ĮVADAS
Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 2-6 metų vaikai, ir žaisdami jie įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, socialinės patirties, vertybių, ugdo savo motorinius sugebėjimus, spręsdami sudėtingas užduotis, žaisdami žodžiais ir mintimis, lavina savo protą, vaidindami vaidmeninius vaidinimus, įsisąmonina socialiai priimtinas elgesio normas ir moralės taisykles. Žaidimas laikomas ir kultūros pagrindu, nes žaidžia ne tik vaikai, žaidimas neišnyksta ir suaugusiųjų pasaulyje, nebūtinai tai pasireiškia sportu ar kokia kita fizine veikla, tai išryškėja ir kūryboje, juk žmogus – kaip kultūros kūrėjas, arba homo ludens. Žaidimas – subjektyvizuotas, atviras, rizikingas. Jis nieko nežada. Galima laimėti ir pralaimėti. Bet pats žaidimas traukia kaip laisva, nešališka veikla.Psichologai nėra vienos nuomonės, apibūdindami žaidimą, nes jis palaiko tiek daug įvairiausių vaiko veiklos sričių, reiškiasi įvairiomis situacijomis ir kt. Tačiau žaidimo svarba, ypač vaiko raidai, neabejojama. Vaikas vienas arba su kitais vaikais žaidžia daugybę valandų. Tiek Freudas, tiek Piaget pripažino, kad vaikui žaidimas yra labai svarbus. Žaidžiant sprendžiamas konfliktas tarp vaiko savito pasaulio suvokimo ir realaus pasaulio. Vaikas fantazuodamas gali tyrinėti ir išmėginti daugelį pažintinių reagavimo būdų, kuriuos tikrovėje atlikti neįmanoma. Pakeisdamas realybę fantazijomis, vaikas išvengia atsakomybės už savo veiksmus, už kuriuos realybėje būtų baudžiamas. Žaidimo sąlygos leidžia vaikui laisvai eksperimentuoti, jos stimuliuoja vaiko tolesnę intelekto raidą. Laisvalaikis – sudėtingas, nuolat besikeičiantis reiškinys. Jis gali būti aktyvus ir pasyvus – tai priklauso nuo žmonių gyvenimo būdo, galimybių, poreikių, noro ir t.t. Žmonės laisvalaikio metu ne tik atgauna jėgas, bet ir įgyja žinių, vystosi kaip asmenybė, praturtėja dvasiškai. Laisvalaikis – tai kelias, vedantis iš monotonijos, vienodumo, nuovargio, kuriame vyrauja poilsis, pramogos, savišvieta, bendravimas, šventė, gilinimasis į savo vidinį pasaulį, aplinką, sportas ir kt. elementai.
ŽAIDIMO PRIGIMTIS IR FUNKCIJOS
Vaikų žaidimus aiškina psichosocialinės raidos teorijos.
1. Psichoanalitinės krypties psichologai teigia, kad standartinių žaidimų ( sąveika tarp tėvų, brolių ir seserų) paskirtis yra padėti vaikui išspręsti tėvų ir vaikų, vyro ir moters, Id ir Superego konfliktus. Šios formos yra artimos menui, jungiančiam žaidimus ir fantaziją. Atstovas Z. Freudas rašė, jog vaikas į žaidimą žiūri labai rimtai, jį sudvasina. Vaikas puikiai skiria savo sukurtą pasaulį nuo realaus, bet nustojęs žaisti negali atsisakyti pasitenkinimo, kurį jam prieš tai teikė žaidimas. Jis tikrovėje negali rasti to pasitenkinimo šaltinio. Vietoj žaidimo jis ima fantazuoti. Nors pastebėta, kad žaisdamas vaikas dažnai kartoja kankinančius išgyvenimus, pvz., žaisdamas gydytoją, kartoja procedūras, kurios gyvenime sukėlė jam tik ašaras ir kančias. Klinikiniai psichologai žaidimą dažnai vaikų ligoms diagnozuoti ir gydyti. A. Freud (psichoanalitinės teorijos šalininkė) naudojo žaidimų terapiją vaikų konfliktams nustatyti, nes, jos nuomone, žaidimas, kurį žaidžia vaikas, gali leisti pažvelgti į jo neišspręstus vidinius konfliktus. Ir tai padeda vaikui išspręsti jo emocines problemas, pvz., jo priešiškumą tėvams, ar pan.V. Axline (humanistinės krypties atstovė) požiūris į žaidimų terapiją yra kitoks; žaidžiant sukuriama aplinka, kurioje vaikas gali laisvai išreikšti savo jausmus nebijodamas, kad tuos veiksmus gydytojas įvertins neigiamai. Tokios ilgai trunkančios terapijos tikslas yra padėti vaikui save realizuoti. “Šį tikslą sunku pasiekti, ir gali tekti individualiai su vaiku dirbti kelerius metus. Nors ir sunkiai, tačiau tokios terapijos metu dažnai pasiekiama gerų rezultatų. Axline savo taikomą gydymo būdą apibūdino metaforiškai: kiekvienas vaikas turi savo kalną, į kurį gali įkopti, ir turi savo žvaigždę, kuri priklauso tik jam. Ji pabrėžė, kad kiekvienas asmuo nori būti teigiamai įvertintas ir siekia savigarbos” (6;190).
2. Bihevioristai, kritikuodami psichoanalitinę teoriją, teigia, kad vaidmeninių žaidimų nereikia sieti su pasąmonėje esančiais konfliktais. Jų nuomone, vaidmeninis žaidimas yra socialinio mokymosi forma, kad net įsivaizduojami žaidimai yra susiję su tuo, ką vaikas yra patyręs. Vaiko elgesys yra veikiamas tėvų, bendraamžių, mokytojų, televizijos personažu, todėl jis kinta, nėra pastovus. 3. Kognityvinės krypties atstovai labiau domisi vaiko sugebėjimu suprasti. Jie teigia, jog vaikas, tik sugebėdamas mąstyti simboliais, gali žaisti vaidmeninius žaidimus, ir kad tokių žaidimų sudėtingumas priklauso nuo vaiko amžiaus. Mažų vaikų žaidimas yra spontaniškiausias ir kūrybiškiausias. Jiems geriausiai pavyksta vaizduoti, apsimetinėti išgalvotais herojais ir pasakų veikėjais, nes tuo metu vaikas nelabai skiria tikrovę nuo fantazijos. 4. Vygotskis ir jo pasekėjai teigia, kad vaidmeniniam žaidimui turi įtakos istorinė raida, nes keičiasi vaiko vieta visuomeninių santykių sistemoje; išsivysčiusiose visuomenėse vaikai gali nedirbti, jiems leidžiama žaisti. Vaidmeniniame žaidime vaikas nesiekia nieko sukurti, žaidimo motyvas jam yra pats žaidimo procesas. Iš pradžių žaidimo motyvas realizuoja vaiko poreikį kažką daryti su žaislais, vėliau – atlikti tam tikrą vaidmenį ir pavaizduoti įsivaizduojamą situaciją. Vygotskis pažymėjo, kad žaidžiant ne tik formuojasi nauji motyvai, bet ir keičiasi jų psichologinė forma. Žaidimas skatina naujus protinius sugebėjimus, taip pat sudaro sąlygas formuotis valingam įsisąmonintam elgesiui ir savimonei. Apie žaidimo funkcijas gana plačiai rašė Bruneris. Jis, kalbėdamas apie žaidimo, kalbos ir mąstymo ryšį, pabrėžė, kad jį ypač domina praktinis šios problemos aspektas: kaip organizuoti žaidimus ikimokyklinio auklėjimo grupėse, kad jie padėtų vaikui realizuoti save, savo jėgas. Bruneris nurodė pagrindines žaidimo funkcijas:1) žaidimas tarsi sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius. Jis – tai savotiškas, bet kartu ir labai puikus aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas;2) žaidžiant ryšys tarp tikslo ir priemonių yra silpnas. Tai nereiškia, kad vaikas nesiekia tam tikro tikslo arba nesinaudoja vienomis ar kitomis priemonėmis jam pasiekti. Svarbu tai, kad vaikas žaisdamas dažnai keičia savo tikslus, reikalaujančius naujų priemonių arba keičia priemones naujiems tikslams pasiekti. Tai priklauso ne nuo atsiradusių neįveikiamų kliūčių, bet nuo vaiko vaizduotės. Taigi žaidimas yra ne tik tyrinėjimo priemonė, bet ir išradingumo forma. Be to, vaikas žaidimo rezultatui nesuteikia labai didelės reikšmės. Jis keičia savo tikslus, vadovaudamasis tik savo fantazija;3) vaikas labai retai žaidžia chaotiškai arba atsitiktinai. Dažniausiai žaidžiama pagal tam tikrą scenarijų, “pvz., kai dvynukės vaizduoja “seseris dvynukes”, žaidimo tikslas yra nustatyti absoliučią pusiausvyrą visose srityse, o tai realiame gyvenime yra neįmanoma” (6;191);4) žaidimas yra subjektyvaus vaiko pasaulio projekcija į išorinį pasaulį, ir tuo labai skiriasi nuo mokymosi, kai išorinis pasaulis paverčiamas savo pačių dalimi. Žaidimas reiškia išorinio pasaulio pakeitimą pagal mūsų norą, o išmokimas keičia mus pačius, kad geriau galėtume prisitaikyti prie išorinių sąlygų. (Žr. 1 Priedą)Bruneris pažymi – žaisti mums labai malonu. Netgi džiaugsmingi yra sunkumai, kuriuos patys sukuriame žaisdami, kad nugalėtumėme. Vaikui tie sunkumai, kliūtys atrodo tiesiog būtini, nes be jų jam greitai atsibosta žaisti. Kiekvienam žaidimui būdinga, kas yra susiję su vienos ar kitos problemos sprendimu, bet kartu suteikia gilų pasitenkinimo savo veikla jausmą. Brunerio nuomone, nors žaidimui būdingas spontaniškumas, labai dažnai suaugusieji žaidimą panaudoja kitiems tikslams pasiekti. Pvz.,norint, kad vaikas įsigytų tam tikroje visuomenėje priimtų vertybių, žaidimas atitinkamai keičiamas. Kaip nurodo Bruneris, vienose šalyse vaikai dažnai žaidime skatinami varžytis vienas su kitu, laimėti ir kt., o kitose šalyse,pvz., Naujojoje Gvinėjoje, žaisti baigiama tada, kai viena su kita besivaržančios pusės pasiekia vienodą lygį. Neabejojama, kad vaikai žaisdami atspindi tam tikrus idealus, egzistuojančius suaugusiųjų pasaulyje, ir kad žaidimas – tai tam tikras socializacijos būdas, kuris padeda formuotis vaikų gyvenimiškai pozicijai. Ir vaikas, ir suaugęs žmogus žaisdami gali panaudoti savo protą. Žaisdamas vaikas mėgina organiškai sujungti mąstymą, kalbą ir vaizduotę. Taigi visos šios psichologinės kryptys skirtingai žiūri į vieną svarbiausių mažo vaiko gyvenimo aspektų – žaidimą su kitais vaikais, tačiau nė viena neneigia žaidimo svarbos vaiko raidai.ŽAIDIMŲ RŪŠYS
Ankstyvojoje vaikystėje vyrauja du žaidimų tipai: socialinis ir vaidmeninis žaidimas, kuriais vaikai tobulina savo socialinius sugebėjimus ir išmėgina save įvairiuose vaidmenyse.Socialinis žaidimas. Žaisdami vaikai tampa socialesni, nes mažėja jų egocentrizmas. M. Partern, K.E. Barnesas ir kiti autoriai nurodo šias vaiko socialines žaidimo rūšis: 1) neužimtas žaidimu. Vaikas nesusijęs su kitais vaikais; dažnai pasyviai stebi kitų veiksmus, be tikslo vaikšto aplinkui; 2) nuošalus žaidimas. Vaikas nesusijęs su kitais vaikais, žaidžia vienas. Jo svarbiausias tikslas – žaisti su žaislais;3) stebėtojo žaidimas. Vaikas stebi, kaip žaidžia kiti vaikai, dažnai komentuoja tai, ką mato, arba iš to juokiasi, yra gerokai aktyvesnis;4) paralelinis žaidimas. Vaikai sugeba žaisti su tais pačiais žaislais arba įsitraukti į tokią pat veiklą šalia vienas kito arba netoliese, bet jų žaidimai dar nepriklauso vienas nuo kito ir jie tarpusavyje nesąveikauja; 5) asociatyvus žaidimas. Vaikai žaidžia vieni šalia kitų, daug bendrauja tarpusavyje, klausinėja vieni kitų, rodo savo pasiekimus, keičiasi žaislais;6) žaidimas bendradarbiaujant. Vaikai įsitraukia į sudėtingą socialinę veiklą, turi bendrų tikslų, keičiasi vaidmenimis, pasirenka lyderius, nustato žaidimo taisykles bei jų laikosi ir kt. (Žr. 2 Priedą)Asociatyvus žaidimas ir žaidimai (slėpynės, grandinėlės, kurią sudaro už rankų susiėmę vaikai, “permušimas” įsibėgėjus, “katinas ir pelė”) su kitais vaikais būdingesni penkerių metų vaikams. Vaikas gali pasirinkti labai įvairias žaidimo rūšis. Tai priklauso nuo vaiko patirties, aplinkos sąlygų. M. Shermanas, tirdamas ikimokyklinio amžiaus vaikus, pastebėjo dar vieną vaikų žaidimo rūšį – grupinį džiūgavimą, kai vaikai kartais pradeda juoktis ar net klykauti, šokinėti aukštyn – žemyn, ploti rankomis. Toks grupinis džiūgavimas yra reakcija į netikėtą įvykį (pvz., kai vaikai gauna netikėtą dovaną), arba į fizinę veiklą (šokimą, bėgimą, šokinėjimą).
Vaidmeninis žaidimas. Svarbiausias ir patraukliausias vaidmeninio žaidimo požymis yra jo lankstumas, plastiškumas, todėl žaidime gali dalyvauti skirtingų protinių ir fizinių sugebėjimų vaikai. Kaip rodo praktika, beveik visi ikimokyklinio amžiaus vaikai entuziastingai dalyvauja vaidmeniniuose žaidimuose, kurie iš esmės yra “emocijų mokykla”, prieinama visiems mažiems vaikams. Manoma, kad vaidmeninis žaidimas padeda formuotis empatijai (įsijautimas į kito asmens būklę).Vaidmeninio žaidimo pradžia sutampa su simbolinio mąstymo įgijimu. Jis matyti vaikui migdant, maitinant, barant lėlę ar pliušinį meškiuką. Vaikui augant, jo vaidmeniniai žaidimai darosi vis sudėtingesni, jis gali sugalvoti ilgas istorijas apie savo lėlių gyvenimą ir jas vaidinti. Daugelis žaidimų susiję su namų gyvenimo situacijomis. Jie padeda vaikams mokytis įvairių vaidmenų, išreikšti savo baimes ir fantazijas, moko bendrauti vienus su kitais. Įdomu, kad vaikai, žaisdami vaidmeninius žaidimus, linkę priimti vienas kito fantazijas apie įsivaizduojamus milžinus, stebuklingus gyvūnus, ateivius iš kitų planetų; tos įsivaizduojamos būtybės žaidimą daro linksmą.Tad iš visko galime spręsti, kad ir žaidimas lemia tolesnę vaikų asmenybės raidą.ŽAIDIMO SAMPRATOS, SVARBOS, VEIKLOS APIBENDRINIMAS
Žaidimas yra veiklos forma – veikimas sąmoningai susikurtose situacijose, pasirinktuose vaidmenyse, dažnai pagal kokį nors sugalvotą scenarijų. Žaidimu atkuriama tam tikra tikrovės ir žmonių veiklos sritis, perimamas patyrimas, geriau pažįstama gamtos ir socialinė tikrovė. Žaidimas ugdo žmogaus intelektą, emocijas, dorovę. Žaidimas yra vyraujantis ikimokyklinio amžiaus vaikų veiklos tipas. Jaunesniojo amžiaus mokiniui žaidimas nebetenka pagrindinės veiklos reikšmės. Jo vietą užima mokymasis. Bet vis dėlto žaidimas ir toliau daro esminės įtakos psichiniam vaikų vystymuisi, kadangi laisvu nuo mokymosi metu mokiniai su užsidegimu ir daug žaidžia. Ypač noriai vaikai žaidžia judriuosius žaidimus su taisyklėmis, dauguma tų žaidimų yra kolektyviniai. Tuose žaidimuose, be tokių savybių kaip judesių vikrumas, greitis, jėga, sugebėjimas savo judesius tvarkyti, plačiai vystosi ir valios bruožai (ištvermė, atkaklumas, drąsa), intelektualinės savybės (sumanumas, pastabumas, greitas orientavimasis), moralinės savybės. Vėliau vaikai ima domėtis intelektiniais žaidimais su taisyklėmis – šaškėmis, šachmatais, šaradų, galvosūkių sprendimais ir pan.
Naują turinį ir formą įgyja vaidmeniniai žaidimai. I-II klasės moksleivių žaidimai dar gana artimi vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų žaidimams – jie noriai žaidžia mokyklą, parduotuvę, šeimą, ligoninę ir pan. Antrojoje jaunesniojo mokyklinio amžiaus pusėje mėgstamiausi žaidimai darosi herojiškų siužetų žaidimai, kuriuose vaizduojamas kokiomis nors ypatingomis asmeninėmis savybėmis pasižymintis herojus. Tuose žaidimuose vaikai patys vaizduoja mylimus herojus, parodo jiems būdingas savybes, įsijaučia į jų mintis ir jausmus. Žaidimai ugdo darbinius įgūdžius, padeda pažinti pasaulį ir įgyti gyvenimiškos patirties.Žaidimus tiria psichologija, etnografija, kultūros istorija, pedagogika ir kt. mokslai. XIX a. pabaigoje vokiečių mokslininkas K.Grosas pirmasis pradėjo nuosekliai tirti žaidimus; jis teigė, kad žaidžiant su instinktai iš anksto pratinami prie būsimos kovos dėl būvio. Vokiečių psichologas K.Biūleris žaidimus laikė veikla, kuria siekiama patirti funkcinį malonumą. Psichoanalitikai žaidimus traktavo kaip instinktų ir potraukių išraišką. Rusijos psichologai pabrėžė socialinę žaidimo prigimtį. D. Elkoninas žaidimą laikė orientacine veikla ir aiškino, kad žaidžiant susidaro ir tobulėja elgesio valdymas. Vaikų žaidimų sandarą sudaro žaidėjų pasirinkti vaidmenys, žaidimų veiksmai, kuriais tie vaidmenys realizuojami, žaidybinis daiktų naudojimas, realūs žaidėjų tarpusavio santykiai. Svarbiausias žaidimų elementas, jungiantis visus jo aspektus yra vaidmuo. Žaidimo siužetas – žaidimu atkuriama tikrovės sritis, žaidimo turinys – tai, ką vaikai atkuria kaip svarbiausią suaugusiųjų veiklos ir jų tarpusavio santykių momentą. Žaidimas paspartina vaiko socializaciją. Svarbi žaidimo ypatybė – dvilypumas, kuris būdingas ir teatro menui. Žaidėjo veikla visai reali, nes jam reikia spręsti konkrečius, dažnai nestandartinius uždavinius, antra vertus, daugelis šios veiklos momentų yra sąlygiški, todėl žaidėjas gali atitrūkti nuo realios situacijos, kuriai būdinga atsakingumas ir daug šalutinių aplinkybių. Dvilypumas lemia auklėjamąjį žaidimo pobūdį. Žaidžia ne tik vaikai, žaidžia ir suaugusieji. Suaugusiųjų žaidimus, ko gero, geriau apibūdina žaidybos terminas. Žaidyba – tai sudėtingas žmonių bendravimo būdas. Jis leidžia laisvai, natūraliai elgtis, emociškai bendrauti su žmonėmis. Pagrindinis žaidybinio bendravimo tikslas – linksminimasis. Tačiau žaidyba atlieka ir kitas labai svarbias funkcijas: a) modeliuoja gyvenimiškuosius, socialinius, darbinius procesus, psichologiškai ruošia gyvenimiškoms situacijoms; b) ugdo įgūdžius, patikrina žinias; c) patenkina žmogaus informacinius, estetinius ir kūrybinius poreikius; d) atpalaiduoja, sumažina emocinę įtampą. Žaisdamas žmogus gali visapusiškai pasireikšti – parodyti savo sugebėjimus, patenkinti interesus. Žaidyba tokia patraukli, kadangi jai nereikia prievartos. Žaidyba ypač dėmesinga įvairiems asmenybės poreikiams, interesams. Ji, kolektyvinis bendravimo spektaklis, sukuria ypatingą šventinę atmosferą, sukelia pakilią, gerą nuotaiką. Tai aktyvus pramoginis poilsis, kuris atstato fizines jėgas ir padidina darbingumą.LAISVALAIKIS
Dažnai mes laiką eikvojame neproduktyviai. Žinoma, dalį laisvalaikio neišvengiamai tenka skirti buitiniams reikalams. Tačiau ir likęs laikas ne visada pakankamai gerai sunaudojamas. Laisvalaikis – sudėtingas, nuolat besikeičiantis reiškinys. Jis yra vienas iš visuomenės ekonominio ir socialinio išsivystymo rodiklių, o laisvalaikio organizavimas – viena iš valstybės funkcijų. Laisvalaikio leidimas, jo formos, turinys daug priklauso nuo žmonių gyvenimo būdo, t.y. nuo jų ūkinės veiklos, aktyvumo, atsakomybės už savo gerbūvį, buitį, sveikatą. Seniau buvo sunku įsivaizduoti, kad dėl gana šykštaus laisvalaikio gali kilti sunkumų. Problemiškas buvo tik noras turėti daugiau laisvalaikio. Dabar pats laisvalaikis tapo psichologine problema. Laisvalaikio psichologija – tai nauja taikomosios psichologijos šaka, tačiau ji dar neužbaigta ir turi didelių spragų. Laisvalaikis iš dalies yra atsvara (priešingybė) darbo laikui, bet ne tik tai. Kuo mažiau darbas reikalauja laiko ir fizinių pastangų, tuo mažiau (ir motyvacijos psichologijos prasme) nuo jo priklauso laisvalaikis. Jis kaip veiklos skatinimas naudojamas patenkinti sielos poreikius. Dėl to stipriau išryškėja laisvalaikio grupių skirtumai. Laisvalaikiai po darbo dienos ir savaitgalio ( sekmadienio) jau nėra tapatūs, kiekvienas iš jų žmogui reiškia skirtingus dalykus. Tačiau, jei prasmės ieškoma tik darbe (kaip daro “darboholikai”), laisvalaikis vertinamas kaip tuščias laikas, žmogus nežino, ko griebtis netgi sekmadieniais ar švenčių dienomis.
Laisvalaikio trukmė, struktūra, leidimo būdai – vienas svarbių žmonių gyvensenos bruožų. Žmogus laisvalaikio metu ne tik tai atgauna jėgas, bet ir įgyja žinių, vystosi, kaip asmenybė, praturtėja dvasiškai. Tai itin reikšmingas žmogaus gyvenimo komponentas. Laisvalaikis turi ne tik padėti žmonėms bendrauti, suartėti, geriau pažinti vieniems kitus, bet ir formuoti jų pažintinius interesus. Laisvalaikį mes sunaudojame pagal savo individualias galimybes ir poreikius. Tai sąlygiškai savarankiška visuomeninio gyvenimo sfera, turinti savo specifinę paskirtį, funkcijas ir tikslus. Asmenybės laisvalaikio turinys visada atspindi individo gyvenimo būdą. Žmonės nevienodai praleidžia laisvalaikį, nes skirtingos socialinės grupės turi nelygias sąlygas, skiriasi ir žmogaus individualybė. Asmenybė yra aktyvi socialinės aplinkos požiūriu, ji turi pasirinkimo teisę, kuri priklauso ne vien nuo sąlygų, bet ir nuo individualybės. E. Sokolovas yra iškėlęs laisvalaikio turinio teoriją. Jis išskiria keletą laisvalaikio struktūros lygių: poilsį, pramogas, savišvietą, kūrybą, kontempliaciją (didelis susikaupimas, susitelkimas, susimąstymas) ir šventę. Šios teorijos pagrindu paplito laisvalaikio struktūros modelis, kuriame laisvalaikio veikla yra dalinama į tris lygius: rekreacinį (poilsis, pramogos), švietėjišką ir kūrybinį. Rekreacinis laisvalaikis skirtas žmogaus organizmo jėgų atstatymui. Jis susideda iš pasyvaus poilsio ir pramogų. Tais atvejais, kai nuvargstama dvasiškai – nuo įspūdžių vienodumo, monotoniško darbo ir pan. – organizmo lygsvarai atstatyti reikės aktyvios fizinės veiklos. Poilsio poreikį nulemia mūsų organizmo ir nervų sistemos stovis, o poreikį pramogauti – socialinė – psichologinė žmogaus prigimtis. Ideali rekreacijos forma yra žaidimas. Rekreacijos etape žmogus atstato savo fizinę bei dvasinę energiją, praturtina savo vidinį pasaulį teigiamomis emocijomis, įspūdžiais, nauja informacija. Unikali žmogaus būsena yra gilinimasis į savo vidinį pasaulį, savęs ir supančios aplinkos analizė. Šioje būsenoje žmogus fiziškai būna pasyvus, tačiau gyvena aktyvų dvasinį gyvenimą. Kontempliacija turi svarbią psichoterapinę reikšmę, nes padeda žmogui nusiraminti, nuslopinti įtampos šaltinius ir pan. Pilnaverčiu laisvalaikiu laikytinas tiktai toks, kuriame, nors ir minimaliu kiekiu, yra visi pagrindiniai funkciniai elementai: poilsis, pramogos, savišvieta, kūryba, kontempliacija, šventė, bendravimas, sportas. Turiningą laisvalaikį nulemia ne vien visuomeninė ir individuali materialinė – techninė, kultūrinė, sporto bazė, bet ir žmogaus nusiteikimas pasirinkti tokią veiklą, kuri jį praturtintų, padėtų atgauti ir gausinti fizines ir dvasines galias. Nepakanka ir pasirinkimo, būtina aktyvi kūrybinė veikla, noras praturtėti kultūrinėmis vertybėmis, o aktyvia fizine veikla, sportu, buvimu gamtoje, – stiprinti sveikatą. Tokiu būdu asmenybė tobulėja, vystosi, plėtoja savo sugebėjimus bei polinkius. Laisvalaikio praleidimo turinys daro teigiamą įtaką fizinei ir dvasinei žmogaus raidai.NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Kličius A. Laisvalaikis: kai kurie tyrimų aspektai// Iš Lietuvos sociologijos istorijos. II knyga. – V., 1999.2. Miselis G. Laisvalaikis ir jo struktūra (mokymo priemonė). – V., 1983. 3. Psichologijos žodynas. – V., 1993. 4. Ryžih E. Laisvalaikis ir žaidyba. – V., 1985. 5. Smirnovas P. Psichologija. – V., 1960. 6. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – V., 1998.