Autoritarizmas, totalitalizmas ir demokratija
Šiame pranešime norėčiau pakalbėti pirmiausiai apie pagrindines 20 amžiaus totalitaristines idealogijas – komunizmą ir fašizmą, jų santykį su demokratija.
Komunizmas – tai utopinė visuomenės socialinė-ekonominė formacija, kuri tapatinama su visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, beklase visuomenės struktūra, komunistine morale. Ši visuomeninė ideologija ir doktrina, skelbta Karlo Heinricho Markso (1818–1883) ir Frydricho Engelso (1820–1895), paremta kapitalizmo kritika, skelbianti privačios nuosavybės panaikinimą, beklasės visuomenės sukūrimą, pagrįstą gamybos priemonių bendra nuosavybe ir lygiu produkcijos padalijimu. Taip pat vyravo beklasė visuomenės santvarka, propaguota komunistinės ideologijos, kuri sudarysianti prielaidas pereiti nuo gėrybių dalijimo pagal darbą prie gėrybių dalijimo pagal poreikius. Galima teigti, kad komunizmo įgyvendinimas prasidėjo po 1917 metų revoliucijos Rusijoje, kai į valdžia atėjo Rusijos socialistinės darbo partijos sparnas –bolševikai.Italijoje fašistų politinis judėjimas susiformavo 1920-23 m., vadovaujant Benito Musoliniui. Benito Musolinis su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai pasiekė, kad 1922 m. spalio 29 d. Italijos karalius pavestų Musoliniui sudaryti vyriausybę.Nacionalsocializmas – totalitarinė Vokietijos politinės partijos NSDAP, susikūrusios 1919 m. ir valdžiusios Vokietiją tarp 1933 ir 1945 m., politinė ideologija. Pagrindinis nacionalsocializmo ideologas buvo Adolfas Hitleris. Ideologijos apibūdinimas nėra paprastas, istorikai ir politologai nesutaria ar nacizmą galima laikyti atskira ideologija ar tik fašizmo forma. Nacių režimas buvo pirmasis istorijoje rasizmą padaręs oficialia valstybės doktrina. Būdingas antisemitizmas, nacionalizmas, represijos prieš kitaminčius.Tiek komunizmas, tiek fašizmas buvo pastangos sujungti skirtingas klases ir grupes siekiant vieno tikslo – skatinti imperializmą. Abiejų idealogijų išvada ta pati – vyriausybė gali ir privalo kontroliuoti kiekvieno individo ar grupės kiekvieną veiksmą ir kiekvieną interesą, kad sutvirtintų tautos stiprybę. Todėl pagal totalitarizmo teoriją, vyriausybė turi ne tik absoliučią vykdomąją galią, bet ir neribotas galimybes ją taikyti. Kiekvienas interesas ir vertybė – ekonominė, moralinė ir kultūrinė, – kaip naciolalinių išteklių dalis, turi būti vyriausybės kontroliuojama ir panaudojama. Be Vyriausybės leidimo negalėjo būti nei politinių partijų, nei profsąjungų, nei pramonės bei prekybos organizacijų. Laisvalaikis ir poilsis tapo propagandos ir disciplinos ugdymo priemonėmis. Neliko privačios srities, kurią individas galėjo pavadinti sava, ir jokia individų asociacija negalėjo išvengti politinės kontrolės. Totalitarizmui itin būdingas funkcijų sujaukimas ir aiškiai apibėžtų teisinių santykių stoka. Lygybė prieš įstatymą ir teisinės procedūros buvo paverstos visiška administracinių veiksmų laisve. Tiek komunizmas, tiek fašizmas, turi ir daugiau panašumų. Daugelis jų yra išoriniai, ir todėl akivaizdūs. Jie abu suklestėjo socialinės ir ekonominės demoralizacijos sąlygomis – jis iš dalies buvo karo padarinys, tačiau atspindėjo ir būdingas Vakarų visuomenės negeroves. Abu režimai buvo politinės diktatūros. Abu vėl buvo priversti griebtis valymo kaip politinės institucijos, abu toleravo tiktai vienintelę politinę partiją, kuriai buvo leista turėti savo pačios prievartos aparatą. Abiejų filosofija buvo visiškas dogmatizmas, arijų rasės arba proletariato vardu išpažino aukštesnę įžvalgą, galinčią nustatyti ne tik meno, literatūros, mokslo ir religijos taisykles.
Tačiau galima įžvelgti ir nemažai šių idealogijų skirtumų. Nuo pat pradžių bent jau pagrindinis komunizmo tikslas buvo kilnus ir humaniškas. Savo tapatumą marksizmui komunizmas pavertė dogma. Marksizmas siekė išplėsti, bet ne susiaurinti demokratiją. Jo plėtotės Rusijoje sąlygos ir iš dalies sąmoningas nusistatymas privertė Leniną pašalinti iš marksizmo daugumą jo demokratinių elementų. Net tada jo tikslai iš pažiūros atrodė geranoriški, nors metodai dažnai buvo brutalūs. Fašizmas ir nacionalsocializmas priešingai, sėmėsi stiprybės iš pastangų išsaugoti ir įtvirtinti socialinių ir ekonominių privilegijų sistemą. Galios ir privilegijų sistema, kurią nacionalsocializmas numatė kaip tautinės bendruomenės formą, buvo projektuojama tarptautinėje bendruomenėje, turinčioje panašią struktūrą. Projekto nepagrįstumas atsiskleidė pabaigoje. Jis ne tik vedė prie karo – tai buvo aišku nuo pat pradžių.Fundamentalus liberalios demokratijos ir komunizmo bei nacionalsocializmo filosofijų skirtumas yra tas, kad demokratija visada tikėjo visuotinio bendravimo galimybe. Nesvarbu, kokiu požiūriu rėmėsi ši teorija – visuotinių prigimtinių teisių ar didžiausios laimės, ar bendro gėrio – ji visada siekė būti priemone, padedančia protingiems normalios geros valios žmonėms bendrauti peržengiant tautos ir socialinės klasės ribas ir derybomis pasiekti tokį savitarpio supratimą bei susitarimą, kuris reikalingas apribotos valdžios tikslams įgyvendinti. Todėl demokratinė socialinė filosofija suprato bendruomenę ne kaip beasmenių jėgų išsidėstymą, o kaip žmonių ir jų interesų derinį. Ji prisipažino, kad tokie interesai visada yra daugiau ar mažiau antagonistiniai ir visada juos būti vėl iš naujo suderinti. Tačiau esminė demokratijos prielaida buvo ta, kad toks derinimas yra įmanomas, nes įmanomas žmonių bendravimas, vadinasi, kad apskritai žmonių santykiai reguliuojami derybomis, o ne jėga. Jėgos panaudojimą, bent jau civilizuotoje visuomenėje, jie laikė paskutine priemone, o ne visuotiniu socialinių santykių požymiu. Todėl demokratijos etika abipuses nuolaidas ir kompromisus laikė ne nukrypimu nuo principo, bet būdu pasiekti susitarimus, kurie apskritai yra labiau sveikintini negu tai, kas gali būti pasiekta dominuojant vienam interesui ar vienai partijai. Demokratinės filosofijos tikslas buvo išplėsti, o ne apriboti derybų mastą. Šis tikslas buvo laikomas pagrįstu nuodugniu ir visuotinai pripažintu pastebėjimu, nereikalaujančiu gilesnių psichologinių įžvalgų. Jis rėmėsi tuo, kad prievarta yra geriausiu atveju žiaurus metodas kontroliuoti tokiesm subtiliems mechanizmams kaip žmonių asmenybės ir jų soc. Ryšiai, metodas, kuris vargu ar gali pasiekti savo tikslą, o kai jam pasiseka, jis palieka po savęs tokias apmaudo, frustracijso ir agresyvumo sankaupas, kurios paruošia ateities nesėkmes. Todėl demokratinė teorija artėjo prie išvados, kad politika pagal savo apibrėžimą turi būti suvokiama kaip derybų sfera, o jos institucijos – kaip organai, kurie įgalina keistis nuomonėmis ir požiūriais ir lemia derybų sėkmę. Taigi iš tiesų matome daug sąsajų tarp kelių totalitarinių doktrinų – nacionalsocializmo, fašizmo, komunizmo. Tačiau visi šie režimai žlugo, o ne demokratija – ne. Galbūt todėl galima teigti, kad demokratija yra geriausia valdymo forma, kurią žmonija tik sugebėjo sugalvoti.