Zmogaus vertybiu sistema bei poveikis sveikatai

Vertybė(vertė), naujaisiais laikais ekonomikos ir politikos teorijose išsirituliojusi sąvoka(vartojimo ir mainų prekės laikomos vartojamosiomis ir mainomosiomis vertėmis). Sąvoka reiškia individualiai gyvensenai ir socialiniam bendrabūviui būtinas taisykles, orientavimosi modelius, elgesio normas, kurių, kaip objektyviai galiojančių, žmonės privalo laikytis subjektyviai vertindami atitinkamus reiškinius, mąstydami ir kontroliuodami savo veiksmus. Vertybių privalomumas arba objektyvus galiojimas yra pakopiškas ir sisijęs su įvairiomis gyvenimo sritimis: besąlygiškai laikytis privalu dorovinių vertybių(ypač nevalia pažeisti asmens orumo; dorovė); vertybės susijusios su papročiais, į kuriuos jos turi atsižvelgti, kultūrinės vertybės yra prripažystamos, išpažystamos arba jų siekiama įprastu būdu( religija, menas, politika, ekonomika ir t.t.).
Viduramžių metafizikoje, kuri remiasi Platono, ir ypač Aristotelio tradicija, ir pastarosios pagrindą išlaikiusiose naujesniosiose filisofijos kryptyse tai, kas vadinama vertybe, suprantama, kaip esamybės buvimas gera(gerumas, kokybiškumas, bonitas), o gėris suprantamas, kaip ontologinė būties ir esmės tvarka: į gėrį turi būti nukreiptas žmogaus dvasios siekis(jo valia ir veiksmai). Su tuo yra susijęs gerumo savyje ir gerumo kito atžvilgiu skyrimas; vėliau tai atsispindėjo tokiose sąvokose, kaip “paties vertybės” ir “pagalbinės vertybės”. Neeokantizmo, taip pat ir fenomenologijos, vertybių filosofija su ta perskyra sutinka, tik lieka neaišku, kaip apibrėžti vertybių galiojimą pagal savitą jų būties pobūdį, nes tas galiojimas akivaizdžiai skiriamas nuo būties, kaip tikros ir faktiškos būties. Visos vertybės iš esmės yra ti

ik pagalbinės gyvenimo, traktuojamo kaip valia siekti galios, vertybės: tiesa, valia kartkarčiais vertybes iškelia, kaip tikslus(paskui vėl palieka), bet jai pačiai vertybės neturi nei tikslo, nei vertės.
Vertybių filosofija, XIX ir XX a. filosofijos kryptis, į pirmąjį planą keliančios vertybių idėją. Šios filosofijos pradininkas yra R. H. Lotze(1841). Pasak jo, pagrindinis uždavinys – nutiesti tiltą tarp vien proto sąvokomis mąstančio idealizmo ir empirinių gamtos mokslų, be to, vertybių pasaulio sandara užpildyti tuštumą, paliekančią vietos mechanistinei pasaulėžvalgai. Daugiau Kantu rėmėsi(iš dalies ir Lotze’s veikiama) neokantizmo Badeno mokykla(H. Rickertas, W. Windelbandas), kuri vertybių idėją siekė pritaikyti istorijos ir kultūros filosofiniam ir istoriografiniam tyrimui. M. Schelerio fenomenologinė vertybių etika(smerkianti Kanto etikos “formalizmą”) skelbė, kad esama mūsų vertybinę laikyseną apibrėžiančių juslinio, vitalinio, dvasinio ir religinio gyvenimo veertybių hierarchijos.

Vretybių ginčas(ginčas dėl vertybių). Vico Giambattisa, italų filosofas, naujosios istorijos filosofijos pirmtakas, priešingai Descartes’o racionalizmui, tiesos pažinimu laikė ne tik aiškų ir ryškų įsivaizdavimą, bet ir dalyko kūrimą sukeliančių priežasčių suvokimą. Jis mėgino aiškinti tautų istorijos, kurią apima ir persmelkia dieviškosios apvaizdos dvasia, tėkmės ir kartojomosi dėsningumus. Tuo davė pradžią istorijos teologijos sekuliarizavimui ir iš esmės užbėgo už akių paskesnių istorijos teorijų mintims(A. Comte’as, Hegelis, O. Spengleris).

Literatūra:

Vertybės ir vertybinės orientacijos:

Vertybės ir vertybinės savybės nėra kažkokios ypatingos objektyviai egzistuojančios da

aiktų savybės. Vertingas ar žalingas objektas ar jo savybė priklauso nuo žmonių poreikių. Objektyviai tas pats lietus javų derlių auginantiems ir tą derlių nuimantiems ūkininkams bus labai skirtingos vertės.

Vertybės yra sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingumą asmenybėms ir grupėms. Vertybės formuojasi asmeninės patirties būdu suprantant savo poreikius ir lyginant juos su aplinkos objektais. Daiktai, reiškiniai ar žmonės, kurie tiesiogiai patenkina, padeda patenkinti arba spėjama, jog ateityje patenkins asmenybės materialinius ar dvasinius poreikius, laikomi vertybėmis. Priešingai, poreikius patenkinti kliudantys objektai laikomi nevertingais ir žalingais.

Vertybės, kaip ir kitos nuostatos, formuojasi ne tik pačios asmenybės iniciatyva. Suaugusieji perduoda vertybinius teiginius bei vaizdinius naujai kartai ją mokydami, auklėdami ir darydami kitokius poveikius. Taip individai perima tos kultūros visuomenės, kurioje jie auga ir formuojasi, vertybių sistemą. Kiekviena asmenybė formuojasi savitą sudėtingą vertybių sistemą. Ji gali būti fragmentiška, susidedanti iš įvairiausių atsitiktinių teiginių ir vaizdinių, gali būti jungiama kokių nors asmenybei svarbiausių vertybių, nuo kurių priklausys antraeilės reikšmės vertybių turinys ir pasikeitimai.

Aprašant vertybes, yra skiriamos trys jų rūšys: 1. vertybės-poreikius tenkinantys objektai, 2. vertybės-priemonės vertybėms-objektams pasiekti, 3. vertybės-sąlygos vertybėms-objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis. Pavyzdžiui, jei, esant maisto poreikiui, duona yra vertybė-objektas, tai darbas, reikalingas duonai pagaminti(arba pinigai, už kuriuos galima duonos įs
sigyti), yra vertybė-priemonė, o turėti sėklos, žemės, darbo įrankių, kurių pagalba duona pagaminama(arba parduotuvė, jos laikymas ir kt.), yra vertybės-sąlygos.

Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu. Vertybės tampa vertybinėmis orientacijomis, kai atsiranda tų vertybių siekimas.

Vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas. Pavyzdžiui, aukštasis mokslas gali būti pripažįstamas vertybe. Vertybinė orientacija jis taps tada, kai atsiras to aukštojo mokslo siekimas.

Vertybinės orientacijos yra labiau nutolusios nuo poreikių, nes, jais jos siejasi vertybinėmis mintimis ir vaizdiniais. Vertybinių orientacijų objektais būna ne tik materialūs, ekonominiai, bet ir dvasiniai, filosofiniai, religiniai, politiniai, etiniai ir estetiniai reiškiniai. Dvasinės kultūrinės vertybinės orientacijos formuojasi tada, kai materialūs poreikiai pakankamai patenkinami. Tada dvasinių vertybinių orientacijų pagrindais formuojasi visa jų sistema. Vertybinėmis orientacijomis gali tapti ne tik vertybės-objektai, bet ir vertybės-priemonės ir vertybės-sąlygos. Pavyzdžiui, karas nėra vertybė-objektas, bet jis gali tapti daugelio tautos narių vertybine orientacija kaip priemonė tautos laisvei iškovoti. Tą patį galima pasakyti apie pinigus, kuriems atsiranda vertybinės orientacijos dėl to, kad su jais galima pasiekti daugybę materialinių ir dvasinių vertybių-objektų(maistas, apranga, meno kūriniai, asmenybės autonomija ir kt.).

Atskirų asmenų ar grupių vertybinės orientacijos dažniausiai perimamos iš tos kultūros visuomenės, kuriai individai ar grupės priklauso. Tačiau atskirų individų vertybinių orientacijų sistemos vi
is tik turi skirtumų , kurie priklauso nuo grupių, kuriose jie veikia(šeimos, mokyklos, organizacijos, religinės bendruomenės, partijos ir kt.), nuo asmenybės gabumų ir sugebėjimų, nuo profesinės veiklos ypatybių ir kt. Vertybinių orientacijų skirtumai priklauso ir nuo amžiaus(vaikų, jaunuolių, senėjančių žmonių), ugdymo turinio, masinės informacijos skleidžiamų(grupinio spaudimo) nuostatų ir kitų vidinių bei išorinių sąlygų.
Apibūdinimas:
Dėl įvairių sveikatos sutrikimų gali būti kalta ir individo vertybių sistema. Menki sutrikimai gali bet kada išaugti ir į rimtesnius sveikatos pakitimus. Sveikatos sutrikimas gali būti sąlygotas nesugebėjimo praktikuoti pasirinktos religijos(formalios, oficialios) ar tam tikrų jos nuostatų. Pvz., lankant bažnyčią ar laikantis specifinių dietų, visiškai nesugebant suvokti savo dvasinių poreikių ir netinkamai gyvenant. Religija tam tikrais atvejais gali paveikti žmogaus fizinę bei emocinę(psichinę) būseną, jeigu praktikuojamos religijos nuostatai, jų vykdymas, rezultatai žmogų dvasiškai sekina, vargina ar netgi kankina. Individo vertybių sistema, savęs vertinimo kriterijai, gyvenimo svarbumas, reikšmingumas ir kt. gali padėti atstatyti tam tikrus sveikatos sutrikimus ir atvirkščiai – įvairūs sveikatos sutrikimai(fizinės ligos) gali įtakoti žmogaus įsitikinimus bei vertybes(sugebėjimą palaikyti dvasinį gyvenimą ir pan.).

Įvertinimas:
1. Paciento vertybių bei gyvenimo įsitikinimų, nuostatų apibūdinimas, atvaizdavimas:
a. Filosofinis pagrindas;
b. Teologinis pagrindas;
c. Tikslai;
d. Idėjos;
e. Nuomonės;
f. Veiksmai.

2. Paciento savęs vertinimo apibūdinimas:
a. Reikšmingi, svarbūs žmonės;
b. Materialumas;
c. Naudingumas;
d. Nuopelnas;
e. Meilės suvokimas(percepcija).

3. Paciento arba šeimos religijos praktikavimo svarbos apibūdinimas:
a. Dietinės praktikos;
b. Garbinimo, dievinimo bei maldos būdai;
c. Įvarių simbolių svarba, reikšmė, būtinimas;
d. Aplinka, apsupimas;
e. Įvairūs apribojimai.

4. Individo ar jo šeimos baimės, pykčio, netikrumo išraiškos tam tikrose gyvenimo situacijose, aplinkybėse bei sąsajų su įsitikinimais, nuostatomis bei vertybėmis nurodymas(bausmė, tikrinimas ).

5. Paciento arba šeimos specifinės dvasinės pagalbos poreikis, prašymas ar reikalavimas:
a. Religinio ar kultūrinio lyderio(vadovo) prašymas:
 Pastorius;
 Kunigas, šventikas;
 “Rabbi”;
 “Guru”;
 Šamanas;
 “Curandera”;
 Vadovas, viršininkas;
 Šeimos lyderis, galva.
b. Prašymas patalpinti, patraukti ar perkelti religinius objektus patalpoje;
c. Prašymas specifinių dietinių patarimų arba atsisakymas valgyti tam tikrą maistą;
d. Specifinio gydymosi atsisakymas;
e. Reikalavimas pakeisti įprastą ligoninės rutiną dėl religinių švenčių ar pan;
f. Reikalavimas ligoninės personalui išsaugoti visas kūno dalis, kokiu nors būdu imtas, šalintas iš paciento(amputuotos galūnės, nagai, plaukai ar kt.);
g. Higienos ar asmeninių įpročių, kurias turi religinės bendruomenės apibūdinimas(galvos apdangalai ir pan.).

6. Paciento ar šeimos religinio įsitraukimo, atsidavimo apibūdinimas.

7. Paciento sveikatos pasikeitimo, būklės apibūdinimas(pyktis, pagieža, baimė ir t.t.).

Informacija:
Žmogaus tikėjimas, pasitikėjimas, įsitikinimas ar vertybių sistema gali būti apibūdinama, kaip dominuojanti jėga, kuri suteikia gyvybiškumo(vitališkumo) žmogaus egzistavimui. Ši jėga gali būti ir tikėjimas “aukštesnėmis būtybėmis” ar Dievu, taip pat tikėjimas kitais žmonėmis ar pačiu savimi. Kiekvienas žmogus privalo rasti savo vietą pasaulyje, gamtoje, santykiuose su kitais žmonėmis. Šis tikėjimas ar vertybių sistema yra kiekvieno individualiai išreiškiamas, parodomas per religiją, veiksmus, kurie atrodo teisingiausi; tai ir kultūriniai įsitikinimai, nuostatos, požiūris bei individo vidinės motyvacijos.
Visi žmonės turi tam tikrą filosofinę orientaciją į gyvenimą, kuri padeda “konstruoti” realybę, nepaisant religijos. Dvasiškumas yra įaugęs, persipynęs su žmogaus kultūriniu fonu, įsitikinimais bei vertybių sistema. Dvasiškumas suteikia gyvenimui prasmę ir leidžia individui plačiau funkcionuoti. Įsitikinimai įtakoja žmogaus elgesį, požiūrį į tai kas “gera” ir “bloga” bei kokį gyvenimo būdą propoguoja(praktikuoja).

Vertybių sistemos formavimasis:
Geografinė, socialinė, politinė bei namų aplinka, kurioje žmogus gyvena, turi pagrindinę ir didžiausią įtaką, efektą tam, kaip asmuo vystosi, kaip “jis” ar “ji’ prižiūrės ir rūpinsis savo sveikata, ir kaip žmogus formuluos savo dvasiškumą, vertybes bei įsitikinimus. Vertybės, kuriomis žmogus vadovaujasi, kurias turi, – įtakoja ir pakreipia visą gyvenimą.
Kūdikis:
Kūdikis yra visiškai priklausomas nuo tėvų bei jį supančių žmonių, kurie formuoja pasitikėjimą arba nepasitikėjimą, – pasak Ericksono(1978 m.). Tokio amžiaus žmogus nesugeba pats formuoti vertybes ar atskirti, išskirti dvasingumą, todėl yra tik veidrodinis atspindys tų, kurie supa kūdikį. Tėvų bendravimo būdas bei kūdikio emocinių, fiziologinių poreikių tenkinimas formuoja vertybių vystymosi pagrindus.
Iki mokyklinio amžiaus vaikas:
Toks vaikas imituoja, kopijuoja tuos, kurie jį supa: tėvus, seseris, brolius, kitus suaugusius. Iki mokyklinio amžiaus vaikai vystosi, auga stebėdami kitų elgesį, mimiką ir gaudami teigiamą arba neigiamą sustiprinimą, įtaką. Vertybės pradeda formuotis, kai vaikas pradeda suprasti kitus ir bendrauti su tais, kurie jį supa pastoviai.
Mokyklinio amžiaus vaikas:
Toks vaikas yra veikiamas, įtakojmas žmonių, esančių už šeimos ribų, tad pradeda daug klausinėti bei daryti tam tikras išvadas, pasirinkimą. Mokyklinio amžiaus vaikas aktyviai dalyvauja savo moralės vystyme.
Paauglys:
Jaunuoliai ieško savo tapatybės, pradeda praktikuoti, vadovautis savo vertybėmis, kurios yra dar atskiros, padrikos. Paaugliai nuolat klausinėja, išbando, ieško, tiria save, nori identifikuotis. “Jis” ar “ji” mato, suvokia vertybes tik kaip “baltas” ar “juodas”. Jaunuolis vis dar kovoja su savo nepriklausomybe bei toliau formuoja vertybes, dvasiškumą.
Pilnametis:
Pilnamečiai nuolat ir dažnai tiria, performuoja bei visiškai keičia savo vertybes, įsitikinimus, nuomonę bei dvasingumą. Tačiau labai svarbu pažymėti, kad dažnai jie keičia būtent tas vertybes, įsįtikinimus, kurie išsivystė būnant paaugliams, tačiau palieka, išsaugo pagrindines vertybes, išmoktas vaikystėje ar jaunystėje iš šeimos.
Suaugęs žmogus:
Dažnai stiprina vertybes bei įsitikinimus, kuriuos jau suformavo gyvenimo patirtis. Jie moko vaikus tų vertybių, įsitikinimų, kuriuos norėtų įdiegti ir kad vaikai tai pritaikytų savo gyvenimuose.
Brandaus amžiaus žmogus:
Toks žmogus jaučiasi visiškai ramus, patenkintas savo dvasingumu bei jų vertybės yra galutinai susiformavusios per visą gyvenimą. Jie dažnai nebenori permainų, pokyčių ir susikoncentruoja ties tuo, kuo giliai tiki.

Literatūra: H. C. Cox, M. D. Hinz, M. A. Lubno, S. A. Newfield, N. A. Ridenour, K. L. Sridaromont. Clinical applications of nursing diagnosis. Adult health, Child health, Women’s health, Mental health, and Home health. Williams & Wilkins. 1989 m. 637 ps.

Analizuodamas savo pacientų pasakojimus, Z. Froidas įsitikino, kad asmenybė formuojasi pirmaisiais keturiais gyvenimo metais. Labai dažnai paaiškėdavo, kad jo pacientų simtomų ištakos siekia neišspręstus konfliktus ankstyvoje vaikystėje. Jis padarė išvadą, kad vaikai bręsdami pereina keletą psichoseksualinių stadijų:
Oralinė(iki 1,5 m.) susijusi su kūdikyste, kai pagrindinis malonumas pasiekiamas burnos dėka – valgant, kandžiojant, susipažįstant su aplinkos daiktais, šaukiant suaugusius, reikalaujant dėmesio. Jeigu kūdikio poreikiai ignoruojami, suaugęs žmogus nemalonioje situacijoje pradeda kartoti kūdikio elgesį – valgo, geria, rūko, daug kalba, šaukia. Gali išsivystyti asmenybės tipai – oralinis priimantis ir oralinis agresyvus;
Analinė(1,5-3 m.), kai malonumų ir konfliktų šaltiniu tampa šalinimo organai, kai vaikas mokomas naudotis tualetu. Jei tai daroma ne laiku ir itin griežtai, suaugęs žmogus gali tapti itin smulkmeniškas, pabrėžtinai tvarkingas, įsitempęs arba atvirkščiai labai neorganizuotas, netvarkingas. Gali išsivystyti asmenybės bruožai – agresyvumas, žiaurumas, užsispyrimas, polinkis viską kaupti, įkyrus tvarkingumas;
Falinė(3-6 m.), kai susiformuoja lytinis tapatumas – suvokimas, kad esi vyras arba moteris. Fiksacija falinėje stadijoje gali pasirekšti pasipūtimu, gėrėjimuisi savimi, pagyrūniškumu. Taip pat suaugusiam žmogui gali kilti problemos bendraujant su vyresniais žmonėmis, vadovais. Gali išsivystyti rafinuotas agresyvumas;
Lateninė(5-6 m.), kai svarbi tampa moralinė ir estetinė veikla. Vaikas jaučia malonumą užsiiminėdamas nauja veikla ir laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą;
Genitalinė stadija(brendimo): Z, Froido nuomone, nors žmonės gyvendami kartais patiria vidinius konfliktus, daugelis jų santykinį stabilumą pasiekia genitalinės stadijos pabaigoje. Vienas svarbiausių suaugusių žmonių pasiekimų, nuo kurių priklauso gyvenimo sėkmė, yra meilė ir darbas.
Daugelis psichologų Z. Froidą kritikuoja, tačiau kaip tik nuo jo prasidėjo šiuolaikinė klinikinė psichologja ir psichiatrija.
Įsitikinimų tvarumo reišinys:

Dar vienas neracionalumo šaltinis yra vadinamasis įsitikinimų tvarumas, t.y. mūsų polinkis tvirtai laikytis savo įsitikinimų susidūrus su priešingais įrodymais. Įsitikinimų tvarumas dažnai įžiebia socialinį konfliktą. Įsitikinimų tvarumui pažaboti yra paprasta priemonė: pagalvoti apie priešingą nuomonę. Paradoksas, bet kuo labiau pradedame vertinti, kodėl įsitikinimas gali būti teisingas, tuo tvirčiau jo laikomės. Įsitikinimo tvarumo samprata taikytina ir mūsų nuomonei apie mus pačius. Įsitikinimų tvarumas nereiškia, kad žmonių įsitikinimai nekinta. Tai reiškia, kad reikia svaresnių įrodymų susiformavusiems ir pagrįstiems įsitikinimams pakeisti negu jiems sukurti.

“Nuo jūsų įsitikinimo priklauso tai, kaip suvokiate visą kitą svarbią informaciją. Jei manote, kad šalis yra priešiška, tikriausiai dviprasmiškus jos veiksmus aiškinsite kaip įrodančius jos priešiškumą.”
Politologas Robertas Jervisas, 1985.

“Iš pradžių tik pamėginau išdėstyti savąjį požiūrį, bet ilgainiui jis mane taip užvaldė, kad kitaip daugiau ir nebegaliu mąstyti.”
Sigmundas Freudas, 1930.
Faktai ir vertybės:

Pirmiausia išsiaiškinkime faktų ir vertybių priešpriešos esmę. Condorcet laikėsi Šviečiamaisiais laikais vyravusio požiūrio, jog etika grindžiama racionaliniais argumentais, todėl mokslo pažangos kelias esąs ir dorovinės pažangos kelias. Tai atitiko tiek ankstesnes racionalizmo ambicijas, tiek naujesnį empirizmą. Abiem atvejais tiesa, dora ir laimė išties buvo siejamos neišardomo ryšio. Realistai laikosi ideologijos teorijos, kuri ideologiją griežtai skiria nuo mokslo. Taigi faktų ir verybių priešprieša yra visuotinai pripažįstama, nors grindžiama labai skirtingais argumentais. (Socialinių mokslų filosofija).

Socialinis pažinimas, kaip vertybių teorija:

Natūra – tai stichiškumo, savaiminės raidos raiška, o kultūra – žmogaus, siekiančio tam tikro tikslo, kūryba. Todėl visi kultūros reiškiniai yra augte suaugę su vertybėmis: visuose kultūros reiškiniuose įkūnyta kokia nors žmogaus pripažįstama vertybė, dėl kurios jis juos sukūrė.

Vertybės leidžia rekonstruoti ne tik tą pačią kultūrą, bet ir jos pažinimą, teorinį kultūros pasaulio rekonstravimą .

“Pačios kiekvienos vertybės – tiesos, grožio, gėrio, šventumo, laimės – vertė yra viršlaikė, ji nei fizinė, nei psichinė ar ideali “būtis”. Sieloje egzistuoja “aktai”, kuriais mes išgyvename šitas viršlaikes vertybes.”

Socialinis pažinimas, realizuojamas įvairių kultūros mokslų, negalimas be socialinės teorijos, t.y. be filosofijos, kuri, kaip minėta, turi išryškinti visiems žmonėms vienodai reikšmingas, bendras vertybes ir kartu sukurti pakankamą pamatą istorijos mokslų objektyvumui.

Neokantininkai atsako vienareikšmiškai: tiesos ir vertybės sritys yra dvi savaimingos ir viena kitą jei ir nešalinančios tai bent jau neremiančios sritys. Vertybių negalima kaip nors pagrįsti tiesomis, o tiesų – vertybėmis.

Leave a Comment