Vaizduotė
Lietuvių kalboje šiam procesui žymėti, be vaizduotės, dar yra vartojamas tarptautinis fantazijos terminas. Gana dažnai kasdieninio bendravimo praktikoje šiems terminams priskiriamos skirtingos ir moksliškai neapibrėžtos reikšmės. Nors kai kurie psichologai teigia, kad tarp atminties ir vaizduotės vaizdinių nėra esminių skirtumų, nes ir atmintyje išlaikyti ir atkuriami suvokiniai yra daugiau ar mažiau rekonstruojami, tačiau dauguma vaizduotę tyrusių psichologų teigia, kad vaizduotė skiriasi nuo vaizdinės atminties naujų, atmintyje neturimų vaizdinių sudarymu.
Fantazijos terminas nepsichologinėje literatūroje dažniau taikomas žymėti labiau nuo tikrovės nutolusiems vaizduotės produktams (nerealioms svajonėms, mokslinės fantastikos kūriniams ir pan.).
Pasekus psichikos procesų raidą nuo paprasčiausių sudėtingesnių link matyti, kad kiekviename paprastesniame procese, primenančiame ankstesniuosius, jau yra užuomazgos, pradmenys po jo einančio sudėtingesnio proceso. Suvokimo procese jutiminius duomenis papildome patirtimi, priskiriame kokiai nors daiktų grupei, įvardijame, tai yra priskiriame sąvokai. Atminties vaizdiniai leidžia atgaivinti anksčiau suvoktų reiškinių vaizdus. Tačiau tai būtų tik pavieniai konkrečių daiktų vaizdai. Atmintyje suvokti vaizdai pertvarkomi, gali keistis jų savybės (dydis, spalva ir kt.), pamirštami neesminiai požymiai. Prisimintas žmogaus vaizdas su svarbiausiomis jo savybėmis ir požymiais yra bendrinis vaizdinys. Jau šiuo psichikos procesų lygiu atsiranda galimybė apibendrinti turimą informaciją.
Tai rodo, kad atmintyje turima informacija pertvarkoma ir apibendrinama.
Tai jau specifiniai vaizduotės ir mąstymo procesų požymiai.
Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų daiktų, reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materialiais daiktais arba praktine žmogaus veikla.
Vaizduotėje sukurti vaizdiniai iš esmės skiriasi nuo atminties vaizdinių. Atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar reiškinių vaizdai, nors gali būti pasikeitę. Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos švyturio ar jo fotografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros švyturio vaizdinys jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors kito uosto švyturys, o turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų.
Vaizduotė laikoma žmogaus specifine psichikos veikla, kuri atsirado ir plėtojosi jam dirbant. Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš pradžių tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.
Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais ir tai, ko nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra objektyvi tikrovė.
Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su praktine žmogaus veikla. Jis kuria vaizdus, idėjas, mintis, vėliau jas tikslina, turtina, keičia ir praktiškai įgyvendina savo turimus pradinius, dažnai dar gana neaiškius, neapibrėžtus sumanymus. Žmogus praktinės veiklos metu savo turimus pradinius ne visada pakankamai aiškius sumanymus sukonkretina, patikslina, apibrėžia ir tai padeda juos įgyvendinti.
Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis:
interesais, žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.
Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir ateitį, ir dabartį.
Vaizduotės vaizdiniai kuriami labai įvairiai. Pagal tai skiriamos vaizduotės rūšys: tai nevalinga ir valinga vaizduotė.
Paprasčiausia, pradinė vaizduotės forma yra tie atvejai, kai vaizdai ir idėjos atsiranda be specialaus ketinimo įsivaizduoti. Tai nevalinga vaizduotė, kartais dar vadinama pasyviąja. Ryškiausias nevalingos vaizduotės atvejis yra sapnai. Juose susipina įvairiausi vaizdai, įvykiai, kurie neretai neturi nieko bendra su tikrove.
Sapnuose vaikštome oru, matome siaubūnus, kurie mums kelia grėsmę, ir tik nubusdami išsivaduojame iš jų spąstų. Gilaus miego metu, kai didžiųjų pusrutulių žievė labai slopinama, žmogus nesapnuoja.
Užmiegant ir nubundant nervinių ląstelių aktyvumas arba dar visiškai nenuslopintas (užmiegant), arba jos pamažu darosi aktyvesnės (nubundant). Tarp atskirų smegenų žievės centrų miego metu susidaro ryšiai, kurių paprastai nebūna, todėl sapnuojame fantastiškus, vaizdingus sapnus, vaizdai nekontroliuojami ir jokio loginio ryšio juose nebūna.
Nevalingai vaizduotei priskiriami ir tie vaizdai, kurie kyla klausantis pasakojimo, skaitant knygą. Tai ne mūsų noru sukurti vaizdai.
Valinga vaizduotė – tai naujų vaizdų kūrimas turint aiškų tikslą, nukreipiant sąmoningą veiklą tiems vaizdams kurti. Tai mokslininko, konstruktoriaus, išradėjo, architekto, menininko, rašytojo, kompozitoriaus ir kita veikla. Pasireiškiant valingai vaizduotei svarbų vaidmenį atlieka kalbėjimas, kilusių uždavinių išreiškimas žodžiu. Tačiau ir valingos vaizduotės procesas būna skirtingas, todėl skiriamos atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės.
Atkuriamoji vaizduotė yra vaizdo sudarymas pagal to objekto aprašymą, brėžinį, gaidas, schemą ir pan. Statybos vykdytojas, nagrinėdamas statomo namo brėžinius, susidaro jo vaizdą ir juo remdamasis organizuoja darbą.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai turi atitikti pateiktus aprašymus, brėžinius ir panašiai.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai bus gyvi, turtingi, tikslūs ir teisingi, jei atitiks dvi sąlygas:
1. Reikia mokėti teisingai suprasti tuos aprašymus, schemas, brėžinius, žinoti sutartinių ženklų reikšmes.
2. Reikia turėti pakankamai ryškių vaizdų atsargą iš atitinkamos tikrovės srities.
Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdų sudarymas, įtrauktas į kūrybinės veiklos procesą, kurios rezultatas yra originalūs produktai.
Tai mokslininko, išradėjo, konstruktoriaus, rašytojo, kompozitoriaus, dailininko ir kitų asmenų vaizduotėje sukurti kūriniai.
Kuriamosios vaizduotės procesas prasideda kilus sumanymui ar idėjai.
Kartais toks sumanymas brandinamas mėnesius.
Kuriant naujus vaizdus bandomi įvairiausi jau turimų vaizdų derinimo variantai, eksperimentuojama. Svarbu, kad kūrėjas savo vaizduotei duotų visišką laisvę, nebijotų jungti tai, kas atrodo net neįmanoma. Tai veda prie originalių sprendimų ne tik dailėje, literatūroje,bet ir mokslinėje kūryboje.
Pasireiškiant kūrybinei vaizduotei lyginami, analizuojami bei jungiami įvairūs elementai, daiktai, situacijos, todėl kai kurie autoriai tai vadina vaizdiniu mąstymu.
Kūrybinė vaizduotė nevienodai pasireiškia įvairiose veiklos srityse.
Išskirtinė kuriamosios vaizduotės rūšis yra svajonė. Tai vaizduotės procesas, nukreiptas į trokštamą ateitį, tai norimo, geidžiamo dalyko vaizdo sukūrimas.
Svajonės, kaip vaizduotės procesas, ne iš karto duoda objektyvų rezultatą. Jos kartais ir visai neįgyvendinamos, tačiau gali tapti galinga paskata pasirengti kokiai nors veiklai. Svajonė tapti kosmonautu jaunuolį gali paskatinti siekti atitinkamų žinių, fiziškai lavintis ir daug ko išmokti, nors kosmonautu jis gal ir netaps.
Vaizduotės vaizdiniai kuriami įvairiai.
Paprasčiausias vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra agliutinacija –
tai skirtingų dviejų ar daugiau objektų dalių jungimas į naują visumą. Tai undinės vaizdinys, kurį gauname sujungę pusę moters ir pusę žuvies, kentauro vaizdinys – pusė vyro ir pusė žirgo ir kiti pavyzdžiai.
Agliutinacija taikoma ir techninėje kūryboje: vėjo malūno sparnai ir lėktuvas tampa malūnsparniu…
Kitas vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra hiperbolizavimas – tai vaizduojamo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas arba sumažinimas.
Hiperbolizavimo pavyzdys – devyngalviai slibinai; pasakos “Snieguolė ir septyni nykštukai” veikėjai nykštukai.
Akcentavimas – tai toks kūrybinės vaizduotės procesas, kai pabrėžiamos ir ypač išryškinamos vaizduojamo objekto atskiros dalys. Jis naudojamas piešiant šaržus, kuriuose paryškinamos kai kurios detalės. Galima pabrėžti, paryškinti gerąsias (didelę mokslininko galvą) ir neigiamas žmogaus ypatybes – gobšuolio rankų pirštai ilgi, o nagai atlenkti į save ir panašiai.
Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas atmetant individualias ypatybes. Schematizavimo pavyzdžiai yra senoviniai gyvūnų ir žmonių pavidalai, nupiešti ant urvų sienų, stilizuoti ornamentai, sudaryti augalų lapų ar kitų jų dalių pavyzdžiu.
Įterpimas – tai daikto arba reiškinio atskirų savybių perkėlimas į naują kontekstą, kuriame jie įgyja naują prasmę. Pavyzdys – knygos “Alisa stebuklų šalyje” veikėjas triušis su liemene ir kišeniniu laikrodžiu.
Tipizavimas – tai sudėtingas vaizdinių pertvarkymo būdas, išryškinant grupei naudingas ypatybes atskirų individų vaizduose ir aprašymuose.
Pavyzdžiui A. Vienuolio paskenduolė vaizduoja kaimo merginos likimą.
Nors skiriama atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės, aiškios ribos tarp jų nėra.
Iš to, kas pasakyta, galime matyti, kad vaizduotė artimai susijusi su kitais psichikos procesais. Atminties vaizdiniai teikia jai medžiagą naujiems vaizdams kurti. Mąstymas padeda analizuoti turimus vaizdinius ir jų elementus sintezuoti, jungti į naujas visumas. Jausmai žadina vaizduotės veiklą. Baimė kelia vaizduotėje daugybės galimų pavojų vaizdus ir skatina kurti vaizdus, kaip tų pavojų išvengti. Džiaugsmas atskleidžia naujas veiklos perspektyvas, skatina kurti ir įgyvendinti sumanymus. Kūrybos procesas pats savaime sukelia teigiamus jausmus, kai sekasi, ir susirūpinimą, nusiminimą, liūdesį, kai nesiseka.
Individualūs vaizduotės skirtumai. Nors visi kuriame naujus vaizdus apie praeitį , dabartį ir ateitį, tačiau atskiri asmenys vaizdus kuria skirtingai. Atskirų žmonių vaizduotė skiriasi savo platumu, turiningumu, jėga ir realumu.
Vaizduotės platumą parodo tos sritys, kurias ji apima. M. Čiurlionis buvo dailininkas ir muzikas. Tokių pavyzdžių yra nemažai. Vaizduotė neretai peržengia tikrovės ribas. Tai jau fantastikos sritis, į kurią žmogus neretai nukeliauja savo svajonėse.
Vaizduotės turiningumą parodo kuriamų vaizdų įvairumas ir prasmingumas.
Vaizduotės turiningumas susijęs su platumu.
Vaizduotės platumas ir turiningumas priklauso nuo žmogaus žinių ir patirties. Patirtis ir žinios ne tik teikia medžiagą vaizduotei, bet ir nulemia jos kryptį.
Vaizduotės jėgą rodo tai, kiek jos sukurti vaizdai savo ryškumu ir aiškumu priartėja prie suvokiamų vaizdų. Jeigu vaizduotė stipri, riba tarp jos vaizdų ir tikrovės tarytum išnyksta. L. van Bethovenas jau kurčias būdamas “girdėjo” kuriamos “Devintosios simfonijos” skambėjimą.
Vaizduotės jėga priklauso nuo žmogaus poreikių, interesų, norų. Žmonių, kurie gyvena tik šia diena, vaizduotė silpna. Ji priklauso nuo emocinių išgyvenimų, kuriuos sukelia vaizduotės vaizdai, ir kurie savo ruožtu skatina vaizduotės veiklą. Be to, ji priklauso nuo dėmesio sutelkimo bei tikrovės suvokimo.
Esant aukštai temperatūrai vaizduotės veikla suaktyvėja. Sutrikus nervų sistemai vaizduotės vaizdai įgauna suvokimų aiškumą, virsta haliucinacijomis. Žmogus vaizduotės vaizdus išgyvena kaip suvokimus. Tai jau patologiniai reiškiniai.
Vaizduotės vaizdai būna tikroviški, jeigu jie teisingai atspindi tikrovę, nors ir pertvarkytu pavidalu. Tikroviška vaizduotė yra ir tada, kai sukurti vaizdai įgyvendinami kuriant naujas vertybes. Net svajonės gali būti įgyvendintos.
Vaizduotė netikroviška, kai jos sukurti vaizdai negali būti įgyvendinti arba jų įgyvendinimas būtų beprasmis.
Vaizduotės reikšmė žmogaus gyvenime didelė. Ji leidžia geriau pažinti pasaulį, praturtina psichikos procesų veiklą. Vaizduotė reikšminga įvairiose žmogaus veiklos srityse: žaidžiant, mokantis, dirbant, kuriant, tačiau teigiamą reikšmę turi tik tikroviška vaizduotė.
KLAIPĖDOS UNIVERSITETO
PEDAGOGIKOS FAKULTETO
IKURSO 4 GRUPĖS STUDENTĖS
INGOS PRANEVIČIŪTĖS
REFERATAS
VAIZDUOTĖ
KLAIPĖDA
2003
Naudota literatūra
1. Aleksandras Jacikevičius “Siela mokslas gyvensena”. Vilnius,
“Žodynas”, 1996 m.
2. Juvencijus Lapė, Gediminas Navikas “Psichologijos įvadas”,
Vilnius 2003 m.