Socialinių tyrimu etika Bendrosios pastabos Besivystant socialiniams mokslams, vis aktualesni tampa moraliniai tyrimų klausimai, susiję su tyrimo dalyviais. Aktualios edukaciniuose tyrimuose yra etinės problemos, reikalaujančios išlaikyti pusiausvyrą tarp tyrėjo noro gauti objektyvią informaciją ir tiriamojo asmens saugos.Literatūroje tai dar vadinama išlaidų/ naudos santykiu. Šis santykis yra fundamentali soacialinio tyrimo svarbiausios etinės dilemos koncepcija. Planuodami tyrimą, socialinių mokslų atstovai įvertinti galimą socialinę savo darbų naudą ir asmenines dalyvaujančių tyrime išlaidas. Tyrimų nauda gali būti atradimai, prisidedantys prie teorinių ir taikomųjų žinių pažangos, o dalyvaujančių tyrime asmenų kaina gali būti siejama su pažeistu jų orumu, pasitikėjimo socialiniais santykiais praradimu.Dievobaimgai pamokslaudami apie žmogaus orumo nepažeidžiamumą ar prisiekinėdami ištikimybę mokslo labui. Paprastai patariama prisilaikyti etikos, kartu nepažeidžiant tyrimo validumo. Problemos gali kilti dėl paties projekto, tyrimo konteksto, taikomų procedūrų, kurios gali sukelti nerimą, dalyvių savybių, surinktų duomenų pobūdžio, jų publikavimo. Fundamentali tyrimų etikos koncepcija yra tiriamųjų sutikimas dalyvauti tyrime, jiems apie jį gavus išsamios informacijos. Tyrimo dalyviai turėtų žinoti, kad bet kuriuo tyrimo metu jų dalyvavimas yra savanoriškas, todėl jiems iš anksto turėtų būti paaiškintos visos galimos pasėkmės, t.y. nauda, teisės, rizika, pavojai. Dalyvio sutikimas gerbia jo apsisprendimo teisę, bet kartu ir uždeda jam atsakomybę, jeigu tyrime kas nors nepavyksta. Laisvo apsisprendimo aspektas – galimybė asmeniui atsisakyti dalyvauti tyrime arba, jam prasidėjus, iš jo pasitraukti. Šiame sutikime išskiriami keturi jo elementai: kompetencija, savanoriškumas, pilna informacija ir supratimas. Kompetencija reiškia, kad atsakingas, subrendęs žmogus priims tinkamą sprendimą tik gavęs tikslią informaciją. Savarankiškumas užtikrina, kad dalyviai laisvai renkasi: dalyvauti tyrime ar ne ir garantuoja, kad jie rizikuos tai žinodami ir savo noru. Kuo didesnė rizika tyrimo dalyviams, tuo labiau tyrėjas įpareigotas gauti dalyvio sutikimą, pateikiant jam informaciją apie tyrimą.
Kai tyrime dalyvauja maži vaikai, sutikimo gavimas apima dvi fazes. Pirma, tyrėjas konsultuojasi su suaugusiais, atsakingais už šiuos vaikus,ir prašo jų leidimo. Antra, kreipiasi į pačius vaikus. Atsižvelgiant į tyrimo turinį, suaugusiais gali būti tėvai, mokytojai, auklėtojai, jaunimo vadovai, treneriai ir kiti asmenys. Trečia, bendra tyrimų etikos ypatybė susijusi su tų institucijų ar organizacijų, kuriose planuojama vykdyti tyrimus, leidimo gavimu. Svarbiausia oficialaus leidimo gavimas. Prieš prašydamas oficialaus leidimo, tyrėjas pats sau turi aiškiai nusakyti tyrimo pobūdį ir apimtį. Suformuluoti tyrimo tikslą, jo praktinį pritaikymą, žinoti tyrimo metodus ir procedūras, tiriamųjų kontingentą, laiko sąnaudas bei išsaugotas gautų duomenų konfidencialumas, koks bus atgalinis ryšys, kokios pagalbos jam reikės iš organizacijos bei jos administracijos. Parengęs preliminarią informaciją, tyrėjas pasiruošia sekančiam etapui – susitikti su tam tikrais organizacijos žmonėms deryboms. Užmezgus kontaktą, pradedamas derybų procesas. Siūlome susipažinti su atmintine tyrimo leidimui gauti:1. Išsiaiškinkite visus formalius kanalus sutikimui gauti.2. Kalbėkite su žmonėmis, su kuriais turėsite bendradarbiauti.3. Pateikite projekto matmenis tiriamos institucijos vadovams.4. Apgalvokite anonimiškuma ir konfidencialumą.5. Nuspręskite, ar tiriamieji gaus grįžtamąją informaciją apie tyrimą.6. Paaiškinkite dalyviams, kur ir kaip panaudosite informaciją, kurią gausite iš jų.7. Aptarkite su dalyviais tyrimo sąlygas, informuogami juos apie tyrimo tikslą.8. Atminkite, kad žmonės, kurie sutiko jums padėti, daro jums paslaugą.9. Vadovaukitės tuo, kad derybos yra labai svarbus jūsų tyrimo etapas. Etikos problemosLiteratūroje išskiriamos tokios socialinių tyrimų etinės problemos, kaip privatumas, anonimiškumas, konfidencialumas, apgaulė. Privatumas. Platinant tyrimo metu gautą informaciją, iš kurios gali būti atpažįstami tyrimo dalyviai. Todėl bet koks panašios informacijos skleidimas, negavus tiriamųjų sutikimo, pažeidžia privatumo principą ir, savaime aišku, yra netoleruotinas. Jeigu tyrėjas ketina skverbtis į privačius žmonių reikalus, jis apie tai turi pateikti aiškią informaciją ir gauti stebimų ar klausinėjamų asmenų sutikimą. Anonimiškumas. Šis principas teigia, jog kiekvieno tyrėjo pareiga yra saugoti dalyvių bei tyrimo duomenų anonimiškumą. Esmė yra ta, kad tyrimo dalyvių suteikta informacija, nepaisant jos atvirumo ir asmeniškumo, neleistų nustatyti tiriamųjų tapatybės. Anonimiškumą garantuoja anketos be vardų ir užsiėmimo detalių. Pagrindinė priemonė anonimiškumui garantuoti yra dalyvių vardų bei kitų asmeninių duomenų nenaudojimas. Anonimiškumas sustiprės, jeigu tiriamojo asmens duomenys bus užkoduoti. Sunkiau išlaikyti anonimiškumą, kada skirstant duomenis į kategorijas, išskiriamas kuris nors individas ar institucija. Konfidencialumas. Tai reiškia, kad tyrėjas laikys paslaptyje viską apie asmenį, pateikusį jam informaciją. Kiek tyrėjas liks ištikimas tam, kuris jam padėjo tyrime. Kuo intymesnė ir diskretiškesnė informacija, tuo labiau tyrėjas įpareigotas garantuoti konfidencialumą ir rimtai laikytis pažadų. Nurodomi būdai, kaip gali būti leista naudotis surinkta informacija, nepažeidžiant konfidencialumo principo:1. Duomenų apie informacijos pateikėjus išbraukimas.2. Nepilnos informacijos apie respondentus pateikimas.3. Mikroagregacija (t.y. “vidutinių asmenų” duomenų konstravimas).4. Klaidų įvedimas.Konfidencialumo nesilaikymas traktuojamas kaip išdavystė. Apgaulė. Vienais iš tyrėjui keliamų principinių reikalavimų yra gauti tiriamojo asmens sutikimą dalyvauti tyrime bei paaiškinti jam tyrimo tikslą ir jo metu atliekamas procedūras. Tačiau socialinių tyrimų praktikoje to ne visada laikomasi, todėl neretai juose pasitaiko įvairių apgaulės atvejų. Norint sudaryti sąlygas tyrimo rezultatų patikimumui, apgaulė arba nutylėjimas yra būtini. Tyrėjas, atliekantis įvairaus pobūdžio socialinius tyrimus, tarsi pats sau įsipareigoja spręsti, kada jam reikia taikyti apgaulę, norint gauti labiau abjektyvią ir patikimą informaciją, nors, kita vertus, tai galbūt ir pažeidžia jo, kaip tyrėjo, etikos kodeksą. Arba jis paklūsta etikos kodeksui, arba pablogina apklausos efektyvumą, tuo sumažindamas duomenų kokybę. Sociologams, socialiniams psichologams ir edukologams bei kitiems socialinių mokslų atstovams atsiranda poreikis parengti tokį etikos kodeksą, kuris iš dalies pateisintų apgavystę arba nutylėjimą arba, vardan mokslo ignoruoti moralę. Pats tyrėjas, paklusdamas mokslo valdžiai – patikimų ir pagrįstų duomenų poreikiui,- atsiduria tokioje pat padėtyje, kaip ir jo tiriamieji, t.y. veikdamas pagal eksperimentoar apklausos protokolą, atlieka veiksmus, pažeidžiančius sąžinės normas.Duomenys yra bet kokio tyrimo empirinis pagrindas, todėl, laikantis liberalaus požiūro, tik tinkamu būdu surinkti duomenys yra patikimi ir pagrįsti, neturintys moralinių, kultūrinių bei politinių vertybių. Visiškai išvengti apgaulės socialiniuose tyrimuose vargu ar pavyks, nes visų pirma to reikalauja pats mokslas kaip objektyvių žinių kūrėjas. Vienaip ar kitaip, tik tyrėjas turi nuspręsti, ar jo tyrimai ir jų metu gauti duomenys verti to, kad būtų nusižengta moralinėms vertybėms. Mokslas ir etikos santykis Manoma, jog etikos kodeksas turi būti gretinamas su gero mokslo kodeksu, nes gero mokslo ir gero elgesio atskyrimas yra ypač svarbus neutralumas mokslo idealui. Mokslas nei kompensuoja, nei smerkia etikos kodekso pažeidimų. Mokslinio pažinimo sferoje santykis tarp mokslo ir etikos matomas lygtai tokiu pat būdu, kaip ir verslo bei etikos santykis verslo srityje. Manoma, kad tai, kas yra gerai verslui, turi būti gerai ir visuomenei, nes tikimasi, kad nematoma ranka valdys bendrąjį pelną ir visuomenės gerbūvį viena ir ta pačia kryptimi. Verslas ir etika, kaip ir mokslas bei etika, yra laikomi atskiromis sferomis su joms būdingomis normomis bei vertybėmis. Etikos vertybė yra asmens teisių gerbimas bei viešojo gerbūvio kėlimas. Turbūt reikėtų sutikti su ta mintimi, jog visiškai bešališko socialinio mokslo kaip ir mokymo nėra ir, matyt, negali būti. Kur kas svarbiau turėtų būti duomenų bei jų rinkimo procedūrų moralumo santykis bei daroma žala. Etikos kodeksasKodeksų kūrima sąlygoja šios aplinkybės: Visų pirma tyrėjas įsitvirtina kaip platesnės mokslinės bendruomenės narys, nes jis dalijasi bendromis vertybėmis ir rūpesčiais. Antra, etinės praktikos kodeksas primena tyrėjams jų pareigas tiriamųjų atžvilgiu ir bendrai priimtinus dalykus, kas leistina ir kas ne. Trečia, kai profesionalaus tyrėjo elgesį kontroliuoja etikos principų kodeksas, atsiranda proga apsvarstyti alternatyvias galimybes kaip etiškiau pasielgti. Ketvirta, gerai parengtas kodeksas padeda tyrėjui organizuoti tiriamąją situaciją. Penkta, praktinės veiklos kodeksas padės tyrėjui išvystyti intuiciją, kuri pagelbės nežinomose ir netikėtose situacijose. Ir šešta, kodeksas yra gera disciplinuojanti priemonė.Tyrimo būdai Tyrimus klasifikuoja dvejopai, t.y. pagal metodologiją bei pagal juose keliamus tyrimo tikslus. Pagal metodologiją tyrimai gali būti skirstomi į eksperimentinius ir neeksperimentinius bei į kiekybinius ir kokybinius. Pagal tyrimo tikslus – į etnografinius, istorinius, aprašomuosius, koreliacinius, veiksmo, priežastinius – lyginamuosius bei eksperimentinius. Tyrimus galima aptarti ir pagal jų atlikimo būdą. Tyrimo būdo sąvoka tyrimus chrakterizuojane pagal tai, kokie juose yra taikomi metodai, o pagal tai, kaip tie tyrimai yra organizuojami. Tyrimo būdams gali būti taikomi įvairūs tyrimo metodai. Priskirti būtų galima trumpalaikius ir ilgalaikiusstebėjimus, trianguliaciją, įvykusio fakto bei atvejo tyrimus. Juose, kaip ir kituose tyrimo būduose, gali būti taikomi įvairūs tyrimo metodai. Tyrimo būdai gali būti įvairiai grupuojami: pagal trukmę jie gali būti ilgalaikiai ir trumpalaikiai; pagal tyrimo organizavimo metodologinius ypatumus – trianguliacija ir atvejo tyrimai, o pagal tyrimo situaciją – įvykusio fakto tyrimai. Trumpalaikiai ir ilgalaikiai tyrimai Mokymo procesas, grupė, institucija ar pavieniai asmenys stebimi ilgesnį ar trupesnį laikotarpį, siekiant įvertinti, palyginti, sugretinti, suklasifikuoti, analizuoti ar aiškinti įvykius, procesus. Išskirtini du aprašomojo pobūdžio tyrimų organizavimo būdai: 1) trumpalaikiai ir 2) ilgalaikiai tyrimai. Trumpalaikiai tyrimai Šiais tyrimais užfiksuojame tam tikrą situaciją konkrečiu momentu. Po to gautieji duomenys analizuojami, apibendrinami, padaromos galutinės išvados ir, prireikus, gali būti pateikiamos kai kurios rekomendacijos.
Tokioje konstatuojamojo pobūdžio mokslinio stebėjimo studijoje galima ieškoti koreliacinių ryšių, atlikti priežastinę – lyginamąja gautų duomenų analizę įvertinant atskirų kintamųjų sąveiką. Galima taikyti įvairius tyrimų tipus, išskyrus eksperimentinį tyrimą.Ilgalaikiai tyrimai Tai tokie tyrimai, kai tiriamasis objektas stebimas ilgą laiką. Tai gali trukti dešimtis metų. Kita šio tyrimo ypatybė ta, kad tiriamasis objektas visą laiką stebimas tiriant viena ir ta pačia metodika, esant apytikriai vienodoms tyrimo sąlygoms. Tokie tyrimai ypač naudingi sociologiniuose tyrimuose, nes jie padeda nustatyti individo savybių kitimus, priklausomus nuo soacialinės sistemos parametrų pasikeitimo. Galima išskirti kelis ilgalaikių tyrimų modelius, kurie vienas nuo kito skiriasi tyrimo organizavimo tvarka. Tai – tendencijų, kohortinis bei panelinis tyrimo būdai. Tendencijų tyrimo būdas – tai trumpesnį ar ilgesnį laiką trunkantys tyrimai, kurių metu stebimas mums rūpimas procesas ir jo kitimai. Gauti duomenys gali būti panaudoti šio proceso prognozei. Edukologijoje tendencijų tyrimai gali būti panaudojami, planuojant pedagoginį procesą, administravimą. Kohortinis ilgalaikių tyrimų modelis (pavadinimas kilęs iš lot. Cohors – žmonių grupė, būrys) šiek tiek skiriasi nuo tendencijų tyrimo būdo. Jeigu pastarajame kiekvieną kartą parenkami vis kiti to paties tyrimo amžiaus asmenys, tai kohortiniame tyrime, praėjus numatytam laiko tarpui, tiriama vėl ta pati populiacija. Tokiu (kohortiniu) būdu organizuodami tyrimą galime patikrinti hipotezęapie sąveiką tarp išsilavinimo ir pasiekimų gyvenime lygio. Panelinio modelio esmė yra ta, kad tokiame tyrime pasirinkta reprezentatyvi tiriamųjų grupė pakartotinai tiriama po gana ilgo laiko tarpo, išlaikant tas pačias, kaip ir pirmuoju atveju, tyrimo sąlygas. Tokiais tyrimais galima įvertinti ne tik registruojamų rodiklių pokyčius, bet ir analizuoti jų priežastis, bandant susieti pokyčius su kitų veiksnių kaita. Šis tyrimo būdas labai paplitęs socialinės medicinos, susijusios su visuomenės sveikata, tyrimuose. Ilgalaikių tyrimų privalumai:1. Ilgalaikiai tyrimai leidžia nagrinėti raidos procesus, stebėti, kaip kinta tiriamojo objekto būsenos, požymiai, atrasti naujų, anksčiau nepastebėtų dėsningumų. Vienkartiniu tyrimu to padaryti negalima. Be to, tokie tyrimai leidžia ne tik nustatyti kurios nors populiacijos įtaką darančius veiksnius. Jie gali pagėti nustatyti ir priežastinius ryšius.2. Šie tyrimai leidžia nustatyti ryšius tarp priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų dydžių. Sunkiau šiais tyrimais diagnozuoti nepriklausomus dydžius, galinčius turėti įtakos elgesio pasiekitimams. Ir jeigu atliekami ilgalikiai neeksperimentinio pobūdžio tyrimai, kai aplinkos veiksniai nėra valdomi, tada galima kalbėti tik apie bendrų sąlygų įtaką. Todėl jeigu nėra eksperimentinio tyrimo, tai interpretuoti priežasties – pasekmės ryšį reikia labai atsargiai, o daromas prielaidas dera patikrinti eksperimentu. Trūkumai: Visų pirma jie ilgai trunka, todėl yra brangesni, nes reikia laukti, kol susikaups pakankamai duomenų. Antra, egzistuoja tiriamosios grupės “nykimo” problema, nes, vykstant tyrimams, dalis tiriamųjų iš grupės išeina, ir jos homogeniškumas kinta. Trečia, galimi “kontrolės poveikio” trūkumai. Tai susiję su tuo, kad daugkartinis tiriamųjų tyrimas viena ar kita metodika gali sukelti nepageidaujamų psichologinių padarinių, kai tiriamieji tampa jautrūs tiems dalykams, į kuriuos iki tol jie nekreipė dėmesio. Ketvirta, sunkiau parinkti tas pačias sąlygas, ypač socialiniuose tyrimuose, dėl ko gali atsirasti interpretavimo klaidų. Kasmetiniai tyrimai labai apkrauna ir patį tyrėją, ir tiriamuosius bei mokyklos personalą. Ilgalaikiai tyrimai gali būti labai efektyvūs, edukologijos tyrimuose jie reti, nors kaip matyti iš aprašymo, galimybės juos taikyti, mokyklos praktikoje, yra palnkios.Būdingiausios tyrimų metodologijos klaidosNorėtųsi bendrais bruožais apžvelgti edukologijos disertacinių darbų metodologines klaidas, kurios, beje, būdingos ir kitų socialinių mokslų krypčių analogiškos paskirties darbams.
1. Tyrimo objekto neapibrėžtumas. Kalidos pasireiškimas: nepakankami tiksliai nusakomas tiriamasis reiškinys, neretai jis tapatinamas su tiriamųjų kontingentu. Klaidos ištaisymas: būtina tiriamojo objekto operacionalizacija, tiksliai nurodant, kokie fizinės saviugdos kintamieji bus tiriami, o tiriamuosius asmenis apibūdinant kaip tiriamųjų kontingentą. Pageidautina,kad tyrimo objektas atsispindėtų ir temos pavadinime, vengiant nerealaus tyrimo objekto išplėtimo.2. Tyrimo loginis validumas. Klaidos pasireiškimas: netinkamai parenkami tyrimo metodai suformuluotai hipotezei patikrinti arba neretai nurodoma jų daugiau nei buvo taikyta iš tikrųjų. Neretai tyrimo išvados stokoja statistinės argumentacijos, ypač analizuojant anketines apklausos duomenis. Klaidos ištaisymas: suformulavus tyrimo hipotezę, būtina parinkti tinkamus jos sprendimui kiekybinius ir kokybinius tyrimo metodus, kuriuos pritaikius gauti tyrimo duomenys bei iš jų išplaukiančios statistiškai argumentuotos išvados patvirtintų arba paneigtų darbinę hipotezę.3. Vidinis ir išorinis validumas. Klaidos pasireiškimas: nesugebėjimas atsiriboti nuo įvairių galimų pašalinių veiksnių įtakos tyrimo rezultatams bei nepagrįsta tyrimo duomenų ekstrapoliacija esant mažai tiriamųjų imčiai. Klaidos ištaisymas: pirmuoju atveju – galimybė atlikti tikrąjįeksperimentinį tyrimą, parenkant homogeniškas grupes arba, taikant priežastinį – lyginamąjį tyrimo būdą, valdyti arba atmesti alternatyvius paaiškinimus. Antruoju atveju – būtina prisilaikyti imties tūrio bei jo parinkimo metodologinių reikalavimų.4. Glaustumo principas. Klaidos pasireiškimas: pernelyg gausi literatūrinė dalis, nesusijusi su disertaciniu darbu bei atkartojanti mokslui žinomą informaciją, o taip pat pernelyg didelė išvadų gausa, kartais nesusijusi su tyrimo objektu bei uždaviniais. Klaidos ištaisymas: reikia atminti, kad glaustumo principas moksle reiškia tai, jog kuo teorija yra paprastesnė, tuo ji geresnė. Todėl tyrime kuo daugiau – nereiškia tuo geriau. Geriausia metodika yra ta, kuri tyrimo duomenis surenka kuo paprasčiau. Savo ruožtu tyrimo duomenys turi būti aprašyti aiškiai, o išvados išdėstytos glaustai.5. Įvairiopų aiškinimų galimybė. Klaidos pasireiškimas: dėl netinkamai parinktos bei aprašytos tyrimo metodologinės dalies, atsiranda galimybė tyrimo rezultatus aiškinti kitaip, negu to norėtų pats tyrėjas. Klaidos ištaisymas: siekiant, kad nebūtų kitokio esminio tyrimo rezutatų interpretavimo, būtina visų pirma sugebėti tyrimo problemą bei tikslą formuluoti taip, kad problemos sprendimas ir tikslo įgyvendinimas numatytų konkretų ir bent sąlyginai išbaigtą mokslinį rezultatą, kartu duomenų aptarimo skyriuje įvertinant ir kitus galimus problemos sprendimo aiškinimus.6. Duomenų rinkimo. Klaidos pasireiškimas: renkami bet kokie tyrimo duomenys, netusrin aiškios tyrimų hipotezės. Manoma, kad kuo daugiau duomenų, tuo geriau. Pirmiausiai surenkami duomenys, o vėliau galvojama, ką su jais daryti. Klaidos ištaisymas: prieš atliekant tyrimus, būtina prognozuoti išvadas ir stengtis rinkti tuos duomenis, kurie rekalingi hipotezei patvirtinti.7. Vien samprotavimo būdu daromos išvados. Klaidos pasireiškimas: išvados daromos remiantis tik savo paties samprotavimais. Tai nėra išvados, tai tik hipotezės, kurias dar reikia patikrinti. Klaidos ištaisymas: būtina daryti tik tokias išvadas, kurias įrodo tyrimų duomenys ir kurios remiasi geriausiu argumentu.8. Pagrindinė klaida: negalima atkartoti tyrimo duomenų, išvadų (arba, kitaip tariant, išvadų negalima nei patvirtinti, nei paneigti). Klaidos pasireiškimas: dėl nepakankamo tyrimo metodikos patikimumo bei “hipotetinių” išvadų formulavimo neįmanoma patikrinti tyrimo duomenų. Jei nėra galimybės patikrinti tyrimo duomenų, tai moksliniai tyrimainėra objektyvūs. Klaidos ištaisymas: čia galima būtų pasiremti mokslo filosofijos teiginiais, teigiančiais, jog šiuolaikinis mokslas, stiprindamas mūsų intelektą, palenkia jį praktinio patikrinimo disciplinai ir kad mokslo objektyvumas tiesiog proporcingas išvadų atkartojimo galimybei. Kiekvienas teiginys reikšmingas tik tada, jeigu yra nustatomas jo teisingumas. Tik tikrindami duomenis ir juos gretindami su kitų duomenimis, mes galime gauti teisingą mokslinį vieno ar kito reiškinio įvertinimą.