TURINYS
1. Įžanga ……………………………………………………………………………..22. M. K. Čiurlionio kūrybos savitumas ………………………………………………23. M. K. Čiurlionio dailės stiliaus fazės ……………………………………………..34. Įžymusis dailininko ,,Zodiakas” ………………………………………………….85. Čiurlionio reikšmė lietuvių dailėje ir literatūroje ………………………………..11Literatūros sąrašas …………………………………………………………………….12
MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO KŪRYBA
1. ĮŽANGA
Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus KonstantinoČiurlionio (1875-1911) kūryba – sudėtingas, daugiabriaunis reiškinys,ypatingas ne tik Lietuvos, bet ir visos XX amžiaus pradžios Rytų Europosmene. Ji įstabi tematikos ir vaizdų įvairove, kūrinių meninės formosoriginalumu ir įtaigumu. M.K.Čiurlionis ir archaiškas, ir labaišiuolaikiškas. Archaiškas, nes jo paveikslų erdvėje – tūkstantmetė žmonijosdvasinė patirtis, šiuolaikiškas, nes jo idealai aktualūs ir dabartiniamdvasingumo pasiilgusiam žmogui. M.K.Čiurlionio gyvenimo laikas (XIX a.pabaiga – XX a. pradžia, audringas meno srovių kaitos sūkurys), be abejo,darė įtaką jo kūrybai, bet nė viena to meto dailės pakraipa stipriau jonepatraukė. Visa tai tebuvo tik fonas savitoms dailininko vizijoms irdvasios veržimuisi.
2. M.K. ČIURLIONIO KŪRYBOS SAVITUMAS
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba- trapi, svajinga, kartaisnaivi, bet sykiu labai originali ir nepakartojama, platesnei Europosvisuomenei iki šiol menkai tepažįstama. Čiurlioniu domėjosi nemažai ryškiųto meto asmenybių – Romain Rolland, Igor Strawinsky, Vasilij Kandinsky.Tačiau jų kontaktai, tiesioginiai ar netiesioginiai, per kūrybą, tebuvotrumpalaikiai, epizodiški, kaip trumpas buvo ir pats M.K.Čiurlioniogyvenimo kelias. Dailininkas mirė, eidamas 36-uosius metus, o tapybai buvoskirti šešeri intensyvios kūrybinės veiklos (1903 – 1909) metai. GyvenimasRusijos imperijos pakraščiuose – Lietuvoje ir Lenkijoje – tiesiog nesudarėobjektyvių sąlygų Čiurlionio kūrybai plačiau garsėti. Juk tuometinė RytųEuropos dailė taip ir neišsiveržė iš savo lokalinių ribų. Dailininko kūrybapačioje savo gelmėje koncentravo ir kai kurias būsimas, tuo metu dar pilnaineišsiskleidusias XX amžiaus modernizmo idėjas. Jis buvo ne tikdailininkas poetas, romantikas, bet ir metafizikas mąstytojas. Čiurlioniokūrybą knygose ir straipsniuose yra nagrinėję lietuvių, rusų, prancūzų iramerikiečių menotyrininkai. Tapyba bei grafika jau buvo eksponuotaparodose, surengtose Vakarų Berlyne (1979), Duisburge (1989), Berlyne irBriuselyje (1991), Tokijuje ir Bonoje (1992), Frankfurte (1995). Tačiau iršiandien nelengva atsakyti, koks yra Čiurlionio menas ir kokiai Europosmeno srovei jis priklauso. Vieni laiko dailininką savamoksliu keistuoliuarba mįsle, kiti – meno mesiju, treti – didingu pasaulio vizijų tapytoju,įsprausdami jį į labai jau neapibrėžtus fantastinės, kosminės metafizinėsdailės rėmus. O bandymai gretinti M.K.Čiurlionį su futuristais,siurrealistais ar abstrakcionistais paprastai atskleidžia tiktai kurią norsvieną jo fenomeno ypatybę. Dailininko kūrybos savitumą formavo keletas ganaskirtingų veiksnių. Tėvų namuose, Druskininkuose, M.K.Čiurlionis gyvenosenosios lietuvių kaimo kultūros terpėje. Jo vidaus pasaulį stipriaipaveikė šviesi motinos asmenybė, nepaprastai graži pietų Lietuvos gamta,lietuviškos pasakos ir dainos, taip pat šeimos tradicija – muzikinis vaikųlavinimas ir kasdieninis muzikavimas. Šios sąlygos padėjo susiformuoti itinjautriam, subtiliam dailininko charakteriui ir jo polinkiui abstrakčiaimąstyti. M. K. Čiurlionio dailės darbuose, sukurtuose pačiame jo kūrybiniokelio zenite, bene ryškiausiai atsiskleidžia dar viena išskirtinėdailininko meninės individualybės savybė. Jau ankstyvuosiuose jopaveiksluose ryškus labai savitas erdvės suvokimas,sukuriantis bekraščio jos platumo įspūdį ir atitinkantis apibrėžtų ribųneturintį laiko pojūtį. Paveikslams suteikiamas gilaus vidinio susikaupimoatspalvis. Augant ir plėtojantis plastinio vaizdo polifoniškumui, erdvė irlaikas susijungia, sudarydami naują kokybę, atitinkančią filosofinępasaulio amžinumo ir sykiu nuolat kintančio jo pavidalo idėją. Mintiesvyksmas erdvėje daugiau nuvokiamas intuityviai, negu nusakomas žodžiais,tačiau ši giluminė Čiurlionio meninio mąstymo erdvė bene bus ta priežastis,kuri skatino jo kūrybą vadinti mistine ir pranašiška. Ano meto kosmogoninių
teorijų šviesoje jo tapyba galėjo būti priimama beveik kaip tiesioginė tųteorijų iliustracija, fantastinė ir mistinė pačia savo esme. Bet šiandienatrandame joje stulbinančią numatymo galią, darančią Čiurlionį ne tikartimą nūdienio žmogaus pasaulio suvokimui, bet šiuolaikiškesnį už daugelįšiuolaikinių dailininkų, nepažengiančių toliau buitiško fotografizmo. Taigičiurlioniškas mąstymo būdas nė kiek neperdedant gali būti pavadintaslaikiniu reiškiniu, nes jame įkūnyta tokia mąstytojo, filosofo, menininkogalia, kuri prasminga ir dabarties dailininkų kūrybai. Savo išskirtinio originalumo dėka stovėjusi kiek nuošalyje, Čiurlioniokūryba vertė mąstyti apie pačią lietuviškumo sąvoką žymiai platesnėmiskategorijomis. Ji pirmiausia skleidė mintį, kad nacionalinis meno savitumasglūdi ne tradicinio “lietuviško” motyvo pasirinkime, o kur kas gilesniuoseplastinės sandaros kloduose bei kaimyniniuose ryšiuose. Šiandien savaimesuprantama, kad to meto menininkų ir šiaip jau lietuvių inteligentųplatesniam ratui tokia mintis buvo nauja ir reikšminga. Reikšminga jau vientuo, kad skatino giliau pažinti ir platesniu aspektu įvertinti savoliaudies meną, kuriuo iki tol mažai tebuvo domimasi, kuris buvo uždarai beiarchaiškai traktuojamas. Čiurlionis, vizijų filosofas, ėjo tuo nepramintu keliu pirmasis,pasikliaudamas ir savo intuicija, ir savo prigimties “genetiniu kodu”, irveikiamas kaimyninių tautų profesionalaus meno impulsų. Jam pirmajam tekoatverti duris į tokias kūrybos pasaulio sferas, kurios iki tol daugeliui išvis nebuvo žinomos, tad suprantama, kad jo tapyba, veikiama to meto meniniųkoncepcijų, vystėsi daugiau filosofijos ir idėjos, negu plastinio, grynaitapybos išraiškos formavimo vagoje. Tautosaka ir muzika Čiurlionio kūrybojepasireiškusi regimomis plastinėmis formomis, arsininkams tapo vėliau bendraatmosfera, netiesiogiai veikusi emocinį jų dailės pobūdį. Tuo tarputiesioginiu išeities tašku virto vaizduojamoji bei taikomoji liaudiesdailė, kurios materealumas nekėlė didesnių abejonių, o atvirkščiai, skatinoįsiklausyti į žemišką jo formų bei spalvų gyvybingumą.3. M.K. ČIURLIONIO DAILĖS STILIAUS FAZĖS
Ankstyviausia M.K.Čiurlionio vaizduojamosios kūrybos fazė – mėgėjiškipiešinukai. Yra žinomi trys nedideli jo ankstyvųjų mėgėjiškų piešiniųalbumėliai. D. Čiurlionytės-Zubovienės žinioje yra stambokas M.K.Čiurlioniopiešinių albumas, kuriame yra daugiau nei penkiasdešimt anglimi atliktųpiešinių, dauguma jų – nežinomų asmenų portretai. Albumas turi svarbiądokumentinę reikšmę, jo datos aiškiai rodo, kad 1902 metų rudenį Čiurlionisjau lankė piešimo studiją. Kauno Valstybiniame M.K.Čiurlionio Dailėsmuziejuje saugomi dar du nedidelio formato albumėliai, kuriuose yra dugrafitiniu pieštuku atliktų daiktų ( rašalinės, stalo, aplanko ir kt.)piešinukų, portretų plunksnele ir keletas akvarelinių peizažų. Dauguma tailaisvalaikio etiudai, daryti iš natūros ir iš atminties; visuose aiškiaimatome neįgudusią pradedančio dailininko ranką. Sekanti M.K.Čiurlioniovaizduojamosios kūrybos fazė – 1903 metų pabaigos – 1904 metų pradžiospiešiniai-kompozicijos. Šiai grupei priklauso atvirlaiškių, kuriuosČiurlionis siųsdavo savo broliams, piešiniai. Savotiški tų piešiniųsiužetai: daugumoje jų pavaizduoti alegoriški mirties, lemtingumo, šiurpiųnuojautų įvaizdžiai. Žymiausios atvirukų kompozicijos – 1903 m. spalio 2 d. atvirlaiškis susimbolišku ,,Salos-ramybės” vaizdu ir 1903 m. spalio 11 d. atvirukas –,,Miško muzika”. Abu pastaruosius vaizdus Čiurlionis kiek vėliau panaudojostambesnio formato paveiksluose. Visų tų kompozicijų stilius panašus:grubokas, eskizinis piešinys, toninis formų modeliavimas, rėžiančios,ryškios spalvos – žalia, raudona, violetinė, mėlyna, ruda. Iš ankstyviausiojo kryptingo, nebe mėgėjiško Čiurlionio tapyboslaikotarpio (1903 – 1904 m.) turime – beveik neabejotinai – pastelinę,,Laidotuvių simfoniją” ir aliejum tapytus ,,Pavojų” ir ,,Miško šlamesį”.Jiems artimas 1904 metais tapytas ,,Tvano ciklas” ir triptikas ,,Rex”. Išvardintus kūrinius sieja keletas bendresnių turinio ir stiliausbruožų. Dalies jų, pavyzdžiui, ,,Tvano” ciklo, triptiko ,,Rex”, diptiko
,,Jehova” siužetiniai motyvai turi sąsajų su biblijos legendomis. Žinomačia nėra tiesioginio tų legendų siužeto pakartojimo ar iliustravimo. Išbiblijos Čiurlionis pasisėmė teminių motyvų, kurie teikė galimybiųišreikšti žmogiškosios būties lemtingumo, antgamtinių jėgų viešpatavimopojūtį. Tokia tendencija ir tų kūrinių vaizdinę struktūrą, jų nuotaikas –slogias, kupinas sunkių nuojautų ir nerimo. Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąjį pradą. Tačiaukūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose pasigendamevaizdų sekos. Tų ciklų kompozicijos nelygumuose, be to, grubokame jų formosrealizme, jų kolorito mirguliavime juntame kūrybinio akto betarpiškumą,staigią emocinę iškrovą. Tai jau XX a. pradžiai būdingų meninių siekiųbruožai. Bet, kita vertus, tie patys nelygumai kalba apie patyrimo irmeistriškumo stoką, apie pradinę kūrybos fazę. Mirties tema buvo madinga XXa. pradžios literatūroje, žurnalistikoje, inteligentų salonuose. Šiai temaibuvo skiriami spiritistų seansai, ją gvildeno okultinės – teosofinėsteorijos; mirties scenų, vėlių, astralinių šviesų aprašymais mirgėjo tometo laikraščių, žurnalų puslapiai. Galbūt, šis ankstyvas Čiurlionio,,Laidotuvių” ciklas yra duoklė madingoms epochos nuotaikoms. Būdinga, kadpats menininkas šio ciklo neeksponavo jokioje parodoje. Be to, vėlesniųmetų kūryboje jis jau negrįžo prie jo idėjų. Kitą chronologiškai fiksuojamų ankstyvųjų Čiurlionio kūrinių grupęsudaro paveikslai. Dalis tų paveikslų išlikę: tai ,, Vakaras” (šviesifigūra laivelyje), ,,Naktis-sala” (mėlynoje tamsoje skendinti sala surankos pavidalą primenančiais medžiais), ,,Profiliai”, ,,Tiltai”,,,Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje),,,Regėjimas” (žaltys ant kryžiaus). Šiai kūrinių grupei artimi ir keletaskitų ankstyvųjų Čiurlionio darbų – vadinamasis ,,Marso pasaulis”,,,Debesys”, ,,Dūdorius”.Visi šie paveikslai buvo sukurti iki 1905 metųvidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais,bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Pastaruosiuose dailininkas pirmiausiaakcentuoja gamtos slėpiningumą, blausias, nostalgiškas vakaro ir naktiessutemų būsenas. Čia jau nėra ,,Laidotuvių” ar ,,Rex’o” cikluose matytųgilios erdvės, daiktų apimties, ryškių spalvų, rėžiančių sąskambių. Juosevyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų,figūrų ir daiktų formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienosšviesa ir duslūs nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika.Dailininkas išgauna jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluoseatsiranda dažų nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudarytibalzganos, vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškaskoloritas ir nauja, jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose,,Kompozicija”, ,,Dūdorius”, ,,Angelas”. Šiuose paveiksluose jau ryškėjasavaimingo kūrybos charakterio pradai. Atsiranda Čiurlionio dailei būdingoslyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų koloritoaitrumas, jautresnė tampa pastelės technika. Kalbant ar rašant apie Čiurlionio dailę, dažnai paliečiamas josprofesinio lygio, meistriškumo klausimas. Dažnai būdavo iškeliama silpna jotechnika, neatitikimas tradiciniams reikalavimams. Dabar girdime kitąkraštutinumą – gruboka, nedrąsi ankstyvųjų Čiurlionio paveikslų technikalaikoma viena svarbiausių jo dailės vertybių Žinoma, Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jisanaiptol neniekino techninių įgūdžių, o pastoviai ir atkakliai ugdėprofesinį meistriškumą. Per trumpą trejų – trejų su puse metų laikotarpį,lankydamas Varšuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augoprofesiniu ir kūrybiniu požiūriu. Tai aiškiai matome, palyginę joankstyvuosius 1903 – 1904 metų piešinius su 1906 metų ir vėlesniolaikotarpio piešiniais ir etiudais. Svarbiausia, Čiurlionio techninių įgūdžių tobulėjimas buvoglaudžiausiai susijęs su bendru jo pasaulėžiūros brendimu, gilėjimu. Dėl toir galima, ir reikia skirti ankstyvąsias Čiurlionio dailės fazes nuobrandžiojo kūrybos etapo, kurio ryškesni pradmenys atsiskleidė ,,Pasauliosutvėrimo” ir ,,Žiemos” cikluose, paveiksluose ,,Tiesa”, ,,Bičiulystė”,,,Žinia” ir kt. Tuo laikotarpiu dailininkas dirbo dviem technikom – piešėpastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišytaakvarelės, temperos ir guašo technika. Brandžiųjų Čiurlionio dailės darbų tematika, vaizdinė struktūra irmeninė kalba labai įvairūs. Tačiau tas įvairumas turi ir juos vienijančiųstiliaus bruožų. Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 – 1907 metais, dažniausiai matomeplačių filosofinių ir patriotinių minčių bei pergyvenimų meniniusįvaizdžius. Tokios yra ,,Tiesa”, ,,Bičiulystė”, ,,Žinia”,,,Praeitis”, ,,Saulėtekis”, ,,Laivelis” ir kt. Palyginus suankstyvesniais dailininko darbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiaukondensuotos, jų vaizdai sudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastiniųmotyvų ir jų sugretinimų. Ypač būdinga jiems jautriomis šviesumo irintensyvumo gradacijomis pulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetiniųtonų koloritas. Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos iršešėlių kontrastai, jų persiliejimai. Vienur sodriau, kitur lengvaisprisilytėjimais nubrūkšniuoti pastelių štrichai, persišviesdami vieni prokitus, virpėdami, kryžiuodamiesi transformuojasi į turtingais šviesos iršešėlių niuansais pulsuojantį atmosferos toną, kuris suteikia paveikslamspatrauklumo, grožio. Brandus Čiurlionio dailės stilius vis dėlto ryškiausiai atsiskleidė jotempera ir maišyta technika tapytuose paveiksluose ir jų cikluose. ,,Pasaulio sutvėrimas” (1905/6) yra tarsi pereinamoji pakopa išankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. Literatūriniai šio ciklomomentai ir aukštesnių jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklopaveiksluose, priklauso dar ankstyvajai menininko kūrybos fazei.Besiformuojančiam brandžiajam Čiurlionio dailės stiliui būdingi ,,Pasauliosutvėrimo” VII – XII paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtosmotyvų – augalų, medžių, gėlių – dekoratyvi stilizacija, jų formųsuritminimas. Dekoratyvus, muzikaliai suritmintas besiformuojančio gamtosgrožio pavaizdavimas yra naujo, brandžiojo kūrybos braižo žymė.Brandžiojo periodo Čiurlionio kūryboje žymią vietą užima peizažai irpeizažiniai ciklai. Čiurlionio peizažai labai įvairūs, dažnai skiriasivieni nuo kitų savo menine struktūra, mintimi, nuotaika. Dailininkonedomino peizažų daiktinis ir medžiaginis konkretumas. Jam rūpėjo, jįjaudino gilesnės, tipinės, pasikartojančios gamtos būsenos, jų keliamosmintys ir nuotaikos. Todėl, vaizduodamas netgi konkretų ir žinomągamtovaizdį, tokį, kaip Raigardas, menininkas dekoratyviai apibendrino irstilizavo jo elementų – medžių, krūmų, laukų rėžių, upokšnio – pavidalus,akcentavo melodingą linijų bangavimą, grakščią stilizuotų medžių ir krūmųritmiką, tapė paveikslą persišviečiančiais, švelniai laipsniuotais ramiosspalvinės gamos tonais. Tokiu būdu jis suteikė kūriniui apibendrintą,muzikaliai dekoratyvią formą, išryškino ne tik konkretaus motyvo požymius,bet visuotinesnius Lietuvos gamtovaizdžio ir jos nuotaikų bruožus.Panašiomis stiliaus ypatybėmis pasižymi daugelis kitų dailininko peizažų,tokie, kaip triptikas ,,Vasara” (1907 m.) , ,,Žemaičių kryžiai”. Kitokio pobūdžio stambūs menininko ciklai peizažo ir kosmoso temomis.Siekdamas maksimaliai turiningų, raiškių įvaizdžių, dailininkas taikėįvairias meninės išraiškos priemones. Vienais atvejais jo minčių ir emocijųkrūviai išsilieja kondensuotomis plastinėmis metaforomis. Tokie yra,,Žiemos” (1907 m.) ciklo liekni, belapiai kandeliabdų pavidalo medžiai sujų viršūnėmis pražydusiomis ledinėmis liepsnelėmis. Įvaizdis raiškiaiprabyla apie žiemos šaltį, stingimą. Įspūdinga plastinė metafora – lieknavarpinė su siūbuojančiais varpais gaivaus vėjo genamų debesų fone –atveria ,,Pavasario” (1907 m.) ciklą. Kituose paveiksluose dailininkas kuria giliaprasmes plastineshiperboles. Prisiminkime ,,Žiemos” ciklo lapus, kurių visą plokštumą dengiaiš viršaus žemyn srūvantieji sniego gūsių arba krištolinių ledo luitųsrautai. Atrodo, visa visata paskendo pradžios ir galo neturinčiame žiemosstichijos siautulyje. Įspūdingi savo didybe ir prakilnia ritmika liekni triptiko ,,Vasara”
centrinės dalies medžių kamienai, pro kuriuos atsiveria balzganavidurdienio šviesa nupliekstas bekraštis dangaus skliautas ir smėlėtųDzūkijos kalvų tolumos. Čiurlionio paveiksluose neretai sutinkame ir plastinespersonifikacijas – medžių ar debesų siluetus, įgijusius žmogaus figūros,rankos ar kurios nors fantastinės būtybės pavidalą. Brandžiosios Čiurlionio dailės įvaizdžius formuoja savaiminga,neatsiejamai suaugusi su jų vaizdine sandara plastinė kalba, savitas josstilius. Brandusis Čiurlionio dailės stilius nėra kažkaip pastovus irnekintamas. Būdingiausi 1907 metų kūrybos pavyzdžiai: ,, Pavasario”, ,,Vasaros” ir ypač ,, Zodiako ženklų” ciklai. Šiuo atveju galime kalbėtiapie jų plastinės kalbos saikingą sąlygiškumą, dekoratyvumą ir grafiškumą.Jo paveikslų kolorito gama neplati, ribojasi dažniausiai prigesintų iršiek tiek supilkintų šaltų spalvų skale. Paveikslų tolimesnius planus –žemę, vandenį, dangų – dailininkas tapo ramiais teptuko prisilytėjimais,labai plonu dažų sluoksniu, jautriai laipsniuodamas tonus (prašviesindamasarba patamsindamas), perteikia savotiškai suplokštintos erdvės įspūdį. Tuotarpu paskiros detalės , ypač pirmuose planuose įkomponuoti motyvai –medžių šakos, gėlės ir kt.- pavaizduotos grafiškai, plona linija arbasmulkiais teptuko brūkšniais, primenančiais pastelės štrichus. Abu tieprincipai: tapybinis toninis ir linijinis grafinis jungiasi į organiškąvienumą, suteikiančią brandiesiems Čiurlionio paveikslams savitodekoratyvumo, skaidrumo, ramaus švytėjimo. Išvardintus stiliaus bruožus matome ir daugelyje kitų to paties metokūrinių: ,,Pavasario” cikle, pirmose tapybinėse sonatose, fugoje,,eglaitės” ir kt. Maždaug tuo pat metu Čiurlionis nutapė didele potėpio ekspresijaišsiliejusią ,,Žiemos” ciklo pūgos stichiją ir subtiliausiai garbanotą,,Vasaros” triptiko kraštinių paveikslų mišką. Visiškai skirtingasrafinuoto, bonariško kolorito paveikslas, vaizduojantis karalaitę ir jospilį iš triptiko ,,Pasaka”. Atskira, labai savaiminga M. K. Čiurlionio kūrinių grupė – muzikiniųpavadinimų ciklai: sonatos, preliudai, fugos. Jose dailininkas suradonepakartojamą ir visiškai originalią formą, kurios padedamas jis galėjogiliau ir subtiliau išreikšti pagrindinę savo kūrybos idėją – pasaulis irvisata yra vienovė, universalumas. Pritaikęs savo tapyboje naujus, muzikosformų struktūrai analogiškus vaizdų sudarymo ir jų ciklinio plėtojimoprincipus, Čiurlionis labiausiai pakeitė paveikslų ir jų ciklų kompozicinęsandarą. Todėl svarbiausia visų tų tapybinių sonatų ir fugų naujovė –poliperspektyvinė kompozicija, kurioje į vieningą meninį organizmą sulydomine tik įvairiareikšmiai plastiniai motyvai, bet ir skirtingi erdvės planai,skirtingi laiko momentai. Įvairių erdvės motyvų, skirtingų žiūrėjimo taškųsujungimas ir persismelkimas formuoja tokią sudėtingą erdvės judėjimoiliuziją, kuri tarsi pranašauja op-arto dailės ritminių struktūrų judėjimą.Tuo tarpu vaizdavimo priemonių stilistika išliko tokia pati, kaip irkituose paveiksluose. 1908 ir 1909 metais Čiurlionio dailėje – jo peizažuose, simbolinėsekompozicijose ir muzikiniuose cikluose – atsirado keletas naujų bruožų. Tainebuvo esminiai stiliaus pakitimai, o tik jo praturtėjimas naujomismeninėmis ypatybėmis. Visų pirma pagausėjo grafinių ornamentinių elementų. Būdingesniusvėlyvųjų paveikslų motyvus dailininkas išmargino smulkiais, juvelyriškainupieštais ornamentais: perliukais, žvyneliais, žvaigždutėmis, gėlytėmis,tinkleliais. Tuo pasižymi ,,Jūros sonatos” pirmoji ir paskutinė dalis,paveikslas ,,Karalių pasaka”, triptikas ,,Fantazija” ir kt. Grafiškosornamentikos ypač gausu 1909 metais tapytuose paveiksluose – ,,Aukure”,,,Aukoje”, didžiajame ,,Rex’e”, ,,Nojaus arkoje”, ,,Piramidžiųsonatoje”, taip pat ir grafikos darbuose – vinjetėse, inicialuose ir kt.Visi tie ornamentiniai motyvai papildo ir praturtina paveikslų dekoratyvinįskambesį, dar labiau pabrėžia jų fantastiškumą. Ornamentinio dekoratyvumosiekimas buvo būdinga bendresnė Čiurlionio dailės ypatybė. Tuo tarpu 1908-1909 metų jo kūryboje – paveiksluose ir grafikoje – ši geometriška formųstilizacija ir ornamentinis puošybiškumas tampa pastoviais jo dailėsstiliaus bruožais.1909 m. turtėjo Čiurlionio paveikslų koloritas, jų spalvinė išraiška.Tiesa, tai nebuvo kategoriškai visuotinė vėlyvosios jo kūrybos žymė, nes ir1909 metais Čiurlionis sukūrė paveikslų, kurie nutapyti jam įprastaneplačia šaltų spalvų gama (,,Žaliasis perkūnas”, ,,Žemaičių kapinės”,,,Demonas”). Bet greta tokių žymiai pagausėjo kūrinių, kuriuose suskambošiltesni, mažoriškesni spalviniai akordai, atsirado sodresnė tapybostechnika. Dailininko paletė praturtėjo, joje pradėjo vyrauti šviesių tonųochros, įvairių niuansų raudonos, rausvos, purpurinės spalvos. Būdingitokie praturtėjusio kolorito pavyzdžiai – preliudas ,,Angelas”, paveikslai,,Rojus”, ,,Aukuras”, ,,Auka”, ,,Žvaigždžių sonata”, ,,Piramidžiųsonata”. Vėlyvojoje Čiurlionio tapyboje sustiprėjo vaizduojamųjų motyvųstilizacija, pagausėjo ornamentinio dekoro, praturtėjo, tapo ryškesnis irskambesnis paveikslų koloritas. Visos tos meninės ypatybės, kurių ryškųjunginį matome jau minėtuose ,,Angelo”, ,,Aukos”, ,,Žvaigždžių” ir,,Piramidžių” sonatų paveiksluose, suteikia tiems kūriniams daugiau naujųspalvų, praturtina jų dekoratyvinę išraišką. Taigi Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesnius meninėsraidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902-1906 metus, ir brandųjį – 1906metų antroji pusė – 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiaiišskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiškipiešiniai, 2) kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus koloritopeizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai;brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) poliperspektyvinė, 3)ornamentinė dailė. Daugelis Čiurlionio dailės stiliaus ypatybių sieja ją su XX amžiauspradžiai būdingu moderno menu. Moderno srovei artimas Čiurlionio dailėsvaizdų fantastiškumas ir simbolizmas, platus, neapibrėžtas jų prasminiskrūvis. Su moderno srovės menu siejasi taip pat sąlygiškas, dekoratyvus jodailės stilius, stipri grafiškų elementų – silueto kontūrinių linijų,grafiškai nužymėtų detalių – reikšmė. Moderno epochai būdingi Čiurlioniodailės dekoratyviniai ornamentiniai motyvai: banguojančios linijos,įmantriai stilizuotos gėlės ir augalai, trapios, gležnos jų formos. Reikia pabrėžti, kad išvardintos Čiurlionio kūrybos sąsajos su modernomenu nepaneigia jos originalumo ir nacionalinio charakterio. Čiurlioniodailė kaupė savyje daugelį individualių nepakartojamų meninių ypatybių,kurios betarpiškai atspindėjo jo individualybę, jį supusią aplinką irpaveldėtas savosios tautos kultūros bei meno tradicijas. Didesnioji jokūrinių dalis – šviesūs poetiniai vaizdai, lakios fantazijos, gaivališkųgamtos procesų apibendrinimai, kuriuose įkūnyta taurios svajonės irpolėkiai, gilūs jausmai, nuotaikos. Humaniškas kūrybos turinys, originalus,dideliais dekoratyviniais privalumais ir stipria įtaigos jėga pasižymintisjo kūrinių stilius yra tie svarbiausieji brandžiųjų Čiurlionio dailėskūrinių bruožai, kurie lemia jų nemirtingumą, jų nenykstančią meninę vertę.4. ĮŽYMUSIS DAILININKO ,,ZODIAKAS”
Įžymusis M. K. Čiurlionio ,,Zodiako” ciklas turi jo kūryboje ypatingąvietą, nulemtą tiek sumanumo, atlikimo, tiek ir itin turtingo kultūriniopodirvio bei poveikio, gausių atgarsių ir interpretacijų. Temą dailininkuidavė senoviniai žvaigždynų mitai, o paskatino jo paties romantiškasnusiteikimas, mintis apie kosminę pasaulio erdvės ir laiko didybę. Nuo neatmenamų laikų žmones žavi žvaigždžių pasaulis – stebimas,suvokiamas protu ir vaizduote. Nė vienas gamtos reiškinys nedaro tokiosavotiško prakilnaus įspūdžio, kaip nakties dangus, nusėtas tūkstančiaistylių, žvelgiančių žemyn žvaigždžių. Kaip prisimena amžininkai Čiurlionismėgdavo vaikščioti naktimis, dažnai vienui vienas, klausydamas gamtosgarsų, stebėdamas žvaigždynų išsidėstymą, jų lėtą judėjimą aplink Šiaurėsžvaigždę. Susidomėjimas naujųjų laikų kosmogoninėmis teorijomis ir senovės mitųstudijavimas turtino Čiurlionio mintis, galėjo skatinti itin imlias,universalias idėjas bei asociacijas. Visatos interpretavimo modeliai,kuriuos kūrė senovinių Rytų civilizacijų išminčiai ir naujausiasis mokslas,kaip ir pačios žvaigždėtosios erdvės, žadino jo sieloje kosminio pasauliodidybės vaizdinius ir visų žmonių bendrumo jausmą. Tai atsispindėjo ir,,Zodiako” paveiksluose. Siužetinis ciklo pagrindas ir sąsaja nėra primygtinai pabrėžti –
Čiurlionis tapo vieną kūrinį ir tuo pat metu dvylika atskirų; pasakodamasapie Saulės kelionę, jis pasakoja ir apie dvylika paslaptingų naktiessargybinių, amžinybės liudininkų, serginčių danguje mūsų šviesulio taką.Čiurlionio pasaulėjauta traktuoja Zodiako žvaigždynus kaip savas,suprantamas būtybes – tarsi jos iš tikrųjų turėtų ,,ir kūną, ir sielą”,vidinį gyvenimą, nors ir žmogaus fantazijos suteiktą, Toji vaizduotėssavybė, į susimąstymą ir ilgėjimąsi linkusi liaudiška pasaulėjauta suteikianacionalinį charakterį ir šiam, rodos, grynai tarptautinės kultūrinėstradicijos stimuliuotam Čiurlionio ciklui. Antra vertus, paveiksluose matome, kad dailininkas nesilaikė griežtaivienos kurios senovinės Zodiako emblemų atvaizdavimo tradicijos. JoVandenis rankoje laiko ne ąsotį, o Poseidono trišakį, Žuvys ne dvi irnesujungtos tarpusavy, mitinis Ožiaragis netekęs žuvies uodegos, okentauras Šaulys – pusės arklio kūno. Dailininkas visur įveda naują mintį,vyksmą, lyg individualų mitinį ar simbolinį siužetą. Dvynius, kurie pagalžvaigždyno konfigūraciją įvairiuose kraštuose buvo įsivaizduojami kaip dužmonės, susiėmę už rankų, Čiurlionis atskyrė neperžengiama šviesmečiųatstumo bedugne. Realybė – ir begalinio ilgėjimosi simbolis, lyg naujasmitas. Tokią pat teisę dailininkas turėjo pradėti Zodiaką pagal mūsųvartojamą kalendorių nuo sausio mėnesio – Vandenio, nors pagal Zodiakotradiciją žvaigždynų eiseną turėtų pradėti Avinas – pavasario lygiadienis. Taip vėl prieiname prie kai kurių Čiurlionio kūrybos pagrindų, kuriuosleistina vadinti jo plastine poetika. Žymūs visame kūrybos kelyje,,,Zodiake” tie pagrindai yra itin brandūs. Dvylika fantastinių dangaus gyventojų Čiurlionis perteikė ganažemiškais vaizdais, kurie turi giliai pajaustą kosminę reikšmę. Kaikuriuose paveiksluose – ,,Avine”, ,,Dvyniuose”, ,,Vėžyje”,,,Šaulyje” – matyt, atsispindėjo Kaukazo gamtos įspūdžiai; šiltu Lietuvosaromatu padvelkia ,,Mergelės” goda. Atpažįstame būdingą dailininkosugebėjimą hiperbolizuoti vaizdą, paprastais motyvais išreikšti nepaprastusvaizdus ir visuotinius dalykus. Štai Čiurlionio ,,Jautis’, kuris Vaižgantui kilo tiesiog iš užkalnelio, Dzidoriaus artojo genamas, išėjęs su aušra į darbą, – jis kopiatuo pat metu iš už kažkokio kosminio kalno, gal planetos kamuolio. Joragai, rodos, taip ir skirti apglėbti Saulei, galingai išnešti ją iš žiemosmeto, iš tamsių vandenų, lyg senovės Egipto mituose. Amžiną laiko periodų siūbavimą, nepastovią ,,Visatos švytuoklę”,kintančią dienos ir nakties pusiausvyrą primena paprasti ,,Svarstyklių”laiveliai. Sunkų kopimą į aukščiausiąją Saulės kelio viršūnę, tikslą,kuriame slypi ir neišvengiama kasmetinė vasaros rezignacija – ,,Vėžio”sustingimas, jo būsimas atbulas žygis žemyn… Čiurlionio ,,Žuvys” tyliai praneria dangumi, ir štai vėl beribisVisatos okeanas, kurio horizonto linija, tarsi ekliptika, amžiais keliaujaSaulė. Pagal tradiciją Saulė čia jau kiltų į pavasario lygiadienį, artėdamaį Aviną; tačiau ,,Žuvų” paveikslas nepanašus į džiugią, galingą pirmykščiovandenyno aušrą, jo skambesys tylesnis, tolimesnis ir paslaptingesnis. Patimūsų Žemė nuolatos atsigrįžta į naktį, į savo šešėlį, ir tik naktyjeslėpiningo Zodiako buveinė. O štai blyški žiemos saulė vos nušviečia jūrą ir uostą, kur stovigrakštus kalnų ožys, įsistebeilinęs, lyg koks žvėrių pasaulio Narcizas, įsavo atvaizdą tamsiame vandeny… Taip galima komentuoti visus dvylika paveikslų paeiliui arbanepaeiliui, ir pamatysime, kad mitologinės aliuzijos, paprasti prasminiaikompozicijų elementų ryšiai bei ženklai ir plastiniai Čiurlionio sprendimaisusilieja glaudžioje darnoje, vienybėje, savo ruožtu tampančioje kosminiusimboliu. ,,Šių paveikslų visuma – puikus aukštos regimosios poezijos paminklas.Giliai jaučiamas juose slėpiningas gyvenimas tų dvylikos tamsių dievybių,kurios suglaudė aplink Žemę savo šventąjį žiedą, amžinai budėdamos tiesmūsų tuštybe, ir kurioma tūkstantmečiai bėga kaip akimirkos…”, – rašėdailės kritikas V. Čiudovskis. Plastinė Čiurlionio kalba ,,Zodiake” (tempera, gal ir su pastele) yrataupi ir įspūdinga. Vyrauja šalta, melsvai pilkų tonų gama, ir šiltesnė –žalsvai rusva. Subtiliai modeliuodama pagal metų laikų kitimą, ši spalvųmuzika jungia visą ,,Zodiako” ciklą.Kompozicija visur aiški ir tvirtai apspręsta; palyginti mažo formatodarbuose ryškėja stulbinąs dailininko mąstysenos monumentalumas. Lakoniškiperspektyvos elementai ir švytintys tolimi nakties horizontai perteikiabegalinės erdvės įspūdį. ,,Pribloškia čia tolio pajautimas, – ir dangusties tolimu akiračiu darosi toks be galo gilus! Gauname neišreiškiamąpojūtį paslaptingo nakties dangaus gyvenimo, tos ,,šviesos tamsoje”, kurisudaro visą ,,Zodiako” ciklo prasmę…” ,,Kas daugeliui didžiųjų tapytojų rodėsi vos teįveikiama problema –tapyti nakties landšafto misteriją, – tą Čiurlionis pajėgia, ir be jokiųtechniškų problemų”, – pabrėžė M. Vorobjovas. Tačiau ,,Zodiako” naktis nėra tokia, kaip ,,Miške”; kosmine,persmelkta zodiakinio švytėjimo Čiurlionio naktimi keliauja Saulė… Tairealus veikėjas, kai kur vos pažymėtas šviesa iš anapus horizonto, kai kurištrykštąs spinduliais, kai kur ir parodąs dalį savo disko viršum horizontolinijos. Dar svarbiau, kad Saulė ,,eina” per visus dvylika paveikslų iškairės į dešinę, beveik visur pasirodydama kairiau vertikaliosios ašies –tai Saulės judėjimo įspūdis nejuntamai, bet stipriai sujungia ,,Zodiaką” įvientisą dinamišką visumą. Mitinių Zodiako būtybių judėjimas ir bendroji kiekvieno paveikslokompozicija dar labiau paryškina horizontalią Saulės (bei žiūrovožvilgsnio) slinktį dešinėn – kai kur sugestionuodami judėjimą ta pačiakryptimi (,,Vandenis”, ,,Žuvys”, ,,Svarstyklės”), bet dažniausiai,,pasitikdami” ateinančią Saulę (,,Avinas”, ,,Jautis”, ,,Vėžys”,,,Liūtas”, ,,Mergelė”, ,,Šaulys”, ,,Ožiaragis”). Tiktai ,,Dvyniuose”ir ,,Skorpione” Saulės judėjimas lyg stabdomas – kompozicija beveiksimetrinė, o jos centras pastumtas šiek tiek kairiau paveikslo ašies.Dvyniuose gali slypėti spėjama Zodiako gimimo data – prieš septynetą araštuonetą tūkstantmečių ten būdavo pavasario lygiadienis. Pasislinkuspastarajam į Jautį, Skorpionui atitekdavo rudens lygiadienis ir dar vėliau– mitinė paskirtis gramzdinti Saulę žemyn, į žiemą. Tą kaip tik matomeČiurlionio pavaizduotos šventyklos freskoje. Daugelyje ,,Zodiako” paveikslų, išmoningai derindamas lakią vaizduotęsu ramiomis horizontalėmis, Čiurlionis pasiekė ir vertikalaus judesio,kilimo – gal žvaigždynų užtekėjimo – įspūdį. Net jo Avinas, atrodo,kažkokių milžiniškų jėgų gadynėje užkeltas į tą kosminį aukštį, iš kuriodabar ramiai stebi pasaulį. ,,Ten apačioj vyksta žemiški dalykai – sąmyšis,triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengė viską. Tyla”. Šitaip vidinį, tarytum slaptąjį paveikslų ir viso ciklo dinamizmąatsveria susikaupimas, statika, amžinoji žvaigždynų rimtis. Pastoviosios,būdingosios Čiurlionio plastikos savybės ir šiuo atžvilgiu parodo ypatingą,kosminės temos įprasmintą darną. Kiekvienam paveikslui Čiurlionis nupiešė nemaža eskizų. ,,Mergelės”,,,Ožiaragio”, ,,Šaulio” eskizų variantuose dailininkas atkakliai ieškojoplastinės idėjos, linijinių paveikslo elementų santykio, pagrindiniosilueto vietos erdvėje. ,,Zodiako” ciklas apskritai atspindi būdingą Čiurlionio plastiniomąstymo raidai gryno architektoniškojo bei ritminio elemento skverbimąsi.Ciklo reikšmė dailininko mąstysenos evoliucijos požiūriu, žinoma,neapriboja savarankiškos meninės darbų vertės. Grožis ir paprastumas,įvairialypis turinio krūvis ir suvokimų erdvė nusako savaiminę,individualią ,,Zodiako” reikšmę. Meno priemonėmis Čiurlionis kalba apie viską. Šviesos ir tamsos kovajo Saulės kely – ne abstrakcija ir ne banali alegorija. Tai realus,kosmiškai suvokiamas dienos ir nakties svyravimas, gamtos atbudimas irnykimas, didžiųjų Visatos vyksmų darna, konfliktai, šventės ir slėpiniai.Ir, be abejo, tai gyvenimas: Čiurlionis mąstė apie žmogų, apie jo kelius irpagrindines būties problemas. Taip ,,Zodiakas” atspindi ir kosminį Čiurlionio humanizmą – jausmąbei požiūrį, kuris prabilo, žinoma, ir kituose darbuose, bet šiame pirmąsyktaip brandžiai ir tauriai. Čiurlionis buvo realiai pajutęs, kad jis –Visatos gyventojas. Jis ir Žemės planetos gyventojas nuo neatmenamų laikų –ir tą taip pat realiai pajutęs. Dabartis, turinti tokią proistorę, buvokupina reikšmės ir žvelgė jo mene toli į ateitį.5. ČIURLIONIO REIKŠMĖ LIETUVIŲ DAILĖJE IR LITERATŪROJE
Apie Čiurlionio tradicijas dabarties dailėje galima kalbėti kaip apievieną svarbiausiųjų veiksnių, kuris turėjo didelio poveikio formuotislietuvių nacionalinės mokyklos bruožams, bendriesiems meninio mąstymo iridėjinio kryptingumo principams. Lietuvių liaudies tradicijų jungtis su XXamžiaus meno keliamais uždaviniais – šis Čiurlionio kūrybos išeities taškas– tebėra gyvas ir ne mažiau aktualus. Čiurlionis pirmasis įdiegė lietuviųdailėje daugelį esminių XX amžiaus meno principų, įleido juos į meninęapyvartą, padarė kūrybinę normą ir toliau egzistuojančiais meno vertėskriterijais. Jis įteisino meno kūrinį kaip naujos meninės realybės faktą,praplėsdamas pačios realybės suvokimą, išreikšdamas jos beribiškumą irteikdamas menininko subjekto kuriamąją galią. Čiurlionis išryškino irtolimesnei lietuvių dailės raidai atskleidė daugelį naujų, iki jo nežinomųplastinių idėjų – tai itin savita erdvės, plastiškai išrutuliotos paveikslostruktūros samprata, muzikinių ir dekoratyvinių formos funkcijųakcentavimas, meninio sąlygiškumo, asociatyvaus ir metaforiško vaizdoplėtojimas, jungiantis savyje plastinio muzikinio ir literatūrinio mąstymodėmenis. Čiurlionis giliai įtvirtino mūsų dailėje poetiškai, per ryškiąsubjektyvią ir lyrinę atotrauką, suvokiamo pasaulio įspūdį. Gal dėl tolietuvių meno dirvoje nėra giliau įsišaknijęs natūralizmas, svetimas taippat ir liaudies meno – tautodailės ir tautosakos – estetikai. Čiurlionisbuvo lietuvių mene grubaus empiryškumo priešybė, saugantis didelius menodvasingumo idealus, bylojantis apie jame glūdinčių aukščiausių žmogausgalių teigimą. Čiurlionis turėjo didelės reikšmės tiek mūsų dailėje, tiek ir visojemeninėje kultūroje besifermentuojančiam meno šiuolaikiškumo supratimui.Todėl, turbūt, nesuklysime pasakę, kad dabarties kūrėjams, kurie įvairiaisžanrais ir skirtingais meno keliais ieško apibendrintų idėjų, gilausreiškinių įdvasinimo, sintetiškos pasaulio pagavos, tiems visados bussvarbi ir didžiaisiais savo principais artima Čiurlionio kūryba, teigiantiesminę meno funkciją – nepasitenkinti paviršiaus kevalu, bet brautis įbūties gilumas, nuolatos sprendžiant neišsenkamus ir niekad iki galoneatsakomus žmogiškojo pasaulio klausimus. Čiurlionio menas telkia savyjetą jėgą, kuri stimuliuoja tą mintį, žadina pačią kūrybos idėją. Jis yra tasmenininkas, kuris kintančio laiko perspektyvoje formuoja paveldimąjįkultūros kontekstą ir kuria jos klimatą. Šią svarbią pozityvią Čiurlioniokūrybos prasmę yra taikliai nusakęs jo amžininkas N. Rerichas 1936m. PetruiTarabildai parašytais žodžiais: “Girdžiu, kad Čiurlionio vardas tapotarptautiniu vardu Lietuvoje, kad jis pasidarė lietuvių tautospasididžiavimu, iš širdies džiaugiuosi…Ten kur branginami savo didvyriai,kūjai ir darbuotojai, ten yra galima ir šviesi ateitis. Gana jau buvusiosnemokšystės – tamsybės, kada įvairūs istorijos keliai mums rodo, kaipgeriausi žmogaus laimėjimai buvo šmeižiami, mindžiojami. Gana stačiokiškųneigimų. Tauta tiktai šviesiu teigimu tegali gyventi. Kuomet vyksta statyba– viskas vyksta.” Nepalikęs tiesioginių pasiekėjų Čiurlionis savo kūrybos visuotinumuišreiškė meno idealą ir įsilieja į daugelį naujų, vis kitokia šviesasužėrinčių lietuvių nacionalinės kultūros formų.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. M. K. Čiurlionis – Paveikslai, eskizai, mintys 1997 m.2. Čiurlioniui 100 Vilnius ,,Vaga” 1977 m.3. Lansbergis V. Čiurlionio dailė Vilnius ,,Vaga” 1976 m