Mano žvilgsnis į tautos ateitį.

Kiekviena tauta savaip graži, bet mums lietuviams, turbūt užvis gražiausia ir brangiausia lietuvių tauta. Nebereikalo daugelis tapatino ją su ąžuolu, nelinkstančiu audroje, laiba nendrele, skalaujama smiltele ar net gulbe nebyle, tyliai priimančia visas skriaudas ir mylinčią gyvenime tik vieną kartą, bet visą tą laiką.Dabar mūsų tautą sudaro lietuviai, gyvenantys mūsų respublikos teritorijoje, ir išeiviai, gyvenantys svečiose šalyse. Be galo gražu matant jaunimą, puoselėjantį tautos tradicijos ir papročius, išeivius, besistengiančius įvairiapusiškai padėti tėvynėje likusiems kraštiečiams. Bet ar ilgai tai tęsis? Kokia bus toji mūsų tauta ateityje?Dabar didžioji dalis jaunosios kartos nori gyventi arba bent studijuoti užsienyje. Ir jei ateityje šie dalykai taptų lengviau prieinami, tai galima laukti dar vieno pavadinimo, įrašyto į “raudonąją tautų knygą”. Išsibarstę po visą pasaulį žmonės palaipsniui užmirštų tai vienus, tai kitus dalykus. Jei išoriniai veiksniai labai stiprūs, net ir “didžiausi” lietuviai gali pamiršti ar visai nebeatminti gimtosios kalbos, nes ji tegali augti draugijoj. Kalba – “tautos gyvybės kvapas”. Nebus kvapo – nemus ir gyvybės.Su lietuviais labai artimai susijusi ir daugumai brangi yra tikyba. “Ji nieko neslegia, nepavergia, bet viską, kas yra teigiamo žmonijos gyvenime, gyvina, augina”, nukreipia žmogų teisingu keliu. Įsimaišiusi tarp kitokių ar bent panašių tikėjimų, ji gali priversti žmogų klysti, pakeisti ne tik jo, bet ir visos tautos vidinį pasaulį, nes kiekvienas žmogus yra tautos dalis.Nors dabar gyvenimo sąlygos yra žymiai geresnės nei prieš šimtą metų, tačiau yra padidėjęs mirtingumas. Dabar mūsų maža valstybėlė pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Šie du dalykai ypač jaudina šiandieninę visuomenę ir kelia klausimą: “Ar išliks lietuviai ateityje?” Jei taip tęsis ir toliau, tai jau galima prognozuoti, kad mūsų tautos pavadinimas išnyks iš pasaulio tautų žemėlapio.

Bet! Jei visi susiburtų ir neleistų ištirpti senolių išminčiai, patyrimui ir palikimui kaip pavasariniam sniegui, tai galiu drąsiai teigti, kad lietuviai būtų žinomi dar ne penkiasdešimt ir ne šimtą metų, o jų ateities planai būtų žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.