Vaizduotė

Turinys

ĮVADAS

2

1. Kas yra vaizduotė?

3

2. Kodėl buvo susidomėta kūryba ir fantazija?

4

3. Fantazijos procesas

5

3.1 Vaizduotė kitų psichinių procesų sistemoje

5

3.2 Vaizduotės rūšys

5

3.3 Ar galima pertvarkyti vaizdinius pačioje vaizduotėje?

6

3.4 Vaizduotė ir organiniai procesai

7

3.5 Tamsioji smegenų pusė – sapnai

8

4. Fantazijos motyvai

9

5. Individualūs fantazijos skirtumai

11

6. Išvados

15

LITERATŪRA

17

ĮVADAS

Žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Jis atsiranda, yra ir išnyksta. Kūryba
žmogus palieka apie save žinią pasauliui. Tai vienintelis patikimas būdas
palikti žinią pasauliui apie save. Atmintis, neparemta kūryba, greitai
išnyksta. Tiesa kitas būdas yra priešingas kūrybai – naikinimas. Tačiau jis
priklauso nuo kūrybos, nes naikinti galima tik tai, kas sukurta: naikinimas
bus svarbus tiek, kiek svarbus yra jo obbjektas – kūryba.

Kurti galima save ir kita, daiktus, sąvokas, santykius, įvaizdį,
šukuoseną, požiūrį, knygą, žodį. Kuriama gali būti tik nauja, kitaip tai
nebus kūryba. Kurti nauja vadinasi padaryti yra tai, kas tuo metu nėra.
Tačiau galima būsena ir tarp būsenų yra bei nėra – tai būti fantazijoje
arba vaizduotėje. Kaip tik objekto būseną fantazijoje mes paprastai ir
suprantame kaip jo nebuvimą, nes kai iš tikrųjų objekto nėra niekaip nagali
jo identifikuoti. Taigi vaizduotė arba fantazija yra tas tai,– tas
psichinis procesas-, per ką ateina į pasaulį visa, kas žmogaus kuriama.
Žmogus suu skurdžia fantazija primityviai ir labai skurdžiai gali išreikšti,
aktualizuoti save gyvenime. O tai jokiu būdu netenkina asmenybės. Iš
idealistinių pozicijų kalbant, per fantaziją žmogus žmogus yra Žmogus, nes
jos pagalba vykdo tik jam suteiktą Dieviškąją galią – kurti.

Šiais filosofiniais apmąstymais turėjau tikslą sudominti f

fantazijos
problematika, parodyti, kodėl ji galėtų rūpėti ir kodėl ji gali būti įdomi
kiekvienam, kuris siekia save suprasti ir išreikšti gyvenime. Tiesa
referato apimtis neleidžia įsigilinti ir išsamiau paanalizuoti fantazijos
problematiką, kadangi vien apie tokią jos dalelę, kaip sapnai, galima
parašyti referatą tokios pat apimties kaip šis, ir tai nebus pilstymas iš
tuščio į kiaura. Šis referatas suteikia vaizduotės pradžiamokslį. Jis
turėtų būti tarsi įvadas į fantazijos psichologiją. Čia rasite fantazijos
psichologijoje naudojamus terminus, pačios fantazijos apibrėžimą, trumpai
vaizduotės procesą, jo fiziologiją, susipažinsite su fantazijos motyvais.

Kas yra vaizduotė?

Lietuvišką vaizduotės terminą atitinka tarptautinis – fantazija (rus.
воображение, angl. imagenation, imagery). Jos bus vartojamos kaip viena
kitai tolygios. Vaizduotė turi specifinį santykį su kūryba, kadangi
fantazijos psichologijos problematika istoriškai pirmiausia buvo
nagrinėjama kaip kūrybinės veiklos psichologija, o , kaip vėliau bus
paaiškinta, tarp kūrybos ir fantazijos procesų galima dėti lygybės ženklą.
Todėl ččia kūrybinė veikla ir fantazijos veikla bus suprantama kaip
sinonimai.

Įvairi psichologinė literatūra pateikia įvairius vaizduotės
apibrėžimus, kurie skiriasi tuo, jog atskleidžia vaizduotę skirtingais
aspektais (funkciniu, jos ryšiu su kūryba ir kt.). Tačiau dauguma
apibrėžimų pažymi vaizdinės medžiagos pertvarkymą ir naujų vaizdinių
sudarymą. Štai keli:

Vaizduotė – naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą
vaizdinę patirtį.

Vaizduotė – psichinis procesas, kurio metu sudaromi nauji vaizdiniai,
pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.

Vaizduotė – psichinis procesas, kurio metu kuriama nauja.

Tokia tvarka apibrėžimai pateikti neatsitiktinai. Jie atspindi požiūrio
į vaizduotę raidą. Pirmasis apibrėžimas, skirtigai nei po jo sekantys,
nemini, kad fantazija a

apskritai yra psichinis procesas. Iš tikrųjų
pradžioje buvo sėkmingai išvengiama vaizduotės arba fantazijos termino, o
su jos problematika susiję faktai ir reiškiniai buvo nagrinėjami kaip
kūrybinės veiklos tyrinėjimai, vartojant tokias sąvokas, kaip “kūrybinis
mąstymas”, bei bandomi priskirti kitiems, labiau ištyrinėtiems (mąstymas,
atmintis) psichiniams procesams. Antrasis ir trečiasis apibrėžimai jau
pažymi, kad vaizduotė yra atskiras savarankiškas psichinis procesas: jis
nėra kokių nors kitų psichinių procesų suma. Abu pirmieji apibrėžimai
nurodo būdą, kuriuo kuriama nauja – pertvarkant atmintyje esančią vaizdinę
patirtį. Taigi vaizduotė naudojasi atminties proceso rezultatais. Apskritai
buvo manoma, kad vaizduotė iš esmės nesukuria nieko nauja, o visi “naujų”
vaizdinių elementai yra paimti iš juslinių duomenų pagalba sukurtų
vaizdinių, laikomų atmintyje, tik įvairiai pertvarkytų. Trečiasis
apibrėžimas yra universaliausias, nes įtraukia ne tik išorinę, juslinę
asmenybės patirtį, bet ir vidinę patirtį bei pasąmonės įtaką. Taigi esminis
vaizduotės proceso bruožas yra naujo kūrimas, todėl jį galima sutapatinti
su kūryba.

Kodėl buvo susidomėta kūryba ir fantazija?

Šiuo klausimu, Rozetas išskiria dvi pagrindines priežastis:

1.Kūrybos ir fantazijos ypatingos reikšmės visuomeniniame gyvenime
suvokimas. Buvo akivaizdu, kad kūrybiškumas turi didžiulę reikšmę ypač
didelių socialinių permainų metu (aut.past.: I ir II Pasauliniai karai!),
padeda nugalėti sunkumus, nustatyti naujus netikėtus tikslus, užtikrinti
didesnę pasirinkimo laisvę ir, tuo pačiu, didesnę veiksmų laisvę.
Kūrybingesnė visuomenė yra pranašesnė. Kūrybiškumas daro mokymosi procesą
lengvesnį, ekonomiškesnį ir efektyvesnį. Kūrybinė veikla yra protinės
sveikatos ir vidinio pasitenkinimo šaltinis, ji yra aktyvus veiksnys,
valdantis t

tiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus impulsus. Manoma, kad
vaizduotės skurdumas ilgainiui gali sukelti nervinius ir psichinius
sutrikimus, vidinės tuštumos, nuobodulio ar net gyvenimo beprasmiškumo
būsenas. Be to, vaizduotės pagalba sėkmingai galima pagelbėti ligoniui
išgyti ar reabilituotis. Vienas iš psichoterapijos metodų yra paremtas
būtent tam tikrų vaizdinių sukėlimu paciento vaizduotėje. Pagaliau kai
kurie ekonomistai linkę vaizduotę ir kūrybingumą priskirti realiam
kapitalui.

2.Pačios psichologijos kaip mokslo vystymosi logika. Vis labiau

gilindamiesi į psichikos turinį, tyrinėtojai neišvengiamai turėjo aptikti

savitą faktų rūšį, kurie negali būti priskirti ar suvesti į kitus

psichikos reiškinius ir mechanizmus. Jeigu remiantis mechanistinėmis

metodologijomis (ypač biheviorizmo), šiaip ne taip kūrybos faktus

pavykdavo “pritempti” prie žinomų psichikos dėsningumų, tai dabartiniu

metu tai netenkina nei psichologų, nei kibernetikų, kurie, konstruodami

įrengimus, imituojančius kūrybinę veiklą, ypač jaučia poreikį

neabejotiniems vaizduotės dėsningumams.

Fantazijos procesas

1 Vaizduotė kitų psichinių procesų sistemoje

Veikloje vaizduotė reiškiasi kartu su mąstymu bei atminties atsiminimo
procesu. Ji nekopijuoja tikrovės kaip jutimas ar suvokimas. Vaizduotėje
modeliuojami tie tikrovės elementai, apie kuriuos nėra pakankamos
pažintinės informacijos, todėl galima daryti sprendimus net neturint tiek
žinių, kiek reikia užduočiai ar problemai išspręsti. Šia prasme į vaizduotę
galima žiūrėti, kaip į pasirengimą tolesnei informacijai gauti. Tai
vadinama anticipavimu. Jis labai svarbus prognozuojant įvykius. Ateitis
prognozuojama ir mąstymo, ir vaizduotės pagalba.

3.2 Vaizduotės rūšys

Pagal sąmoningų pastangų dalyvavimą vaizduotės procese skiriama:

1.Pasyvioji vaizduotė. Tai nevalinga, atsitiktinė vaizdinių ar

programų, sprendimų kūryba, be tikslo ją realizuoti tikrovėje.

Reiškiasi suvokiant meno kūrinį, atpasakojant. Skiriamos to

okios jos

rūšys:

a)Nesąmoninga. Reiškiasi susilpnėjus ar sutrikus sąmonės

veiklai. Jai priskiriama vaizdiniai, besiformuojantys prieš

užmiegant ar tik nubudus (hipnogoniniai vaizdiniai),

haliucinacijos, fobijų metu atsirandantys nesančių objektų

vaizdiniai.

b)Sąmoninga. Kuria vaizdinius (svajones, svajas),

nesusijusius su valia, kuri galėtų juos įgyvendinti.

2.Aktyvioji vaizduotė. Žmogus sąmoningai, valingai, su tikslu

dalyvauja kūrybos procese.Ji skirstoma į:

a)Atkuriamoji. Nesuvoktų vaizdinių sudarymas pagal kokią

nors informuojančią medžiagą: verbalinius aprašymus,

objektų schemas, vaizdinius, klausos, uoslinius duomenis ir

pan.

b)Kuriamoji. Savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas ir

realizavimas. “Tikroji kūryba”.

3.3 Ar galima pertvarkyti vaizdinius pačioje vaizduotėje?

Taip, galima.Vaizdiniai pertvarkomi asociacijos (jungimas) ir
disociacijos (skaidymas) mechanizmų pagalba. Jie išreiškia analitinės bei
sintetinės veiklos universalumą visiems pažinimo procesams. Asociacijos ir
disociacijos esmė yra ta, kad turima vaizdinė patirtis skaidoma
(analizuojama), o po to suskaidyti vaizdiniai gali būti tiek kiekybiškai,
tiek kokybiškai kitaip sujungti (susintetinti). Vaizduotės vaizdiniai
skiriasi nuo atminties vaizdinių. Fantazijos vaizdiniai – tai tam tikros
programos, pagal kurias renkama informacija iš potencialios aplinkos.
Kiekvieną kartą vaizdinys tarsi iš naujo persipiešiamas. Atminties
vaizdiniai imituoja tikrovę ir jais bandoma maksimaliai priartėti prie
tikrovės, kai tuo tarpu vaizduotės proceso metu kuriami nauji, originalūs
vaizdiniai, operuojama atitrūkusiais nuo tikrovės vaizdiniais.

Vaizduotės vaizdinių asocijacijos (sintetinimo) būdai:

□ Agliutinacija – skirtingų objektų, jų dalių sujungimas į

naujas visumas (sfinksas, kentauras, visureigis, tankas-

amfibija);

□ Hiperbolizavimas – vaizduojamo objekto arba jo atskirų

dalių padidinimas, sumažinimas, pagausinimas (devyngalvis

slibinas, milžinai, nykštukai, idealizacija);

□ Akcentavimas – atskirų dalių pabrėžimas, išryškinimas

(automobilių, lėktuvų ir kt. dizainas, šaržai, karikatūros);

□ Schematizavimas – objektų grupei būdingų bruožų

išryškinimas, atmetant individualias ypatybes (ornamentai,

kelio ženklai, senoviniai žmogaus piešiniai ant uolų);

□ Įterpimas – vaizdinių ar objekto ypatybių perkėlimas į kitą

kontekstą, kuriame jie įgija kitą prasmę (alegorijos,

metaforos, reaktyvinis automobilis, atominis ledlaužis);

□ Tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas,

išryškinant grupei būdingas ypatybes per atskirus individus

(Liudas Vasaris, Anykščių šilelis).

Paprastai visi išvardinti vaizdinių pertvarkymo būdai fantazijos
proceso metu persipina. Tačiau šie būdai patys savaime neužtikrina sėkmingo
vaizduotės produktyvumo – kūrybos.

3.4 Vaizduotė ir organiniai procesai

Fiziologiniai vaizduotės mechanizmai mažai pažįstami. Vaizduotė yra
smegenų funkcija. Vaizduotė naudojasi atmintyje užfiksuotais patyrimais,
todėl jos procese dalyvauja nerviniai įsiminimo ir atsiminimo mechanizmai.
Jie susiję su galvos smegenų žievėje vykstančiais nervinių ryšių susidarymo
ir nykimo procesais. Asociacijų mechanizmai ištirti, o disociacijų
centrinio valdymo procesai ir cheminių kitimų ribonukleino rūgštyse
procesai tik pradedami tyrinėti. Manoma, kad disociacijos turi parengiamąją
fazę, kuri vyksta už sąmonės ribų. Atskleisti vaizduotės ir nesąmoningų
procesų bei emocijų ryšiai leidžia manyti, kad fantazijos mechanizmams
svarbūs ne tik smegenų žievės, bet ir požievio centrai. Nustatytas ryšys su
hipotiamo ir limbine sistemomis, kurias pažeidus žmogaus elgsenos nevaldo
bendra išankstinė programa: sutrinka viena pagrindinių vaizduotės funkcijų
– veiklos numatymas.

Vaizduotės vaizdiniai daro įtakos žmogaus nerviniams ir organiniams
procesams. Eksperimentais nustatyta, kad žmogui pakanka vaizduotis dirbant
kokį nors fizinį darbą ir jam tuoj pagreitėja pulsas, padidėja kraujo
spaudimas, pasikeičia kvėpavimo ritmas. Tyrinėjannt ideomotorinius aktus,
pastebėta, kad vaizduojantis kokios nors galūnės judėjimą, raumenyse
atsiranda tokie pat tik silpnesni impulsai, kaip ir atliekant tikrus
judesius. Ideomotoriniai impulsai pasirodė esą pakankamai intensyvūs, kad
sukeltų mechaninių protezų judesius. Eksperimento faktas: tiriamasis
sugebėdavo 2oC pakelti vienos ir tiek pat sumažinti kitos rankos
temperatūrą, jei įsivaizduodavo, kad pirmoji padėta ant karštos krosnies,
kita – laiko ledo gabalą.

Didele fantazijos vaizdinių įtaka organiniams ir nerviniams procesams
psichologas Arnoldas Lazarus grindžia savo metodus, kaip žmogui keisti savo
asmenybę bei spręsti įvairias psichologines problemas vaizduotės pagalba.
Jis pastebėjo, kad dauguma jo pacientų, kenčiančių baimę, nerimą,
depresiją, pyktį, nepilnavertiškumą, sąmonė yra kupina neigiamų vaizdinių,
o pasitikinčių savimi ir laimingų žmonių sąmonėje dominuoja teigiami
vaizdiniai. Mūsų nesėkmių priežastis netgi gali būti mūsų pačių
“užprogramuota”, nes veiklą buvome iš anksto pasmerkę nepasitikėjimo,
pesimistiniais ateities vaizdiniais ir pan. Pagal Lazarus skirtingi
vaizdiniai iššaukia skirtingą elgesį, mintis, sprendimo būdus. Dažnai
įvairių psichologinių problemų priežastis yra neigiami vaizdiniai, ir jas
galima išspręsti teigiamų vaizdinių terapija.

Taip pat ir organiniai bei nerviniai procesai gali sukelti vaizdinius:
haliucinacijas sukelia aukšta kūno tewmperatūra, galvos smegenų sužeidimai,
narkotinės medžiagos (alkoholis, opiumas, LSD, hašišas ir kt.).

Tai liudija, kad tarp vaizduotės, kaip psichinio proceso, ir kūno, arba
somatinių, reiškinių yra abipusė priklausomybė.

3.5 Tamsioji smegenų pusė – sapnai

Reikėtų atskirai paminėti sapnus kaip ypatingą vaizduotės vaizdinių
rūšį. Juos galima būtų priskirti prie nesąmoningos pasyvios vaizduotės. Tai
mažiausiai ištirti ir sunkiausiai tyrimui pasiduodantys vaizduotės
reiškiniai.

Turinys. Tyrimais nustatyta, kad sapnų turinį dažniausiai sudaro
regėjimo, po to, lietimo, kūno jutimo (levitacija), girdėjimo, o labai reti
– uodimo ir skonio vaizdiniai. Aklagimiai neturi vizualinio turinio sapnų.
Tai yra argumentas, kad sapnai susiję su patyrimu.

Priežastys.

• Miegant veikiantys išoriniai ar vidiniai dirgikliai. Jie sukuria

įvairius pojūčius, kurie performuojami į sapnus. Seksualūs sapnai

paprastai kyla dėl vidinių lytinių organų dirginimo, ypač brendimo

metu.

• Emocingi praeities arba būsiantys ateityje išgyvenimai. Būsimi

egzaminai, šiandien matyta avarija.

• Sąmoningai nesuvokti jusliniai praeities duomenys. Jūs galite

sąmoningai neužfiksuoti kokio nors objekto, tačiau regėjimo ar

kitos juslės visą laiką veikiamos išorinio pasaulio ir daug

informacijos aplenkia sąmonę. Vėliau jis gali iškilti sapnuose.

• Froidas teigia, kad sapnų priežastis yra užslopinti ir išstumti į

pasąmonę troškimai bei norai.

Nors dažnai sapnų turinys susijęs su patyrimu, bet sapnų vaizdiniuose
pastebima netvarkinga to patyrimo disociacija į atskirus elementus ir
asociacija į neįprastus ir beprasmiškus junginius. Šių procesų alogiškumo
priežastis pagal Pavlovą – netolygus smegenų centrų slopinimas. Taip
vadinamų pranašingųjų sapnų moksliniais tyrimais nerasta.

Sapnų paskirtis nėra aiški. Nustatyta, kad kliudymas žmogui sapnuoti
sukelia nervinių sutrikimų. Keliamos hipotezės, kad sapnai siejasi su
smegenų ląstelių restauracija ar “autoderinimu”.

Fantazijos motyvai

Išskiriamos dvi požiūrių į fantazijos motyvus rūšys:

1) Ankstyvasis arba racionalistinis. Nenagrinėjami fantazijos motyvai ir

netgi atvirkščiai – pati vaizduotė buvo nagrinėjama kaip motyvas, kitų

psichikos reiškinių – jausmų, emocijų, įkvėpimų, veiksmų ir elgesio –

pirminė priežastis. Šis požiūris pasireiškė ankstyvuosiuose darbuose apie

fantaziją, jo laikėsi racionalistai ir jų pasekėjai.

2) Vėlesnysis. Vaizduotė imama nagrinėti kaip atskiras psichinis reiškinys,

tiriami jos motyvai.

Vėlesnysis požiūris išskiria tokius esminius fantazijos motyvus:

1. Emocijos. Teigiamą poveikį kūrybiniai veiklai turi emocijos, teikiančios

pasitenkinimą ir malonumą (nuostaba, užuojauta, noras padėti ir t.t.),

neigiamą – neigiamos emocijos (baimė, nusivylimas, sutrikimas ir t.t).

Emocijoms kaip vaizduotės motyvui didelį dėmesį skyrė empirizmas.

2. Valia. Jos pagalba galima kontroliuoti fantaziją. Valia gali pakreipti

vaizduotę viena ar kita linkme, tačiau visiškai kontroliuoti negali. Šį

vaizduotės motyvą ypač pažymi voliuntarizmas. Voliuntaristai išskiria dvi

skirtingas vaizduotės rūšis – pasyviąją ir aktyviąją. Pasyvioji vaizduotė

kyla iš atminties, o aktyvioji – tai kūrybinė fantazija, kuri esanti

valios išraiška. Pasyviosios vaizduotės vaidmenį kūrybos procesui

akcentavo siurrealistai, kurių manymu tam užtenka “psichinio

automatizmo”.

Kračfildas bandė susisteminti visus motyvus ir suskirstė juos į dvi
stambias grupes:

1. Išoriniai motyvai. Tai motyvai paremti materialinės, fizinės naudos

siekimu: aplinkybių spaudimas (probleminės situacijos, būtinos atlikti

užduotys ir t.t.), konkurencija.

3. Vidiniai motyvai. Pasitenkinimas iš kūrybos proceso ir estetinis

pasitenkinimas:

❑ homeostazės principas, išskyrė geštaltpsichologai, žmogus nuolat

stengiasi pagal išgales kuo mažiau eikvoti savo proto galimybes;

❑ nuolatinės kaitos ir naujumo poreikis – priešingas homeostazės

pricipui, vidiniai asmenybės mechanizmai nuolat siekia sutrikdyti

pusiausvyrą ir palaikyti įtampą sistemoje. Tai progreso, naujų

įspūdžių, nepaprastų įsivaizduojamų būtybių (anksčiau dievų, angelų, o

dabar ateivių, nežemiškų civilizacijų) poreikis.

❑ nepatenkinti norai, troškimai – jie sukelia psichikos įtampą ir

iššaukia prisiminimus, susijusius su ankstyvos vaikystės potyriais. Šį

motyvą pažymi psichoanalizė. Bet kokios kūrybinės veiklos –

dailininko, poeto ir kt. – pagal Froidą priežastis yra siekis

išspręsti kokią nors asmeninę problemą, nugalėti vidinį konfliktą ir

taip sumažinti vidinę įtampą psichikoje.

❑ siekis išsivaduoti iš bet kokių priklausomybių, o taip pat ir

praeities – tai siekis išsivaduoti iš infantilinių (vaikystės)

kompleksų, tai yra, vaizduotė yra išraiška ne grįžimo prie pirminių

išgyvenimų , užslėptų, išstumtų nepatenkintų troškimų ir norų, kaip

manė Froidas, bet aktyvaus judėjimo į priekį, progreso.

Rozeto manymu, visos išvardintos fantazijos ir kūrybinės veiklos motyvų
idėjos gali būti apibendrintos į vaizduotės motyvų koncepciją, turinčią dvi
puses:

A. Saviraiška (arba saviaktualizacija). Ši koncepcijos pusė teigia, kad

asmuo bet kokioje kūrybinėje veikloje stengiasi išreikšti, įtvirtinti,

patvirtinti – kitaip tariant aktualizuoti – save, savajį “Aš”, o dar

tiksliau – aktualizuotis. Štai ką sako Pablo Pikasas apie kūrybinę veiklą

: “Kai išradome kubizmą, mes visiškai nesirengėme išrasti kubizmo, o

paprasčiausiai stengėmės išreikšti tai, kas buvo mumyse.”

B. Nepasitenkinimas. Antroji koncepcijos pusė teigia, jog nenuginčijamas

fantazijos motyvas yra nepasitenkinimas kokia nors aktualios tikrovės

dalimi. Šis nepasitenkinimas gali atsirasti ir dėl žmogaus, kaip asmens,

nuolat pasireiškiančio aiškumo, paprastumo, tvarkos ir išbaigtumo siekio

ir išorinio, ir vidinio pasaulio atžvilgiu.

Apžvelgiant šias dvi vieningos fantazijos koncepcijos puses tikriausiai
turėtų būti aišku, kodėl jas pavadinau pusėmis, o ne dalimis. Taip padariau
sąmoningai norėdamas pabrėžti koncepcijos vientisumą. Dvi jos pusės
nesuskaido visumos, bet išplaukia viena iš kitos tokiu būdu:
nepasitenkinimas stipriai motyvuoja saviraišką ir saviaktualizaciją, kai
tuo tarpu saviraiškos ir saviaktualizcijos trūkumas sukelia
nepasitenkinimą.

Pagaliau kai kurie autoriai mini ir taip vadinamą “nukrypimų nuo
realybės” arba opozicijos principą. Jo esmė yra siekimas kurti objektus
(daiktus, vaizdus, idėjas) nepanašius į aktualiai šiuo metu esančius. Diuga
yra pastebėjęs, kad dažnai kai kurie žmonės savo pasirinkimą ir prioritetus
nustato kaip veikimą prieštaraujant egzistuojantiems dalykams ir visuotinai
priimtiems standartams. Kartu su pozicijos principu (kurti pagal analogiją)
šie abu dėsningumai sudaro visumą pagrindinių spontaniškai žmogišką
intelektą veikiančių motyvų.

Individualūs fantazijos skirtumai

Vaizduotės produktyvumas pasireiškia kūrybiniais sugebėjimais bet
kokioje asmenybės veikloje. Turtingesnės vaizduotės žmonių kūryba yra
originalesnė, jie pasižymi didesne tolerancija, labiau mėgsta ir patys
kuria sąmojingus posakius, sugeba save įsivaizduoti kito žmogaus padėtyje,
geriau supranta kitų asmenų vidinį pasaulį, jų vaizduotėje gimsta daugiau
svajonių, o kartu daugiau jausmų ir valios joms įgyvendinti, kūrybingiau ir
efektyviau sprendžia iškilusias problemas. Vaizduotės produktyvumas ypač
ryškus žymių meno ir literatūros veikėjų (mokslinės fantastikos kūrėjų,
dailininkų, muzikų, dizainerių ir kt.) veikloje. Kūrybingi žmonės dažniau
renkasi įvairias specifines, originalesnes profesijas, dažnai šalia dar
turi ir kokį nors hobį.

Vaizduotės produktyvumo priešybė yra jos skurdumas. Jis pasireiškia
prozaiškumu, jumoro jausmo stoka, ribotais interesais, nuolatiniu sekimu
standartais, tolerancijos kitam stoka. Tačiau mažiau produktyvios
vaizduotės žmonės gali gerai dirbti tose srityse, kur reikia mažiau kūrybos
ir bendravimo su kitais žmonėmis.

Psichologijoje nuo seno sprendžiamas klausimas, kaip individualūs
asmenybės bruožai veikia fantazijos proceso rezultatus. Kai kurie
psichologai bandė spręsti apie asmenybės originalumą ir kūrybingumą pagal
jo charakterio savybes, ir taip bandė atskirti kūrybingas ir nekūrybingas
asmenybes. Tačiau žmonių skirstymas į kūrybingas ir nekūrybingas asmenybes
yra labai problematiškas, nes ta pati asmenybė vienoje veikloje gali būti
visiškai nekūrybinga (pvz.: technikoje, matematikoje), o jos kūrybiškumas
gali išsiskleisti visiškai kitur (dailė, literatūra, sportas, bendravimas
su vaikais). Teiloras pažymi, kad tam tikra prasme kūrybinę veiklą vykdo
visų amžiaus grupių žmonės visose žmogiškos veiklos srityse. Todėl
klausimas turėtų būti ne kokie asmenybės bruožai būdingi kūrybingai
asmenybei, bet kurie bruožai palankiai veikia vaizduotės proceso
produktyvumą, o kurie – nepalankiai.

Šiuo tikslu daug ir įvairių autorių (Jakovlevas, Osvaldas, Fromas,
Kračfildas ir kt.) atliko tyrimus ir, jais remdamiesi, pažymi tokias
kūrybingai asmenybei būdingas savybes: nemotyvuoti veiksmai ir elgesys,
padidėjęs emocionalumas, sugebėjimas stebėtis pripažintais ir akivaizdžiais
iš pirmo žvilgsnio faktais, padidinta koncentracija, vaikiškas naivumas
paprastuose dalykuose, polinkis jumorui, nebijojimas konfliktuoti ir
įrodinėti savo tiesą, diskutuoti, drąsa pasipriešinti ar nepaisyti
oficialiai priimtai ar daugumos nuomonei, kritiškumas, objektyvumas,
“atviras” mąstymas, gebėjimas susikaupti, lankstumas, užsispyrimas ir
ryžtingumas, stichiškumas, atvirumas naujovėms, stereotipų nepaisymas.
Gilfordas pirmasis pabandė išsiaiškinti nustatytų “kūrybingai asmenybei”
būdingų bruožų suderinamumą. Jis sudarė testus, kurių pagalba buvo
tikrinama koreliacija tarp konkrečių individų pasirinkto asmenybės bruožo
ir sėkmingos jų kūrybinės veiklos. Tačiau praktiškai šie testai
nepasiteisino. Taigi nei kažkokie konkretūs asmenybės bruožai, nei jų
deriniai neužtikrina asmenybės kūrybingumo ir vaizduotės produktyvumo ir
apie tiesioginį ryšį tarp jų negalima kalbėti. Todėl galima tik skirti
individus su aukštais ir su žemais kūrybingumo rodikliais ir šnekėti tik
apie tendencijas. Individams su aukštais kūrybingumo rodikliais būdinga:

□ Žingeidumas: sprendžiant ar svarstant uždavinius bei problemas

užduoti daugiau klausimų bei jiems kyla daugiau artimų ar tolimų

asociacijų.

□ Žaismingas elgesys: mėgautis elementais bei sąvokomis, laisvai

“žaisti” idėjomis, spalvomis, formomis, santykiais.

□ Siekti sudėtingumo: polinkis į sudėtingus ir asimetriškus

vaizdus, kurie nepaklūsta paprastiems ir akivaizdiems dėsniams.

□ Intelektualinė nepriklausomybė – sąmoningos veiklos

nepriklausomybė ir savarankiškumas: nepasidavimas socialiniam

spaudimui, siekimas autonomiškumo.

Individai su žemais kūrybingumo rodikliais:

□ Problemų sprendimų įvairovės skurdumas ir neoriginalumas: naudoja

pirmą pasitaikiusį sprendimą.

□ Intelektualinė ptiklausomybė: neturi savo nuomonės, stengiasi

neišsiskirti, būdingas stipriai išreikštas siekis išorinio

pripažinimo ir įvertinimo, neatsparūs socialiniam spaudimui,

ištikimybė grupei, aiškumo ir saugumo poreikis.

Apibūdinant žmones vartojamos komformiškumo ir nekomformiškumo sąvokos.
Toks skirstymas atsirado pastebėjus, kad veikiami daugumos dalis individų
sutinka su jos nuomone, netgi jei ta nuomonė ir aiškiai prieštarauja jų
nuomonei, suvokimui. Konformiška asmenybė yra abejojanti savo verte, bijo
nestabilios padėties, ieško paramos grupėje, nekritiškai priimdama jos
nuomonę ir beatodairiškai sekdama jos principais. Ji patiria pavojaus
būseną, kai tenka imtis kūrybinių sprendimų, kurie kelia grėsmę jos būties
stabilumui. Apskritai konformiškai asmenybei yra būdinga baimė kaip
charakterio bruožas: nepasitikėjimas savimi, savo nuomone, neryžtingumas,
nestabilumo baimė. Nekomformiškoms asmenybėms būdinga nebijoti konfliktų su
kitais, polinkis rizikuoti, ryžtinumas ir pasitikėjimas savimi, ištikimybė
sau. Eksperimentų pagrindu buvo neabejotinai nustatyta, kad kūrybingiems
žmonėms būdingas nekonformiškumas, o nekūrybingiems – komformiškumas.

Įdomu, kad XIXa. Lombozno bandė atrasti ryšį tarp vaizduotės
produktyvumo ir žmogaus psichinių susirgimų. Jis rėmėsi tuo, jog daug
žymiausių ir genialiausių žmonių sirgo psichinėmis ligomis. Tačiau vėlesni
tyrimai parodė, kad tie žmonės paprastai susirgdavo vienokia ar kitokia
psichine liga jau po to, kai pasiekė reikšmingiausius rezultatus savo
kūryboje.

Taip pat buvo bandyta nustatyti, ar turi ryšį individo intelekto lygis,
o tiksliau taip vadinamas intelekto koeficientas IQ, ir kūrybiškumas. Iš
pirmo žvilgsnio, kaip bebūtų keista, ryšio tarp intelekto lygio ir
kūrybiškumo rodiklių nerasta. Nors labiau išvystytos vaizduotės vaikų
intelekto koeficientas būdavo didesnis, bet tai negarantavo jų kūrybinių
sugebėjimų, todėl kūrybingoms asmenybėms išaiškinti IQ testai netinka.
Akivaizdu, kad kokybiniai ir kiekybiniai intelekto procesai turi įtaką
kūrybai. Paplito du požiūriai:

1. Intelektualesni individai nebūtinai yra ir kūrybiškesni. Intelekto

procesai turi didelę įtaką kūrybai, bet patys vieni be kitų

asmenybės bruožų ir gabumų negarantuoja kūrybiškumo.

2. IQ testai metodologiškai netinka kūrybingoms asmenybėms išaiškinti.

IQ testai gali išaiškinti tik atskirus protinės veiklos aspektus,

be to, būtent tuos, kuriuose silpniausiai pasireiškia kūrybinis

aktyvumas: testų atsakymai, kurie suprantami kaip “teisingi”, turi

tenkinti iš anksto nustatytus kriterijus, kai, tuo tarpu,

vaizduotės esmė yra ne tik atrasti naujus originalius atsakymus bei

sprendimus, bet ir pačiai atrasti ir nustatyti naujus kriterijus.

Rozetas gan smarkiai kritikuoja platų intelekto testų taikymą, nes jie
skatina intelekto prisitaikymą prie tų testų standartų, o tai yra
konformizmą.

Galima skirti individualius vaizduotės skirtumus jos turinio atžvilgiu,
tai yra dominuojančiomis atmintyje ir vaizduotėje vaizdinių rūšimis:
regėjimo, girdėjimo, žodiniai, uosliniai, lytėjimo ir kt. Dažniausiai
dominuoja regėjimo ir girdėjimo vaizdiniai. Vaizduotės turinio skirtumai
priklauso nuo

□ asmenybės patirties skirtumų (daugiau atitinkamos rūšies

vaizdinių atmintyje – daugiau medžiagos vaizduotėje),

□ kūrybinės veiklos pobūdžio (skirtingais vaizdiniais operuoja

menininkas, mokslininkas, technikas),

□ profesijos ypatumų (pedagogo, inžinieriaus ir kt. vaizduotė).

Vaizduotė gali skirtis savo produktų tikroviškumo lygiu:

□ artimi realybei (realistiniai meno kūriniai, techninė, gamybinė

kūryba),

□ nutolę nuo realybės – fantastiški (stebuklinės pasakos,

fantastinis kinas, mokslinė fantastika, mitologija),

□ nerealūs – atitrūkę nuo tikrovės (nerealizuojamos svajonės,

tikrovės ir fantazijos painiojimas).

Vaizduotės tikroviškumas pasireiškia idealų bei praktinių pastangų
jiems pasiekti, vaizdinių bei kritiško mąstymo jiems sutvarkyti į darnias
ir estetiškai vertingas sistemas ryšiais.

IŠVADOS

Vaizduotė arba fantazija nuėjo gan ilgą kelią savo tyrinėjimų
istorijoje, kol XXa. 5-ajame dešimtmetyje išsikovojo lygias teises tarp
kitų psichinių procesų. Dabar netgi yra atskira psichologijos mokslo šaka –
fantazijos psichologija.

Fantazija yra psichinis procesas, kurio metu įvairiais būdais,-
agliutinacijos, hiperbolizavimo, akcentavimo, schematizavimo, įterpimo,
tipizavimo,- pertvarkomi vaizdiniai ir kuriama nauja. Fantazija pažintinių
procesų sistemoje reiškiasi kartu su mąstymu, jos proceso metu dalyvauja
atmintis, ypač atsiminimo mechanizmai. Vaizduotė veikia asociacijos ir
disociacijos mechanizmų pagalba: turima vaizdinė patirtis skaidoma
(analizuojama), o po to jungiama (sintetinama). Vaizduotės proceso metu
kuriami nauji, originalūs vaizdiniai, kurie vėliau gali būti realizuoti
tikrovėje – būti kuriami. Kūryba yra vaizduotės produktyvumo išraiška.
Kūrybos ir fantazijos procesai yra tapatinami. Fiziologiniai fantazijos
mechanizmai yra dar mažai žinomi, nes jos metu dalyvauja ir pasąmonė.
Vaizduotės procesas yra smegenų funkcija, jis naudojasi atminties įsiminimo
ir atsiminimo mechanizmais, jam svarbūs ir smegenų žievės ir požievio
centrai. Yra abipusis ryšys tarp vaizduotės ir nervinių bei organinių
organizmo procesų. Vaizduotė gali būti, aktyvioji ir payvioji, sąmoninga ir
nesąmoninga,. Kuriamoji ir atkuriamoji.

Fantazijos procesą motyvuoti gali emocijos ir valia. Skiriami išoriniai
ir vidiniai vaizduotės motyvai. Išoriniai susiję susiję su materialinės ir
fizinės naudos siekimu, o vidiniai su kūrybos proceso ir estetiniu
pasitenkinimu. Pagal vaizduotės motyvų koncepciją, fantaziją aktyvina
asmens saviaktrualizacijos poreikis ir nepasitenkinimas aktualia būsena.

Individualūs vaizduotės skirtumai rodo, kad kūrybingesni žmonės psižymi
nekomformiškumu, jų veikla daro pagrindinę įtaką žmonijos vystymesi. Tačiau
turtinga vaizduotė (taip pat ir aukštas intelektas) savaime dar nereiškia,
kad tas asmuo bus kūrybingas. Kad galėtų pasireikšti turtinga fantazija
reikia ir sėkmingų tam charakterio savybių sutapimo. Individualūs
vaizduotės vaizdinių skirtumai priklauso nuo individo patirties skirtumų
bei kūrybinės, profesinės veiklos pobūdžio.

Užimdama reikšmingą padėtį visoje asmenybės struktūroje, vaizduotė ypač
susijusi su asmenybės gabumų, charakterio, emocijų, valios, aspiracijų
ypatybėmis. Ji kiekvienoje asmenybėje pasireiškia vis kitaip ir yra jos
svarbiausias kūrybinio aktyvumo, originalumo ir saviraiškos,
saviaktualizacijos komponentas.

LITERATŪRA

1. A. Jacikevičius, A. Gučas, E. Rimkutė ir kt. “Bendroji

psichologija”, Vilnius: Mokslas, 1986.

2. Р. Г. Натадзе “Воображение как фактор поведения”, Тбилиси:

Мецниереба, 1972.

3. Ingrida Gunkaitė “Vaizduotės panaudojimas”, “Psichologija tau” 1995

Nr.3.

4. И. М. Розет “Психология фантазии”, Минск:, 1997.

5. A. Jacikevičius “Siela, mokslas, gyvensena”, Vilnius: Žodynas,

1994.

Leave a Comment