Vaizduotė

VAIZDUOTĖ

Lietuvių kalboje šiam procesui žymėti, be vaizduotės, dar yra
vartojamas tarptautinis fantazijos terminas. Gana dažnai kasdieninio
bendravimo praktikoje šiems terminams priskiriamos skirtingos ir moksliškai
neapibrėžtos reikšmės. Nors kai kurie psichologai teigia, kad tarp
atminties ir vaizduotės vaizdinių nėra esminių skirtumų, nes ir atmintyje
išlaikyti ir atkuriami suvokiniai yra daugiau ar mažiau rekonstruojami,
tačiau dauguma vaizduotę tyrusių psichologų teigia, kad vaizduotė skiriasi
nuo vaizdinės atminties naujų, atmintyje neturimų vaizdinių sudarymu.

Fantazijos terminas nepsichologinėje literatūroje dažniau taikomas
žymėti labiau nuo tikrovės nutolusiems vaizduotės produktams (nerealioms
svajonėms, mokslinės fantastikos kūriniams ir pan.).

Pasekus psichikos prrocesų raidą nuo paprasčiausių sudėtingesnių link
matyti, kad kiekviename paprastesniame procese, primenančiame
ankstesniuosius, jau yra užuomazgos, pradmenys po jo einančio sudėtingesnio
proceso. Suvokimo procese jutiminius duomenis papildome patirtimi,
priskiriame kokiai nors daiktų grupei, įvardijame, tai yra priskiriame
sąvokai. Atminties vaizdiniai leidžia atgaivinti anksčiau suvoktų reiškinių
vaizdus. Tačiau tai būtų tik pavieniai konkrečių daiktų vaizdai. Atmintyje
suvokti vaizdai pertvarkomi, gali keistis jų savybės (dydis, spalva ir
kt.), pamirštami neesminiai požymiai. Prisimintas žmogaus vaizdas su
svarbiausiomis jo savybėmis ir požymiais yra bendrinis vaizdinys. Jau šiuo
psichikos procesų lygiu atsiranda galimybė apibendrinti turimą iinformaciją.
Tai rodo, kad atmintyje turima informacija pertvarkoma ir apibendrinama.
Tai jau specifiniai vaizduotės ir mąstymo procesų požymiai.

Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų
daiktų, reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami
materialiais daiktais arba praktine žmogaus veikla.

Vaizduotėje sukurti vaizdiniai iš e

esmės skiriasi nuo atminties
vaizdinių. Atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar
reiškinių vaizdai, nors gali būti pasikeitę. Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos
švyturio ar jo fotografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros
švyturio vaizdinys jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors
kito uosto švyturys, o turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų.

Vaizduotė laikoma žmogaus specifine psichikos veikla, kuri atsirado ir
plėtojosi jam dirbant. Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse
įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš
pradžių tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.

Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais
ir tai, ko nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra objektyvi tikrovė.

Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su praktine žmogaus veikla. Jis kuria
vaizdus, idėjas, mintis, vėliau jas tikslina, turtina, keičia ir praktiškai
įgyvendina savo turimus prradinius, dažnai dar gana neaiškius, neapibrėžtus
sumanymus. Žmogus praktinės veiklos metu savo turimus pradinius ne visada
pakankamai aiškius sumanymus sukonkretina, patikslina, apibrėžia ir tai
padeda juos įgyvendinti.

Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis:
interesais, žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.

Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir ateitį, ir dabartį.

Vaizduotės vaizdiniai kuriami labai įvairiai. Pagal tai skiriamos
vaizduotės rūšys: tai nevalinga ir valinga vaizduotė.

Paprasčiausia, pradinė vaizduotės forma yra tie atvejai, kai vaizdai ir
idėjos atsiranda be specialaus ketinimo įsivaizduoti. Tai nevalinga
vaizduotė, kartais dar vadinama pasyviąja. Ryškiausias
nevalingos
vaizduotės atvejis yra sapnai. Juose susipina įvairiausi vaizdai, įvykiai,
kurie neretai neturi nieko bendra su tikrove. Sapnuose vaikštome oru,
matome siaubūnus, kurie mums kelia grėsmę, ir tik nubusdami išsivaduojame
iš jų spąstų. Gilaus miego metu, kai didžiųjų pusrutulių žievė labai
slopinama, žmogus nesapnuoja. Užmiegant ir nubundant nervinių ląstelių
aktyvumas arba dar visiškai nenuslopintas (užmiegant), arba jos pamažu
darosi aktyvesnės (nubundant). Tarp atskirų smegenų žievės centrų miego
metu susidaro ryšiai, kurių paprastai nebūna, todėl sapnuojame
fantastiškus, vaizdingus sapnus, vaizdai nekontroliuojami ir jokio loginio
ryšio juose nebūna.

Nevalingai vaizduotei priskiriami ir tie vaizdai, kurie kyla klausantis
pasakojimo, skaitant knygą. Tai ne mūsų noru sukurti vaizdai.

Valinga vaizduotė – tai naujų vaizdų kūrimas turint aiškų tikslą,
nukreipiant sąmoningą veiklą tiems vaizdams kurti. Tai mokslininko,
konstruktoriaus, išradėjo, architekto, menininko, rašytojo, kompozitoriaus
ir kita veikla. Pasireiškiant valingai vaizduotei svarbų vaidmenį atlieka
kalbėjimas, kilusių uždavinių išreiškimas žodžiu. Tačiau ir valingos
vaizduotės procesas būna skirtingas, todėl skiriamos atkuriamoji ir
kuriamoji vaizduotės.

Atkuriamoji vaizduotė yra vaizdo sudarymas pagal to objekto aprašymą,
brėžinį, gaidas, schemą ir pan. Statybos vykdytojas, nagrinėdamas statomo
namo brėžinius, susidaro jo vaizdą ir juo remdamasis organizuoja darbą.

Atkuriamosios vaizduotės vaizdai turi atitikti pateiktus aprašymus,
brėžinius ir panašiai.

Atkuriamosios vaizduotės vaizdai bus gyvi, turtingi, tikslūs ir
teisingi, jei atitiks dvi sąlygas:

1. Reikia mokėti teisingai suprasti tuos aprašymus, schemas,

brėžinius, žinoti sutartinių ženklų reikšmes.

2. Reikia turėti pakankamai ryškių vaizdų atsargą iš atitinkamos

tikrovės srities.

Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas na

aujų vaizdų sudarymas, įtrauktas
į kūrybinės veiklos procesą, kurios rezultatas yra originalūs produktai.
Tai mokslininko, išradėjo, konstruktoriaus, rašytojo, kompozitoriaus,
dailininko ir kitų asmenų vaizduotėje sukurti kūriniai.

Kuriamosios vaizduotės procesas prasideda kilus sumanymui ar idėjai.
Kartais toks sumanymas brandinamas mėnesius.

Kuriant naujus vaizdus bandomi įvairiausi jau turimų vaizdų derinimo
variantai, eksperimentuojama. Svarbu, kad kūrėjas savo vaizduotei duotų
visišką laisvę, nebijotų jungti tai, kas atrodo net neįmanoma. Tai veda
prie originalių sprendimų ne tik dailėje, literatūroje,bet ir mokslinėje
kūryboje.

Pasireiškiant kūrybinei vaizduotei lyginami, analizuojami bei jungiami
įvairūs elementai, daiktai, situacijos, todėl kai kurie autoriai tai vadina
vaizdiniu mąstymu.

Kūrybinė vaizduotė nevienodai pasireiškia įvairiose veiklos srityse.

Išskirtinė kuriamosios vaizduotės rūšis yra svajonė. Tai vaizduotės
procesas, nukreiptas į trokštamą ateitį, tai norimo, geidžiamo dalyko
vaizdo sukūrimas.

Svajonės, kaip vaizduotės procesas, ne iš karto duoda objektyvų
rezultatą. Jos kartais ir visai neįgyvendinamos, tačiau gali tapti galinga
paskata pasirengti kokiai nors veiklai. Svajonė tapti kosmonautu jaunuolį
gali paskatinti siekti atitinkamų žinių, fiziškai lavintis ir daug ko
išmokti, nors kosmonautu jis gal ir netaps.

Vaizduotės vaizdiniai kuriami įvairiai.

Paprasčiausias vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra agliutinacija –
tai skirtingų dviejų ar daugiau objektų dalių jungimas į naują visumą. Tai
undinės vaizdinys, kurį gauname sujungę pusę moters ir pusę žuvies,
kentauro vaizdinys – pusė vyro ir pusė žirgo ir kiti pavyzdžiai.
Agliutinacija taikoma ir techninėje kūryboje: vėjo malūno sparnai ir
lėktuvas tampa malūnsparniu.

Kitas vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra hiperbolizavimas – tai
vaizduojamo objekto arba at
tskirų jo dalių padidinimas arba sumažinimas.
Hiperbolizavimo pavyzdys – devyngalviai slibinai; pasakos “Snieguolė ir
septyni nykštukai” veikėjai nykštukai.

Akcentavimas – tai toks kūrybinės vaizduotės procesas, kai pabrėžiamos
ir ypač išryškinamos vaizduojamo objekto atskiros dalys. Jis naudojamas
piešiant šaržus, kuriuose paryškinamos kai kurios detalės. Galima pabrėžti,
paryškinti gerąsias (didelę mokslininko galvą) ir neigiamas žmogaus
ypatybes – gobšuolio rankų pirštai ilgi, o nagai atlenkti į save ir
panašiai.

Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas atmetant
individualias ypatybes. Schematizavimo pavyzdžiai yra senoviniai gyvūnų ir
žmonių pavidalai, nupiešti ant urvų sienų, stilizuoti ornamentai, sudaryti
augalų lapų ar kitų jų dalių pavyzdžiu.

Įterpimas – tai daikto arba reiškinio atskirų savybių perkėlimas į
naują kontekstą, kuriame jie įgyja naują prasmę. Pavyzdys – knygos “Alisa
stebuklų šalyje” veikėjas triušis su liemene ir kišeniniu laikrodžiu.

Tipizavimas – tai sudėtingas vaizdinių pertvarkymo būdas, išryškinant
grupei naudingas ypatybes atskirų individų vaizduose ir aprašymuose.
Pavyzdžiui A. Vienuolio paskenduolė vaizduoja kaimo merginos likimą.

Nors skiriama atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės, aiškios ribos tarp
jų nėra.

Iš to, kas pasakyta, galime matyti, kad vaizduotė artimai susijusi su
kitais psichikos procesais. Atminties vaizdiniai teikia jai medžiagą
naujiems vaizdams kurti. Mąstymas padeda analizuoti turimus vaizdinius ir
jų elementus sintezuoti, jungti į naujas visumas. Jausmai žadina vaizduotės
veiklą. Baimė kelia vaizduotėje daugybės galimų pavojų vaizdus ir skatina
kurti vaizdus, kaip tų pavojų išvengti. Džiaugsmas atskleidžia naujas
veiklos perspektyvas, skatina kurti ir įgyvendinti sumanymus. Kūrybos
procesas pats savaime sukelia teigiamus jausmus, kai sekasi, ir
susirūpinimą, nusiminimą, liūdesį, kai nesiseka.

Individualūs vaizduotės skirtumai. Nors visi kuriame naujus vaizdus
apie praeitį , dabartį ir ateitį, tačiau atskiri asmenys vaizdus kuria
skirtingai. Atskirų žmonių vaizduotė skiriasi savo platumu, turiningumu,
jėga ir realumu.

Vaizduotės platumą parodo tos sritys, kurias ji apima. M. Čiurlionis
buvo dailininkas ir muzikas. Tokių pavyzdžių yra nemažai. Vaizduotė neretai
peržengia tikrovės ribas. Tai jau fantastikos sritis, į kurią žmogus
neretai nukeliauja savo svajonėse.

Vaizduotės turiningumą parodo kuriamų vaizdų įvairumas ir prasmingumas.
Vaizduotės turiningumas susijęs su platumu.

Vaizduotės platumas ir turiningumas priklauso nuo žmogaus žinių ir
patirties. Patirtis ir žinios ne tik teikia medžiagą vaizduotei, bet ir
nulemia jos kryptį.

Vaizduotės jėgą rodo tai, kiek jos sukurti vaizdai savo ryškumu ir
aiškumu priartėja prie suvokiamų vaizdų. Jeigu vaizduotė stipri, riba tarp
jos vaizdų ir tikrovės tarytum išnyksta. L. van Bethovenas jau kurčias
būdamas “girdėjo” kuriamos “Devintosios simfonijos” skambėjimą.

Vaizduotės jėga priklauso nuo žmogaus poreikių, interesų, norų. Žmonių,
kurie gyvena tik šia diena, vaizduotė silpna. Ji priklauso nuo emocinių
išgyvenimų, kuriuos sukelia vaizduotės vaizdai, ir kurie savo ruožtu
skatina vaizduotės veiklą. Be to, ji priklauso nuo dėmesio sutelkimo bei
tikrovės suvokimo.

Esant aukštai temperatūrai vaizduotės veikla suaktyvėja. Sutrikus nervų
sistemai vaizduotės vaizdai įgauna suvokimų aiškumą, virsta
haliucinacijomis. Žmogus vaizduotės vaizdus išgyvena kaip suvokimus. Tai
jau patologiniai reiškiniai.

Vaizduotės vaizdai būna tikroviški, jeigu jie teisingai atspindi
tikrovę, nors ir pertvarkytu pavidalu. Tikroviška vaizduotė yra ir tada,
kai sukurti vaizdai įgyvendinami kuriant naujas vertybes. Net svajonės gali
būti įgyvendintos.

Vaizduotė netikroviška, kai jos sukurti vaizdai negali būti įgyvendinti
arba jų įgyvendinimas būtų beprasmis.

Vaizduotės reikšmė žmogaus gyvenime didelė. Ji leidžia geriau pažinti
pasaulį, praturtina psichikos procesų veiklą. Vaizduotė reikšminga
įvairiose žmogaus veiklos srityse: žaidžiant, mokantis, dirbant, kuriant,
tačiau teigiamą reikšmę turi tik tikroviška vaizduotė.

KLAIPĖDOS UNIVERSITETO

PEDAGOGIKOS FAKULTETO

IKURSO 4 GRUPĖS STUDENTĖS

INGOS PRANEVIČIŪTĖS

REFERATAS

VAIZDUOTĖ

KLAIPĖDA

2003

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Aleksandras Jacikevičius “Siela mokslas gyvensena”. Vilnius,

“Žodynas”, 1996 m.

2. Juvencijus Lapė, Gediminas Navikas “Psichologijos įvadas”,

Vilnius 2003 m.

Leave a Comment