žmogaus būties suvokimas humanizmo ir

PSICHOLOGIJA

NAMŲ DARBAS
Žmogaus būties suvokimas humanizmo ir
egzistencializmo judėjimuose

Įvadas

Raidos psichologija – psichologijos mokslo šaka, kuri tiria žmogaus psichikos pasikeitimus nuo gyvybės užsimezgimo momento iki mirties. Kitaip tariant tai psichologijos mokslo šaka, tirianti kaip keičiantis amžiui, keičiasi žmogaus elgesys bei kokie psichikos ypatumai būdingi tam tikram amžiaus tarpsniui: vaikystei, paauglystei, brandai ir senatvei. Raidos psichologijos tikslas – suprasti žmogaus augimą ir keitimąsi. Mėginama nustatyti, kokie įvykiai ir aplinkybės suformavo tą individą, stengiamasi numatyti kokia jo ateitis.

Atliekant raidos psichologijos mokslinius tyrimus yra sukaupta daug informacijos appie įprastą ir neįprastą elgesį, apie paveldėtas ir įgytas savybes, apie aplinkos įtaką individo raidai ir kt. Remiantis šia informacija, galima geriau suprasti žmogaus praeitį, dabartį ir tiksliau prognozuoti ateitį.

Žmogaus egzistenciją ir prigimtį bandoma aiškinti įvairiai. Aiškinimo stilius labai priklauso nuo tuo metu vyraujančios situacijos. Priklausomai nuo to, koks požiūris dominuoja, priklauso ir asmens buvimo raiškos supratimas. Įvairūs psichologiniai judėjimai (biheviorizmas, humanizmas, egzistencializmas, geštaltizmas ir t. t.), kurie yra taip pat priklausomi nuo kasdieninio gyvenimo įvykių, asmenybės aktualizaciją bei jos gaalimybes ir ribas apibrėžia įvairiai. Jei žmogus psichologų yra suvokiamas kaip objektas, tai jie asmenybės aktualizacijai palieka mažiau laisvės, tai reiškia, jog savireguliacijos bei savipildos galimybės yra labai nedidelės. Individo patyrimas yra grindžiamas pastiprinimų ir bausmių kiekiu – viską kontroliuoja individą su

upanti aplinka. Toks individas turi daugiau laisvės ir yra pats už save atsakingas. Taip pat jis supantį pasaulį priima tiesiogiai, patirdamas sėkmes ar nesėkmes, ima jį vertinti kritiškai ir patirties dėka mokosi pažinti supantį pasaulį – jo pažinimo galimybės neribojamos. Tokiu būdu, individas įgyja atitinkamo suvokimo lygius ir į susidariusią situaciją gali pažvelgti skirtingai, t. y. iš įvairių pozicijų. Tuo remdamasis ima kelti sau tikslus bei siekius, kad savą egzistenciją padaryti priimtiną, adaptyvią ir, kas be ko, – autentišką.

Šiame darbe pabandysime palyginti žmogaus būtį žvelgdami iš egzistencializmo ir humanizmo srovių pozicijų. Tokia darbo tema pasirinkta todėl, kad šie judėjimai, gretinant juos tarpusavyje, turi ne tik daug panašumų, bet ir skirtumų. Savo idėjomis ir filosofiniu pagrindu egzistencinė ir humanistinė psichologija asmeniškai yra patraukli, ryškiai skkiriasi nuo kitų psichologinių krypčių. Imponuoja ir tai, kad asmens būtis suvokiama kaip be asmens negalinti egzistuoti. Kitaip tariant, individas įtakoja aplinką ir yra jos įtakojamas. Egzistencializme individas gali ugdytis, artėdamas tiek link gėrio, tiek link blogio, o humanizme pabrėžiamas žmogaus prigimties pozityvumas – tai pagrindinis humanizmo ir egzistencializmo skirtumas. Taigi, šiame darbe pabandysime išsiaiškinti šių dviejų judėjimų pagrindinius teiginius bei palyginti jų požiūrius į žmogaus egzistenciją.

Humanistinė psichologija

Ši psichologijos srovė dar vadinama žmogiškojo potencialo psichologija. Ji susikūrė apie 1960 m. JAV. Humanistinės psichologijos id

dėjinis pagrindas – egzistencializmas. Jos kūrėjai A. Maslow, C. Rogersas, kurie pagrindiniu savo tyrimų objektu laikydami vientisą asmenybę, žmogų išryškino kaip esybę apdovanota laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, poreikiu suteikti savo buvimui dvasinę prasmę.

Atsirandant humanistinei psichologijai JAV vyko esminių žmogiškųjų vertybių perkainavimas, iškeliant žmogiškosios būties reikšmingumą, nepakartojamumą, tačiau kartu ir trapumą tragiškų gyvenimo įvykių akivaizdoje, nes dominavo vis didėjantis izoliacijos, vienatvės ir susvetimėjimo jausmas. Humanistinė psichologija sugrąžino tokias tradiciškai apeinamas problemas, kaip meilė, džiaugsmas, atsakomybė, laisvė, gyvenimo prasmė, vienatvė ir pan. Tai buvo naujas teorinis žvilgsnis į žmogaus prigimtį, jo kasdienišką egzistenciją ir tarpasmeninius santykius. Be A. Maslow ir C. Rogerso ryškiausios šio judėjimo figūros yra G. Allport, H. Murray, G. Moustakas ir kiti [4, p., 3, 5, 7 – 8].

Ši psichologijos srovė skelbia, kad žmogus yra aktyvus, autonomiškas, orientuotas į rinkimąsi, adaptyvus. Humanistų teigimu, kiekvienas individas yra unikalus organizmas, sugebantis nukreipti, rinktis ir keisti vyraujančius ir lemiančius gyvenimo eigą motyvus. Šiame nenutrūkstančio tapsmo procese žmogus gali priimti atsakomybę už savo egzistencijos individualumą, potencialių galimybių aktualizavimą bei egzistencijos ir savęs aktualizavimo ribotumą. Anot humanistų, aukščiausiame tapsmo lygyje žmogus tampa “harmoningai, pilnaverčiai gyvenantis”, jo savastis, “aš”, tampa “spontaniškai integruota ir aktualizuota”. Žmogus savo būtį šiame aukščiausiame tapsmo lygyje išgyvena kaip autentišką [4, p., 8]. Be to humanistinės psichologijos po
ožiūriu individas yra iš prigimties geras ir esant tinkamai aplinkai gali realizuoti saviraiškos bei asmenybės tobulėjimo potencialą [4, p., 9].

Skiriami šie pagrindiniai humanistinės psichologijos postulatai: 1) asmenybė yra daugiau negu jos dalių suma; 2) asmenybė yra sąmoninga; 3) žmonėms įtakos turi jų santykiai su kitais; 4) asmenybė turi galimybę rinktis [4, p., 7].

Maslow manymu save aktualizuojantis žmogus aiškiai suvokia realybę, geba priimti save tokį koks yra, atsakingas, demokratiškas, kūrybiškas, gyvena turtingą emocinį gyvenimą, atvirą naujiems potyriams, geba bendrauti su kitais žmonėmis, remiasi bendražmogiškosiomis vertybėmis, rinkdamasis toks žmogus nesidairo į aplinkinius, o geba remtis pačiu savimi [5, p., 11].

Rogersas nurodo penkias pagrindines asmenybės charakteristikas, būdingas pilnaverčiai funkcionuojantiems žmonėms: 1. Atvirumas išgyvenimui. Žmogus nesistengia nuslopinti pačių giliausių jausmų ir minčių, dažnai veikia pagal juos. 2. Egzistencinis gyvenimo būdas.Tai tendencija gyventi pilnaverčiai ir turiningai, kiekvienu egzistavimo momentu taip, kad kiekvienas išgyvenimas būtų suvokiamas kaip naujas ir unikalus, besiskiriantis nuo to, kuris buvo anksčiau. 3. Organizminis pasitikėjimas. Tai žmogaus sugebėjimas atkreipti dėmesį į savo vidinius pojūčius ir laikyti juos elgesio pasirinkimų pagrindu. 4. Empirinė laisvė. Empirinė laisvė priklauso vidiniam jausmui – vienintelis, kuris atsako už savo veiksmus ir jų pasėkmes yra AŠ PATS. 5. Kreatyvumas. Kūrybiški žmonės siekia gyventi konstruktyviai ir adaptyviai savo kultūroje, tuo pat metu patenkindami savo giliausius poreikius [1].

Taigi, galima teigti, kad humanistinės ps
sichologijos tikslas – padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, išlaikyti savipildą. Asmenybės esmė – žmogaus dvasinė prigimtis, kurios turinį sudaro vidinė išmintis, meilė ir gera valia. Tokiu požiūriu, kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė – nepakartojama [1].

Egzistencializmas

Egzistencinės psichologijos pradžia siejama su egzistencializmo, kaip naujos srovės, judėjimo atsiradimu iš pradžių Europoje, o vėliau ir JAV. Šio judėjimo atstovai: L. Binswangeris, V. Franklis, M. Bossas, R. May, J. Bugentalis, I. Yalomas ir kiti [2].

Egzistencialistų manymu žmogaus savastis ir jo pasaulis yra dialektiškai susiję, jie vienas be kito negali egzistuoti, ir suprasti gali būti tik vienas kito pagalba. Toks žmogaus bei jo pasaulio susietumo pobūdis verčia egzistencinę psichologiją traktuoti žmogų kaip iš dalies aktyvų, kadangi jis veikia savo pasaulyje tikslingu būdu ir kaip iš dalies pasyvų, kadangi jis visada yra veikiamas pasaulio. Be to kiekvienas individas turi situacinę laisvę, t. y. pasirinkimo laisvė yra ribojama situacijos, kurią pasaulis pateikia žmogui [3, p., 8]. Egzistencialistai teigia, kad žmogus įgyja laisvę tik pažindamas save “egzistuojantį” nepriklausomai nuo socialinių ir gamtinių sąlygų. Jų manymu – asmenybė yra nepažini.Skiriami šie svarbiausi egzistencinės psichologijos taškai:
Individo pažinimo pagrindas yra jo konkrečios būties analizė. Asmuo pirmiausia pasirodo pasaulyje, kažką veikia, galvoja, o tik po to įsisąmonina save, siekia individualių tikslų taip apibrėždamas savo esmę.
Žmogiškoji būtis įgauna tikrąją prasmę siekdama tapti autentiška.
Neegzistuoja universalūs gyvenimo tikslai ir nėra universalių jų siekimo priemonių. Kiekvienas žmogus turi ieškoti savo kelio, savosios prasmės, prisiimdamas atsakomybę už kiekvieną savo pasirinkimą.
Žmogus – tai būtis pasaulyje. Jis egzistuoja tik įtrauktas į santykių tinklą.
Būtis – tai neribotų ir iš anksto nenumatomų sąmonės aktų grandinė. Tokiu būdu, žmogaus egzistencija – tai jo laisvės drama.
Tiesa – ne absoliuti, bet santykinė kategorija, kuri pirmiausia yra subjektyvumas ir atrasta gali būti gilinantis į save, tyrinėjant savo vidinius išgyvenimus.
Išorinis pasaulis egzistuoja tik kaip žmogaus asmeninio gyvenimo ir atsakomybės sritis [3, p., 6 – 7].
Taigi, žmogus ir pasaulis, egzistencinės psichologijos požiūriu, yra vienovė – struktūrinė visuma; būtis pasaulyje išreiškia būtent tai.

Žmogaus būtis humanizmo ir egzistencializmo filosofijoje

Tiek humanizmo, tiek egzistencializmo idėjinis planas grindžiamas panašiomis mintimis apie žmogaus būtį, jo egzistavimą bei tarpasmeninius santykius. Šiems judėjimams atsirasti turėjo įtakos to meto žmonių visuomeninė padėtis, požiūris į susidariusią situaciją. Abu šie judėjimai žmogų sugrąžino į psichologiją, kaip ir tokius egzistencinius klausimus, kaip meilė, mirtis, laisvė, žmogaus aktualizacija ir panašiai.

Vertinant humanizmą ir egzistencializmą, pastarasis atrodo realistiškesnis, tačiau ir pesimistiškesnis. Realistiškesnis jis atrodo todėl, kad čia į žmogaus egzistenciją žvelgiama tiek iš teigiamos, tiek iš neigiamos pusių – žmogus įgyja skirtingą patyrimą, kuris turi savo ideologinius pagrindus ir remiasi tiek blogio, tiek gėrio idėjomis. Pesimizmas išryškėja tuomet, kai suvoki, jog esi įmestas į šį pasaulį, nors turi laisvę ir galimybę rinktis, vistiek esi priverstas susitaikyti su daugeliu, kad ir nepriimtinų, bet būtinų egzistencijai dalykų. Humanistų požiūris optimistiškesnis, nes akcentuoja pozityvią žmogaus prigimtį – žmogus geras ir jo potencialui atskleisti padeda jį supanti aplinka. Pastarieji panašiai kaip ir egzistencialistai, teigia, jog atskiras individas yra unikalus, veikia tikslingai ir yra atsakingas už savo egzistencijos individualumą. Tačiau abių šių srovių atstovai žmogaus egzistenciją vertina kaip laisvą rinktis, t. y. kiekvienas laisvai renkasi savo gyvenimo būdą ir siekia pilnavertiško tapsmo. Taip pat humanistai daugiau akcentuoja aktyvumą, sąlyginai pamirštant pasyvumą, o egzistencialistai pabrėžia pasyvų ir aktyvų žmogaus egzistavimą.

Galima teigti, jog abi kryptys bandė analizuoti egzistencines dilemas, kurias žmogus turi išspręsti tam, kad galėtų pilnaverčiai egzistuoti. Šiuolaikinei žmogaus egzistencijai aktualios šių psichologinių krypčių idėjos. Tam, kad žmogus suvoktų savo unikalumą, individualumą, neprarastų jo, kartais prireikia net viso gyvenimo. Kiekvienas žmogus ieško savęs, savo gyvenimo kelio. Taip jis kovoja ne tik su iškilusiomis gyvenimo problemomis, bet ir su vidiniais išgyvenimais. Šis požiūris daugiau egzistencialistinis negu humanistinis. Tačiau jei į šiuos samprotavimus pažvelgtume iš optimistiškojo humanizmo pozicijų, tai reikštų, jog kiekviena kylanti mintis apie save, įgytų pozityvų atspalvį, kuris lemtų didžiavimosi savimi, pranašumo, autentiškumo, orumo bei pozityvaus savęs vertinimo jausmą. Toks individas daugiau ieškotų priimtinesnių egzistencijos būdų negu pasinertų į beprasmybės, gyvenimo prasmės pojūtį. Beje žmogus turi suvokti, kad niekas nieko už jį nepadarys, niekas už jį neatsakys, kaip ir niekas už jį neišspręs problemų ar nepriims sprendimų, o galų gale niekas negali “mirti” kartu su juo.

Egzistencialistų manymu svarbu keisti ne pačią situaciją, o požiūrį į ją. Remiantis humanistinėmis idėjomis, individas gyvenimiškose situacijose gali elgtis kūrybiškai, realizuodamas savo potencines galias. Šių krypčių atstovai teigia, kad kūrybiškas, save aktualizuojantis žmogus, gali pilnaverčiai išgyventi, nugalėti vidinę įtampą. Daugelis žmonių siekia pilnavertiško gyvenimo “teisingame” pasaulyje. Tačiau kiekvienam “tiesa” – tai subjektyvus dalykas. Atskaitos taškas yra pats žmogus. Absoliučios tiesos nėra – tai kas vienam atrodo teisinga, kitam gali būti netiesa. Taigi, visos šios tiesos kiekvienam individualiai turi subjektyvią prasmę. Jei kalbėtume iš humanistinių pozicijų, tai jie žmogų įsivaizduoja einantį gėrio link ir tokiam žmogui tiesa yra sąlyginė kategorija bei kaip vertybė, kurios jis siekia ir vertina. Žvelgiant iš egzistencialistų pozicijos – individas tiesą atranda tik gilindamasis į save, į aplinkinį pasaulį. Tokiu būdu, tiesa slypi pačiame asmenyje. Taip pat šios krypties atstovams atrodo, kad pagrindinis žmogaus būties tikslas yra tai, kad individas eitų gyvenimo prasmės link. Tuo tarpu humanistai mano, kad žmogus turi eiti link savirealizacijos. Šiais požiūriais kiekvienas individas sąmoningai ar nesąmoningai siekia gyvenimo arba būties pilnatvės.

Humanistai didelį dėmesį kreipia į aplinką, kurią pažinus nemažai sužinoma apie patį žmogų, nes aplinka gali daug ką apie jį pasakyti. Jų manymu teisingai organizuota aplinka kryptingai veikia žmogų. Egzistencialistų nuomone, be žmogaus nebūtų ir jį supančios aplinkos. Abių šių krypčių atstovų nuomone, aplinka ir žmogus gali veikti vienas kitą. Tačiau egzistencialistai, priešingai nei humanistai, neįvardina aplinkos vien tik kaip gėrio skleidėjos. Jie teigia, kad aplinka gali ugdyti žmogų tiek link gėrio, tiek link blogio.

Šiuolaikinėje visuomenėje aktuali laisvės problema. Dažnas ją suvokia individualiai, o tai sąlygoja teisingą ir klaidingą jos supratimą. Daugelis laisvę suvokia kaip savivalę. Tačiau remiantis egzistencialistų ir humanistų požiūriu, laisvė galėtų būti suprantama kaip asmens unikalumas ir jo galimybė rinktis. Kuomet suteikiama galimybė rinktis, tuomet individas turi pats sau apsibrėžti egzistencijos ribas. Asmuo taip pat turi turėti omeny, kad jis neturi teisės peržengti kitų žmonių egzistencinių ribų, o tai reiškia – negali pažeisti jų privatumo.

Leave a Comment