vienatvė

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. IŠ KUR TOJI VIENATVĖ ?..............................4
2. VIENATVĖS TIPAI..............................5
3. VIENATVĖS SPĄSTAI..............................5
4. VIENATVĖ KALBA MĖLYNAI..............................6
5. AR VIENATVĖ BŪTINAI BLOGIS ?...........................7
6. KAIP NETAPTI VIENIŠAM ?..............................8
7. VIENATVĖS PAVOJAI..............................8
8. VIENATVĖS TERAPIJA IR TERAPIJOS BŪDAI.....................9
IŠVADOS..............................10
LITERATŪRA..............................11ĮVADAS
Moksliniu požiūriu, vienatvė – viena išsamiausiai išnagrinėtų socialinių sampratų. Demografinėje literatūroje neretai randama statistinių duomenų apie vienišų žmonių absoliutų skaičių. Daugelyje išsivysčiusių šalių ( Olandijoje, Belgijoje.) vieniši žmonės sudaro 30 procentų gyventojų. JAV, 1986 m. Duomenimis, buvo 21,2 mln. vienišų žmonių. Palyginti su 1960 m., šis skaičius išaugo trigubai. Iki 2000 m. šis skaičius, turėjo padidėti dar 7,4 mln. žmonių.
Bendravimas mūsų kultūroje yra suvokiamas kaip vienintelis žmogaus eggzistavimo būdas, kurio reikia siekti bet kokia kaina. Būti kartu su mylimu žmogumi, draugais, kartu su šeima mums reiškia idealų gyvenimą. Tai atsispindi dainose ir knygose, kuriose apdainuojama didžioji meilė, televizijos serialuose ir filmuose apie laimingas šeimas ir jaunus įsimylėjelius.
Toks bendravimo išaukštinimas yra suprantamas. Žmogui reikia būti tarp kitų žmonių ir jausti, kad jis yra reikalingas. Todėl vienetvė dažnai suvokiama kaip negatyvus ir žalingas reiškinys, kurio būtina vengti. Žmonių sąmonėje ji tapo liga.
Sakydami ,,esu vienišas“, neretai turimegalvoje žmogų, kuris, būdamas viisada šalia, skuba į pagalbą, tenkina mūsų norus, akyse įžiūri dar neišsakytus pageidavimus, išklauso mūsų guodimosi, gyvena tik mums ir dėl mūsų. Jei norite tokio, tai nusipirkite. šunį. Taip gyvenimo partnerį įsivaizduoja paaugliai, bet subrendusiam šitaip manyti, švelniai tariant, neprotinga ir eg

goistiška.
Skųsdamiesi vienatve tarytum kaltiname kitus. Na, o mes patys? Kaip dažnai, palikę tėvus, juos apleidžiame, aplankydami kartą per mėnesį ir bambėdami, kad jie mūsų nesupranta! Bet patys aktyviai ieškomės žmogaus, kurį bandysime paversti nuosavybe, mūsų niekada nepaliksiančia.1. IŠ KUR TOJI VIENATVĖ ?
Dauguma turimų vienatvės sampratos modelių moksliniu atžvilgiu iki galo jos nepaaiškina. Remiantis psichodinamine problemos traktuose (Zilburgas) , vienatvė atspindi kai kuriuos asmenybės bruožus: narcizmą, didybės maniją, priešiškumą.
Zilburgas pasekė vienatvės atsiradimo priežastis jau nuo lopšio. Kūdikis nuo pat gimimo nori būti mylimas, lepinamas , nes jis – mažas, bejėgis, ir tik kiti gali patenkinti jo poreikius. Tai ir esą vienišumo šaknis vaikystėje. Būtent paauglystėje atsiranda poreikis turėti artimą žmogų, draugą, su kuriuo galima dalytis visomis paslaptimis.
Pasak N. Ščiukinos, paaugliai, šeimoje neįgiję atitnkamų soialinių santykių prraktikos, bendraudami su bendraamžiais, patiria sunkumų. Nesugebėjimas realizuoti savo jausmų paauglystėje vėliau sąlygoja sunkią vienatvę.
Žymus fenomenalaus požiūrio į šią problemą atstovas K. Rodžeris manė, kad visuomenė verčia individą veikti, atsižvelgus į socialiai pateisinamus, varžančius individo veiksmų laisvę pavyzdžius. Tai susiję su prieštaravimais tarp vidinio Aš (tikrojo) ir Aš, demonstruojamo santykiaujant su kitais žmonėmis. Įsitikikinimas, kad tikrasis vidinis Aš žmonėms nepriimtinas, verčia individą užsisklęsti vienatvėje. Skirtingai nei psichodinaminių koncepcijų atstovai, K. Rodžeris nelabai tiki ankstyvos vaikystės įtaka asmenybės vienišumui. Sutinkamai su jo koncepcija, vi
ienatvės turinį sudaro kasdieninė asmenybės patiriama įtaka.
R. Veisas tvirtina, kad vienatvė – tai interaktyvios įtakos produktas, kai veikia tiek asmenybės, tiek situacijos veiksniai, todėl vienatvės priežasčių reikia ieškoti bendroje asmenybės ir jos aplinkos sąveikoje.
Antroji vienatvės atsiradimo priežastis susijusi su socialiniais santykiais, tokiais kaip prieraišumas, vadovavimas, vertinimas; ji atsiranda esant nepakankamam socialiniam individo aktyvumui, kuris siaurina socialinius jo poreikius.
K. Boumenas savo koncepcijojr išskiria tris pagrindinius vienarvę sąlygojančius veiksnius: 1) susilpnėję ryšiai pirminėje grupėje, 2) šeimos mobilumo augimas, 3) socialinio mobilumo kilimas. Nustatant vienatvės priežastis, akcentuojami, brandaus žmogaus gyvenime vykstantys įvykiai ir jų reikšmė.2. VIENATVĖS TIPAI
Pirmajam tipui priklauso beviltiškai vieniši žmonės, visiškai nepatenkinti savo santykiais su kitais žmonėmis (14 procentų). Šie žmonės nėra turėję intymių santykių su kokiu nors partneriu ar sutuoktiniu. Jie apskritai retai su kuo nors bendraudavo (pvz., su kaimynais). Jiems būdingas stiprus nepasitenkinimo jausmas bendraujant su bendraamžiais, tuštumo, nereikalingumo pojūtis. Labiau nei kitų grupių asmenys, šie linkę dėl savo vienatvės kaltinti kitus. Šiai grupei priklauso išsiskyrusieji ir moterys.
Antrasis tipas – ,,periodiškai ir laikinai vieniši“ (15 procentų). Jie daugiau mažiau bendrauja su draugais, pažįstamais, nors jaučia artimo bendravimo trūkumą. Jie dažniau nei kiti stengėsi užmegzti įvairius socialinius kontaktus. Palyginti su kitais, jie socialiai aktyviausi. Vienatvę kaip būseną laiko praeinančią, rečiau save laiko atstumtais. Tarp jų daugiausia vyrų ir mo
oterų, niekada nebuvusių santuokoje.
Trečias tipas – ,,pasyviai ir aiškiai vieniši“ (12 procentų). Nors jie neturi pastovaus intymaus partnerio, jiems trūksta ir kitų ryšių, jie nereiškia tokio didelio nepasitenkinimo savo būkle kaip pirmų dviejų tipų asmenys. Jie susitaikę su savo padėtimi ir priima ją kaip neišvengiamą. Dauguma jų – našliai.
Pasak S. Džonsono, vienatvė – tai savimonės forma, kuri reiškia pagrindinių gyvenimiškų ryšių ir saitų, svarbių asmenybės gyvenimui, nutrūkimą. Remiantis autoriumi išskiriami toie vienatvės tipai:
• kosminis – susijęs su unikalaus savo likimo supratimu – vienas labiausiai komplikuotų ir sudėtingų išgyvenimų;
• kultūrinis – susijęs su tradicijomis, papročiais, pvz., emigrantų išgyvenimai, netekus tėvynės;
• socialinis – susijęs su aplinka, pasireiškiantis izoliuotumu, tremtimi, atskirtimi;
• asmenybinis – labiausiai paplitęs ir susijęs su vieno žmogaus įtaka kitam, su kuriuo jis užmezga ,,aš – tu“ santykius, galinčius peraugti į ,,mes“ (pvz., buvęs nuteistasis).3. VIENATVĖS SPĄSTAI
Ko gero daugelis net nepajunta, kaip patenka į vienatvės spąstus. Taigi, kaip ji ateina į mūsų gyvenimą? Tada reikėtų pažiūrėti į kitų žmonių gyvenimo patirti. Nuo kaimynų tveriamės aukščiausiomis tvoromis, vos išėję iš darbo išsislapstome po daugiaaukštes ,,dėžutes“. Džiaugiamės tariama laisve. Bet kai pabosta spengianti tyla ar apima noras išsikalbėti, paaiškėja, jog patekome į vienatvės spąstus.
Regina su kartėliu pasakoja, kad visas jos gyvenimas – vien nusivylimai, netektys ir vienatvė. Mirus mamai, tėtis vedė kitą moterį, kuri turėjo savo vaikų. Regina buvo nedrąsi, todėl įbroliai tyčiojosi ir už
žgauliojo. Pamotė nuolat ieškodavo priekabių ir vis grasindavo atiduoti į internatą. Mokykloje buvo ne geriau: dėl rausvų plaukų ir strazdanų vaikai pravardžiuodavo ir nenorėjo bendrauti. Studijų draugai ją irgi palikdavo ,,už borto“. Kd nebūtų skaudu, mergina visą laiką ir energiją skyrė mokslui. ,,Iki dvidešimt penkerių metų neturėjau nė vieno vaikino“, – rausdama prisipažįsta. Po studijų Regina ėmė dirbti vienoje įstaigoje. Ten netikėtai įsimylėjo. Na ir kas, kad jis penkiolika metų vyresnis ir porą kartų išsiskyręs. Užtat simpatiškas ir dėmesingas. Toliau kaip įprasta – ištekėjo, susilaukė vaikelio. Viskas lyg ir neblogai. Bet neprabėgo nė dveji metai, kai brangusi vyrelis pareiškė, jog pabodo gyventi su nuobodybe. Ir išėjo. Dabar Regina viena augina sūnų ir. jaučiasi niekam nereikalinga. ,,Atsisėdusi prie lango stebiu kažkur skubančias poras. Nesusilaikau apsiverkusi. Pavydžiu net nuolat besibarantiems kaimynams. Jie bent jau nėra vieniši.“
Kodėl Reginos situacija tokia dramatiška? Turbūt didžiausia bėda ta, kad ji per daug tikėjosi iš kitų, o pati dėl savo likimo nepajudino nė piršto.4. VIENATVĖ KALBA MĖLYNAI
Jeigu dar manai, kad spalva nieko nereiškia ir nėra susijusi su tavo emocijomis, paimk popieriaus lapą ir pabandyk nupiešti džiaugsmą, meilę, liūdesį, viltį. Jeigu tu šiandien jauties be priežasties liūdnas ar linksmas, negali susigaudyti, iš kur kyla jausmai, čiupk teptuką. Žmonių piešiniai pasakoja apie jų vidinį pasaulį, dvasinę būsena.
Balta spalva gali turėti kelias reikšmes. Tai tiesiog spalvos nebuvimas, liudijantis, jog žmogus negali pripažinti ar atskleisti savo jausmų kitiems. Jeigu baltai spalvai suteikta reikšmė ir forma, ji simbolizuoja išbaigtumą, pilnatvę. Geltona arba auksinė spalva rodo intuiciją ir dvasios jėgą. Juoda piešinyje gali simbolizuoti neigiamus jausmus, pvz., išgąsti, baimę. Ruda spalva byloja apie susirūpinimą savimi, aplinka, apie žmogaus bandymą kovoti, įveikti problemas. Mėlyna simbolizuoja žmogaus norą atsitolinti nuo aplinkos problemų, susimąstymą, vienišumą. Žydra spalva, – priešingai mėlynai, – rodo gyvenimo džiaugsmą ir energiją. Purpurinė – tai žmogaus priklausomybė nuo aplinkinių, noras būti kontroliuojamam ir remiamam. Žalia spalva dažniausiai išreiškia gyvenimo jaunumą, atsinaujinimą, atgimimą. Oranžinė spalva kalba apie grėsmės nuojautą. Raudona paprastai susijusi su labai stipriais jausmais, energija, meile, džiaugsmu, tačiau jeigu piešinyje jos yra perdėtai daug – tai simbolizuoja susijaudinimą, neapykantą, pavojų bei ligą.5. AR VIENATVĖ BŪTINAI BLOGIS ?
Vaikui vienatvė vienareikšmiškai yra blogis, nes trukdo išmokti kalbėti, užmegzti kontaktus su aplinka, bendrauti, užjausti. Būti vienam vaikui labai negerai, nes jo vystymasis suletėja.
Visai kitaip su paaugliais ir jaunuoliais. Šiuose amžiaus tarpsniuose būtina kažkiek laiko pabūti vienam. Nors kontaktų daugėja augant jų poreikiui, tačiau atsiranda noras ir daug ką apmąstyti. Tuo laiku intensyviai mokomasi, susiformuoja vertybių sistema, moralinių normų suvokimas, ir visa tai reikia apgalvoti, įvertinti pasaulį ir žmones. Rašomi dienoraščiai, tylint klausomasi savo paties minčių.
Paaugliai ir jaunuoliai itin imlūs kultūrai, menams, gamtos grožiui, o ypač literatūrai. Visa tai pilnavertiškai galima priimti tik tyloje ir izoliacijoje. Štai kodėl jaunimas po triukšmingų draugijų panyra į vienatvę.
Beje, vienatvė, izoliacija labai svarbi ir mokslo bei meno žmonėms. Iškilūs mokslininkai, menininkai nuo senų laikų dirba savo dirbtuvėse, labaratorijose ar kabinetuose vieni, slėpdamiesi nuo pašalinio triukšmo, žmonių, lengvabūdišku draugijų. Be vienatvės neatsiranda nei ryški asmenybė, nei genialus kūrinys. Tačiau toji vienatvė ritmiška, t. y. ji nesitęsia nuolatos ir yra kūrybiška, užpildyta mąstymu, darbu.
Pabūti vienam žmogui reikia lygiai taip pat, kaip po dienos darbo naktį išsimiegoti. Izoliacija būtina ne tik mąstymui, bet ir savo individualios erdvės išsaugojimui, aktyviam darbui, pagaliau psichinei sveikatai. Kad vienatvė taptų kūribinga, jai reikia ritmo, atitinkamo laiko, deramos vietos ir sąmoningo pasirinkimo.
Be vienatvės neįmanomas savęs tobulinimas ir malda. Visi žinome apie atsiskyrėlius ir žmones, išeinančius į dykumą ieškoti Dievo ir savęs. Dykuma – toliausia vieta vienatvei, kur niekas neblaško žmogaus dėmesio ir minčių. Ten pabuvusieji sugrįžta pasikeitę, numirę ir dvasiškai tarsi atgimę.
Žinome ir apie tai, kad šv. Mato evangelijoje raginama melstis slaptoje. Šis paraginimas pabūti su Dievu labai esmingas. Evangelistas kalba apie vienumą ne šiaip sau.6. KAIP NETAPTI VIENIŠAM ?
Dažnai reikia nepamiršti, kad bičiuliai patys išgyvena krizę, kuri apėmė kelis žmones išsyk. Taip nutinka neretai. Pavyzdžiui, baigus studijas, subyrėjus darbovietei, pakeitus gyvenamąją vietą, kintant kasdieninio gyvenimo sąlygoms. Tokiu atveju reikia stengtis surasti naujų draugų ir kontaktų. Senąją grupę lipdyti neverta, nes dažniausiai iš to nieko gero neišeis. Tikrieji, ištikimieji draugai išlieka savaime visam gyvenimui, o grupė, su kurai leidome laiką – ne.
Smarkiai susirūpinti reikėtų tuo atveju, kai paaiškėja, jog pasinėręs į savo problemas, pats pirmas apleidai savo bičiulius. Neskambinai, nesidomėjai jais, visai pamiršai. Taip nutinka, kai daug dirbi, išvyksti, įsimyli. O kai atkutai, draugų nėra!
Draugystėje, bičiulystėje galioja geležinis ir visuomeninis dėsnis: gausi tiek, kiek pats davei. Draugystė yra neapsakomai vertingas ryšys, tačiau labai ir jautrus. Jei nori, kad kas nors dalyvautų tavo gyvenime, privalai dalyvauti jo problemose ir džiaugsmuose.
Taigi dažnai reikia imti iniciatyvą į savo rankas. Blogiausia išeitis – nieko nedaryti ir sielotis, laukti, kol kas ateis ir pasiūlys savo draugystę.7. VIENATVĖS PAVOJAI
Dažniausiai vienišuosius kamuoja nerimas ir baimė dėl savo žemiškosios fizinės egzistencijos. Neramu, nes nebus kam ateiti į pagalbą ištikus ligai, negaliai, senatvei. Tai racionali baimė ir žmonės ieško bendrystės su kitais, galvodami: ,,Aš padėsiu tau, o tu man“.
Tačiau daug didesnį ir svarbesnį pavojų vienatvė kelia asmenybės brendimo raidai. Šis pavojus tarytum nerigimas, nepastebimas, bet jis pakeičia žmogaus psichiką ją nuskurdindamas ir iškreipdamas pasaulio bei kitų matymą. Žinodamas, jog iš niekur nesulauks pagalbos, asmuo ima rūpintis tik savimi, tampa egocentriškas ir mano, kad jo reikalai patys svarbiausieji. Taip visiškai nutolstama nuo kitų ir vienatvė darosi dar gilesnė. Nejučiomis žmogus pats save izoliuoja, nutraukia visus ryšius. Asmenybės vystymasis pasidalijamas į dvi dalis: ,,aš“ ir ,,jie“. Pasidaro lyg ir nesvarbu, ką apie mane galvoja kiti, bet tuo pat metu auga pretenzijos, kad esu nesuprastas, neįvertintas. Mano paties nuomone tampa neginčytina, o kiti yra neteisūs. Maža to, gera ir teisinga tai, kas man naudinga. Blogiausia, kad žmogus pats šio proceso nepastebi. Ir dar: nuo žmogaus pasitraukia meilė. Mylėti jis nebemoka ir nebegali.8. VIENATVĖS TERAPIJA IR TERAPIJOS BŪDAI
Vienatvės terapija turi apimti:
• Individo patirtį aplinkoje;
• Psichosocialinio proceso asmenybės formavimosi supratimą kaip trunkanti visą gyvenimą;
• Sociokultūrinis asmenybės formavimosi veiksnius.

Terapijos būdai. Vienatvę daugelis vertina kaip ligą, kuriai reikia gausybe priemonių ir ,,vaistų“, kurie sumažintų vienatvės priepuolius. 1976 m. R. Veisas sukūrė išsiskyrusiems asmenims 8 ciklų seminarų sistemą, seminaruose dalyvauja 30 neseniai išsikyrusių vyrų bei moterų. Užsiėmimai pradedami 45 min. Paskaita, po jos vyksta diskusija mažoje (5 – 8 žmonių) grupelėje. Aiškinasi skyrybų problemas.
Pastaraisiais metais plačiai paplito bendravimo klubai, darbas su ,,užsidarėlių“ grupėmis, kur specialių įgūdžių treniruočių metu apmokomi vienatvės kamuojami žmonės. Klientai išmoksta pokalbį pradėti ir jį palaikyti, sakyti ir išklausyti komplimentus, mokosi tylėti, pasiruošti fiziniam suartėjimui. Tokios treniruotės vyksta grupėse apie 10 savaičių.
Pastaraisiais metais viena populiariausių terapijos rūšių – ,, biblioterapija“ – kryptingas skaitymas reikiamų knygų: specialios pagalbinės literatūros – knygų paaugliams, moterims, vyrams, atsidūrusiems sunkioje gyvenimiškoje situacijoje. Tokioje literatūroje pateikiama patarimų bendravimo, elgesio sunkumams spręsti.IŠVADOS
 Kai renkiesi, su kuo bendrauti atmink: geriau vienas tikras draugas nei dešimt netikrų.
 Vienatvės laiką skirk aktyviai veiklai.
 Negailėk savęs, aukokis dėl kitų ir susilauksi atsako.
 Nors ir esi vienišas (-a) stenkis gyventi visavertį gyvenimą, leisk sau papramogauti.LITERATŪRA
1. Butkus A. Vienatvė ir vienišieji. // Artuma. 2004, Nr.5, p.14–15
2. Vienatvės spąstai. // Ji. 2001, Nr.5, p.37
3. Volodkevičiūtė E. Vienatvė kalba mėlynai. // Dialogas. 2000, Nr.34
4. Butkus A. Visi mane apleido. // Artuma. 2005, Nr.1, p.17-18
5. Tumelionis V. Kita vienatvės pusė. // Psichologija Tau. 1998, Nr.1, p.31
6. Leliūgienė I. Socialinio darbuotojo žinynas. – Kaunas: Technologija, 2003

Leave a Comment