M. K. Čiurlionio kūryba

TURINYS

1. Įžanga ..............................2
2. M. K. Čiurlionio kūrybos savitumas ..................2
3. M. K. Čiurlionio dailės stiliaus fazės ...................3
4. Įžymusis dailininko ,,Zodiakas” ....................8
5. Čiurlionio reikšmė lietuvių dailėje ir literatūroje ..............11
Literatūros sąrašas ...........................12

MIKALOJAUS KONSTANTINO

ČIURLIONIO KŪRYBA

1. ĮŽANGA

Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino
Čiurlionio (1875-1911) kūryba – sudėtingas, daugiabriaunis reiškinys,
ypatingas ne tik Lietuvos, bet ir visos XX amžiaus pradžios Rytų Europos
mene. Ji įstabi tematikos ir vaizdų įvairove, kūrinių meninės formos
originalumu ir įtaigumu. M.K.Čiurlionis ir archaiškas, ir labai
šiuolaikiškas. Archaiškas, nes jo paveikslų erdvėje – tūkstantmetė žmonijos
dvasinė patirtis, šiuolaikiškas, nes jo idealai aktualūs ir dabartiniam
dvasingumo pasiilgusiam žmogui. M.K.Čiurlionio ggyvenimo laikas (XIX a.
pabaiga – XX a. pradžia, audringas meno srovių kaitos sūkurys), be abejo,
darė įtaką jo kūrybai, bet nė viena to meto dailės pakraipa stipriau jo
nepatraukė. Visa tai tebuvo tik fonas savitoms dailininko vizijoms ir
dvasios veržimuisi.

2. M.K. ČIURLIONIO KŪRYBOS

SAVITUMAS

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba- trapi, svajinga, kartais
naivi, bet sykiu labai originali ir nepakartojama, platesnei Europos
visuomenei iki šiol menkai tepažįstama. Čiurlioniu domėjosi nemažai ryškių
to meto asmenybių – Romain Rolland, Igor Strawinsky, Vasilij Kandinsky.
Tačiau jų kontaktai, tiesioginiai ar netiesioginiai, per kūrybą, tebuvo
trumpalaikiai, epizodiški, kaip trumpas buvo iir pats M.K.Čiurlionio
gyvenimo kelias. Dailininkas mirė, eidamas 36-uosius metus, o tapybai buvo
skirti šešeri intensyvios kūrybinės veiklos (1903 – 1909) metai. Gyvenimas
Rusijos imperijos pakraščiuose – Lietuvoje ir Lenkijoje – tiesiog nesudarė
objektyvių sąlygų Čiurlionio kūrybai plačiau garsėti. Juk tuometinė Rytų
Europos dailė taip ir neišsiveržė iš savo lokalinių ri

ibų. Dailininko kūryba
pačioje savo gelmėje koncentravo ir kai kurias būsimas, tuo metu dar pilnai
neišsiskleidusias XX amžiaus modernizmo idėjas. Jis buvo ne tik
dailininkas poetas, romantikas, bet ir metafizikas mąstytojas. Čiurlionio
kūrybą knygose ir straipsniuose yra nagrinėję lietuvių, rusų, prancūzų ir
amerikiečių menotyrininkai. Tapyba bei grafika jau buvo eksponuota
parodose, surengtose Vakarų Berlyne (1979), Duisburge (1989), Berlyne ir
Briuselyje (1991), Tokijuje ir Bonoje (1992), Frankfurte (1995). Tačiau ir
šiandien nelengva atsakyti, koks yra Čiurlionio menas ir kokiai Europos
meno srovei jis priklauso. Vieni laiko dailininką savamoksliu keistuoliu
arba mįsle, kiti – meno mesiju, treti – didingu pasaulio vizijų tapytoju,
įsprausdami jį į labai jau neapibrėžtus fantastinės, kosminės metafizinės
dailės rėmus. O bandymai gretinti M.K.Čiurlionį su futuristais,
siurrealistais ar abstrakcionistais paprastai atskleidžia tiktai kurią nors
vieną jo fenomeno ypatybę. Dailininko kūrybos savitumą formavo keletas gana
skirtingų veiksnių. Tėvų namuose, Druskininkuose, M.K.Čiurlionis gyveno
senosios lietuvių kkaimo kultūros terpėje. Jo vidaus pasaulį stipriai
paveikė šviesi motinos asmenybė, nepaprastai graži pietų Lietuvos gamta,
lietuviškos pasakos ir dainos, taip pat šeimos tradicija – muzikinis vaikų
lavinimas ir kasdieninis muzikavimas. Šios sąlygos padėjo susiformuoti itin
jautriam, subtiliam dailininko charakteriui ir jo polinkiui abstrakčiai
mąstyti.

M. K. Čiurlionio dailės darbuose, sukurtuose pačiame jo kūrybinio
kelio zenite, bene ryškiausiai atsiskleidžia dar viena išskirtinė
dailininko meninės individualybės savybė. Jau ankstyvuosiuose jo
paveiksluose ryškus labai savitas erdvės suvokimas,
sukuriantis bekraščio jos platumo įspūdį ir atitinkantis apibrėžtų ribų
neturintį laiko pojūtį. Paveikslams suteikiamas gilaus vidinio susikaupimo
atspalvis. Au
ugant ir plėtojantis plastinio vaizdo polifoniškumui, erdvė ir
laikas susijungia, sudarydami naują kokybę, atitinkančią filosofinę
pasaulio amžinumo ir sykiu nuolat kintančio jo pavidalo idėją. Minties
vyksmas erdvėje daugiau nuvokiamas intuityviai, negu nusakomas žodžiais,
tačiau ši giluminė Čiurlionio meninio mąstymo erdvė bene bus ta priežastis,
kuri skatino jo kūrybą vadinti mistine ir pranašiška. Ano meto kosmogoninių
teorijų šviesoje jo tapyba galėjo būti priimama beveik kaip tiesioginė tų
teorijų iliustracija, fantastinė ir mistinė pačia savo esme. Bet šiandien
atrandame joje stulbinančią numatymo galią, darančią Čiurlionį ne tik
artimą nūdienio žmogaus pasaulio suvokimui, bet šiuolaikiškesnį už daugelį
šiuolaikinių dailininkų, nepažengiančių toliau buitiško fotografizmo. Taigi
čiurlioniškas mąstymo būdas nė kiek neperdedant gali būti pavadintas
laikiniu reiškiniu, nes jame įkūnyta tokia mąstytojo, filosofo, menininko
galia, kuri prasminga ir dabarties dailininkų kūrybai.

Savo išskirtinio originalumo dėka stovėjusi kiek nuošalyje, Čiurlionio
kūryba vertė mąstyti apie pačią lietuviškumo sąvoką žymiai platesnėmis
kategorijomis. Ji pirmiausia skleidė mintį, kad nacionalinis meno savitumas
glūdi ne tradicinio “lietuviško” motyvo pasirinkime, o kur kas gilesniuose
plastinės sandaros kloduose bei kaimyniniuose ryšiuose. Šiandien savaime
suprantama, kad to meto menininkų ir šiaip jau lietuvių inteligentų
platesniam ratui tokia mintis buvo nauja ir reikšminga. Reikšminga jau vien
tuo, kad skatino giliau pažinti ir platesniu aspektu įvertinti savo
liaudies meną, kuriuo iki tol mažai tebuvo domimasi, kuris buvo uždarai bei
archaiškai traktuojamas.

Čiurlionis, vizijų filosofas, ėjo tuo nepramintu keliu pirmasis,
pasikliaudamas ir sa
avo intuicija, ir savo prigimties “genetiniu kodu”, ir
veikiamas kaimyninių tautų profesionalaus meno impulsų. Jam pirmajam teko
atverti duris į tokias kūrybos pasaulio sferas, kurios iki tol daugeliui iš
vis nebuvo žinomos, tad suprantama, kad jo tapyba, veikiama to meto meninių
koncepcijų, vystėsi daugiau filosofijos ir idėjos, negu plastinio, grynai
tapybos išraiškos formavimo vagoje. Tautosaka ir muzika Čiurlionio kūryboje
pasireiškusi regimomis plastinėmis formomis, arsininkams tapo vėliau bendra
atmosfera, netiesiogiai veikusi emocinį jų dailės pobūdį. Tuo tarpu
tiesioginiu išeities tašku virto vaizduojamoji bei taikomoji liaudies
dailė, kurios materealumas nekėlė didesnių abejonių, o atvirkščiai, skatino
įsiklausyti į žemišką jo formų bei spalvų gyvybingumą.

3. M.K. ČIURLIONIO DAILĖS

STILIAUS FAZĖS

Ankstyviausia M.K.Čiurlionio vaizduojamosios kūrybos fazė – mėgėjiški
piešinukai. Yra žinomi trys nedideli jo ankstyvųjų mėgėjiškų piešinių
albumėliai. D. Čiurlionytės-Zubovienės žinioje yra stambokas M.K.Čiurlionio
piešinių albumas, kuriame yra daugiau nei penkiasdešimt anglimi atliktų
piešinių, dauguma jų – nežinomų asmenų portretai. Albumas turi svarbią
dokumentinę reikšmę, jo datos aiškiai rodo, kad 1902 metų rudenį Čiurlionis
jau lankė piešimo studiją. Kauno Valstybiniame M.K.Čiurlionio Dailės
muziejuje saugomi dar du nedidelio formato albumėliai, kuriuose yra du
grafitiniu pieštuku atliktų daiktų ( rašalinės, stalo, aplanko ir kt.)
piešinukų, portretų plunksnele ir keletas akvarelinių peizažų. Dauguma tai
laisvalaikio etiudai, daryti iš natūros ir iš atminties; visuose aiškiai
matome neįgudusią pradedančio dailininko ranką. Sekanti M.K.Čiurlionio
vaizduojamosios kūrybos fazė – 1903 metų pabaigos – 1904 metų pradžios
piešiniai-kompozicijos. Šiai grupei priklauso atvirlaiškių, kuriuos
Čiurlionis siųsdavo savo broliams, piešiniai. Savotiški tų

piešinių
siužetai: daugumoje jų pavaizduoti alegoriški mirties, lemtingumo, šiurpių
nuojautų įvaizdžiai.

Žymiausios atvirukų kompozicijos – 1903 m. spalio 2 d. atvirlaiškis su
simbolišku ,,Salos-ramybės” vaizdu ir 1903 m. spalio 11 d. atvirukas –
,,Miško muzika”. Abu pastaruosius vaizdus Čiurlionis kiek vėliau panaudojo
stambesnio formato paveiksluose. Visų tų kompozicijų stilius panašus:
grubokas, eskizinis piešinys, toninis formų modeliavimas, rėžiančios,
ryškios spalvos – žalia, raudona, violetinė, mėlyna, ruda.

Iš ankstyviausiojo kryptingo, nebe mėgėjiško Čiurlionio tapybos
laikotarpio (1903 – 1904 m.) turime – beveik neabejotinai – pastelinę
,,Laidotuvių simfoniją” ir aliejum tapytus ,,Pavojų” ir ,,Miško šlamesį”.
Jiems artimas 1904 metais tapytas ,,Tvano ciklas” ir triptikas ,,Rex”.

Išvardintus kūrinius sieja keletas bendresnių turinio ir stiliaus
bruožų. Dalies jų, pavyzdžiui, ,,Tvano” ciklo, triptiko ,,Rex”, diptiko
,,Jehova” siužetiniai motyvai turi sąsajų su biblijos legendomis. Žinoma
čia nėra tiesioginio tų legendų siužeto pakartojimo ar iliustravimo. Iš
biblijos Čiurlionis pasisėmė teminių motyvų, kurie teikė galimybių
išreikšti žmogiškosios būties lemtingumo, antgamtinių jėgų viešpatavimo
pojūtį. Tokia tendencija ir tų kūrinių vaizdinę struktūrą, jų nuotaikas –
slogias, kupinas sunkių nuojautų ir nerimo.

Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąjį pradą. Tačiau
kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose pasigendame
vaizdų sekos.

Tų ciklų kompozicijos nelygumuose, be to, grubokame jų formos
realizme, jų kolorito mirguliavime juntame kūrybinio akto betarpiškumą,
staigią emocinę iškrovą. Tai jau XX a. pradžiai būdingų meninių siekių
bruožai. Bet, kita vertus, tie patys nelygumai kalba apie patyrimo ir
meistriškumo stoką, apie pradinę kūrybos fazę. Mirties tema buvo madinga XX
a. pradžios literatūroje, žurnalistikoje, inteligentų salonuose. Šiai temai
buvo skiriami spiritistų seansai, ją gvildeno okultinės – teosofinės
teorijos; mirties scenų, vėlių, astralinių šviesų aprašymais mirgėjo to
meto laikraščių, žurnalų puslapiai. Galbūt, šis ankstyvas Čiurlionio
,,Laidotuvių” ciklas yra duoklė madingoms epochos nuotaikoms. Būdinga, kad
pats menininkas šio ciklo neeksponavo jokioje parodoje. Be to, vėlesnių
metų kūryboje jis jau negrįžo prie jo idėjų.

Kitą chronologiškai fiksuojamų ankstyvųjų Čiurlionio kūrinių grupę
sudaro paveikslai. Dalis tų paveikslų išlikę: tai ,, Vakaras” (šviesi
figūra laivelyje), ,,Naktis-sala” (mėlynoje tamsoje skendinti sala su
rankos pavidalą primenančiais medžiais), ,,Profiliai”, ,,Tiltai”,
,,Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje),
,,Regėjimas” (žaltys ant kryžiaus). Šiai kūrinių grupei artimi ir keletas
kitų ankstyvųjų Čiurlionio darbų – vadinamasis ,,Marso pasaulis”,
,,Debesys”, ,,Dūdorius”.Visi šie paveikslai buvo sukurti iki 1905 metų
vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais,
bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Pastaruosiuose dailininkas pirmiausia
akcentuoja gamtos slėpiningumą, blausias, nostalgiškas vakaro ir nakties
sutemų būsenas. Čia jau nėra ,,Laidotuvių” ar ,,Rex’o” cikluose matytų
gilios erdvės, daiktų apimties, ryškių spalvų, rėžiančių sąskambių. Juose
vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų,
figūrų ir daiktų formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos
šviesa ir duslūs nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika.
Dailininkas išgauna jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose
atsiranda dažų nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti
balzganos, vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas
koloritas ir nauja, jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose
,,Kompozicija”, ,,Dūdorius”, ,,Angelas”. Šiuose paveiksluose jau ryškėja
savaimingo kūrybos charakterio pradai. Atsiranda Čiurlionio dailei būdingos
lyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų kolorito
aitrumas, jautresnė tampa pastelės technika.

Kalbant ar rašant apie Čiurlionio dailę, dažnai paliečiamas jos
profesinio lygio, meistriškumo klausimas. Dažnai būdavo iškeliama silpna jo
technika, neatitikimas tradiciniams reikalavimams. Dabar girdime kitą
kraštutinumą – gruboka, nedrąsi ankstyvųjų Čiurlionio paveikslų technika
laikoma viena svarbiausių jo dailės vertybių

Žinoma, Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jis
anaiptol neniekino techninių įgūdžių, o pastoviai ir atkakliai ugdė
profesinį meistriškumą. Per trumpą trejų – trejų su puse metų laikotarpį,
lankydamas Varšuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augo
profesiniu ir kūrybiniu požiūriu. Tai aiškiai matome, palyginę jo
ankstyvuosius 1903 – 1904 metų piešinius su 1906 metų ir vėlesnio
laikotarpio piešiniais ir etiudais.

Svarbiausia, Čiurlionio techninių įgūdžių tobulėjimas buvo
glaudžiausiai susijęs su bendru jo pasaulėžiūros brendimu, gilėjimu. Dėl to
ir galima, ir reikia skirti ankstyvąsias Čiurlionio dailės fazes nuo
brandžiojo kūrybos etapo, kurio ryškesni pradmenys atsiskleidė ,,Pasaulio
sutvėrimo” ir ,,Žiemos” cikluose, paveiksluose ,,Tiesa”, ,,Bičiulystė”,
,,Žinia” ir kt. Tuo laikotarpiu dailininkas dirbo dviem technikom – piešė
pastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišyta
akvarelės, temperos ir guašo technika.

Brandžiųjų Čiurlionio dailės darbų tematika, vaizdinė struktūra ir
meninė kalba labai įvairūs. Tačiau tas įvairumas turi ir juos vienijančių
stiliaus bruožų.

Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 – 1907 metais, dažniausiai matome
plačių filosofinių ir patriotinių minčių bei pergyvenimų meninius
įvaizdžius. Tokios yra ,,Tiesa”, ,,Bičiulystė”, ,,Žinia”,
,,Praeitis”, ,,Saulėtekis”, ,,Laivelis” ir kt. Palyginus su
ankstyvesniais dailininko darbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiau
kondensuotos, jų vaizdai sudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastinių
motyvų ir jų sugretinimų. Ypač būdinga jiems jautriomis šviesumo ir
intensyvumo gradacijomis pulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetinių
tonų koloritas. Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos ir
šešėlių kontrastai, jų persiliejimai. Vienur sodriau, kitur lengvais
prisilytėjimais nubrūkšniuoti pastelių štrichai, persišviesdami vieni pro
kitus, virpėdami, kryžiuodamiesi transformuojasi į turtingais šviesos ir
šešėlių niuansais pulsuojantį atmosferos toną, kuris suteikia paveikslams
patrauklumo, grožio.

Brandus Čiurlionio dailės stilius vis dėlto ryškiausiai atsiskleidė jo
tempera ir maišyta technika tapytuose paveiksluose ir jų cikluose.

,,Pasaulio sutvėrimas” (1905/6) yra tarsi pereinamoji pakopa iš
ankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. Literatūriniai šio ciklo
momentai ir aukštesnių jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklo
paveiksluose, priklauso dar ankstyvajai menininko kūrybos fazei.
Besiformuojančiam brandžiajam Čiurlionio dailės stiliui būdingi ,,Pasaulio
sutvėrimo” VII – XII paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtos
motyvų – augalų, medžių, gėlių – dekoratyvi stilizacija, jų formų
suritminimas. Dekoratyvus, muzikaliai suritmintas besiformuojančio gamtos
grožio pavaizdavimas yra naujo, brandžiojo kūrybos braižo žymė.

Brandžiojo periodo Čiurlionio kūryboje žymią vietą užima peizažai ir
peizažiniai ciklai. Čiurlionio peizažai labai įvairūs, dažnai skiriasi
vieni nuo kitų savo menine struktūra, mintimi, nuotaika. Dailininko
nedomino peizažų daiktinis ir medžiaginis konkretumas. Jam rūpėjo, jį
jaudino gilesnės, tipinės, pasikartojančios gamtos būsenos, jų keliamos
mintys ir nuotaikos. Todėl, vaizduodamas netgi konkretų ir žinomą
gamtovaizdį, tokį, kaip Raigardas, menininkas dekoratyviai apibendrino ir
stilizavo jo elementų – medžių, krūmų, laukų rėžių, upokšnio – pavidalus,
akcentavo melodingą linijų bangavimą, grakščią stilizuotų medžių ir krūmų
ritmiką, tapė paveikslą persišviečiančiais, švelniai laipsniuotais ramios
spalvinės gamos tonais. Tokiu būdu jis suteikė kūriniui apibendrintą,
muzikaliai dekoratyvią formą, išryškino ne tik konkretaus motyvo požymius,
bet visuotinesnius Lietuvos gamtovaizdžio ir jos nuotaikų bruožus.
Panašiomis stiliaus ypatybėmis pasižymi daugelis kitų dailininko peizažų,
tokie, kaip triptikas ,,Vasara” (1907 m.) , ,,Žemaičių kryžiai”.

Kitokio pobūdžio stambūs menininko ciklai peizažo ir kosmoso temomis.
Siekdamas maksimaliai turiningų, raiškių įvaizdžių, dailininkas taikė
įvairias meninės išraiškos priemones. Vienais atvejais jo minčių ir emocijų
krūviai išsilieja kondensuotomis plastinėmis metaforomis. Tokie yra
,,Žiemos” (1907 m.) ciklo liekni, belapiai kandeliabdų pavidalo medžiai su
jų viršūnėmis pražydusiomis ledinėmis liepsnelėmis. Įvaizdis raiškiai
prabyla apie žiemos šaltį, stingimą. Įspūdinga plastinė metafora – liekna
varpinė su siūbuojančiais varpais gaivaus vėjo genamų debesų fone –
atveria ,,Pavasario” (1907 m.) ciklą.

Kituose paveiksluose dailininkas kuria giliaprasmes plastines
hiperboles. Prisiminkime ,,Žiemos” ciklo lapus, kurių visą plokštumą dengia
iš viršaus žemyn srūvantieji sniego gūsių arba krištolinių ledo luitų
srautai. Atrodo, visa visata paskendo pradžios ir galo neturinčiame žiemos
stichijos siautulyje.

Įspūdingi savo didybe ir prakilnia ritmika liekni triptiko ,,Vasara”
centrinės dalies medžių kamienai, pro kuriuos atsiveria balzgana
vidurdienio šviesa nupliekstas bekraštis dangaus skliautas ir smėlėtų
Dzūkijos kalvų tolumos.

Čiurlionio paveiksluose neretai sutinkame ir plastines
personifikacijas – medžių ar debesų siluetus, įgijusius žmogaus figūros,
rankos ar kurios nors fantastinės būtybės pavidalą.

Brandžiosios Čiurlionio dailės įvaizdžius formuoja savaiminga,
neatsiejamai suaugusi su jų vaizdine sandara plastinė kalba, savitas jos
stilius. Brandusis Čiurlionio dailės stilius nėra kažkaip pastovus ir
nekintamas. Būdingiausi 1907 metų kūrybos pavyzdžiai: ,, Pavasario”, ,,
Vasaros” ir ypač ,, Zodiako ženklų” ciklai. Šiuo atveju galime kalbėti
apie jų plastinės kalbos saikingą sąlygiškumą, dekoratyvumą ir grafiškumą.
Jo paveikslų kolorito gama neplati, ribojasi dažniausiai prigesintų ir
šiek tiek supilkintų šaltų spalvų skale. Paveikslų tolimesnius planus –
žemę, vandenį, dangų – dailininkas tapo ramiais teptuko prisilytėjimais,
labai plonu dažų sluoksniu, jautriai laipsniuodamas tonus (prašviesindamas
arba patamsindamas), perteikia savotiškai suplokštintos erdvės įspūdį. Tuo
tarpu paskiros detalės , ypač pirmuose planuose įkomponuoti motyvai –
medžių šakos, gėlės ir kt.- pavaizduotos grafiškai, plona linija arba
smulkiais teptuko brūkšniais, primenančiais pastelės štrichus. Abu tie
principai: tapybinis toninis ir linijinis grafinis jungiasi į organišką
vienumą, suteikiančią brandiesiems Čiurlionio paveikslams savito
dekoratyvumo, skaidrumo, ramaus švytėjimo.

Išvardintus stiliaus bruožus matome ir daugelyje kitų to paties meto
kūrinių: ,,Pavasario” cikle, pirmose tapybinėse sonatose, fugoje
,,eglaitės” ir kt.

Maždaug tuo pat metu Čiurlionis nutapė didele potėpio ekspresija
išsiliejusią ,,Žiemos” ciklo pūgos stichiją ir subtiliausiai garbanotą
,,Vasaros” triptiko kraštinių paveikslų mišką. Visiškai skirtingas
rafinuoto, bonariško kolorito paveikslas, vaizduojantis karalaitę ir jos
pilį iš triptiko ,,Pasaka”.

Atskira, labai savaiminga M. K. Čiurlionio kūrinių grupė – muzikinių
pavadinimų ciklai: sonatos, preliudai, fugos. Jose dailininkas surado
nepakartojamą ir visiškai originalią formą, kurios padedamas jis galėjo
giliau ir subtiliau išreikšti pagrindinę savo kūrybos idėją – pasaulis ir
visata yra vienovė, universalumas. Pritaikęs savo tapyboje naujus, muzikos
formų struktūrai analogiškus vaizdų sudarymo ir jų ciklinio plėtojimo
principus, Čiurlionis labiausiai pakeitė paveikslų ir jų ciklų kompozicinę
sandarą. Todėl svarbiausia visų tų tapybinių sonatų ir fugų naujovė –
poliperspektyvinė kompozicija, kurioje į vieningą meninį organizmą sulydomi
ne tik įvairiareikšmiai plastiniai motyvai, bet ir skirtingi erdvės planai,
skirtingi laiko momentai. Įvairių erdvės motyvų, skirtingų žiūrėjimo taškų
sujungimas ir persismelkimas formuoja tokią sudėtingą erdvės judėjimo
iliuziją, kuri tarsi pranašauja op-arto dailės ritminių struktūrų judėjimą.
Tuo tarpu vaizdavimo priemonių stilistika išliko tokia pati, kaip ir
kituose paveiksluose.

1908 ir 1909 metais Čiurlionio dailėje – jo peizažuose, simbolinėse
kompozicijose ir muzikiniuose cikluose – atsirado keletas naujų bruožų. Tai
nebuvo esminiai stiliaus pakitimai, o tik jo praturtėjimas naujomis
meninėmis ypatybėmis.

Visų pirma pagausėjo grafinių ornamentinių elementų. Būdingesnius
vėlyvųjų paveikslų motyvus dailininkas išmargino smulkiais, juvelyriškai
nupieštais ornamentais: perliukais, žvyneliais, žvaigždutėmis, gėlytėmis,
tinkleliais. Tuo pasižymi ,,Jūros sonatos” pirmoji ir paskutinė dalis,
paveikslas ,,Karalių pasaka”, triptikas ,,Fantazija” ir kt. Grafiškos
ornamentikos ypač gausu 1909 metais tapytuose paveiksluose – ,,Aukure”,
,,Aukoje”, didžiajame ,,Rex’e”, ,,Nojaus arkoje”, ,,Piramidžių
sonatoje”, taip pat ir grafikos darbuose – vinjetėse, inicialuose ir kt.
Visi tie ornamentiniai motyvai papildo ir praturtina paveikslų dekoratyvinį
skambesį, dar labiau pabrėžia jų fantastiškumą. Ornamentinio dekoratyvumo
siekimas buvo būdinga bendresnė Čiurlionio dailės ypatybė. Tuo tarpu 1908-
1909 metų jo kūryboje – paveiksluose ir grafikoje – ši geometriška formų
stilizacija ir ornamentinis puošybiškumas tampa pastoviais jo dailės
stiliaus bruožais.
1909 m. turtėjo Čiurlionio paveikslų koloritas, jų spalvinė išraiška.
Tiesa, tai nebuvo kategoriškai visuotinė vėlyvosios jo kūrybos žymė, nes ir
1909 metais Čiurlionis sukūrė paveikslų, kurie nutapyti jam įprasta
neplačia šaltų spalvų gama (,,Žaliasis perkūnas”, ,,Žemaičių kapinės”,
,,Demonas”). Bet greta tokių žymiai pagausėjo kūrinių, kuriuose suskambo
šiltesni, mažoriškesni spalviniai akordai, atsirado sodresnė tapybos
technika. Dailininko paletė praturtėjo, joje pradėjo vyrauti šviesių tonų
ochros, įvairių niuansų raudonos, rausvos, purpurinės spalvos. Būdingi
tokie praturtėjusio kolorito pavyzdžiai – preliudas ,,Angelas”, paveikslai
,,Rojus”, ,,Aukuras”, ,,Auka”, ,,Žvaigždžių sonata”, ,,Piramidžių
sonata”.

Vėlyvojoje Čiurlionio tapyboje sustiprėjo vaizduojamųjų motyvų
stilizacija, pagausėjo ornamentinio dekoro, praturtėjo, tapo ryškesnis ir
skambesnis paveikslų koloritas. Visos tos meninės ypatybės, kurių ryškų
junginį matome jau minėtuose ,,Angelo”, ,,Aukos”, ,,Žvaigždžių” ir
,,Piramidžių” sonatų paveiksluose, suteikia tiems kūriniams daugiau naujų
spalvų, praturtina jų dekoratyvinę išraišką.

Taigi Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesnius meninės
raidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902-1906 metus, ir brandųjį – 1906
metų antroji pusė – 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiai
išskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiški
piešiniai, 2) kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus kolorito
peizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai;
brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) poliperspektyvinė, 3)
ornamentinė dailė.

Daugelis Čiurlionio dailės stiliaus ypatybių sieja ją su XX amžiaus
pradžiai būdingu moderno menu. Moderno srovei artimas Čiurlionio dailės
vaizdų fantastiškumas ir simbolizmas, platus, neapibrėžtas jų prasminis
krūvis. Su moderno srovės menu siejasi taip pat sąlygiškas, dekoratyvus jo
dailės stilius, stipri grafiškų elementų – silueto kontūrinių linijų,
grafiškai nužymėtų detalių – reikšmė. Moderno epochai būdingi Čiurlionio
dailės dekoratyviniai ornamentiniai motyvai: banguojančios linijos,
įmantriai stilizuotos gėlės ir augalai, trapios, gležnos jų formos.

Reikia pabrėžti, kad išvardintos Čiurlionio kūrybos sąsajos su moderno
menu nepaneigia jos originalumo ir nacionalinio charakterio. Čiurlionio
dailė kaupė savyje daugelį individualių nepakartojamų meninių ypatybių,
kurios betarpiškai atspindėjo jo individualybę, jį supusią aplinką ir
paveldėtas savosios tautos kultūros bei meno tradicijas. Didesnioji jo
kūrinių dalis – šviesūs poetiniai vaizdai, lakios fantazijos, gaivališkų
gamtos procesų apibendrinimai, kuriuose įkūnyta taurios svajonės ir
polėkiai, gilūs jausmai, nuotaikos. Humaniškas kūrybos turinys, originalus,
dideliais dekoratyviniais privalumais ir stipria įtaigos jėga pasižymintis
jo kūrinių stilius yra tie svarbiausieji brandžiųjų Čiurlionio dailės
kūrinių bruožai, kurie lemia jų nemirtingumą, jų nenykstančią meninę vertę.

4. ĮŽYMUSIS DAILININKO ,,ZODIAKAS”

Įžymusis M. K. Čiurlionio ,,Zodiako” ciklas turi jo kūryboje ypatingą
vietą, nulemtą tiek sumanumo, atlikimo, tiek ir itin turtingo kultūrinio
podirvio bei poveikio, gausių atgarsių ir interpretacijų. Temą dailininkui
davė senoviniai žvaigždynų mitai, o paskatino jo paties romantiškas
nusiteikimas, mintis apie kosminę pasaulio erdvės ir laiko didybę.

Nuo neatmenamų laikų žmones žavi žvaigždžių pasaulis – stebimas,
suvokiamas protu ir vaizduote. Nė vienas gamtos reiškinys nedaro tokio
savotiško prakilnaus įspūdžio, kaip nakties dangus, nusėtas tūkstančiais
tylių, žvelgiančių žemyn žvaigždžių. Kaip prisimena amžininkai Čiurlionis
mėgdavo vaikščioti naktimis, dažnai vienui vienas, klausydamas gamtos
garsų, stebėdamas žvaigždynų išsidėstymą, jų lėtą judėjimą aplink Šiaurės
žvaigždę.

Susidomėjimas naujųjų laikų kosmogoninėmis teorijomis ir senovės mitų
studijavimas turtino Čiurlionio mintis, galėjo skatinti itin imlias,
universalias idėjas bei asociacijas. Visatos interpretavimo modeliai,
kuriuos kūrė senovinių Rytų civilizacijų išminčiai ir naujausiasis mokslas,
kaip ir pačios žvaigždėtosios erdvės, žadino jo sieloje kosminio pasaulio
didybės vaizdinius ir visų žmonių bendrumo jausmą. Tai atsispindėjo ir
,,Zodiako” paveiksluose.

Siužetinis ciklo pagrindas ir sąsaja nėra primygtinai pabrėžti –
Čiurlionis tapo vieną kūrinį ir tuo pat metu dvylika atskirų; pasakodamas
apie Saulės kelionę, jis pasakoja ir apie dvylika paslaptingų nakties
sargybinių, amžinybės liudininkų, serginčių danguje mūsų šviesulio taką.
Čiurlionio pasaulėjauta traktuoja Zodiako žvaigždynus kaip savas,
suprantamas būtybes – tarsi jos iš tikrųjų turėtų ,,ir kūną, ir sielą”,
vidinį gyvenimą, nors ir žmogaus fantazijos suteiktą, Toji vaizduotės
savybė, į susimąstymą ir ilgėjimąsi linkusi liaudiška pasaulėjauta suteikia
nacionalinį charakterį ir šiam, rodos, grynai tarptautinės kultūrinės
tradicijos stimuliuotam Čiurlionio ciklui.

Antra vertus, paveiksluose matome, kad dailininkas nesilaikė griežtai
vienos kurios senovinės Zodiako emblemų atvaizdavimo tradicijos. Jo
Vandenis rankoje laiko ne ąsotį, o Poseidono trišakį, Žuvys ne dvi ir
nesujungtos tarpusavy, mitinis Ožiaragis netekęs žuvies uodegos, o
kentauras Šaulys – pusės arklio kūno. Dailininkas visur įveda naują mintį,
vyksmą, lyg individualų mitinį ar simbolinį siužetą. Dvynius, kurie pagal
žvaigždyno konfigūraciją įvairiuose kraštuose buvo įsivaizduojami kaip du
žmonės, susiėmę už rankų, Čiurlionis atskyrė neperžengiama šviesmečių
atstumo bedugne. Realybė – ir begalinio ilgėjimosi simbolis, lyg naujas
mitas.

Tokią pat teisę dailininkas turėjo pradėti Zodiaką pagal mūsų
vartojamą kalendorių nuo sausio mėnesio – Vandenio, nors pagal Zodiako
tradiciją žvaigždynų eiseną turėtų pradėti Avinas – pavasario lygiadienis.

Taip vėl prieiname prie kai kurių Čiurlionio kūrybos pagrindų, kuriuos
leistina vadinti jo plastine poetika. Žymūs visame kūrybos kelyje,
,,Zodiake” tie pagrindai yra itin brandūs.

Dvylika fantastinių dangaus gyventojų Čiurlionis perteikė gana
žemiškais vaizdais, kurie turi giliai pajaustą kosminę reikšmę. Kai
kuriuose paveiksluose – ,,Avine”, ,,Dvyniuose”, ,,Vėžyje”,
,,Šaulyje” – matyt, atsispindėjo Kaukazo gamtos įspūdžiai; šiltu Lietuvos
aromatu padvelkia ,,Mergelės” goda. Atpažįstame būdingą dailininko
sugebėjimą hiperbolizuoti vaizdą, paprastais motyvais išreikšti nepaprastus
vaizdus ir visuotinius dalykus.

Štai Čiurlionio ,,Jautis’, kuris Vaižgantui kilo tiesiog iš už
kalnelio, Dzidoriaus artojo genamas, išėjęs su aušra į darbą, – jis kopia
tuo pat metu iš už kažkokio kosminio kalno, gal planetos kamuolio. Jo
ragai, rodos, taip ir skirti apglėbti Saulei, galingai išnešti ją iš žiemos
meto, iš tamsių vandenų, lyg senovės Egipto mituose.

Amžiną laiko periodų siūbavimą, nepastovią ,,Visatos švytuoklę”,
kintančią dienos ir nakties pusiausvyrą primena paprasti ,,Svarstyklių”
laiveliai. Sunkų kopimą į aukščiausiąją Saulės kelio viršūnę, tikslą,
kuriame slypi ir neišvengiama kasmetinė vasaros rezignacija – ,,Vėžio”
sustingimas, jo būsimas atbulas žygis žemyn.

Čiurlionio ,,Žuvys” tyliai praneria dangumi, ir štai vėl beribis
Visatos okeanas, kurio horizonto linija, tarsi ekliptika, amžiais keliauja
Saulė. Pagal tradiciją Saulė čia jau kiltų į pavasario lygiadienį, artėdama
į Aviną; tačiau ,,Žuvų” paveikslas nepanašus į džiugią, galingą pirmykščio
vandenyno aušrą, jo skambesys tylesnis, tolimesnis ir paslaptingesnis. Pati
mūsų Žemė nuolatos atsigrįžta į naktį, į savo šešėlį, ir tik naktyje
slėpiningo Zodiako buveinė.

O štai blyški žiemos saulė vos nušviečia jūrą ir uostą, kur stovi
grakštus kalnų ožys, įsistebeilinęs, lyg koks žvėrių pasaulio Narcizas, į
savo atvaizdą tamsiame vandeny.

Taip galima komentuoti visus dvylika paveikslų paeiliui arba
nepaeiliui, ir pamatysime, kad mitologinės aliuzijos, paprasti prasminiai
kompozicijų elementų ryšiai bei ženklai ir plastiniai Čiurlionio sprendimai
susilieja glaudžioje darnoje, vienybėje, savo ruožtu tampančioje kosminiu
simboliu.

,,Šių paveikslų visuma – puikus aukštos regimosios poezijos paminklas.
Giliai jaučiamas juose slėpiningas gyvenimas tų dvylikos tamsių dievybių,
kurios suglaudė aplink Žemę savo šventąjį žiedą, amžinai budėdamos ties
mūsų tuštybe, ir kurioma tūkstantmečiai bėga kaip akimirkos.”, – rašė
dailės kritikas V. Čiudovskis.

Plastinė Čiurlionio kalba ,,Zodiake” (tempera, gal ir su pastele) yra
taupi ir įspūdinga. Vyrauja šalta, melsvai pilkų tonų gama, ir šiltesnė –
žalsvai rusva. Subtiliai modeliuodama pagal metų laikų kitimą, ši spalvų
muzika jungia visą ,,Zodiako” ciklą.
Kompozicija visur aiški ir tvirtai apspręsta; palyginti mažo formato
darbuose ryškėja stulbinąs dailininko mąstysenos monumentalumas. Lakoniški
perspektyvos elementai ir švytintys tolimi nakties horizontai perteikia
begalinės erdvės įspūdį. ,,Pribloškia čia tolio pajautimas, – ir dangus
ties tolimu akiračiu darosi toks be galo gilus! Gauname neišreiškiamą
pojūtį paslaptingo nakties dangaus gyvenimo, tos ,,šviesos tamsoje”, kuri
sudaro visą ,,Zodiako” ciklo prasmę.”

,,Kas daugeliui didžiųjų tapytojų rodėsi vos teįveikiama problema –
tapyti nakties landšafto misteriją, – tą Čiurlionis pajėgia, ir be jokių
techniškų problemų”, – pabrėžė M. Vorobjovas.

Tačiau ,,Zodiako” naktis nėra tokia, kaip ,,Miške”; kosmine,
persmelkta zodiakinio švytėjimo Čiurlionio naktimi keliauja Saulė. Tai
realus veikėjas, kai kur vos pažymėtas šviesa iš anapus horizonto, kai kur
ištrykštąs spinduliais, kai kur ir parodąs dalį savo disko viršum horizonto
linijos. Dar svarbiau, kad Saulė ,,eina” per visus dvylika paveikslų iš
kairės į dešinę, beveik visur pasirodydama kairiau vertikaliosios ašies –
tai Saulės judėjimo įspūdis nejuntamai, bet stipriai sujungia ,,Zodiaką” į
vientisą dinamišką visumą.

Mitinių Zodiako būtybių judėjimas ir bendroji kiekvieno paveikslo
kompozicija dar labiau paryškina horizontalią Saulės (bei žiūrovo
žvilgsnio) slinktį dešinėn – kai kur sugestionuodami judėjimą ta pačia
kryptimi (,,Vandenis”, ,,Žuvys”, ,,Svarstyklės”), bet dažniausiai
,,pasitikdami” ateinančią Saulę (,,Avinas”, ,,Jautis”, ,,Vėžys”,
,,Liūtas”, ,,Mergelė”, ,,Šaulys”, ,,Ožiaragis”). Tiktai ,,Dvyniuose”
ir ,,Skorpione” Saulės judėjimas lyg stabdomas – kompozicija beveik
simetrinė, o jos centras pastumtas šiek tiek kairiau paveikslo ašies.
Dvyniuose gali slypėti spėjama Zodiako gimimo data – prieš septynetą ar
aštuonetą tūkstantmečių ten būdavo pavasario lygiadienis. Pasislinkus
pastarajam į Jautį, Skorpionui atitekdavo rudens lygiadienis ir dar vėliau
– mitinė paskirtis gramzdinti Saulę žemyn, į žiemą. Tą kaip tik matome
Čiurlionio pavaizduotos šventyklos freskoje.

Daugelyje ,,Zodiako” paveikslų, išmoningai derindamas lakią vaizduotę
su ramiomis horizontalėmis, Čiurlionis pasiekė ir vertikalaus judesio,
kilimo – gal žvaigždynų užtekėjimo – įspūdį. Net jo Avinas, atrodo,
kažkokių milžiniškų jėgų gadynėje užkeltas į tą kosminį aukštį, iš kurio
dabar ramiai stebi pasaulį. ,,Ten apačioj vyksta žemiški dalykai – sąmyšis,
triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengė viską. Tyla”.

Šitaip vidinį, tarytum slaptąjį paveikslų ir viso ciklo dinamizmą
atsveria susikaupimas, statika, amžinoji žvaigždynų rimtis. Pastoviosios,
būdingosios Čiurlionio plastikos savybės ir šiuo atžvilgiu parodo ypatingą,
kosminės temos įprasmintą darną.

Kiekvienam paveikslui Čiurlionis nupiešė nemaža eskizų. ,,Mergelės”,
,,Ožiaragio”, ,,Šaulio” eskizų variantuose dailininkas atkakliai ieškojo
plastinės idėjos, linijinių paveikslo elementų santykio, pagrindinio
silueto vietos erdvėje.

,,Zodiako” ciklas apskritai atspindi būdingą Čiurlionio plastinio
mąstymo raidai gryno architektoniškojo bei ritminio elemento skverbimąsi.
Ciklo reikšmė dailininko mąstysenos evoliucijos požiūriu, žinoma,
neapriboja savarankiškos meninės darbų vertės. Grožis ir paprastumas,
įvairialypis turinio krūvis ir suvokimų erdvė nusako savaiminę,
individualią ,,Zodiako” reikšmę.

Meno priemonėmis Čiurlionis kalba apie viską. Šviesos ir tamsos kova
jo Saulės kely – ne abstrakcija ir ne banali alegorija. Tai realus,
kosmiškai suvokiamas dienos ir nakties svyravimas, gamtos atbudimas ir
nykimas, didžiųjų Visatos vyksmų darna, konfliktai, šventės ir slėpiniai.
Ir, be abejo, tai gyvenimas: Čiurlionis mąstė apie žmogų, apie jo kelius ir
pagrindines būties problemas.

Taip ,,Zodiakas” atspindi ir kosminį Čiurlionio humanizmą – jausmą
bei požiūrį, kuris prabilo, žinoma, ir kituose darbuose, bet šiame pirmąsyk
taip brandžiai ir tauriai. Čiurlionis buvo realiai pajutęs, kad jis –
Visatos gyventojas. Jis ir Žemės planetos gyventojas nuo neatmenamų laikų –
ir tą taip pat realiai pajutęs. Dabartis, turinti tokią proistorę, buvo
kupina reikšmės ir žvelgė jo mene toli į ateitį.

5. ČIURLIONIO REIKŠMĖ LIETUVIŲ

DAILĖJE IR LITERATŪROJE

Apie Čiurlionio tradicijas dabarties dailėje galima kalbėti kaip apie
vieną svarbiausiųjų veiksnių, kuris turėjo didelio poveikio formuotis
lietuvių nacionalinės mokyklos bruožams, bendriesiems meninio mąstymo ir
idėjinio kryptingumo principams. Lietuvių liaudies tradicijų jungtis su XX
amžiaus meno keliamais uždaviniais – šis Čiurlionio kūrybos išeities taškas
– tebėra gyvas ir ne mažiau aktualus. Čiurlionis pirmasis įdiegė lietuvių
dailėje daugelį esminių XX amžiaus meno principų, įleido juos į meninę
apyvartą, padarė kūrybinę normą ir toliau egzistuojančiais meno vertės
kriterijais. Jis įteisino meno kūrinį kaip naujos meninės realybės faktą,
praplėsdamas pačios realybės suvokimą, išreikšdamas jos beribiškumą ir
teikdamas menininko subjekto kuriamąją galią. Čiurlionis išryškino ir
tolimesnei lietuvių dailės raidai atskleidė daugelį naujų, iki jo nežinomų
plastinių idėjų – tai itin savita erdvės, plastiškai išrutuliotos paveikslo
struktūros samprata, muzikinių ir dekoratyvinių formos funkcijų
akcentavimas, meninio sąlygiškumo, asociatyvaus ir metaforiško vaizdo
plėtojimas, jungiantis savyje plastinio muzikinio ir literatūrinio mąstymo
dėmenis. Čiurlionis giliai įtvirtino mūsų dailėje poetiškai, per ryškią
subjektyvią ir lyrinę atotrauką, suvokiamo pasaulio įspūdį. Gal dėl to
lietuvių meno dirvoje nėra giliau įsišaknijęs natūralizmas, svetimas taip
pat ir liaudies meno – tautodailės ir tautosakos – estetikai. Čiurlionis
buvo lietuvių mene grubaus empiryškumo priešybė, saugantis didelius meno
dvasingumo idealus, bylojantis apie jame glūdinčių aukščiausių žmogaus
galių teigimą.

Čiurlionis turėjo didelės reikšmės tiek mūsų dailėje, tiek ir visoje
meninėje kultūroje besifermentuojančiam meno šiuolaikiškumo supratimui.
Todėl, turbūt, nesuklysime pasakę, kad dabarties kūrėjams, kurie įvairiais
žanrais ir skirtingais meno keliais ieško apibendrintų idėjų, gilaus
reiškinių įdvasinimo, sintetiškos pasaulio pagavos, tiems visados bus
svarbi ir didžiaisiais savo principais artima Čiurlionio kūryba, teigianti
esminę meno funkciją – nepasitenkinti paviršiaus kevalu, bet brautis į
būties gilumas, nuolatos sprendžiant neišsenkamus ir niekad iki galo
neatsakomus žmogiškojo pasaulio klausimus. Čiurlionio menas telkia savyje
tą jėgą, kuri stimuliuoja tą mintį, žadina pačią kūrybos idėją. Jis yra tas
menininkas, kuris kintančio laiko perspektyvoje formuoja paveldimąjį
kultūros kontekstą ir kuria jos klimatą. Šią svarbią pozityvią Čiurlionio
kūrybos prasmę yra taikliai nusakęs jo amžininkas N. Rerichas 1936m. Petrui
Tarabildai parašytais žodžiais: “Girdžiu, kad Čiurlionio vardas tapo
tarptautiniu vardu Lietuvoje, kad jis pasidarė lietuvių tautos
pasididžiavimu, iš širdies džiaugiuosi.Ten kur branginami savo didvyriai,
kūjai ir darbuotojai, ten yra galima ir šviesi ateitis. Gana jau buvusios
nemokšystės – tamsybės, kada įvairūs istorijos keliai mums rodo, kaip
geriausi žmogaus laimėjimai buvo šmeižiami, mindžiojami. Gana stačiokiškų
neigimų. Tauta tiktai šviesiu teigimu tegali gyventi. Kuomet vyksta statyba
– viskas vyksta.”

Nepalikęs tiesioginių pasiekėjų Čiurlionis savo kūrybos visuotinumu
išreiškė meno idealą ir įsilieja į daugelį naujų, vis kitokia šviesa
sužėrinčių lietuvių nacionalinės kultūros formų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. M. K. Čiurlionis – Paveikslai, eskizai, mintys 1997 m.
2. Čiurlioniui 100 Vilnius ,,Vaga” 1977 m.
3. Lansbergis V. Čiurlionio dailė Vilnius ,,Vaga” 1976 m

Leave a Comment