Moralinio vertinimo kriterijai

TURINYS

Pratarmė.............................

ĮVADAS..........
1. Tyrinėjimų apžvalga...........
2. Darbo tikslai................

I Skyrius. RYŠYS TARP EGOIZMO IR ALTRUIZMO.......
1. Visuomenė – žmogaus altruistinio elgesio pagrindas......
2. Žmogaus prigimtis kaip egoizmo ir altruizmo šaltinis....
3. Egoizmas kaip altruizmo prielaida.....

II Skyrius. EGOIZMO SAMPRATA............
1. Egoizmo apibrėžimai
2. Racionalus ir etinis egoizmas
3. Egoistinis hedonizmas

III Skyrius. HELVECIJUS, T. HOBSAS IR baronas d’HOLBACH APIE EGOIZMĄ...
1. Helvecijaus ir barono d’Holbach požiūris į egoizmą......
2. Hobso požiūris į žmogaus prigimtį................

IV Skyrius. ALTRUIZMAS SAMPRATA...........
1. Altruizmo ištakų ieškant......
2. Altruizmas – dorovės principas.....
3. Altruizmas ir I. Kanto etika......

Išvados.......
Šaltiniai ir literatūra.....

PRATARMĖ

Etika yra teorija apie moralę, kurios pagrindinės sąvokos tokios, kaip gėris, blogis, teisingumas, atspindi ir fiksuoja realius žmonių dorovinius santykius ir iššreiškia istorinius jų poreikius. Būtent moralinė sąmonė nurodo, kaip žmonės privalo elgtis vieni kitų, kolektyvo, visuomenės atžvilgiu, kas privaloma, ir priešingai, ko nedera daryti, kokius savo asmenybės bruožus žmonės privalo ugdyti ar panašiai. Bet verta pastebėti, kad moralinė sąmonė veikia žmonių santykius tik tiek, kiek atskiras individas sugeba įsisavinti jos normas, reikalavimus bei principus. Skirtingos gyvenimo sąlygos, individualūs dvasiniai ypatumai ir kiti veiksniai lemia skirtingą dorovinių normų ir jų principų suvokimą.
Pasak Broniaus Kuzmicko, žmogaus doroviškai reikšmingų poelgių ir elgsenos skalė yrra labai plati (6, 136). Ji apima, pavyzdžiui, nuoširdžiai duodamą labdarą, prigimtinių ir teisinių įstatymų laikymąsi, skatina ginti skriaudžiamųjų teises, protestuoti, prieš mūsų manymu, netinkamus ekonominius ar politinius sprendimus, pastūmėja remti kultūrinę veiklą, palaikyti naudingas visuomeninių organizacijų iniciatyvas (skurstančių šeimų šelpimas, blaivybės ug

gdymas, benamių gyvūnų globa) ir t. t.
Atsižvelgiant į tai, kad žmogus yra mąstanti būtybė, disponuojanti dorovinėmis nuostatomis, jis sugeba vertinti ne tik savo, bet ir kitų žmonių poelgius, gyvenimo būdą, tikslus. Kasdieniniuose santykiuose žmonės įvairiais atvejais jaučia vieni kitiems simpatiją ar antipatiją, draugiškumą ir priešiškumą, pagarbą ar panieką ir pan. Šios patirties pagrindu formuojasi tokie dorovinę reikšmę turintys jausmai, kaip altruistiškumas, draugiškumas, meilė, jautrumas kitiems, ištikimybė, savitarpio pasitikėjimas, pagarba ir kita. Susidaro pastovūs įpročiai, tam tikras dominuojantis jausmiškas nusiteikimas kitų žmonių atžvilgiu, kurie gali išaugti į asmenybės dorovines savybes. Tačiau susiklosčius sudėtingesnėms dorovinėms situacijoms atskiro žmogaus subjektyvus vertinimas gali skirtis nuo vyraujančių normų. Pavyzdžiui, svarstant labai aktualią šiandienai aborto problemą. Tokiais atvejais nesugebėdamas adekvačiai įvertinti susiklosčiusios padėties asmuo vis tik yra liinkęs siekti gėrio sau, taip atskleisdamas savo egoistinę prigimtį.
ĮVADAS

1. Tyrinėjimų apžvalga

Viena iš Lietuvoje prieinamų knygų, kurioje paliečiama egoizmo ir altruizmo tema, yra “Gėrio kontūrai”. Tai antologija, kurios sudarytojas Bronius Kuzmickas. Knygoje spausdinami XX amžiaus pasaulio autorių etikos darbai. Antologijoje spausdinama ir ištrauka, kuria mes rėmėmės rašydamos savo darbą, iš anglų filosofo Alfredo Juingo (Alfred Cyrill Ewing) veikalo “Etika”, kurioje aptariama egoistinio hedonizmo problema.
Rašant apie racionalų ir etinį egoizmą, buvo naudotasi angliška knyga „A Companion to ethics”. Šioje knygoje trumpai ir iš

šsamiai yra išdėstyta egoizmo esmė.
Taip pat, rašydamos darbą, mes rėmėmės Lietuvoje prieinama Alasdairo Makintairo ( Alasdair MacIntyre ) knyga „Trumpa etikos istorija”. Šioje knygoje aptariama dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimto amžiaus. Mums įdomi solidi A. Makintairo T. Hobso ir Ž. Ž. Ruso kritika. Taip pat kalbėdamos apie Ž. Ž. Ruso rėmėmės Jono Balčiaus knyga „Etinės ir pedagoginės Ž. Ž. Ruso pažiūros“ bei paties filosofo rinktiniais raštais.
Dar vienas autorius, kuris savo darbe „The Invention of Autonomy” nemažai dėmesio skyrė egoizmo reikšmei, yra I.B.Schneewind. Būtent jis aptarė du autorius (Helvecijų ir baroną d’Holbach), kurie egoizmą traktavo kaip žmonių laimės šaltinį.
Enciklopedijose „The Encyclopedia of philosophy”, „Routledge Encyclopedia of philosophy” ir Otfried Höffe „Lexikon der Ethik” pateikiamas glaustas egoizmo ir altruizmo aptarimas.
T. Hobso veikalu „Leviatanas, arba bažnytinės ir pilietinės valstybės materija, forma ir valdžia” mes rėmėmės kaip šaltiniu, kuris atskleidžia mums įdomų T. Hobso požiūrį į žmogaus prigimtį. Šiame veikale T. Hobsas teigia, jog svarbiausia žmogaus problema — savęs išsaugojimas. Prigimtinėje būklėje žmonės priešiški vieni kitiems. Paliktas vienas žmogus yra asocialus ir nesaugus. Žmogus, siekdamas išvengti šios būsenos, įkuria valstybę.
Išsamią ir įdomią egoizmo ir altruizmo santykio interpretaciją pateikė Albertas Šveiceris knygoje „Kultūra ir etika“. Jis išskyrė tris būdus, kuriais egoizmas ir altruizmas gali būti susiję, bei trumpai aptarė autorius palaikančius vieną ar
r kitą būdą.
Interneto puslapyje Ethics Updates mes radome daug etinio egoizmo pavyzdžių.
Altruizmo sampratą labai puikiai atskleidė Česlovas Kalenda straipsnyje „Altruizmas“. Šis autorius pastūmėjo giliau panagrinėti vokiečių filosofo Imanuelio Kanto požiūrį į etiką. Šaltiniu pasirinkome I. Kanto „Praktinio proto kritiką“. Įdomiai I. Kanto etiką vertina Džonas Rolsas ( John Rawls ) veikale „Lectures on the History of Moral Philosophy“.

2. Darbo tikslai

Mūsų pasirinkta tema „Moralinio vertinimo kriterijai: egoizmas / altruizmas“ pirmiausia inspiruoja psichologinį tyrimo aspektą, nes sąvokomis altruizmas / egozmas operuoja būtent psichologijos mokslas. Bet mūsų darbo tikslas — pažvelgti į šią problemą iš etinės-filosofinės pusės. Norėtume paminėti ir dar vieną galimą požiūrį į mūsų tiriamus moralinio vertinimo kriterijus, tai būtų ekonominė šio tyrimo objekto interpretacija.
Savo darbe norėtume atskleisti ryšį tarp egoizmo ir altruizmo. Stengsimės išanalizuoti pasirinktų filosofų ( Helvecijaus, T. Hobso, barono d’Holbach, I. Kanto, Ž. Ž. Ruso ) pažiūras į mūsų tiriamą problemą. Mes manome, kad tai yra iškiliausios amenybės, pasisakiusios šiais klausimais.

I. RYŠYS TARP EGOIZMO IR ALTRUIZMO

Pasak Alberto Šveicerio ( ) (17), egzistuoja trys būdai, kuriais galima paaiškinti ryšį tarp egoizmo ir altruizmo:
1. galima manyti, kad tai, kas altruistiška atsiranda visuomenėje, o vėliau altruizmą perima individas;
2. galima teigti, kad egoizmas ir altruizmas visais laikais yra būdingas žmogaus prigimčiai;
3. ir galų gale galima daryti prielaidą, kad tai, kas egoistiška žmogaus sąmonėje gali po truputį pereiti prie to, kas bu

us altruistiška.

Kad būtų galima pereiti nuo egoizmo prie altruizmo ir tokiu būdu logiškai pagrįsti malonumų etiką, epikūrininkai stengėsi prilyginti dvasinį malonumą materialiam. Tačiau minėtas autorius teigia, kad tokiu būdu jie pasiekė tiktai tai, kad etika netapo pesimistiška. Naujaisiais laikais tiek dvasiniai, tiek materialiniai malonumai įeina į vieną bendrą sąvoką – malonumai. Ir čia A. Šveiceris mato paradoksą. Tarp šių malonumo rūšių nėra ryšio. Jis nemano, kad kuris nors vienas malonumas gali tęstis kitame. Kuomet atsižvelgiant į etikos normas apeliuojama į kurią nors rūšį, tai ji ne tik kad nesustiprina kitos, bet greičiau ją pašalina. Dvasiniai malonumai teikia pasitenkinimą patys savaime. Sprendimą etiškai pasielgti žmogus priima arba dėl to, kad tokiu elgesiu tikisi pertvarkyti išorines savo būties sąlygas, arba jis taip elgdamasis jaučiasi laimingas vien jau dėl paties poelgio. Pastaruoju atveju žmogui suteikia laimės tai, kad jis gali būti dorovingas, poelgio naudingumas nėra toks svarbus. Tačiau šis autorius teigia, kad jeigu dvasinis malonumas negali organiškai sietis su materialiu, tai visos pastangos altruizmą pateikti kaip kilnesnį egoizmą yra bevertės.

1. Visuomenė – žmogaus altruistinio elgesio pagrindas

Požiūris, kad altruizmas yra veikimo principas, kurį individas perima iš visuomenės, būdingas Tomui Hobsui ( Thomas Hobbes ), Džonui Lokui ( John Locke ), Helvecijui (Claude Adrien Helvetius ) ir Džeremiui Bentamui ( Jeremy Bentham ).

Anot T. Hobso, atskiri individai turi įgalioti valstybę skatinti juos veikti vardan visos visuomenės. Jis įsitikinęs, kad tiktai tokiu būdu galima pasiekti visuotinį gėrį, kur atskirų individų egoizmas galės reikštis kitaip. Patys žmonės savarankiškai negali apriboti savo egoizmo ir pasiekti gerovės. Taigi jiems nieko daugiau nelieka, kaip išsirinkti kokį nors autoritetą, kuris juos jėga skatins elgtis altruistiškai. Tačiau išorinėmis priemonėmis organizuota visuomenė negali priversti atskirą individą veikti vardan visų gerovės. Taigi ji turi stengtis valdyti individą, paveikti jo intelektą. Į šį dalyką atsižvelgia ir Dž. Lokas. Jis teigia, kad Dievas ir visuomenė drauge verčia individą būti altruistišku, tuo pačiu apeliuodami į jo egoizmą. Jie numatė apdovanojimus už naudingus visuomenei veiksmus ir bausmes už kenkimą jai. Dievas apdovanojimus ir bausmes skiria tokius, kurie gali tęstis amžinai. Tuo tarpu visuomenė veikia dvejopai: ji naudojasi valdžia, kurią jai suteikia įstatymas, ir viešąja nuomone. Kadangi žmogų veikia įvairūs troškimai, jis privalo prisitaikyti prie normų, ginančių bendrą visų gerovę. Skirtumas tarp T. Hobso ir Dž. Loko yra tik tas, kad T. Hobsas individų “prižiūrėtojo” teisę suteikia visuomenei kaip vienetui, o Dž. Lokas šią teisę palieka ne tik visuomenei, bet ir dievui.

Helvecijaus nuomone, etikos negalima primesti individams, visuomenė gali išugdyti dorovingus principus žmoguje. Ji turi naudotis visais būdais, kuriais tik gali, kad trūkumai paveiktų žmogaus egoizmą. Pasak šio autoriaus, dažniausiai ji naudojasi žmogaus troškimu pasiekti šlovę ir pripažinimą. Visuomenės pagyrimas už kokį nors atliktą darbą, daugeliui individų tampa paskata ginti jos interesus. Helvecijus yra įsitikinęs, kad etika kyla iš entuziazmo, kurį žmoguje sužadina visuomenė. Šią poziciją palaiko ir Dž. Bentamas. Pastarasis autorius nesutinka, kad žmogus gali spręsti gėrio ir blogio klausimus. Jis mano, kad iš tikrųjų dorovingas žmogus perima etines normas iš visuomenės ir su didžiausiu noru vadovaujasi jomis. Dž. Bentamui svarbu tiksliai nustatyti, kas yra gera visiems. Kai šis dalykas bus aiškus, tuomet bus galima nustatyti etines normas. Šis autorius teigia, kad ten, kur pasibaigia įstatymo galia, visuomenei nelieka nieko daugiau, kaip tik visą laiką tikinti individą, jog veikdamas dėl kitų gerovės jis daro gera ir sau. Materialinė gerovė yra laikoma dvasinės gerovės pagrindu.

Dž. Bentamo pažiūros yra panašios į jau minėtų autorių koncepcijas. Jis sutinka su jais, kad dorovė kyla ne iš paties žmogaus. Norėdamas paaiškinti altruizmą, jis atima etiškumą iš žmogaus ir perleidžia jį visuomenei. A. Šveicerio žodžiais tariant, šie filosofai žmogų padaro marionete visuomenės rankose.

2. Žmogaus prigimtis kaip egoizmo ir altruizmo šaltinis

Altruizmo aiškinimas kaip kilnesnio egoizmo, atsirandančio veikiant protui arba patiriant visuomenės įtaką, daugelio autorių netenkina. Taip utilitaristai prieina išvados, kad altruizmas kaip ir egoizmas yra būdingas žmogaus prigimčiai. Šią poziciją palaiko Deividas Hiumas ( David Hume ) ir Adamas Smitas ( Adam Smith ).

D. Hiumas aukščiausiu moraliniu principu laiko visuotinę gerovę. Jis mano, kad vertinant veiksmus reikia atsižvelgti į tai, kiek jie pasitarnauja bendram gerovės didinimui. Jo koncepcijoje nėra tokio vertinimo kaip etiškas arba neetiškas. Žmones veikti vardan bendro gėrio skatina betarpiška užuojauta. Pasak D. Hiumo, žmonės ryžtasi veikti, nes jiems būdingas pritarimas kitų laimei ir panieka nelaimėms. Dorovingais mes tampame dėka simpatijos. D. Hiumo nuomone, betarpiška užuojauta jau glūdi žmogaus prigimtyje. Moralinį jausmą labiausiai sužadina žmonių meilė šlovei. Būtent ji leidžia mums pažvelgti į save kitų akimis. D. Hiumas teigia, kad troškimas įgyti kitų pagarbą skatina žmogų būti dorovingu.

A.Smitas taip pat kalba apie simpatiją. Šis autorius pastebi, kad mūsų sugebėjimas užjausti pasireiškia ne tik kaip sielvartavimas dėl kitų nelaimių, bet ir sukelia mintis, panašias į kitų. Mes jaučiame simpatiją arba antipatiją kitų veiksmams bei tuos veiksmus sukeliančiom priežastim. A. Smitas etiką laiko mūsų simpatijų produktu. Jis mano, kad būtent simpatija kitiems ir kitų veiksmams reguliuoja tarpusavio santykius. Taip pat jis yra įsitikinęs, kad simpatijos jausmą žmonėms suteikė Dievas, norėdamas, jog šis jausmas skatintų žmones veikti vardan visų gerovės. Kalbėdamas apie visų tautų gerovę, A. Smitas gerovės pagrindu laiko laisvai pasireiškiantį ir paklūstantį protui egoizmą.

D. Hiumo ir A. Smito nuopelnas yra tas, kad pabrėždami simpatijos reikšmę, jie bando surasti natūralų utilitarizmo pagrindimą. Dabar utilitarizmas tvirtina, kad altruizmas yra ne kas kita, kaip racionalus egoizmo sukilninimas, o visa tai kyla dėl visuomenės poreikio ir žmogaus instinkto.

Kalbant apie egoizmą ir altruizmą etikoje, svarbu paminėti XVIII amžiaus autorių Antonį Kuperį ( Anthony Acheley Cooper ), Shaftesbury grafą. Nors jis ir nesutinka su utilitaristų skelbiamomis pažiūromis, tačiau atvirai pripažįsta, kad etikos turinys vis dėlto yra utilitarinis. Jo nuomone, visoje būtyje egzistuoja harmonija, o pagrindinė žmogaus paskirtis yra savyje tą harmoniją išgyventi. Žmogus yra linkęs į kilnumą, altruizmą iš prigimties. Šis autorius teigia, kad pažinęs harmoniją, žmogus jau nebegalės jos atsisakyti ir tuomet aukos savo gėrį vardan kitų.

3. Egoizmas kaip altruizmo prielaida

Buvo kuriamos ir tokios teorijos, kur iš egoizmo buvo bandoma išvesti altruizmą. Šios teorijos yra psichologinės ir jose yra apeliuojama į žmogaus savęs paaukojimą. Kai kurie šių teorijų kūrėjai teigia, kad altruizmas gimsta tada, kai žmogus, gerai žinodamas savo interesus, pastoviai juos bando derinti su aplinkinių interesais. Visuomenės gerovė čia priklauso nuo jos narių dorovingumo, o žmogus savo gerbūvį pasiekti gali daug greičiau, jeigu pati visuomenė bus dorovinga. Tačiau iš to neišplaukia, kad individas tampa dorovingesniu, geriau pažindamas savo interesus. Individas neišnaudoja visuomenės vardan savo gerovės ta prasme, kad savo dorovingu elgesiu stiprina jos gerbūvį. Žmogus, kuris vadovaujasi tik savo egoizmu, veiks tik vardan savęs, tuo tarpu žmogus, kuriam būdingas kitokio tipo egoizmas, aukosis nematydamas sau naudos, bet padėdamas visuomenei. Taigi, gerai pažindamas savo egoizmą, žmogus sugebės jį paversti altruizmu.

II. EGOIZMO SAMPRATA

1. Egoizmo apibrėžimai

Asmeninis etinis egoizmas
— “Aš elgsiuosi atsižvelgdamas tik į savo asmeninius interesus, o visi kiti gali daryti ką tik jie nori.”
Individualus etinis egoizmas
— “Kiekvienas turi elgtis atsižvelgdamas į mano interesus.”
Universalus etinis egoizmas
— “Kiekvienas individas turi elgtis atsižvelgdamas į savo interesus.”

Terminas „egoizmas” moderniojoje moralės filosofijoje atsirado kaip pagrindinis etinės teorijos, struktūriškai artimos utilitarizmui, terminas. Henris Sidvikas (Henry Sidgwick ) apibūdina egoizmą kaip etinę teoriją, panašią į utilitarizmą: utilitaristai teigia, kad kiekvienos pasaulio būtybės gerovę reikia padaryti maksimalią; egoistai teigia, jog reikia rūpintis tik savo paties gerove. H. Sidvikas pasirinkimą tarp egoizmo ir utilitarizmo laikė viena pagrindinių moralinės filosofijos problemų. Savo veikale “The Methods of Ethics” (1874) H. Sidvikas teigia, jog gėris yra identiškas malonumui (hedonizmas) ir pabrėžia, jog vienintelė egoizmo forma, verta svarstymo, yra hedonistinis egoizmas (egoistinis hedonizmas).
Egoistai teigia, jog žmogus yra savanaudiškas iš prigimties. Tai yra etinis egoizmas, kurį reikia skirti nuo psichologinio egoizmo. Terminas „psichologinis egoizmas” priskiriamas prie empirinių hipotezių apie žmogaus motyvacijas. Psichologinis egoizmas teigia, jog žmogus iš prigimties yra savanaudis, tačiau čia yra diskutuojama apie tai, ar žmogus gali apriboti savo prigimtį, ar ne. Terminas „etinis egoizmas” naudojamas siekiant pabrėžti normatyvinį statusą. Etinis egoizmas teigia, jog žmogui ir priklauso būti savanaudžiu, žmogaus prigimtis yra tokia ir tai yra teisinga. Tiktai nepaisydamas kito tu gali išskleisti savo prigimtines potencijas. Etinis egoizmas pritaria elgesiui, kuris gali būti naudingas ir kitam, mat dažnai geriausias būdas pasiekti gerovę yra užmegzti bendradarbiavimo santykius. Tačiau egoistas nepritaria altruistiniam tokio bendradarbiavimo pagrindimui: altruistas yra pasiryžęs dėl kitų aukoti savo paties gerovę, tuo tarpu kai egoistas tvirtina, jog kiekvieno pagrindinis tikslas turi būti tik jo paties gerovė.

2. Racionalus ir etinis egoizmas

Yra dvi egoizmo rūšys, traktuojamos kaip praktinis idealas (9). Dažniausiai jos vadinamos racionaliu ir etiniu egoizmu. Autoriai, kurie pritaria šioms pažiūroms, teigia, kad kiekvienas žmogus, siekiantis aukščiausiojo gėrio sau, turi vadovautis protu ir moralės principais. Abu šie idealai turi silpnąją ir stipresnę savo poziciją. Stiprioji teigia, kad siekti aukščiausiojo gėrio sau visuomet yra protinga, tačiau neprotinga ir neteisinga taip nesielgti. Silpnesnioji pozicija išreiškia tai, kad siekti aukščiausiojo gėrio sau visuomet yra protinga ir teisinga, bet nebūtinai taip nesielgti yra neprotinga ir neteisinga.
Egzistuoja prielaida, kad racionalus egoizmas išreiškia ir etinį egoizmą. Ši prielaida yra etinis racionalizmas, kuris teigia, kad jeigu moralinis reikalavimas ar patarimas yra priimtinas arba prasmingas, laikytis jo reikia tik vadovaujantis protu. T. Hobsas kalba ir apie racionalų egoizmą, ir etinį racionalizmą. Jis taria, kad Dievo karalystę galima laimėti jėga, bet būtų blogiau, jeigu būtų galima laimėti neteisinga jėga; argi būtų neprotinga ją laimėti, jeigu dėl to niekas nenukentėtų; jeigu tai nebūtų neprotinga, tai šitai nebūtų ir neteisinga, nes kitaip teisingumas nepritartų gėriui. Taigi jeigu priimsime ne tokią radikalią etinio racionalizmo versiją, kuri teigia, kad moraliniai reikalavimai gali būti priimti, jei jų bus laikomasi vadovaujantis protu, ir jeigu sutiksim su silpnesne racionalaus egoizmo versija, teigiančia, kad elgimasis tam tikru būdu atitinka protą, ir jei elgdamasis tokiu būdu žmogus siekia aukščiausiojo gėrio sau, tai tada mes turėsime priimti ir silpnesnę etinio egoizmo versiją, kuri siūlo, kad moralinius reikalavimus galima priimti tuomet, jei jų laikydamasis žmogus sieks aukščiausio gėrio sau.

Etinis egoizmas yra priešingas doktrinai, kuri yra vadinama “etinis konfliktų sprendimas”. Ši doktrina teigia, kad moraliniai reikalavimai turi sugebėti autoritetingai reguliuoti tarpasmeninius interesų konfliktus. Doktrina yra laikoma bešališka arba universalia etikoje. Pavyzdys, atitinkantis šią doktriną, galėtų būti toks: ar aš moraliai neteisingai pasielgčiau, jeigu nužudyčiau savo senelį tam, kad jis nepakeistų savo testamento? Tariant, kad jo nužudymas atitinka mano interesus, bet nuostolingas seneliui, tuo tarpu kai jo nužudymas yra nuostolingas man, bet atitinka senelio interesus, pritaikius etinį konfliktų sprendimą, turėtų atsirasti moraliniai nurodymai, kaip tą konfliktą išspręsti. Bet etinis egoizmas čia negali būti taikomas, nes jis nesinaudoja autoritetiniu tarpasmeninių santykių reguliavimu, mat toks reguliavimas reikalauja moralinių poelgių, kurie kartais neatitinka asmens interesų, o tai, kas atitinka interesus, kartais būna uždrausta. Taigi etinis egoizmas yra nesuderinamas su šia doktrina.

Daugumai žmonių nėra keblumų pasirinkti tarp etinio egoizmo ir etinio konfliktų sprendimo. Dauguma atmeta etinį egoizmą. Tačiau toks pasirinkimas sąlygoja etinio racionalizmo arba racionalaus egoizmo atmetimą, o šis pasirinkimas yra ne toks jau lengvas. Kai kurie utilitaristai palaikė etinį konfliktų sprendimą, etinį racionalizmą ir racionalų egoizmą. Jie teigė, kad elgimasis pagal savo interesus negali prieštarauti protui lygiai taip pat, kaip protui prieštarauti negali ir elgimasis pagal moralinius reikalavimus, o kai abu vis dėlto prieštarauja vienas kitam, jie visvien atitinka protą.

3. Egoistinis hedonizmas

Požiūris, kad neprivalome siekti ko nors kito kaip tik didžiausios mūsų pačių laimės ir kad mūsų pareigos kitiems turi būti vertinamos tik kaip veiksmingos, nors ir ne tiesioginės priemonės šiai laimei pasiekti, yra vadinamas egoistiniu hedonizmu. Hedonizmas (gr. hedone — malonumas) yra moralinių reikalavimų pagrindimo etinėje teorijoje principas, pagal kurį gėriu laikoma tai, kas teikia malonumą ir išvaduoja nuo kančių, o blogiu — tai kas sukelia kančią; žodis „egoistinis” pabrėžia tai, kad galutinis tikslas yra mano paties malonumas. Šioje teorijoje malonumas traktuojamas pačia plačiausia reikšme: tai ne tik žemiški malonumai, bet ir pasiaukojamos bei sudvasintos meilės teikiamas džiaugsmas, nesavanaudiškas dorų žmonių pasitenkinimas įgyvendinant bendrą reikalą, religinio mistiko patiriamas džiaugsmas bendraujant su Dievu. Ši teorija taip pat neteigia, kad visuomet turėtume tiesiogiai siekti savo pačių malonumo, — priešingai, ji teigia, kad, norint pasiekti didžiausią malonumą, reikia, visų pirma, siekti kitų dalykų, o ne šito malonumo, ir ypač kitų žmonių laimės. Tik ji dar priduria, jog vienintelis pagrindas, kodėl privalome siekti kitų dalykų, yra tai, kad jie yra geriausia priemonė mūsų pačių malonumui, o ne tai, kad privalome siekti jų pačių savaime.
Elgesys, kurio iš mūsų būtų reikalaujama remiantis tokia teorija, jei jos būtų nuosekliai laikomasi, anaiptol, kaip būtų galima tikėtis iš pirmo žvilgsnio, labai nesiskirtų nuo tokio elgesio, kuris etiniu požiūriu visai nepriekaištingas. Juk mūsų laimė smarkiai priklauso nuo mūsų santykių su kitais žmonėmis, tačiau žmonės mums taps nepalankūs, jei būsime savanaudiški. Laimė taip pat daugiausia priklauso nuo dvasinės ramybės, tačiau ydingas elgesys paprastai sudrumsčia šią ramybę. Noras pasiekti malonumą, pasiekti laimę net ir egoistą priverstų kreipti dėmesį ne tik į savo interesus, bet ir į aplinkinius žmones. Egoistas nebūtinai neigia, kad esama vadinamųjų nesavanaudiškų norų, tai yra, kad norima kitiems žmonėms gero, bet jis teigia, kad tenkindami šiuos savo norus, mes patys būname laimingesni, negu kad tenkindami grynai savanaudiškus norus.
Ir visgi, remiantis Alfredu Juingu ( Alfred Cyrill Ewing ) (2) ir jo samprotavimais, išdėstytais veikale “Etika” (1953), net jeigu egoistiškas hedonistas galėtų įrodyti, kad jo pažiūros suderinamos su įprastais moralės kanonais išoriniu veiksmo aspektu, tai vis vien jis dar nepateisintų savo pozicijos. Juk etikai turi reikšmės ne tik išorinis veiksmas, bet ir jo motyvas, o egoisto siūlomą motyvą turime laikyti iš esmės neetišku. Tarkime, kad žmogus prisipažįsta, jog nedaro blogo kitam tik todėl, jog bijo būti nubaustas, tarkime, bijo sėsti į kalėjimą. Tokį žmogų mes smerksime taip, lyg jis iš tikrųjų būtų piktadarys, nes mums būtų visiškai nepriimtini jo motyvai. O jeigu taip, tai kodėl turėtume laikyti jo elgesį bent kiek doresniu, jei jis apskritai vengia nusikalstamų veiksmų tik todėl, kad jį masina būsimos laimės perspektyva arba trukdo tik nemalonumų baimė šiame ar kitame gyvenime? Geriausiu atveju galime pasakyti, kad jis protingas ir apdairus, bet tik jokiu būdu, kad — doras. Tada, kai aiškiai jaučiame moralinę pareigą, kaip tik nesirūpiname savo pačių laime, o jaučiame ką nors esant mūsų pareiga, visai nepriklausomai nuo to, ar jos vykdymas prisidės prie mūsų laimės. Kai žmogus beprasmiškai aukoja savo laimę nedarydamas didesnės žalos kitiem, natūralu, kad pašaliečiui knieti pavadinti jį kvailiu, tačiau, kai jis aukoja kito žmogaus laimę savo tariamos laimės vardan, natūralu būtų jį pavadinti ne kvailu, bet blogu žmogumi (moraline šio žodžio reikšme).
Išvada šiuo atveju galima tik viena: egoistinis hedonizmas yra klaidinga doktrina. Jeigu neteisinga daryti savo malonumui tai, kas skaudina kitus — o mes suprantame, jog tai yra neteisinga vien todėl, kad tai skaudina kitus, — tai egoistinis hedonizmas, kurio požiūriu vienintelis pagrindas laikyti ką nors neteisingu yra tai, kad tas dalykas neteikia individui didžiausio malonumo, yra klaidinga doktrina. Net jeigu iš tikrųjų kitų skaudinimas neteikia man didžiausio malonumo, turėtų būti aišku, kad tai nėra pagrindinis tokio elgesio neteisingumo įrodymas. Jeigu galime nesunkiai suprasti, jog mūsų pačių malonumas yra gėris, tai galime taip pat nesunkiai suprasti, jog jeigu koks nors poelgis sąmoningai ir be reikalo žeidžia kitą žmogų, tai jau to pakanka, kad šį poelgį laikytume neteisingu, nepriklausomai nuo to, ar jis žeidžia dar ir mane patį.

II. HELVECIJUS, T. HOBSAS IR baronas d’HOLBACH APIE EGOIZMĄ

1. Helvecijaus ir barono d’Holbach požiūris į egoizmą

Du mąstytojai egoizme matė vienintelę viltį padaryti žmoniją laiminga. Šie mąstytojai yra Helvecijus ir Baron d’Holbach ( Paul Henri Thiry ) (14). XVIII a. antroje pusėje Helvecijus išleido veikalą „De l’Esprit”. Šiame veikale jis tyrė mąstymą apskritai ir teigė, kad savanaudiškumas vadovauja mūsų veiksmams ir yra visų mūsų minčių ir veiksmų vertinimo priežastis. Kurdamas moralinius reikalavimus laimei pasiekti, Helvecijus naudojosi žmogaus egoizmu kaip pagrindu ir nelaikė tokio egoizmo ydingu. Jis manė, kad mūsų veiksmus pastoviai veikia koks nors interesas ir svarbiausias klausimas yra į kokius tikslus tas interesas veda. Helvecijus pritaria nuomonei, kad visi mus skatinantys veikti motyvai yra savanaudiški. Jis taip pat mano, kad mūsų įpročiai gali būti išugdyti taip, kad mes savo interesus nukreipsime ta linkme, kuria juos nukreipia humaniškas žmogus. Helvecijus padaro lemiamą posūkį etikos istorijoje teigdamas, kad mes negyvename dieviškai sutvarkytoje visatoje, kur paslėpta Dievo apvaizda arba dangiškas atlygis sutvarkė taip, jog kiekvieno žmogaus pagrindinis tikslas šiame gyvenime būtų veikti vardan visų. Jis mano, kad viskas priklauso nuo pačių žmonių, žmonės gali susikurti tokį pasaulį, kur kiekvienas sieks rūpintis ir visų kitų laime. Žmonės yra linkę būti ištikimi nedidelėms grupėms, kadangi tai leidžia jiems turėti interesus, priešingus visų interesams. Žmonėms reikia oficialiai nustatyto dorovingumo kriterijaus, kad jie galėtų pastoviai elgtis dorovingai. Remdamasis visais šiais dalykais, įstatymų leidėjas išaiškins, kas yra vertas pagarbos, o kas paniekos. Helvecijus įsitikinęs, kad pagrindinė funkcija, kurią turi atlikti įstatymų leidėjas, yra priversti žmones remiantis jų savimeile visuomet būti dorovingais vienas kito atžvilgiu. Iš pat pradžių reikia apmokyti įstatymų leidėją, bet laikui bėgant ir visi kiti gali būti išmokyti suprasti ryšį tarp savo asmeninių interesų ir visų kitų žmonių interesų.

Baronas d’Holbach buvo pasaulietinės moralės šalininkas. Jo moralės filosofija yra išdėstyta veikale „La morale universelle”. Šis autorius yra įsitikinęs, kad kažkada pirmasis įstatymų leidėjas sugalvojo religiją ir tai padarė tam, kad išlaikytų žmones paklusnius. Panašiai esą vyksta ir XVIII a. pabaigoje: valdytojai yra prietarų ir nemokšiškumo aukos. Kartu su pavaldiniais jie veltui aukoja savo laimę. Moralė reikalauja, kad politika ja vadovautųsi, o politika reikalinga, kad stiprintų moralę. Moralinis grožis kyla iš moralinės tvarkos, kuri atsiranda dėka norų ir veiksmų tokių žmonių, kurie rūpinasi savo laime. D’Holbach mano, kad laimė pasiekiama per malonumus. Tiktai malonumai, kurie atitinka tvarką, yra moraliai priimtini, nereikia vaikytis malonumų, jeigu jie gali sukelti skausmą mums arba kitiems. Pasak šio autoriaus, moralinė tvarka turi atnešti pastovią laimę tiems, su kuriais mes gyvename. Kalbėdamas apie dorybę, d’Holbach sako, kad galutinis visų veiksmų tikslas yra kiekvieno asmens saugumas ir malonumas. Žmonės klestėti gali tik gyvendami visuomenėje, taigi svarbiausia dorybe šis autorius laiko teisingumą. Pasak jo, teisingumas gali užtikrinti žmonių teises, o žmonių teisės yra laisvai tenkinti savo norus ir naudoti sugebėjimus tam, kad galėtume gauti tai, ko reikia kiekvieno asmeninei laimei. Neteisinga yra tai, kas pažeidžia bet kurio visuomenės nario laimę, gerbūvį ir teises.

2. T. Hobso požiūris į žmogaus prigimtį

T. Hobsas yra pirmasis filosofas, be Makiavelio ( Machiavelli ), pristatęs visiškai individualistinį žmogaus prigimties paveikslą. Žmogaus prigimtį T. Hobsas pristato kaip iš esmės individualią, asocialią, konkuruojančią ir agresyvią. Žmoguje pasireiškiantis altruizmas ir palankumas, anot T. Hobso, viso labo yra tik paslėptas sau naudos siekimas. Atviras ir neužmaskuotas sau naudos siekimas veda į socialinį karą. Norėdamas tokio karo išvengti žmogus, skatinamas grynai savanaudiškų interesų, yra priverstas paisyti ir kitų žmonių. Prigimtinėje būklėje žmogaus veikimui nėra jokių normų, todėl ir nėra ribų nieko nepaisančiam egoistiškam savisaugos instinktui realizuotis. Klysta Aristotelis, anot T. Hobso (3), vadindamas žmogų politiniu gyvūnu (zoon politikon), žmogus yra vilkas (homo homini lupus est). Tereikia, kaip sako T. Hobsas, stebėti žmones, kaip jie elgiasi būdami visai laisvi, nieko nevaržomi, ir pamatysime jų nedraugišką nusistatymą kitų atžvilgiu, jų piktas kalbas, šmeižtus ir panašiai. Prigimtinė būklė, turint galvoje, kad gamta per mažai duoda gyvenimui, verčia kovoti dėl būvio. Iš šitos padėties yra tik vienas kelias — tai valstybė kaip apsaugos institucija. Baimė dėl gyvybės išlaikymo ir gudrumas žmones veda prie to, kad jie tarp savęs sukuria taiką ir tvarkingą visuomenę.
Džonas Obrėjus ( John Aubrey ) aprašydamas T. Hobsą veikale “Brief Lives” (10) pasakoja, kaip prie Šv. Pauliaus katedros anglikonų kunigas, kuris matė T. Hobsą duodantį vargšui išmaldą, mėgino pataisyti situaciją klausdamas T. Hobso (kuris buvo pagarsėjęs bedievis ir ateistas), ar jis būtų davęs išmaldos, jei Kristus nebūtų įsakęs. T. Hobsas atsakęs, kad davė išmaldos ne tik todėl, kad pradžiugintų vargšą, bet ir pasidžiaugtų pats matydamas, kaip džiaugiasi vargšas. Taip T. Hobsas stengiasi pademonstruoti, kad jo paties elgesys atitinka jo motyvų teoriją, būtent, kad visi žmogaus troškimai yra tenkinami savo paties labui. Anot Alasdairo Makintairo ( Alasdair MacIntyre ), čia T. Hobsas griebėsi melo siekdamas išgelbėti gerą teorijos vardą. A. Makintairas teigia, jog žmogaus motyvai nėra ir negali būti tuo, kuo T. Hobsas juos sako esant. „Iš tiesų tiek savyje pačiuose, tiek kituose greta kits kito randame motyvų rūpintis tiek kitų, tiek savo gerove. [.] Nėra jokių istorinių ar antropologinių įrodymų, kad žmogus yra kada nors toks buvęs.” (7, 129).
T. Hobsas ketino pavaizduoti perėjimą nuo valstybės, kur agresija ir baimė yra vieninteliai motyvai, o jėga — vienintelis efektyvus įrankis, į tokią valstybę, kur yra pripažinti standartai ir teisėta valdžia. Tačiau, kaip teigia A. Makintairas, ko nepavyko įžvelgti T. Hobsui buvo tai, kad valdžios pripažinimas iš esmės yra pripažinimas taisyklių, kurios suteikia kitiems ir sau patiems teisę veikti tam tikrais būdais arba pareigą veikti tam tikrais būdais, o turėti teisę nereiškia turėti galią, tuo tarpu būti įsipareigojusiam nereiškia veikti bijantis kitų galios. T. Hobsas sutapatina „turėti kam nors teisę“ ir „turėti kam nors galią” bent dėl dviejų priežasčių (7). Jis teisingai manė, kad valdžia dažniausiai įvedama jėga, o esantys valdžioje dažnai pasikliauja jėga. Bet jo požiūris į žmogiškuosius motyvus yra toks ribotas, kad paaiškinti, kodėl pripažįstama valdžia, jis negali nieku kitu, kaip tik tokių sankcijų baime. Tačiau iš tikrųjų valdžia pripažįstama tik todėl, kad žmonės bijojo pasekmių, jei jos nepripažintų, arba tik todėl, kad jie bijojo sankcijų, kurias ji pritaikytų, nebūtų galėjusi funkcionuoti taip efektyviai, kaip kad iš tikrųjų funkcionuoja daugelis politinių valdžių. Politinės institucijos yra tokios stabilios todėl, kad dauguma žmonių daugiau laiko savo noru paklūsta valdžiai, ir žmonės taip daro, nes mato savo pačių troškimus ir tuos troškimus, kurių patenkinimas atsitiktinai sutampa su valdžios garantijomis. Taip daro ir T. Hobsas. Tačiau jo žmogiškųjų troškimų koncepcija tokia siaura, kad neišvengiamai riboja ir politinės valdžios koncepciją.
Kiekvienu klausimu T. Hobsas, kaip dorovės filosofas, yra savo vienintelio amžininko Spinozos ( Benedictus de Spinoza ) priešingybė. Spinoza akivaizdžiai parodo tą labai neasmenišką tiesos meilę, kurią jis propaguoja savo raštais kaip aukščiausią žmogiškąją vertybę. Be to, tai jis susieja koncepcijas, kurios yra progresyvios, nes vėliau žmogiškajame gyvenime tampa labai svarbios: tai laisvė, protas, laimė. Valstybė egzistuoja, kad skatintų teigiamas žmogiškąsias gėrybes, o ne kad būtų tik žmogiškoji tvirtovė nuo nelaimių. Spinoza pritaria T. Hobsui manydamas, jog valstybė turi kurtis pradedant tuo, jog visi žmonės siekia savo pačių interesų ir mėgina išplėsti savo galią. Tačiau T. Hobsui protavimas, kuris pateisina mane atiduodantį save ir savo teises į suvereno rankas, yra visiškai neigiamas — tik jį atmesdamas išvengiu kitų galios sau ir nužudymo. Spinozai paklusnumas suverenui yra įteisinamas, nes taip užtikrinama pilietinė tvarka, o žmonėms paliekama laisvė siekti pažinimo ir savęs išlaisvinimo. Spinoza sutinka su T. Hobsu, dėl sutapatinimo „turėti teisę į“ ir „turėti galios kam“; tačiau jis turi visiškai kitokį įvaizdį apie tai, kokią galią ir troškimą ką nors daryti turi apšviesti žmonės. Juk negalėtume sakyti, kad jie tiesiog trokšta neapykantos, pavydo ir nusivylimo savimi; tačiau jiems bus labai trukdoma, kol jie nesugebės sumažinti neapykantos, pavydo ir nusivylimo kitais. Todėl Spinozos aprašomas apšviestas žmogus, ieškodamas pažinimo bendradarbiauja su kitais, o tas bendradarbiavimas remiasi ne baime, kaip kad visas T. Hobso bendradarbiavimas, bet bendru suinteresuotumu gėriui iš savęs pažinimo.

IV. ALTRUIZMO SAMPRATA

1. Altruizmo ištakų ieškant

Šios sąvokos egoizmas / altruizmas dažnai vartojamos kalbant ir apie gyvūnijos pasaulio evoliuciją. Evoliucinė etika altruizmą supranta kaip aukojimąsi kito vardan, tai ryški moralinė emocija, kuri, kaip ir daugelis kitų emocijų, būdinga gyvuliams ir žmonėms. Anglų filosofas Herbertas Spenceris teigia, kad etinio elgesio prielaidos būdingos visai gyvybei, nes kiekviena gyva būtybė yra pajėgi skirti tai, kas gera ir naudinga, nuo to, kas bloga ir žalinga. Visuose geruose darbuose, sako mąstytojas, įtakotas utilitarizmo ir hedonizmo doktrinų dvasios, altruizmas susijęs su naudos siekimu, pavyzdžiui, ta nauda gali būti paprasčiausias malonumo jausmas. Ir čia nėra nieko baisaus, nes tokiu būdu sudaromos prielaidos egoizmui transformuotis į altruizmą. Vyksta nenutrūkstantis procesas: žmogus nuolat save kuria, tobulėja, vis ieško būdų kaip save išreikšti, siekia įgyvendinti savo žmogiškąją prigimtį. Altruizmas, kaip dorovės principas, yra tik vienas iš būdų eiti to tikslo link.

2. Altruizmas – dorovės principas

Altruizmas, kaip dorovės principas, nėra atsitiktinis reiškinys ar mados padiktuotas aktas. Tai, kaip pasakytų Česlovas Kalenda (4), grįžimas prie istorijos patikrintų vertybių, kurių ignoravimas, akivaizdžiai įrodo mūsų turima praktika, didina šeimos nestabilumą, aštrina visuomenės disharmoniją, kelia dorovinę bei ekologinę krizę. Altruizmas – fundamentali gyvenimo kategorija ir ja būtina remtis tyrinėjant dorovės kilmės, prigimties prielaidas, nes dorovė be altruizmo kaip principo, kylančio iš žmonių savitarpio priklausomybės jausmo, tai tarsi saulė be šviesos.
XIX amžiaus viduryje apie šį principą prabilo prancūzų filosofas Ogiustas Kontas ( Auguste Comte ). Šis mąstytojas ir yra laikomas altruizmo sąvokos kūrėju. Pagal analogiją su lotyniškais žodžiais ego, egoisme – aš, egoizmas, jis išvedė sąvoką „altruizmas” ( lot. k. alter – kitas ). „Gyventi vardan kitų!” – taip skamba į paprastų žmonių kalbą išverstas principas. Turėtume pripažinti, jis mums iš karto primena garsųjį Žano Žako Ruso ( J. J. Rousseau ) šūkį „Atgal į gamtą!”. Skamba taip pat romantiškai. Kaip Ž. Ž. Ruso kvietė visus susimąstyti ir atsigręžti į motulę gamtą, taip O. Konto suformuluotas principas skatina atsižvelgti į kitą žmogų, rūpintis jo gerove, mylėti jį.
Nuostata nesavanaudiškai daryti gera aplinkiniams yra žinoma jau nuo seno. Senovės Indijoje tai skelbė budizmas, Romos imperijoje – stoicizmas, krikščionybė ( skelbiama artimo meilė ), taip pat daugelis XVII – XIX amžiaus Europos filosofų. Šios diskusijos netyla ir šiandien.
Pradedant T. Hobsu, buvo iškelta etinė psichologinė problema: kodėl žmonės turėtų daryti kitaip, nei jiems būtų tiesiogiai naudinga? Ir prancūzų, ir anglų autorių aiškinimus šiuo klausimu galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Anot A. Makintairo, manoma, kad žmogiškoje prigimtyje glūdi nepriklausomas altruizmo šaltinis, arba teigiama, kad altruizmas yra tik užmaskuota savimeilė. Pirmasis aiškinimų tipas priklauso nuo a priori psichologijos, pritaikytos spręsti problemas, o tuo tarpu, antrasis yra akivaizdžiai klaidingas (7, 170).
Būtent Ž. Ž. Ruso bandė išsklaidyti šią problemą, pastebėdamas, kad suinteresuotumo ir savanaudiškumo sąvokos nėra tokios elementarios ir paprastutės, kaip manė T. Hobsas ir jo pasekėjai. Taip yra dėl dviejų priežasčių, kurios randamos Ž. Ž. Ruso darbuose. Pirmoji yra ta, kad žmogus, kuris sugeba svarstyti alternatyvas, atsižvelgdamas į savo ar į kitų interesus (net jei pirmenybę teikia saviems interesams), – jau yra įtraukiamas į bendravimą su kitais bent tiek, kad jų interesai atrodytų jam suteikiantys alternatyvą. Anot Ž. Ž. Ruso, naujagimis nėra savanaudis, nes jis nesusiduria su altruizmo ir savanaudiškumo alternatyvomis. Net ir psichopatas nėra savanaudis, nes nei psichopatas, nei naujagimis nėra tiek išsivystę, kad būtų įmanomas jų savanaudiškumas. Antroji priežastis ta, kad siekiant būdingiausių humanistinių tikslų, neįmanoma išskirti tos dalies, kuri susijusi su savo paties interesais, ir tos dalies, kuri skiriama kitų poreikiams (7, 171).
Apskritai Ž. Ž. Ruso etika remiasi prielaida, jog būta laisvos prigimties žmogaus būsenos, kai žmogus gyveno tik pagal prigimties tvarką. Tuomet visa ko pagrindas buvo savęs meilė, iš kurios kilo visi kiti jausmai, bet pirmiausia – užuojauta. Ž. Ž. Ruso teigia, kad tai, ko žmonės siekia sau, yra tam tikras gyvenimas, gyvenamas esant tam tikro tipo santykiams su kitais. Prigimties žmogus, sekdamas savo poreikių ir atsitiktinės simpatijos impulsais, yra geras, o ne blogas. Tikra savimeilė, primityvi aistra, suteikia abipusio santykio tarp savęs ir kitų sąvoką, ir taip pat sukuria pagrindą įvertinti teisingumą (15, 346). Paprasti doroviniai jausmai kylantys iš širdies – tai patikimas vadovas, kuriuo ne tik galima, bet ir reikia pasikliauti. Toliau vystantis, iš tokių prigimtinių santykių, kurių pagrindas buvo, kaip teigia Ž. Ž. Ruso – savęs meilė, laisvė ir lygybė išsivysto primityvios visuomeninės santvarkos. Pamažu įtraukiamos sudėtingesnės dorybės, nes lavinami paprastesni doroviniai jausmai ir pan. Palaipsniui skleidžiantis kultūrai (kalbai, mokslams, menams) ir plėtojantis visuomenės formoms, prigimtinė lygybė suyra. Geroji savęs meilė virsta egoistine savimeile.
Civilizacija nuolat kuria naujus troškimus ir poreikius, o šie nauji tikslai yra, be kita ko, kaupiamieji, t.y. susiję su privačia nuosavybe, darbo pasidalijimu bei asmenine galia, kas stumia žmones į konkurencinę kovą. Žmonės tampa savanaudiški, nes kaupiančioje visuomenėje, anot Ž. Ž. Ruso, privatūs interesai dauginami ir jų apimtis nuolat plečiasi.
Taigi, kultūra uždeda žmonėms grandines; tačiau dar labiau žmogų pančioja įstatymai, kurie suteikė naujų jėgų turtingiesiems ir uždėjo naujus pančius silpniesiems (8, 116). Protas yra tai, kas visomis priemonėmis ir būdais skatinama, ugdoma, forsuojama mokslų ir netgi menų pagalba, kas dirbtinai atplėšiama nuo emocionaliosios žmogaus prigimties arba pastaroji pajungiama tam nelemtajam pradui – ratio. Visuomenėje, kurioje žmogus vertinamas pagal du dalykus: socialinę padėtį ir išsilavinimą, nelieka jokių šansų ir jokių galimybių šias dvi, dirbtinai atribotas žmogaus prigimties savybes, tapusias priešybėmis, kaip nors vėl susieti, sujungti į vieningą visumą ir taip pat atkurti pirmapradę žmogiškosios prigimties vienybę bei didybę – asmenybės autentiškumą (1, 13-14). Taip pat protas bei mokslas atbukina prigimtinį papročių jausmą. Nuo prabangos žmonės darosi ištižę, o rafinuotos manieros juos padaro nesąžiningus ir siekiančius tik naudos sau.
Kaip atsvarą Ž. Ž. Ruso siūlo sukurti tokias institucijas, kuriose vėl bus paisoma kitų poreikių ir bendros gerovės. Žmonės turi išmokti, kaip išsivysčiusiose bendruomenėse jie gali veikti ne kaip atskiri individai, bet kaip piliečiai.
Taigi Ž. Ž. Ruso savo visuomenės ir valstybės filosofiją grindžia visuomenės sutarties idėja (“Contrat social”, 1762) pabrėždamas, kad visuomenę reikia studijuoti per individą, o individą – per visuomenę; nes tie, kas norėtų atskirti politiką nuo dorovės, niekada nesupras nei vienos, nei kitos (7, 171). Pavesdamas save bendrajai valiai, individas užtikrina savo laisvę bei visų lygybę, nes į bendrąją valią įsilieja ir jo paties valia. Tad taip jis paklūsta tik savo paties įstatymui.

3. Altruizmas ir I. Kanto etika

Altruizmas, kaip jau ne kartą minėjome, yra aukojimasis vardan kito. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad žmogus gyvena nuolat budėdamas, kam, kur ir kada prireiks jo pagalbos. Tokia žmogaus būsena įsivaizduojama nebent ekstremaliose situacijose, kai asmuo turi nuspręsti, kas svarbiau, jis su savo egocentriškais pajautimais ir norais, ar, pavyzdžiui, jo šeima, aplinkiniai, pagaliau Tėvynė. Esant normalioms sąlygoms dorovė nereikalauja, kad individas visiškai išsižadėtų savo interesų. Priešingai, šis principas liepia žmogui gyventi, būtent GYVENTI, kad galėtų nesavanaudiškai pasitarnauti kitiems. Kaip pasakytų didysis vokiečių filosofas moralistas Imanuelis Kantas, “kitų gerovė ne tik teikia mums natūralų malonumą, bet ir yra mūsų poveikis, toks, kokį žmonėms suteikia išgyvenimų bendrumu grindžiama galvosena.” (5, 50)
Kita vertus, altruizmas neturi būti visiškai, besąlygiškai tapatinamas su savęs išsižadėjimu. Kaip ir visame kame, geriausias variantas yra aristoteliškasis aukso vidurys – sugebėjimas išsaugoti ir save, ir kitą. Kad žmogus elgtųsi moraliai, būtų garbingas ir doras, jam nereikia išeiti mokslų ir sugebėti filosofuoti – pasak I. Kanto, pakanka paklusti kategoriniam imperatyvui, kaip vidiniam pareigos balsui. Džonas Rolsas ( John Rawls ) (11, 148) pastebi, jog vokiečių mąstytojas neketina čia apibrėžti to, kas yra gera ar bloga apskritai (tai greičiausiai būtų akiplėšiška), bet nori atkreipti mūsų dėmesį į patį moralės dėsnį, kuris duotas a priori mūsų prote. Jis tiki, kad jei žmogus suvoks tą dėsnį, tai ir stengsis pagal jį elgtis. Asmuo priverčiamas atsakingai įvertinti savo elgesį, t.y. tik jei pats elgiesi pagal tokią maksimą, kuri gali tapti visuotinio įstatymo leidimo forma, tu gali reikalauti adekvataus elgesio iš kitų (5, 45). Tačiau poelgio universalizavimas vis tik negali būti objektyvus dorovės pagrindas, nes skirtingi asmenys visuotinai reikšmingais gali laikyti skirtingus, netgi priešingus, požiūrius.
Žmogaus noras gerai gyventi, sugebėti savimi pasirūpinti yra doroviškai legalūs dalykai, visuomenės pareiga – sudaryti sąlygas individui tuos poreikius tenkinti. Smerktinas tik patologinis egoizmas, savo poreikių tenkinimas kitų žmonių interesų sąskaita. I. Kantas teigia, jog žmogus yra tikslas pats savaime ir niekieno negalįs būti panaudotas tik kaip priemonė. Individo noras iškelti save aukščiau kitų yra blogis.
Taigi dorovė traktuojama kaip laisvės sfera. Laisvės sąvoka I. Kanto filosofijoje yra grynojo proto sistemos viso pastato kertinis akmuo, ir visos kitos sąvokos, kurios, kaip vien tik idėjos, šioje sistemoje lieka be atramos, dabar prisijungia prie šios sąvokos ir kartu su ja bei jos dėka įgyja patvarumą ir objektyvų realumą. Laisvė tikrai yra, ir ji pasireiškia per moralės dėsnį. Pripažinti žmogų esant laisvą būtina dėl to, kad tik galėdamas laisvai pasirinkti jis yra atsakingas už savo poelgius ir pakaltinamas. Laisvė – tai sugebėjimas dorovės dėsnį paversti įsisąmonintu elgesio principu. Vadinasi, ir tai, kiek asmuo savo žingsnius grindžia altruistiniais motyvais, priklauso nuo jo paties laisvo pasirinkimo bei apsisprendimo. Šio akto niekas kitas už individą atlikti negali. Taigi į klausimą, kaip galimas kategorinis imperatyvas, galima, tiesą sakant, atsakyti tik tiek, kad galima nurodyti vienintelę prielaidą, kuriai esant jis galimas, būtent – laisvės idėją; to pakanka proto praktiniam panaudojimui, t. y. įsitikinti šio imperatyvo galia, vadinasi, ir dorovės dėsnio galia.
Sakydamas, kad moralė – didis laisvo žmogaus išaukštinimas, didžiausia žmogaus vertybė, I. Kantas buvo teisus. Jo iškeltas moralinis tobulėjimas ir šiandien tebėra žmogaus dvasinio augimo programinis punktas. Kita vertus, I. Kanto etika iš esmės artima tai įprastinei etikai, kuri įsako elgtis neišsisukinėjant ir neieškant pasiteisinimų, taip, kaip liepia sąžinė.

IŠVADOS

Altruizmas ir egoizmas – ne tik aštri praktinio gyvenimo problema, bet ir nesibaigiančių mokslinių bei filosofinių svarstymų objektas. Jų (egoizmo / altruizmo) susikirtimas, nuolatinė vienas kito kaita, geriausiai parodo, kokį dorumo lygį pasiekė konkretus individas ir žmonių visuomenė apskritai. Mes priėjome išvados, kad žmogui būdinga ne tik naudotis pasaulio teikiamomis gėrybėmis, t. y. elgtis vien tiktai egoistiškai, bet taip pat ir duoti — elgtis altruistiškai.
Norime akcentuoti, kad pasirenkant savo elgesio principą, labai svarbi yra laisvė (kaip ją suprato I. Kantas). Žmogus yra mąstantis subjektas, kuriam pasirinkimo laisvė yra ir jo atsakomybės determinantas.
Atlikusios išsamų šitos problemos tyrimą, mes nusprendėme, kad pasaulyje, kuris yra susiskaldęs į skirtingas valstybes, etnines grupes ir kultūras, vienos ar kitos bendrijos interesų, teisių, politinės nepriklausomybės, kultūrinio savitumo gynimas, neretai reikalaujantis nuolatinės kovos bei aukų, kol kas nepraranda savo reikšmės. Kol pasaulyje yra žmonių ir kol visi yra skirtingi, unikalūs bei žiūrintys „iš savo varpinės”, tol tarp egoizmo ir altruizmo kaip moralinio vertinimo kriterijų vyks nuolatinis ginčas.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1. Balčius J. Etinės ir pedagoginės Ž. Ž. Ruso pažiūros. — Vilnius, 2000.
2. Gėrio kontūrai. — Vilnius, 1989.
3. Hobbes T. Leviatanas, arba bažnytinės ir pilietinės valstybės materija, forma ir valdžia.

— Vilnius, 1999.
4. Kalenda Č. Altruizmas // Ethos. — Vilnius, 1991.
5. Kantas I. Praktinio proto kritika. — Vilnius, 1987.
6. Kuzmickas B. Moraliniai įsitikinimai ir jausmai // Dorovinis asmenybės tobulėjimas.

— Vilnius, 1976.
7. MacIntyre A. Trumpa etikos istorija: dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki

dvidešimto amžiaus. — Vilnius, 2000.
8. Ruso Ž. Ž. Rinktiniai raštai. — Vilnius, 1979.
9. A.Companion to ethics. Edited by Peter Singer. — Blackwell Publischers Ltd, 1991.
10. The Encyclopedia of philosophy // Paul Edwards, editor in chief, Vol. 1-2 — New

YorkLondon, 1972.

11. Rawls J. Lectures on the History of Moral Philosophy. — Cambridge, Massachusetts

and London, 2000.
12. Routledge Encyclopedia of philosophy // general editor Edward Craig. — London,

1998.
13. Schneewind I.B. The Invention of Autonomy. — Cambridge University Press, 1998.
14. Ethics Updates: http://ethics.acusd.edu
15. Höffe O. Lexikon der Ethik. — München, 1997.
16. Швеицер А. Культура и зтика. — Издательство Прогресс, Москва, 1973.

Leave a Comment