MIKALOJAUS KONSTANTINO
ČIURLIONIO KŪRYBA
1. Įžanga
Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino
Čiurlionio (1875-1911) kūryba – sudėtingas, daugiabriaunis reiškinys, ypatingas ne tik Lietuvos, bet ir visos XX amžiaus pradžios Rytų Europos mene. Ji įstabi tematikos ir vaizdų įvairove, kūrinių meninės formos originalumu ir įtaigumu. M.K.Čiurlionis ir archaiškas, ir labai šiuolaikiškas. Archaiškas, nes jo paveikslų erdvėje – tūkstantmetė žmonijos dvasinė patirtis, šiuolaikiškas, nes jo idealai aktualūs ir dabartiniam dvasingumo pasiilgusiam žmogui. M.K.Čiurlionio gyvenimo laikas (XIX a.
pabaiga – XX a. pradžia, audringas meno srovių kaitos sūkurys), be abejo, darė įtaką jo kūrybai, bet nė viena to meto dailės pakraipa stipriau jo nepatraukė. Visa tai tebuvo tik fonas savitoms dailininko vizijoms ir dvasios veržimuisi.
2. M.K. ČIURLIONIO KŪRYBOS
SAVITUMAS
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba- trapi, svajinga, kartais naivi, bet sykiu labai originali ir nepakartojama, platesnei Europos visuomenei iki šiol menkai tepažįstama. Čiurlioniu domėjosi nemažai ryškių to meto asmenybių – Romain Rolland, Igor Strawinsky, Vasilij Kandinsky.
Tačiau jų kontaktai, tiesioginiai ar netiesioginiai, per kūrybą, tebuvo trumpalaikiai, epizodiški, kaip trumpas buvo ir pats M.K.Čiurlionio gyvenimo kelias. Dailininkas mirė, eidamas 36-uosius metus, o tapybai buvo skirti šešeri intensyvios kūrybinės veiklos (1903 – 1909) metai. Gyvenimas
Rusijos imperijos pakraščiuose – Lietuvoje ir Lenkijoje – tiesiog nesudarė objektyvių sąlygų Čiurlionio kūrybai plačiau garsėti. Juk tuometinė Rytų
Europos dailė taip ir neišsiveržė iš savo lokalinių ribų. Dailininko kūryba pačioje savo gelmėje koncentravo ir kai kurias būsimas, tuo metu dar pilnai neišsiskleidusias XX amžiaus modernizmo idėjas. Jis buvo ne tik dailininkas poetas, romantikas, bet ir metafizikas mąstytojas. Čiurlionio kūrybą knygose ir straipsniuose yra nagrinėję lietuvių, rusų, prancūzų ir amerikiečių menotyrininkai. Tapyba bei grafika jau buvo eksponuota parodose, surengtose Vakarų Berlyne (1979), Duisburge (1989), Berlyne ir
Briuselyje (1991), Tokijuje ir Bonoje (1992), Frankfurte (1995). Tačiau ir šiandien nelengva atsakyti, koks yra Čiurlionio menas ir kokiai Europos meno srovei jis priklauso.
Vieni laiko dailininką savamoksliu keistuoliu arba mįsle, kiti – meno mesiju, treti – didingu pasaulio vizijų tapytoju, įsprausdami jį į labai jau neapibrėžtus fantastinės, kosminės metafizinės dailės rėmus. O bandymai gretinti M.K.Čiurlionį su futuristais, siurrealistais ar abstrakcionistais paprastai atskleidžia tiktai kurią nors vieną jo fenomeno ypatybę.
Dailininko kūrybos savitumą formavo keletas gana skirtingų veiksnių. Tėvų namuose, Druskininkuose, M.K.Čiurlionis gyveno senosios lietuvių kaimo kultūros terpėje. Jo vidaus pasaulį stipriai paveikė šviesi motinos asmenybė, nepaprastai graži pietų Lietuvos gamta, lietuviškos pasakos ir dainos, taip pat šeimos tradicija – muzikinis vaikų lavinimas ir kasdieninis muzikavimas. Šios sąlygos padėjo susiformuoti itin jautriam, subtiliam dailininko charakteriui ir jo polinkiui abstrakčiai mąstyti.
M. K. Čiurlionio dailės darbuose, sukurtuose pačiame jo kūrybinio kelio zenite, bene ryškiausiai atsiskleidžia dar viena išskirtinė dailininko meninės individualybės savybė. Jau ankstyvuosiuose jo paveiksluose ryškus labai savitas erdvės suvokimas, sukuriantis bekraščio jos platumo įspūdį ir atitinkantis apibrėžtų ribų neturintį laiko pojūtį. Paveikslams suteikiamas gilaus vidinio susikaupimo atspalvis.
Augant ir plėtojantis plastinio vaizdo polifoniškumui, erdvė ir laikas susijungia, sudarydami naują kokybę, atitinkančią filosofinę pasaulio amžinumo ir sykiu nuolat kintančio jo pavidalo idėją.
Minties vyksmas erdvėje daugiau nuvokiamas intuityviai, negu nusakomas žodžiais, tačiau ši giluminė Čiurlionio meninio mąstymo erdvė bene bus ta priežastis, kuri skatino jo kūrybą vadinti mistine ir pranašiška.
Ano meto kosmogoninių teorijų šviesoje jo tapyba galėjo būti priimama beveik kaip tiesioginė tų teorijų iliustracija, fantastinė ir mistinė pačia savo esme.
Bet šiandien atrandame joje stulbinančią numatymo galią, darančią Čiurlionį ne tik artimą nūdienio žmogaus pasaulio suvokimui, bet šiuolaikiškesnį už daugelį šiuolaikinių dailininkų, nepažengiančių toliau buitiško fotografizmo. Taigi čiurlioniškas mąstymo būdas nė kiek neperdedant gali būti pavadintas laikiniu reiškiniu, nes jame įkūnyta tokia mąstytojo, filosofo, menininko galia, kuri prasminga ir dabarties dailininkų kūrybai.
Savo išskirtinio originalumo dėka stovėjusi kiek nuošalyje, Čiurlionio kūryba vertė mąstyti apie pačią lietuviškumo sąvoką žymiai platesnėmis kategorijomis. Ji pirmiausia skleidė mintį, kad nacionalinis meno savitumas glūdi ne tradicinio “lietuviško” motyvo pasirinkime, o kur kas gilesniuose plastinės sandaros kloduose bei kaimyniniuose ryšiuose. Šiandien savaime suprantama, kad to meto menininkų ir šiaip jau lietuvių inteligentų platesniam ratui tokia mintis buvo nauja ir reikšminga. Reikšminga jau vien tuo, kad skatino giliau pažinti ir platesniu aspektu įvertinti savo liaudies meną, kuriuo iki tol mažai tebuvo domimasi, kuris buvo uždarai bei archaiškai traktuojamas.
Čiurlionis, vizijų filosofas, ėjo tuo nepramintu keliu pirmasis, pasikliaudamas ir savo intuicija, ir savo prigimties “genetiniu kodu”, ir veikiamas kaimyninių tautų profesionalaus meno impulsų.
Jam pirmajam teko atverti duris į tokias kūrybos pasaulio sferas, kurios iki tol daugeliui iš vis nebuvo žinomos, tad suprantama, kad jo tapyba, veikiama to meto meninių koncepcijų, vystėsi daugiau filosofijos ir idėjos, negu plastinio, grynai tapybos išraiškos formavimo vagoje.
Tautosaka ir muzika Čiurlionio kūryboje pasireiškusi regimomis plastinėmis formomis, arsininkams tapo vėliau bendra atmosfera, netiesiogiai veikusi emocinį jų dailės pobūdį. Tuo tarpu tiesioginiu išeities tašku virto vaizduojamoji bei taikomoji liaudies dailė, kurios materealumas nekėlė didesnių abejonių, o atvirkščiai, skatino įsiklausyti į žemišką jo formų bei spalvų gyvybingumą.
3. M.K. ČIURLIONIO DAILĖS
STILIAUS FAZĖS
Ankstyviausia M.K.Čiurlionio vaizduojamosios kūrybos fazė – mėgėjiški piešinukai. Yra žinomi trys nedideli jo ankstyvųjų mėgėjiškų piešinių albumėliai. D. Čiurlionytės-Zubovienės žinioje yra stambokas M.K.Čiurlionio piešinių albumas, kuriame yra daugiau nei penkiasdešimt anglimi atliktų piešinių, dauguma jų – nežinomų asmenų portretai. Albumas turi svarbią dokumentinę reikšmę, jo datos aiškiai rodo, kad 1902 metų rudenį Čiurlionis jau lankė piešimo studiją. Kauno Valstybiniame M.K.Čiurlionio Dailės muziejuje saugomi dar du nedidelio formato albumėliai, kuriuose yra du grafitiniu pieštuku atliktų daiktų ( rašalinės, stalo, aplanko ir kt.)
piešinukų, portretų plunksnele ir keletas akvarelinių peizažų. Dauguma tai laisvalaikio etiudai, daryti iš natūros ir iš atminties; visuose aiškiai matome neįgudusią pradedančio dailininko ranką. Sekanti M.K.Čiurlionio vaizduojamosios kūrybos fazė – 1903 metų pabaigos – 1904 metų pradžios piešiniai-kompozicijos. Šiai grupei priklauso atvirlaiškių, kuriuos
Čiurlionis siųsdavo savo broliams, piešiniai. Savotiški tų piešinių siužetai: daugumoje jų pavaizduoti alegoriški mirties, lemtingumo, šiurpių nuojautų įvaizdžiai.
Žymiausios atvirukų kompozicijos – 1903 m. spalio 2 d. atvirlaiškis su simbolišku ,,Salos-ramybės” vaizdu ir 1903 m. spalio 11 d. atvirukas –
,,Miško muzika”. Abu pastaruosius vaizdus Čiurlionis kiek vėliau panaudojo stambesnio formato paveiksluose. Visų tų kompozicijų stilius panašus:
grubokas, eskizinis piešinys, toninis formų modeliavimas, rėžiančios, ryškios spalvos – žalia, raudona, violetinė, mėlyna, ruda.
Iš ankstyviausiojo kryptingo, nebe mėgėjiško Čiurlionio tapybos laikotarpio (1903 – 1904 m.) turime – beveik neabejotinai – pastelinę
,,Laidotuvių simfoniją” ir aliejum tapytus ,,Pavojų” ir ,,Miško šlamesį”.
Jiems artimas 1904 metais tapytas ,,Tvano ciklas” ir triptikas ,,Rex”.
Išvardintus kūrinius sieja keletas bendresnių turinio ir stiliaus bruožų. Dalies jų, pavyzdžiui, ,,Tvano” ciklo, triptiko ,,Rex”, diptiko
,,Jehova” siužetiniai motyvai turi sąsajų su biblijos legendomis. Žinoma čia nėra tiesioginio tų legendų siužeto pakartojimo ar iliustravimo. Iš biblijos Čiurlionis pasisėmė teminių motyvų, kurie teikė galimybių išreikšti žmogiškosios būties lemtingumo, antgamtinių jėgų viešpatavimo pojūtį. Tokia tendencija ir tų kūrinių vaizdinę struktūrą, jų nuotaikas –
slogias, kupinas sunkių nuojautų ir nerimo.
Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąjį pradą. Tačiau kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose pasigendame vaizdų sekos.
Tų ciklų kompozicijos nelygumuose, be to, grubokame jų formos realizme, jų kolorito mirguliavime juntame kūrybinio akto betarpiškumą, staigią emocinę iškrovą. Tai jau XX a. pradžiai būdingų meninių siekių bruožai. Bet, kita vertus, tie patys nelygumai kalba apie patyrimo ir meistriškumo stoką, apie pradinę kūrybos fazę. Mirties tema buvo madinga XX
a. pradžios literatūroje, žurnalistikoje, inteligentų salonuose. Šiai temai buvo skiriami spiritistų seansai, ją gvildeno okultinės – teosofinės teorijos; mirties scenų, vėlių, astralinių šviesų aprašymais mirgėjo to meto laikraščių, žurnalų puslapiai. Galbūt, šis ankstyvas Čiurlionio
,,Laidotuvių” ciklas yra duoklė madingoms epochos nuotaikoms. Būdinga, kad pats menininkas šio ciklo neeksponavo jokioje parodoje. Be to, vėlesnių metų kūryboje jis jau negrįžo prie jo idėjų.
Kitą chronologiškai fiksuojamų ankstyvųjų Čiurlionio kūrinių grupę sudaro paveikslai. Dalis tų paveikslų išlikę: tai ,, Vakaras” (šviesi figūra laivelyje), ,,Naktis-sala” (mėlynoje tamsoje skendinti sala su rankos pavidalą primenančiais medžiais), ,,Profiliai”, ,,Tiltai”,
,,Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje),
,,Regėjimas” (žaltys ant kryžiaus). Šiai kūrinių grupei artimi ir keletas kitų ankstyvųjų Čiurlionio darbų – vadinamasis ,,Marso pasaulis”,
,,Debesys”, ,,Dūdorius”.Visi šie paveikslai buvo sukurti iki 1905 metų vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais, bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Pastaruosiuose dailininkas pirmiausia akcentuoja gamtos slėpiningumą, blausias, nostalgiškas vakaro ir nakties sutemų būsenas. Čia jau nėra ,,Laidotuvių” ar ,,Rex’o” cikluose matytų gilios erdvės, daiktų apimties, ryškių spalvų, rėžiančių sąskambių. Juose vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų, figūrų ir daiktų formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos šviesa ir duslūs nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika.
Dailininkas išgauna jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose atsiranda dažų nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti balzganos, vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas koloritas ir nauja, jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose
,,Kompozicija”, ,,Dūdorius”, ,,Angelas”. Šiuose paveiksluose jau ryškėja savaimingo kūrybos charakterio pradai. Atsiranda Čiurlionio dailei būdingos lyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų kolorito aitrumas, jautresnė tampa pastelės technika.
Kalbant ar rašant apie Čiurlionio dailę, dažnai paliečiamas jos profesinio lygio, meistriškumo klausimas. Dažnai būdavo iškeliama silpna jo technika, neatitikimas tradiciniams reikalavimams. Dabar girdime kitą kraštutinumą – gruboka, nedrąsi ankstyvųjų Čiurlionio paveikslų technika laikoma viena svarbiausių jo dailės vertybių
Žinoma, Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jis anaiptol neniekino techninių įgūdžių, o pastoviai ir atkakliai ugdė profesinį meistriškumą. Per trumpą trejų – trejų su puse metų laikotarpį, lankydamas Varšuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augo profesiniu ir kūrybiniu požiūriu. Tai aiškiai matome, palyginę jo ankstyvuosius 1903 – 1904 metų piešinius su 1906 metų ir vėlesnio laikotarpio piešiniais ir etiudais.
Svarbiausia, Čiurlionio techninių įgūdžių tobulėjimas buvo glaudžiausiai susijęs su bendru jo pasaulėžiūros brendimu, gilėjimu. Dėl to ir galima, ir reikia skirti ankstyvąsias Čiurlionio dailės fazes nuo brandžiojo kūrybos etapo, kurio ryškesni pradmenys atsiskleidė ,,Pasaulio sutvėrimo” ir ,,Žiemos” cikluose, paveiksluose ,,Tiesa”, ,,Bičiulystė”,
,,Žinia” ir kt. Tuo laikotarpiu dailininkas dirbo dviem technikom – piešė pastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišyta akvarelės, temperos ir guašo technika.
Brandžiųjų Čiurlionio dailės darbų tematika, vaizdinė struktūra ir meninė kalba labai įvairūs. Tačiau tas įvairumas turi ir juos vienijančių stiliaus bruožų.
Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 – 1907 metais, dažniausiai matome plačių filosofinių ir patriotinių minčių bei pergyvenimų meninius įvaizdžius. Tokios yra ,,Tiesa”, ,,Bičiulystė”, ,,Žinia”,
,,Praeitis”, ,,Saulėtekis”, ,,Laivelis” ir kt. Palyginus su ankstyvesniais dailininko darbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiau kondensuotos, jų vaizdai sudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastinių motyvų ir jų sugretinimų. Ypač būdinga jiems jautriomis šviesumo ir intensyvumo gradacijomis pulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetinių tonų koloritas. Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos ir šešėlių kontrastai, jų persiliejimai. Vienur sodriau, kitur lengvais prisilytėjimais nubrūkšniuoti pastelių štrichai, persišviesdami vieni pro kitus, virpėdami, kryžiuodamiesi transformuojasi į turtingais šviesos ir šešėlių niuansais pulsuojantį atmosferos toną, kuris suteikia paveikslams patrauklumo, grožio.
Brandus Čiurlionio dailės stilius vis dėlto ryškiausiai atsiskleidė jo tempera ir maišyta technika tapytuose paveiksluose ir jų cikluose.
,,Pasaulio sutvėrimas” (1905/6) yra tarsi pereinamoji pakopa iš ankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. Literatūriniai šio ciklo momentai ir aukštesnių jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklo paveiksluose, priklauso dar ankstyvajai menininko kūrybos fazei.
Besiformuojančiam brandžiajam Čiurlionio dailės stiliui būdingi ,,Pasaulio sutvėrimo” VII – XII paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtos motyvų – augalų, medžių, gėlių – dekoratyvi stilizacija, jų formų suritminimas. Dekoratyvus, muzikaliai suritmintas besiformuojančio gamtos grožio pavaizdavimas yra naujo, brandžiojo kūrybos braižo žymė.
Brandžiojo periodo Čiurlionio kūryboje žymią vietą užima peizažai ir peizažiniai ciklai. Čiurlionio peizažai labai įvairūs, dažnai skiriasi vieni nuo kitų savo menine struktūra, mintimi, nuotaika. Dailininko nedomino peizažų daiktinis ir medžiaginis konkretumas. Jam rūpėjo, jį jaudino gilesnės, tipinės, pasikartojančios gamtos būsenos, jų keliamos mintys ir nuotaikos.
Todėl, vaizduodamas netgi konkretų ir žinomą gamtovaizdį, tokį, kaip Raigardas, menininkas dekoratyviai apibendrino ir stilizavo jo elementų – medžių, krūmų, laukų rėžių, upokšnio – pavidalus, akcentavo melodingą linijų bangavimą, grakščią stilizuotų medžių ir krūmų ritmiką, tapė paveikslą persišviečiančiais, švelniai laipsniuotais ramios spalvinės gamos tonais. Tokiu būdu jis suteikė kūriniui apibendrintą, muzikaliai dekoratyvią formą, išryškino ne tik konkretaus motyvo požymius, bet visuotinesnius Lietuvos gamtovaizdžio ir jos nuotaikų bruožus.
Panašiomis stiliaus ypatybėmis pasižymi daugelis kitų dailininko peizažų, tokie, kaip triptikas ,,Vasara” (1907 m.) , ,,Žemaičių kryžiai”.
Kitokio pobūdžio stambūs menininko ciklai peizažo ir kosmoso temomis.
Siekdamas maksimaliai turiningų, raiškių įvaizdžių, dailininkas taikė įvairias meninės išraiškos priemones. Vienais atvejais jo minčių ir emocijų krūviai išsilieja kondensuotomis plastinėmis metaforomis. Tokie yra
,,Žiemos” (1907 m.) ciklo liekni, belapiai kandeliabdų pavidalo medžiai su jų viršūnėmis pražydusiomis ledinėmis liepsnelėmis. Įvaizdis raiškiai prabyla apie žiemos šaltį, stingimą. Įspūdinga plastinė metafora – liekna varpinė su siūbuojančiais varpais gaivaus vėjo genamų debesų fone –
atveria ,,Pavasario” (1907 m.) ciklą.
Kituose paveiksluose dailininkas kuria giliaprasmes plastines hiperboles. Prisiminkime ,,Žiemos” ciklo lapus, kurių visą plokštumą dengia iš viršaus žemyn srūvantieji sniego gūsių arba krištolinių ledo luitų srautai. Atrodo, visa visata paskendo pradžios ir galo neturinčiame žiemos stichijos siautulyje.
Įspūdingi savo didybe ir prakilnia ritmika liekni triptiko ,,Vasara”
centrinės dalies medžių kamienai, pro kuriuos atsiveria balzgana vidurdienio šviesa nupliekstas bekraštis dangaus skliautas ir smėlėtų
Dzūkijos kalvų tolumos.
Čiurlionio paveiksluose neretai sutinkame ir plastines personifikacijas – medžių ar debesų siluetus, įgijusius žmogaus figūros, rankos ar kurios nors fantastinės būtybės pavidalą.
Brandžiosios Čiurlionio dailės įvaizdžius formuoja savaiminga, neatsiejamai suaugusi su jų vaizdine sandara plastinė kalba, savitas jos stilius. Brandusis Čiurlionio dailės stilius nėra kažkaip pastovus ir nekintamas. Būdingiausi 1907 metų kūrybos pavyzdžiai: ,, Pavasario”, ,,
Vasaros” ir ypač ,, Zodiako ženklų” ciklai. Šiuo atveju galime kalbėti apie jų plastinės kalbos saikingą sąlygiškumą, dekoratyvumą ir grafiškumą.
Jo paveikslų kolorito gama neplati, ribojasi dažniausiai prigesintų ir šiek tiek supilkintų šaltų spalvų skale. Paveikslų tolimesnius planus –
žemę, vandenį, dangų – dailininkas tapo ramiais teptuko prisilytėjimais, labai plonu dažų sluoksniu, jautriai laipsniuodamas tonus (prašviesindamas arba patamsindamas), perteikia savotiškai suplokštintos erdvės įspūdį. Tuo tarpu paskiros detalės , ypač pirmuose planuose įkomponuoti motyvai –
medžių šakos, gėlės ir kt.- pavaizduotos grafiškai, plona linija arba smulkiais teptuko brūkšniais, primenančiais pastelės štrichus. Abu tie principai: tapybinis toninis ir linijinis grafinis jungiasi į organišką vienumą, suteikiančią brandiesiems Čiurlionio paveikslams savito dekoratyvumo, skaidrumo, ramaus švytėjimo.
Išvardintus stiliaus bruožus matome ir daugelyje kitų to paties meto kūrinių: ,,Pavasario” cikle, pirmose tapybinėse sonatose, fugoje
,,eglaitės” ir kt.
Maždaug tuo pat metu Čiurlionis nutapė didele potėpio ekspresija išsiliejusią ,,Žiemos” ciklo pūgos stichiją ir subtiliausiai garbanotą
,,Vasaros” triptiko kraštinių paveikslų mišką. Visiškai skirtingas rafinuoto, bonariško kolorito paveikslas, vaizduojantis karalaitę ir jos pilį iš triptiko ,,Pasaka”.
Atskira, labai savaiminga M. K. Čiurlionio kūrinių grupė – muzikinių pavadinimų ciklai: sonatos, preliudai, fugos. Jose dailininkas surado nepakartojamą ir visiškai originalią formą, kurios padedamas jis galėjo giliau ir subtiliau išreikšti pagrindinę savo kūrybos idėją – pasaulis ir visata yra vienovė, universalumas. Pritaikęs savo tapyboje naujus, muzikos formų struktūrai analogiškus vaizdų sudarymo ir jų ciklinio plėtojimo principus, Čiurlionis labiausiai pakeitė paveikslų ir jų ciklų kompozicinę sandarą. Todėl svarbiausia visų tų tapybinių sonatų ir fugų naujovė –
poliperspektyvinė kompozicija, kurioje į vieningą meninį organizmą sulydomi ne tik įvairiareikšmiai plastiniai motyvai, bet ir skirtingi erdvės planai, skirtingi laiko momentai. Įvairių erdvės motyvų, skirtingų žiūrėjimo taškų sujungimas ir persismelkimas formuoja tokią sudėtingą erdvės judėjimo iliuziją, kuri tarsi pranašauja op-arto dailės ritminių struktūrų judėjimą.
Tuo tarpu vaizdavimo priemonių stilistika išliko tokia pati, kaip ir kituose paveiksluose.
1908 ir 1909 metais Čiurlionio dailėje – jo peizažuose, simbolinėse kompozicijose ir muzikiniuose cikluose – atsirado keletas naujų bruožų. Tai nebuvo esminiai stiliaus pakitimai, o tik jo praturtėjimas naujomis meninėmis ypatybėmis.
Visų pirma pagausėjo grafinių ornamentinių elementų. Būdingesnius vėlyvųjų paveikslų motyvus dailininkas išmargino smulkiais, juvelyriškai nupieštais ornamentais: perliukais, žvyneliais, žvaigždutėmis, gėlytėmis, tinkleliais. Tuo pasižymi ,,Jūros sonatos” pirmoji ir paskutinė dalis, paveikslas ,,Karalių pasaka”, triptikas ,,Fantazija” ir kt. Grafiškos ornamentikos ypač gausu 1909 metais tapytuose paveiksluose – ,,Aukure”,
,,Aukoje”, didžiajame ,,Rex’e”, ,,Nojaus arkoje”, ,,Piramidžių sonatoje”, taip pat ir grafikos darbuose – vinjetėse, inicialuose ir kt.
Visi tie ornamentiniai motyvai papildo ir praturtina paveikslų dekoratyvinį skambesį, dar labiau pabrėžia jų fantastiškumą. Ornamentinio dekoratyvumo siekimas buvo būdinga bendresnė Čiurlionio dailės ypatybė. Tuo tarpu 1908-
1909 metų jo kūryboje – paveiksluose ir grafikoje – ši geometriška formų stilizacija ir ornamentinis puošybiškumas tampa pastoviais jo dailės stiliaus bruožais.
1909 m. turtėjo Čiurlionio paveikslų koloritas, jų spalvinė išraiška.
Tiesa, tai nebuvo kategoriškai visuotinė vėlyvosios jo kūrybos žymė, nes ir
1909 metais Čiurlionis sukūrė paveikslų, kurie nutapyti jam įprasta neplačia šaltų spalvų gama (,,Žaliasis perkūnas”, ,,Žemaičių kapinės”,
,,Demonas”). Bet greta tokių žymiai pagausėjo kūrinių, kuriuose suskambo šiltesni, mažoriškesni spalviniai akordai, atsirado sodresnė tapybos technika. Dailininko paletė praturtėjo, joje pradėjo vyrauti šviesių tonų ochros, įvairių niuansų raudonos, rausvos, purpurinės spalvos. Būdingi tokie praturtėjusio kolorito pavyzdžiai – preliudas ,,Angelas”, paveikslai
,,Rojus”, ,,Aukuras”, ,,Auka”, ,,Žvaigždžių sonata”, ,,Piramidžių sonata”.
Vėlyvojoje Čiurlionio tapyboje sustiprėjo vaizduojamųjų motyvų stilizacija, pagausėjo ornamentinio dekoro, praturtėjo, tapo ryškesnis ir skambesnis paveikslų koloritas. Visos tos meninės ypatybės, kurių ryškų junginį matome jau minėtuose ,,Angelo”, ,,Aukos”, ,,Žvaigždžių” ir
,,Piramidžių” sonatų paveiksluose, suteikia tiems kūriniams daugiau naujų spalvų, praturtina jų dekoratyvinę išraišką.
Taigi Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesnius meninės raidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902-1906 metus, ir brandųjį – 1906
metų antroji pusė – 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiai išskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiški piešiniai, 2) kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus kolorito peizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai;
brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) poliperspektyvinė, 3)
ornamentinė dailė.
Daugelis Čiurlionio dailės stiliaus ypatybių sieja ją su XX amžiaus pradžiai būdingu moderno menu. Moderno srovei artimas Čiurlionio dailės vaizdų fantastiškumas ir simbolizmas, platus, neapibrėžtas jų prasminis krūvis. Su moderno srovės menu siejasi taip pat sąlygiškas, dekoratyvus jo dailės stilius, stipri grafiškų elementų – silueto kontūrinių linijų, grafiškai nužymėtų detalių – reikšmė. Moderno epochai būdingi Čiurlionio dailės dekoratyviniai ornamentiniai motyvai: banguojančios linijos, įmantriai stilizuotos gėlės ir augalai, trapios, gležnos jų formos.
Reikia pabrėžti, kad išvardintos Čiurlionio kūrybos sąsajos su moderno menu nepaneigia jos originalumo ir nacionalinio charakterio. Čiurlionio dailė kaupė savyje daugelį individualių nepakartojamų meninių ypatybių, kurios betarpiškai atspindėjo jo individualybę, jį supusią aplinką ir paveldėtas savosios tautos kultūros bei meno tradicijas. Didesnioji jo kūrinių dalis – šviesūs poetiniai vaizdai, lakios fantazijos, gaivališkų gamtos procesų apibendrinimai, kuriuose įkūnyta taurios svajonės ir polėkiai, gilūs jausmai, nuotaikos. Humaniškas kūrybos turinys, originalus, dideliais dekoratyviniais privalumais ir stipria įtaigos jėga pasižymintis jo kūrinių stilius yra tie svarbiausieji brandžiųjų Čiurlionio dailės kūrinių bruožai, kurie lemia jų nemirtingumą, jų nenykstančią meninę vertę.
4. Įžymusis dailininko ,,Zodiakas”
Įžymusis M. K. Čiurlionio ,,Zodiako” ciklas turi jo kūryboje ypatingą vietą, nulemtą tiek sumanumo, atlikimo, tiek ir itin turtingo kultūrinio podirvio bei poveikio, gausių atgarsių ir interpretacijų. Temą dailininkui davė senoviniai žvaigždynų mitai, o paskatino jo paties romantiškas nusiteikimas, mintis apie kosminę pasaulio erdvės ir laiko didybę.
Nuo neatmenamų laikų žmones žavi žvaigždžių pasaulis – stebimas, suvokiamas protu ir vaizduote. Nė vienas gamtos reiškinys nedaro tokio savotiško prakilnaus įspūdžio, kaip nakties dangus, nusėtas tūkstančiais tylių, žvelgiančių žemyn žvaigždžių. Kaip prisimena amžininkai Čiurlionis mėgdavo vaikščioti naktimis, dažnai vienui vienas, klausydamas gamtos garsų, stebėdamas žvaigždynų išsidėstymą, jų lėtą judėjimą aplink Šiaurės žvaigždę.
Susidomėjimas naujųjų laikų kosmogoninėmis teorijomis ir senovės mitų studijavimas turtino Čiurlionio mintis, galėjo skatinti itin imlias, universalias idėjas bei asociacijas. Visatos interpretavimo modeliai, kuriuos kūrė senovinių Rytų civilizacijų išminčiai ir naujausiasis mokslas, kaip ir pačios žvaigždėtosios erdvės, žadino jo sieloje kosminio pasaulio didybės vaizdinius ir visų žmonių bendrumo jausmą. Tai atsispindėjo ir
,,Zodiako” paveiksluose.
Siužetinis ciklo pagrindas ir sąsaja nėra primygtinai pabrėžti –
Čiurlionis tapo vieną kūrinį ir tuo pat metu dvylika atskirų; pasakodamas apie Saulės kelionę, jis pasakoja ir apie dvylika paslaptingų nakties sargybinių, amžinybės liudininkų, serginčių danguje mūsų šviesulio taką.
Čiurlionio pasaulėjauta traktuoja Zodiako žvaigždynus kaip savas, suprantamas būtybes – tarsi jos iš tikrųjų turėtų ,,ir kūną, ir sielą”, vidinį gyvenimą, nors ir žmogaus fantazijos suteiktą, Toji vaizduotės savybė, į susimąstymą ir ilgėjimąsi linkusi liaudiška pasaulėjauta suteikia nacionalinį charakterį ir šiam, rodos, grynai tarptautinės kultūrinės tradicijos stimuliuotam Čiurlionio ciklui.
Antra vertus, paveiksluose matome, kad dailininkas nesilaikė griežtai vienos kurios senovinės Zodiako emblemų atvaizdavimo tradicijos. Jo
Vandenis rankoje laiko ne ąsotį, o Poseidono trišakį, Žuvys ne dvi ir nesujungtos tarpusavy, mitinis Ožiaragis netekęs žuvies uodegos, o kentauras Šaulys – pusės arklio kūno. Dailininkas visur įveda naują mintį, vyksmą, lyg individualų mitinį ar simbolinį siužetą. Dvynius, kurie pagal žvaigždyno konfigūraciją įvairiuose kraštuose buvo įsivaizduojami kaip du žmonės, susiėmę už rankų, Čiurlionis atskyrė neperžengiama šviesmečių atstumo bedugne. Realybė – ir begalinio ilgėjimosi simbolis, lyg naujas mitas.
Tokią pat teisę dailininkas turėjo pradėti Zodiaką pagal mūsų vartojamą kalendorių nuo sausio mėnesio – Vandenio, nors pagal Zodiako tradiciją žvaigždynų eiseną turėtų pradėti Avinas – pavasario lygiadienis.
Taip vėl prieiname prie kai kurių Čiurlionio kūrybos pagrindų, kuriuos leistina vadinti jo plastine poetika. Žymūs visame kūrybos kelyje,
,,Zodiake” tie pagrindai yra itin brandūs.
Dvylika fantastinių dangaus gyventojų Čiurlionis perteikė gana žemiškais vaizdais, kurie turi giliai pajaustą kosminę reikšmę. Kai kuriuose paveiksluose – ,,Avine”, ,,Dvyniuose”, ,,Vėžyje”,
,,Šaulyje” – matyt, atsispindėjo Kaukazo gamtos įspūdžiai; šiltu Lietuvos aromatu padvelkia ,,Mergelės” goda. Atpažįstame būdingą dailininko sugebėjimą hiperbolizuoti vaizdą, paprastais motyvais išreikšti nepaprastus vaizdus ir visuotinius dalykus.
Štai Čiurlionio ,,Jautis’, kuris Vaižgantui kilo tiesiog iš už kalnelio, Dzidoriaus artojo genamas, išėjęs su aušra į darbą, – jis kopia tuo pat metu iš už kažkokio kosminio kalno, gal planetos kamuolio. Jo ragai, rodos, taip ir skirti apglėbti Saulei, galingai išnešti ją iš žiemos meto, iš tamsių vandenų, lyg senovės Egipto mituose.
Amžiną laiko periodų siūbavimą, nepastovią ,,Visatos švytuoklę”, kintančią dienos ir nakties pusiausvyrą primena paprasti ,,Svarstyklių”
laiveliai. Sunkų kopimą į aukščiausiąją Saulės kelio viršūnę, tikslą, kuriame slypi ir neišvengiama kasmetinė vasaros rezignacija – ,,Vėžio”
sustingimas, jo būsimas atbulas žygis žemyn…
Čiurlionio ,,Žuvys” tyliai praneria dangumi, ir štai vėl beribis
Visatos okeanas, kurio horizonto linija, tarsi ekliptika, amžiais keliauja
Saulė. Pagal tradiciją Saulė čia jau kiltų į pavasario lygiadienį, artėdama į Aviną; tačiau ,,Žuvų” paveikslas nepanašus į džiugią, galingą pirmykščio vandenyno aušrą, jo skambesys tylesnis, tolimesnis ir paslaptingesnis. Pati mūsų Žemė nuolatos atsigrįžta į naktį, į savo šešėlį, ir tik naktyje slėpiningo Zodiako buveinė.
O štai blyški žiemos saulė vos nušviečia jūrą ir uostą, kur stovi grakštus kalnų ožys, įsistebeilinęs, lyg koks žvėrių pasaulio Narcizas, į savo atvaizdą tamsiame vandeny…
Taip galima komentuoti visus dvylika paveikslų paeiliui arba nepaeiliui, ir pamatysime, kad mitologinės aliuzijos, paprasti prasminiai kompozicijų elementų ryšiai bei ženklai ir plastiniai Čiurlionio sprendimai susilieja glaudžioje darnoje, vienybėje, savo ruožtu tampančioje kosminiu simboliu.
,,Šių paveikslų visuma – puikus aukštos regimosios poezijos paminklas.
Giliai jaučiamas juose slėpiningas gyvenimas tų dvylikos tamsių dievybių, kurios suglaudė aplink Žemę savo šventąjį žiedą, amžinai budėdamos ties mūsų tuštybe, ir kurioma tūkstantmečiai bėga kaip akimirkos…”, – rašė dailės kritikas V. Čiudovskis.
Plastinė Čiurlionio kalba ,,Zodiake” (tempera, gal ir su pastele) yra taupi ir įspūdinga. Vyrauja šalta, melsvai pilkų tonų gama, ir šiltesnė –
žalsvai rusva. Subtiliai modeliuodama pagal metų laikų kitimą, ši spalvų muzika jungia visą ,,Zodiako” ciklą.
Kompozicija visur aiški ir tvirtai apspręsta; palyginti mažo formato darbuose ryškėja stulbinąs dailininko mąstysenos monumentalumas. Lakoniški perspektyvos elementai ir švytintys tolimi nakties horizontai perteikia begalinės erdvės įspūdį. ,,Pribloškia čia tolio pajautimas, – ir dangus ties tolimu akiračiu darosi toks be galo gilus! Gauname neišreiškiamą pojūtį paslaptingo nakties dangaus gyvenimo, tos ,,šviesos tamsoje”, kuri sudaro visą ,,Zodiako” ciklo prasmę…”
,,Kas daugeliui didžiųjų tapytojų rodėsi vos teįveikiama problema –
tapyti nakties landšafto misteriją, – tą Čiurlionis pajėgia, ir be jokių techniškų problemų”, – pabrėžė M. Vorobjovas.
Tačiau ,,Zodiako” naktis nėra tokia, kaip ,,Miške”; kosmine, persmelkta zodiakinio švytėjimo Čiurlionio naktimi keliauja Saulė… Tai realus veikėjas, kai kur vos pažymėtas šviesa iš anapus horizonto, kai kur ištrykštąs spinduliais, kai kur ir parodąs dalį savo disko viršum horizonto linijos. Dar svarbiau, kad Saulė ,,eina” per visus dvylika paveikslų iš kairės į dešinę, beveik visur pasirodydama kairiau vertikaliosios ašies –
tai Saulės judėjimo įspūdis nejuntamai, bet stipriai sujungia ,,Zodiaką” į vientisą dinamišką visumą.
Mitinių Zodiako būtybių judėjimas ir bendroji kiekvieno paveikslo kompozicija dar labiau paryškina horizontalią Saulės (bei žiūrovo žvilgsnio) slinktį dešinėn – kai kur sugestionuodami judėjimą ta pačia kryptimi (,,Vandenis”, ,,Žuvys”, ,,Svarstyklės”), bet dažniausiai
,,pasitikdami” ateinančią Saulę (,,Avinas”, ,,Jautis”, ,,Vėžys”,
,,Liūtas”, ,,Mergelė”, ,,Šaulys”, ,,Ožiaragis”). Tiktai ,,Dvyniuose”
ir ,,Skorpione” Saulės judėjimas lyg stabdomas – kompozicija beveik simetrinė, o jos centras pastumtas šiek tiek kairiau paveikslo ašies.
Dvyniuose gali slypėti spėjama Zodiako gimimo data – prieš septynetą ar aštuonetą tūkstantmečių ten būdavo pavasario lygiadienis. Pasislinkus pastarajam į Jautį, Skorpionui atitekdavo rudens lygiadienis ir dar vėliau
– mitinė paskirtis gramzdinti Saulę žemyn, į žiemą. Tą kaip tik matome
Čiurlionio pavaizduotos šventyklos freskoje.
Daugelyje ,,Zodiako” paveikslų, išmoningai derindamas lakią vaizduotę su ramiomis horizontalėmis, Čiurlionis pasiekė ir vertikalaus judesio, kilimo – gal žvaigždynų užtekėjimo – įspūdį. Net jo Avinas, atrodo, kažkokių milžiniškų jėgų gadynėje užkeltas į tą kosminį aukštį, iš kurio dabar ramiai stebi pasaulį. ,,Ten apačioj vyksta žemiški dalykai – sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengė viską. Tyla”.
Šitaip vidinį, tarytum slaptąjį paveikslų ir viso ciklo dinamizmą atsveria susikaupimas, statika, amžinoji žvaigždynų rimtis. Pastoviosios, būdingosios Čiurlionio plastikos savybės ir šiuo atžvilgiu parodo ypatingą, kosminės temos įprasmintą darną.
Kiekvienam paveikslui Čiurlionis nupiešė nemaža eskizų. ,,Mergelės”,
,,Ožiaragio”, ,,Šaulio” eskizų variantuose dailininkas atkakliai ieškojo plastinės idėjos, linijinių paveikslo elementų santykio, pagrindinio silueto vietos erdvėje.
,,Zodiako” ciklas apskritai atspindi būdingą Čiurlionio plastinio mąstymo raidai gryno architektoniškojo bei ritminio elemento skverbimąsi.
Ciklo reikšmė dailininko mąstysenos evoliucijos požiūriu, žinoma, neapriboja savarankiškos meninės darbų vertės. Grožis ir paprastumas, įvairialypis turinio krūvis ir suvokimų erdvė nusako savaiminę, individualią ,,Zodiako” reikšmę.
Meno priemonėmis Čiurlionis kalba apie viską. Šviesos ir tamsos kova jo Saulės kely – ne abstrakcija ir ne banali alegorija. Tai realus, kosmiškai suvokiamas dienos ir nakties svyravimas, gamtos atbudimas ir nykimas, didžiųjų Visatos vyksmų darna, konfliktai, šventės ir slėpiniai.
Ir, be abejo, tai gyvenimas: Čiurlionis mąstė apie žmogų, apie jo kelius ir pagrindines būties problemas.
Taip ,,Zodiakas” atspindi ir kosminį Čiurlionio humanizmą – jausmą bei požiūrį, kuris prabilo, žinoma, ir kituose darbuose, bet šiame pirmąsyk taip brandžiai ir tauriai. Čiurlionis buvo realiai pajutęs, kad jis –
Visatos gyventojas. Jis ir Žemės planetos gyventojas nuo neatmenamų laikų –
ir tą taip pat realiai pajutęs. Dabartis, turinti tokią proistorę, buvo kupina reikšmės ir žvelgė jo mene toli į ateitį.
5. ČIURLIONIO REIKŠMĖ LIETUVIŲ
DAILĖJE IR LITERATŪROJE
Apie Čiurlionio tradicijas dabarties dailėje galima kalbėti kaip apie vieną svarbiausiųjų veiksnių, kuris turėjo didelio poveikio formuotis lietuvių nacionalinės mokyklos bruožams, bendriesiems meninio mąstymo ir idėjinio kryptingumo principams. Lietuvių liaudies tradicijų jungtis su XX
amžiaus meno keliamais uždaviniais – šis Čiurlionio kūrybos išeities taškas
– tebėra gyvas ir ne mažiau aktualus. Čiurlionis pirmasis įdiegė lietuvių dailėje daugelį esminių XX amžiaus meno principų, įleido juos į meninę apyvartą, padarė kūrybinę normą ir toliau egzistuojančiais meno vertės kriterijais.
Jis įteisino meno kūrinį kaip naujos meninės realybės faktą, praplėsdamas pačios realybės suvokimą, išreikšdamas jos beribiškumą ir teikdamas menininko subjekto kuriamąją galią.
Čiurlionis išryškino ir tolimesnei lietuvių dailės raidai atskleidė daugelį naujų, iki jo nežinomų plastinių idėjų – tai itin savita erdvės, plastiškai išrutuliotos paveikslo struktūros samprata, muzikinių ir dekoratyvinių formos funkcijų akcentavimas, meninio sąlygiškumo, asociatyvaus ir metaforiško vaizdo plėtojimas, jungiantis savyje plastinio muzikinio ir literatūrinio mąstymo dėmenis.
Čiurlionis giliai įtvirtino mūsų dailėje poetiškai, per ryškią subjektyvią ir lyrinę atotrauką, suvokiamo pasaulio įspūdį. Gal dėl to lietuvių meno dirvoje nėra giliau įsišaknijęs natūralizmas, svetimas taip pat ir liaudies meno – tautodailės ir tautosakos – estetikai. Čiurlionis buvo lietuvių mene grubaus empiryškumo priešybė, saugantis didelius meno dvasingumo idealus, bylojantis apie jame glūdinčių aukščiausių žmogaus galių teigimą.
Čiurlionis turėjo didelės reikšmės tiek mūsų dailėje, tiek ir visoje meninėje kultūroje besifermentuojančiam meno šiuolaikiškumo supratimui.
Todėl, turbūt, nesuklysime pasakę, kad dabarties kūrėjams, kurie įvairiais žanrais ir skirtingais meno keliais ieško apibendrintų idėjų, gilaus reiškinių įdvasinimo, sintetiškos pasaulio pagavos, tiems visados bus svarbi ir didžiaisiais savo principais artima Čiurlionio kūryba, teigianti esminę meno funkciją – nepasitenkinti paviršiaus kevalu, bet brautis į būties gilumas, nuolatos sprendžiant neišsenkamus ir niekad iki galo neatsakomus žmogiškojo pasaulio klausimus.
Čiurlionio menas telkia savyje tą jėgą, kuri stimuliuoja tą mintį, žadina pačią kūrybos idėją. Jis yra tas menininkas, kuris kintančio laiko perspektyvoje formuoja paveldimąjį kultūros kontekstą ir kuria jos klimatą. Šią svarbią pozityvią Čiurlionio kūrybos prasmę yra taikliai nusakęs jo amžininkas N. Rerichas 1936m. Petrui
Tarabildai parašytais žodžiais: “Girdžiu, kad Čiurlionio vardas tapo tarptautiniu vardu Lietuvoje, kad jis pasidarė lietuvių tautos pasididžiavimu, iš širdies džiaugiuosi…Ten kur branginami savo didvyriai, kūjai ir darbuotojai, ten yra galima ir šviesi ateitis. Gana jau buvusios nemokšystės – tamsybės, kada įvairūs istorijos keliai mums rodo, kaip geriausi žmogaus laimėjimai buvo šmeižiami, mindžiojami. Gana stačiokiškų neigimų. Tauta tiktai šviesiu teigimu tegali gyventi. Kuomet vyksta statyba
– viskas vyksta.”
Nepalikęs tiesioginių pasiekėjų Čiurlionis savo kūrybos visuotinumu išreiškė meno idealą ir įsilieja į daugelį naujų, vis kitokia šviesa sužėrinčių lietuvių nacionalinės kultūros formų.
Literatūros sąrašas
1. M. K. Čiurlionis – Paveikslai, eskizai, mintys 1997 m.
2. Čiurlioniui 100 Vilnius ,,Vaga” 1977 m.
3. Lansbergis V. Čiurlionio dailė Vilnius ,,Vaga” 1976 m