Žiniasklaida-vaiku socialiniai itakai

Turinys

Įvadas..............................3
1. Žiniasklaidos įtaka vaikui .......................4
2. Teisinės nuostatos, saugančios vaikus nuo neigiamo žiniasklaidos poveikio ..6
2.1 Pirmoji prielaida- teisinis reglamentavimas...............6
2.2 Antroji prielaida-teisinis reguliavimas.................8

Išvados..............................12

Literatūros sąrašas...........................13

ĮVADAS

Vaiką, būsimą mūsų demokratinės šalies pilietį, nuo pirmųjų žingsnių su motinos meile turi lydėti pasaulio pažinimo džiaugsmas šeimoje, mokykloje, bendraamžių aplinkoje, turi lydėti gera, patikima socialinė ir psichologinė atmosfera, gimtoji kalba ir kitos kalbos, etninių, kultūrinių tradicijų puoselėjimas, o kur dar pašėlęs laiko ritmas, technologiniai stebuklai, iškelią žmogaus protą iki pasakiškų aukštumų. Ir visa tai vienaip ar kitaip atspindima ne tik liiteratūros, kultūros, bet ir visuomenės informavimo priemonių, žiniasklaidos. Visa tai žadina mumyse optimizmą ir tikėjimą augančia karta bei visuomenės, tautos, valstybės ateitimi.

Tačiau vaikas akis į akį susiduria su nesantaika šeimoje, tėvų skyrybomis, savižudybėmis, didėjančių nusikaltimų mastais, aukų dramatizmu, pats tampa auka, susiduria su nelaimėmis ir katastrofomis, galiausia su šiurpia kriminogenine realybe – šių, dažnai baisių reiškinių atspindžiai visuomenės informavimo priemonėse, žiniasklaidoje gali turėti didžiulį neigiamą poveikį vaikams, nepilnamečiams. Deja, vaikus moko, ugdo ne tik aukštieji idealai ir ideali tikrovė, juos veikia, o daažnai ir lemiamą įtaką vaiko brandai daro pastarieji reiškiniai, jų akcentavimas, platinimas.

Žiniasklaidos priemonės šiuo metu yra viena iš pagrindinių suaugusiųjų ir vaikų užimtumo formų. Šiandien daugelis vertybių, normų, nuostatų, elgesio pavyzdžių bei kitų socializacijos veiksnių yra perduodami ne tiesiogiai, bet pe

er žiniasklaidos priemones (televiziją, laikraščius, žurnalus, radiją, garso ir vaizdo įrašus, internetą ir pan.), todėl neabejotina, kad tėvų bei švietimo įstaigų vaidmuo keičiasi, jų galimybės iš esmės daryti įtaką vaiko socializacijos procesui silpnėja, o žiniasklaida tampa vis didesne jėga ne tik formuojant visuomeninę nuomonę, bet ir auklėjant žmogų, tačiau kartu ji yra vienas iš socializacijos rizikos veiksnių.

ŽINIASKLAIDOS ĮTAKA VAIKUI

Rūpindamiesi žmogaus teisėmis ir jų apsauga, atsižvelgdami į nacionalinių ir tarptautinių vaiko teisių apsaugos srities teisės aktų nuostatas, o taip pat į moralines paprotines visuomenės gyvenimo normas, ypatingą dėmesį turime skirti vienai labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių – vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugai ir jų laikymosi užtikrinimui. Tokį išskirtinį požiūrį lemia vaiko amžiaus ypatumai, negebėjimas savarankiškai save apginti, specifinė vaiko padėtis šeimoje ir visuomenėje, įvvairūs šalies socialiniai, ekonominiai, teisiniai faktoriai.

Vaikystė – metas, kai formuojasi žmogus, ne tik fiziškai. Šiuo laikotarpiu padedami pagrindai jo asmeninėms savybėms, susiformuoja charakterio bruožai, vertybių skalė. Kiekvienas žinome, kaip jautriai vaikai reaguoja į šiuo metu patiriamas nesėkmes, juos supančių aplinkinių žmonių nuotaikas ir santykius, socialinės aplinkos įtaką. Vaikai yra silpniausi ir labiausiai pažeidžiami visuomenės nariai. Todėl suprasdami, kad tai, ką vaikas gaus iš suaugusiųjų pasaulio, tą jam ir grąžins, privalome visur ir visada, imdamiesi bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia įvertinti ir at

tsižvelgti į vaiko interesus. Vaikai turi teisę būti ypač globojami ir remiami, jiems reikia specifinės apsaugos tiek iki gimimo, tiek ir po jo – iki pat pilnametystės, kol jis pats savarankiškai galės ginti savo teises, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Siekdami užtikrinti tinkamą vaiko asmenybės raidą, privalome jam garantuoti kokybiškas socializacijos sąlygas.

Vaiko socializacija – vaikystėje prasidedantis procesas, kuomet vaikas, išmokdamas visuomenėje priimtinų elgesio normų, dėsnių, vertybių sistemos ir gyvenimo būdo, tampa atitinkamos visuomenės nariu. Žinoma, jog didžiausią įtaką vaiko socializacijos procesui be šeimos, mokyklos, darbo, religijos, daro visuomenės informavimo priemonės, t.y. žiniasklaida. Nesunkiai kiekvienas iš mūsų galime pastebėti, kad žiniasklaida gana aktyviai ir nesunkiai perima vaidmenis, kurie anksčiau priklausė išimtinai šeimoms ir mokykloms – ji dažnai nulemia vaiko, jaunuolio vertybes, tikslus, pasirinkimus ir elgesio tipus. Ji tam tikra prasme jau ne tik informuoja, bet ir moko, netgi dalinai formuoja visuomenę, nes žmonėms ne tik pristato, kas įvyko, tačiau ir nurodo, kaip suprasti tai, kas įvyko. Kitą vertus, reikia pastebėti ir tai, kad be tradicinių priemonių (spaudos, radijo, televizijos) naujų informacinių technologijų formomis žiniasklaida labai sparčiai ir agresyviai braunasi į žmonių gyvenimą ne tik darbo aplinkoje, bet ir kasdienėje šeimos buityje.

Mūsų visuomenėje žinios ir informacija įgyja realią valdžią ne tik politiniams procesams, bet ir atskirų žm
monių vertybių skalėms formuoti. Spauda, radijas ir televizija įprastame ir elektroniniame formate, pasiekdama itin plačią ir įvairialypę auditoriją, iš taip vadinamos ketvirtosios vietos valdžios hierarchijoje vis labiau pretenduoja į pirmąją.

Taigi galima drąsiai teigti, kad žiniasklaidos įtaka visuomenei, tarp jų ir vaikams, yra neabejotina, ji tokia išliks, net kas dieną stiprės. Dėl didžiulės, kartais lengvabūdiškai ignoruojamos žiniasklaidos įtakos kiekvienam turime dėti visas pastangas ir siekti, kad visuomenė viešosios informacijos srityje nebūtų bejėgiška vartotoja, o aktyvi savo vaikų gynėja nuo galimo ar pasitaikančio dvasinio, dorovinio žalojimo.

Galima išskirti dvejopą vaiko ir žiniasklaidos santykį, analizuojant vaiko teisių ir jo teisėtų interesų pažeidimus: pirmuoju atveju omenyje turimos situacijos, kai vaikas yra viešosios informacijos vartotojas, antruoju – viešosios informacijos objektas, kai apie jį skelbiama kaip apie tam tikrų elgesio taisyklių pažeidėją ar tokio pažeidimo auką.

TEISINĖS NUOSTATOS, SAUGANČIOS VAIKUS NUO NEIGIAMO ŽINIASKLAIDOS POVEIKIO

Vaiko teisių apsaugai žiniasklaidoje realizuoti Lietuvos ir Europos Sąjungos teisinėje sistemoje jau egzistuoja teorinės ir praktinės prielaidos.

Pirmoji prielaida – teisinis reglamentavimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnis nustato žmogaus teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui,
privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei sa

antvarkai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalis numato, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas.

Visuomenės informavimo įstatymas įpareigoja žurnalistus savo veikloje vadovautis Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, pagarbos žmogui principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų ir pan. Įstatymas numato, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie būtini apsaugoti nuo konfidencialios informacijos atskleidimo, apsaugoti žmonių privatų gyvenimą, teises ir kt. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnamečiai turi būti apsaugoti, kaip to reikalauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų ir kiti įstatymai, Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvencija bei Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nuo jų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi kenkiančios viešosios informacijos, ypač susijusios su
pornografija ir (ar) savitiksliu smurto vaizdavimu. Minėto įstatymo 3 dalis nurodo, kad draudžiamos
programos ar laidos, kurios gali rimtai pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, ypač pornografijos ir (ar) savitikslis smurto vaizdavimas.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 16 straipsnis įtvirtina, kad kiekvienas vaikas turi būti apsaugotas nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. 17 straipsnyje valstybės dalyvės pripažino visuomenės informavimo priemonių svarbą bei įsipareigojo rūpintis, kad vaikas galėtų naudotis įvairia
informacija, ypač ta, kuri prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės, skatina jo
fizinį bei psichinį vystymąsi.

1999 m. Europos Sąjunga taip pat pradėjo „Veiksmų planą dėl saugesnio interneto vartojimo“. Jo tikslas – sukurti europietišką specialių telefono linijų, filtravimo ir interneto turinio žymėjimo sistemą bei surengti eilę šviečiamųjų ir mokinių sąmoningumo ugdymo akcijų. 2003- 2004 m. ši programa buvo išplėsta: dėmesys sutelktas į tinklo plėtrą ir keitimąsi informacija derinant švietimą, vartotojo galimybes ir apsaugą, įspėjant apie internete nepilnamečių tykančius pavojus.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 43 straipsnio nuostatos numato valstybės, vietos savivaldos institucijų, kitų fizinių ir juridinių asmenų pareigą saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. 46 straipsnis įtvirtina draudimą rodyti, parduoti, dovanoti, dauginti ir nuomoti vaikams žaislus, kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą, laikraščius, žurnalus ir kitus leidinius, kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja karą, žiaurų elgesį, smurtą, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko dvasiniam bei doroviniam vystymuisi.

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos aiškiai identifikuoja ir apibrėžia informaciją, kuri yra kenksminga vaikų vystymuisi ir nustato jos naudojimo kriterijus. Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas (2002 m.) nustatė kriterijus, kuriuos atitinkanti informacija yra priskirtina ribojamai arba draudžiamai viešai skelbti bei platinti informacijai. Tokio pobūdžio informacija žalingai veikia nepilnamečių fizinį, protinį ar dorovinį vystymąsi.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas skelbia: ,,Galimybė gauti ir skleisti informaciją, kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu užtikrinti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į šią žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti jų pusiausvyros“. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo rūpintis vaikų gerove, savo skelbiamojoje informacijoje nesukelti vaikams sielvarto ar baimės. Vaikams pateikiami klausimai turi būti kruopščiai apgalvoti ir tinkami jų amžiui. Neleistina versti vaikus kalbėti apie tėvų santykius, šeimos gyvenimo būdą, konfliktus ir pan.

Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti žinių apie privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo.

Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi, siedamas su nusikalstama veika ir kitais teisės pažeidimais, skelbti nepilnamečio asmens duomenų, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę, išskyrus atvejus, kai nepilnametis asmuo slapstosi nuo teisėsaugos institucijų ar teismo ir kt.

Prie žurnalistų etikos inspektoriaus buvo sukurta ekspertų grupė, kurios pagrindinės funkcijos yra : 1) išsamiai apibūdinti Įstatyme apibrėžtus neigiamo poveikio informacijos kriterijus, nustatyti jos požymius; 2) sukurti vertinimo metodiką, kurios pagrindiniai kriterijai yra vaizdavimo motyvai (tikslas, reiškinio priežastys), vaizdavimo pobūdis (dažnumas, detalumas) ir reiškinio vertinimas (pateisinimas); 3) vertinti paskelbtos informacijos pobūdį ir jos poveikį nepilnamečiams, teikti ekspertų išvadas ir rekomendacijas.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už kino filmų, videofilmų bei videoprogramų viešo rodymo, tiražavimo ar platinimo, erotinio pobūdžio renginių viešo rodymo tvarkos pažeidimus; 214 (19) straipsnyje reglamentuota atsakomybė už neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos, kurios skelbimas ir platinimas ribojamas, skelbimo ir platinimo tvarkos ir (ar) neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių sistemos reikalavimų pažeidimus, taip pat už neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios draudžiamos skelbti viešosios informacijos, susijusios su asmens duomenų paskelbimu, paskelbimą.

Baudžiamojo kodekso 309 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už pornografinio turinio produkcijos gaminimą, platinimą, viešą demonstravimą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 681 patvirtintas Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos, priskirtos viešosios informacijos, kuri ribojama skelbti ir platinti, kategorijai, skelbimo ir platinimo tvarkos aprašas bei Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių sistemos aprašas.

Antroji prielaida – teisinis reguliavimas – t.y. institucijų sistema.

Dabartinė vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos žiniasklaidoje teisinė bazė yra pakankamai išsami ir atitinka tarptautinių teisės normų reikalavimus, tačiau įvardytų teisės aktų nuostatų įgyvendinimui praktikoje, jų laikymosi efektyviam užtikrinimui būtina atitinkamus, aiškiai apibrėžtus ir atribotus įgalinimus turinčių institucijų sistema. Pagrindines jų trumpai aptarsiu.
1. Žurnalistų etikos inspektorius: rūpinasi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų įgyvendinimu ir prižiūri, kaip jų laikomasi; analizuoja įstatymo taikymą; inicijuoja žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmus; teikia rekomendacijas dėl šio įstatymo nuostatų taikymo; nagrinėja skundus dėl įstatymo nuostatų pažeidimų ar nesilaikymo ir pan. Inspektorius, atlikdamas šias funkcijas, gali įspėti viešosios informacijos rengėjus, platintojus, jų savininkus, žurnalistus bei kitus asmenis apie šio įstatymo pažeidimus ir reikalauti laikytis įstatymo bei su juo susijusių kitų teisės aktų nuostatų ir susitarimų; viešai paskelbti, kad asmenys nesilaiko šio įstatymo nuostatų ar tarpusavio susitarimų; administracine tvarka nubausti viešosios informacijos rengėjus, platintojus, jų savininkus, žurnalistus bei kitus asmenis už įstatymo pažeidimus ir kt.
2. Lietuvos radijo ir televizijos komisija: reguliuoja bei kontroliuoja Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių radijo ir televizijos transliuotojų ir retransliuotojų veiklą. Komisija pagal
savo kompetenciją vykdo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą ir turi teisę už pažeidimus taikyti Visuomenės informavimo įstatyme bei Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytas poveikio priemones transliuotojams, retransliuotojams.
3. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija: rūpinasi žurnalistų profesinės etikos ugdymu, taip pat nagrinėja pareiškimus, priima sprendimus pagal suinteresuotų fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų; Žurnalistų etikos inspektoriaus kreipimus dėl Visuomenės informavimo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų ir kt.
4. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga: vykdydama vaiko teisių laikymosi priežiūrą ir kontrolę, pagal kompetenciją, taip pat atsako už Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal teisės aktais apibrėžtą Savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų veiklos sritį ir kompetenciją, joms taip pat tenka tam tikros funkcijos užtikrinant tinkamą vaiko teisių ir teisėtų interesų laikymąsi visuomenės informavimo procese, ginant vaiko teises į privataus gyvenimo neliečiamumą bei garbę ir orumą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 patvirtintus Bendruosius vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatus, vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi informacijos apie vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimus, turi teisę nedelsdama imtis visų teisėtų veiksmų, kurie užtikrintų vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą, ir galimybę kreiptis į atitinkamą valstybinę instituciją dėl vaikų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo žiniasklaidoje.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą, vaiko atstovais pagal įstatymą yra laikomi tik vaiko tėvai (įtėviai) bei, atitinkamais atvejais, vaiko globėjai (rūpintojai). Todėl, net ir įvertintus aukščiau įvardintų žiniasklaidos priežiūros veiklą vykdančių institucijų įgaliojimus, būtent šiems vaikų atstovams pagal įstatymą tenka pagrindinė pareiga ginti žiniasklaidos veikloje pažeistas vaikų teises ir interesus. Kitą vertus, negalima nepastebėti, jog kai kuriais atvejais stebina vaiko įstatyminių atstovų lengvabūdiškumas vertinant vaiko interesus ir pasirenkant jų gynimo būdą – kreipimąsi savo ar vaiko pažeistos teisės gynimo į žiniasklaidos priemones, viliantis, jog paviešinus privataus pobūdžio problemą, ji išsispręs be jų pačių ir kompetentingų institucijų įsikišimo. Neretai tenka pastebėti, jog tokiais atvejais žiniasklaidos priemonės interesą sunku apspręsti: ar tai nesavanaudiška pagalba bėdos ištiktam žmogui, ar pasinaudojimas situacija programų tinklelį užpildant kontraversišku siužetu.

Kalbant apie vaiko teisių apsaugos žiniasklaidoje realizavimą, galima būtų išskirti du pažeistų teisių gynimo būdus: neteisminį ir teisminį.

Neteisminio visuomenės informavimo srityje pažeistų teisių gynimo atveju, vaiko atstovai gali kreiptis tiesiog į žiniasklaidos priemonę, kuri paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Praktikoje yra atvejų, kai laikraštis, žurnalas, radijo stotis ar televizija geranoriškai paneigia faktus ir atsiprašo nukentėjusiojo, taip išspręsdama ginčą tarp žiniasklaidos priemonės ir nukentėjusiojo asmens, tačiau tai būna labai nedažni atvejai. Kitas neteisminio visuomenės informavimo srityje pažeistų teisių gynimo būdas – kreiptis į žurnalistų savireguliavimo institucijas: žurnalistų etikos inspektorių, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją bei Lietuvos radijo ir televizijos komisiją. Toks pažeistų teisių gynimo būdas yra pažangus ir gana neilgai trunkantis procesas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šios institucijos neturi didesnių įgaliojimų taikyti svarias sankcijas žmogaus teisių pažeidėjams ir negali įpareigoti visuomenės informavimo priemonę atlyginti padarytą turtinę ar neturtinę žalą, nėra pakankamai efektyvus. Tuo pačiu reikia pastebėti, kad šių institucijų sprendimai dėl vieno ar kito pažeidimo fakto pastaruoju metu tampa reikšmingais įrodymais nagrinėjant ieškinius teisme, todėl asmenys, norėdami apginti savo pažeistas teises, iš pradžių kreipiasi į žurnalistų savireguliavimo institucijas kad būtų ištirti jų skundai žurnalistikos etikos požiūriu, ir tik po to kreipiasi į teismą. Tačiau reikia pripažinti, kad efektyviausiai žiniasklaidos pažeistos asmens teisės yra ginamos civilinės teisės įstatymų nustatyta tvarka. Tokios asmens teisės gali būti ginamos pareiškiant ieškinius: a) dėl veiksmų, kuriais pažeidžiama asmeninė neturtinė teisė, nutraukimo (pvz., prašoma nutraukti platinimą leidinio, kuriame paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, žemina pareiškėjo garbę ir orumą); b) prevencinio pobūdžio dėl veiksmų, kurie dar nebuvo atlikti, bet kuriuos ruošiamasi atlikti, uždraudimo (pvz., kreipiamasi į teismą prašant uždrausti transliuoti laidą, kurioje bus rodoma privati informacija apie asmenį); c) dėl duomenų, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių kito asmens reputaciją, paneigimo. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo būdu ginant asmens garbę ir orumą, asmuo gali pasinaudoti tik laikydamasis išankstinės ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, t.y. visų pirma pateikti visuomenės informavimo priemonei rašytinį paneigimą ir paprašyti jį paskelbti ir tokio paneigimo per 2 savaites nepaskelbus. Jei skleidžiant viešėją informaciją buvo paskelbtos žinios apie asmens privataus gyvenimo aplinkybes, asmuo iš karto įgyja teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų asmeninių neturtinių teisių gynimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (kai pažeidžiamos asmens teisė į vardą, teisė į atvaizdą, teisę į privatų gyvenimą, pažeidus asmens reputaciją).

Taip pat pastebėtina tai, kad galiojantys teisės aktai asmeniui leidžia ginant savo žiniasklaidoje pažeistas teises taikyti veiksmų kompleksą, t.y. vienu metu naudoti ir civilinius teisinius bei neteisinius būdus, t.y. galima kreiptis į žiniasklaidos priežiūros instituciją (tarkim Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą) dėl etinės atsakomybės ir paraleliai į teismą dėl tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Itin sunkiais atvejais asmuo turi teisę žiniasklaidoje pažeistas teises ginti administracinės, o taip pat baudžiamosios teisės priemonėmis. Esant nukentėjusiojo skundui, atitinkamais atvejais gali būti už teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimus (BK 167-170 str.), asmens šmeižimą (BK 154 str.), įžeidimą (BK 157 str.) traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Taigi apibendrinant galima drąsiai sakyti, kad saugoti ir ginti vaiko teises ir teisėtus interesus žiniasklaidos veiklos srityje turime pakankamus įrankius, kuriuos galime efektyviai naudoti. Tačiau norisi palinkėti ir tikėti, kad visuomenės informavimo procese bus išlaikomas dviejų konstitucinių vertybių – žiniasklaidos laisvės ir teisės informuoti visuomenę bei asmenų, o ypač vaiko teisės į pagarbą jo orumui, teisės į atvaizdą, asmens duomenų ir privataus gyvenimo neliečiamumą ir pan. balansas.

IŠVADOS

Taigi šiandien Lietuvos ir kitų europinės bendrijos valstybių žmogaus orumo ir nepilnamečių apsaugos žiniasklaidoje strategiją lemia aktyvus etinių – teisinių principų ir kultūros normų, įtvirtintų įvairiuose nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio saugančiuose įstatymuose, įgyvendinimas.

Lietuva įsipareigoja apsaugoti vaikų ir nepilnamečių auditoriją nuo televizinio smurto, o taip pat ginti žmogiškąjį orumą, tad šiuo metu svarbiausia yra mūsų valstybės lygiu kurti efektyvią šių įsipareigojimų įgyvendinimo strategiją. Tuo tikslu Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių būtina kurti ir įgyvendinti nuoseklią mokymo apie žiniasklaidą sistemą, kurios praktinė būtinybė yra akivaizdi: būtina informacijos rengėjams ir platintojams bei visuomenei aiškinti bei propaguoti žiniasklaidos etikos, įstatymų nuostatas, o taip pat mokyti vertinti viešąją informaciją, atpažinti bulvarinę, mažavertę, ieškoti patikimų, objektyvių informacijos šaltinių. Be to, tiek suaugusiems, tiek ir vaikams būtina aiškinti jų teisės: neteikti abejotinai informavimo priemonei jokių asmens duomenų ar kitos informacijos, leisti ar uždrausti fotografuoti, filmuoti savo namuose, pareikalauti žurnalistų parodyti savo dokumentus, atšaukti neteisingą ar netikslią akciją ir t.t.

Mokymas apie žiniasklaidą yra susijęs su šiuolaikinio informacinio raštingumo sklaida, nes šis edukacinis procesas skatina suvokti ir kritiškai vertinti gaunamą informaciją, o taip pat ja naudotis. Vienas iš svarbiausių mokymo žiniasklaidoje aspektų yra vaikų kritinio mąstymo ugdymas. Gebėjimas kritiškai vertinti gaunamą informaciją, o taip pat šiuolaikinio globaliojo amžiaus žiniasklaidos reiškinius, Lietuvos vaikams padės ugdyti jų mąstymą ir sąmoningumą bei lengviau suderinti jų individualius poreikius su galimybe objektyviai įvertinti visa, ką jie skaito ir mato.

Lietuvoje darbas su naująja žiniasklaida turi būti nuoseklus, o ne epizodinis. Lietuvos vaikai jau šiandien gyvena komplikuotoje informacijos erdvėje, kurią jiems sukūrė šiuolaikinė globalioji žiniasklaida, o šis informacijos laukas yra kitoks ir žymiai sudėtingesnis bei pavojingesnis nei bet kada.

Literatūros sąrašas:
1. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. 1989 m.
2. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas (2000 rugsėjo 26 d., Nr. VIII – 1968)
3. LR Konstitucija. 1992 spalio 25 d.
4. LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas (2002 rugsėjo 10 d., Nr. IX – 1067)
5. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996 kovo 14 d., Nr. I – 1234)
6. LR Visuomenės informavimo įstatymas (1996 liepos 02 d., Nr. I – 1418)
7. LR Vyriausybės 2002 gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1983 „Dėl Bendrųjų vaiko teisių apsaugos tarnybos nuostatų patvirtinimo“

Leave a Comment