verslo etika

10 Klausimas. Etiškas sprendimų priėmimas

Etinių problemų visuma verslo situacijoje skatina daryti tvirtus sprendimus, derinant konfliktuojančius ir konkuruojančius interesus. Versle iškylančios etinės problemos dažnai esti labai kompleksiškos, sudėtingos. Etiniai sprendimai priklauso ir nuo moralinio asmenybės išsivystymo lygio. Kuo aukštesnį moralinio išsivystymo lygį individas yra pasiekęs, tuo konstruktyvesnis ir principingesnis bus jo sprendimas, nes jis jį daro taip, kaip liepia jo sąžinė, kaip jam diskutuoja jo gyvenimo nuostatos.

Pradedant spęsti etines problemas, labai svarbu atskleisti problemą ir su ja susijusius klausimus, nes pačią problemą sąąlygoja tai, kas yra suinteresuotasis ir kokios jo nuostatos. Problemų sprendimo sėkmė priklauso nuo teisingo sprendimo priėmimo. Sprendimo priėmimo etika organizacijoje yra labai sudėtinga. Nesvarbu, ar sprendimą priima vienas žmogus, ar grupė, keliami tokie reikalavimai: sprendimas turi būti moksliškai ir etiškai pagrįstas, atsižvelgiant į aplinkybes, juridinį ir moralinį sprendimo leistinumą. Organizacijos darbuotojai, prieš priimdami sprendimą, turi numatyti tokio sprendimo pasekmes (potencialią naudą ir žalą):
• Sau patiems:
• Organizacijai, kurioje jie dirba:
• Visuomenei, kurioje veikia organizacija.
Kadangi vienos grupės priimamas sprendimas turi įtakos kitų organizacijoje veikiančių grupių veeiklai, sprendimus reikia harmonizuoti. Moralinės atsakomybės problemas organizacijoje sprendžia ir sąlygoja tie realūs procesai, visuomenės pokyčiai, kurie šiandien vyksta Lietuvoje. Nors apie etiką, dorovinius santykius, moralines vertybes ištisai kalbama, tačiau pasiremiama tik subjektyviais pastebėjimais, „gyvenimiška patirtimi“, dažnai be jokio teorinio pa

agrindo.

Viešojo administravimo tyrinėtojas M.Guy teigia, kad etiškas sprendimo priėmimas apima problemos apibrėžimą, alternatyvų apibendrinimą ir jos pasirinkimą galvojant apie tikslą.
• ETIŠKAS SPRENDIMO PRIĖMIMAS – tai nuoseklus procesas, padedantis priimti etišką sprendimą – apibrėžiant problemą, numatant galimas alternatyvas ir galiausiai priimant sprendimą.
Kiekviena situacija yra unikali, todėl sprendimo priėmimo procesas prasideda nuo situacijos analizės. Visuomet egzistuoja daugiau nei vienas galimas sprendimas, tačiau priklausomai nuo alternatyvos pasirinkimo sprendimas gali tapti etišku ir nenormaliu. Priimant sprendimą, vienai iš vertybių suteikiama pirmenybė kitų sąskaita (pvz., žmogaus gyvybė, o ne atsidavimui organizacijai). Sprendimas bus daug geresnis, jei problema bus išskaidyta dalimis, ir taip tiriama. Tik nuosekliai išstudijavus problemą, galima tikėtis, kad bus priimtas geriausias toje situacijoje sprendimas.
Etiško sprendimo priėmimo žingsniai:
1. apžvelgti situacijos faktus.
2. identifikuoti susiduriančias (suinteresuotas) jėgas ir jų atsakomybę.
3. nustatyti susiduriančių jėėgų motyvus ir tikslus.
4. apibūdinti situacijos susidūrimo priežastį (-is).
5. apibrėžti esamą problemą (-as)
6. suprasti susiduriančių jėgų vaidmenis ir jų puoselėjamas vertybes.
7. tiksliai apibūdinti įmanomas alternatyvas.
8. palyginti galimas teigiamas ir neigiamas alternatyvų savybes.
9. nustatyti su kiekviena alternatyva susijusias vertybes.
10. surikiuoti vertybes, išskiriant prioritetus.
11. apmąstyti, kaip paaiškinti savo sprendimą.
12. priimti sprendimą ir jį įgyvendinti.
13. įvertinti sprendimą.

Sistemingas priimtų sprendimų vertinimas gali tapti viena iš organizacijų taktikų, siekiant numatytų tikslų. Remiantis etiško sprendimo priėmimo žingsniais, bus ieškoma etiško sprendimo aprašomoje situacijoje.
Situacija: vienoje valstybinėje įstaigoje dirbantys geri draugai Linas ir Algis eina skyrių vadovų pareigas. Al

lgis paėmęs paskolą iš banko, jau yra pasistatęs namą. Jo žmona niekur nedirba – namuose prižiūri vaiką.
Po vieno iš susirinkimų įstaigos vadovas neoficialiame su Linu užsiminė, kad ir vadovybė, ir pavaldiniai bei kolegos yra nepatenkinti Algio darbu. Dar jis paprašė tokią informaciją laikyti konfidencialią. Kaip tik tame susirinkime Algis labai neetiškai elgėsi (bandė savo poziciją primesti visiems, išjuokė prieš tai kalbėjusius, pereidamas į asmeniškumus ir nukrypimus nuo reikalo esmės). Iki to laiko per 15 darbo toje įmonėje Algis jokių darbinių nuobaudų nėra turėjęs. Netekęs darbo, jis prarastų vienintelį pajamų šaltinį ir nebegalė tų tęsti mokėjimų bankui.
1. Faktiškos informacijos apie situaciją nėra gausu, bet atrodo, kad organizacijos dauguma yra priešiškai nusiteikusi vieno ar kito atžvilgiu: tvyro nepasitenkinimo Algio darbu atmosfera. Paskutiniame susirinkime Algis netaktiškai elgėsi. Pagal galiojantį LR valstybės tarnybos įstatymą darbuotojams už atskirus pažeidimus gali būti taikomos įvairios nuobaudos, nors iki tol Algis jokių darbinių nuobaudų ir nėra turėjęs.
2. Šioje situacijoje yra keletas veikėjų: Algis, Linas, įstaigos vadovas, Algio pavaldiniai, kolegos ir šeima. Jiems visiems, tiesioginiams dalyviams, priimtas sprendimas labai būtų svarbus. Prie netiesioginių dalyvių priskirtina visuomenė, kuriai įstaiga teikia paslaugas, kitos institucijos, palaikančios ryšius su ta įstaiga. Šioje situacijoje Linas kaip privatus asmuo jaučia įsipareigojimą padėti draugui. Įstaigos vadovas atsakingas už viso kolektyvo veiklą ir
r pačiam kolektyvui, ir aukštesnėms instancijoms bei visuomenei. Vadovo atsakomybė ir turima veikimo laisvė įpareigoja jį šioje situacijoje imtis kokių nors priemonių situacijai kolektyve taisyti.
3. Pagrindinis tikslas – taisyti susidariusią situaciją: motyvas – nepatenkinamos veiklos sąlygos. Lino tikslas – bandyti išspręsti visą situaciją taip, kad nuo to nenukentėtų asmeninė draugystė: jo motyvas yra asmeninė simpatija draugui ir jo padėties suvokimas. Algio tikslas nėra žinomas, bet galima numatyti, kad jis norėtų iškilti savo tarnyboje, nes padėtų išlaikyti šeimą ir tęsti mokėjimus bankui.
4. Šioje situacijoje užsiminta apie vieną iš skyriaus susirinkimų, Algis elgėsi labai netaktiškai. Galima manyti, kad tai nebuvo vienintelis tokio netaktiško elgesio atvejis, nes nepasitenkinimas tvyro ne tik tarp jo kolegų, bet ir tarp pavaldinių.
5. Problema yra vienas iš vadovaujančias pareigas einančių darbuotojų. Darbuotojo netaktiškumas yra ir etiketo nežinojimas ar nepaisymas, ir kartu profesinės etikos standartų nepaisymas. Galima numatyti, kad kaip arogantiška asmenybė, Algis nesutiktų su tokiu problemos apibrėžimu ir veikiau šioje situacijoje įžvelgtų didesnės dalies savo kolegų ir vadovų nekompetentingumą.
6. Šioje situacijoje Algio demonstruojamas elgesys gali būti sietinas su iškreiptai suprasta teisingumo vertybe, savo pranašumo demonstravimu. Linas turėtų išsaugoti asmeninę draugystę (lojalumas draugui). Įstaigos vadovas siekia profesionalizmo, visuomeninio intereso įgyvendinimo (organizacijos kolektyvo darbuotojai ir klientai.
7. Yra keturios įmanomos alternatyvos ir viena hipotetinė.
Remiantis utilitarizmu ir siekiant ku
uo didesnio gėrio kuo didesniam darbuotojų būriui, esamą situaciją vadovas gali bandyti spręsti gana drastiškoms priemonėms – arba pasiūlyti Linui savo noru išeiti iš darbo ar jį atleisti.
Laikantis deontologų pozicijos, akcentuojančios sprendimo esmę, reikėtų nepažeisti Algio teisių į darbą ir kartu jausti moralinę pareigą padėti kitiems. Linas galėtų įtikinti įstaigos vadovą bandyti pasikalbėti su Algiu dėl jo elgesio darbe.
Viena iš alternatyvų būtų vadovui nesiimti jokių veiksmų ir laukti, kol situacija savaime išsispręs.
Linas negalėdamas pats tiesiogiai kreiptis į draugą, apie susidariusią situaciją gali bandyti kalbėtis su žmona. Jis gali tikėtis, kad žmonos susirūpinimas vyro darbo reikalais gali priversti draugą peržvelgti savo elgesį darbe ir jį pakeisti.
Dar viena hipotetinė alternatyva (nežinome ar jis taip ketina elgtis) būtų Algio nepriklausomai nuo šios situacijos apsisprendimas keisti darbą.
8. Algiui pasiryžus keisti darbą, teigiama būtų tai, kad savaime išsispręstų daugelį darbuotojų nepatenkinanti situacija: tikėtina, kad Algis rastų geresnę galimybę realizuoti save naujame darbe, nenukentėtų šeimos finansinė padėti: neigiamos ypatybės: kolektyvo nariams liktų neaišku, kaip organizacija reaguoja į panašias situacijas, Linas gali būti įtariamas nesilaikęs konfidencialumo reikalavimo.
9. Algio pašalinimas iš darbo pagrindinė akcentuotina vertybė – principingumas, nesirūpinimas pavieniais darbuotojais: pokalbio vertybė – rūpinimasis tiek organizacija, tiek atskirais darbuotojais, tolerancija: vadovo ne veiklos atveju išryškėtų nerūpestingumas: bandant kalbėti su Algio žmona – tolerancija, konfidencialumo pažeidimas: Algio pasiryžimo keisti darbą atveju išryškėtų asmeninis interesas.
10. Surikiuotų vertybių seka tokia: rūpinimasis, principingumas, tolerancija, konfidencialumo pažeidimas, asmeninis interesas, nerūpestingumas. Paskutinės trys vertybės yra daugiau neigiamos, todėl su jomis susijusios alternatyvos atmetamos. Lieka pirmosios dvi. Apsvarsčius pirmos alternatyvos galimą žalą, sprendimo mastą, kolektyvo poreikius, pasipriešinimo veiksmui lygį, praktiškai geresnė atrodo pokalbio su Algiu alternatyva.
11. Linas jaustųsi padėjęs draugui išvengti didelių nemalonumų. Įstaigos vadovas, priėmęs tokį sprendimą, jausis gerai. Paaiškinti tokį sprendimą kolektyvui nebus sunku, akcentuojant darbo teisę, esamus įstatymus, naudą organizacijai, pagalbą Algiui.
12. Įstaigos vadovas priima sprendimą bandyti kalbėti su Algiu. Norint įgyvendinti tokį nutarimą, reikės apsvarstyti, kaip tai bus atlikta, kokius asmenis galima būtų pasikviesti pagalbon. Priimtas etiškas sprendimas, vadovaujantis profesinės etikos standartais, nepažeidžiant darbo teisės. Tokiam sprendimui įgyvendinti nereikia papildomų investicijų, todėl viskas priklausys nuo abiejų šalių geros valios ir suinteresuotumo jį vykdyti.
13. Po kurio laiko sprendimo teisingumas galės būti įvertintas iš laiko perspektyvos, padarytos išvados ir apibendrinta turima patirtis.
Etiškas sprendimų priėmimas yra vienas efektyviausių būdų užkirsti kelią galimiems etikos pažeidimams. Tokia taktika tinka valstybiniame, visuomeniniame ir privačiame sektoriuje, asmeniniuose santykiuose.
Priimti etišką sprendimą nėra lengva. Dažnai turima informacija gali būti neaiški ir sudėtinga ir kt. etiški sprendimai, etiška viešoji politika, etiška visuomenės tarnautojų ir politikų veikla yra pasitikėjimo valdžia pagrindas.
IŠVADOS: priimamas etiškas sprendimas daro įtaką: visuomenės gyvenimui (ne tik materialine prasme); asmens, priimančio sprendimą, savęs suvokimui; organizacijos klimatui bei veiklai. Etiškas sprendimo priėmimas moko kritinio mąstymo, padeda gerinti sprendimų kokybę. Etiškas sprendimo priėmimas apima problemos apibrėžimą, alternatyvų apibendrinimą ir jos pasirinkimą galvojant apie tikslą.

20 Klausimas. Ekspresyvios ir santūrios kultūros

Dėl didžiulės paraverbalinio (kalba atskleidžia, kokiu garsumu tariame žodžius, ką reiškia tyla ir pašnekovo pertraukimas pokalbio metu) ir neverbalinio (bendravimas, dar vadinamas kūno kalba, atspindi mūsų nežodinio bendravimo būdą) elgesio ekspresyvumo įvairovės tarptautinio verslo vadovai ir derybininkai patiria nemalonių netikėtumų.
Pavyzdys
Labai ekspresyvios kultūros
Viduržemio jūros regionas
Lotynų Europa
Lotynų Amerika
Vidutiniškai ekspresyvios kultūros Santūrios kultūros

JAV ir Kanada Rytų ir Pietryčių Azija
Australija ir Naujoji Zelandija Šiaurės ir germaniškoji Europa
Rytų Europa
Pietų Azija

Ši lentelė rodo, kuriose rinkose vyrauja ekspresyvi, o kuriose – santūri kultūra. Nagrinėjant daugelį atvejų matysime, kad bendravimo sunkumų kyla ir tuomet, kai aptariamos esti daug artimesnės.
Santūrūs, negarsiai kalbantys verslininkai irgi neretai pakliūva į nemalonią padėtį derėdamiesi su ekspresyviais partneriais. Štai kas nutiko prieš keletą metų dviem amerikiečiams pirkėjams, kurie Aleksandrijoje vedė derybas su didele valstybine įmone.
Raimondas buvo jausmingas, triukšmingas jankis, o Clemas – neįprastai suvaržytas ir tylus. Sutarties sąlygas Clemas aptarinėjo negarsiai, monotonišku balsu. Po dešimties minučių pirma vienas, paskui kitas, galų gale ir trečias egiptietis derybininkas ėmė ir užmigo čia prie stalo, nors buvo išmaukę begalę puodelių didelio oktaningumo turkiškos kavos.
Raimondas, jau turintis nemažą darbo šiame regione patirtį, žinojo, kad egiptiečiai – labai emocingi žmonės. Jie mėgsta kalbėti garsiai, kad visi girdėtų, dažnai dar labiau pakelia balsą, kad atkreiptų dėmesį į svarbų punktą, o jeigu kokią nors mintį reikia ypatingai pabrėžti, iš visų jėgų trenkia kumščiu į stalą. Tad po kelių minučių tylaus monotoniško Clemo bambėjimo visi trys vadybininkai greičiausiai nusprendė, jog šis vyrukas nieko svarbaus nepasakys, ir saldžiai užsnūdo.
Amerikiečiai, žinoma, susirūpino: vargu ar derybos bus labai vaisingos, kai viena pusė ramiai knarkia. Todėl pirkėjai paskelbė pertraukėlę, per kurią visi dar išgėrė kavos, o Clemas išvyko į ekskursiją po miestą.
Likusieji keturi vėl sėdo prie derybų stalo, ir Raimondas tęsė aptarimą aiškiai, garsiai, savo kalbą paįvairindamas mimika ir gestais. Kai Clemas grįžo į susitikimą po pietų, abi pusės jau buvo susitarusios dėl svarbiausių dalykų. Tiesiog nuostabu, kiek daug pasiekti gali vadybininkai tuomet, kai nesnaudžia, o sutelkia visą dėmesį!

Ekspresyviems žmonėms nesmagu, jei pokalbis netikėtai trumpam nutrūksta. Tuo tarpu santūrių kultūrų atstovai nesijaudina ir dėl daug ilgesnės pauzės. Pavyzdžiui, japonai sėdi netardami nė žodžio vos ne ištisą amžinybę,- bent jau taip atrodo šnekiesiems meksikiečiams, graikams ar amerikiečiams. O pastarieji jaučia šventą pareigą ką nors – netgi bet ką – pasakyti, kad tik užpildytų baisiąją tylą.

Dėl ekspresyvių žmonių plepumo dažnai erzina santūriuosius japonus, kurie pauzes tarp žodžių vertina ne mažiau už pačius žodžius. Santūrių kultūrų derybininkai nelinkę nepaliaujamai balsu pilti pasąmonės srautą, kas taip būdinga jų ekspresyviesiems partneriams.

Ekspresyviems verslininkams pašnekovų pertraukimas atrodo normali pokalbio dalis, bet santūrių kultūrų žmonės tokį elgesį laiko nepaprastai šiurkščiu. Ekspresyvūs derybininkai paprastai pertraukia vieni kitus, o santūresni verslininkai kalba paeiliui, tarsi žaistų verbalinį stalo tenisą, kur žodžiai atstoja kamuoliuką. Tačiau mandagieji japonai ne tik šneka paeiliui, bet ir dažnai daro penkių ar dešimties sekundžių pauzes po pašnekovo žodžių. Lotynų ir arabų žmonėms atrodo, kad jų plepūs partneriai elgiasi nemandagiai ir užgauliai.

Atstumas tarp pašnekovų: „erdvės burbulas“. Kiekvieną žmogų supa nematomas oro sluoksnis, vadinamas „erdvės burbulu“, kurio dydis priklauso nuo a) to, kurioje pasaulio dalyje užaugome, ir b) situacijos, kurioje atsidūrėme. Distancijos problemos nėra tol. Kol bendraujančių žmonių erdvės zonos panašios. Sunkumų imasi rastis susitikus skirtingų kultūrų žmonėms su skirtingo dydžio „erdvės burbulais“. Kuo ekspresyvesnė kultūra, tuo mažesnis „erdvės burbulas“. Kai kurie arabai vyrai išreiškia savo draugiškumą kitiems vyrams taip prisigretindami, kad bematant užuodi, ką jie valgė pietų. Tikrai netikęs būdas pradėti gerus verslo santykius. Antra vertus, nedidelės asmeninės erdvės verslininkas, susitikdamas su partneriais iš Rytų Azijos ar Šiaurės Europos, rizikuos būti palaikytas agresyviu, net priešiškai nusiteikusiu asmeniu, pasiryžusiu grasinti aplinkiniams. Bet nesusipratimų gali kilti net ir tarp gana artimų kultūrų.

Turbūt stabiliausia kūno kalbos forma yra žvilgsnis. Labai ekspresyvios kultūros vertina intensyvų, tiesioginį akių kontaktą. Pavyzdžiui, tiesioginis žvilgsnių susidūrimas verčia japonus ir kitus azijiečius pasijusti nemaloniai. Intensyvus akių kontaktas skatina azijiečius manyti, kad norite juos įbauginti ar sugluminti.

IŠVADOS: visame pasaulyje žmonės išreiškia emocijas gestų ir kūno kalba, tačiau įvairiose kultūrose tai reiškia visiškai skirtingus dalykus, lygiai kaip ir mūsų tariamus ir rašomus žodžius, tik neverbalinę kitos kultūros kalbą galime išmokti daug greičiau negu verbalinę.

30. VADYBOS ETIKOS ESMĖ

Žodis etika kilo iš graikų ethos, kuris yra susijęs su „charakteriu“ ir „bendravimo jausmu“. Etiškas reiškia normų, kurias nustato profesija arba grupė, laikymąsi. Etikos standartai, sukurti asmens, korporacijos ar tautos, padeda vadovauti žmogaus sprendimams ir veiksmams. Todėl galimas etikos apibrėžimas: etika – tai taisyklės ir standartai, kurie valdo elgesį. Žinodamas bendruosius žmogaus elgesio bruožus, vadovas gali naudotis jais kurdamas strateginius elgsenos planus sau ir bendradarbiams. Vadyba – mokslas apie socialinių organizacijų (gamybos, verslo, mokslo, ir pan.) valdymą, t.y. jų vadovybės numatytų tikslų įgyvendinimą pavaldinių pastangomis. Etiką ir vadybą jungiantis dalykas – verslo etika, o verslo etika –tai etikos sritis, atsirandanti verslui ir etikai sąveikaujant. Tai dorovinių principų ir standartų (normų) visuma, veikianti verslo pasaulyje.

Vienas svarbiausių vadybos etikos klausimų – dorovė apskritai ir vadovo dorovinė pozicija. Visų pirma, dorovė – individualios sąmonės forma, kuri reguliuoja konvencinius (susitarimo) individo santykius su aplinka, žmonėmis, darbu, turtu ir savimi. Dorovinė pozicija – tai vadovo (ir darbuotojo) vidinė dorovinė parengtis, kurią sudaro intelekto, valios ir jausmų vienovė. Dorovinė kokybė yra tiesiogiai susijusi su tokiomis įpareigojančiomis vertybėmis, kaip žmogus (asmenybė), gyvybė, teisingumas, tiesa, laisvė, pareiga, atsakomybė ir pan. dorovinės srities centras (ašis) – sąmoninga ir tikslingai veikianti asmenybė (vadovo idealas). Vadovas gali būti: kilnus ar niekšiškas, dosnus ar gobšus, atlaidus ar kerštingas, malonus ar žiaurus, paslaugus ar savimeilis, įžeidus ar taurus, teisingas ar apgaulingas ir t.t. pateiktas sąrašas – moralinis gėris sudaro porą su moraliniu blogiu. Taip atsitiko todėl, kad moralinis blogis tikrai egzistuoja, bet jis nėra tiktai gėrio trūkumas. Moralinis blogis yra realybė, kuri savo buvimo nepateisina, nes blogis nėra vertas būti. Tam tikra prasme moralinis gėris yra save neigiantis, atmetantis ir žlugdantis žmogaus valios padarinys. Doro ar nedoro elgesio patyrimas beveik visada sukelia ir kursto atitinkamus jausmus, emocijas bei išgyvenimus, kuriuos paprastai lydi pritarimo ar nepritarimo sprendimai.

Kaip atsijoti gėrį nuo moralinio blogio? Gyvenimo būdo, formos ar stiliaus pasirinkimas – vienas iš būdų moralinio gėrio atrankai. Dorovinis kelias remiasi įsipareigojimu ir ištikimybe moralinėms normoms, dorų ir nedorų veiksmų išgyvenimu.

Kitas būdas tapti dorovingu, įgyti poziciją – etikos studijos ir saviaukla. Pagrindinis etikos uždavinys – nuolatinės pastangos ir mėginimas nustatyti, kaip asmuo privalėtų elgtis, kaip gyventi. Toks etikos tikslas gali ne vieną labai suneraminti, suerzinti. akivaizdu, kad joks asmuo neturi teisės primesti kitiems asmenims savo moralinių įsitikinimų. Kiekvienas asmuo turi neginčijamą teisę ir net privalo peržvelgti ir persvarstyti dorovės nuostatas, savo paties prigimtį ir ieškoti dorovės gairių pačių daiktų esmėje. Tai reiškia, kad dorovės normų nereikia primesti, „įkalti“ prievarta. Čia svarbi moralinio auklėjimo tema, kurios, deja, negalime plačiau aptarti. Prievarta yra priešingas dorovei dalykas, nes pati prievarta nėra doras ir girtinas veiksmas.

Pabrėžiant asmeninę laisvę ir laisvą apsisprendimą dorovės dalykuose, galima teikti, kad moralinius motyvus ir veiksmus lemia dorovinę reikšmę turinčios vertybės, kurios nėra nei asmeninis kaprizas, nei neįprastas asmenims prasimanymas ar nusiteikimas.

IŠVADOS: žmogaus intelektas gali suvokti tikrąsias asmenybės savybes ir žinoti, kad jos atneša ypatingą džiaugsmą, vidinę ramybę ir tikrą laimę, ko negali suteikti malonumai, patogus gyvenimas, dėmesys tik sau.

40. VERSLO ETINIS KODEKSAS

Daugelio pasaulio šalių specialistai turi savo profesinės etikos kodeksus, kurių privalo laikytis. Yra gydytojų, pedagogų, karinės tarnybos darbuotojų ir kiti kodeksai. Jie ne kartą svarstomi, redaguojami, papildomi, siekiant, kad būtų kuo tobulesni ir keltų atitinkamos profesijos prestižą. Apie verslo etikos kodeksus Lietuvoje dar tik pradedama kalbėti. Net nežino daugelis vadovų, kad kodeksas apskritai egzistuoja ir tik keletas iš jų pateikė moralinius savo organizacijos kodeksus.

Moraliniai kodeksai neturi įstatymo galios, jų nevykdydamas nesusijęs su juridine atsakomybe, kuri yra apibrėžta Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodekse. Darbuotojai, nesilaikantys savo organizacijos profesinio moralinio kodekso reikalavimų, taip pat yra baudžiami, tačiau tai ne įstatyminės nuobaudos. Dažniausiai pareiškiami įspėjimai, papeikimai, darbuotojai tam tikram laikui pašalinami nuo pareigų, pažeminamos pareigos, sumažinami atlyginimai ar pan.

Paprastai kodeksas susideda iš šių charakteristikų: idealų, drausmės taisyklių ir organizacinio pobūdžio teiginių. Jei kodeksas veikia kaip bazė, kuria remdamasi organizacija reikalauja autonomijos nuo neprofesinės socialinės (visuomenės) kontrolės, tuomet kodeksas turėtų būti sudarytas vadovaujantis šiomis charakteristikomis:
• Kodeksas turi būti reguliuojantis. Visuomenė suteikia autonomiją su sąlyga, kad ji savo narius valdys, reikalaudama iš jų daugiau nei kitos organizacijos.
• Kodeksas turi ginti visuomenės bei tos organizacijos narių interesus, nebent pati visuomenė, suteikusi organizacijai autonomiją, atšauktų šią privilegiją.
• Kodeksas neturi būti savitikslis.
• Kodeksas turi būti konkretus ir tiesus (atviras). Jei kodeksas yra tikslus ir konkretus, jis reguliuoja bei riboja tam tikrus tik tos organizacijos nariams būdingus nukrypimus nuo priimtino ir etiško elgesio.
• Kodeksas turi būti politiškas ir palaikantis tvarką. Turi būti numatytos narių teisės ir einamos pareigos, taip pat bausmės nesilaikantiems šių pareigų bei kitų kodekse numatytų taisyklių.

Etinio kodekso funkcinės problemos, kurių reguliuoti kodeksas negali:
• Organizacija gali turėti kodeksą, tačiau ji negali vadovautis kaip įstatymu.
• Neretai kodeksas ignoruoja tas organizacijoje iškilusias problemas, kurios parodo tikrąjį organizacijos veidą. Pavyzdžiui, gamybinėje įmonėje dirbantis gydytojas yra griežtai perspėtas tos įmonės vadovo niekam neatskleisti informacijos apie tai, kad darbininkai gamyboje darbo metu patiria riziką savo sveikatai. Ar šio gydytojo kaip mediko pareiga pacientams (šiuo atveju – gamybos darbininkams) nėra svarbesnė už pareigą laikytis darbdavio nurodymų tylėti?
• Jei įstatymas reikalauja visuomeninio demaskavimo, tai kodeksas to taip pat reikalauja.
• Profesiniai kodeksai nereguliuoja visos organizacijos netinkamos veiklos, o kartu organizacijos kolektyvinės atsakomybės visuomenei.
Galima daryti išvadą, kad etikos kodeksai neišsemia visų etinių problemų organizacijoje. Spręsti problemas, su kuriomis susiduria organizacija, – ne kodeksų tikslas.

Moraliniai organizacijos kodeksai yra organizacijos narių elgesio orientyrai, kurie tikslai apibrėžia tai, kas yra draustina, ir tai, kas yra siektina. Visa tai yra įvertinama iš moralinės pozicijos.

Jei paimsime gamybinę verslo organizaciją, tai jos moralinio kodekso struktūroje turėtų atspindėti:
1) Padorumas,
2) Pagarba įstatymams,
3) Saugumas (darbo sąlygų, prekių),
4) Interesų konfliktų sprendimas,
5) Konkurencijos taisyklės,
6) Ekologinė firmos politika,
7) Informacijos perdavimo sistema tarp firmų (komunikacinė kultūra),
8) Korupcijos [praktika,
9) Diskriminacijos problemos,
10) Verslo etika.

IŠVADOS: etikos kodeksai neišsemia visų etinių problemų organizacijoje. Spręsti problemas, su kuriomis susiduria organizacija, – ne kodeksų tikslas. Moraliniai kodeksai neturi įstatymo galios, jų nevykdydamas nesusijęs su juridine atsakomybe.

IŠVADOS

Etiškas sprendimų priėmimas. Tai nuoseklus procesas, padedantis priimti etišką sprendimą – apibrėžiant problemą, numatant galimas alternatyvas ir galiausiai priimant sprendimą.

Ekspresyvios ir santūrios kultūros. Visame pasaulyje žmonės išreiškia emocijas gestų ir kūno kalba, tačiau įvairiose kultūrose tai reiškia visiškai skirtingus dalykus, lygiai kaip ir mūsų tariamus ir rašomus žodžius, tik neverbalinę kitos kultūros kalbą galime išmokti daug greičiau negu verbalinę.

Vadybos etikos esmė. Žmogaus intelektas gali suvokti tikrąsias asmenybės savybes ir žinoti, kad jos atneša ypatingą džiaugsmą, vidinę ramybę ir tikrą laimę, ko negali suteikti malonumai, patogus gyvenimas, dėmesys tik sau.

Verslo etinis kodeksas. Etikos kodeksai neišsemia visų etinių problemų organizacijoje. Spręsti problemas, su kuriomis susiduria organizacija, – ne kodeksų tikslas. Moraliniai kodeksai neturi įstatymo galios, jų nevykdydamas nesusijęs su juridine atsakomybe.

LITERATŪRA

1. Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika. Kaunas. Technologija, 2001.
2. Vyšniauskienė D. Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas. Technologija,1999.
3. Gesteland R.R. Kaip išgauti tai. Vilnius. Emaltijos leidykla, 1999.
4. Kučinskas V. Vadovavimo etika. Klaipėda, 2003.

Leave a Comment