempliacijos fazė labai svarbi vyresnio amžiaus vaikams, jaunimui, kada pradedama ieškoti savo vietos po saule, savo gyvenimo ir būties prasmės. Šia fraze tikslinga skatinti, pavyzdžiui, patariant vaikui rašyti dienoraštį. Vaikai bendraudami su savimi gali augti teisingesni, dienoraščio rašymas skatina ieškoti atsakymų į tuos klausimus, kurių šiaip gal nedrįstų klausti. Apmąstymai gali padėti formuotis vertybinėms nuostatoms. • 6 fazė – šventinė fazė. Šventinis bendravimas būna labai įvairus. Švenčių metu pasaulis yra matomas idealiomis spalvomis. Šventės būna labai įvairios ir žadina labai įvairius jausmus, tačiau vienos svarbiausių yra šeimos šventės: gimtadieniai, vestuvės, krikštynos. Labai svarbios tradicinės baltiškos ir krikščioniškos šventės: Velykos, Kalėdos, Žolinė ir kt., ir jos atspindi, kokias tradicijas norima perteikti vaikams. Jeigu šeimoje švenčiama Valstybės atkūrimo diena, tai rodo, koks svarbus šeimoje pilietinis auklėjimas; laikantis religinių apeigų norima perduoti tikėjimo papročius ir šeimos religiją. Visos šventės vienija joje dalyvaujančius. Švenčių poveikis stipresnis, jeigu turima specialių, tam tikrai progai skirtų tradicijų, dainų ar patiekalų. Visos laisvalaikio fazės yra labai svarbios. Laisvalaikio metuper vaiko saviraišką atsiskleidžia jo individualybė, talentai. Vaikaimokosi išreikšti savo poreikius, požiūrius, vertybes, problemas ir pan.Negatyvios ir neadekvačios saviraiškos priežastys gali būti fiziologiniai,psichiniai sutrikimai, netinkami tarpusavio santykiai. Tada reikiapasirinkti laisvalaikio veiklą taip, kad būtų įmanoma socialiai vertingaasmenybės saviraiškai. Pagal M. Barkauskaitės atliktą tyrimą galima pamatyti, kiekpaaugliai turi laisvo laiko per savaitę skaičiuojant valandomis [3lentelė]:Paauglių laisvalaikis savaitės dienomis 1998-1999 [proc.]
3 lentelė|Savaitės |Valandų, skiriamų laisvalaikiui, skaičius ||dienos | |
|1 val. |2 val. |3 val. |4 val. |5 val. |6 val. |7 val. |8 val. |9 val.|10 val. | |Pirmadienis |15,2 |27,4 |26,1 |27,4 |6,5 |2,2 |– |– |– |– ||Antradienis |13,0 |15,2 |19,6 |27,4 |18,7 |6,5 |2,2 |– |– |– ||Trečiadienis |10,9 |17,4 |13,0 |26,5 |25,2 |6,0 |3,4 |– |– |– ||Ketvirtadienis |17,4 |26,1 |23,9 |10,9 |14,3 |5,3 |4,4 |– |– |– ||Penktadienis |2,2 |6,5 |10,9 |32,6 |19,6 |12,2 |12,2 |14,3 |14,3 |– ||Šeštadienis |– |– |– |– |8,7 |8,7 |13,0 |23,0 |20,0 |34,8 | |Sekmadienis |– |– |– |– |– |– |– |30,2 |40,2 |50,2 | |Šaltinis: M. Barkauskaitė, „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ – Vilnius, 2001, p. 62] Lentelės [3 lentelė] duomenys rodo, kad paaugliai turi labai dauglaisvo laiko ir ypač jo daug turi savaitgaliais. Kyla klausimas kodėl jieturi tiek daug laisvo laiko? Paauglių atsakymai buvo labai įvairūs: „Todėl,kad nėra kuo užsiimti; namie nėra darbo; negauna jokių įsipareigojimų,užduočių; todėl, kad viskas nusibodo; nes trūksta gerų filmų, televizijoslaidų.“ [M. Barkauskaitė, 2001, p. 62] Taigi iš to matome, nepakanka turėtilaisvo laiko, jis turi būti organizuojamas. Laisvalaikio organizavimasvyksta keliais lygiais. Pirmasis ir pats svarbiausias tai laisvalaikioorganizavimas šeimoje. Būtent šeimoje yra įgaunama patirtis apie tai kaipturėtų būti praleidžiamas laisvalaikis, ir kokios jo formos yra priimtinos.Laisvalaikio praleidimo formos priklauso nuo šeimos amžiaus, tėvų ir vaikų
amžiaus, šeimos sudėties, gyvenamosios vietos, sveikatos, ekonominėssituacijos bei papročių. Šeimai sunkiausia yra su paaugliais, nes būdamiaikštingi ir maištingi jie nenori, kad veikla jiems būtų primesta.Paaugliai renkasi patys, kuo užsiimti. Jų sprendimams didelę įtaką turitai, kokią laisvalaikio praleidimo patirtį jie jau turi, kaip ją vertinatėvai ir artimieji. Kad ir labai neturi laiko, tėvai privalo kuo daugiaudėmesio skirti savo paaugliams, stengtis būti kartu, surasti bendras abiempusėms patinkančias laisvalaikio praleidimo formas. Kitas laisvalaikio organizavimo lygis yra visa likusi veikla,kuri nėra organizuojama šeimoje, bet čia vis tiek išlieka šeimos įtaka. Taiįvairi popamokinė veikla ir užimtumas organizuojamas kitų socialiniųinstitutų –mokyklos, bendruomenės. Mokykla išsiskiria tuo, kad jiorganizuoja papildomojo ugdymo užimtumą, kurio metu paaugliai praleidžiasavo laisvalaikį ir tuo pačiu lavina save. Bet čia iškyla problema, kadveikiantys būreliai, papildomojo ugdymo institucijos orientuotos į gabiusmoksleivius, galinčius tobulinti savo žinias. Be to, daugelis būrelių,institucijų yra mokami, o sumokėti už juos ne kiekviena šeima išgali.Pastaraisiais metais daugelis buvusių vaikų laisvalaikio praleidimo vietų[vaikų ir jaunimo klubai, sporto klubai ir pan.] yra apleistos ir neveikia.Dėl šios priežasties daugelis vaikų, ypač iš sunkiai besiverčiančių šeimų,turi menkas galimybes saviraiškai, kuri sudarytų sąlygas jaunam žmogui perveiklą pažinti save, įgyti pasitikėjimo bei įprasminti savo buvimąvisuomenėje. Todėl neretai neužimtumas bei nepakankamas laisvalaikioorganizavimas skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą.Siekiant intensyvesnio užimtumo negalime tikėtis greitų rezultatų, tačiaugalime sėkmingai organizuoti ankstyvąją prevenciją, kuri yra apibrėžiamakaip priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikosveiksniams [G. Kvieskienė, D. Mockevičienė, 2002].2. Bendruomenė. Bendruomenės samprata bei reikšmė
Pradedant nagrinėti bendruomenės sampratą bei reikšmę svarbuišsiaiškinti, tai kas yra bendruomenė, kokia jos vieta žmogaus gyvenime.Daugelis iš mūsų suprantame ką reiškia šis žodis, bet nedaugelis galėtumejį apibūdinti. To priežastis yra tai, kad bendruomenė neturi vieningo irtikslaus apibrėžimo, kuriuo tiksliai ir aiškiai ji būtų apibūdinama. Dėl toreikėtų pateikti keletą apibrėžimų, pagal kuriuos bus galima susidarytibendrą vaizdą apie bendruomenę. • „Bendruomenė – šeimų ar žmonių grupė, kurią jungia tam tikros bendro naudojimo vertybės, turinti vieningas tarnybas, įstaigas, ir interesus ar geografinį artumą“ [I. Leliūgienė, 1997, p. 270]. • Bendruomenė – tai sąvoka vartojama socialiniams santykiams grupėje ar tam tikroje teritorijoje, apibūdinti [R. Jodienė, 1998]. • Bendruomenė – tai tokia grupė, kurioje vyksta edukacinis darbas, kurio tikslas yra, kad vaikas ar suaugęs žmogus užimtų aktyvią gyvenimo poziciją, savo asmeninius interesus, asmeninę naudą, asmeninę veiklą organiškai susietų su kitų bendruomenė žmonių interesais. [D. Vilčinskienė, 2000]. • Bendruomenė – yra pirminė socialinės organizacijos forma, atsiradusi giminystės ryšių pagrindu ir apibūdinama betarpiškų santykių tipu [V.Šlapkauskas, 1999]. Žinoma yra ir daugiau bendruomenė apibrėžimų, bet šitie išskirtiapibūdinimai leidžia pakankamai suprasti tai kas yra bendruomenė. Be to išpateiktų apibrėžimų apie bendruomenę galime spręsti tai, kad bendruomenėsusiformuoja skatinama aiškaus tikslo, čia svarbiausias akcentas yra žmonėsturintys tokį pat interesą, ir juos sieja bendra geografinė padėtis. Toliau reikėtų plačiau panagrinėti, kuo bendruomenė yra tokiasvarbi ir kokia jos reikšmė yra kiekvienam iš mūsų. Pirmiausia bendruomenė tai artima socialinė aplinka. Socialinėaplinka – žmogų supantis socialinis pasaulis [sociumas] – visuomeninės[materialinės dvasinės] žmonių gyvenimo, jų vystymosi ir veiklos sąlygos[I. Leliūgienė, 1997]. Šioje sąvokoje telpa viskas kas susieta su žmogumiir jo santykiais su kitais. Socialinė aplinka [toliau galima vadinti irbendruomenė] yra susijusi ir su gyvenimiškos patirties perteikimas vaikams,paaugliams ir jaunimui. Be viso to tik bendruomenėje individas gali rastisavo tapatumą, persiimti socialinius vaidmenis, kurie yra priimtini jam iryra toje aplinkoje. Bendruomenė tai ir vienas iš svarbiausių socializacijos institutų.Socializacija – tai visą žmogaus gyvenimą trunkantis procesas, kurio metuindividas išmoksta ir įsisavina tam tikroje kultūroje esamus ir tinkamuspožiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Socializacijos sąvokaapibrėžia visuomeninus procesus ir priemones, kurios tiesiogiai arnetiesiogiai veikia individo, kaip visuomenės nario, raidą. [V.Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001]. Be to socializacija yra visuomeniniųvertybių elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas [I. Leliūgienė, 1997].Socializacija vyksta tam tikroje socialinėje aplinkoje, taigi ir
bendruomenėje. Taigi bendruomeniškumas leidžia žmogui pajusti pilnesnę gyvenimovertę, pajusti prasmę, jaustis reikalingu, vieninteliu, nepakartojamu [A.Karalius, 2000]. O tai, kaip jau minėta, yra labai svarbu kiekvienambręstančiam paaugliui, kuris ieško savo tapatumo. Bendruomenėje klostosiartimi santykiai, nes kiekvienas čia daugiau ar mažiau pažįsta kiekvieną,žino vietą bendruomenėje ir įsivaizduoja jų vaidmenis. Tokie artimisantykiai leidžia giliau pažinti kitą žmogų, o per tai ir patį save,įsivaizduojant save kito vaidmenyje. Be to bendruomenė ugdo altruizmą,draugiškumą, užuojautą artimam, pareigingumą. Gyvenimas bendruomenėje yraparemtas savitarpio pagalba ir parama. Bet taip būna ne visada, nes būnaatvejų kai, bendruomenė per grubiai ir šiurkščiai kišasi į žmogaus asmeninįgyvenimą, taip jį atribodama nuo savęs ir palikdama nežinomybėje – kaipgyventi toliau. Tai gali sukelti labai sunkias pasekmes kiekvienam žmogui,o ypač paaugliui, kuriam yra labai svarbu kažkam priklausyti, bet tuo pačiujaustis nepriklausomu, ir galinčiu spręsti savo problemas. Būtina išskirtibendruomenėje esančią socialinę kontrolę, kuri padeda sumažinti asocialųelgesį ir labai padeda vaiko ir paauglio auklėjimui. Pagalba yra labaiefektyvi, nes tik čia paauglys gali pamatyti ir patirti labai įvairiussocialinius vaidmenis ir nuspręsti kuris jam yra priimtinas, o nenorėdamassulaukti pasmerkimo ar paniekos elgiasi taip kaip yra priimtina, nesgalvoja apie tai – ką apie jį pagalvos kiti. Bendruomenė suteikia irsaugumo jausmą, nes čia formuojasi stabilūs, pastovūs santykiai irvaidmenys (neretai paveldimi), kurie duoda pagrindą kiekvienam nariui irleidžia būti užtikrintu dėl savo ateities. Bendruomenė yra suprantama ir kaip mikrosociumas –tai artimiausiažmogaus erdvė ir socialinė aplinka. Šiuo požiūriu bendruomenės reikšmė yralabiau nukreipta į tai kur yra įsikūrusi bendruomenė ir kokia jos padėtiskitų bendruomenių atžvilgiu. Todėl čia didelis dėmesys yra skiriamasbendruomenės geografinei padėčiai, t.y „kaip toli bendruomenė nuodidmiesčio geras ar blogas susiekimas, kaip galima charakterizuoti gatves,ir t.t.“ [V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001, p. 25] Toks apibūdinimassuteikia bendruomenei kitokią reikšmę, kokios yra bendruomenėje taireguliuoti ir kaip tai įtakoja jos narių gyvenimą. Kitas aspektas yrakultūrinės – rekreacinės bendruomenės galimybės: kokie kultūriniairenginiai yra organizuoja, ar apskritai jie yra organizuojami, ar yrarekreacinės zonos, lankytinos vietos (nacionaliniai parka, įvairūs mokslocentrai) ir kokia jų būklė ir t.t. Tai taip pat parodo kokias kultūrines irrekreacines galimybes suteikia bendruomenė ir koks jos narių požiūris įtai. Apibendrinant galima teigti, kad bendruomenė yra labai svarbusžmogaus socialiniai raidai, tapatumui, jo gyvenimo vertės, prasmėsišgyvenimui, tarpusavio supratimo, pareigingumo ugdymui, vaikų auklėjimui,saugumo jausmui. Bet kyla klausimas: ar kiekvieną žmonių susibūrimą argyvenamų namų kvartalą galime vadinti bendruomene? Todėl svarbu darpabandyti panagrinėti tai, kokios gali būti bendruomenės ribos, bruožai. Bendruomenės ribos, bruožai Bendruomenės pažinimas suteikia galybę susidaryti dar platesnįvaizdą apie bendruomenę, nes žinant atskiros bendruomenės ribas, ir tamtikrus jos bruožus galime nuspręsti ar tai bendruomenė ir kaip jojejaučiasi jos nariai. Bendruomenė ribų identifikavimas nėra lengvas. Ypatingai sunkiairibos yra nustatomos didelių miestų visuomenėje ar vietovėje, kuriose yralabai daug įvairiausių institucijų. Sunkumų sukelia tai, kad reikianuspręsti ar tai geografinė vietovė, kurią nustato tam tikrasadministracinis paskirstymas. Be to bendruomenės sistema gali būti labaiįvairių formų. Šiuo atveju reikėtų pasitelkti pagrindinį bendruomenėsapibūdinimo aspektą, kad bendruomenė tai žmonių bendrija susieta bendrųinteresų. Žinoma yra sunku nustatyti kurie žmonės turi bendrus interesus irkurie yra visiškai atsiriboję nuo bendruomenės. Bet ribų išskyrimas labaipadeda nustatyti kokioje aplinkoje gyvena žmonės ir kokios pagalbos jiemsreikia. Tarp bendruomenių taip pat, kaip ir tarp kitų socialinių sistemųyra tam tikri skirtumai, bet jų tam tikrų bruožų neįmanoma išskirti irsuklasifikuoti, nes yra labai daug skirtingų bruožų ir juos įtakojančiųaplinkybių. Yra išskiriamos trys sritys, pagal kurias būtų galima apibrėžtikiekvieną bendruomenę: • dydis, • bendruomenės vidaus prigimtis, • socialiniai – kultūriniai ypatumai. Šie bruožai leidžia apspręsti kiekvienos bendruomenės vidinessilpnybes ir stiprybes sprendžiant vienas ar kitas problemas, panaudojantjos turimus išteklius. 3. Tyrimas Melnragės bendruomenėje 3.1. Tyrimo metodikaTyrimo problemos: panagrinėti kokie pagrindiniai poreikiai
vyrauja Melnragės bendruomenėje Tyrimo objektas: Melnragės bendruomenės nariai. Tyrimo tikslas: išsiaiškinti ir išanalizuoti Melnragės bendruomenės narių poreikius. Tyrimo uždaviniai: • sudaryti anketą, siekiant paanalizuoti bendruomenės poreikius • atlikti anketinę apklausą, apklausiant Melnragės bendruomenės narius atsitiktinės atrankos būdu; • gautų rezultatų apdorojimas; • išanalizuoti gautus tyrimo rezultatus. Naudoti metodai: anketinės apklausos metodas. Tyrimo eiga: Atsitiktinumo tvarka buvo išrinktos gatvės,apklausiat kas antrame name gyvenančios šeimos narius [pateikiant anketą,kurios pavyzdys pateikiamas prieduose]. Vienam respondentui buvo pateikiamaanketą, kurią sudarė 38 klausimai. Anketos klausimus sudarė klausimai,kurie apėmė visas amžiaus grupes ir socialinės padėties asmenis t.y. vaikainuo 0 iki 6 metų; vaikai nuo 7 iki 11 metų; paaugliai nuo 12 iki 18 metų irt.t. Šiais klausimais buvo siekiama išsiaiškinti kiekvienos grupėsaktualiausias problemas, nuomonę į tai kas jas turėtų spręsti ir arrespondentai dalyvauja kokioje nors veikloje siekiant šias problemasišspręsti. Pabaigoje buvo pateikti klausimai apie pačius bendruomenėsnarius. Šiais klausimais buvo norima kokie respondentų užsiėmimai, amžius,kokias kalbas moka, kokia respondentų šeimyninė padėtis ir kokie giminystėsryšiai sieja bute gyvenančius narius. Anketos pavyzdys pateikiamasprieduose. Buvo apklausta 43 respondentai, iš jų 29 – vyrai, ir 14 – moterų. Šiuo tyrimu taip pat bus pabandyta išsiaiškinti kaip Melnragėsbendruomenė supranta ir įvardija paauglių problemas, ir kaip jas bandospręsti.3.2. Tyrimo rezultatai
[pic] 1 pav. Problemų aktualumas 12 – 18 m. paauglių tarpe
1 pav. yra pateikiami respondentų atsakymai į 14 klausimą,kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, su kokiomis problemomis susidurianepilnamečiai. Atsakymai pasiskirstė labai įvairiai. Daugiausia respondentųatsakė, kad aktualiausia problema liečianti paauglius yra užimtumas – net42 procentai. Kita didesnė dalis atsakymų buvo, kad nėra sporto aikštelių[19%], į šį procentą yra įtraukti ir tokie atsakymai kaip: „nėra kurpraleisti laisvalaikio“, „nėra kur susirinkti ir pažaisti“, „neturi vietos,pažaisti“, „per dienas būna gatvėje“ ir t.t. Stebina tai kada nemaža dalisatsakiusiųjų [14%] net nežino tokių problemų pažymėdami brūkšnelį arbaparašydami „nežinau“. Vienodai pasiskirstė respondentų nuomonė, kadaktualiausia problema yra narkotinės medžiagos [7%] ir, kad paaugliai yranedrausmingi [7%]. Be to keletas respondentų išskyrė, kad aktualiausiaproblema yra renginių trūkumas [5%]. Likusiuose atsakymuose atsakiusiejipasiskirstė vienodai: valkatavimas [2%], trūksta darbo vietų [2%],nusikaltimai [2%]. [pic] 2 pav. Tarnybos, sprendžiančios paauglių problemas
2 pav. – tai gauti rezultatai į klausimą: „Ar galite nurodytitarnybą besirūpinančia šia problema?“ Šiuo klausimu buvo siekiamaišsiaiškinti, ar respondentams pakanka informacijos, apie tai kas turėtųspręsti paauglių problemas. Čia respondentų atsakymai buvo labai panašūs,net 79 procentai nurodė, kad jie negali nurodyti tokios tarnybos ir tik 21procentas atsakiusiųjų nurodė „taip“. Visi respondentai atsakę taip nurodė,kad ta tarnyba yra seniūnija ir, kad tik ši įstaiga privalo spręstipaauglių aktualiausias problemas.
[pic] 3 pav. Bendruomenės narių įtraukimas sprendžiant paaugliųproblemas.
3 pav. parodyti rezultatai yra vienareikšmiški. Visi respondentaiį klausimą: “Ar Jūs arba kas nors iš jūsų šeimos narių dalyvavo ardalyvauja sprendžiant šią problemą?“ 100 procentų nurodė, kad niekas iš jųar jų šeimos narių niekada nedalyvavo ir nedalyvauja veikloje, siekiantišspręsti paauglių problemas.
3.2. Bendruomenės poreikių tyrimo analizė
Atliktas tyrimas ir gauti jo rezultatai parodo, kad aktualiausiapaauglių problema yra užimtumas, taip atrodo Melnragės bendruomenėsnariams, kuri buvo pasirinkta kaip atspindys esančioms bendruomenėmsLietuvoje. Be to atsakymuose buvo išskirtos ir mažesnės užimtumosudedamosios dalys: darbo neturėjimas, renginių nebuvimas, neturėjimas kurpraleisti laisvalaikį ir t.t. Išskiriamos tos problemos, kurias ir sukelianeužimtumas, tai: valkatavimas, nusikaltimai, narkotinių medžiagųvartojimas. Visi šie atsakymai dar kartą patvirtiną jau minėtus dalykus,kad užimtumo nebuvimas skatina amoralų ir asocialų elgesį, kuris be to darpasižymi ir nedrausmingumu [respondentų atsakymai]. Visi šie rezultatainėra tikrasis nepilnamečių neužimtumo problemos atspindys vienoje ar kitojevisuomenėje, bet jis parodo bendrą padėtį, esančią bendruomenėje,leidžiančią manyti, kad tokios problemos egzistuoja ir jas būtina spręsti. Padėtį apsunkina ir tai, kad dauguma apklaustųjų nežino, kasturėtų teikti pagalbą ir spręsti paauglių problemas. Tik labai maža dalisnurodė, kad šią problemą turėtų spręsti seniūnija, kaipo institucija,privalanti rūpintis viskuo, kas vyksta jai priklausančioje bendruomenėje.Tai rodo, kad bendruomenės nariams trūksta informacijos. Atsakymai
išryškina ir tai, kad bendruomenės nariai nejaučia tarpusavio bendrumo iryra susirūpinę tik savo reikalais. Šį abejingumą iškelia atsakymai į 14klausimą, kur nei vienas respondentas nenurodė, kad būtų kada nors sprendęsšią problemą, to nedarė ir jo šeimos nariai. Tokia padėtis vyraujadaugelyje bendruomenių, nes visur vyrauja įsitikinimas ir mąstymas, kadproblema yra puikiai suvokiama,bet niekas nenori nieko daryti, kad problemanepasikartotų ir būtų išspręsta. Žinoma, bendruomenės galimybiųišnaudojimas sprendžiant problemas nėra neįmanomas, bet tam jos nariai turijausti tarpusavio supratimą, pasitikėjimą vieni kitais. Išvados• Paauglystė – tai vienas iš žmogaus raidos etapų, kurį turime įveikti kiekvienas iš mūsų. Šiame etape yra susiduriama su įvairiomis problemomis. Pirmiausia – tai su pačia raida susijusios problemos: fizinės, psichologinės [idealizmas, egocentrizmas,tapatumas]. • Paauglystės etapui yra labai svarbūs santykiai su aplinka, nes išjos yra imamasi patirties ir išmokstama socialinių vaidmenų. Pirmiausia tai santykiai su tėvais, kurie įtakoja santykius su kitais, nes čia formuojasi reakcijos į santykius su kitas. Kitas labai svarbus aplinkos veiksnys – tai bendraamžiai, su kuriai paauglys praleidžia daugiausiai laiko ir semiasi patirties kaip reikia bendrauti su priešinga lytimi, išmokstama draugystės, lengviau įveikiamos brendimo problemos. Santykiai su visuomene yra svarbūs tuo, kad siūlo paaugliui vertybių ir normų sistemą, kurios priėmimas ir supratimas yra naudingas tolimesnei raidai. • Paauglių neužimtumas yra viena iš aktualiausių socialinių problemų, nes paaugliai turi labai daug laisvo laiko, kurio metu „neturi ką veikti“, o iš to gali kilti tikimybė nusiklasti. • Laisvalaikis tai ne vien laisvas laikas po pamokų, bet tai kažko prasmingo veikimas, ir jis yra labai svarbus besiugdančiai paauglio asmenybei, jo savirealizacijai, ir net tapatumo pasiekimui. • Bendruomenė – tai visa artimiausia aplinka supanti kiekvieną iš mūsų. Ją sudaro žmonės siejami bendrų interesų. Paaugliui bendruomenė leidžia pasijusti nuo kažko priklausomu, bet tuo pačiu duoda ir laisvę pasirinkti. Taip pat bendruomenėje paauglys mato kokie yra žmonių tarpusavio santykiai, kurių jis taip pat išmoksta. Bendruomenė tai organizacija žmonių, kurių tikslas yra padėti kiekvienam jos nariui ir išugdyti savimi pasitikintį, ryžtingą, paisantį socialinių normų žmogų. • Tyrimas parodė, kad dauguma bendruomenės narių nesirūpina savo nariais ir nebando spręsti jų problemų. Taip yra todėl, kad dauguma žmonių nesijaučia bendruomenės nariais ir nejaučia vienybės su ja. • Analizuojant tyrimo rezultatus matome, kad paauglių aktualiausia problema, bendruomenės nuomone, yra jų neužimtumas, bet nė vienas iš apklaustųjų nėra bandęs tai spręsti ir mano, kad tai ne jų problema.
Literatūros sąrašas
1. Barkauskaitė M., „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ – Vilnius, 2001;
2. Baršauskienė V., Janulevičiūtė B., “Žmogiškieji santykiai” – Kaunas, 2000;
3. Baršauskienė V., Leliūgienė I., “Sociokultūrinis darbas bendruomenėje” – Kaunas “Technologija”, 2001;
4. Grigas R., „Nūdienos pasaulio kultūros ir lietuvių bendruomeniškumo problemos“, „Bendruomeniškumas ir savivalda“ – teminis straipsnių rinkinys, parengtas pagal 1999 m. spalio 14-15 d. Druskininkuose vykusio seminaro “Bendruomeniškumas ir savivalda” pranešimus ir diskusijas – Vilnius, 2001;
5. Jenkins J., „Šių laikų dorovinės problemos“, Vilnius – 1997;
6. Jūrienė L., Nepilnamečių nusikalstamumo būklė“, „Lietuvos šeima“ – Mokslinės – praktinės konferencijos „Lietuvos šeima: tradicijos ir ateitis“, įvykusios Vilniuje, 1994m., spalio 25-26 d., medžiaga. – Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1994-1995;
7. Karalius A. „Bendruomeniškumo formos ir jų pamatai“, „Bendruomeniškumas ir savivalda“ – teminis straipsnių rinkinys, parengtas pagal 1999 m. spalio 14-15 d. Druskininkuose vykusio seminaro “Bendruomeniškumas ir savivalda” pranešimus ir diskusijas – Vilnius, 2001;
8. Kvieskienė G., Mockevičienė D., „Socialinio pedagogo ABC“ – Vilnius, 2002;
9. Leliūgienė I., “Žmogus ir socialinė aplinka” – Kaunas “Technologija”
10. Navaitis G. „Psichologinė parama paaugliui“ – Vilnius, 2001;
11. Piliponytė, J., „Nepilnametis: žmogus kuriam reikalinga kryptis“ – 1999, http://www.sociumas.lt/Lit/Nr3/nepilnameciai.asp;
12. Sutton C., „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“ Vilnius, 1999;
13. Žukauskienė R., „Raidos psichologija“ – Vilnius, 1996;
Priedai [pic]