Turinys
ĮVADAS 2
1. Kas yra vaizduotė? 3
2. Kodėl buvo susidomėta kūryba ir fantazija? 4
3. Fantazijos procesas 5
3.1 Vaizduotė kitų psichinių procesų sistemoje 5
3.2 Vaizduotės rūšys 5
3.3 Ar galima pertvarkyti vaizdinius pačioje vaizduotėje? 6
3.4 Vaizduotė ir organiniai procesai 7
3.5 Tamsioji smegenų pusė – sapnai 8
4. Fantazijos motyvai 9
5. Individualūs fantazijos skirtumai 11
6. Išvados 15
LITERATŪRA 17
ĮVADAS
Žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Jis atsiranda, yra ir išnyksta. Kūrybažmogus palieka apie save žinią pasauliui. Tai vienintelis patikimas būdaspalikti žinią pasauliui apie save. Atmintis, neparemta kūryba, greitaiišnyksta. Tiesa kitas būdas yra priešingas kūrybai – naikinimas. Tačiau jispriklauso nuo kūrybos, nes naikinti galima tik tai, kas sukurta: naikinimasbus svarbus tiek, kiek svarbus yra jo objektas – kūryba. Kurti galima save ir kita, daiktus, sąvokas, santykius, įvaizdį,šukuoseną, požiūrį, knygą, žodį. Kuriama gali būti tik nauja, kitaip tainebus kūryba. Kurti nauja vadinasi padaryti yra tai, kas tuo metu nėra.Tačiau galima būsena ir tarp būsenų yra bei nėra – tai būti fantazijojearba vaizduotėje. Kaip tik objekto būseną fantazijoje mes paprastai irsuprantame kaip jo nebuvimą, nes kai iš tikrųjų objekto nėra niekaip nagalijo identifikuoti. Taigi vaizduotė arba fantazija yra tas tai,– taspsichinis procesas-, per ką ateina į pasaulį visa, kas žmogaus kuriama.Žmogus su skurdžia fantazija primityviai ir labai skurdžiai gali išreikšti,aktualizuoti save gyvenime. O tai jokiu būdu netenkina asmenybės. Išidealistinių pozicijų kalbant, per fantaziją žmogus žmogus yra Žmogus, nesjos pagalba vykdo tik jam suteiktą Dieviškąją galią – kurti. Šiais filosofiniais apmąstymais turėjau tikslą sudominti fantazijosproblematika, parodyti, kodėl ji galėtų rūpėti ir kodėl ji gali būti įdomikiekvienam, kuris siekia save suprasti ir išreikšti gyvenime. Tiesa
referato apimtis neleidžia įsigilinti ir išsamiau paanalizuoti fantazijosproblematiką, kadangi vien apie tokią jos dalelę, kaip sapnai, galimaparašyti referatą tokios pat apimties kaip šis, ir tai nebus pilstymas ištuščio į kiaura. Šis referatas suteikia vaizduotės pradžiamokslį. Jisturėtų būti tarsi įvadas į fantazijos psichologiją. Čia rasite fantazijospsichologijoje naudojamus terminus, pačios fantazijos apibrėžimą, trumpaivaizduotės procesą, jo fiziologiją, susipažinsite su fantazijos motyvais.Kas yra vaizduotė?
Lietuvišką vaizduotės terminą atitinka tarptautinis – fantazija (rus.воображение, angl. imagenation, imagery). Jos bus vartojamos kaip vienakitai tolygios. Vaizduotė turi specifinį santykį su kūryba, kadangifantazijos psichologijos problematika istoriškai pirmiausia buvonagrinėjama kaip kūrybinės veiklos psichologija, o , kaip vėliau buspaaiškinta, tarp kūrybos ir fantazijos procesų galima dėti lygybės ženklą.Todėl čia kūrybinė veikla ir fantazijos veikla bus suprantama kaipsinonimai. Įvairi psichologinė literatūra pateikia įvairius vaizduotėsapibrėžimus, kurie skiriasi tuo, jog atskleidžia vaizduotę skirtingaisaspektais (funkciniu, jos ryšiu su kūryba ir kt.). Tačiau daugumaapibrėžimų pažymi vaizdinės medžiagos pertvarkymą ir naujų vaizdiniųsudarymą. Štai keli:
Vaizduotė – naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimąvaizdinę patirtį.
Vaizduotė – psichinis procesas, kurio metu sudaromi nauji vaizdiniai,pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.
Vaizduotė – psichinis procesas, kurio metu kuriama nauja.
Tokia tvarka apibrėžimai pateikti neatsitiktinai. Jie atspindi požiūrioį vaizduotę raidą. Pirmasis apibrėžimas, skirtigai nei po jo sekantys,nemini, kad fantazija apskritai yra psichinis procesas. Iš tikrųjųpradžioje buvo sėkmingai išvengiama vaizduotės arba fantazijos termino, osu jos problematika susiję faktai ir reiškiniai buvo nagrinėjami kaipkūrybinės veiklos tyrinėjimai, vartojant tokias sąvokas, kaip “kūrybinismąstymas”, bei bandomi priskirti kitiems, labiau ištyrinėtiems (mąstymas,
atmintis) psichiniams procesams. Antrasis ir trečiasis apibrėžimai jaupažymi, kad vaizduotė yra atskiras savarankiškas psichinis procesas: jisnėra kokių nors kitų psichinių procesų suma. Abu pirmieji apibrėžimainurodo būdą, kuriuo kuriama nauja – pertvarkant atmintyje esančią vaizdinępatirtį. Taigi vaizduotė naudojasi atminties proceso rezultatais. Apskritaibuvo manoma, kad vaizduotė iš esmės nesukuria nieko nauja, o visi “naujų”vaizdinių elementai yra paimti iš juslinių duomenų pagalba sukurtųvaizdinių, laikomų atmintyje, tik įvairiai pertvarkytų. Trečiasisapibrėžimas yra universaliausias, nes įtraukia ne tik išorinę, juslinęasmenybės patirtį, bet ir vidinę patirtį bei pasąmonės įtaką. Taigi esminisvaizduotės proceso bruožas yra naujo kūrimas, todėl jį galima sutapatintisu kūryba.Kodėl buvo susidomėta kūryba ir fantazija?
Šiuo klausimu, Rozetas išskiria dvi pagrindines priežastis:
1.Kūrybos ir fantazijos ypatingos reikšmės visuomeniniame gyvenimesuvokimas. Buvo akivaizdu, kad kūrybiškumas turi didžiulę reikšmę ypačdidelių socialinių permainų metu (aut.past.: I ir II Pasauliniai karai!),padeda nugalėti sunkumus, nustatyti naujus netikėtus tikslus, užtikrintididesnę pasirinkimo laisvę ir, tuo pačiu, didesnę veiksmų laisvę.Kūrybingesnė visuomenė yra pranašesnė. Kūrybiškumas daro mokymosi procesąlengvesnį, ekonomiškesnį ir efektyvesnį. Kūrybinė veikla yra protinėssveikatos ir vidinio pasitenkinimo šaltinis, ji yra aktyvus veiksnys,valdantis tiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus impulsus. Manoma, kadvaizduotės skurdumas ilgainiui gali sukelti nervinius ir psichiniussutrikimus, vidinės tuštumos, nuobodulio ar net gyvenimo beprasmiškumobūsenas. Be to, vaizduotės pagalba sėkmingai galima pagelbėti ligoniuiišgyti ar reabilituotis. Vienas iš psichoterapijos metodų yra paremtasbūtent tam tikrų vaizdinių sukėlimu paciento vaizduotėje. Pagaliau kaikurie ekonomistai linkę vaizduotę ir kūrybingumą priskirti realiam
kapitalui.2.Pačios psichologijos kaip mokslo vystymosi logika. Vis labiau gilindamiesi į psichikos turinį, tyrinėtojai neišvengiamai turėjo aptikti savitą faktų rūšį, kurie negali būti priskirti ar suvesti į kitus psichikos reiškinius ir mechanizmus. Jeigu remiantis mechanistinėmis metodologijomis (ypač biheviorizmo), šiaip ne taip kūrybos faktus pavykdavo “pritempti” prie žinomų psichikos dėsningumų, tai dabartiniu metu tai netenkina nei psichologų, nei kibernetikų, kurie, konstruodami įrengimus, imituojančius kūrybinę veiklą, ypač jaučia poreikį neabejotiniems vaizduotės dėsningumams.
Fantazijos procesas
1 Vaizduotė kitų psichinių procesų sistemoje
Veikloje vaizduotė reiškiasi kartu su mąstymu bei atminties atsiminimoprocesu. Ji nekopijuoja tikrovės kaip jutimas ar suvokimas. Vaizduotėjemodeliuojami tie tikrovės elementai, apie kuriuos nėra pakankamospažintinės informacijos, todėl galima daryti sprendimus net neturint tiekžinių, kiek reikia užduočiai ar problemai išspręsti. Šia prasme į vaizduotęgalima žiūrėti, kaip į pasirengimą tolesnei informacijai gauti. Taivadinama anticipavimu. Jis labai svarbus prognozuojant įvykius. Ateitisprognozuojama ir mąstymo, ir vaizduotės pagalba.
3.2 Vaizduotės rūšys
Pagal sąmoningų pastangų dalyvavimą vaizduotės procese skiriama:
1.Pasyvioji vaizduotė. Tai nevalinga, atsitiktinė vaizdinių ar programų, sprendimų kūryba, be tikslo ją realizuoti tikrovėje. Reiškiasi suvokiant meno kūrinį, atpasakojant. Skiriamos tokios jos rūšys:
a)Nesąmoninga. Reiškiasi susilpnėjus ar sutrikus sąmonės veiklai. Jai priskiriama vaizdiniai, besiformuojantys prieš užmiegant ar tik nubudus (hipnogoniniai vaizdiniai), haliucinacijos, fobijų metu atsirandantys nesančių objektų vaizdiniai.
b)Sąmoninga. Kuria vaizdinius (svajones, svajas), nesusijusius su valia, kuri galėtų juos įgyvendinti.
2.Aktyvioji vaizduotė. Žmogus sąmoningai, valingai, su tikslu dalyvauja kūrybos procese.Ji skirstoma į:
a)Atkuriamoji. Nesuvoktų vaizdinių sudarymas pagal kokią nors informuojančią medžiagą: verbalinius aprašymus, objektų schemas, vaizdinius, klausos, uoslinius duomenis ir pan.
b)Kuriamoji. Savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas ir
realizavimas. “Tikroji kūryba”.3.3 Ar galima pertvarkyti vaizdinius pačioje vaizduotėje?
Taip, galima.Vaizdiniai pertvarkomi asociacijos (jungimas) irdisociacijos (skaidymas) mechanizmų pagalba. Jie išreiškia analitinės beisintetinės veiklos universalumą visiems pažinimo procesams. Asociacijos irdisociacijos esmė yra ta, kad turima vaizdinė patirtis skaidoma(analizuojama), o po to suskaidyti vaizdiniai gali būti tiek kiekybiškai,tiek kokybiškai kitaip sujungti (susintetinti). Vaizduotės vaizdiniaiskiriasi nuo atminties vaizdinių. Fantazijos vaizdiniai – tai tam tikrosprogramos, pagal kurias renkama informacija iš potencialios aplinkos.Kiekvieną kartą vaizdinys tarsi iš naujo persipiešiamas. Atmintiesvaizdiniai imituoja tikrovę ir jais bandoma maksimaliai priartėti prietikrovės, kai tuo tarpu vaizduotės proceso metu kuriami nauji, originalūsvaizdiniai, operuojama atitrūkusiais nuo tikrovės vaizdiniais. Vaizduotės vaizdinių asocijacijos (sintetinimo) būdai:
□ Agliutinacija – skirtingų objektų, jų dalių sujungimas į naujas visumas (sfinksas, kentauras, visureigis, tankas- amfibija);
□ Hiperbolizavimas – vaizduojamo objekto arba jo atskirų dalių padidinimas, sumažinimas, pagausinimas (devyngalvis slibinas, milžinai, nykštukai, idealizacija);
□ Akcentavimas – atskirų dalių pabrėžimas, išryškinimas (automobilių, lėktuvų ir kt. dizainas, šaržai, karikatūros);
□ Schematizavimas – objektų grupei būdingų bruožų išryškinimas, atmetant individualias ypatybes (ornamentai, kelio ženklai, senoviniai žmogaus piešiniai ant uolų);
□ Įterpimas – vaizdinių ar objekto ypatybių perkėlimas į kitą kontekstą, kuriame jie įgija kitą prasmę (alegorijos, metaforos, reaktyvinis automobilis, atominis ledlaužis);
□ Tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas, išryškinant grupei būdingas ypatybes per atskirus individus (Liudas Vasaris, Anykščių šilelis).
Paprastai visi išvardinti vaizdinių pertvarkymo būdai fantazijosproceso metu persipina. Tačiau šie būdai patys savaime neužtikrina sėkmingovaizduotės produktyvumo – kūrybos.
3.4 Vaizduotė ir organiniai procesai
Fiziologiniai vaizduotės mechanizmai mažai pažįstami. Vaizduotė yrasmegenų funkcija. Vaizduotė naudojasi atmintyje užfiksuotais patyrimais,todėl jos procese dalyvauja nerviniai įsiminimo ir atsiminimo mechanizmai.
Jie susiję su galvos smegenų žievėje vykstančiais nervinių ryšių susidarymoir nykimo procesais. Asociacijų mechanizmai ištirti, o disociacijųcentrinio valdymo procesai ir cheminių kitimų ribonukleino rūgštyseprocesai tik pradedami tyrinėti. Manoma, kad disociacijos turi parengiamąjąfazę, kuri vyksta už sąmonės ribų. Atskleisti vaizduotės ir nesąmoningųprocesų bei emocijų ryšiai leidžia manyti, kad fantazijos mechanizmamssvarbūs ne tik smegenų žievės, bet ir požievio centrai. Nustatytas ryšys suhipotiamo ir limbine sistemomis, kurias pažeidus žmogaus elgsenos nevaldobendra išankstinė programa: sutrinka viena pagrindinių vaizduotės funkcijų– veiklos numatymas. Vaizduotės vaizdiniai daro įtakos žmogaus nerviniams ir organiniamsprocesams. Eksperimentais nustatyta, kad žmogui pakanka vaizduotis dirbantkokį nors fizinį darbą ir jam tuoj pagreitėja pulsas, padidėja kraujospaudimas, pasikeičia kvėpavimo ritmas. Tyrinėjannt ideomotorinius aktus,pastebėta, kad vaizduojantis kokios nors galūnės judėjimą, raumenyseatsiranda tokie pat tik silpnesni impulsai, kaip ir atliekant tikrusjudesius. Ideomotoriniai impulsai pasirodė esą pakankamai intensyvūs, kadsukeltų mechaninių protezų judesius. Eksperimento faktas: tiriamasissugebėdavo 2oC pakelti vienos ir tiek pat sumažinti kitos rankostemperatūrą, jei įsivaizduodavo, kad pirmoji padėta ant karštos krosnies,kita – laiko ledo gabalą. Didele fantazijos vaizdinių įtaka organiniams ir nerviniams procesamspsichologas Arnoldas Lazarus grindžia savo metodus, kaip žmogui keisti savoasmenybę bei spręsti įvairias psichologines problemas vaizduotės pagalba.Jis pastebėjo, kad dauguma jo pacientų, kenčiančių baimę, nerimą,depresiją, pyktį, nepilnavertiškumą, sąmonė yra kupina neigiamų vaizdinių,o pasitikinčių savimi ir laimingų žmonių sąmonėje dominuoja teigiamivaizdiniai. Mūsų nesėkmių priežastis netgi gali būti mūsų pačių“užprogramuota”, nes veiklą buvome iš anksto pasmerkę nepasitikėjimo,pesimistiniais ateities vaizdiniais ir pan. Pagal Lazarus skirtingivaizdiniai iššaukia skirtingą elgesį, mintis, sprendimo būdus. Dažnaiįvairių psichologinių problemų priežastis yra neigiami vaizdiniai, ir jasgalima išspręsti teigiamų vaizdinių terapija. Taip pat ir organiniai bei nerviniai procesai gali sukelti vaizdinius:haliucinacijas sukelia aukšta kūno tewmperatūra, galvos smegenų sužeidimai,narkotinės medžiagos (alkoholis, opiumas, LSD, hašišas ir kt.). Tai liudija, kad tarp vaizduotės, kaip psichinio proceso, ir kūno, arbasomatinių, reiškinių yra abipusė priklausomybė.3.5 Tamsioji smegenų pusė – sapnai
Reikėtų atskirai paminėti sapnus kaip ypatingą vaizduotės vaizdiniųrūšį. Juos galima būtų priskirti prie nesąmoningos pasyvios vaizduotės. Taimažiausiai ištirti ir sunkiausiai tyrimui pasiduodantys vaizduotėsreiškiniai. Turinys. Tyrimais nustatyta, kad sapnų turinį dažniausiai sudaroregėjimo, po to, lietimo, kūno jutimo (levitacija), girdėjimo, o labai reti– uodimo ir skonio vaizdiniai. Aklagimiai neturi vizualinio turinio sapnų.Tai yra argumentas, kad sapnai susiję su patyrimu. Priežastys.
• Miegant veikiantys išoriniai ar vidiniai dirgikliai. Jie sukuria įvairius pojūčius, kurie performuojami į sapnus. Seksualūs sapnai paprastai kyla dėl vidinių lytinių organų dirginimo, ypač brendimo metu.
• Emocingi praeities arba būsiantys ateityje išgyvenimai. Būsimi egzaminai, šiandien matyta avarija.
• Sąmoningai nesuvokti jusliniai praeities duomenys. Jūs galite sąmoningai neužfiksuoti kokio nors objekto, tačiau regėjimo ar kitos juslės visą laiką veikiamos išorinio pasaulio ir daug informacijos aplenkia sąmonę. Vėliau jis gali iškilti sapnuose.
• Froidas teigia, kad sapnų priežastis yra užslopinti ir išstumti į pasąmonę troškimai bei norai.
Nors dažnai sapnų turinys susijęs su patyrimu, bet sapnų vaizdiniuosepastebima netvarkinga to patyrimo disociacija į atskirus elementus irasociacija į neįprastus ir beprasmiškus junginius. Šių procesų alogiškumopriežastis pagal Pavlovą – netolygus smegenų centrų slopinimas. Taip
vadinamų pranašingųjų sapnų moksliniais tyrimais nerasta. Sapnų paskirtis nėra aiški. Nustatyta, kad kliudymas žmogui sapnuotisukelia nervinių sutrikimų. Keliamos hipotezės, kad sapnai siejasi susmegenų ląstelių restauracija ar “autoderinimu”.Fantazijos motyvai
Išskiriamos dvi požiūrių į fantazijos motyvus rūšys:
1) Ankstyvasis arba racionalistinis. Nenagrinėjami fantazijos motyvai ir netgi atvirkščiai – pati vaizduotė buvo nagrinėjama kaip motyvas, kitų psichikos reiškinių – jausmų, emocijų, įkvėpimų, veiksmų ir elgesio – pirminė priežastis. Šis požiūris pasireiškė ankstyvuosiuose darbuose apie fantaziją, jo laikėsi racionalistai ir jų pasekėjai.
2) Vėlesnysis. Vaizduotė imama nagrinėti kaip atskiras psichinis reiškinys, tiriami jos motyvai.
Vėlesnysis požiūris išskiria tokius esminius fantazijos motyvus:
1. Emocijos. Teigiamą poveikį kūrybiniai veiklai turi emocijos, teikiančios pasitenkinimą ir malonumą (nuostaba, užuojauta, noras padėti ir t.t.), neigiamą – neigiamos emocijos (baimė, nusivylimas, sutrikimas ir t.t). Emocijoms kaip vaizduotės motyvui didelį dėmesį skyrė empirizmas.
2. Valia. Jos pagalba galima kontroliuoti fantaziją. Valia gali pakreipti vaizduotę viena ar kita linkme, tačiau visiškai kontroliuoti negali. Šį vaizduotės motyvą ypač pažymi voliuntarizmas. Voliuntaristai išskiria dvi skirtingas vaizduotės rūšis – pasyviąją ir aktyviąją. Pasyvioji vaizduotė kyla iš atminties, o aktyvioji – tai kūrybinė fantazija, kuri esanti valios išraiška. Pasyviosios vaizduotės vaidmenį kūrybos procesui akcentavo siurrealistai, kurių manymu tam užtenka “psichinio automatizmo”.
Kračfildas bandė susisteminti visus motyvus ir suskirstė juos į dvistambias grupes:
1. Išoriniai motyvai. Tai motyvai paremti materialinės, fizinės naudos siekimu: aplinkybių spaudimas (probleminės situacijos, būtinos atlikti užduotys ir t.t.), konkurencija.
3. Vidiniai motyvai. Pasitenkinimas iš kūrybos proceso ir estetinis pasitenkinimas:
❑ homeostazės principas, išskyrė geštaltpsichologai, žmogus nuolat stengiasi pagal išgales kuo mažiau eikvoti savo proto galimybes;
❑ nuolatinės kaitos ir naujumo poreikis – priešingas homeostazės pricipui, vidiniai asmenybės mechanizmai nuolat siekia sutrikdyti pusiausvyrą ir palaikyti įtampą sistemoje. Tai progreso, naujų įspūdžių, nepaprastų įsivaizduojamų būtybių (anksčiau dievų, angelų, o dabar ateivių, nežemiškų civilizacijų) poreikis.
❑ nepatenkinti norai, troškimai – jie sukelia psichikos įtampą ir iššaukia prisiminimus, susijusius su ankstyvos vaikystės potyriais. Šį motyvą pažymi psichoanalizė. Bet kokios kūrybinės veiklos – dailininko, poeto ir kt. – pagal Froidą priežastis yra siekis išspręsti kokią nors asmeninę problemą, nugalėti vidinį konfliktą ir taip sumažinti vidinę įtampą psichikoje.
❑ siekis išsivaduoti iš bet kokių priklausomybių, o taip pat ir praeities – tai siekis išsivaduoti iš infantilinių (vaikystės) kompleksų, tai yra, vaizduotė yra išraiška ne grįžimo prie pirminių išgyvenimų , užslėptų, išstumtų nepatenkintų troškimų ir norų, kaip manė Froidas, bet aktyvaus judėjimo į priekį, progreso.
Rozeto manymu, visos išvardintos fantazijos ir kūrybinės veiklos motyvųidėjos gali būti apibendrintos į vaizduotės motyvų koncepciją, turinčią dvipuses:
A. Saviraiška (arba saviaktualizacija). Ši koncepcijos pusė teigia, kad asmuo bet kokioje kūrybinėje veikloje stengiasi išreikšti, įtvirtinti, patvirtinti – kitaip tariant aktualizuoti – save, savajį “Aš”, o dar tiksliau – aktualizuotis. Štai ką sako Pablo Pikasas apie kūrybinę veiklą : “Kai išradome kubizmą, mes visiškai nesirengėme išrasti kubizmo, o paprasčiausiai stengėmės išreikšti tai, kas buvo mumyse.”
B. Nepasitenkinimas. Antroji koncepcijos pusė teigia, jog nenuginčijamas fantazijos motyvas yra nepasitenkinimas kokia nors aktualios tikrovės dalimi. Šis nepasitenkinimas gali atsirasti ir dėl žmogaus, kaip asmens, nuolat pasireiškiančio aiškumo, paprastumo, tvarkos ir išbaigtumo siekio ir išorinio, ir vidinio pasaulio atžvilgiu.
Apžvelgiant šias dvi vieningos fantazijos koncepcijos puses tikriausiai
turėtų būti aišku, kodėl jas pavadinau pusėmis, o ne dalimis. Taip padariausąmoningai norėdamas pabrėžti koncepcijos vientisumą. Dvi jos pusėsnesuskaido visumos, bet išplaukia viena iš kitos tokiu būdu:nepasitenkinimas stipriai motyvuoja saviraišką ir saviaktualizaciją, kaituo tarpu saviraiškos ir saviaktualizcijos trūkumas sukelianepasitenkinimą. Pagaliau kai kurie autoriai mini ir taip vadinamą “nukrypimų nuorealybės” arba opozicijos principą. Jo esmė yra siekimas kurti objektus(daiktus, vaizdus, idėjas) nepanašius į aktualiai šiuo metu esančius. Diugayra pastebėjęs, kad dažnai kai kurie žmonės savo pasirinkimą ir prioritetusnustato kaip veikimą prieštaraujant egzistuojantiems dalykams ir visuotinaipriimtiems standartams. Kartu su pozicijos principu (kurti pagal analogiją)šie abu dėsningumai sudaro visumą pagrindinių spontaniškai žmogiškąintelektą veikiančių motyvų.Individualūs fantazijos skirtumai
Vaizduotės produktyvumas pasireiškia kūrybiniais sugebėjimais betkokioje asmenybės veikloje. Turtingesnės vaizduotės žmonių kūryba yraoriginalesnė, jie pasižymi didesne tolerancija, labiau mėgsta ir patyskuria sąmojingus posakius, sugeba save įsivaizduoti kito žmogaus padėtyje,geriau supranta kitų asmenų vidinį pasaulį, jų vaizduotėje gimsta daugiausvajonių, o kartu daugiau jausmų ir valios joms įgyvendinti, kūrybingiau irefektyviau sprendžia iškilusias problemas. Vaizduotės produktyvumas ypačryškus žymių meno ir literatūros veikėjų (mokslinės fantastikos kūrėjų,dailininkų, muzikų, dizainerių ir kt.) veikloje. Kūrybingi žmonės dažniaurenkasi įvairias specifines, originalesnes profesijas, dažnai šalia darturi ir kokį nors hobį. Vaizduotės produktyvumo priešybė yra jos skurdumas. Jis pasireiškiaprozaiškumu, jumoro jausmo stoka, ribotais interesais, nuolatiniu sekimustandartais, tolerancijos kitam stoka. Tačiau mažiau produktyviosvaizduotės žmonės gali gerai dirbti tose srityse, kur reikia mažiau kūrybos
ir bendravimo su kitais žmonėmis. Psichologijoje nuo seno sprendžiamas klausimas, kaip individualūsasmenybės bruožai veikia fantazijos proceso rezultatus. Kai kuriepsichologai bandė spręsti apie asmenybės originalumą ir kūrybingumą pagaljo charakterio savybes, ir taip bandė atskirti kūrybingas ir nekūrybingasasmenybes. Tačiau žmonių skirstymas į kūrybingas ir nekūrybingas asmenybesyra labai problematiškas, nes ta pati asmenybė vienoje veikloje gali būtivisiškai nekūrybinga (pvz.: technikoje, matematikoje), o jos kūrybiškumasgali išsiskleisti visiškai kitur (dailė, literatūra, sportas, bendravimassu vaikais). Teiloras pažymi, kad tam tikra prasme kūrybinę veiklą vykdovisų amžiaus grupių žmonės visose žmogiškos veiklos srityse. Todėlklausimas turėtų būti ne kokie asmenybės bruožai būdingi kūrybingaiasmenybei, bet kurie bruožai palankiai veikia vaizduotės procesoproduktyvumą, o kurie – nepalankiai. Šiuo tikslu daug ir įvairių autorių (Jakovlevas, Osvaldas, Fromas,Kračfildas ir kt.) atliko tyrimus ir, jais remdamiesi, pažymi tokiaskūrybingai asmenybei būdingas savybes: nemotyvuoti veiksmai ir elgesys,padidėjęs emocionalumas, sugebėjimas stebėtis pripažintais ir akivaizdžiaisiš pirmo žvilgsnio faktais, padidinta koncentracija, vaikiškas naivumaspaprastuose dalykuose, polinkis jumorui, nebijojimas konfliktuoti irįrodinėti savo tiesą, diskutuoti, drąsa pasipriešinti ar nepaisytioficialiai priimtai ar daugumos nuomonei, kritiškumas, objektyvumas,“atviras” mąstymas, gebėjimas susikaupti, lankstumas, užsispyrimas irryžtingumas, stichiškumas, atvirumas naujovėms, stereotipų nepaisymas.Gilfordas pirmasis pabandė išsiaiškinti nustatytų “kūrybingai asmenybei”būdingų bruožų suderinamumą. Jis sudarė testus, kurių pagalba buvotikrinama koreliacija tarp konkrečių individų pasirinkto asmenybės bruožoir sėkmingos jų kūrybinės veiklos. Tačiau praktiškai šie testainepasiteisino. Taigi nei kažkokie konkretūs asmenybės bruožai, nei jųderiniai neužtikrina asmenybės kūrybingumo ir vaizduotės produktyvumo irapie tiesioginį ryšį tarp jų negalima kalbėti. Todėl galima tik skirtiindividus su aukštais ir su žemais kūrybingumo rodikliais ir šnekėti tikapie tendencijas. Individams su aukštais kūrybingumo rodikliais būdinga:□ Žingeidumas: sprendžiant ar svarstant uždavinius bei problemas užduoti daugiau klausimų bei jiems kyla daugiau artimų ar tolimų asociacijų.
□ Žaismingas elgesys: mėgautis elementais bei sąvokomis, laisvai “žaisti” idėjomis, spalvomis, formomis, santykiais.
□ Siekti sudėtingumo: polinkis į sudėtingus ir asimetriškus vaizdus, kurie nepaklūsta paprastiems ir akivaizdiems dėsniams.
□ Intelektualinė nepriklausomybė – sąmoningos veiklos nepriklausomybė ir savarankiškumas: nepasidavimas socialiniam spaudimui, siekimas autonomiškumo.
Individai su žemais kūrybingumo rodikliais:
□ Problemų sprendimų įvairovės skurdumas ir neoriginalumas: naudoja pirmą pasitaikiusį sprendimą.
□ Intelektualinė ptiklausomybė: neturi savo nuomonės, stengiasi neišsiskirti, būdingas stipriai išreikštas siekis išorinio pripažinimo ir įvertinimo, neatsparūs socialiniam spaudimui, ištikimybė grupei, aiškumo ir saugumo poreikis.
Apibūdinant žmones vartojamos komformiškumo ir nekomformiškumo sąvokos.Toks skirstymas atsirado pastebėjus, kad veikiami daugumos dalis individųsutinka su jos nuomone, netgi jei ta nuomonė ir aiškiai prieštarauja jųnuomonei, suvokimui. Konformiška asmenybė yra abejojanti savo verte, bijonestabilios padėties, ieško paramos grupėje, nekritiškai priimdama josnuomonę ir beatodairiškai sekdama jos principais. Ji patiria pavojausbūseną, kai tenka imtis kūrybinių sprendimų, kurie kelia grėsmę jos būtiesstabilumui. Apskritai konformiškai asmenybei yra būdinga baimė kaipcharakterio bruožas: nepasitikėjimas savimi, savo nuomone, neryžtingumas,nestabilumo baimė. Nekomformiškoms asmenybėms būdinga nebijoti konfliktų sukitais, polinkis rizikuoti, ryžtinumas ir pasitikėjimas savimi, ištikimybėsau. Eksperimentų pagrindu buvo neabejotinai nustatyta, kad kūrybingiems
žmonėms būdingas nekonformiškumas, o nekūrybingiems – komformiškumas. Įdomu, kad XIXa. Lombozno bandė atrasti ryšį tarp vaizduotėsproduktyvumo ir žmogaus psichinių susirgimų. Jis rėmėsi tuo, jog daugžymiausių ir genialiausių žmonių sirgo psichinėmis ligomis. Tačiau vėlesnityrimai parodė, kad tie žmonės paprastai susirgdavo vienokia ar kitokiapsichine liga jau po to, kai pasiekė reikšmingiausius rezultatus savokūryboje. Taip pat buvo bandyta nustatyti, ar turi ryšį individo intelekto lygis,o tiksliau taip vadinamas intelekto koeficientas IQ, ir kūrybiškumas. Išpirmo žvilgsnio, kaip bebūtų keista, ryšio tarp intelekto lygio irkūrybiškumo rodiklių nerasta. Nors labiau išvystytos vaizduotės vaikųintelekto koeficientas būdavo didesnis, bet tai negarantavo jų kūrybiniųsugebėjimų, todėl kūrybingoms asmenybėms išaiškinti IQ testai netinka.Akivaizdu, kad kokybiniai ir kiekybiniai intelekto procesai turi įtakąkūrybai. Paplito du požiūriai:1. Intelektualesni individai nebūtinai yra ir kūrybiškesni. Intelekto procesai turi didelę įtaką kūrybai, bet patys vieni be kitų asmenybės bruožų ir gabumų negarantuoja kūrybiškumo.
2. IQ testai metodologiškai netinka kūrybingoms asmenybėms išaiškinti. IQ testai gali išaiškinti tik atskirus protinės veiklos aspektus, be to, būtent tuos, kuriuose silpniausiai pasireiškia kūrybinis aktyvumas: testų atsakymai, kurie suprantami kaip “teisingi”, turi tenkinti iš anksto nustatytus kriterijus, kai, tuo tarpu, vaizduotės esmė yra ne tik atrasti naujus originalius atsakymus bei sprendimus, bet ir pačiai atrasti ir nustatyti naujus kriterijus.
Rozetas gan smarkiai kritikuoja platų intelekto testų taikymą, nes jieskatina intelekto prisitaikymą prie tų testų standartų, o tai yrakonformizmą. Galima skirti individualius vaizduotės skirtumus jos turinio atžvilgiu,tai yra dominuojančiomis atmintyje ir vaizduotėje vaizdinių rūšimis:
regėjimo, girdėjimo, žodiniai, uosliniai, lytėjimo ir kt. Dažniausiaidominuoja regėjimo ir girdėjimo vaizdiniai. Vaizduotės turinio skirtumaipriklauso nuo□ asmenybės patirties skirtumų (daugiau atitinkamos rūšies vaizdinių atmintyje – daugiau medžiagos vaizduotėje),
□ kūrybinės veiklos pobūdžio (skirtingais vaizdiniais operuoja menininkas, mokslininkas, technikas),
□ profesijos ypatumų (pedagogo, inžinieriaus ir kt. vaizduotė).
Vaizduotė gali skirtis savo produktų tikroviškumo lygiu:
□ artimi realybei (realistiniai meno kūriniai, techninė, gamybinė kūryba),
□ nutolę nuo realybės – fantastiški (stebuklinės pasakos, fantastinis kinas, mokslinė fantastika, mitologija),
□ nerealūs – atitrūkę nuo tikrovės (nerealizuojamos svajonės, tikrovės ir fantazijos painiojimas).
Vaizduotės tikroviškumas pasireiškia idealų bei praktinių pastangųjiems pasiekti, vaizdinių bei kritiško mąstymo jiems sutvarkyti į darniasir estetiškai vertingas sistemas ryšiais.
IŠVADOS
Vaizduotė arba fantazija nuėjo gan ilgą kelią savo tyrinėjimųistorijoje, kol XXa. 5-ajame dešimtmetyje išsikovojo lygias teises tarpkitų psichinių procesų. Dabar netgi yra atskira psichologijos mokslo šaka –fantazijos psichologija. Fantazija yra psichinis procesas, kurio metu įvairiais būdais,-agliutinacijos, hiperbolizavimo, akcentavimo, schematizavimo, įterpimo,tipizavimo,- pertvarkomi vaizdiniai ir kuriama nauja. Fantazija pažintiniųprocesų sistemoje reiškiasi kartu su mąstymu, jos proceso metu dalyvaujaatmintis, ypač atsiminimo mechanizmai. Vaizduotė veikia asociacijos irdisociacijos mechanizmų pagalba: turima vaizdinė patirtis skaidoma(analizuojama), o po to jungiama (sintetinama). Vaizduotės proceso metukuriami nauji, originalūs vaizdiniai, kurie vėliau gali būti realizuotitikrovėje – būti kuriami. Kūryba yra vaizduotės produktyvumo išraiška.Kūrybos ir fantazijos procesai yra tapatinami. Fiziologiniai fantazijosmechanizmai yra dar mažai žinomi, nes jos metu dalyvauja ir pasąmonė.Vaizduotės procesas yra smegenų funkcija, jis naudojasi atminties įsiminimoir atsiminimo mechanizmais, jam svarbūs ir smegenų žievės ir požievio
centrai. Yra abipusis ryšys tarp vaizduotės ir nervinių bei organiniųorganizmo procesų. Vaizduotė gali būti, aktyvioji ir payvioji, sąmoninga irnesąmoninga,. Kuriamoji ir atkuriamoji. Fantazijos procesą motyvuoti gali emocijos ir valia. Skiriami išoriniaiir vidiniai vaizduotės motyvai. Išoriniai susiję susiję su materialinės irfizinės naudos siekimu, o vidiniai su kūrybos proceso ir estetiniupasitenkinimu. Pagal vaizduotės motyvų koncepciją, fantaziją aktyvinaasmens saviaktrualizacijos poreikis ir nepasitenkinimas aktualia būsena. Individualūs vaizduotės skirtumai rodo, kad kūrybingesni žmonės psižyminekomformiškumu, jų veikla daro pagrindinę įtaką žmonijos vystymesi. Tačiauturtinga vaizduotė (taip pat ir aukštas intelektas) savaime dar nereiškia,kad tas asmuo bus kūrybingas. Kad galėtų pasireikšti turtinga fantazijareikia ir sėkmingų tam charakterio savybių sutapimo. Individualūsvaizduotės vaizdinių skirtumai priklauso nuo individo patirties skirtumųbei kūrybinės, profesinės veiklos pobūdžio. Užimdama reikšmingą padėtį visoje asmenybės struktūroje, vaizduotė ypačsusijusi su asmenybės gabumų, charakterio, emocijų, valios, aspiracijųypatybėmis. Ji kiekvienoje asmenybėje pasireiškia vis kitaip ir yra jossvarbiausias kūrybinio aktyvumo, originalumo ir saviraiškos,saviaktualizacijos komponentas.LITERATŪRA
1. A. Jacikevičius, A. Gučas, E. Rimkutė ir kt. “Bendroji psichologija”, Vilnius: Mokslas, 1986. 2. Р. Г. Натадзе “Воображение как фактор поведения”, Тбилиси: Мецниереба, 1972. 3. Ingrida Gunkaitė “Vaizduotės panaudojimas”, “Psichologija tau” 1995 Nr.3. 4. И. М. Розет “Психология фантазии”, Минск:, 1997. 5. A. Jacikevičius “Siela, mokslas, gyvensena”, Vilnius: Žodynas, 1994.