Žmogus budistinėje sampratoje

Turinys

Įvadas 2p.
I. Žmogus budistinėje sampratoje 3p.
II. Kančia, kaltė ir atsakomybė 4p.
III. Gyvenimo ir praktikavimo esmė bei prasmė 8p.

Išvados 11p.

Literatūros sąrašas 13p.

Įvadas

Kas yra žmogus, kokia jo prigimtis ir esmė? Iš kur jis atsirado? Kokia jo gyvenimo prasmė? Šie kritiniai klausimai jaudina nemažą dalį žmonių, neišsprendžiamos egzistencinės problemos tampa jų mąstymo ašimi ir kartu – jų tragedija. Tuomet, kai individas neberanda kuo pasiremti savo vidiniame pasaulyje, apniktas karštligiško troškimo surasti gyvenimo prasmę, kamuojamas neurotiškų baimių, tvirtesnio pagrindo po kojomis jis ima ieškoti išoriniame – mokslo, meno ar, laabai dažnai – religijų pasaulyje. Religija tampa tuo pagrindu, kurio trūksta silpnam, suglumintam, kenčiančiam. Ji pateikia atsakymus į egzistencinius klausimus, nurodo kelią ir duoda “žemėlapius”, padėsiančius juo eiti. Tokia religijos samprata artimiausia mums, vakariečiams. Vakarų pasaulyje dominuoja krikščionybė – religija, kuriai tinka aukščiau išvardintos charakteristikos, tačiau į šį pasaulį ateina naujos, religijomis įvardinamos, tačiau visai kitokios filosofinės sistemos, kurios ne tik pateikia kitus atsakymus į egzistencinius klausimus, bet kai kur ir visiškai atsisako juos pateikti.

Šiame rašto darbe bus stengiamasi atskleisti Vakaruose jau žinomo ir gana plačiai prraktikuojamo Tibeto budizmo pateikiamą žmogaus ir jo vietos gyvenime sampratą. Ši žmogaus tapatybės ir egzistencinės prasmės tema yra ypač aktuali jaunam, idealų ir polėkių dar kupinam individui, kuris ieško savo, o gal tik tariamai savo, kelių į pažinimą, supratimą ir visa pe

ersmelkiantį žinojimą. Savo ieškojimuose jis neišvengiamai susiduria su daugybe jau sukonstruotų ar išsirutuliojusių sistemų, kurias analizuodamas randa kažką priimtino, o kai ką – visiškai atmestino. Vakariečiui visiškai svetimos gyvenimo filosofijos pažinimas reikalauja kaip galima labiau atsiriboti nuo subjektyvių išankstinių nusistatymų. Tad suvokiant, jog socializacijos procesas, vykęs vakarietiškoje katalikiškoje aplinkoje, atima galimybę visiškai neutraliai ir objektyviai kalbėti apie šiai socialinei aplinkai svetimą budizmo pasaulį, šiame darbe jis sąmoningai priešpriešinamas katalikiškai sampratai, atskleidžiant tai, kaip šiose gyvenimo filosofijose yra traktuojamas žmogus, kaip jis jaučiasi šių sistemų sąlygojamuose pasauliuose.

I Žmogus budistinėje sampratoje.

Tibeto budizmas į Europą kaip rimtas mokymas, o ne egzotiška religija atkeliavo pakankamai neseniai, šio amžiaus antrojoje pusėje. Iki šiol dar nespėta sukurti aiškių ir visiems suprantamų terminų bei sąvokų, apibrėžiančių budizmo esmę irr turinį. Vakarų europiečiai, pripratę prie loginių konstrukcijų, reiškinių konceptualizavimo ir aiškių definicijų, kalbėdami apie budizmą susiduria su sąvokų problema. Tai lemia skirtingi krikščionybės ir budizmo tėvynėse vartojami kalbiniai kodai. Pasak budistų, mūsuose vartojami kai kurie filosofiniai ir ypač teologiniai terminai čia nelabai tinka, kadangi jie vartojami kalbant apie religiją ar filosofiją, kuo budizmas iš esmės nėra. Tibeto budizmo Deimantinio kelio Karma kagyu linijos atstovai vakariečiai budizmą labiau linkę vadinti mokymais. Kodėl, pasak jų budizmas nėra religija ir kaip tie ar

rgumentai kreipia žmogaus santykį su šia, kaip galbūt galima ją vadinti, gyvenimo filosofija?

Kitaip nei kitose tradicinėse religijose, budizme nėra dievo ar dievų sampratos. Buda nebuvo joks pranašas ar Dievo pasiuntinys, įsikūnijęs Viešpats ar jo sūnus. Nepaisant to, jog jo asmenį, lygiai kaip Jėzų Kristų, yra apipynusios legendos, pats budizmo mokymas teigia jį buvus tiesiog žmogumi, tik – ypatingu. Pasak mokymų, Buda gimė prieš 2580 metų karališkoje šeimoje. Gimus sūnui, trys jogai tėvams išpranašavo: “berniukas yra ypatingas. Jei nesusidurs su pasaulio kančiomis, kaip stiprus valdovas užkariaus visas kaimynines karalystes ir išpildys jūsų troškimus. Bet jei įžvelgs nelaimę, persmelkiančią bet kurią sąlygotą būseną, visko išsižadės ir pasidalins su pasauliu savo prašvitusia sąmone.” Taigi net pasak tokios, galima sakyti, legendos, Buda nėra ir nebuvo tolima šventa dievybė, jis tebuvo žmogus, kaip kiekvienas mūsų. Jo ypatingumas glūdi tik tame, jog jis pasiekė prašvitimą – būseną, kai protas savo skleidimuisi nebesutinka jokių išorinių ir vidinių kliūčių, jis “viską pažįsta ir tampa viskuo”, kitaip sakant suvokiama pati proto prigimtis, išsilaisvinant iš žemiškų stereotipų ir koncepcijų (pvz., laiko, erdvės ir pan.). Todėl jis tapo mokytoju, siekdamas padėti kitiems patirti tai, ką pats patyrė.

Taigi santykis tarp Budos ir žmogaus yra visiškai kitoks nei tarp krikščioniško Dievo ir jo tarno (!). Budistinėje žmogaus sa
ampratoje nėra vietos baudžiančiam ir už kiekvieną prasižengimą grasinančiam Dievui. Budistui Buda yra mokytojas, draugas, patarėjas. Krikščionybėje Dievas yra žmogaus kūrėjas ir tuo pačiu tarsi šeimininkas, kuriam jis privalo lenktis ir tarnauti. Budistinės žmogaus sampratos kertinis akmuo kaip priešprieša žmogui krikščioniškoje sampratoje yra pačio žmogaus prigimtis ir esmė. Krikščionybė teigia, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo paties pavyzdį, kitaip sakant žmogus yra Dievo atspindys. Tikrovė, t.y. Dievas, yra anapus žmogaus. Dieviškasis pasaulis yra anapusinis pasaulis. Tuo tarpu budizmas žmogų bei kitas gyvas būtybes suvokia kaip visa apimantį ir visur esantį protą. Būtent toks protas yra tikroji žmogaus esmė. Visa kita: materialus pasaulis, žmogaus kūnas, jo mintys ir emocijos yra laikinos, sąlygotos formos. Krikščioniška dvasios sąvoka taip pat traktuojama kaip amžinybės įsikūnijimas, priešstata laikinam kūnui, tačiau ji nėra dieviško pasaulio dalis ir gali patekti į dieviškąjį pasaulį po mirties, jei gyvena pagal tam tikras taisykles. Taigi persikėlimas į dievišką plotmę yra persikėlimas į kažką išorinio, kas nėra žmogaus dalis ar jo esmė. Tuo tarpu budizmas žmogų traktuoja kaip vienumą, visa persmelkiančio proto dalelę, kuri tuo pačiu jau pati savyje yra tas protas. Prašvitimas yra būtent ta būsena, kai žmogus atsikrato laikinų ir trukdančių dalykų, įsiveržia į savo protą ir suvokia jį. Šią sampratą įvedus į krikščionišką lo
ogiką, žmogus, būdamas Dievo dalimi pats iš savęs būtų Dievas, iš atskirybės jis taptų bendrybe. Jam netektų tapatintis su juo. Žmogus tiesiog būtų Dievas, kaip ir visos kitos gyvos būtybės. Taigi čia nebelieka jokio anapusinio pasaulio, jokio “prarastojo rojaus”, į kurį reikia grįžti, kad išsivaduotum iš kančių. Žmogus nėra išstumtas, jam nereikia kažkur grįžti, o tik atsigręžti į patį save, suvokti patį save, t.y. pažinti savo esmę.

Apie tai kalba ir visų gyvų būtybių lygybės dėsnis. “Visos gyvos būtybės turi Budos prigimtį, nesvarbu, žino jos tai, ar ne”, tai viena iš kertinių budizmo tiesų. Tai reiškia, kad kiekvienas gyvas padaras šioje žemėje turi galimybę pasiekti Budos būseną – prašvitimą. Jei krikščionybėje žmogus yra Dievo atspindys, tai budizme Buda yra kiekvienos būtybės proto atspindys, t.y. save realizavęs protas.

II Kančia, kaltė ir atsakomybė

Panagrinėję žmogaus prigimtį budizmo ir krikščionybės požiūriu, galėtume pereiti prie to, kaip individas jaučiasi kiekvienoje iš šių konkrečių pasaulėžiūrų.

Pirmasis aspektas – kančia, kaip žmogaus fizinės ir psichinės būklės charakteristika.

Kritiniai žmogaus gyvenimo momentai – gimimas ir mirtis – susiję su kančia. Ji lydi žmogų visą jo gyvenimą. Nuo to, kaip jis reaguoja į kančią, nemaža dalimi priklauso žmogaus gyvenimo kokybė. Koks žmogaus ir kančios santykis krikščioniškoje ir budistinėje sampratose?

Krikščionių religijoje ir ypač – praktikoje – dominuoja kančios kultas. Kančia yra neišvengiama bausmė, kartu tai yra teigiamybė – grožis, taurumas, vertė ar net aukščiausias palaiminimas. Adomas ir Ieva, pasak krikščioniškos mitologijos, buvo už bausmę išvaryti iš rojaus, pasmerkti žemiškoms kančioms, kurios lydės ne tik juos, bet ir jų ainius. Tad kančia – tai bausmė, kurią reikia kantriai iškęsti, kad išsivaduotum iš jos mirdamas. Šią bausmę paskyrė Dievas. Egzistuoja ir kiek kita krikščioniška kančios samprata: kančia – tai išbandymas, kurį reikia išlaikyti. Jei pagundos ar grėsmės akivaizdoje išduodamas tikėjimas, žmogus vėliau sulaukia dar baisesnių – pragaro kančių. Taigi kančia tai priskirtas atpildas arba išbandymas. Ir vienu, ir kitu atveju žmogus privalo nuolankiai jį priimti. Kančia – tai ir palaiminimas, nes kuo daugiau žmogus kenčia, tuo geriau atperkamos jo nuodėmės, tuo labiau jis priartėja prie rojaus, dangiškojo gyvenimo.

Jėzaus Kristaus ganytojiškas vaidmuo taip pat visų pirma siejamas su kančia: jis kentėjo ir mirė, jog atpirktų pasaulio nuodėmes. Vienuoliai asketai savanoriškai prisiima kančią, jog kentėtų taip, kaip kentėjo Išganytojas; dauguma bažnyčios šventaisiais paskelbtų žmonių taip pat mirė kankinio mirtimi. Taigi prisilietimas prie kančios krikščioniškame pasaulyje yra prisilietimas prie dieviškumo.

Budistinėje pasaulio sampratoje taip pat akcentuojamas kančios – duhkha – momentas. Tačiau žmogaus sąlytis su juo grindžiamas kuo kitu.

Buda savo mokiniams atskleidė keturias tiesas , kalbančias apie kentėjimą. Jos teigia:
1. Yra kančia.
2. Yra kančios priežastis.
3. Yra kentėjimo pabaiga.
4. Yra kelias vedantis, į kančių pabaigą.

Budizmo mokymuose galime aptikti tam tikrus atitikmenis krikščioniškajam rojui ir pragarui. Tai – samsara ir devačenas. Kol žmogus gyvena riboto proto pasaulyje, nepasiekęs prašvitimo, visiško išsilaisvinimo būklės, jis yra samsaros būsenoje. Tačiau samsara nėra anapusinis pragaras, į kurį patenkama nusidėjus žemiškame gyvenime. Tai – proto būsena, kurią žmogus pats susikuria. Būtent tai ir reiškia teiginys – “yra kančia”. Neprašvitęs protas yra temdomas prisirišimų, sukeliančių skausmą ir kentėjimą. Kančia nėra “nuleidžiama” iš viršaus, nėra bausmė ir nėra atpirkimas. Kančia sąlygota pačio žmogaus kuriamų vaizdinių. Budizme kančia – tik iliuzinio pasaulio produktas, tad ji pati tėra iliuzija. Tad kančios priežastis yra samsara, neprašvitusio proto būsena, kuri pati iš savęs ir yra tikroji kančia.

Yra išskiriamos trys kančios formos :
1) visa persmelkiantis skausmas;
2) kintamumo skausmas;
3) skausmo skausmas.

Visa persmelkiantis skausmas apima bet kokį diskomfortą, atsiskyrimo, vienatvės kančią. Ši skausmo rūšis yra neišvengiama, kol žmogus turi bent menkiausių prisirišimų. Pajautimas, jog jis nekontroliuoja savo gyvenimo, sukelia pertraukiamumo, nesaugumo, diskomforto jausmus, o tai savo ruožtu sąlygoja baimės, tuo pačiu – skausmo atsiradimą. Kol individas yra prisirišęs prie savo ego, laikosi įsikibęs savo žemiškojo gyvenimo, kol jį galima sužeisti tiek iš vidaus, tiek iš išorės, visas jo gyvenimas yra persmelktas skausmo. Tačiau net ir tokiame gyvenime egzistuoja laimės, ekstazės momentai, kuomet žmogus pasijaučia laisvas, išsivadavęs nuo negandų. Visgi atsitinka kas nors – sugriaunamas pasitikėjimas ar miršta brangus žmogus – ir kančia sugrįžta, padidinta kontrasto buvusiai laimei. Žmogus pasijaučia nešąs sunkią kančios naštą, nuo kurios neįmanoma išsivaduoti: kančios ir laimės momentai nuolat keičia vienas kitą, tai – kintamumo skausmas.

Galiausiai egzistuoja skausmo skausmas. Žmogus skuba išsilaisvinti nuo kančios, pabėgti nuo jos ar ją sunaikinti, taip sukeldamas sau dar daugiau neigiamų išgyvenimų. Išsiskyręs su mylimuoju ar mylimąja jis ar ji savo skausmą skandina vyno taurėje. Pajutęs, jog tai tampa įpročiu, patiria skausmą suvokdamas, jog elgiasi priešingai savo moralinėms normoms. Tuomet siekdamas pabėgti nuo pagundų, jis ima vengti viešų susibūrimų ir užsidaro vienumoje. Retai susitikdamas su draugais, trokšta pasidalinti vienatvėje susikaupusiomis niūriomis mintimis, taip ilgainiui tapdamas našta tiems, kurie stengiasi jį suprasti. Galiausiai buvę draugai nuo jo nusigręžia ir jis lieka vienišas. Taip vienas skausmas generuoja kitą, priešinimasis jam sukelia dar didesnę kančią ir žmogus ima suktis uždarame rate, iš kurio, rodos, nėra išsigelbėjimo.

Krikščionybė kenčiančiam žmogui pasiūlo išsigelbėjimo kelią. Žmogus randa nusiraminimą Dievuje, kuris visus mato ir užjaučia, kurio taisyklėmis sekdamas, jis užsitikrina ramybę po mirties. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu teikia jam išsigelbėjimo viltį, tad krikščionybė yra vilties religija.

Budizmas tuo tarpu nežada nieko panašaus. Jis konstatuoja faktą – yra kančia. Žmogus ją pats sau susikuria. Ergo, jis pats turi iš jos išsivaduoti. Neegzistuoja pomirtinis gyvenimas, rojus, kurį užsitarnavus nebeteks kentėti. Prašvitimo nepasiekęs protas vėl ir vėl atgimsta materialiame pasaulyje, kupiname kančios. Išsivaduoti nuo jos reiškia išsivaduoti iš savo žmogiškosios tapatybės, to, kas riboja protą. Taigi kentėjimo pabaiga yra pačiame žmoguje kaip proto personifikacijoje. Niekuomet neateis momentas, kai būsi išvaduotas, persikelsi į kitą pasaulį. Vienintelis kelias yra dirbti su pačiu savimi, su savo protu, surasti rojų pačiame savyje. Būtent tai ir yra devačenas, prašvitusio proto būsena. Čia ir glūdi trečiosios tiesos esmė – yra kančios pabaiga.

Tam tikra prasme čia nagrinėjamos filosofinės sistemos yra panašios. Tiek krikščionybė, tiek budizmas įpareigoja, vienu atveju akcentuodamas pareigą, kitu – atsakomybę. Abiejose sistemose siekiantis laimės ir išsivadavimo nuo kančios žmogus pats turi dirbti su savimi: elgtis pagal dešimt Dievo įsakymų arba, kitu atveju – siekti prisirišimų atsikratymo, proto išlaisvinimo. Abiem atvejais tinka ketvirtasis Budos teiginys: “Yra kelias, vedantis į kančių pabaigą”. Krikščionybė tą kelią suvokia kaip dorą ir moralų gyvenimą, visais savo veiksmais tarnaujant Dievui (vaikščiojant į bažnyčią, meldžiantis, vengiant nuodėmės ir t.t.). Nuolankiai priėmus sau skirtą dalią, žadamas laimingas pomirtinis gyvenimas: laimė projektuojama į ateitį, vėlgi – anapusinį pasaulį. Tačiau nesilaikant brėžiamo teisingo kelio, žmogus baudžiamas. Taigi atsakomybė už savo veiksmus yra atsakomybė prieš gerą, tačiau visa matantį ir baudžiantį Dievą. Krikščionybė apibrėžia, kas yra gera, o kas – bloga, nebelieka vietos savarankiškam individo sprendimui, kokiu būdu siekti laimės. Todėl santykiai tarp Dievo ir žmogaus yra paternalistiniai, ugdantys net kiek infantiliško pobūdžio pareigos ir atsakomybės jausmus: nedarau kažko, nes pasakyta, jog tai yra blogis ir jei neklausysiu, būsiu nubaustas. Tai, žinoma, be galo suprimityvinta formuluotė, bet didele dalimi atspindinti tą liniją, kurios laikosi statistinis praktikuojantis krikščionis.

Budizme atmetamas kentėjimas žemėje dėl gyvenimo rojuje. Svarbu laimingai gyventi čia ir dabar, todėl tiesa “yra kelias vedantis į kančių pabaigą” kalba apie viršlaikių priemonių panaudojimą, padedantį išvengti skausmo jau šiame, žemiškame gyvenime. Keliai vedantys į iš samsaros yra įvairūs (pvz., Mažasis kelias – Hinajana, Didysis kelias – Mahajana, Deimantinis kelias – Vadžrajana), kiekvienas siūlantis konkrečius metodus, tad praktikuojantis turi pats pasirinkti sau tinkamiausią.Tačiau praktikuoti, ar ne, naudoti tuos metodus, ar ne, priklauso nuo paties individo. Pavyzdžiui meditacija, tai ne periodiškas sekmadieninis bažnyčios lankymas, kuris katalikų suvokiamas kaip pareiga, nors dažnam – maloni pareiga. Šia prasme pareiga budizme nėra akcentuojama. Žmogus šiuo atžvilgiu yra laisvas. Nors tai nereiškia, jog jis nėra atsakingas. Tačiau jei krikščionis yra atsakingas tiek prieš save, tiek prieš savo kūrėją, budisto atsakomybė nukreipta tik į patį save, kadangi jokia aukštesnė teisianti ar vertinanti instancija neegzistuoja. Ir krikščionio, ir budisto atsakomybė orientuota į savo veiksmų rezultato numatymą. Krikščionis neteisingų veiksmų rezultatą mato pragaro pavidalu, todėl jis jaučia atsakomybę už savo veiksmus. Budistas tuo tarpu suvokia priežasties ir pasekmės, kitaip – karmos dėsnį, tad jis taip pat jaučiasi atsakingas.

Iš vienos pusės ir budisto, ir krikščionio jaučiama atsakomybė – tik į gera: kiekviena jų teikia gėrį pasauliui tuo, jog mažiau atliekama kenkiančių veiksmų. Kitas klausimas, kaip jaučiasi kiekvieną šių atsakomybės formų suvokiančių žmonių.

Dualistinė krikščionio jaučiama atsakomybė (prieš Dievą ir prieš save) sąlygoja kaltės jausmo atsiradimą. Šalia sąžinės graužaties, pragaro baimės, giliai tikintis krikščionis už blogus darbus jaučiasi kaltas prieš gerą ir gailestingą savo Tėvą. Kaltės jausmas lydi net ir dorą krikščionį, jį sukelia jau “gimtoji nuodėmė”, kurios jis pats asmeniškai nepadarė. Visą jo gyvenimą žymi kaltės dėl nuodėmių, jų išpirkimo ir per tai – kančios kelias.

Budizmas kaltę suvokia kaip vieną iš kliudančių emocijų, todėl atsakomybės ir veiksmo seka čia atvirkštinė. Ne kaltė tampa motyvacija ištaisyti savo klaidas, bet veiksmas savo turiniu ir esme turi nesukelti kaltės jausmo. Elgtis taip, kad turėčiau kuo mažiau prisirišimų, neigiamų, kliudančių emocijų – maždaug tokia galėtų būti budisto maksima. Kaltė jau kaip jausmas yra neteisingo veiksmo pasekmė, vadinasi pats kaltės trukdantis pobūdis tampa viena neteisingo elgesio vengimo priežasčių.

III Gyvenimo ir praktikavimo esmė bei prasmė.

Apie gyvenimo bei praktikavimo esmę bei prasmę šiame darbe jau buvo nemažai kalbėta, tiesa – netiesiogiai. Tad čia stengiamasi tik akcentuoti kai kuriuos budistinės vs. krikščioniškos pasaulėžiūros aspektus.

Nei budizmas nei krikščionybė tiesiai neatsako į kai kuriuos egzistencinius klausimus. Į klausimą, “kokia yra gyvenimo prasmė?” tam tikrą supratimą greičiau įgytume iš atsakymų į klausimą: “kas nėra gyvenimo prasmė?”

Kaip jau buvo rašyta pirmame skyriuje, krikščioniškasis požiūris skiria du pasaulius: žemiškąjį ir anapusinį. Pastarasis yra tarsi priešprieša sąvokoms “čia ir dabar”, atskirybė. Vargu ar jį galėtume pavadinti “tikruoju” pasauliu, bet tai yra dieviškasis, aukštesnis pasaulis. Žmogus, gyvenantis čia ir dabar, žemiškąjį gyvenimą pereina tarsi pakopą į anapusinį pasaulį, apsprendžiančią jo gyvenimą pastarajame.Gyvenimas – lyg išbandymas, kuriame kiekvienas parodo, ko esąs vertas.

Žmogus būdamas Dievo kūriniu visgi gimsta jau nusidėjęs. Tad jame gyvi ir gėrio, ir blogio pradai. Todėl žmogaus gyvenimas krikščionybės kontekste yra nuolatinė vidinė gėrio ir blogio kova.

Visa, kas kūniška, yra žemiška. Ir, keista, bet tai, jog žmogaus kūnas yra Dievo kūrinys, nesuteikia jam dieviškumo. Atvirkščiai – kūniški potroškiai ir geiduliai yra tarsi blogio išraiška. Visa, kas tyra, yra nekūniška, nežemiška. Jėzus Kristus – iš “nekalto prasidėjimo”, jo motina Mergelė Marija tuo ir tyra, jog nepatyrusi kūniškos nuodėmės. Tad paprastas žmogus savo žemišku gyvenimu yra nuodėmingas, privalo nuolankiai išgyventi savo žemiškas negandas. Mirtis, tai tarsi išsivadavimas. Išsivadavimas nuo . gyvenimo.

Budizmo išeitinė pozicija yra, jog žmogus savo esme yra visa persmelkiantis protas. Kūniškos formos – tik to proto projekcijos. Kitaip tariant materialusis pasaulis tėra iliuzija, kurią protas pats kuria . Anapusinis pasaulis neegzistuoja, kaip neegzistuoja ir žemiškasis pasaulis. Vienintelė tikrovė yra tas absoliutus protas. Tad žemiškieji dalykai budizme ko gero ir būtų tai, kas “nėra gyvenimo prasmė”. Tačiau kalbant apie gyvenimą, čia turima galvoje būtent žemiškoji būtis, tad prie to ir sustokime.

Budistas siekia išsilaisvinimo iš sąlygotų formų. Atviras klausimas – kiek savitikslis yra pats prašvitimas, tačiau žemiškame gyvenime budistas praktikuoja tam, jog prašvistų ir taip pažintų savo esmę (kam vieno gyvenimo dažniausiai nepakanka). Tuo pačiu jis praktikuoja, jog jau šiame gyvenime išsivaduotų nuo prisirišimų ir trukdančių emocijų sąlygojamos kančios. Kitas aspektas – kokia viso to motyvacija. Paprasčiau visa tai suvokti peržvelgiant budizmo praktikos esmę.

Budistinė praktika – tai ne kas kita, kaip konkrečių metodų, vadinamų mokymais, rinkinys. Viso mokymų yra virš aštuoniasdešimties tūkstančių, juos palaiko ir atstovauja pagrindinės Tibeto budizmo mokyklos, kurių kiekviena dar turi savo linijas.

Deimantinio kelio karma kagyu linijos budistai meditacijų ir kitų specialių pratimų pagalba dirba maždaug tokia kryptimi:
a) žmogus stengiasi išsivaduoti nuo savojo ego, įsisąmonindamas, jog visa, ką daro, daro ne savo, o kitų labui;
b) savo kūną suvokia kaip patikimą įrankį, nukreiptą į pagalbą kenčiantiems;
c) vysto šimtaprocentinį sąmoningumą ir suvokimą kiekvieno veiksmo metu (dingsta visos nesąmoningos reakcijos, žmogus automatiškai bet kokioje situacijoje pasirenka vienintelį teisingą sprendimą, atmesdamas ego ir turėdamas galvoje naudą kitiems).

Taigi priminė motyvacija yra praktikuoti, siekiant tokio išsivystymo, kuris leistų padėti tiems, kurie kenčia. Tuo pačiu, savęs įpareigojimas padėti kitiems yra taip pat veiksminga priemonė, išsivaduojant nuo savojo ego ir prisirišimų, vedančių į sumaištį ir kentėjimą. Taigi tai nėra normatyvinis įsipareigojimas, o sąmoningas veiksmas, siekiant tikslo.

Karmos dėsnis teigia, jog visa turi priežastį ir pasekmę, neigiami veiksmai, lygiai kaip ir teigiami turi savo atoveiksmį. Budistinėje pasaulėžiūroje žmogus gyvena ne vieną kartą, o nuolat atgimsta skirtingais pavidalais kuriuos lemia jo karma. Neprašvitusio proto prisirišimai reflektuojami karmoje. Todėl po mirties, netekęs kūniškos formos protas, siekia vėl prie ko nors prisirišti, taip save kuo geriau realizuodamas. Todėl, primityviai tariant, žmogus turintis tokius prisirišimus, kurie būdingi kiaulei, kitame gyvenime atgims kiaule. Tai ne bausmė už praėjusių gyvenimų klaidas. Tiesiog siekiantis save realizuoti protas, kuris dar sąlygotas prisirišimų, pasirenka sau artimiausią formą. Bet kokiu atveju, kadangi kiekviena būtybė turi Budos prigimtį, ji gali vystytis ir judėti pirmyn prašvitimo link.

Vienas metodų, padedančių eiti išsivadavimo keliu – meditacija. Ji susideda iš:
a) proto nuraminimo;
b) kūrimo fazės (įsivaizduojamoje erdvėje kuriamos konstrukcijos);
c) tirpdymo (konstrukcijų ištirpdymas).

Meditacija kaip metodas moko koncentracijos. Kuriamos figūros simbolizuoja norimas įgauti savybes su kuriomis tapatinamasi, tol kol žmogus jas savyje išlavina. Meditacijos metu susikuriama vidinė erdvė, padedanti kaupti savyje teigiamus įspūdžius, tuo pačiu lavinant gebėjimą suvokti bei pažinti savo paties esmę.

Taigi budistinė praktika nuo krikščioniškosios iš esmės skiriasi tiek savo turiniu, tiek motyvacija. Abi praktikos teikia nusiraminimą ir ugdo vidinę stiprybę, tačiau krikščioniui tai – būdas nuolankiai ir ramiai išgyventi žemiškojo gyvenimo negandas, tuo pačiu padedant kitiems likimo broliams judant anapusinės laimės link, o budistui praktika – instrumentas savo ir aplinkinių žemiškąjį gyvenimą išlaisvinti nuo kančios, žengiant visiško išsilaisvinimo keliu.

Išvados

Šiame darbe nagrinėjamos kiekvienam individui aktualios žmogaus esmės, jo savęs suvokimo, žemiškos būties problemos. Priešpriešinant krikščioniškai pasaulėžiūrai, atskleidžiami Tibeto budizmo Deimantinio kelio karma kagyu mokymų akcentuojami šių klausimų aspektai.

Skirtingai nuo krikščioniškos sampratos, kur žmogus savo esme yra už dieviškojo, jo gyvenimą apsprendžiančio ir vertinančio, pasaulio ribų, budizmas žmogų mato vienovėje su kitomis gyvomis būtybėmis. Tokia saviidentifikacija lemia, jog individas, netraktuodamas supančio pasaulio išoriniu jam savo esme, tam tikra prasme sunaikina įtampą tarp šių dviejų vidinio ir aplinkinio pasaulių, suvokdamas juos kaip vienumą. Tuo būdu žmogus nesijaučia nieko nelemiančia dulkele, atsiranda atsakomybė už savo veiksmus, suvokia, jog asmuo pats kuria savo pasaulį bei pats save valdo.

Atsakomybės jausmą ugdo ir kertiniai budistinės sampratos dėsniai: karmos arba priežasties ir pasekmės dėsnis, visų gyvų būtybių lygybės dėsnis ir pan. Pagrindinė budizmo brėžiama linija yra paremta tuo, jog žmogus, kaip ir kiekviena kita gyva būtybė turi Budos prigimtį, t.y. gali pasiekti Budos būseną – prašvitimą. Budizmo mokymai suteikia jam instrumentus – metodiką, einant šiuo keliu. Vienas svarbiausių dalykų, nulemiančių praktikos sėkmę yra motyvacija, kuri nukreipta į pagalbą kitoms būtybėms. Ši motyvacija jau pati savaime yra disciplinuojanti, pamažu apmaldanti žmogaus ego – pagrindinį prisirišimus skatinantį veiksnį.
Prisirišimai yra pagrindinė žmogaus kančių ir skausmo priežastis. Todėl laimės siekimas budizme yra susietas su darbu su savo paties emocijomis, mintimis bei reakcijomis. Kuo sąmoningiau žmogus reaguos į aplinką, apspręs savo veiksmus kiekvienu momentu, tuo mažiau kliūčių, skausmo ir kančios jis sutiks savo kelyje. Tuo pačiu jis švarins savo karmą, apsprendžiančią, kokia forma žmogus atgims kitame gyvenime.

Taigi žodis raktas budizme, mano manymu, yra atsakomybė. Tai ne atsakomybė už savo pareigas ir ne atsakomybė prieš kažką žmogui išorinio. Tai, jog šioje pasaulėžiūroje nėra Dievo figūros, kuri nustato gyvenimo taisykles ir tolesnį anapusinį gyvenimą lemia, jog žmogus pats jaučiasi atsakingas už tai, ką jis daro, už savo ir kitų laimę.

Nors budizmas nepateikia paaiškinimų nei “absoliučių tiesų” bei siūlo viską išgyventi pačiam ir įsitikinti, kas yra tiesa , jis nepalieka praktikuojančio likimo valiai. Budistas jaučiasi laisvas ir prieš nieką neatsakingas, turįs sunkiai dirbti, kad pasiektų savo trokštamus tikslus, o metodus ir pagalbą jam suteikia mokymai.

Šiuo darbu nebuvo siekiama apspręsti, kuri pasaulėžiūra yra teisinga. Tokio atsakymo pateikti net ir neįmanoma. Pagrindinis tikslas buvo parodyti, kaip šių pasaulėžiūrų traktuojamas žmogus, kaip jis pats save suvokia ir kaip jis jaučiasi praktikuodamas kiekvienos sistemos rėmuose.

Literatūros sąrašas

1. Document management system //http://kagyu.elnet.lt
2. Document management system //http://www.diamondway-buddhism.org
3. Lama Ole Nydahl “Kokie daiktai yra: šiuolaikinis įvadas į budizmą”. – Šiauliai: Trys šviesos, 1997.
4. Naujasis Testamentas.- Sttutgart: Jungtinių Biblijos draugijų leidinys, 1992.
5. Trungpa Chogyam “The Myth of Freedom and the Way of Meditation”.- Shambhala Dragon Editions, Boston & London, 1988.
6.Tulku Urgyen Rinpoche “Repeating the words of the Budha”.-Kathmandu: Rangjung Yeshe Publications, 1992.

Leave a Comment