Vokiečių nacionalizmas ir žydų genocido problema

Turinys

Įvadas 3p.
I. Antisemitizmo šaknys 4p.
II. Vokiečių nacionalizmas 5p.
III. Antisemitizmas nacionalsocializmo propagandoje 6p.
Išvados 12p.
Literatūros sąrašas 14p.

Įvadas

Šiame rašto darbe nagrinėjama viena skaudžiausių XXa. istorinių problemų – žydų genocidas. Po A.Hitlerio įsitvirtinimo valdžioje 1933m. iki II Pasaulinio karo pabaigos Europą apėmusi didžiausia istorijoje smurto prieš žydų tautą banga buvo inspiruota Vokietijoje įsigalėjusio nacionalsocialistų judėjimo. Pagrindinė šiame rašto darbe keliama problema – vokiečių nacionalizmo santykis su žydų genocidu. Koreliaciją tarp šių kintamųjų stengiamasi surasti, nagrinėjant vokiečių nacionalizmo ir nacionalsocializmo ideologijos sąsajas ir priešstatas, antisemitizmo kilmę bei šių ir kiitų faktorių įtaką holokaustui.

Remiantis B.Anderson pateiktu nacijos apibrėžimu, nacija – tai įsivaizduojama politinė bendruomenė – ir įsivaizduojamai iš prigimties ribota bei suvereni. Ilgus amžius Europoje gyvavęs ir iki šių dienų visiškai neišnykęs antisemitizmas taip pat pasižymi įsivaizduojamumu. Taigi šiame darbe kalbama apie dviejų žmonijos sąmonės vaizdinių – nacionalizmo ir antisemitizmo – sandūrą bei iš to gimusį istorinį produktą – žydų genocidą.

I. Antisemitizmo šaknys.

Antisemitizmo reiškinys Europoje egzistavo nuo pat amžių pradžios. Net Romos imperijos laikais į žydus žiūrėta įtariai, nes jų griežtas monoteizmas be jokių išlygų smerkė immperatorių dievinimą ir tam skirtas apeigas. Atsiradus krikščionybei, judaizmą išpažįstanti žydų tauta tapo atstumtaisiais. Krikščionys žydus laikė surambėjusia tauta, atkakliai nepripažinusia Kristaus, kaip Mesijo. Remiantis evangelija, jiems buvo priskiriama ir dievažudystės kaltė. Judaizmas neretai buvo klasifikuojamas kaip antireligija, o jo iš

špažinėjai – demoniškų galių ir siekių turinčiais žmonėmis.

Dėl religinio savitumo, gyvenimo uždaromis bendruomenėmis Viduramžiais žydai tapo šiurpių įtarinėjimų ir prietaringos baimės objektu. Viduramžių visuomenėje plačiai tikėta, jog žydų religinės praktikos dalį sudarė ritualinės žmogžudystės bei demonų garbinimas. Dingus vaikui ar įvykus nusikaltimui, atsakomybė už tai būdavo priskiriama žydams. Ši tauta buvo laikoma ir stichinių nelaimių, maro epidemijų kaltininkais. Ištikus kokia negandai į juos nukrypdavo minios smurto banga.

Vokietijoje masinio antisemitizmo protrūkių pasitaikydavo per visus Viduramžius ir Naujųjų amžių pradžioje. Neretai juos paskatindavo bažnyčia, kartais net padėdama žydus atpažinti pagal priverstinai dėvimas aprangos detales (pvz., geltonus lopinėlius ar raguotas kepures, kaip XVa. buvo priimta Bamberge).

Įsigalint Reformacijai, kiek nuslūgusi priešiškumo žydams banga vėl sustiprėjo. Martinas Liuteris 1543m. parašytame traktate “Apie žydus ir jų meelagystes” rašė, jog reikia “padegti jų sinagogas ir mokyklas, o visa, kas nedega, užberti žemėmis, idant joks žmogus nė jų akmens ar peleno neberegėtų”, “griauti ir naikinti jų namus <.>, kad jiems reikėtų glaustis pašiūrėse nelyg čigonams, ir jie galop suprastų nesą mūsų žemėje ponai, kaip kad giriasi”, “uždrausti jiems keliauti ir prekiauti ir nusavinti jų turtą tuo pagrindu, jog “visa, ką jie turi, jie išplėšė ir pavogė iš mūsų lupikaudami” .

Taigi antroji, Naujausiems laikams ne mažiau būdinga nei Viduramžių ar
r Naujųjų laikų antisemitizmo priežastis buvo ekonominė.

Tai, jog žydai niekuomet iki II Pasaulinio karo pabaigos neturėjo savo valstybės, lėmė, kad jie neturėjo agrarinės kultūros. Tai buvo klajoklių ir prekeivių tauta. Išstumti iš tradicinių verslo šakų, žydai buvo priversti ieškoti naujų pragyvenimo šaltinių. Jie vertėsi bankininkyste ir palūkininkavimu, daug kur dominavo smulkiajame versle ir laisvuosiuose amatuose.

XIXa. antrojoje pusėje Vokietijoje vyko milžiniškos ekonominės permainos. Sugebėję geriau prisitaikyti prie naujų sąlygų, žydai lengviau už daugumą vokiečių, mažų miestelių gyventojų, adaptuotavosi didmiesčiuose ir įsitvirtino tokiose naujose verslo šakose kaip tekstilės pramonė. Ši jų savybė atsigręžė prieš juo pačius: imta įtarti, jog žydai prisidėjo prie socialinių struktūrų ardymo ir turėję iš to naudos. Nepasitenkinimą kėlė žydų bankų ir investicinių firmų klestėjimas Berlyne ir Frankfurte, pavienių piliečių ir komercinių struktūrų įsiskolinimai žydams. Jie buvo kaltinami išnaudojimu, kadangi tekstilės pramonės magnatai naudojosi pigia kaimo darbo jėga. Taigi ekonominių nuosmukių metu į žydų verslininkus buvo žiūrima kaip į pikčiausius priešus ir išnaudotojus, nors teikdami paskolas ir supirkinėdami turtą jie ne tik patys pralobdavo, bet ir daugeliui padėdavo išgyventi ekonominius sunkumus.

Antisemitizmas, kerojęs Europoje ilgus amžius, XIXa. pabaigos – XXa.pradžios Vokietijoje ne tik nenuslūgo, bet buvo palaikomas vykstančių naujų socialinių, ekonominių ir politinių pokyčių, kurie sąlygojo socialines, ekonomines krizes bei iš to ky
ylantį visuomenės imlumą radikalių politinių srovių idėjoms.
II. Vokiečių nacionalizmas

Vokiečių nacionalizmo fenomenas atsirado gana anksti ir itin išryškėjo Napoleonui užvaldžius Vokietiją. Patriotinių jausmų protrūkis pirmiausia pasireiškė antiprancūziškos propagandos sklaida. Buvo griežtai pasisakoma prieš pažangias ir kosmopolitines Švietimo pažiūras ir skleidžiamos vienijančio nacionalizmo idėjos su nemenka krikščionybės priemaiša. Žydų publicistas Saulas Ascheris apie šią “germanomaniją” 1815m. rašė: “Krikščionybė ir vokiškumas netrukus buvo sulieti į viena. <.> Jie mąsto šitaip. Vokietiją galėtų išgelbėti tik tautos vienovė ir tapatybė su Idėja. Vienybė ir religinis tapatumas visiškai išreiškia šį reikalavimą.”

Kita vokiškojo nacionalizmo ypatybė ta, jog, kaip teigia autorius N. Cohn , jis pasižymėjo priešinimusi modernumui ir nostalgija praeičiai, kuri buvo įsivaizduojama kaip antipodas moderniam pasauliui. Šis požiūris dar labiau įsišaknijo, kai ekonominis vystymasis įtraukė Vokietiją į industrializacijos procesą.

Tuo pat metu, kai Vokietija pamažu virto galinga industrine valstybe, dauguma vokiečių vis dar svajojo apie archajišką visuomenę, kur valstietija buvo susieta kraujo ir žemės saitais į “natūralią”, “organišką” bendruomenę. Taigi modernybė ir tai, kas susiję su ja buvo laikoma dezintegracijos, tautinio susiskaldymo, vienybės ir tuo pačiu – valstybės galios smukimo priežastimi.

Nacionalinių jausmų proveržis Vokietijoje buvo ypač ryškus po I Pasaulinio karo.

Kaip teigia E.Gellner , nacionalizmas yra politinis principas, kuris teigia, jog politinis ir nacionalinis vienetai turi atitikti. Nacionalinis jausmas yra pyktis, ku
urį sukelia to principo pažeidimas, arba pasitenkinimas, kurį sukelia šio principo įgyvendinimas. Pasak autoriaus, egzistuoja keletas būdų, kuriais galima pažeisti šį nacionalistinį principą. Vienas jų – kai valstybės sienos neapima visų tos tautos narių.

I Pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija neteko savo pozicijų pasaulio galingųjų tarpe. Versalio taikos sutartis, atėmusi Vokietijos kolonijas, dalį jos buvusios teritorijos bei apribojusi jos karinę galią, užgavo vokiečių patriotinius jausmus. Pasikeitus valstybės sienoms, dalis vokiečių atsidūrė už Vokietijos ribų. Tad buvo pažeistas jau minėtas nacionalizmo principas.

Vokiečių geopolitikai tuo metu aktyviai propagavo lebensraum arba gyvybinės erdvės idėją. Pasak vokiškosios geopolitikos korifėjaus Karlo Haushoferio, kova dėl Vokietijos išlikimo darėsi vis sudėtingesnė dėl neatitikimo tarp tiekiamo maisto kiekio ir populiacijos tankumo. Besiplečianti vokiečių tauta reikalavo daugiau erdvės ir išteklių savo gyvavimui palaikyti. Geriausias būdas įgyvendinti šiuos poreikius buvo vienytis, siekiant “atitaisyti” Versalio taikos padarytą Vokietijai žalą ir plečiant jos gyvybinę erdvę. Šie geopolitiniai argumentai savo esme buvo nacionalistiniai bei pasitarnavo nacionalsocialistų partijos, 1933m. laimėjusios rinkimus, ideologijos pagrindimui. Nacionalsocializmo doktrina, teigianti tautos vienybės ir valstybės galios stiprinimo svarbą, tuometinės politinės ir ekonominės Vokietijos situacijos šviesoje tapo priimtina daugeliui piliečių valstybės, kurios nacionaliniai interesai buvo ignoruojami pasaulio bendruomenės.

III. Antisemitizmas nacionalsocializmo propagandoje.

Prieš pradedant nagrinėti tai, kokiu būdu vyko antisemitinių idėjų sklaida nacisitinėje Vokietijoje, reikia pažymėti, jog vokiečių nacionalizmas šiame darbe nėra tapatinamas su nacionalsocializmu. Skirtingai nuo pastarojo, nacionalizmas kaip sociokultūrinis artefaktas niekad nebuvo išbaigta doktrina ar ideologija. Tuo tarpu nacionalsocializmas buvo politinis judėjimas, siekiąs valdžios, turintis aiškiai apibrėžtus tikslus ir idėjas. Nacionalsocialistų partija nacionalinius vokiečių jausmus panaudojo kaip pagrindą savo ideologijos kūrimui. Svarbiausiais savo politikos tikslais ji skelbė vokiečių tautos solidarumo, grynakraujiškumo, Vokietijos galybės idėjas. Tačiau nacionalsocialistai nebuvo vien patriotinis judėjimas. Greta nacionalistinių šūkių naciai skelbė rasinio grynumo, arijų rasės, kuriai neva priklausė vokiško kraujo turintys asmenys, viršenybės idėjas. Nors “nacionalinio kraujo” fikcija yra išimtinai nacionalizmo kontekste vartojama sąvoka, nacių vykdomoje propagandoje ji įgavo su vokiečių nacionalizmu mažai bendro turinčio antisemitizmo atspalvį.

XIXa. plačiai paplito “Siono vyresniųjų protokolai” (trumpiau – Protokolai) . Tai buvo ne kas kita kaip literatūrinis pasakojimas apie neva įvykusį Siono vyresniųjų susirinkimą žydų kapinėse, kur ritualinių apeigų metu jie išsikvietė Antikristą, pažadėjusį jiems už ištikimą tarnybą žydams padėti tapti galingiausia tauta, užvaldysiančia visą pasaulį. Ši novelė kaip realus pasakojimas buvo verčiama daugeliu kalbų ir plačiai skaitoma. Nemaža viduramžiškų prietarų ir baimių kupina visuomenės dalis net XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje vis dar tikėjo ar bent jau neatmetė galimybės, jog ši istorija buvo realus įvykis. Vokiečių rasizmas tuomet gyvavo kaip pseudomokslas, turėjęs savo teoretikus, tarp kurių buvo ir nemaža išsilavinusių žmonių. Tokie veikalai kaip W. Marr Der Sieg des Judenthums uber das Germanthum . (“Žydiškumo pergalė prieš vokiškumą .”) 1873m. ar Berlyno universiteto ekonomikos ir filosofijos profesoriaus E. Duhring 1881m. išleistas “Die Judenfrage als Rassen, Sitten und Kulturfrage” (“Žydų klausimas kaip rasės, moralės ir civilizacijos klausimas”) žydus apibūdino jau ne vien kaip blogį, bet kaip nepataisomą blogį. Jų “sugedimas”, pasak šių ir panašių autorių, kilo jau ne tiek iš jų religijos, kiek iš “jų kraujo”. Šios pažiūros buvo tvirtai laikomasi volkisch-rasistų tarpe. Šis judėjimas iš esmės skyrė tik dvi “grynas rases” žmonijos istorijoje: žydų ir vokiečių (vadinamoji arijų rasė), o pati istorija buvo laikoma amžina kova tarp dvasingumo, įkūnyto “vokiečių rasėje”, ir materializmo, įkūnyto “žydų rasėje” . Šie rasistiniai prietarai XXa. pradžioje buvo plačiai propaguojami nacionalsocialistų judėjimo. Nacionalsocialistai, skelbdami vokiečius aukščiausios arijų rasės atstovais apeliavo į jų tautinį išdidumą, tuo pritraukdami vis daugiau pasekėjų, ypač jaunų ir ambicingų žmonių tarpe. Pasak holokausto tyrinėtojo Friedlander , arijai buvo vaizduojami kaip tyra, dinamiška, kurianti jėga, suteikianti harmoniją pasauliui. Tuo tarpu žydai buvo apibūdinami kaip klastingos, demoniškos, griaunančios jėgos, siekiančios užvaldyti pasaulį ir pakenkti arijams.

Būtų neteisinga teigti, jog absoliuti vokiečių dauguma tuo metu buvo persisėmusi antisemitizmo idėjomis, tačiau dėl įgyto visuotinio palaikymo į vokiečių nacionalinius jausmus apeliuojanti nacių propaganda, kuri didele dalimi buvo nukreipta prieš žydus, nuo 1933m. turėjo puikias sąlygas idėjinei sklaidai.

Po I Pasaulinio karo pralaimėjimo Vokietija buvo priversta mokėti didžiules reparacijas, buvo suvaržyta karinė pramonė, dėl ko dalis piliečių tapo bedarbiais, o šalis buvo įstumta į ekonominę krizę. Kilus milžiniškai infliacijai, nemaža gyventojų dalis nuskurdo, ypač tai pasakytina apie viduriniąją klasę, kuriai priklausė ir didžioji Vokietijos žydų dalis. Kai kurie žydų verslininkai, kaip ne kartą iki tol, vėlgi sugebėjo išsaugoti turtą ekonominio nuosmukio akivaizdoje. Nepaisant to, jog tūkstančiai žydų skurdo ne mažiau už vokiečius, tikėjimas, jog žydai gyvena geriau už vokiškąją visuomenę, nesumažėjo. Tai lėmė, jog nepasitenkinimo banga vėl didėjo. Šiomis sąlygomis nacionalsocialistų lyderiai, kurių dauguma buvo aršūs antisemitai, galėjo nevaržomai didinti savo įtaką visuomenėje propagandinėmis priemonėmis.

Kaip jau buvo minėta, vokiškasis nacionalizmas pasižymėjo orientacija į praeitį, konkrečiai – į vieningos ir galingos Vokietijos praeitį. Toks pasaulio matymas, pasak N. Cohn , reikalavo antiherojaus. Juo tapo Vakarietiškas liberalizmas, įkūnytas kapitalizmo ir modernumo jėgų personifikacijoje – žydų tautoje. Ekonomiškai ir politiškai silpnoje Vokietijoje ši pažiūra vėl tapo gaji. Buvo prisiminti Protokolai, sklido kalbos, kad žydai prasimano pinigų pardavinėdami vokiečių jaunuolius į vergiją, jog infliaciją sukėlė žydų bankininkai, siekdami priversti Vokietiją klimpti į skolas ir pan. Šias paskalas daugiausia eskalavo nacių antisemitinė propaganda: pvz., 1943m. net 70-80% visų į Vokietiją patenkančių užsienio naujienų buvo antisemitinio pobūdžio. Buvo pasakojama apie neva žydų pagrobtus vaikus, kitus jų nusikaltimus Didžiojoje Britanijoje ir kitose Europos šalyse bei JAV. Remiantis B.Anderson išdėstyta, menamą įsivaizdavimą kuriančių romano ir laikraščio analogija, galima teigti, jog visa tai pamažu kūrė visą pasaulį apėmusios, asocialios, grobuoniškos žydų bendruomenės visuotinį įsivaizdavimą.

Nacionalsocialistų lyderis A. Hitleris, pats būdamas aršus antisemitas, savo pasisakymuose skiepijo vokiečiams negailestingą neapykantą žydų tautai. Hitlerio akimis žydai buvo didžiausi Vokieitijos priešai. Kova su jais jam buvo “gynyba” ir atlygis už viską, kuo nusikalto žydų tauta. Jam rodėsi, jog žydai šaiposi iš visko, kas šventa vokiečiams. 1942m. rugpjūtį vienoje savo kalbų jis atvirai pareiškė, kad žydai “greitai nustos juokęsi visur” .

Nacionalsocialistų propaganda žydų atsakomybei priskyrė ne tik visas pasaulį kada nors ištikusias negandas, bet ir visa, kas priešinga jų idėjoms. Plačiausiai skleidžiama buvo Protokolų padiktuota pasaulinės žydų konspiracijos idėja. Mistinė Siono vyresniųjų bendruomenė buvo gaji ne tik antisemitų galvose, bet ir oficialiose propagandinėse kalbose. Buvo teigiama, jog Prancūzų revoliucija, liberalizmas, kapitalizmas, demokratija – visame pasaulyje veikiančių žydų kūriniai, griaunantys įprastą vokišką gyvenimo būdą, tuo pačiu silpninantys Vokietiją. Hitleris teigė, jog pagal Siono protokolus siekiama tautas nualinti, pasmerkiant jas badui. Pasak jo, “antroji revoliucija po Dovydo žvaigžde yra šių laikų žydų tikslas” . Pirmąja revoliucija buvo vadinamas Veimaro respublikos sukūrimas. Oficialus nacionalsocialistų ideologas A.Rosenberg skleidė idėjas apie tai, jog už bolševikinės Rusijos vairo taip pat stovi žydai; I Pasaulinio karo metais jie pakirtę vokiečių armijos jėgas ir prisidėję prie Versalio sistemos, įstūmusios Vokietiją į gilią krizę, sukūrimo. Visu tuo tvirtai tikėjo ir svarbiausi nacionalsocialistų partijos lyderiai, tarp jų Hitleris, Goebbelsas, Himmleris ir kiti. Pasak Hitlerio, bolševikinė Rusija, būdama iš tiesų politine grėsme Vokietijai, buvo vadinama žydų, kurie per bolševizmą užsitikrino vadovavimą masėms, įrankiu, siekiant užvaldyti pasaulį.

Apeliuodama į vokiečių tautinius jausmus ir nacionalinį išdidumą, nacių propaganda naudojosi įgytu visuomenės pasitikėjimu ir palankumu, sėkmingai kurdama žydų tautos, kaip didžiausios Vokietijos nelaimių kaltininkės, visa nuodijančios bacilos įvaizdį. Naudojantis žmonių viduramžiškais prietarais ir baimėmis, sunkios ekonominės būklės keliamu masiniu nepasitenkinimu, žydų atžvilgiu buvo sukurta tokia visuomenės nuomonė, kuri jei ne aklai palaikė akivaizdžiai matomą smurtavimą, tai bent užmerkdavo akis prieš vykstantį terorą. 1935m. žydų padėtis Vokietijoje jau buvo nusistovėjusi: valstybės tarnautojai prarasdavo darbą, žydai jaunuoliai būdavo išmetami iš aukštųjų mokyklų, o į žydų verslo įmones akivaizdžiai kėsinosi vokiečių kompanijos. Ilgainiui prasidėjo masiniai žydų išvežimai. Tiesa, nedaugelis vokiečių žinojo, kur jie būdavo vežami ir koks buvo tolesnis jų likimas, bet mažai kas tuo domėjosi. Tai, jog žydai dingdavo iš jų kaimynystės tapo natūraliu ir sveikinamu reiškiniu. Nemaža dalimi tokį palankumą lėmė būdas, kuriuo visuomenė ir ypač nacių kariai, vykdytojai buvo motyvuojami.

Nacisitinėmis propagandos priemonėmis Vokietijos visuomenės vertybinė sistema buvo verčiama aukštyn kojom. Himleris savo kalboje SS karininkams teigė: “Mes turime moralinę teisę <.> sunaikinti šią tautą, kuri siekė sunaikinti mus, bet mes neturime teisės paimti <.> nė vieno laikrodžio, nė vienos markės, nė vienos cigaretės ar bet ko kito <.>” . Vokiečių sąmonėje pamažu vyko vertybių inversija. Toje pačioje kalboje buvo teigiama: “SS vyrui yra tik vienas absoliutus principas: būti sąžiningam, doram, ištikimam ir draugiškam savo paties kraujo žmonėms, ir niekam kitam. <.> Jei kas nors prieitų prie manęs ir tartų: “Negaliu iškasti šio prieštankinio griovio šių vaikų ir moterų rankomis, tai nehumaniška, jie mirs tai darydami”, mano atsakymas būtų: “Tu esi savo paties kraujo žmonių žudikas.” Taigi žydų žudynės pasak tokios moralės ne tik nesikirto su doros ir sąžiningumo vertybėmis. Tai buvo kiekvieno vokiečio pareiga tėvynainiams.

Nemaža įtakos vokiečių ištikimybei nacionalsocializmo idėjoms turėjo ir paties A.Hitlerio charizma. Nacių valdymo metais vėl atsigavo pramonė, ypač karinė pramonė, buvo jaučiamas ryškus, lyginant su praėjusiais pastaraisiais metais, ekonominis augimas. Fiureris tapo vadu – gelbėtoju, jo kalbos uždegdavo vokiečių širdis nacionaliniu vienijančiu jausmu. Iškalbos menas buvo tapatinamas su juo. “Jis stovėjo nebylus ir sustingęs, kol imdavo lėtai kalbėti savo baritoniniu bosiniu balsu, pradėdamas žodžiais: “Volksgenossen, Volksgenossinen!”, nacių kreipiniu, pažodžiui reiškiančiu bendražyges ir bendražyges, priklausančius vienai tautai. Pamažu jis įsibėgėdavo iki crescendo, lydimas nežabotų “Sieg Heil!” – “Tegyvuoja pergalė!”, nacistinės Vokietijos pergalė. Hitlerio kalbos paveikdavo mases psichologiškai, sukeldavo nacionalinės galios pajautimą. Vaizduodamas Vokietijai gresiančius pavojus ir čia pat nurodydamas didžiausią grėsmę – žydų tautą, jis kurstė visuotinę neapykantą ir užsitikrino absoliučią savo pasekėjų paramą visiems, net patiems žiauriausiems savo sumanymams. II Pasaulinis karas buvo vaizduojamas kaip visuotinis karas prieš pasaulio žydus, vėliau, Vokietijai pralaimint, jie buvo kaltinami to pačio karo sukėlimu. SS kareiviai, kai kurie net neturėję gilaus antisemitinio nusistatymo, buvo išmuštruoti karinės drausmės ir hierarchiškai griežtai subordinuoti. Jie buvo pasiryžę vykdyti bet kokius nurodymus, tikėdami, jog taip pasitarnausią Fiureriui. Kaip teigia H.Arendt ir Friendlander , čia mes susiduriame su mistiniu Fuhrer – Bindung (ryšiu su Hitleriu). Visuotinė auganti ekstazė, kylanti iš nuolatinio kartojimo, susiejo visus tikinčius, jog kuo daugiau žydų bus sunaikinta, tuo geriau bus išpildyta Fiurerio valia. Tie kurie savo rankomis vykdė šiurpias žudynes buvo įkalinti šios paslapties. Faktai apie įvykius koncentracijos stovyklose buvo griežtai slepiami nuo plačiosios visuomenės. Šis paslapties bendrumas dar labiau vienijo genocido vykdytojus ir skatino tolesnį jų lojalumą.

Žydų genocidas buvo vadinamas šlovingiausiu Vokietijos istorijos puslapiu. Vokietija, teigia Hilberg , pakilusi į vidinės logikos diktuojamą kelią tapo nepermaldaujama: jos dvejonės nyko, užleisdamos vietą troškimui tinkamai nubausti “kenkėjus”. Žydų genocidas vokiečių akyse tapo tarsi šventasis karas, kurį kariaująs, kiekvienas tarnauja Fiureriui ir tėvynės gerovei.

Taigi nacių antisemitizmas apeliavo į vokiečių tautinius jausmus, tačiau rėmėsi ne nacionalistiniais argumentais, bet žmonių psichologiniu pažeidžiamumu: mistine baime, prietarais, religija, masine sąmone, troškimu išlieti nepasitenkinimą, ekonominiais interesais ir pan. Vokiečių nacionalizmas buvo įrankis, kuriuo nacionalsocialistai naudojosi įtakai įgauti nuo pat partijos įsikūrimo 1919m., vėliau savo siekiams laimėti rinkimus, ką jiems pavyko padaryti 1933m., dar vėliau pateisinti savo teroro režimą, karą ir galiausiai žydų genocidą. Iki pat Trečiojo Reicho žlugimo 1945m. antisemitizmas buvo nuolat propaguojamas. Jis tapo tuo pagrindu, kuris leido nukreipti visuomenės žvilgsnį nuo valdžios politikos, visus vokiečių patriotinius jausmus žeidžiančius sprendimus ir įvykius priskiriant žydų atsakomybei, taip išlaikant neva teisingo ir nacionalinių interesų užtikrinimo siekiančio režimo galią.

Išvados

Šiame rašto darbe siekiama atskleisti santykį tarp nacistinės vokiečių vyriausybės 1933-1945m. vykdyto žydų genocido ir vokiečių nacionalizmo fenomeno.

Antisemitizmas Europoje gyvavo jau nuo Romos imperijos laikų. Griežtas žydų monoteizmas, smerkęs imperatorių garbinimą imperijos gyvavimo laikotarpiu, jų religinis savitumas ir nesutapimai su krikščionybės dogmomis bei gyvenimas uždaromis bendruomenėmis Viduramžiais sąlygojo tai, jog žydai buvo tapatinami su šėtoniškomis galiomis, demonų garbinimu, buvo šiurpių įtarinėjimų ir prietaringos baimės objektu.

Vokietijoje antisemitinių išpuolių pasitaikydavo per visus Viduramžius ir Naujuosius laikus. Nauja antižydiška banga užplūdo prasidėjus industrializacijai, kuri sąlygojo senųjų, tradicinių socialinių struktūrų griuvimą ir naujų susikūrimą. Vokiečių nacionalizmas buvo tradiciškai žvelgiąs į praeitį. Tai ypač išryškėjo modernizacijos proceso akivaizdoje. Vokietijai tampant industrine valstybe, daugelis vokiečių su nostalgija atsiminė organiškos, kraujo ir žemės saitais susietos valstiečių bendruomenių laikus. Vykusios socialinės krizės ir nestabilumas buvo siejamos su modernybe, tuo tarpu ramybė ir stabilumas – su praeitimi.

Tradiciškai sunkiai galėję įsitvirtinti tradicinėse pramonės šakose, žydų verslininkai buvo imlūs naujovėms ir nesunkiai prisitaikydavo pasikeitus sąlygoms. Spartėjant industrializacijai, jie greičiau įsitvirtino didmiesčiuose ir dominavo naujose verslo šakose pvz., tekstilės pramonėje. Ši jų savybė atsigręžė prieš juos pačius. Žydai tapo modernybės ir kapitalizmo simboliu, t.y. įkūnijo visa tai, kas buvo svetima tradiciniam vokiškam gyvenimo būdui. Į juos vis dažniau nukrypdavo minios nepasitenkinimas.

Vokietijai pralaimėjus I Pasaulinį karą ir Versalio sistemai “apkarpius” jos galybę bei teritoriją, didžioji vokiečių visuomenės dalis patyrė ekonominius sunkumus. Visa tai sukėlė didžiulį nacionalizmo protrūkį. Su šia banga į valdžią atėjusi A.Hitlerio vadovaujama nacionalsocialistų partija, puikiai išnaudojo susidariusias sąlygas savo režimo įtvirtinimui. Visų pirma, jos skelbiamos nacionalistinės Vokietijos galybės ir vokiečių kraujo viršenybės idėjos idealiai tiko užkariauti daugumos vokiečių, kurių tautines ambicijas įžeidė jų nacionalinių interesų ignoravimas, simpatijas. Antra, nusilpusiai ir keršto trokštančiai tautai reikėjo rasti kaltininką, keršto objektą. Juo tapo žydų tauta, kurios vienetai sugebėjo, kaip ne kartą anksčiau, išlaikyti turtą ekonominės krizės metu. Nacių propaganda, naudodamasi visuomenės atmintyje dar gyvais viduramžiškais prietarais ir ekonominiais vokiečių verslininkų interesais, skelbė žydus esant sugedusia, šėtoniška išnaudotojų rase, siekiančia sunaikinti tauriausiai arijų rasei priklausančius vokiečius. Jų atsakomybei būdavo priskiriami visi vykstantys nusikaltimai, socialinių ir politinių struktūrų griovimas ir pan. Tuo būdu žydai figūravo kaip antiherojus, į kurį buvo nukreipta ir išliejama masių neapykanta. Kas beatsitiktų, būdavo kaltinami žydai, o tikrieji kaltininkai likdavo nepastebėti.

Nacionalsocialistų partijos populiarumas neslūgo. Tai nemaža dalimi lėmė ir jų lyderio – A.Hitlerio – asmenybė. Hitleris buvo iškalbos meistras. Jo sakomos kalbos uždegdavo ir suvienydavo mases, jo skelbiamos idėjos daugumai atrodė teisingos. Hitlerį ir jos pasekėjus, kaip teigė Friedlander, siejo mistinis ryšys. Vykdyti jo nurodymus ir būti jam lojaliems buvo tas pat kaip tarnauti tėvynei. Hitleris pats buvo aršus antisemitas ir giliai tikėjo pasaulinės žydų konspiracijos ir panašiais mitais. Tačiau šį visuotinį tikėjimą jis išnaudojo tam, jog būtų pateisinama jo vykdoma vidaus ir užsienio politika. Jis skelbė II Pasaulinį karą esant karu prieš pasaulio žydų konspiraciją. Tuo būdu tūkstančiai žmonių, prisidėję prie žydų genocido, tikėjo vykdą šventą pasaulio gelbėjimo misiją, kuri tebuvo vien mistifikacija, gaji ir paties Hitlerio galvoje.

Iš tiesų, visas praktikoje vykdomas teroras buvo nacionalsocialistų imperialistinės politikos išraiška. Realiai neegzistuojančių arijų rasės iškėlimas ir žydų rasės pasmerkimas bei su tuo susiję procesai tapo pateisinami vokiečių akyse būtent nacistinės propagandos pagalba. Vokiečių nacionalizmas savo esme nebuvo nukreiptas prieš žydus. Tiesa, jog antisemitizmas buvo gana plačiai paplitęs XXa. pradžios Vokietijoje, tačiau šis reiškinys gyvavo atskirai ir nepriklausomai nuo vokiškojo nacionalizmo bei rėmėsi daugiausia ekonominiais santykiais tarp žydų ir vokiečių, taip pat tradicišku priešiškumu žydams, kilusiu iš religinio ir bendruomeninio skirtingumo. Antisemitiniuose pasisakymuose prasiverždavo ir nacionalistinių gaidų, kalbant apie visos tautos priespaudą, menamą žydų savęs įsivaizdavimą pasaulio viešpačiais, būtinybę išsilaisvinti iš “jų uždėto jungo” ir pan. Tačiau iki nacionalsocializmo judėjimų Austrijoje ir Vokietijoje imtos skleisti antižydiškos propagandos šie reiškiniai nebuvo tampriai susiję priežastingumo saitais. Tuo tarpu būtent nacionalsocialistų ideologija suplakė vokiškąjį nacionalizmą ir antisemitizmą į darinį, kuris vainikuojamas nacių lyderio A.Hitlerio charizmos, tapo galinga jėga, sukėlusia žydų tautos genocidą.

Literatūros sąrašas

1. Clendimmen I. Reading the Holocaust.-Cambridge University Press, U.K., 1999.
2. Cohn N. “Warrant for Genocide: the Myth of the Jewish World Conspiracy and the Protocols of the Elders of Zion”.- Serif, London, 1996.
3. Craig G.A. Vokiečiai.- V.: Pradai, 1995.
4. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.- V.: Pradai, 1996.
5. Haushofer K. “Why Geopolitik?” //The Geopolitical Reader, ed. G. O’Tuathail, S. Dalby and P. Routledge- London and NY, Routledge,1998.
6. Hilberg R. Nusikaltėliai; aukos; stebėtojai: žydų tragedija 1933 – 1945m.- V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999.
7. The Holocaust and History: the Known, the Unknown, the Disputed and the Examined.-Ed. by M.Berenbaum and A.J.Peck. – Bloomington and Indianapolis: Indiana University Press, 1998.

Leave a Comment