Vaizduotė

Įvadas

Žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Jis atsiranda, yra ir išnyksta. Kūryba žmogus palieka apie save žinią pasauliui. Tai vienintelis patikimas būdas palikti žinią pasauliui apie save. Atmintis, neparemta kūryba, greitai išnyksta. Tiesa kitas būdas yra priešingas kūrybai – naikinimas. Tačiau jis priklauso nuo kūrybos, nes naikinti galima tik tai, kas sukurta: naikinimas bus svarbus tiek, kiek svarbus yra jo objektas – kūryba.

Kurti galima save ir kita, daiktus, sąvokas, santykius, įvaizdį, šukuoseną, požiūrį, knygą, žodį. Kuriama gali būti tik nauja, kitaip tai nebus kūryba. Kurti nauja vadinasi padaryti yra tai, kas tuo metu nėra.

Tačiau galima būsena ir tarp būsenų yra bei nėra – tai būti fantazijoje arba vaizduotėje. Kaip tik objekto būseną fantazijoje mes paprastai ir suprantame kaip jo nebuvimą, nes kai iš tikrųjų objekto nėra niekaip nagali jo identifikuoti. Taigi vaizduotė arba fantazija yra tas tai,– tas psichinis procesas-, per ką ateina į pasaulį visa, kas žmogaus kuriama.

Žmogus su skurdžia fantazija primityviai ir labai skurdžiai gali išreikšti, aktualizuoti save gyvenime. O tai jokiu būdu netenkina asmenybės. Iš idealistinių pozicijų kalbant, per fantaziją žmogus žmogus yra Žmogus, nes jos pagalba vykdo tik jam suteiktą Dieviškąją galią – kurti.

Šiais filosofiniais apmąstymais turėjau tikslą sudominti fantazijos problematika, parodyti, kodėl ji galėtų rūpėti ir kodėl ji gali būti įdomi kiekvienam, kuris siekia save suprasti ir išreikšti gyvenime. Tiesa referato apimtis neleidžia įsigilinti ir išsamiau paanalizuoti fantazijos problematiką, kadangi vien apie tokią jos dalelę, kaip sapnai, galima parašyti referatą tokios pat apimties kaip šis, ir tai nebus pilstymas iš tuščio į kiaura. Šis referatas suteikia vaizduotės pradžiamokslį. Jis turėtų būti tarsi įvadas į fantazijos psichologiją. Čia rasite fantazijos psichologijoje naudojamus terminus, pačios fantazijos apibrėžimą, trumpai vaizduotės procesą, jo fiziologiją, susipažinsite su fantazijos motyvais.

Kas yra vaizduotė?

Lietuvišką vaizduotės terminą atitinka tarptautinis – fantazija (rus.

воображение, angl. imagenation, imagery). Jos bus vartojamos kaip viena kitai tolygios. Vaizduotė turi specifinį santykį su kūryba, kadangi fantazijos psichologijos problematika istoriškai pirmiausia buvo nagrinėjama kaip kūrybinės veiklos psichologija, o , kaip vėliau bus paaiškinta, tarp kūrybos ir fantazijos procesų galima dėti lygybės ženklą.

Todėl čia kūrybinė veikla ir fantazijos veikla bus suprantama kaip sinonimai.

Įvairi psichologinė literatūra pateikia įvairius vaizduotės apibrėžimus, kurie skiriasi tuo, jog atskleidžia vaizduotę skirtingais aspektais (funkciniu, jos ryšiu su kūryba ir kt.). Tačiau dauguma apibrėžimų pažymi vaizdinės medžiagos pertvarkymą ir naujų vaizdinių sudarymą. Štai keli:

Vaizduotė – naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.

Vaizduotė – psichinis procesas, kurio metu sudaromi nauji vaizdiniai, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.

Vaizduotė – psichinis procesas, kurio metu kuriama nauja.

Tokia tvarka apibrėžimai pateikti neatsitiktinai. Jie atspindi požiūrio į vaizduotę raidą. Pirmasis apibrėžimas, skirtigai nei po jo sekantys, nemini, kad fantazija apskritai yra psichinis procesas.

Iš tikrųjų pradžioje buvo sėkmingai išvengiama vaizduotės arba fantazijos termino, o su jos problematika susiję faktai ir reiškiniai buvo nagrinėjami kaip kūrybinės veiklos tyrinėjimai, vartojant tokias sąvokas, kaip „kūrybinis mąstymas”, bei bandomi priskirti kitiems, labiau ištyrinėtiems (mąstymas, atmintis) psichiniams procesams.

Antrasis ir trečiasis apibrėžimai jau pažymi, kad vaizduotė yra atskiras savarankiškas psichinis procesas: jis nėra kokių nors kitų psichinių procesų suma. Abu pirmieji apibrėžimai nurodo būdą, kuriuo kuriama nauja – pertvarkant atmintyje esančią vaizdinę patirtį. Taigi vaizduotė naudojasi atminties proceso rezultatais. Apskritai buvo manoma, kad vaizduotė iš esmės nesukuria nieko nauja, o visi „naujų”

vaizdinių elementai yra paimti iš juslinių duomenų pagalba sukurtų vaizdinių, laikomų atmintyje, tik įvairiai pertvarkytų. Trečiasis apibrėžimas yra universaliausias, nes įtraukia ne tik išorinę, juslinę asmenybės patirtį, bet ir vidinę patirtį bei pasąmonės įtaką. Taigi esminis vaizduotės proceso bruožas yra naujo kūrimas, todėl jį galima sutapatinti su kūryba.

Kodėl buvo susidomėta kūryba ir fantazija?

Šiuo klausimu, Rozetas išskiria dvi pagrindines priežastis:

1.Kūrybos ir fantazijos ypatingos reikšmės visuomeniniame gyvenime suvokimas. Buvo akivaizdu, kad kūrybiškumas turi didžiulę reikšmę ypač didelių socialinių permainų metu (aut.past.: I ir II Pasauliniai karai!), padeda nugalėti sunkumus, nustatyti naujus netikėtus tikslus, užtikrinti didesnę pasirinkimo laisvę ir, tuo pačiu, didesnę veiksmų laisvę.

Kūrybingesnė visuomenė yra pranašesnė. Kūrybiškumas daro mokymosi procesą lengvesnį, ekonomiškesnį ir efektyvesnį. Kūrybinė veikla yra protinės sveikatos ir vidinio pasitenkinimo šaltinis, ji yra aktyvus veiksnys, valdantis tiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus impulsus. Manoma, kad vaizduotės skurdumas ilgainiui gali sukelti nervinius ir psichinius sutrikimus, vidinės tuštumos, nuobodulio ar net gyvenimo beprasmiškumo būsenas. Be to, vaizduotės pagalba sėkmingai galima pagelbėti ligoniui išgyti ar reabilituotis. Vienas iš psichoterapijos metodų yra paremtas būtent tam tikrų vaizdinių sukėlimu paciento vaizduotėje. Pagaliau kai kurie ekonomistai linkę vaizduotę ir kūrybingumą priskirti realiam kapitalui.

2.Pačios psichologijos kaip mokslo vystymosi logika. Vis labiau gilindamiesi į psichikos turinį, tyrinėtojai neišvengiamai turėjo aptikti savitą faktų rūšį, kurie negali būti priskirti ar suvesti į kitus psichikos reiškinius ir mechanizmus. Jeigu remiantis mechanistinėmis metodologijomis (ypač biheviorizmo), šiaip ne taip kūrybos faktus pavykdavo „pritempti” prie žinomų psichikos dėsningumų, tai dabartiniu metu tai netenkina nei psichologų, nei kibernetikų, kurie, konstruodami įrengimus, imituojančius kūrybinę veiklą, ypač jaučia poreikį neabejotiniems vaizduotės dėsningumams.

Fantazijos procesas

1 Vaizduotė kitų psichinių procesų sistemoje

Veikloje vaizduotė reiškiasi kartu su mąstymu bei atminties atsiminimo procesu. Ji nekopijuoja tikrovės kaip jutimas ar suvokimas. Vaizduotėje modeliuojami tie tikrovės elementai, apie kuriuos nėra pakankamos pažintinės informacijos, todėl galima daryti sprendimus net neturint tiek žinių, kiek reikia užduočiai ar problemai išspręsti. Šia prasme į vaizduotę galima žiūrėti, kaip į pasirengimą tolesnei informacijai gauti. Tai vadinama anticipavimu. Jis labai svarbus prognozuojant įvykius. Ateitis prognozuojama ir mąstymo, ir vaizduotės pagalba.

3.2 Vaizduotės rūšys

Pagal sąmoningų pastangų dalyvavimą vaizduotės procese skiriama:

1.Pasyvioji vaizduotė. Tai nevalinga, atsitiktinė vaizdinių ar programų, sprendimų kūryba, be tikslo ją realizuoti tikrovėje.

Reiškiasi suvokiant meno kūrinį, atpasakojant. Skiriamos tokios jos rūšys:

a)Nesąmoninga. Reiškiasi susilpnėjus ar sutrikus sąmonės veiklai. Jai priskiriama vaizdiniai, besiformuojantys prieš užmiegant ar tik nubudus (hipnogoniniai vaizdiniai), haliucinacijos, fobijų metu atsirandantys nesančių objektų vaizdiniai.

b)Sąmoninga. Kuria vaizdinius (svajones, svajas), nesusijusius su valia, kuri galėtų juos įgyvendinti.

2.Aktyvioji vaizduotė. Žmogus sąmoningai, valingai, su tikslu dalyvauja kūrybos procese.Ji skirstoma į:

a)Atkuriamoji. Nesuvoktų vaizdinių sudarymas pagal kokią nors informuojančią medžiagą: verbalinius aprašymus, objektų schemas, vaizdinius, klausos, uoslinius duomenis ir pan.

b)Kuriamoji. Savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas ir realizavimas. „Tikroji kūryba”.

3.3 Ar galima pertvarkyti vaizdinius pačioje vaizduotėje?

Taip, galima.Vaizdiniai pertvarkomi asociacijos (jungimas) ir disociacijos (skaidymas) mechanizmų pagalba. Jie išreiškia analitinės bei sintetinės veiklos universalumą visiems pažinimo procesams. Asociacijos ir disociacijos esmė yra ta, kad turima vaizdinė patirtis skaidoma (analizuojama), o po to suskaidyti vaizdiniai gali būti tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai kitaip sujungti (susintetinti). Vaizduotės vaizdiniai skiriasi nuo atminties vaizdinių. Fantazijos vaizdiniai – tai tam tikros programos, pagal kurias renkama informacija iš potencialios aplinkos.

Kiekvieną kartą vaizdinys tarsi iš naujo persipiešiamas. Atminties vaizdiniai imituoja tikrovę ir jais bandoma maksimaliai priartėti prie tikrovės, kai tuo tarpu vaizduotės proceso metu kuriami nauji, originalūs vaizdiniai, operuojama atitrūkusiais nuo tikrovės vaizdiniais.

Vaizduotės vaizdinių asocijacijos (sintetinimo) būdai:

□ Agliutinacija – skirtingų objektų, jų dalių sujungimas į naujas visumas (sfinksas, kentauras, visureigis, tankas-

amfibija);

□ Hiperbolizavimas – vaizduojamo objekto arba jo atskirų dalių padidinimas, sumažinimas, pagausinimas (devyngalvis slibinas, milžinai, nykštukai, idealizacija);

□ Akcentavimas – atskirų dalių pabrėžimas, išryškinimas (automobilių, lėktuvų ir kt. dizainas, šaržai, karikatūros);

□ Schematizavimas – objektų grupei būdingų bruožų išryškinimas, atmetant individualias ypatybes (ornamentai, kelio ženklai, senoviniai žmogaus piešiniai ant uolų);

□ Įterpimas – vaizdinių ar objekto ypatybių perkėlimas į kitą kontekstą, kuriame jie įgija kitą prasmę (alegorijos, metaforos, reaktyvinis automobilis, atominis ledlaužis);

□ Tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas, išryškinant grupei būdingas ypatybes per atskirus individus

(Liudas Vasaris, Anykščių šilelis).

Paprastai visi išvardinti vaizdinių pertvarkymo būdai fantazijos proceso metu persipina. Tačiau šie būdai patys savaime neužtikrina sėkmingo vaizduotės produktyvumo – kūrybos.

3.4 Vaizduotė ir organiniai procesai

Fiziologiniai vaizduotės mechanizmai mažai pažįstami. Vaizduotė yra smegenų funkcija. Vaizduotė naudojasi atmintyje užfiksuotais patyrimais, todėl jos procese dalyvauja nerviniai įsiminimo ir atsiminimo mechanizmai.

Jie susiję su galvos smegenų žievėje vykstančiais nervinių ryšių susidarymo ir nykimo procesais. Asociacijų mechanizmai ištirti, o disociacijų centrinio valdymo procesai ir cheminių kitimų ribonukleino rūgštyse procesai tik pradedami tyrinėti. Manoma, kad disociacijos turi parengiamąją fazę, kuri vyksta už sąmonės ribų. Atskleisti vaizduotės ir nesąmoningų procesų bei emocijų ryšiai leidžia manyti, kad fantazijos mechanizmams svarbūs ne tik smegenų žievės, bet ir požievio centrai. Nustatytas ryšys su hipotiamo ir limbine sistemomis, kurias pažeidus žmogaus elgsenos nevaldo bendra išankstinė programa: sutrinka viena pagrindinių vaizduotės funkcijų

– veiklos numatymas.

Vaizduotės vaizdiniai daro įtakos žmogaus nerviniams ir organiniams procesams. Eksperimentais nustatyta, kad žmogui pakanka vaizduotis dirbant kokį nors fizinį darbą ir jam tuoj pagreitėja pulsas, padidėja kraujo spaudimas, pasikeičia kvėpavimo ritmas. Tyrinėjannt ideomotorinius aktus, pastebėta, kad vaizduojantis kokios nors galūnės judėjimą, raumenyse atsiranda tokie pat tik silpnesni impulsai, kaip ir atliekant tikrus judesius. Ideomotoriniai impulsai pasirodė esą pakankamai intensyvūs, kad sukeltų mechaninių protezų judesius. Eksperimento faktas: tiriamasis sugebėdavo 2oC pakelti vienos ir tiek pat sumažinti kitos rankos temperatūrą, jei įsivaizduodavo, kad pirmoji padėta ant karštos krosnies, kita – laiko ledo gabalą.

Didele fantazijos vaizdinių įtaka organiniams ir nerviniams procesams psichologas Arnoldas Lazarus grindžia savo metodus, kaip žmogui keisti savo asmenybę bei spręsti įvairias psichologines problemas vaizduotės pagalba.

Jis pastebėjo, kad dauguma jo pacientų, kenčiančių baimę, nerimą, depresiją, pyktį, nepilnavertiškumą, sąmonė yra kupina neigiamų vaizdinių, o pasitikinčių savimi ir laimingų žmonių sąmonėje dominuoja teigiami vaizdiniai. Mūsų nesėkmių priežastis netgi gali būti mūsų pačių „užprogramuota”, nes veiklą buvome iš anksto pasmerkę nepasitikėjimo, pesimistiniais ateities vaizdiniais ir pan. Pagal Lazarus skirtingi vaizdiniai iššaukia skirtingą elgesį, mintis, sprendimo būdus. Dažnai įvairių psichologinių problemų priežastis yra neigiami vaizdiniai, ir jas galima išspręsti teigiamų vaizdinių terapija.

Taip pat ir organiniai bei nerviniai procesai gali sukelti vaizdinius:

haliucinacijas sukelia aukšta kūno tewmperatūra, galvos smegenų sužeidimai, narkotinės medžiagos (alkoholis, opiumas, LSD, hašišas ir kt.).

Tai liudija, kad tarp vaizduotės, kaip psichinio proceso, ir kūno, arba somatinių, reiškinių yra abipusė priklausomybė.

3.5 Tamsioji smegenų pusė – sapnai

Reikėtų atskirai paminėti sapnus kaip ypatingą vaizduotės vaizdinių rūšį. Juos galima būtų priskirti prie nesąmoningos pasyvios vaizduotės. Tai mažiausiai ištirti ir sunkiausiai tyrimui pasiduodantys vaizduotės reiškiniai.

Turinys. Tyrimais nustatyta, kad sapnų turinį dažniausiai sudaro regėjimo, po to, lietimo, kūno jutimo (levitacija), girdėjimo, o labai reti

– uodimo ir skonio vaizdiniai. Aklagimiai neturi vizualinio turinio sapnų.

Tai yra argumentas, kad sapnai susiję su patyrimu.

Priežastys.

• Miegant veikiantys išoriniai ar vidiniai dirgikliai. Jie sukuria įvairius pojūčius, kurie performuojami į sapnus. Seksualūs sapnai paprastai kyla dėl vidinių lytinių organų dirginimo, ypač brendimo metu.

• Emocingi praeities arba būsiantys ateityje išgyvenimai. Būsimi egzaminai, šiandien matyta avarija.

• Sąmoningai nesuvokti jusliniai praeities duomenys. Jūs galite sąmoningai neužfiksuoti kokio nors objekto, tačiau regėjimo ar kitos juslės visą laiką veikiamos išorinio pasaulio ir daug informacijos aplenkia sąmonę. Vėliau jis gali iškilti sapnuose.

• Froidas teigia, kad sapnų priežastis yra užslopinti ir išstumti į pasąmonę troškimai bei norai.

Nors dažnai sapnų turinys susijęs su patyrimu, bet sapnų vaizdiniuose pastebima netvarkinga to patyrimo disociacija į atskirus elementus ir asociacija į neįprastus ir beprasmiškus junginius. Šių procesų alogiškumo priežastis pagal Pavlovą – netolygus smegenų centrų slopinimas. Taip vadinamų pranašingųjų sapnų moksliniais tyrimais nerasta.

Sapnų paskirtis nėra aiški. Nustatyta, kad kliudymas žmogui sapnuoti sukelia nervinių sutrikimų. Keliamos hipotezės, kad sapnai siejasi su smegenų ląstelių restauracija ar „autoderinimu”.

Fantazijos motyvai

Išskiriamos dvi požiūrių į fantazijos motyvus rūšys:

1) Ankstyvasis arba racionalistinis. Nenagrinėjami fantazijos motyvai ir netgi atvirkščiai – pati vaizduotė buvo nagrinėjama kaip motyvas, kitų psichikos reiškinių – jausmų, emocijų, įkvėpimų, veiksmų ir elgesio –

pirminė priežastis. Šis požiūris pasireiškė ankstyvuosiuose darbuose apie fantaziją, jo laikėsi racionalistai ir jų pasekėjai.

2) Vėlesnysis. Vaizduotė imama nagrinėti kaip atskiras psichinis reiškinys, tiriami jos motyvai.

Vėlesnysis požiūris išskiria tokius esminius fantazijos motyvus:

1. Emocijos. Teigiamą poveikį kūrybiniai veiklai turi emocijos, teikiančios pasitenkinimą ir malonumą (nuostaba, užuojauta, noras padėti ir t.t.), neigiamą – neigiamos emocijos (baimė, nusivylimas, sutrikimas ir t.t).

Emocijoms kaip vaizduotės motyvui didelį dėmesį skyrė empirizmas.

2. Valia. Jos pagalba galima kontroliuoti fantaziją. Valia gali pakreipti vaizduotę viena ar kita linkme, tačiau visiškai kontroliuoti negali. Šį vaizduotės motyvą ypač pažymi voliuntarizmas. Voliuntaristai išskiria dvi skirtingas vaizduotės rūšis – pasyviąją ir aktyviąją. Pasyvioji vaizduotė kyla iš atminties, o aktyvioji – tai kūrybinė fantazija, kuri esanti valios išraiška. Pasyviosios vaizduotės vaidmenį kūrybos procesui akcentavo siurrealistai, kurių manymu tam užtenka „psichinio automatizmo”.

Kračfildas bandė susisteminti visus motyvus ir suskirstė juos į dvi stambias grupes:

1. Išoriniai motyvai. Tai motyvai paremti materialinės, fizinės naudos siekimu: aplinkybių spaudimas (probleminės situacijos, būtinos atlikti užduotys ir t.t.), konkurencija.

3. Vidiniai motyvai. Pasitenkinimas iš kūrybos proceso ir estetinis pasitenkinimas:

❑ homeostazės principas, išskyrė geštaltpsichologai, žmogus nuolat stengiasi pagal išgales kuo mažiau eikvoti savo proto galimybes;

❑ nuolatinės kaitos ir naujumo poreikis – priešingas homeostazės pricipui, vidiniai asmenybės mechanizmai nuolat siekia sutrikdyti pusiausvyrą ir palaikyti įtampą sistemoje. Tai progreso, naujų įspūdžių, nepaprastų įsivaizduojamų būtybių (anksčiau dievų, angelų, o dabar ateivių, nežemiškų civilizacijų) poreikis.

❑ nepatenkinti norai, troškimai – jie sukelia psichikos įtampą ir iššaukia prisiminimus, susijusius su ankstyvos vaikystės potyriais. Šį motyvą pažymi psichoanalizė. Bet kokios kūrybinės veiklos –

dailininko, poeto ir kt. – pagal Froidą priežastis yra siekis išspręsti kokią nors asmeninę problemą, nugalėti vidinį konfliktą ir taip sumažinti vidinę įtampą psichikoje.

❑ siekis išsivaduoti iš bet kokių priklausomybių, o taip pat ir praeities – tai siekis išsivaduoti iš infantilinių (vaikystės)

kompleksų, tai yra, vaizduotė yra išraiška ne grįžimo prie pirminių išgyvenimų , užslėptų, išstumtų nepatenkintų troškimų ir norų, kaip manė Froidas, bet aktyvaus judėjimo į priekį, progreso.

Rozeto manymu, visos išvardintos fantazijos ir kūrybinės veiklos motyvų idėjos gali būti apibendrintos į vaizduotės motyvų koncepciją, turinčią dvi puses:

A. Saviraiška (arba saviaktualizacija). Ši koncepcijos pusė teigia, kad asmuo bet kokioje kūrybinėje veikloje stengiasi išreikšti, įtvirtinti, patvirtinti – kitaip tariant aktualizuoti – save, savajį „Aš”, o dar tiksliau – aktualizuotis. Štai ką sako Pablo Pikasas apie kūrybinę veiklą

: „Kai išradome kubizmą, mes visiškai nesirengėme išrasti kubizmo, o paprasčiausiai stengėmės išreikšti tai, kas buvo mumyse.”

B. Nepasitenkinimas. Antroji koncepcijos pusė teigia, jog nenuginčijamas fantazijos motyvas yra nepasitenkinimas kokia nors aktualios tikrovės dalimi. Šis nepasitenkinimas gali atsirasti ir dėl žmogaus, kaip asmens, nuolat pasireiškiančio aiškumo, paprastumo, tvarkos ir išbaigtumo siekio ir išorinio, ir vidinio pasaulio atžvilgiu.

Apžvelgiant šias dvi vieningos fantazijos koncepcijos puses tikriausiai turėtų būti aišku, kodėl jas pavadinau pusėmis, o ne dalimis. Taip padariau sąmoningai norėdamas pabrėžti koncepcijos vientisumą. Dvi jos pusės nesuskaido visumos, bet išplaukia viena iš kitos tokiu būdu:

nepasitenkinimas stipriai motyvuoja saviraišką ir saviaktualizaciją, kai tuo tarpu saviraiškos ir saviaktualizcijos trūkumas sukelia nepasitenkinimą.

Pagaliau kai kurie autoriai mini ir taip vadinamą „nukrypimų nuo realybės” arba opozicijos principą. Jo esmė yra siekimas kurti objektus (daiktus, vaizdus, idėjas) nepanašius į aktualiai šiuo metu esančius. Diuga yra pastebėjęs, kad dažnai kai kurie žmonės savo pasirinkimą ir prioritetus nustato kaip veikimą prieštaraujant egzistuojantiems dalykams ir visuotinai priimtiems standartams. Kartu su pozicijos principu (kurti pagal analogiją)

šie abu dėsningumai sudaro visumą pagrindinių spontaniškai žmogišką intelektą veikiančių motyvų.

Individualūs fantazijos skirtumai

Vaizduotės produktyvumas pasireiškia kūrybiniais sugebėjimais bet kokioje asmenybės veikloje. Turtingesnės vaizduotės žmonių kūryba yra originalesnė, jie pasižymi didesne tolerancija, labiau mėgsta ir patys kuria sąmojingus posakius, sugeba save įsivaizduoti kito žmogaus padėtyje, geriau supranta kitų asmenų vidinį pasaulį, jų vaizduotėje gimsta daugiau svajonių, o kartu daugiau jausmų ir valios joms įgyvendinti, kūrybingiau ir efektyviau sprendžia iškilusias problemas. Vaizduotės produktyvumas ypač ryškus žymių meno ir literatūros veikėjų (mokslinės fantastikos kūrėjų, dailininkų, muzikų, dizainerių ir kt.) veikloje. Kūrybingi žmonės dažniau renkasi įvairias specifines, originalesnes profesijas, dažnai šalia dar turi ir kokį nors hobį.

Vaizduotės produktyvumo priešybė yra jos skurdumas. Jis pasireiškia prozaiškumu, jumoro jausmo stoka, ribotais interesais, nuolatiniu sekimu standartais, tolerancijos kitam stoka. Tačiau mažiau produktyvios vaizduotės žmonės gali gerai dirbti tose srityse, kur reikia mažiau kūrybos ir bendravimo su kitais žmonėmis.

Psichologijoje nuo seno sprendžiamas klausimas, kaip individualūs asmenybės bruožai veikia fantazijos proceso rezultatus. Kai kurie psichologai bandė spręsti apie asmenybės originalumą ir kūrybingumą pagal jo charakterio savybes, ir taip bandė atskirti kūrybingas ir nekūrybingas asmenybes.

Tačiau žmonių skirstymas į kūrybingas ir nekūrybingas asmenybes yra labai problematiškas, nes ta pati asmenybė vienoje veikloje gali būti visiškai nekūrybinga (pvz.: technikoje, matematikoje), o jos kūrybiškumas gali išsiskleisti visiškai kitur (dailė, literatūra, sportas, bendravimas su vaikais).

Teiloras pažymi, kad tam tikra prasme kūrybinę veiklą vykdo visų amžiaus grupių žmonės visose žmogiškos veiklos srityse. Todėl klausimas turėtų būti ne kokie asmenybės bruožai būdingi kūrybingai asmenybei, bet kurie bruožai palankiai veikia vaizduotės proceso produktyvumą, o kurie – nepalankiai.

Šiuo tikslu daug ir įvairių autorių (Jakovlevas, Osvaldas, Fromas,

Kračfildas ir kt.) atliko tyrimus ir, jais remdamiesi, pažymi tokias kūrybingai asmenybei būdingas savybes: nemotyvuoti veiksmai ir elgesys, padidėjęs emocionalumas, sugebėjimas stebėtis pripažintais ir akivaizdžiais iš pirmo žvilgsnio faktais, padidinta koncentracija, vaikiškas naivumas paprastuose dalykuose, polinkis jumorui, nebijojimas konfliktuoti ir įrodinėti savo tiesą, diskutuoti, drąsa pasipriešinti ar nepaisyti oficialiai priimtai ar daugumos nuomonei, kritiškumas, objektyvumas, „atviras” mąstymas, gebėjimas susikaupti, lankstumas, užsispyrimas ir ryžtingumas, stichiškumas, atvirumas naujovėms, stereotipų nepaisymas.

Gilfordas pirmasis pabandė išsiaiškinti nustatytų „kūrybingai asmenybei”

būdingų bruožų suderinamumą. Jis sudarė testus, kurių pagalba buvo tikrinama koreliacija tarp konkrečių individų pasirinkto asmenybės bruožo ir sėkmingos jų kūrybinės veiklos. Tačiau praktiškai šie testai nepasiteisino. Taigi nei kažkokie konkretūs asmenybės bruožai, nei jų deriniai neužtikrina asmenybės kūrybingumo ir vaizduotės produktyvumo ir apie tiesioginį ryšį tarp jų negalima kalbėti. Todėl galima tik skirti individus su aukštais ir su žemais kūrybingumo rodikliais ir šnekėti tik apie tendencijas. Individams su aukštais kūrybingumo rodikliais būdinga:

□ Žingeidumas: sprendžiant ar svarstant uždavinius bei problemas užduoti daugiau klausimų bei jiems kyla daugiau artimų ar tolimų asociacijų.

□ Žaismingas elgesys: mėgautis elementais bei sąvokomis, laisvai „žaisti” idėjomis, spalvomis, formomis, santykiais.

□ Siekti sudėtingumo: polinkis į sudėtingus ir asimetriškus vaizdus, kurie nepaklūsta paprastiems ir akivaizdiems dėsniams.

□ Intelektualinė nepriklausomybė – sąmoningos veiklos nepriklausomybė ir savarankiškumas: nepasidavimas socialiniam spaudimui, siekimas autonomiškumo.

Individai su žemais kūrybingumo rodikliais:

□ Problemų sprendimų įvairovės skurdumas ir neoriginalumas: naudoja pirmą pasitaikiusį sprendimą.

□ Intelektualinė ptiklausomybė: neturi savo nuomonės, stengiasi neišsiskirti, būdingas stipriai išreikštas siekis išorinio pripažinimo ir įvertinimo, neatsparūs socialiniam spaudimui, ištikimybė grupei, aiškumo ir saugumo poreikis.

Apibūdinant žmones vartojamos komformiškumo ir nekomformiškumo sąvokos.

Toks skirstymas atsirado pastebėjus, kad veikiami daugumos dalis individų sutinka su jos nuomone, netgi jei ta nuomonė ir aiškiai prieštarauja jų nuomonei, suvokimui.

Konformiška asmenybė yra abejojanti savo verte, bijo nestabilios padėties, ieško paramos grupėje, nekritiškai priimdama jos nuomonę ir beatodairiškai sekdama jos principais. Ji patiria pavojaus būseną, kai tenka imtis kūrybinių sprendimų, kurie kelia grėsmę jos būties stabilumui.

Apskritai konformiškai asmenybei yra būdinga baimė kaip charakterio bruožas: nepasitikėjimas savimi, savo nuomone, neryžtingumas, nestabilumo baimė. Nekomformiškoms asmenybėms būdinga nebijoti konfliktų su kitais, polinkis rizikuoti, ryžtinumas ir pasitikėjimas savimi, ištikimybė sau. Eksperimentų pagrindu buvo neabejotinai nustatyta, kad kūrybingiems žmonėms būdingas nekonformiškumas, o nekūrybingiems – komformiškumas.

Įdomu, kad XIXa. Lombozno bandė atrasti ryšį tarp vaizduotės produktyvumo ir žmogaus psichinių susirgimų. Jis rėmėsi tuo, jog daug žymiausių ir genialiausių žmonių sirgo psichinėmis ligomis. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad tie žmonės paprastai susirgdavo vienokia ar kitokia psichine liga jau po to, kai pasiekė reikšmingiausius rezultatus savo kūryboje.

Taip pat buvo bandyta nustatyti, ar turi ryšį individo intelekto lygis, o tiksliau taip vadinamas intelekto koeficientas IQ, ir kūrybiškumas. Iš pirmo žvilgsnio, kaip bebūtų keista, ryšio tarp intelekto lygio ir kūrybiškumo rodiklių nerasta. Nors labiau išvystytos vaizduotės vaikų intelekto koeficientas būdavo didesnis, bet tai negarantavo jų kūrybinių sugebėjimų, todėl kūrybingoms asmenybėms išaiškinti IQ testai netinka.

Akivaizdu, kad kokybiniai ir kiekybiniai intelekto procesai turi įtaką kūrybai. Paplito du požiūriai:

1. Intelektualesni individai nebūtinai yra ir kūrybiškesni. Intelekto procesai turi didelę įtaką kūrybai, bet patys vieni be kitų asmenybės bruožų ir gabumų negarantuoja kūrybiškumo.

2. IQ testai metodologiškai netinka kūrybingoms asmenybėms išaiškinti.

IQ testai gali išaiškinti tik atskirus protinės veiklos aspektus, be to, būtent tuos, kuriuose silpniausiai pasireiškia kūrybinis aktyvumas: testų atsakymai, kurie suprantami kaip „teisingi”, turi tenkinti iš anksto nustatytus kriterijus, kai, tuo tarpu, vaizduotės esmė yra ne tik atrasti naujus originalius atsakymus bei sprendimus, bet ir pačiai atrasti ir nustatyti naujus kriterijus.

Rozetas gan smarkiai kritikuoja platų intelekto testų taikymą, nes jie skatina intelekto prisitaikymą prie tų testų standartų, o tai yra konformizmą.

Galima skirti individualius vaizduotės skirtumus jos turinio atžvilgiu, tai yra dominuojančiomis atmintyje ir vaizduotėje vaizdinių rūšimis:

regėjimo, girdėjimo, žodiniai, uosliniai, lytėjimo ir kt. Dažniausiai dominuoja regėjimo ir girdėjimo vaizdiniai. Vaizduotės turinio skirtumai priklauso nuo

□ asmenybės patirties skirtumų (daugiau atitinkamos rūšies vaizdinių atmintyje – daugiau medžiagos vaizduotėje),

□ kūrybinės veiklos pobūdžio (skirtingais vaizdiniais operuoja menininkas, mokslininkas, technikas),

□ profesijos ypatumų (pedagogo, inžinieriaus ir kt. vaizduotė).

Vaizduotė gali skirtis savo produktų tikroviškumo lygiu:

□ artimi realybei (realistiniai meno kūriniai, techninė, gamybinė kūryba),

□ nutolę nuo realybės – fantastiški (stebuklinės pasakos, fantastinis kinas, mokslinė fantastika, mitologija),

□ nerealūs – atitrūkę nuo tikrovės (nerealizuojamos svajonės, tikrovės ir fantazijos painiojimas).

Vaizduotės tikroviškumas pasireiškia idealų bei praktinių pastangų jiems pasiekti, vaizdinių bei kritiško mąstymo jiems sutvarkyti į darnias ir estetiškai vertingas sistemas ryšiais.

Išvados

Vaizduotė arba fantazija nuėjo gan ilgą kelią savo tyrinėjimų istorijoje, kol XXa. 5-ajame dešimtmetyje išsikovojo lygias teises tarp kitų psichinių procesų. Dabar netgi yra atskira psichologijos mokslo šaka –

fantazijos psichologija.

Fantazija yra psichinis procesas, kurio metu įvairiais būdais,-

agliutinacijos, hiperbolizavimo, akcentavimo, schematizavimo, įterpimo, tipizavimo,- pertvarkomi vaizdiniai ir kuriama nauja. Fantazija pažintinių procesų sistemoje reiškiasi kartu su mąstymu, jos proceso metu dalyvauja atmintis, ypač atsiminimo mechanizmai. Vaizduotė veikia asociacijos ir disociacijos mechanizmų pagalba: turima vaizdinė patirtis skaidoma (analizuojama), o po to jungiama (sintetinama). Vaizduotės proceso metu kuriami nauji, originalūs vaizdiniai, kurie vėliau gali būti realizuoti tikrovėje – būti kuriami. Kūryba yra vaizduotės produktyvumo išraiška.

Kūrybos ir fantazijos procesai yra tapatinami. Fiziologiniai fantazijos mechanizmai yra dar mažai žinomi, nes jos metu dalyvauja ir pasąmonė.

Vaizduotės procesas yra smegenų funkcija, jis naudojasi atminties įsiminimo ir atsiminimo mechanizmais, jam svarbūs ir smegenų žievės ir požievio centrai. Yra abipusis ryšys tarp vaizduotės ir nervinių bei organinių organizmo procesų. Vaizduotė gali būti, aktyvioji ir payvioji, sąmoninga ir nesąmoninga,. Kuriamoji ir atkuriamoji.

Fantazijos procesą motyvuoti gali emocijos ir valia. Skiriami išoriniai ir vidiniai vaizduotės motyvai. Išoriniai susiję susiję su materialinės ir fizinės naudos siekimu, o vidiniai su kūrybos proceso ir estetiniu pasitenkinimu. Pagal vaizduotės motyvų koncepciją, fantaziją aktyvina asmens saviaktrualizacijos poreikis ir nepasitenkinimas aktualia būsena.

Individualūs vaizduotės skirtumai rodo, kad kūrybingesni žmonės psižymi nekomformiškumu, jų veikla daro pagrindinę įtaką žmonijos vystymesi. Tačiau turtinga vaizduotė (taip pat ir aukštas intelektas) savaime dar nereiškia, kad tas asmuo bus kūrybingas. Kad galėtų pasireikšti turtinga fantazija reikia ir sėkmingų tam charakterio savybių sutapimo. Individualūs vaizduotės vaizdinių skirtumai priklauso nuo individo patirties skirtumų bei kūrybinės, profesinės veiklos pobūdžio.

Užimdama reikšmingą padėtį visoje asmenybės struktūroje, vaizduotė ypač susijusi su asmenybės gabumų, charakterio, emocijų, valios, aspiracijų ypatybėmis. Ji kiekvienoje asmenybėje pasireiškia vis kitaip ir yra jos svarbiausias kūrybinio aktyvumo, originalumo ir saviraiškos, saviaktualizacijos komponentas.

Literatūra

1. A. Jacikevičius, A. Gučas, E. Rimkutė ir kt. „Bendroji psichologija”, Vilnius: Mokslas, 1986.

2. Р. Г. Натадзе „Воображение как фактор поведения”, Тбилиси:

Мецниереба, 1972.

3. Ingrida Gunkaitė „Vaizduotės panaudojimas”, „Psichologija tau” 1995

Nr.3.

4. И. М. Розет „Психология фантазии”, Минск:, 1997.

5. A. Jacikevičius „Siela, mokslas, gyvensena”, Vilnius: Žodynas,

1994.