Verbalinė komunikacija: žodinis pranešimas ir jo analizė

TURINYS:

I. Įvadas 3 psl.

II. Bendravimo procesas 4 psl.

2.1. Suvokimas 4 psl.

2.2. Užkodavimas 5 psl.

2.3. Persiuntimas 5 psl.

2.4. Iššifravimas 5 psl.

2.5. Triukšmas 5 psl.

III. Verbalinės bendravimo formos 6 psl.

3.1 Žodinis bendravimas 6 psl.

IV. Išvados 9 psl.

I. ĮVADAS

William G. Scott ir Terence Mitchell išskyrė 4 pačias svarbiausias bendravimo funkcijas: emocionaliąją, motyvacijos, informacijos ir kontrolės.
Emocionalioji funkcija. Žmonės turi emocijas, kurias išreiškia bendraujant. Emocionalioji funkcija ir yra orientuota į žmogaus jausmus. Pasitenkinimas, nepasitenkinimas, laimė ir pyktis, ir dar visa eilė emocijų pasireiškia bendraujant.
Motyvacijos funkcija. Motyvacija – tai tam tikro elgesio, veiksmų, tikslingos veiklos skatinimas, kurį sukelia įvairūs motyvai.
Motyvacijos esmė – “daryk tai, ką nori daryti”. Vadovai organizacijoje va-dovauja, t.. y. sprendžia, kaip elgtis su žmonėmis. Pagrindinė vadovo pareiga yra bendrauti su tarnautojais prieinamu būdu, palaikyti efektyvų bendravimą.
Informacijos funkcija. Sprendimo priėmimas ir bendravimas (grandininės funkcijos) priklauso nuo suteiktos informacijos. Pagrindinis šios funkcijos tikslas – vadovą aprūpinti informacija, kuri reikalinga sprendimo priėmimui.
Kontrolės funkcija. Kontroliniai pranešimai, politika, planai ir kt. kontroliuoja organizacijos narių elgesį.

II. BENDRAVIMO PROCESAS

Bendravimo procesas užsimezga tada, kada siuntėjas jaučia, kad asmuo, grupė ar organizacija pasiruošusi bendrauti su gavėju. Siunčiamas pranešimas privalo būti užkoduotas, kad gavėjas žinią atpažintų. Pranešimas ggali būti perduodamas verbaliniu (žodiniu) ir neverbaliniu (nežodiniu) būdu.

Pranešimai gali būti perduodami asmeniškai, raštiškai, memorandumu, per televiziją ir kitais būdais. Informacija gaunama per šiuos pojūčius: klausos, regėjimo, lytėjimo, uoslės, skonio. Gavėjas privalo iššifruoti gautą pranešimą. Bendraujant veikia grįžtamasis ryšys. Ši

is ryšys užtikrina efektyvų bendravimą. Grįžtamasis ryšys siejasi su gavėjo išsiųstu pranešimu siuntėjui, pasibaigus bendravimo procesui. Yra išskirti 5 bendravimo etapai (žingsniai):

2.1 SUVOKIMAS
Suvokimas yra pirmasis ir pats svarbiausias žingsnis bendravimo procese. Suvokimas apima viską, kas įvyksta iki pranešimo užkodavimo, t. y. iki informacijos persiuntimo.

2.2 UŽKODAVIMAS

Pranešimai gali būti persiunčiami dviem būdais: verbaliniu ir neverbaliniu. Verbalinis būdas – tai informacijos perdavimas žodžiu ar raštu. Neverbalinis būdas – tai informacijos perdavimas kūno judesiais. Užkodavimo esmė yra – parinkti siuntėjui ir gavėjui suprantamus simbolius.

2.3 PERSIUNTIMAS

Persiuntimas – tai procesas, kada siuntėjas yra pasiruošęs išsiųsti žinią gavėjui. Pranešimą galima siųsti dviem kanalais:

1. Žodžiu. Tai yra garso bangomis.

2. Kitomis priemonėmis: kūno judesiais, radiju, televizija ir t.t..
Visos perdavimo priemonės yra labai svarbios. Šių informacijos perdavimo priemonių paskirtis yra ne vienoda, tai priklauso nuo situacijos. Labai svvarbu parinkti tinkamą informacijos perdavimo priemonę.

2.4 IŠŠIFRAVIMAS

Informacija, gauta iš siuntėjo, turi būti iššifruota. Tuo užsiima informacijos gavėjas. Du iš karto išsiųsti pranešimai gali neigti vienas kitą. Labai svarbu teisingai iššifruoti užkoduotą informaciją.

2.5 TRIUKŠMAS

Triukšmas – tai dar vienas faktorius, su kuriuo dažnai susiduriame bendraujant . Jis gali pasireikšti bet kuriame bendravimo etape. Kartais triukšmas bendraujant daro labai neigiamą įtaką. Pvz.: kartais dėl triukšmo klaidingai suprantama informacija, gaunamas neteisingas pranešimas.

III. VERBALINĖS BENDRAVIMO FORMOS

Verbalinės bendravimo formos yra dvi:
1. Informacija perduodama žodžiu – sakytinis kalbėjimas.
2. Informacija perduodama raštu.

Sakytinis:

br />a) monologinis;
b) dialoginis.

Verbalinė komunikacija ne visuomet yra tokia kokios mes tikimės. Yra daugybė barjerų, kurie kliudo bendravimo efektyvumui:
Nerūpestingumas. Žmogus dažnai kalba nepagalvojęs, nerūpestingai.
Motyvuotas iškreipimas. Mūsų norai ir troškimai dažnai mus verčia girdėti tai, ką mes norime girdėti.
Rūpinimasis savimi. Kai kurie žmonės per daug galvoja apie save, kad efektyviai bendrautų.
Gynimasis. Dažnai bendravimo metu rūpinamasi tuo, kad apsisaugoti nuo įskaudinimo.

3.1 ŽODINIS BENDRAVIMAS

Daugiausia laiko mes praleidžiame bendraudami žodžiu. Tai yra kalbėdami ir klausydami.
Efektyviam verbaliniam bendravimui trukdo klaidos pokalbio pradžioje:
• Atsiprašinėjimas ir savęs pastatymas į nabagėlio vietą.
• Savo išskirtumo ir visagališkumo parodymas.
• Nepagarbus elgesys su kitu žmogumi.
• Įvarymas į kampą.
• Grubaus, pašaipaus, sarkastiško jumoro naudojimas.

Pagrindiniai žodinio bendravimo proceso elementai yra šie:

1. Kalbėjimas . Kalbėjimo efektyvumas priklauso nuo: balso tono, moduliacijos, greičio, garso stiprumo ir slopinimo. Nuo šių elementų priklauso informacijos suvokimas, užkodavimas ir persiuntimas.

Efektyvaus bendravimo bruožai:
• Konkretumas. Kalbant užuolankomis pailgėja pokalbio trukmė ir tai sunkina pokalbį.
• Atsižvelgimas į klausytojo žinių rėmus. Reikia bendrauti kaip su sau lygiu, net jei tai vaikas, bet naudoti pašnekovui suprantamas frazes.
• Būtina vengti emocijomis perkrautų žodžių. Niekšas.
• Reikia siekti, kad verbaliniai pranešimai derintųsi su neverbaliniais.

2. Pati kalba. Kalba turi būti sklandi, tiksli ir aiški. Pasitaiko, kad vienas žodis turi kelias reikšmes ir bendraujant panaudojama netinkama žodžio reikšmė. Netinkamai panaudotas žodis – pavojingiausias faktorius bendravimo procese. Reikia vengti sunkiai suprantamų, retai naudojamų žodžių. Tokiu būdu te

eisingas pranešimas dažniausiai tampa klaidingu. Geri kalbininkai privalo mokėti kalbėti aiškiai, slandžiai , tiksliai ir visiems suprantama kalba.

3. Balso tonas ir moduliacija. Didelį dėmesį kreipiame į tai, kaip žmogus kalba, t. y. į balso toną. Balso tonas priklauso nuo to, kaip mes kalbame: užtikrintai, nedrąsiai, agresyviai, piktai, inertiškai, pasyviai, susinervinę ir t.t.. Moduliacija – tai tono pasikeitimas, t. y, – garso pasikeitimas (pažeminimas ar paaukštinimas) pustoniu arba tonu. Valdytojai bendraujant turi skirti ypatingą dėmesį į balso toną ir moduliaciją. Tai labai svarbūs bendravimo elementai, užtikrinantys efektyvų bendravimą.

4. Greitis ir garso stiprumas. Bendravimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip mes kalbame, greitai ar lėtai. Nervuoti žmonės dažniausiai kalba daug greičiau, negu savimi pasitikintys, ramūs. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai kalbame nei per greitai, nei per lėtai (turi būti pusiausvyra). Garso stiprumas gali būti streso rezultatas. Tvirtai pasakytas sakinys įrodo, kad jis yra svarbus. Nereikšminga informacija nėra užtvirtinama ir pabrėžiama. Tokie reiškiniai sąlygoja garso stiiprumą.

5.Garso silpnumas (tyla). Pauzės, nutylėjimai, nustebimai ir žiopsojimai sąlygoja garso silpnumą arba, kitaip tariant, tylą. Tačiau ne visada pauzės daromos tada, kai neturime ką pasakyti, kartais pauzė daroma tada, kai ruošiamės užakcentuoti labai svarbią informaciją.

6. Klausymas. Tai antra labai svarbi žodinio bendravimo proceso dalis.
Efektyviai klausytis padeda:
• Dėmesingas tylėjimas, linksėjimas, vienskiemeniai žodžiai.
• Į pašnekovą nukreipta poza, ramūs judesiai, atvira ve

eido išraiška.
• Patikslinimas aktyviai apdorojant verbalinę informaciją.
• Apibendrinimas – kaip tai supratote jūs.
• Emocinės būsenos konstatavimas.
• Informacija apie savo pergyvenimus, kuri sumažina pokalbio įtampą.

Efektyviai klausytis trukdo:
• Pašnekovo ignoravimas ir tik laukimas įsiterpti pateikiant savo nuomonę.
• Nuolatiniai vertinimai – pritarimas, nepritarimas.
• Kišimasis į mūsų rėmus.
• Interpretacija pagal fizinį grožį.
• Asmenybės vertinimas. Vertinamas žmogus, o ne to žmogaus nuomonė.
• Dėmesio nukreipimas į kitą temą, galvojimas apie tai ką aš pasakysiu, nesiklausant ką sako pašnekovas.
• Bendravimo klimatas arba bendravimo atmosfera, parodanti jausmus, kuriuos išgyvena pašnekovai bendraudami:
a) Teigiamas (Nepatvirtinantys atsakymai, abejonės);
b) Neigiamas (Patvirtinantys pranešimai, pripažinimas).
Tai priklauso nuo to kaip žmonės jaučia savo vertę.
Bendravimo atmosferą kuria patys žmonės, todėl nesistenkite vertinti kito žmogaus gyvenimo būdo, parodykite susidomėjimą pačiu žmogumi, stenkitės būti atvirais, kiek leidžia jūsų santykiai, būkite nuoširdūs.

IV. IŠVADOS

Kodėl žmonių bendravimas dažnai būna toks komplikuotas ir kodėl mes taip dažnai nesusikalbame?
Bendravimo psichologijoje susiduriame su siuntėjo, priėmėjo ir pranešimo terminais. Pranešimas analizuojamas 4 aspektais:
• pranešimo turinys (apie ką informuojama) – svarbiausias aspektas;
• savęs atskleidimas (savęs atskleidimas) – tiek sąmoningas tiek nesąmoningas informacijos apie save pateikimas, kurioje atsispindi siuntėjo savijauta, intelektas ir pan.
• santykiai (nuomonė apie priėmėją) – išryškėja formuluočių naudojime, balso tone, neverbaliniuose signaluose.
• Kreipimasis (prašymas, liepimas, įsakymas) – tikslas atvirai ar paslėptai paveikti priėmėją.

Kreipimosi pranešimas dažniausiai išvystomas dar vaikystėje. Tėvai kartais taip “išdresuoja” savo vaikus, kad šie iš menko krustelėjimo sugeba suprasti ką turėtų tuo momentu padaryti. Toks išdresavimas vėliau gali būti kliūtis nuoširdžiam bendravimui. Būdami jautrūs kitų poreikiams tokie žmonės pradeda nesuprasti ką jie patys jaučia, ko norėtų ir pan.

NAUDOTI INFORMACIJOS ŠALTINIAI

1. A.Suslavičius Socialinė psichologija. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 1998
2. Psichologija studentui. Kauno technikos universitetas, Kaunas, 2000
3. Bendravimo psichologija. Kaunas, 2001
4. G.Jakubauskas Socialinė psichologija. 2003

Leave a Comment