Oro,vandens tarša ir jos pasauga

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. ORO TARŠA IR APSAUGA.............................4
1.2 Teršalų iš oro valymas..............................6
2. VANDENS TARŠA IR APSAUGA.........................8
2.1 Vandens išteklių apsauga.............................10
3. APLINKOS APSAUGOS FINANSAVIMAS....................12
4. ORGANIZACIJOS BESIRŪPINANČIOS APLINKOSAUGA LIETUVOJE..14
IŠVADOS..............................15
LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................16ĮVADAS
Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai plėtojantis industrilizacijai, urbanizacijai, daugėjant transporto, didėja aplinkos užterštumo mastai. Vis labiau niokojama gamta. Neigiama oro, dirvožemio, vandens teršimo neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmės pradėjo ryškėti ne tik taršos zonuose, bet ir visoje planetoje.
Dėl didėjančios globalizalinės taršos aplinkos apsauga yra tokia sudėtinga problema, kad jos nepajėgia išspręsti pavienės valstybės. Iškilo būtinybė vienyti valstybių pastangas, telkti mokslo laimėjimus, visuomenę.
Rimčiau planetos aplinkos appsauga susirūpinta po 2 pasaulinio karo, kai 1984 m. UNESCO iniciatyva, buvo sukurta gamtos išteklių ir gamtos apsaugos sąjunga IUCN.
Dėl šių svarių, anksčiau minėtų priežaščių ir pasirinkau šią temą (Vandens, oro tarša ir jos apsauga). Šiame darbe trumpai apžvelgsiu aplinkos užterštumo problemą ir šios problemos sprendimo būdus, pasitelkdama įvairia literatūra bei internetu.1. ORO TARŠA IR APSAUGA
Atmosfera nėra idealiai švari joje esama įvairių priemaišų. Žemės paviršiaus pustymas, druskų garavimas, įvairios augalų dulkės teršė ir teršia atmosferą.
Siekiant sumažinti oro taršą iš mobilių šaltinių būtina tooliau spręsti kuro kokybės gerinimo klausimą ir laipsniškai pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES standartus, įgyvendinti optimalų eismo valdymą ir įdiegti kitas priemones atmosferos taršai sumažinti. Siekiant laikytis ES aplinkos apsaugos reikalavimų energetikos ir pramonės sektoriuose, būtina pagreitinti ir užbaigti in

ntegruotos taršos prevencijos kontrolės sistemos įdiegimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti švaresnio kuro panaudojimą ir pažangių gamybos ir taršos kontrolės technologijų įdiegimą.
Viena iš prioritetinių priemonių transporto skleidžiamai taršai mažinti yra visuomeninio transporto parko atnaujinimas, visų pirma įsigyjant naujas transporto priemones. Tik maža parko dalis turi šiuolaikinius variklius, kurie atitinka EURO 2 ir EURO 3 standartus.

Oro tarša skirstoma:
Ų Natūrali tarša (susidaro dėl vulkanų išsiveržimo, miškų gaisrų, „juodųjų audrų“ ir kitų gamtos reiškinių).
Ų Antropogeninė tarša (žmogaus veiklos žemėje padarinys).
Antropogeninė atmosferos tarša pasireiškia dviem pavidalais:
· Mechaninis užterštumas (dulkės, dūmai, aerozoliai)
· Fizinis užterštumas (radiacija, vibracija, triukšmas ir kt.)
Mechaninis ir fizinis užterštumas priklauso nuo vietos sąlygų ir kinta tolstant nuo taršos židinio. Pagal tai atmosferos užterštumas skirstomas į:
· Globalinį užterštumą (Globalinis oro užterštumas apima visą Žemės rutulį nepriklausomai nuo taršos židinių iššsidėstymo. Dėl globalinio užterštumo gali pasikeisti atmosferos sandara ir klimatas)
· Regioninį užterštumą (Regioniniam užterštumui būdinga žalingų medžiagų migracija didelėse teritorijose.Pramonės įmonių, branduolinių sprogdinimųišmestas ar kitais būdais patekusias į orą smulkias daleles vėjas nuneša iki kelių tūkstančių kilometrų ir jos su lietumi iškrinta ant žemės)
· Lokalinį užterštumą (Lokalinis oro užterštumas konstatuojamas tada, kai vienos ar kelių pramonės įmonių išmestos dalelės iškrinta mieste ar kitose vietose. Nuo lokalinio teršimo priklauso regioninis ir globalinis atmosferos užterštumas).

Lietuvoje gamybos sferose esama apie 1570 kenksmingų medžiagų rūšių. Pasaulyje yra apie 30

000 teršalų rūšių. Kenksmingų teršalų leistina koncentracija nurodyta higienos normose HN 23-1993.
Pagrindiniai ir dažnesni teršalai yra tokie: sieros dioksidas (SO2), azoto oksidas (NO), azoto dioksidas (NO2), azoto pentoksidas (N2O5), anglies monoksidas (CO) ir kt.1.2 Teršalų iš oro valymas
Mechaninis teršalų iš oro valymas

Mechaniniams teršalams iš oro valyti yra sukurta įvairių įrenginių, todėl priklausomai nuo teršalų koncentracijos, kitų savybių galima pasirinkti tinkamiausius valymo įrenginius. Pagal išvalymo laipsnį įrenginiai skirstomi į pirminio ir švariojo valymo, o pagal valymo metodą įrenginiai skirstomi į sausuosius ir šlapiuosius valymo.
Šlapiojo valymo įrenginiai geriau išvalo orą, tačiau jie užteršia vandenį, kuriam valyti reikalingi atitinkami vandens valymo įrenginiai, šildomos patalpos, o su tuo susijusios ir papildomos išlaidos (Lietuvoje plačiau taikomas sausasis įvairių dulkių iš oro valymas).
Pirminio oro valymo įrenginiai pagal valymo metodą yra skirstomi į sausuosius ir šlapiuosius.
Sausieji oro valymo įrenginiai yra gravitaciniai, kuriems priskiriamos įvairios kameros, ir inerciniai, sūkuriniai bei išcentriniai dujų valymo aparatai.
Šlapiesiems pirminio oro valymo aparatams priklauso įvairūs skuberiai: tuščiaviduriai, su įkrova, išcentriniai, barboteriai.
Švariojo oro valymo įrenginiai taip pat skirstomi į sausuosius ir šlapiuosius.
Sausieji skirstomi į elektrinius filtrus, kuriems priklauso elektrostatiniai filtrai, vertikalieji vienpoliai filtrai, vienos zonos, dviejų zonų horizontalieji daugiapoliai ir kt.
Šlapieji švariojo valymo įrenginiai yra pluoštiniai ir alyvos filtrai, putų aparatai, smūginiai inerciniai rotoklonai ir rotaciniai (Venturio) aparatai.

Cheminių teršalų iš or

ro valymas

Oro valymo nuo cheminių teršalų metodai yra:
· Absorbciniai (Absorbcija yra oro srautų, užterštų dujinėmispriemaišomis valymas, pagrįstas kai kurių skysčių arba absorbentų savybe sugerti tam tikrus dujinius komponentus);
· Adsorbciniai (Adsorbcinis oro valymas pagrįstas kai kurių kūnų su ultramikroskopine struktūra fizinėmis savybėmis, leidžiančiomis pasirinktinai sugaudyti atskirus valomų dujų mišinio komponentus ir kauptijuos savo paviršiuje);
· Oksidaciniai (Oro oksidacinio valymo esmė yra valomų teršalų pavertimas nekenksmingais arba mažai kenksmingais junginiais)

Pasaulyje plačiai taikomi įvairūs oro valymo metodai. Pasirinkimą lemia metodo efektyvumas ir pigumas. Dideliems oro, užteršto lakiaisiais organiniais junginiais, kiekiams valyti taikomi biologinio valymo įrenginiai, kuriuose vyksta aktyviojo dumblo recirkuliacija. Tokie įrenginiai esti nesudėtingos konstrukcijos ir jų efektyvumas 98-99 %. Tačiau valant orą įrenginiais su aktyviojo dumblo įkrova, tenka spręsti kelias svarbias problemas, susijusias su įrenginio našumu. Viena iš jų – į įrenginį būtina nuolat tiekti klampų ir tirštą aktyvųjį dumblą. Antroji – optimalios skysčio ir dujų sąlyčio trukmės parinkimas.
Tyrimų tikslas – sukurto ir pagaminto oro valymo įrenginio, kuriame vyksta aktyviojo dumblo recirkuliacija, efektyvumo tyrimai.
Raktažodžiai: organiniai junginiai, biologinis oro valymas, aktyviojo dumblo recirkuliacija, sorbcinė apkrova.2. VANDENS TARŠA IR APSAUGA
Hidrologinio tinklo tankumas Lietuvoje sudaro 1,18 km/km2. Iš viso Lietuvoje yra priskaičiuojama apie 22 200 upių ir upelių, kurių bendras vagų ilgis – apie 76,8 tūkstančių km ir 2 850 ežerų, kurių plotas yra 0,5 ha ir didesnis. Visų ežerų plotas siekia per 91

14 km2, tai užima apie 1,5% viso Lietuvos teritorijos ploto. Lietuvoje yra 1159 tvenkiniai, kurių plotas 0,5 ha ir didesnis. Jų paviršiaus plotas siekia 240 km2. Didžiausia Lietuvos upė – Nemunas, įtekanti į Baltijos jūrą, kurios baseino plotas Lietuvoje užima 46 692 km2 ir sudaro apie 75% visos šalies teritorijos. Daugiamečių tyrimų duomenimis, per metus Nemunu į Kuršių marias nuteka apie 22 km3 vandens. Taip pat į jūrą įteka Šventoji bei per Kuršių marias – Akmena-Danė. Likusios Lietuvos upės teka į Latvijos teritoriją, Birveta – į Baltarusiją.
2000 metais buvo paimta 3 578mln. m3 ir sunaudota 3 532 mln. m3 vandens, iš kurio 93% buvo suvartota energetikos reikmėms (paviršinis vanduo). Iš bendro 2000 metais išgauto vandens kiekio 5% sudarė požeminis vanduo ir 95% – paviršinis vanduo. Ne energetikos reikmėms 2000 m. suvartota 242 mln. m3, iš kurio 44,2% buvo panaudoti buities reikmėms. 1997 metų analizės, atliktos daugiau kaip 250 miestų ir kaimų, duomenimis, ES geriamo vandens kokybės standartai viršyti:

· Geležies – 64 miestuose,
· Amonio – 36 miestuose,
· Nitritų– 3 miestuose,
· Mangano – 10 miestų.

Be to, gruntinis vanduo daugelyje Lietuvos vietų yra labai kietas (t.y. jame yra didelis kiekis mineralinių druskų). Dėl žemės naudojimo seklūs gruntiniai vandenys labai užteršiami didelėse teritorijose. Apskaičiuota, kad 1996 m. 60% iškastų gręžinių neatitiko nacionalinių vandens higienos standartų, o 37,5% užteršti nitratais. Chlorido ir sulfato lygiai taip pat dažnai viršija nacionalinius geriamo vandens standartus.
Dauguma savivaldybių pažymi, kad geriamo vandens kokybė, įvertinant geležies, spalvos, drumstumo rodiklius, paskirstymo sistemoje blogėja. Pagrindinė šių problemų priežastis – bloga vamzdynų būklė; apie 60% sistemos įrangos yra pasenusi, įdiegta prieš 20-70 metų arba yra blogos kokybės. Didelis geležies kiekis geriamame vandenyje ir jo kietumas taip pat gali turėti neigiamą poveikį vamzdynams. Apskaičiuota, kad maždaug 955 km vamzdyno arba 21% visų tinklų turėtų būti atnaujintas.

Pagal valstybinę monitoringo programą Lietuvoje vandens kokybė tiriama 48-ių upių 103-ijose vietose (1 pav.). Šiuo metu valstybinio monitoringo programą vykdo Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų valstybinės analitinės kontrolės skyriai ir Jungtinis tyrimų centras.

1 pav. Upių vandens kokybės tyrimų vietos2.1 Vandens išteklių apsauga
Gruntinio ir požeminio vandens sluoksnių atsparumas teršimo poveikiui nemažai priklauso nuo požeminio vandens taršos barjerų:
· Fizinio (Fizinis barjeras yra vandensparos, t.y. tarp paviršinių ir požeminių vandens tšelkinių, nepralaidžios uolienos, mergeliai ir pan. Tačiau vientisos vandensparos aptinkamos tik giliuose žemės sluoksniuose);
· Cheminio (Cheminio barjero esmė ta, kad judantys žemyn teršalai reaguoja su uolienuose ar vandenyje ištirpusiais cheminiais junginiais ir taršos nebelieka. Jei tarša didelė, šis barjeras gali išnykti dėl cheminių ir fizinių jungčių išeikvojimo);
· Hidrodinaminio (Hidrodinaminis barjeras yra gana patikimas. Jei požeminio vandens sluoksnio slėgis yra didesnis už kaimyninių vandens sluoksnių slėgį, tai teršalai iš jų nepateks į saugomą požeminiovandens sluoksnį. Tačiau ir čia, intensyviau eksplotuojantsaugomąsluoksnį, gali kristi slėgis, atsirasti galimybė su kitų sluoksnių vandeniu patekti ir teršalams).

Daugiausiai užterštų nuotekų (80%) buvo valoma biologinio valymo įrenginiuose: papildomai nešalinant azoto ir fosforo – 61%, papildomai šalinant azotą ir fosforą – 19% nuotekų. 18% nuotekų buvo valoma mechaniniuose 2 pav. Nuotekų pasiskirstymas pagal valymo technologijas 2000 metais
valymo įrenginiuose. Kitos nuotekos (apie 2%) išleistos nevalytos. Užterštas (nevalytas) nuotekas išleidžia Jurbarko ir Neringos m., dalį nuotekų – Klaipėdos ir Kauno m. (2 pav.)
Pagal Europos Sąjungos direktyvą dėl miestų nutekamųjų vandenų valymo stambesniuose miestuose iš nuotekų būtina šalinti azotą ir fosforą. Miestuose ir miesteliuose su ekvivalentiniu gyventojų skaičiumi iki 10 000 iš nuotekų neprivaloma papildomai šalinti azotą ir fosforą. Todėl, vertinant užterštų nuotekų valymą iki didžiausios leistinos taršos (DLT) normų miestams, kuriems privalomas azoto ir fosforo junginių šalinimas, nuotekų valymas buvo vertintas pagal BDS7, N ir P. Miestams, kuriems pagal nustatytus kriterijus neprivalomas azoto ir fosforo šalinimas, nuotekos buvo vertintos pagal biocheminį deguonies suvartojimą (BDS7). Todėl iki didžiausios leistinos taršos (DLT) normų pagal BDS7, N ir P išvalyta 24 mln.m3 arba 14% susidariusių užterštų nuotekų (1999 m. – 13%), o 141 mln.m3 arba 84% išleista nepakankamai išvalytų (1999 m. – 75%, 3 pav.)

3 pav. Nuotekų valymo efektyvumas pagal BDS7, azotą ir fosforą (mln.m3) 2000 metais.

2000 m. azotas ir fosforas papildomai buvo šalinamas 18-koje miestų ir miestelių, bet ne visuose buvo išvalytas iki didžiausios leistinos taršos (DLT) normų. 2000 m. apie 86% išleistų nuotekų Lietuvoje neatitiko Europos Sąjungos reikalavimų.3. APLINKOS APSAUGOS FINANSAVIMAS
Aplinkos ministerija investicijų į visuomeninį sektorių planavimui ir pereinamųjų laikotarpių nustatymui vadovaujasi tokiu finansavimo šaltinių paskirstymo principu, kuriam buvo pritarta tvirtinant Aplinkos derybinę poziciją Vyriausybės 2000 metų rugpjūčio mėn. 17 d. nutarimu Nr 935 “Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo”:
· 50% arba 100 mln. litų per metus – ISPA fondas, vėliau kiti struktūriniai fondai;
· 20% arba 40 mln. litų per metus – valstybės biudžetas, Privatizavimo fondas ar kitos valstybės lėšos;
· 30% arba 60 mln. litų per metus – tarptautinių finansinių institucijų paskolos.
Investicijoms finansuoti reiktų iki 200 mln. litų per metus iš visų finansavimo šaltinių arba iki 1800 mln. litų iki 2010 m.
Sudarant įgyvendinimo planą, tarp sektorių 70% visų lėšų bus skiriama vandens apsaugos priemonėms, o 30% – atliekų tvarkymo problemoms spręsti.
Nustatant investicinių projektų faktinį paskolos ir subsidijos santykį yra atsižvelgiama į vidutines to regiono šeimos pajamas. Pagal bendrai priimtus principus (Pasaulio banko rekomendacijos, kurias naudoja Centrinės ir Rytų Europos valstybės) investicinių projektų įgyvendinimas aplinkos apsaugos srityje neturėtų viršyti 5% vidutinių šeimos pajamų. Iš jų apie 4% būtų skirti padengti vandens valymo ir tiekimo bei 1% atliekų tvarkymo išlaidas.
Įgyvendinant aplinkosaugos priemones numatomos ne tik valstybės bei tarptautinių finansinių institucijų lėšos, bet ir įvairūs fondai bei programos, kurių pajamas galėtų sudaryti mokesčiai už aplinkos taršą, įskaitant mokesčius už teršimą gaminių atliekomis. Gaminių atliekų apmokestinimo skatinamasis mechanizmas ir sukauptos lėšos leidžia sumažinti finansavimo poreikį iš valstybės biudžeto įgyvendinant Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvos reikalavimus. Dalies mokesčio už aplinkos taršą kaupimas Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fonde leidžia sumažinti skolinimosi kaštus privačiam sektoriui ir palengvinti Integruotos taršos prevencijos ir kontrolės bei kitų direktyvų įgyvendinimą. 2000 metais fondas suteikė paskolų (per komercinius bankus, kurie savo lėšomis taip pat prisideda prie projektų finansavimo bei prisiima paskolos grąžinimo riziką) už 13 mln. litų, o bendra finansuojamų projektų vertė sudarė 60 mln. litų.
Spręstinas savivaldybių gamtos apsaugos fondų racionalesnio panaudojimo klausimas. Į šiuos fondus 2000 metais iš viso įplaukė 15,4 mln. litų. Šių lėšų panaudojimą būtina susieti su aplinkosaugos investicinių projektų įgyvendinimu.
Aplinkos ministerija nagrinėja galimybes dėl platesnio privačių lėšų pritraukimo. Tai turėtų leisti sumažinti valstybės įsipareigojimus, ypač su valstybės garantija skolintoms lėšoms. Numatoma, kad privatūs asmenys, parinkti konkurso tvarka, galėtų investuoti į visuomeninio sektoriaus projektus ir dalyvauti sukurtų infrastruktūros objektų valdyme.
Be projektų kurių finansavimui naudojamos ISPA lėšos, yra įgyvendinami ir mažesni, sunkiai atsiperkantys projektai, kofinansuojami dvišalių donorų pagalba. Tikimasi šiems tikslams kasmet gauti apie 10 mln. litų grantų. Kad panaudotų šias lėšas, Lietuva bendrai įgyvendinamų projektų kofinansavimui turi kasmet numatyti iki 5 mln. litų savų lėšų4. ORGANIZACIJOS BESIRŪPINANČIOS APLINKOSAUGA LIETUVOJE
Valstybinės organizacijos:
· Aplinkos ministerija
· Jungtinis tyrimų centras
· Seimo aplinkos apsaugos komitetas
· Vilniaus miesto tarybos sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, sanitarijos ir higienos komitetas
· Vilniaus miesto valdybos sveikatos ir socialinės apsaugos departamentas

Nevalstybinės organizacijos:
· Lietuvos gamtos fondas
· Lietuvos ornitologų draugija
· Lietuvos žaliųjų judėjimas
· Centrinės ir Rytų Europos regiono ekologinis centrasIŠVADOS
Lietuvoje žmogaus ir gamtos santykiai buvo pradėti reguliuoti jau 15-to šimtmečio viduryje. Šis reguliavimas kito plėtojantis pramonei, transportui, energetikai ir kitoms ūkio šakoms. Aplinkos apsauga, racionalus gamtos išteklių naudojimas jau tampa vienu svarbiausių valstybės politikos uždavinių.
Aplinkos apsauga šiais laikais yra itin opi problema. Taigi, mano manymu, norint sumažinti kiek galima daugiau šią problemą reikia: supažindinti visuomenę su aplinkos problemomis, kaip jas spręsti, skirti daugiau lėšų naujiems valymo įrenginiams įsigyti ir modernizuoti, griežčiau bausti asmenis, kurie tyčia teršia gamtą, skatinti ir raginti visuomenę tausoti gamtą ir t.t. Imantis šių priemonių aplinkos apsaugos problemos sumažetų bent per puse, gamta taptų švaresnė, žmonių sveikata pagerėtų ir patiems būtų žymiai maloniau gyventi gražioje, nesuniokotoje, švarioje gamtoje.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Lekevičius E., Motiejūnienė E. Ekologijos pagrindai. Kaunas, 1991.
2. Gražulevičienė R. Aplinkos politika. Kaunas, 2004.
3. Jaukevičius K., Stasinas J. Aplinkosaugos raida. Vilnius, 2000.
4. Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerija //Lietuvos upių vandens kokybės metraštis, 2000
5. http://www.zalieji.lt/zl/210/Hidro_konferencija
6. http://aaa.am.lt/VI/rubric.php3?rubric_id=426
7. http://www.europa.eu.int/comm/enlargement/pas/phare/index.htm

Leave a Comment