Bendravimas yra žmonių sąveika, kai apsikeičiama mintimis, emicijomis, susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo.
Antuanas de Sent – Egziuperi teigė: “Vienintelė vertybė žemėje žmogaus ryšys su žmogumi”, šį teiginį rašytojas išplėtojo knygoje “Mažasis princas’. Šioje pasakoje veikėjai yra simboliniai, kiekvienas jų įprasmina kažkokia žmonių grupę. Kiekvienas žmogus su kažkuo bendrauja. Bendrauja su pinigais, žvaigždėmis, knygomis, bet tokios bendravimo rūšys yra nepilnavertės, tada žmogus negyvena tikrojo gyvenimo, jis paprasčiausiai egzistuoja. Raįytojas aprašo daugybe egzistuojančių žmonių. Tai karalius, kuris norėjo kažkam vadovauti, įsakinėti, bet nebuvo aplinkui žmmonių, nebuvo kam klausyti įsakymų. Tuščiagarbis troško sulaukti plojimų, bet taip pogi nebuvo kam ploti. Girtuoklis gėrė iš neturėjimo ką veikti. Jis neturėjo su kuo bendrauti, išsakyti savo džiaugsmus ir nuoskaudas. Biznierius nematydamas aplinkui žmonių bendravo su skaičiais, bet, deja, jie jam nieko negalėjo atsakyti. Žibintininkas buvo darboholikas ir dirbo visą parą. Tyrinėtojas viską užrašynėjo į savo storą knygą, daugiau jam niekas nebuvo svarbu. Tarp suaugusių žmonių Mažasis princas nerado su kuo bendrauti, nerado žmogaus kuris jį suprastų. Tik žemėje jis suuprato bendravimo, prisirišimo, meilės esmę. Žmonės kartai būna kaip rožės iš “Mažojo princo”, įsakynėja, varinėja mylimus žmones ir nesuvokia, kad tai žeidžia artimą. Mažasis princas įsižeidęs išėjo iš savo planetos, o svetur suvokė, kaip svarbu yra “prisijaukinti”, tai yra “užmegsti ry
Bendravimas yra labai svarbus dalykas žmogaus gyvenime. Tie, kurie turi draugų, turi kam išsakyti džiaugsmus ir nuoskaudas, gyvena pilnavertį gyvenimą.