ĮVADAS
Vertybių problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų atstovavusių įvairias mokyklas ir pozicijas. Vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, moralines normas, tradicijas, savireguliaciją, vaizduotę ir visuomeninę nuomonę, o taip pat dar ilgesnį sąrašą labiau objektyvių ir materialių dalykų. Vertybės lydi mus kiekvieną dieną – padeda atskirti gėrį nuo blogio, viską įvertinti pagal savo vertybių sistemą, kurią suformavo tėvai, kuri keliavo ilgą laiką formuodamasi įvairiose sistemose ir režimuose. Vertybių pagalba mes judame pirmyn, planuojame, kuriame savo ateitį. Pareiga yra viena didžiausių dorovinių vertybių. Tačiau neužtenka žavėtis šia vertybe, būtina siekti, kad pareiga taptų žmogaus vidine savybe. Šio darbo tikslas:– apžvelgti vertybių rūšis, apibrėžiant vertybės sampratą– atskleisti vertybių tarpusavio sąveiką ir įtaką žmogaus gyvenimui
1. VERTYBĖS SAMPRATAŽmogaus elgesį įtakoja asmens vidinės, psichologinės savybės, jo patyrimas, situacinė būsena, bei aplinkos, kurioje vyksta veiksmas, bendravimas sąlygos. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai yra svarbi vertybių sistema.„Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei <…>. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės“ [3].Yra daug vertybių – sudėtingų, daugiaprasmių, kartais sunkiai suvokiamų, kurios taikomos labai siaurose srityse. Yra vertybių hierarchija, kurioje jos išsidėsto pagal svarbą, reikšmę, įtakos stiprumą. Vertybės tai kaip energijos rūšys, jėgos, kurios gali įtakoti veiksmus, sprendimus, pasirinkimus. Iš paties žodžio „vertybė“ galima suvokti kad šis žodis susijęs su žodžiu vertė, vertingas, verta. Priesaga -ybė, rodo, kad tų savybių yra daug, o gal net daugybė. Yra daugybė bendrų, visuotinai pripažintų vertybių, ir kiekvienas žmogus turi ir savo vertybes – tas, kurios būtent jam yra vertingos. Kiekvieną žmogų valdo individuali vertybių sistema, kurią formavo tėvai, papročiai, tradicijos, asmeninės savybės ir dar daugybė faktorių. Vertybės neaplenkia nei vieno žmogaus – kiekvienas, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai pasirenka vertybes, nusistato prioritetus. Literatūroje galima rasti įvairių vertybių apibrėžimų – Marks‘as Engels‘as teigia, kad „Vertybės yra žmogaus kūrinys, kurį jis sukuria savo darbu, kovodamas dėl egzistencijos ir kurdamas meno, mokslo bei elementaraus gyvenimo kūrinius“, žinomas filosofas Maks‘as Šeler‘is vertybes apibrėžia taip: „Vertybė – tai fenomenas, atsiskleidžiantis juslinės intuicijos akte, bet nesukuriamas jame, o pasirodadantis, aptinkamas“. Vertybės yra idėjos, kurios konkrečiu pavidalu iškyla žmogaus sąmonėje kaip idealai, kuriuos bendrąja prasme būtų galima įvardinti kaip atitinkamų reiškinių, dalykų viziją, užsibrėžtą siekį, kuriais žmogus vadovaujasi gyvendamas, dirbdamas, auklėdamas savo vaikus, kurdamas savo ateitį. Pagal Platoną, Sokratą idėjos – tiek vertybės, tiek idealai daro teigiamą įtaką žmogui ir asmenybės formavimuisi.
2. AMŽINOS IR LAIKINOS VERTYBĖSDar Platono laikais imta skirta gerus daiktus ir gėrį, gražius daiktus ir grožį, kilnius poelgius ir kilnumą, todėl būtų galima teigti, kad vertybės formuojasi ilgą laiką, įvairiomis sąlygomis, todėl daugelis jų pasižymi amžiškumu. Prancūzų filosofas E. Munjė apie vertybių ilgaamžiškumą rašo „Patvariausios vertybės pasižymi istorine būtimi“. Vertybių klasifikavimas gali būti įvairus, tačiau aukščiau išdėstytu požiūriu jas galima būtų klasifikuoti kaip amžinas ir laikinas. Nors kiekvienai kultūrai būdingos savitos vertybės ir bėgant laikui keičiasi požiūris į jas, manau, amžinos vertybės atsparios laikui, jos perduodamos iš kartos į kartą, išlieka žmonių sąmonėje kaip pagrindiniai gyvenimo siekiai, tikslai. Tai aukštesniojo lygio vertybės, nurodančios žmogaus gyvenimo kryptį, sudarančios pamatą kitokių, žemesnio lygio vertybių formavimuisi. Absoliučia amžinąja vertybe būtų galima įvardinti šventumą, gyvybę, po jų sektų dvasinės vertybės, gyvenimiškosios. Tarp visų vertybių ypatingą vietą užima dorovinės, kurios neturi savarankiško turinio, tačiau visuomet susijusios su kitomis, kurių reikia siekti ir kurios tampa aukščiausiuoju žmogiškos veiklos tikslu. Filosofo M. Šeler‘io požiūriu dorovingumas priklauso nuo jo santykio su kitomis vertybėmis – etinėmis, estetinėmis, pažinimo. Amžinosios vertybės – tai pagrindinės žmogaus gyvenimo ir egzistencijos plano dalys. Kalbant apie estetines vertybes, būtų galima teigti, kad visuomet kas vertinga yra vertinga kam nors. Negali būti niekam nepriklausančios vertybės, nors tai kas yra vienam vertybė, kitam anaiptol nebus vertybe. Subjektas, kuris sugeba suvokti vertybes ir jomis naudotis yra žmogus. Iš dalies vertybių kilmę būtų galima kildinti iš visuomenės, kurios dalis ir yra žmogus. Juk jei žmogus yra nesąžiningas, negeras, būtų naivu tikėtis, kad jis turi tokių vertybių kaip orumas, garbė ir pan. Orumas – tai pagrindas, ant kurio šiandien statomos bene visos demokratinės vertybės.Laiko įtakos vertybių formavimuisi yra didžiulė. Juk vertybių sistemą kuria ištisos kartos, o ją sugriauti galima greitai. Pažiūrėkime į netolimą praeitį – sovietinės okupacijos laikotarpį – juk ne visiems pavyko išsaugoti tą prosenelių ir tėvų puoselėtą vertybių sistemą, kuri buvo grįsta ekonomine valstybės ir jos piliečio galia, krikščioniškuoju dvasiniu mokymu, pagarba tautos istorijai. Šių dalykų pasigendame ir mūsų bei mūsų vaikų vertybių sistemoje. Troškimas gyventi kuo geriau ir per kuo trumpesnį laiką, nepasotinamas noras praturtėti, dalį visuomenės tarytum apakino. Juk vaikai perima tradicijas iš savo tėvų, kurie dar nėra sulaukę gilios senatvės, vartojimo pomėgį atsinešusių iš sovietinės stagnacijos laikų. Pažiūrėkime kiek mokyklose besipuikuojančių paauglių – bandančų pranokti vienas kitą brangesniai telefonais, daiktais, vyresnėse klasėse – ir mašinomis. Juk visa tai vyksta ne be tėvų įtakos. Vertybių sistema puoselėta mūsų senolių, nors ir ne visiems, tačiau kinta, ir dažnai ne į teigiamą pusę. Laikinosios vertybės yra smulkesnės egzistencijos plano dalys. Jos nėra atsparios laikui, nes keičiasi žmogui augant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kiekvienas žmogus remiasi savo gyvenimiška patirtimi, kuri atsiranda mokantis, dirbant, bendraujant. Amžinos ir laikinos vertybės tarpusavyje glaudžiai sąveikauja ir yra neatsiejamos. Jos papildo viena kitą, sudaro pamatą materialinėms vertybėms, kurios turi būti antraeilis dalykas. Pirmojoje vietoje turi būti dvasinės vertybės, ir būtent jos turi padėti siekti materialinių. Jei bus priešingai, neišvengsime visuotinio gobšumo, savanaudiškumo, asmeninio intereso priešpastatymo visuomeniniam, abejingumo ir kitų dalykų, kas stabdo žmogaus, kaip asmenybės, vystymąsi.2.1. SKIRTINGO AMŽIAUS INDIVIDŲ VERTYBĖSNe visos vertybės bendros mums visiems, ne visos vienodai svarbios skirtingiems individams. Kokie požymiai tai nulemia tai, kad vieniems asmenims tam tikros vertybės yra svarbios, kitiems – ne? Vienas svarbiausių kintamųjų šioje srityje yra amžius. Prof. B. Kuzmickas knygoje „Laimė, asmenybė ir vertybės“ išskiria skirtingas žmogaus amžiaus grupes, pateikdamas kaip skirtingai suvokiamos vertybės vaikystėje, paauglystėje ir brandžiame amžiuje. Kokiu būdu žmoguje atsiranda vertybės? Turbūt daugelis pasakys, kad jos įskiepijamos nuo mažens. Vaikystėje besiformuojančios asmenybės psichiką didžiąja dalimi veikia tėvų ir kitų šeimos narių įtaka, jų reiškiami jausmai. Jeigu vaikas yra tikrai mylimas, suagusių santykis su juo yra nuolat palankus, formuojasi ta emocinė nuostata, kuirą psichologai vadina pirminiu pasitikėjimu arba nesąmoningu įsitikinimu, kad pasaulis yra geras [1,62p.]. Tas, kuris vaikystėje susiduria su neigiamu suaugusiųjų santykiu, bendraudamas su šeimos nariais patiria nepasitenkinimą, auga susiformavęs neigiamą požiūrį į aplinką, nepasitikėjimą kitais, vėliau susiduria su sunkumais bendraujant ne tik sus suaugusiais, bet ir su bendraamžiais. Vaikystėje, maždaug iki šešerių metų, turi nusistovėti tokia vaiko jausmų ir proto harmonija, kad brandžiame amžiuje jausmai ir aistros nenustelbtų proto ir, atvirkščiai, protas nenustelbtų jausmų [1,63p.]. Vienos senos skandinavų sagos herojus sakė „Kas iš jaunumės neturi rūščios širdies, tas jos neturės niekad“.Šiuolaikinis gyvenimas suteikia labai daug galimybių rinktis, tuo pačiu supainiodamas žmogų, o ypatingai jauną besivystančią asmenybę. Paskutiniais dešimtmečiais įvyko labai žymūs pokyčiai visose socialinio gyvenimo sferose: sumažėjo šeimos įtaka – išaugo skyrybų, vis didėja dirbančių mamų skaičius, technologinių priemonių vystymasis sumažino bendravimą šeimoje, skatina žmones orientuotis į kitokias vertybes, keičia įprasto, tradicinio elgesio modelį, stiprėja įvairių sektų veikla. Padidėjęs mobilumas, nauji įspūdžiai gali sąlygoti vertybinių orientacijų formavimąsi. Paauglystė ir jaunystė tai visapusiško brendimo laikotarpis, kuriame prasideda ankstyvasis asmenybės brendimas. Šiame laikotarpyje dingsta vaikiškas naivumas, prabyla instinktyvieji poreikiai ir potraukiai, ryškėja individualūs polinkiai, atrandamas savasis „aš“, pradedamas suvokti savosios individualybės savitumas, išskirtinumas nuo kitų. Paauglystėje išryškėja poreikis suprasti save patį, analizuoti bei vertinti savo poelgius ir mintis, jausmus ir besikeičiančias nuotaikas. Juk jokiame savo gyvenimo tarpsnyje žmogus neskiria tiek daug laiko „bendraudamas“ su nebyliu draugu – dienoraščiu, kuriam patiki savo paslpatis, pirmuosius patyrimus. Vokiečių jaunimo psichologijos tyrinėtojas E. Spranger‘is lygindamas jaunuolio ir vaiko savimonę išskyrė klausimus, kurie kyla skirtinguose amžiaus tarpsniuose. Jei vaikui labiausiai rūpi „Kur aš buvau, kai buvau dar negimęs?“, tai paaugliui kyla kitoks klausimas – „Kodėl aš esu?“ [1,68p.]. Paauglystėje stengiamasi suprasti savo gyvenimo prasmę, suvokti kaip gyventi yra teisinga. Juk būtent šiame gyvenimo laikotaryje daugiausiai maištaujama, lengviausiai padaroma kitų įtaką, nes paauglys dar neturi iki galo suformuotos vertybių sistemos. Todėl būtent šiuo laikotarpiu yra labai svarbu, kad besiformuojančios vertybės ir idealai būtų teisingi, įvairiapusiški ir turiningi. Išugdyta vertybių sistema, tai receptas prieš žmogaus blogus poelgius, jo nevaldomas aistras. Būtent šiame gyvenimo tarpsnyje svarbu atsirinkti pavyzdžius, kurie yra svarbūs, reikšmingi ir stiprūs. Šis sudėtingas laikotarpis tęsiasi kol žmogus įgija išsimokslinimą, pradeda savarankišką veiklą, sukuria šeimą, prisiimdamas atitinkamas pareigas ir atsakomybę. Taip tampama brandžia asmenybe.Brandaus amžiaus vertybės skiriasi nuo anksčiau aptartųjų – susiduriama su jaunystės idealų nerealumu, atsisakoma utopinių tikslų, pereinama prie kasdieninės, realios, konkrečios, neretai ir gan smulkmeniškos veiklos. Šiame gyvenimo tarpsnyje jau sėkmingai, pagal nusistovėjusius kriterijus, skiriamas gėris nuo blogio, tiesa nuo melo ar klaidos, tikrumas nuo dirbtinumo, žmogus jau praėjęs ieškojimo ir išbandymo metus. Tik platus vertybinis akiratis leidžia įsitraukti į produktyvią veiklą, daro asmenybę savarankiškesne, atsparesne neigiamiems aplinkos poreikiams. Juk kiek yra žmonių, kuriems iš šalies žiūrint nieko netrūksta, tačiau jų ir jų artimųjų likimas klostosi anaiptol nesėkmingai. O tų nesėkmių ir nepasitenkinimo priežastis – siauras ir vienpusiškas siekių akiratis. Būtų galima suprasti skurstančio žmogaus siaurą akiratį, kaip teigė E. Munjė „ Tam kad žmogus galėtų prieiti prie aukštesnių vertybių, papraščiausiai reikia jį ištraukti iš fiziologinio ir dvasinio skurdo…“. Tačiau atidžiau pažvelgus į šiandieninę spaudą, neretai supranti, kad kone ties skurdo riba gyvenančios daugiavaikės šeimos, iš paskutiniųjų besistengiančios neskursti, vaikams skiepija dvasines vertybės nesureikšminant materialiųjų, o tie, kuriems nieko netrūksta, akcentuoja turto, pinigų, komforto ir kitokių materialinių vertybių siekį. Galima būtų teigti, kad nemaža dalimi žmogaus laimė priklauso nuo to kokioms gėrybėms jis teikia pirmenybę – laikinoms, kurios greit išnyksta, ar pastovioms, universalesnėms, mažiau nykstančioms vertybėms. Dažniau turėtume gilintis į dvasines vertybes, kurios yra atsparesnės laikui, universalesnės. Žmonės besiorientuodami į šias vertybes yra atsparesni stersams, mažiau palūžta nuo sunkumų. 3. PAGRINDINĖ VERTYBĖ – GYVYBĖ Nors tobulybių šiais laikais nėra, bet kalbant apie vertybes, būtų galima bandyti apibrėžti kas yra tobulas žmogus. Turbūt tai bus tas, kuris turi savyje daugiausia vertybių – esminių, pagrindinių – ir moka jas tobulai taikyti ir naudoti. Atliekant konkrečias užduotis žmogui reikia naudotis vienomis vertybėmis, nuslopinant kitas, reikalingąsias iškeliant į viršų. Tobulas žmogus mokės įvertinti pačias vertybes, atrinkti esmines, pamatines vertybes. Kokios jos? Manau pagrindinė pamatinė vertybė yra ta, kuri veikia beveik visuose žmonėse. Kiekvienam, ar bent didžiai daliai žmonių, pagrindinė vertybė yra gyvybė. Kas galėtų garsiai ir drąsiai pasakyti, kad gyvybė nėra vertybė? Gyvybės išsaugojimas yra viena svarbiausių visų gyvybės rūšių vertybė, egzistencijos pagrindas. Atrodytų net nereikia tuo rūpintis – juk tai įrašyta kiekvieno žmogaus genuose. Suvokimas, kad reikia saugoti ne tik save, bet ir kitus, tai dvasingumą išreiškianti savybė. Ar bus gyvybė vertybe žmogui, kuris šiaip sau iššaudė niekam neprasikaltusius gandrus? Jam gyvybė nėra vertybė, tai trūkumas, defektas, neigiama savybė, kurią būtų galima vadinti blogybe. Kad tai blogai – turbūt niekas neabejoja. Tačiau vien tokių faktų egzistavimas įrodo, kad kažkur yra slypinčios to blogio priežastys. Priežastys, auginančios žmoguje neigiamas savybes. Iš šios trumpos apžvalgos būtų galima daryti išvadą, kad esminės, pagrindinės, pamatinės vertybės yra globalios reikšmės. Vienas žymiausių humanistinės psichologijos atstovų A. Maslow teigia, kad kai kurios vertybės yra bendros visai žmonijai, ir kad tai kas bendra visai žmonijai yra bendros vertybės. Tokias ir reikėtų laikyti pagrindinėmis. 4. KONKREČIOS IR ABSTRAKČIOS VERTYBĖSVertybės skiriasi savo bendrumu ir abstraktumu. Galima išskirti konkrečias vertybes, sutinkamas mūsų gyvenime, ir abstrakčias, atskleidžiančias žmogiškos egzistencijos prasmę.Konkrečias vertybes būtų galima įvardinti dviem aspektais – kaip kasdieninės vertybės arba įvairios žmogaus gyvenimo ir veiklos sritys, pavyzdžiui jo šeima, darbas, tolesnis tobulinimasis/mokymasis, laisvalaikio praleidimo būdai ir t.t., ir atskiri kiekvienos gyvenimo sferos elementai, tokie kaip atliekamos veiklos pobūdis, jų pasiskistymas laike, fizinė aplika, santykiai su kitais žmonėmis, ateities perspektyvos ir pan. Abstrakčios vertybės savo ruožtu gali būti asmeninės, susiję su individualiais norais ir tikslais, kaip antai galimybių realizavimas, prestižas, garbė, valdžia, įtaka bei socialinės vertybės, susiję su socialinėmis grupėmis ir jų idėjomis, kurias asmuo perima – socialinis gerbūvis, socialinė lygybė, privilegijuota padėtis grupėje ir t.t. Individualios vertybės nėra tarpusavyje nepriklausomos – jos kartu suformuoja individui ar visuomenei būdingą vertybių sistemą. 5. VERTYBĖS LIETUVOJEKokios vertybės yra didžiausios Lietuvoje? Siekiant susipažinti su visuomenėje egzistuojančiomis vertybėmis, 1994 metų birželio mėnesį Baltijos Tyrimų kompanija, pagal G.Purvaneckienės projektą, atliko tyrimą, kuriame nagrinėta šeimos vieta tarp Lietuvos gyventojų vertybinių orientacijų. Moterų vertybinės orientacijos išsidėstė tokia hierarchija: Šeima, Darbas, Religija, Draugai, Laisvalaikis, Politika. Šeima yra svarbiausia visų amžiaus grupių moterims, antroje vietoje darbas. Draugai, pažįstami ir laisvalaikis svarbesni už darbą tik 15-19 metų moterims, o religija įgyja didesnę svarbą tik vyriausioms ir vyresnėms nei 60 metų moterims. Vyrų vertybinių orientacijų išsidėstymas: Šeima, Darbas, Draugai, Laisvalaikis, Religija, Politika. Šeimos ir darbo svarba beveik vienoda visose vyrų amžiaus grupėse. Darbas svarbiausias 30-39 metų vyrams, o šeima svarbiausia 50-59 metų amžiaus grupei. Politika nėra labai svarbi nė vienos amžiaus grupės vyrams, tuo labiau moterims. Labai svarbi politika tik dešimtadaliui vyriausių, daugiau kaip 60 metų vyrų. Autorė daro išvadą, kad tiek moterims, tiek vyrams svarbiausią vietą gyvenime užima šeima ir darbas [2, 106p.].5.1. DARBAS – VIENA IŠ VERTYBIŲ ŽMOGAUS GYVENIME Vertybės įsišakniję socialinėje aplinkoje. Jos smarkiai veikia įvairias gyvenimo sritis. Darbas kaip matome viena jų. Panagrinėkime tai plačiau. Kaip vertybė, darbas gali būti suvokiamas trimis aspektais: darbo vieta tarp kitų „kasdieninio gyvenimo“ vertybių, skirtingų darbo aspektų vertė, ir abstrakčios vertybės, pasireiškiančios per darbinę veiklą. Kalbant apie darbą, kaip vertybę, reikėtų išskirti įvairius jo elementus, kurių svarbiausieji – tai darbas pats savaime, uždarbis, paaukštinimas, santykiai su viršininkais, kolegomis ir pan. Skirstant darbines vertybes į išorines ir vidines, pirmosioms priskiriama pati darbinė veikla, jos rezultatai, antrosioms – tokios šios veiklos pasekmės, kaip uždarbis, socialinis prestižas, fizinė ir socialinė aplinka. Bet juk darbas ne visiems žmonėms yra vertybė. Kokie faktoriai tai lemia? Matant šiandieninę darbo rinką būtų galima daryti išvadą, kad darbo vertybės svarbą žmogaus gyvenime nulemia darbo pobūdis, išsimokslinimo lygis, pajamų lygis, galios pasiskirstymas ir pan. Vertybės kinta, ir šiuo atveju vienas svarbiausių kintamųjų yra amžius. Būtent brandžiame amžiaus tarpsnyje, manyčiau nuo 30 metų, tai išsiskiria labiausiai. Tai psichologinio brandumo amžius, kuris pasireiškia per mąstymo ir veikimo laisvę, susitvardymą, atsakomybės už save ir kitus jausmą. Darbiniame gyvenime tokio amžiaus žmogus dažniausiai jau būna praėjęs ieškojimų ir įvairių veiklų išbandymo metus, jis aktyvus savo profesinėje veikloje, o tai nulemia kylimą karjeros laiptais, pasiekiant vis aukštesnę padėtį. Darbas gali būti suvokiamas įvairiai – ir kaip atskira vertybė, ir kaip vertybių visuma, ir kaip būdas reikštis kitoms vertybėms. Jis glaudžiai persipynęs su kitomis individo gyvenimą orientuojančiomis reikšmėmis. Darbo svarba ir įtaka skirtingiems individams nėra vienoda – tai priklauso tiek nuo asmeninių individo charakteristikų, tiek nuo jo užimamos socialinės padėties. Tačiau manau kaip bebūtų, šiandien šiuolaikiniam žmogui darbas neabejotinai yra vertybė. Vertybės – tai esminis kiekvieno žmogaus asmeninis dalykas. Tačiau žmogus turi kreipti dėmesį ne tik į savo vertybes, jas būtina derinti su visos visuomenės, kurioje jis gyvena, vertybėmis. Amžinosios vertybės – kilnumas, dorumas, teisingumas, sąžiningumas – gimsta kartu su žmogumi, jas perduoda visuomenė. Laikinosios vertybės kinta žmogui augant ir tobulėjant. Niekas negali pasakyti laimės recepto – bet turbūt galima teigti, kad teisingą vertybių sistemą pasirinkęs žmogus sugebės būti laimingu. Laimė iš esmės sutampa su tuo, kas žmogaus gyvenimą daro prasmingą – turint mylimą šeimą, dirbant mėgstamą darbą, realizuojant save visuomeninėje veikloje, bendraujant su kitais žmonėmis. Augdamas ir tobulėdamas kaip asmenybė, žmogus didina ir savo laimės galimybes [1,127p.]. 6. PAREIGOSApžvelgus vertybių temą, darbo tema įpareigoja apžvelgti ir pareigas. Prie vertybės atsiranda privalomybė, kuri iš jos ir išvedama. Konkreti privalomybės išraiška yra pareiga. Pareigos pasireiškia taisyklėmis, normomis, reikalavimais. Poetas Justinas Marcinkevičius, ieškodamas žmogaus dvasinio gyvenimo svarbiausių principų, iškelia pareigą: „Yra tik vienas kelias į žmogų, ir tas kelias vadinasi Pareiga. Užtat aš ir sakau: pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui“ [4].Vertybės daro asmenybei poreikį kai jos yra įsisamoninamos, jos formuoja žmogaus dvasinį pasaulį, tačiau yra ir kitas aspektas – vertybės įpareigoja. Aukščiausias pareigos lygis tada, kai ji kyla kaip vidinis poreikis, o ne dėl to, jog siekiama visuomenės pripažinimo, naudos sau ar pan. Būtent suvokta ir įsisąmoninta pareiga virsta žmogaus savybe – pareigingumu.Pareigos suvokimo procese dalyvauja ir doroviniai jausmai, ir sąmonė. Visuomenės reikalavimus žmogus neretai suvokia emocionaliai, ir tai formuoja jame pareigos jausmą. Šis jausmas bręsta nuo pat vaikystės, kartu su sąžinės, orumo, meilės darbui ir kitomis vertybėmis. Remdamasis pareigos jausmu, veikiant kolektyvui ir kt. faktoriams, žmogus laipsniškai įsisąmonina pareigą, išsiugdo pareigos supratimą, tampantį vienu giliausiu jo elgesio motyvu.Aksiologinis ir deontologinis požiūriai nurodo vertybės ir privalomybės santykį jų privalomumo požiūriu, kuri pusė yra pirminė, lemiama. Pirmuoju požiūriu – vertybė išvedama iš privalomybės, antruoju – privalomybė – iš vertybės. I. Kantas pareigą kildina iš žmogaus asmenybės, iš jos laisvės ir nepriklausomybės nuo visos gamtos mechanizmo. Pareigos šaltinis slypi žmogaus viduje, kaip kategorinis proto dėsnis. Pareiga reikalauja elgtis pagal pareigą ir kategoriškai draudžia elgtis vadovaujantis pareigai prieštaraujančiais polinkiais. Pareiga gali sutapti su polinkiais. Tada pareigas mes atliekame su malonumu. I. Kantas teigia, kad jei pareiga ir polinkis sutampa, tai poelgis praranda dalį moralinės vertės. Aristotelis mano priešingai – kad geras žmogus būtų tas, kuris pareigą harmoningai suderina su polinkiu, t.y. visada su malonumu darytų tai, kas gera. I. Kanto nuomone vienintelis besąlygiškai geras dalykas yra geri ketinimai, gera valia. Iš geros valios kyla pareiga Pats svarbiausias dalykas – pareigos vykdymas. Elkis taip, kad tavo valios maksima būtų visuotinis įstatymas. 6.1. PAREIGA IR PRIEDERMĖPareiga dažnai tapatinama su doroviniais reikalavimais, kuriuos asmenybei kelia visuomenė ir kurie išreiškiami įvairiomis priedermėmis. Nors pareiga ir priedermė yra artimos sąvokos, iš esmės jos skirtingos. Priedermė – visuomeninių dorovinių reikalavimų išraiška. Doroviniai reikalavimai virsta pareiga, kaip asmenybė juos supranta, įsisąmonina ir išgyvena, taigi, kai jie tampa žmogaus vidiniais įsitikinimais ir išgyvenimais. Pareigingumas ir yra sąmoningas pareigų, kylančių iš vidinės būtinybės, vykdymas.Pareiga yra ne išorinė priedermė, o sąžinės paliepimas, atliekamas iš dorovinio poreikio. Priedermes žmogus dažnai atlieka formaliai, tuo tarpu pareigą dažniausiai vykdo savo iniciatyva, kūrybiškai, aktyviai. „Ta prasme pareiga yra ne dorovinių reikalavimų santykis su žmogumi, o paties žmogaus santykis su doroviniais reikalavimais. Kitaip tariant, pareigos atžvilgiu žmogus yra ne objektas, kuriam skiriami reikalavimai, o subjektas, kuris pats prisiima tuos reikalavimus kaip savo asmenybės saviraiškos pagrindą ir iš įsitikinimo juos aktyviai įgyvendina“ [4].6.2. PAREIGOS UGDYMASAsmenybė formuojasi ir vystosi kolektyve. Todėl, kalbant pareigos ugdymo klausimu, reikia turėti galvoje asmenybės ir kolektyvo sąveiką. Šiuo atveju gal net tiksliau pareigą būtų vadinti pareigingumu. Būtina sąlyga asmens pareigingumui ugdyti yra sąmoninga šeima ir mokyklos veikla, nes būtent mokykla ir šeima yra dvi svarbiausios ugdymo institucijos. Ugdant pareigumą, turi būti ugdomos ir kitos etinės kategorijos, t. y. laisvė ir atsakomybė, sąžiningumas, viešoji nuomonė, garbė ir orumas, gėris ir laimės suvokimas bei kt.Kiekvienas žmogus turi daugybę pareigų: pareigą pačiam sau, šeimai, kolektyvui, visuomenei ir kt. Tačiau svarbiausia pareiga „kiekvienam žmogui ir sau pačiam: bet kuriomis aplinkybėmis išlikti žmogumi, būti ištikimam žmogiškumo principams“ [5]. Remiantis šiuo principu, galima sakyti, jog suaugusiųjų pareiga – išugdyti dorovines vertybes vaikuose. Labai svarbu, kad vaikystėje žmogus suprastų, kad jis šiame pasaulyje ne vienas, kad jo meilės ir pagalbos reikia kitiems. Atlikus šią trumpą apžvalgą apie pareigą, galime teigti, kad tai vertybė. „Tapti pareigos žmogumi šeimoje – tai patirti išsiugdytų dorinių įpročių įtaką ir pačiam tuo kitus paveikti. <…> Būti morališkai brandžiu šeimos nariu – tai būti joje pareigos žmogumi, išsiugdžiusiu visuotinai reikšmingus ir priimtinus, visuomeninės ir individualios sąmonės lygmenyje aprobuotus įpročius. Pareigingumas ir yra žmogaus dorinio vertingumo esmė“ [6]. Vykdydamas pareigą, žmogus dažnai susiduria su vidiniais prieštaravimais, kurie kyla tarp pareigos jausmo ir emocinių potraukių ir norų, tarp asmeninių ir visuomeninių interesų. Jeigu žmogaus pareigos jausmas išugdytas, stiprus, jis slopina bet kuriuos svyravimus ar pašalinius potraukius ir ryžtingai skatina žmogų nenukrypstamai vykdyti pareigą.IŠVADOS
Vertybės neaplenkia nei vieno žmogaus – kiekvienas, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai pasirenka vertybes, nusistato prioritetus. Amžinosios vertybės – tai pagrindinės žmogaus gyvenimo ir egzistencijos plano dalys, jos atsparios laikui, perduodamos iš kartos į kartą, išlieka žmonių sąmonėje kaip pagrindiniai gyvenimo siekiai, tikslai. Laikinosios vertybės nėra atsparios laikui, nes keičiasi žmogui augant tiek fiziškai, tiek dvasiškai.Ne visos vertybės bendros mums visiems, ne visos vienodai svarbios skirtingiems individams ir bene svarbiausias kintamasis šioje srityje yra amžius.Vertybės skiriasi savo bendrumu ir abstraktumu.Vertybės – tai esminis kiekvieno žmogaus asmeninis dalykas, tačiau jos turi būti derinamos su visos visuomenės, kurioje jis gyvena, vertybėmis. Prie vertybės atsiranda privalomybė, kuri iš jos ir išvedamam ir jos išraiška yra pareiga.Doroviniai reikalavimai virsta pareiga, kaip asmenybė juos supranta, įsisąmonina ir išgyvena, taigi, kai jie tampa žmogaus vidiniais įsitikinimais ir išgyvenimais.Pareigingumo ugdymu turi rūpinti ir šeima, ir mokykla, ir kartu pati asmenybė, siekdama, kad išorinė vertybė taptų žmogaus dalimi, nes pareigingumas yra žmogaus dorinio vertingumo esmė.Pareigingumu tapusi pareiga atspindi žmogaus visuomeniškumą, jo dorovinį vertingumą.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Kuzmickas B., Laimė, asmenybė, vertybės. Vilnius, 2001.2. Purvaneckienė Giedrė, Moters klausimas. Kn.:Lietuvos Šeima, Vilnius, 1995, p. 106-107.3. Etikos etiudai: Dorovinės vertybės. Vilnius, 19824. Etikos etiudai: Etika ir humanizmas. Vilnius, 19775. Jekentaitė L., Etika. Kaunas 19926. Uzdila J., Dorovinės asmenybės ugdymas šeimoje. Vilnius, 1993