Lietuvos mokslo ir studijų raida

Turinys

Įvadas

3
Lietuvos mokslo ir studijų raida

3

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mokslo ir studijų sistemos teisinė padėtis
ir reformos 6

Aukštųjų mokyklų reforma

7
Valstybiniu mokslo institutu reformos

7
Lietuvos švietimo sistema :

9

➢ Ikimokyklinis ugdymas

10

➢ Bendrasis lavinimas

10

➢ Profesinis mokymas

11

➢ Studijos aukštesniosiose mokyklose

12

➢ Studijos aukštosiose mokyklose

12

➢ Papildomas ugdymas

14
Išvados

14
Literatūra

15

Įvadas
Kas yra mokykla? Kiekvienas atsakytų, kad tai švietimo įstaiga, kur
perduodamos ir įsisavinamos žinios.Teoriškai susistemintos žinios apie
tikrovę yra vadinamos mokslu.Be teorinio pagrindo neįmanomas joks žmonijos
veiklos progresas.Žinių paieška ir jų sisteminimas- mokslininkų darbas.
Žmogus yra šviečiamas įvairiausiais būdais – per paskaitas, renginius.Bet
efektyviausias būdas – mokymas.Mokymas – organizuota ugdytinių veikla,
vadovaujama ugdytojo, turinčio aiškų tikslą – mokslinimas, o rezultatas –<
išmokslinimas : žinojimas, mokėjimas, įgudimas.

Lietuvos mokslas ir studijos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje

Lietuvos jaunimas studijavo Krokuvoje.

XV a. pabaigoje Lietuvos didiku vaikai pasiekdavo ir renesansines Italijos
bei kitu šalių universitetus. Per 1440-1490 m. į Lietuvą grižo 40
bakalaurai, 13 magistrai, 2 mokslu daktarai.

Lietuvos aukštojo mokslo ištakos siejamos su Vilniaus universiteto įkūrimu
(1579 m.), kuris tapo pirmuoju LDK ir Rytų Europoje.

Prielaidų pirmajam Lietuvos universitetui atsirado 1570 m. įsteigus Jėzuitų
kolegija. To meto Lietuvos šviesuomenė suprato aukštosios mokyklos steigimo
būtinybę, kai kurie didikai skyrę tam lėšų, ir 1579 m. XIII a. buvo įkurta
Vilniaus akademija. Akademija greitai tapo intelektualiniu Liietuvos centru.
Į universitetą buvo priimami bajorų ir miestiečių vaikai iš visos LDK ir
užsienio.

XVI a. pabaigoje universitete dirbo 11 -12, XVII a. a. pradžioje 14 –15, o
dar vėliau – 18 profesorių. Universitete jau 1586 m. mokėsi per 700
studentų, 1597 m. – 800, 1618m. – 1210.

XVII a. viduryje universitetas pasiekė savo mokslines veiklos viršūnę.

Vilniaus un

niversitetas vis tik nebuvo vienintelis kelias mokslui plisti.
Kaip ir ankščiau LDK jaunuomenė mokėsi įvairiuose užsienio valstybių
protestantiškuose bei katalikiškuose universitetuose. XVI a. juose mokėsi
daugiau kaip 600 studentu iš LDK, XVII a. jų būta per 700.

Studijų ir mokslo sistemos posūkis prasidėjo nuo XVIII a. vidurio. Ji lėmė
Apšvietos amžiaus pedagogines idėjas. 1773 m. sudaryta bendra Lietuvos ir
Lenkijos valstybines švietimo institucijos – Edukacinė komisija – pirmoji
švietimo ministerija (vartojant dabartinį terminą) Europoje. Ji sukūrė
nauja švietimo valdymo sistemą. Lietuvos mokykloms vadovavo Vilniaus
universitetas (nuo 1781 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausioji
mokykla).

Carinės Rusijos sudėtyje

1795 m., Lenkijos-Lietuvos valstybei žlugus, švietimo ministerijos sukurta
universitetinė sistema Lietuvoje funkcionavo iki 1830-1831 m. Universitetas
buvo pavaldus Peterburge reziduojančiam Vilniaus švietimo kuratoriui. Pagal
1803 m. rusų caro įsakymą ši aukštoji mokykla imta vadinti imperatoriškuoju
universitetu.

Katedrų skaičius universitete buvo padidintas iki 32, o dėstomu dalyku –
iki 55. Studentu ir katedrų sskaičiumi universitetas buvo didžiausias
Rusijos imperijoje.

Vakcinacijos ir Motinystės institutai Vilniuje buvo pirmos tokio pobūdžio
įstaigos Europoje.

Pirmoji lietuvių mokslo draugija 1889 m. buvo įsteigta ne savame krašte,
bet Baltimorėje (JAV). Tik panaikinus spaudos draudimą ir Lietuvoje 1907 m.
carinės valdžios buvo leista įkurti Mokslo draugija, kuri suvaidino labai
svarbų vaidmenį, telkdama krašto intelektualus, skatindama lituanistinius
ir kt. tyrinėjimus.

Atsikūrusioje Lietuvos valstybėje

Paskelbusi 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos
Valstybės Taryba skubino parengti universiteto statutą. 1919 m. spalio 15
d. buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurie 1922 m. buvo perorganizuoti į
Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), ku

uris
ir tapo svarbiausiu šalies mokslo centru.

1939 m., grąžinus Vilnių Lietuvai ir atkūrus Vilniaus universitetą, trys
jo fakultetai buvo perkelti į Vilnių ir sudarė tolesnes Vilniaus
universiteto raidos pagrindą. Lietuviškas Vilniaus universitetas pradėjo
veikti 1940 m. pradžioje.

1922 –1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete mokslo daktaro laipsnį
gavo 59 žmonės.

Be minėtų aukštųjų mokyklų, 1918–1940 m. Lietuvoje veikė tokios aukštosios
mokyklos: Klaipėdoje – Prekybos institutas, Telšiuose – Žydų rabinų
aukštoji mokykla.

Nuo 1939 m. sausio 1 d. pradėjo veikti pirmoji stambesnė mokslo įstaiga,
išlaikoma iš biudžeto. Šio instituto pagrindu 1941 m. sausio 16 d. buvo
įkurta Lietuvos SSR mokslu akademija, pokario metais tapusi svarbiausia
mokslo organizavimo institucija Lietuvoje.

Nuo pat vokiečių okupacijos pradžios vokiečių okupacinė administracija
nepalankiai žiurėjo į Lietuvos aukštųjų mokyklų veiklą. 1943 m. kovo 17 d.
vokiečių okupacinės administracijos įsakymu Vytauto Didžiojo ir Vilniaus
universitetai bei kitos Lietuvos aukštosios mokyklos buvo uždarytos, kelios
dešimtys mokslo ir kultūros veikėjų atsidūrė nacių koncentracijos
stovyklose.

Mokslas ir studijos sovietinėje Lietuvoje

Antroji sovietinė okupacija lietuvių tautai atnešė didžiules represijas ir
protu sunkiai suvokiamus nuostolius. Gulaguose atsidūrė ir daug žymiausių
Lietuvos mokslų atstovų.

Mokslas

Po karo Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, buvo įteisintas sovietinis mokslo
modelis. Svarbiausias mokslinio darbo centras ir koordinavimo įstaiga buvo
Mokslų akademija (MA), kuriai priklausė 12 institutu (1986 m.). Pokario
metais atkurta MA plėtojosi jau pagal sovietišką modelį : moksline veikla
buvo gerokai reglamentuojama, mokslininkus persekiojo tarybinės represijos,
bet Akademijoje reiškėsi pažangi mokslinė mintis. Pokario metais Lietuvai
tapus sudėtine Sovietų Sąjungos dalimi, krašto mokslo institucijos turėjo
vykdyti bendrus visam Sąjungos mo

okslui uždavinius. Mokslas susidėjo iš
dviejų silpnai susietų sistemų – aukštųjų mokyklų ir MA institutų.
Laikytasi nuostatos, kad mokslas turi būti telkiamas atskiruose
institutuose, o studijos vykdomos tik aukštosiose mokyklose.
Bendradarbiavimas tarp dviejų silpnai susietų sistemų – aukštųjų mokyklų ir
MA institutų buvo tik reta išimtis.

Lietuvoje veikė ir 29 mokslinio tyrimo institutai, priklausę SSRS ir LSSR
ministerijoms bei žinyboms (1985 m.). Iš viso Lietuvos mokslinio tyrimo
institutuose tais metais (kartu su MA institutais) dirbo daugiau kaip 5
tūkst. darbuotojų.

1940 –1990 m. iš viso mokslo daktaro laipsnį gavo 720 žmonės.

Studijos

Lietuvoje pradėtos kurti specializuotos aukštosios mokyklos. Pokario
laikotarpiu atidarytos ir kelios naujos aukštosios mokyklos pvz.: 1944 m.
įkurtas Vilniaus dailės institutas Prieš atkuriant nepriklausomybę
Lietuvoje veikė 12 aukštųjų mokyklų Daugiausia studentų tose mokyklose buvo
apie 1980 m. – tada jų skaičius viršijo 70 tūkstančių. Ir tada okupacijos
sąlygomis Lietuva išsaugojo teisę aukštosiose mokyklose dėstyti lietuvių
kalbą, dauguma dėstytojų buvo Lietuvoje išugdyti specialistai.

Lietuvoje veikė 12 aukštųjų mokyklų, kuriose studijavo apie 76 tūkst.
studentų

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mokslo ir studijų sistemos teisinė padėtis

ir

reformos

Dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, kai kuriose aukštosiose
mokyklose prasidėjo diskusijos dėl studijų turinio ir struktūros reformos
bei dėl šių institucijų valdymo tobulinimo. Visa tai sudarė prielaidas
visos aukštojo mokslo sistemos struktūros pokyčiams, prasidėjusiems atkūrus
Lietuvos nepriklausomybę. Studijų ir mokslo reforma skatino ir 1989 m.
įsikūrusi Lietuvos mokslininkų sąjunga.

1991m. vasario 12 d. LR Aukščiausioje Taryboje buvo priimtas Mokslo ir
studijų įstatymas, kuriuo patvirtintos mokslo ir studijų reformos kryptys.

Įgyvendinant Mokslo ir st

tudijų įstatymą Lietuvoje buvo įkurta respublikinė
mokslo ir studijų savivaldos institucija –Lietuvos mokslų taryba, kuri tapo
Seimo ir Vyriausybės ekspertine mokslo ir studijų organizavimo ir
finansavimo klausimais.

Lietuvos mokslų akademija tapo valstybės remiama institucija.

Mokslo ir studijų plėtros klausimai nagrinėjami Lietuvos aukštųjų mokyklų
rektorių, Valstybinių mokslo institucijų direktorių bei Lietuvos studijų ir
mokslo institucijų senatų pirmininkų konferencijose ir Lietuvos mokslų
akademijoje. Nuo 1994m., -įkurta Švietimo ir Mokslo ministerija. 1998m.
balandžio 1 d. prie LR švietimo ir mokslo ministerijos buvo įsteigtas
Mokslo ir studijų departamentas, kuris atsako už valstybės politikos
įgyvendinimą mokslo, studijų ir technologijų plėtros srityse.

Aukštųjų mokyklų reforma

Įgijus vidurini išsilavinimą, aukštesniojoje mokykloje galima siekti
aukštesniojo

išsilavinimo, žemesnio už aukštąjį. Aukštesniosios mokyklos Lietuvoje
pradėtos steigti 1920 metais. Sovietu švietimo sistemoje aukštesniosios
mokyklos virto specialiosiomis vidurinėmis mokyklomis – technikumais, kur
dėstytas sutrumpintas vidurinės mokyklos kursas ir specialybės dalykai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, technikumai vėl reorganizuoti į
aukštesniąsias mokyklas, kurių studijų programų dauguma skirta vidurinį
išsilavinimą įgijusiems asmenims. Greta valstybinių ėmė kurtis ir privačios
aukštesniosios mokyklos.

2000 m. kovo 21 d. priėmus Aukštojo mokslo įstatymą, patvirtintą, kad
aukštojo mokslo valstybinės ir nevalstybinės institucijos yra dviejų tipu:
universitetai ir kolegijos.

Dabar Lietuvoje yra 19 valstybinės (10 universitetai, 5 akademijos ir 4
kolegijos) bei 7 nevalstybinės (4 universitetinio tipo ir 3 kolegijos)
aukštojo mokslo institucijos.

Valstybinių mokslo institutų reformos

1991 m. skirtingai, negu buvo tikėtasi, per devynerius metus institutų
ryšiai su aukštosiomis mokyklomis sustiprejo, bet jie liko savarankiškomis
mokslo įstaigomis, prie jų dar prisidėjo keliolika anksčiau įvairioms
žinyboms ar ministerijoms priklausiusių institutų, tad dabar Lietuvoje yra
29 valstybiniai mokslo institutai. Nors jie yra įteisinti galiojančio
Mokslo ir studijų įstatymo, tačiau nuolat keliamas klausimas dėl jų statuso
ir ateities.

Mokslo ir studijų sistemos reforma Lietuvoje ėmesi spartinti tik 1997 m.
Vyriausybės sukurtos dvi ekspertų grupės. Jos inicijavo mokslo institutų ir
aukštųjų mokyklų veiklos vertinimą, pasitelkus Lietuvos mokslininkus. Pagal
vertinimo rezultatus institutai buvo suskirstyti į kelias grupes, tačiau po
ilgų diskusijų visiems institutams, bet skirtingam laikui, buvo paliktas
ankstesnis statusas, tiesa, jų finansavimas šiek tiek susietas su veiklos
produktyvumu.

Minėtos komisijos padarė išvada, kad “sprendimų esminiais mokslo ir studiju
klausimais formulavimas atiduodamas Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos
aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai bei valstybinių mokslo institutų
direktorių konferencijai, o šios institucijos dėl savo struktūros ir
formavimo principu gali tik stabilizuoti esamą situaciją”. Tad prie
Švietimo ir mokslo ministerijos buvo įkurtas Mokslo ir studijų
departamentas, kuriam buvo pavesta formuoti ir įgyvendinti valstybinę
mokslo ir studijų politiką.

2000 m. kovo 21 d. priėmus Aukštojo mokslo istatymą, vyriausybės mokslo
politikos nuostatas turi įtvirtinti naujas “Mokslo ir studijų istatymas”.

Suformulavus tolesnės reformos principus, detalius vertinimo kriterijus bei
finansavimo taisykles, 2001 m. numatoma įvykdyti valstybinių mokslo ir
studijų institucijų sistemos restrukturizacijos reforma.

Lietuvos švietimo sistema

Dabartinė Lietuvos švietimo sistema apima šias ugdymo, lavinimo ir mokymo
sritis:

[pic]

Ikimokyklinis ugdymas

Ikimokyklinio amžiaus vaikai, tėvų (ar globėjų) pageidavimu, ugdomi
lopšeliuose, darželiuose ir darželiuose-mokyklose.Darželyje nesiekiama
išmokyti vaikus skaityti ir rašyti, tai tik pasirengimo etapas.(vaikai
pratinasi sukaupti dėmesį, drausmina save, skatinamas vaikų
aktyvumas.Siekiama sužadinti vaikų norą išmokti skaityti ir rašyti.)

Našlaičiai ir beglobiai vaikai ugdomi vaikų globos įstaigose. Valstybė
remia ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą namie, teikia kompensacines
išmokas. Šeimoms, ugdančioms ikimokyklinio amžiaus vaikus namie, švietimo
ir sveikatos apsaugos įstaigos teikia metodinę, diagnostinę ir konsultacinę
pagalbą.

Bendrasis lavinimas

Bendrasis vidurinis išsilavinimas įgyjamas dvylikos metų trijų pakopų
bendrojo lavinimo mokykloje. Mokyklos pakopos gali sudaryti savarankiškas
įstaigas, t. y. pradinė: 1–4 klasės (6 (7)–10 (11) metų amžiaus) – 4
metai(pradinės mokyklos tikslas – padėti vaikui įsitraukti į visuomenės ir
tautos kultūrinį ir socialinį gyvenimą); pagrindinė: 5–10 klasės (10
(11)–16 (17) metų amžiaus) – 6 metai; vidurinė : 11 – 12 klasės (16 (17)–18
(19) metų amžiaus) – 2 metai. Mokslo metų trukmę jose reglamentuoja
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.

Atskiro tipo bendrojo lavinimo mokyklos yra gimnazija ir tarptautinio
bakalaureato mokykla. Gimnazijos teikia pagilintą, profiliuotą bendrąjį
išsilavinimą ir kelia mokyklos moksleiviams aukštesnius reikalavimus. Jų
1–4 klasių kontingentą paprastai sudaro 9–12 metus besimokantys
moksleiviai. Lietuvoje yra tokio profilio gimnazijos: humanitarinio
(klasikinių ir (arba) šiuolaikinių kalbų, socialinių mokslų), realinio
(gamtos mokslų, techninę, ekonominę), menų (dailės, muzikos). Į
humanitarinio ir realinio profilio gimnazijas stojama baigus aštuonias
bendrojo lavinimo mokyklos klases. Mokslas trunka ketverius metus. Menų
gimnazijose mokslo trukmė – nuo šešerių iki devynerių metų. Baigusiems
suteikiamas bendrasis vidurinis išsilavinimas ir įteikiamas brandos
atestatas.

Bendrasis vidurinis išsilavinimas gali būti įgyjamas ir atitinkamo lygio
profesinėse mokyklose.

Suaugusieji bendrąjį išsilavinimą gali įgyti suaugusiųjų bendrojo lavinimo
mokyklose (mokymo centruose), bendrojo lavinimo mokyklų suaugusiųjų
skyriuose (klasėse).

Sanatorijose gydomi moksleiviai bendrąjį išsilavinimą gali įgyti
sanatorinėse bendrojo lavinimo mokyklose.

Specialiosios mokyklos skirtos neįgaliems vaikams. Prie šių mokyklų
priskiriamos ir sunkiai auklėjamų vaikų globos įstaigos.

Jaunimo mokyklos teikia pradinius darbo įgūdžius ir bendrojo lavinimo
žinias. Šiose mokyklose mokosi tie, kurie nepritampa ar nenori mokytis
kitose mokyklose.

Profesinis mokymas

Profesinis išsilavinimas įgyjamas ir tobulinamas profesinio mokymo
įstaigose (profesinėse mokyklose, profesinio mokymo centruose, kursuose ir
specializuotose profesinio mokymo įstaigose) bei įmonėse. Profesinis
mokymas siejamas su bendruoju lavinimu.

Į profesines mokyklas paprastai priimami moksleiviai, įgiję pagrindinį ar
bendrąjį vidurinį išsilavinimą. Profesinį mokymą reglamentuoja Lietuvos
Respublikos profesinio mokymo įstatymas. Profesinės mokyklos teikia ne tik
pirminę profesinę kvalifikaciją, bet ir bendrojo lavinimo žinias.
Profesinis mokymas yra keturių tipų:

• I tipas – pradinis (bazinis) profesinis ugdymas. Mokosi ne jaunesni kaip
14 metų moksleiviai, nebaigę pagrindinės bendrojo lavinimo mokyklos, bet
siekiantys įgyti paprasčiausią profesiją. Mokslas trunka nuo dvejų iki
trejų metų. Pageidaujantiems sudaroma galimybė įgyti pagrindinį bendrąjį
išsilavinimą.

• II tipas – vidurinis profesinis ugdymas. Mokosi moksleiviai, baigę
pagrindinę bendrojo lavinimo mokyklą. Mokslas trunka trejus metus. Baigus
suteikiama tik profesinė kvalifikacija. Moksleivių amžius –15 (16)–17 (18)
metu.

• III tipas – vidurinis profesinis ugdymas. Šis mokymas skirtas baigusiems
pagrindinę bendrojo lavinimo mokyklą ir norintiems įgyti profesinę
kvalifikaciją kartu su brandos (vidurinės mokyklos) atestatu. Mokslas
trunka ketverius metus. Moksleivių amžius 15 (16)–19 (20) metų. Pagrindinio
profesinio mokymo trečiojoje pakopoje teikiama profesinė kvalifikacija ir
bendrasis vidurinis išsilavinimas. Šios pakopos bazėje atsiranda
technologinės gimnazijos klasės. Jos tikslas užtikrinti bendrojo lavinimo
ir profesinio mokymo dermę ir kokybę, sudarant prielaidas profesinei
kvalifikacijai įsigyti, tęsti technologines studijas aukštojoje ar
aukštesniojoje mokyklose.

• IV tipas – povidurinis profesinis ugdymas. Jis skirtas baigusiems
vidurines mokyklas, bet norintiems įgyti darbininko kvalifikaciją.
Moksleivių amžius – 18 (19) metų. Mokymosi trukmė priklauso nuo profesijos
sudėtingumo (nuo vienų iki dvejų metų). Mokykla baigiama 20 (21) metų
amžiaus.

Pagal II, III ir IV tipų programas įgyjama to paties lygio profesinė
kvalifikacija.

Studijos aukštesniosiose mokyklose

Specialistus su aukštesniuoju išsilavinimu rengia aukštesniosios mokyklos.
I aukštesniąsias mokyklas stojantys asmenys privalo turėti bendrąjį
vidurinį išsilavinimą.

Studijos šiose mokyklose trunka nuo dvejų iki ketverių metų. Aukštesniosios
mokyklos gali turėti bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo skyrius.

I aukštesniųjų mokyklų studijų programas gali būti įtraukiamos su aukštąja
mokykla suderintos ir jos akredituotos programos (moduliai), atitinkančios
bakalauro kvalifikacinio laipsnio reikalavimus. Tęsiant studijas aukštojoje
mokykloje, šios studijų programos (moduliai) gali būti įskaitomos.

Studijos aukštosiose mokyklose

Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymas (2000 03 21) įteisina
binarine aukštojo mokslo sistema -universitetai ir kolegijos.

Aukštasis išsilavinimas – tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba
vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes
studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Pagrindinės studijos – tai
pirmosios pakopos nuosekliosios universitetines bei neuniversitetines
studijos.Vientisosios studijos – tai aukštesnei profesinei kvalifikacijai
įgyti skirtos studijos, kai derinamos pirmosios ir antrosios pakopų
universitetinės studijos.

Universitetiniu pagrindiniu studijų trukme yra 4 studijų metai,
neuniversitetiniu pagrindiniu studijų trukme – ne mažiau kaip 3 studijų
metai. Bakalauras – kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui,
išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų
programa. Baigus bakalauro studijas, gali būti tęsiamos specializuotos
profesines arba magistratūros studijos.

Magistratūra – asmens profesinei ir mokslinei kvalifikacijai kelti skirtos
antrosios pakopos nuosekliosios universitetinės studijos. Magistratūros
studijų trukme yra ne trumpesne kaip 1,5 ir ne ilgesnė kaip 2 studijų
metai. Rezidentūra – antrosios pakopos universitetinės studijos, skirtos
medicinos studijas baigusiems asmenims rengti medicinos praktikai.
Specialiųjų profesinių studijų trukmė yra ne trumpesnė kaip 1 ir ne ilgesnė
kaip 2 studijų metai. Asmuo, turintis magistro kvalifikacinį laipsnį, gali
stoti i doktorantūra.

Doktorantūra – tai mokslininkams rengti skirtos trečiosios (aukščiausios)
pakopos universitetinės studijos, moksliniai tyrimai ir disertacijos
rengimas. Baigus magistratūra, doktorantūros trukmė yra ne ilgesnė kaip 3
metai, o baigus specialiąsias profesines ar vientisąsias universitetines
studijas, – ne ilgesnė kaip 4 metai. Meno aspirantūra – trečiosios
(aukščiausios) pakopos universitetinės studijos, skirtos aukštosios
mokyklos meno dalykų dėstytojams rengti ir menininkams specializuotis. Meno
aspirantūros trukmė – ne ilgesnė kaip 2 metai.

Doktorantas rengia ir viešai gina daktaro disertacija daktaro laipsniui
įgyti. Teisę skelbti priėmimą ir suteikti daktaro laipsnį pagal mokslo
kryptis mokslo ir studijų institucijoms Lietuvos mokslo tarybos teikimu
suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybiniai mokslo institutai,
siekdami mokslo ir studijų integracijos, organizuoja bendras su
aukštosiomis mokyklomis doktorantūros studijų programas.

Papildomas ugdymas

Norintieji papildomai ugdomi įvairiomis formomis organizuotose švietimo
institucijose: meno, sporto, kalbu, technikos ir kitokio profilio
mokyklose, kursuose, būreliuose.

Išvados

Švietimo sistemai žmogus priklauso nuo kūdikystės iki brandos.Švietimo
sistemos poveikis vieniems pasibaigia po visuotinio mokymo, apie 18- tus
gyvenimo metus(jeigu toliau nesimoko), kitiems- 22-ais ar net 24-ais
gyvenimo metais.Turint galvoje, kad švietimo sistemoje ugdymas yra
privalomas ir sistemingas, suprantama išskirtinė jo reikšmė brandinant
žmogų, todėl visose šalyse tam skiriamas toks didelis dėmesys.Mūsų šalyje
ši sistema nuolat pertvarkoma.Nesibaigiantys ieškojimai ne tik pabrėžia
susirūpinimą, bet ir parodo, kad ja dar esame nepatenkinti; mūsų šalies
švietimo sistema dar iki galo neatlieka išskirtinio vaidmens ugdant žmogų
svarbiausiu jo vystymosi tarpsniu- bręstant.

Taigi, sparčiai besikeičiančioje darbo rinkoje labai svarbu turėti gerą
profesinį pasirengimą ir išsilavinimą. Nemažiau svarbu išsiugdyti ir
nuolatinio mokymosi įgūdžių Naujos technologijos, naujos komunikacijos ir
informacijos priemones, sąlygoja profesijų kaita vienos nyksta, kitos
atsiranda.Gyvenime vis dažniau susidaro institucijų, reikia tik tobulinti
turimą kvalifikaciją, bet ir įgyti antrą ar net trečią profesiją.
Mūsų amžiuje mokytis tenka ir baigus mokyklą, nes žmonijos patyrimas
sparčiai gausėja, todėl mokykloje gautų žinių nebeužtenka.Taigi šiais
laikais tenka visiems mokytis: jaunoji karta perima sukauptą patyrimą, kad
galėtų jį toliau gausinti o vyresnieji jį turtina naujais atradimais
materialinės ar dvasinės kultūros sferoje, pažindami tai, kas nauja.

Todėl nuolatinis mokymasis tampa būtina sąlyga siekiantiems gyventi
prasmingai, turtingai ir laimingai.

Literatūra

R. Broniukaitis, Mokslo daktarai Lietuvoje (1940-1990 m.), Mokslas ir
Lietuva 91/2.

R. Karazija, Valstybiniai mokslo institutai reformų kryžkelėje Mokslo
Lietuva, Nr.19 (221)- 21 (223), 2000.

A.Liekis, Mokslo Lietuvoje apžvalga iki 1842m.) //Mokslas ir Lietuva 90/1.
Švietimas ir mokslas Lietuvoje kraštotvarka, 1998

V. Jakavičius ‘’Pedagogika kultūros darbuotojams’’, ‘’Žmogaus ugdymas’’

Lietuvos Respublikos Kultūros ir Švietimo Ministerijos Leidybos
Centras’’Ikimokyklinio ugdymo gairės’’

Leave a Comment