Aukštųjų mokyklų reforma
7
Valstybiniu mokslo institutu reformos
7
Lietuvos švietimo sistema :
9
➢ Ikimokyklinis ugdymas
10
➢ Bendrasis lavinimas
10
➢ Profesinis mokymas
11
➢ Studijos aukštesniosiose mokyklose
12
➢ Studijos aukštosiose mokyklose
12
➢ Papildomas ugdymas
14
Išvados
14
Literatūra
15
Įvadas
Kas yra mokykla? Kiekvienas atsakytų, kad tai švietimo įstaiga, kur perduodamos ir įsisavinamos žinios.Teoriškai susistemintos žinios apie tikrovę yra vadinamos mokslu.Be teorinio pagrindo neįmanomas joks žmonijos veiklos progresas.Žinių paieška ir jų sisteminimas- mokslininkų darbas.
Žmogus yra šviečiamas įvairiausiais būdais – per paskaitas, renginius.Bet efektyviausias būdas – mokymas.Mokymas – organizuota ugdytinių veikla, vadovaujama ugdytojo, turinčio aiškų tikslą – mokslinimas, o rezultatas –
išmokslinimas : žinojimas, mokėjimas, įgudimas.
Lietuvos mokslas ir studijos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje
Lietuvos jaunimas studijavo Krokuvoje.
XV a. pabaigoje Lietuvos didiku vaikai pasiekdavo ir renesansines Italijos bei kitu šalių universitetus. Per 1440-1490 m. į Lietuvą grižo 40
bakalaurai, 13 magistrai, 2 mokslu daktarai.
Lietuvos aukštojo mokslo ištakos siejamos su Vilniaus universiteto įkūrimu
(1579 m.), kuris tapo pirmuoju LDK ir Rytų Europoje.
Prielaidų pirmajam Lietuvos universitetui atsirado 1570 m. įsteigus Jėzuitų kolegija. To meto Lietuvos šviesuomenė suprato aukštosios mokyklos steigimo būtinybę, kai kurie didikai skyrę tam lėšų, ir 1579 m. XIII a. buvo įkurta
Vilniaus akademija. Akademija greitai tapo intelektualiniu Lietuvos centru.
Į universitetą buvo priimami bajorų ir miestiečių vaikai iš visos LDK ir užsienio.
XVI a. pabaigoje universitete dirbo 11 -12, XVII a. a. pradžioje 14 –15, o dar vėliau – 18 profesorių. Universitete jau 1586 m. mokėsi per 700
studentų, 1597 m. – 800, 1618m. – 1210.
XVII a. viduryje universitetas pasiekė savo mokslines veiklos viršūnę.
Vilniaus universitetas vis tik nebuvo vienintelis kelias mokslui plisti.
Kaip ir ankščiau LDK jaunuomenė mokėsi įvairiuose užsienio valstybių protestantiškuose bei katalikiškuose universitetuose. XVI a. juose mokėsi daugiau kaip 600 studentu iš LDK, XVII a. jų būta per 700.
Studijų ir mokslo sistemos posūkis prasidėjo nuo XVIII a. vidurio. Ji lėmė
Apšvietos amžiaus pedagogines idėjas. 1773 m. sudaryta bendra Lietuvos ir
Lenkijos valstybines švietimo institucijos – Edukacinė komisija – pirmoji švietimo ministerija (vartojant dabartinį terminą) Europoje. Ji sukūrė nauja švietimo valdymo sistemą. Lietuvos mokykloms vadovavo Vilniaus universitetas (nuo 1781 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausioji mokykla).
Carinės Rusijos sudėtyje
1795 m., Lenkijos-Lietuvos valstybei žlugus, švietimo ministerijos sukurta universitetinė sistema Lietuvoje funkcionavo iki 1830-1831 m. Universitetas buvo pavaldus Peterburge reziduojančiam Vilniaus švietimo kuratoriui. Pagal
1803 m. rusų caro įsakymą ši aukštoji mokykla imta vadinti imperatoriškuoju universitetu.
Katedrų skaičius universitete buvo padidintas iki 32, o dėstomu dalyku –
iki 55. Studentu ir katedrų skaičiumi universitetas buvo didžiausias
Rusijos imperijoje.
Vakcinacijos ir Motinystės institutai Vilniuje buvo pirmos tokio pobūdžio įstaigos Europoje.
Pirmoji lietuvių mokslo draugija 1889 m. buvo įsteigta ne savame krašte, bet Baltimorėje (JAV). Tik panaikinus spaudos draudimą ir Lietuvoje 1907 m.
carinės valdžios buvo leista įkurti Mokslo draugija, kuri suvaidino labai svarbų vaidmenį, telkdama krašto intelektualus, skatindama lituanistinius ir kt. tyrinėjimus.
Atsikūrusioje Lietuvos valstybėje
Paskelbusi 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos
Valstybės Taryba skubino parengti universiteto statutą. 1919 m. spalio 15
d. buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurie 1922 m. buvo perorganizuoti į
Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), kuris ir tapo svarbiausiu šalies mokslo centru.
1939 m., grąžinus Vilnių Lietuvai ir atkūrus Vilniaus universitetą, trys jo fakultetai buvo perkelti į Vilnių ir sudarė tolesnes Vilniaus universiteto raidos pagrindą. Lietuviškas Vilniaus universitetas pradėjo veikti 1940 m. pradžioje.
1922 –1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete mokslo daktaro laipsnį gavo 59 žmonės.
Be minėtų aukštųjų mokyklų, 1918–1940 m. Lietuvoje veikė tokios aukštosios mokyklos: Klaipėdoje – Prekybos institutas, Telšiuose – Žydų rabinų aukštoji mokykla.
Nuo 1939 m. sausio 1 d. pradėjo veikti pirmoji stambesnė mokslo įstaiga, išlaikoma iš biudžeto. Šio instituto pagrindu 1941 m. sausio 16 d. buvo įkurta Lietuvos SSR mokslu akademija, pokario metais tapusi svarbiausia mokslo organizavimo institucija Lietuvoje.
Nuo pat vokiečių okupacijos pradžios vokiečių okupacinė administracija nepalankiai žiurėjo į Lietuvos aukštųjų mokyklų veiklą. 1943 m. kovo 17 d.
vokiečių okupacinės administracijos įsakymu Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetai bei kitos Lietuvos aukštosios mokyklos buvo uždarytos, kelios dešimtys mokslo ir kultūros veikėjų atsidūrė nacių koncentracijos stovyklose.
Mokslas ir studijos sovietinėje Lietuvoje
Antroji sovietinė okupacija lietuvių tautai atnešė didžiules represijas ir protu sunkiai suvokiamus nuostolius. Gulaguose atsidūrė ir daug žymiausių
Lietuvos mokslų atstovų.
Mokslas
Po karo Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, buvo įteisintas sovietinis mokslo modelis. Svarbiausias mokslinio darbo centras ir koordinavimo įstaiga buvo
Mokslų akademija (MA), kuriai priklausė 12 institutu (1986 m.). Pokario metais atkurta MA plėtojosi jau pagal sovietišką modelį : moksline veikla buvo gerokai reglamentuojama, mokslininkus persekiojo tarybinės represijos, bet Akademijoje reiškėsi pažangi mokslinė mintis. Pokario metais Lietuvai tapus sudėtine Sovietų Sąjungos dalimi, krašto mokslo institucijos turėjo vykdyti bendrus visam Sąjungos mokslui uždavinius. Mokslas susidėjo iš dviejų silpnai susietų sistemų – aukštųjų mokyklų ir MA institutų.
Laikytasi nuostatos, kad mokslas turi būti telkiamas atskiruose institutuose, o studijos vykdomos tik aukštosiose mokyklose.
Bendradarbiavimas tarp dviejų silpnai susietų sistemų – aukštųjų mokyklų ir
MA institutų buvo tik reta išimtis.
Lietuvoje veikė ir 29 mokslinio tyrimo institutai, priklausę SSRS ir LSSR
ministerijoms bei žinyboms (1985 m.). Iš viso Lietuvos mokslinio tyrimo institutuose tais metais (kartu su MA institutais) dirbo daugiau kaip 5
tūkst. darbuotojų.
1940 –1990 m. iš viso mokslo daktaro laipsnį gavo 720 žmonės.
Studijos
Lietuvoje pradėtos kurti specializuotos aukštosios mokyklos. Pokario laikotarpiu atidarytos ir kelios naujos aukštosios mokyklos pvz.: 1944 m.
įkurtas Vilniaus dailės institutas Prieš atkuriant nepriklausomybę
Lietuvoje veikė 12 aukštųjų mokyklų Daugiausia studentų tose mokyklose buvo apie 1980 m. – tada jų skaičius viršijo 70 tūkstančių. Ir tada okupacijos sąlygomis Lietuva išsaugojo teisę aukštosiose mokyklose dėstyti lietuvių kalbą, dauguma dėstytojų buvo Lietuvoje išugdyti specialistai.
Lietuvoje veikė 12 aukštųjų mokyklų, kuriose studijavo apie 76 tūkst.
studentų
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mokslo ir studijų sistemos teisinė padėtis ir
reformos
Dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, kai kuriose aukštosiose mokyklose prasidėjo diskusijos dėl studijų turinio ir struktūros reformos bei dėl šių institucijų valdymo tobulinimo. Visa tai sudarė prielaidas visos aukštojo mokslo sistemos struktūros pokyčiams, prasidėjusiems atkūrus
Lietuvos nepriklausomybę. Studijų ir mokslo reforma skatino ir 1989 m.
įsikūrusi Lietuvos mokslininkų sąjunga.
1991m. vasario 12 d. LR Aukščiausioje Taryboje buvo priimtas Mokslo ir studijų įstatymas, kuriuo patvirtintos mokslo ir studijų reformos kryptys.
Įgyvendinant Mokslo ir studijų įstatymą Lietuvoje buvo įkurta respublikinė mokslo ir studijų savivaldos institucija –Lietuvos mokslų taryba, kuri tapo
Seimo ir Vyriausybės ekspertine mokslo ir studijų organizavimo ir finansavimo klausimais.
Lietuvos mokslų akademija tapo valstybės remiama institucija.
Mokslo ir studijų plėtros klausimai nagrinėjami Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių, Valstybinių mokslo institucijų direktorių bei Lietuvos studijų ir mokslo institucijų senatų pirmininkų konferencijose ir Lietuvos mokslų akademijoje. Nuo 1994m., -įkurta Švietimo ir Mokslo ministerija. 1998m.
balandžio 1 d. prie LR švietimo ir mokslo ministerijos buvo įsteigtas
Mokslo ir studijų departamentas, kuris atsako už valstybės politikos įgyvendinimą mokslo, studijų ir technologijų plėtros srityse.
Aukštųjų mokyklų reforma
Įgijus vidurini išsilavinimą, aukštesniojoje mokykloje galima siekti aukštesniojo
išsilavinimo, žemesnio už aukštąjį. Aukštesniosios mokyklos Lietuvoje pradėtos steigti 1920 metais. Sovietu švietimo sistemoje aukštesniosios mokyklos virto specialiosiomis vidurinėmis mokyklomis – technikumais, kur dėstytas sutrumpintas vidurinės mokyklos kursas ir specialybės dalykai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, technikumai vėl reorganizuoti į aukštesniąsias mokyklas, kurių studijų programų dauguma skirta vidurinį išsilavinimą įgijusiems asmenims. Greta valstybinių ėmė kurtis ir privačios aukštesniosios mokyklos.
2000 m. kovo 21 d. priėmus Aukštojo mokslo įstatymą, patvirtintą, kad aukštojo mokslo valstybinės ir nevalstybinės institucijos yra dviejų tipu:
universitetai ir kolegijos.
Dabar Lietuvoje yra 19 valstybinės (10 universitetai, 5 akademijos ir 4
kolegijos) bei 7 nevalstybinės (4 universitetinio tipo ir 3 kolegijos)
aukštojo mokslo institucijos.
Valstybinių mokslo institutų reformos
1991 m. skirtingai, negu buvo tikėtasi, per devynerius metus institutų ryšiai su aukštosiomis mokyklomis sustiprejo, bet jie liko savarankiškomis mokslo įstaigomis, prie jų dar prisidėjo keliolika anksčiau įvairioms žinyboms ar ministerijoms priklausiusių institutų, tad dabar Lietuvoje yra
29 valstybiniai mokslo institutai. Nors jie yra įteisinti galiojančio
Mokslo ir studijų įstatymo, tačiau nuolat keliamas klausimas dėl jų statuso ir ateities.
Mokslo ir studijų sistemos reforma Lietuvoje ėmesi spartinti tik 1997 m.
Vyriausybės sukurtos dvi ekspertų grupės. Jos inicijavo mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų veiklos vertinimą, pasitelkus Lietuvos mokslininkus. Pagal vertinimo rezultatus institutai buvo suskirstyti į kelias grupes, tačiau po ilgų diskusijų visiems institutams, bet skirtingam laikui, buvo paliktas ankstesnis statusas, tiesa, jų finansavimas šiek tiek susietas su veiklos produktyvumu.
Minėtos komisijos padarė išvada, kad “sprendimų esminiais mokslo ir studiju klausimais formulavimas atiduodamas Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai bei valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijai, o šios institucijos dėl savo struktūros ir formavimo principu gali tik stabilizuoti esamą situaciją”. Tad prie
Švietimo ir mokslo ministerijos buvo įkurtas Mokslo ir studijų departamentas, kuriam buvo pavesta formuoti ir įgyvendinti valstybinę mokslo ir studijų politiką.
2000 m. kovo 21 d. priėmus Aukštojo mokslo istatymą, vyriausybės mokslo politikos nuostatas turi įtvirtinti naujas “Mokslo ir studijų istatymas”.
Suformulavus tolesnės reformos principus, detalius vertinimo kriterijus bei finansavimo taisykles, 2001 m. numatoma įvykdyti valstybinių mokslo ir studijų institucijų sistemos restrukturizacijos reforma.
Lietuvos švietimo sistema
Dabartinė Lietuvos švietimo sistema apima šias ugdymo, lavinimo ir mokymo sritis:
[pic]
Ikimokyklinis ugdymas
Ikimokyklinio amžiaus vaikai, tėvų (ar globėjų) pageidavimu, ugdomi lopšeliuose, darželiuose ir darželiuose-mokyklose.Darželyje nesiekiama išmokyti vaikus skaityti ir rašyti, tai tik pasirengimo etapas.(vaikai pratinasi sukaupti dėmesį, drausmina save, skatinamas vaikų aktyvumas.Siekiama sužadinti vaikų norą išmokti skaityti ir rašyti.)
Našlaičiai ir beglobiai vaikai ugdomi vaikų globos įstaigose. Valstybė remia ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą namie, teikia kompensacines išmokas. Šeimoms, ugdančioms ikimokyklinio amžiaus vaikus namie, švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigos teikia metodinę, diagnostinę ir konsultacinę pagalbą.
Bendrasis lavinimas
Bendrasis vidurinis išsilavinimas įgyjamas dvylikos metų trijų pakopų bendrojo lavinimo mokykloje. Mokyklos pakopos gali sudaryti savarankiškas įstaigas, t. y. pradinė: 1–4 klasės (6 (7)–10 (11) metų amžiaus) – 4
metai(pradinės mokyklos tikslas – padėti vaikui įsitraukti į visuomenės ir tautos kultūrinį ir socialinį gyvenimą); pagrindinė: 5–10 klasės (10
(11)–16 (17) metų amžiaus) – 6 metai; vidurinė : 11 – 12 klasės (16 (17)–18
(19) metų amžiaus) – 2 metai. Mokslo metų trukmę jose reglamentuoja
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.
Atskiro tipo bendrojo lavinimo mokyklos yra gimnazija ir tarptautinio bakalaureato mokykla. Gimnazijos teikia pagilintą, profiliuotą bendrąjį išsilavinimą ir kelia mokyklos moksleiviams aukštesnius reikalavimus. Jų
1–4 klasių kontingentą paprastai sudaro 9–12 metus besimokantys moksleiviai. Lietuvoje yra tokio profilio gimnazijos: humanitarinio (klasikinių ir (arba) šiuolaikinių kalbų, socialinių mokslų), realinio (gamtos mokslų, techninę, ekonominę), menų (dailės, muzikos). Į
humanitarinio ir realinio profilio gimnazijas stojama baigus aštuonias bendrojo lavinimo mokyklos klases. Mokslas trunka ketverius metus. Menų gimnazijose mokslo trukmė – nuo šešerių iki devynerių metų. Baigusiems suteikiamas bendrasis vidurinis išsilavinimas ir įteikiamas brandos atestatas.
Bendrasis vidurinis išsilavinimas gali būti įgyjamas ir atitinkamo lygio profesinėse mokyklose.
Suaugusieji bendrąjį išsilavinimą gali įgyti suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokyklose (mokymo centruose), bendrojo lavinimo mokyklų suaugusiųjų skyriuose (klasėse).
Sanatorijose gydomi moksleiviai bendrąjį išsilavinimą gali įgyti sanatorinėse bendrojo lavinimo mokyklose.
Specialiosios mokyklos skirtos neįgaliems vaikams. Prie šių mokyklų priskiriamos ir sunkiai auklėjamų vaikų globos įstaigos.
Jaunimo mokyklos teikia pradinius darbo įgūdžius ir bendrojo lavinimo žinias. Šiose mokyklose mokosi tie, kurie nepritampa ar nenori mokytis kitose mokyklose.
Profesinis mokymas
Profesinis išsilavinimas įgyjamas ir tobulinamas profesinio mokymo įstaigose (profesinėse mokyklose, profesinio mokymo centruose, kursuose ir specializuotose profesinio mokymo įstaigose) bei įmonėse. Profesinis mokymas siejamas su bendruoju lavinimu.
Į profesines mokyklas paprastai priimami moksleiviai, įgiję pagrindinį ar bendrąjį vidurinį išsilavinimą. Profesinį mokymą reglamentuoja Lietuvos
Respublikos profesinio mokymo įstatymas. Profesinės mokyklos teikia ne tik pirminę profesinę kvalifikaciją, bet ir bendrojo lavinimo žinias.
Profesinis mokymas yra keturių tipų:
• I tipas – pradinis (bazinis) profesinis ugdymas. Mokosi ne jaunesni kaip
14 metų moksleiviai, nebaigę pagrindinės bendrojo lavinimo mokyklos, bet siekiantys įgyti paprasčiausią profesiją. Mokslas trunka nuo dvejų iki trejų metų. Pageidaujantiems sudaroma galimybė įgyti pagrindinį bendrąjį išsilavinimą.
• II tipas – vidurinis profesinis ugdymas. Mokosi moksleiviai, baigę pagrindinę bendrojo lavinimo mokyklą. Mokslas trunka trejus metus. Baigus suteikiama tik profesinė kvalifikacija. Moksleivių amžius –15 (16)–17 (18)
metu.
• III tipas – vidurinis profesinis ugdymas. Šis mokymas skirtas baigusiems pagrindinę bendrojo lavinimo mokyklą ir norintiems įgyti profesinę kvalifikaciją kartu su brandos (vidurinės mokyklos) atestatu. Mokslas trunka ketverius metus. Moksleivių amžius 15 (16)–19 (20) metų. Pagrindinio profesinio mokymo trečiojoje pakopoje teikiama profesinė kvalifikacija ir bendrasis vidurinis išsilavinimas. Šios pakopos bazėje atsiranda technologinės gimnazijos klasės. Jos tikslas užtikrinti bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo dermę ir kokybę, sudarant prielaidas profesinei kvalifikacijai įsigyti, tęsti technologines studijas aukštojoje ar aukštesniojoje mokyklose.
• IV tipas – povidurinis profesinis ugdymas. Jis skirtas baigusiems vidurines mokyklas, bet norintiems įgyti darbininko kvalifikaciją.
Moksleivių amžius – 18 (19) metų. Mokymosi trukmė priklauso nuo profesijos sudėtingumo (nuo vienų iki dvejų metų). Mokykla baigiama 20 (21) metų amžiaus.
Pagal II, III ir IV tipų programas įgyjama to paties lygio profesinė kvalifikacija.
Studijos aukštesniosiose mokyklose
Specialistus su aukštesniuoju išsilavinimu rengia aukštesniosios mokyklos.
I aukštesniąsias mokyklas stojantys asmenys privalo turėti bendrąjį vidurinį išsilavinimą.
Studijos šiose mokyklose trunka nuo dvejų iki ketverių metų. Aukštesniosios mokyklos gali turėti bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo skyrius.
I aukštesniųjų mokyklų studijų programas gali būti įtraukiamos su aukštąja mokykla suderintos ir jos akredituotos programos (moduliai), atitinkančios bakalauro kvalifikacinio laipsnio reikalavimus. Tęsiant studijas aukštojoje mokykloje, šios studijų programos (moduliai) gali būti įskaitomos.
Studijos aukštosiose mokyklose
Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymas (2000 03 21) įteisina binarine aukštojo mokslo sistema -universitetai ir kolegijos.
Aukštasis išsilavinimas – tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Pagrindinės studijos – tai pirmosios pakopos nuosekliosios universitetines bei neuniversitetines studijos.Vientisosios studijos – tai aukštesnei profesinei kvalifikacijai įgyti skirtos studijos, kai derinamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos.
Universitetiniu pagrindiniu studijų trukme yra 4 studijų metai, neuniversitetiniu pagrindiniu studijų trukme – ne mažiau kaip 3 studijų metai. Bakalauras – kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų programa. Baigus bakalauro studijas, gali būti tęsiamos specializuotos profesines arba magistratūros studijos.
Magistratūra – asmens profesinei ir mokslinei kvalifikacijai kelti skirtos antrosios pakopos nuosekliosios universitetinės studijos. Magistratūros studijų trukme yra ne trumpesne kaip 1,5 ir ne ilgesnė kaip 2 studijų metai. Rezidentūra – antrosios pakopos universitetinės studijos, skirtos medicinos studijas baigusiems asmenims rengti medicinos praktikai.
Specialiųjų profesinių studijų trukmė yra ne trumpesnė kaip 1 ir ne ilgesnė kaip 2 studijų metai. Asmuo, turintis magistro kvalifikacinį laipsnį, gali stoti i doktorantūra.
Doktorantūra – tai mokslininkams rengti skirtos trečiosios (aukščiausios)
pakopos universitetinės studijos, moksliniai tyrimai ir disertacijos rengimas. Baigus magistratūra, doktorantūros trukmė yra ne ilgesnė kaip 3
metai, o baigus specialiąsias profesines ar vientisąsias universitetines studijas, – ne ilgesnė kaip 4 metai. Meno aspirantūra – trečiosios (aukščiausios) pakopos universitetinės studijos, skirtos aukštosios mokyklos meno dalykų dėstytojams rengti ir menininkams specializuotis. Meno aspirantūros trukmė – ne ilgesnė kaip 2 metai.
Doktorantas rengia ir viešai gina daktaro disertacija daktaro laipsniui įgyti. Teisę skelbti priėmimą ir suteikti daktaro laipsnį pagal mokslo kryptis mokslo ir studijų institucijoms Lietuvos mokslo tarybos teikimu suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybiniai mokslo institutai, siekdami mokslo ir studijų integracijos, organizuoja bendras su aukštosiomis mokyklomis doktorantūros studijų programas.
Papildomas ugdymas
Norintieji papildomai ugdomi įvairiomis formomis organizuotose švietimo institucijose: meno, sporto, kalbu, technikos ir kitokio profilio mokyklose, kursuose, būreliuose.
Išvados
Švietimo sistemai žmogus priklauso nuo kūdikystės iki brandos.Švietimo sistemos poveikis vieniems pasibaigia po visuotinio mokymo, apie 18- tus gyvenimo metus(jeigu toliau nesimoko), kitiems- 22-ais ar net 24-ais gyvenimo metais.Turint galvoje, kad švietimo sistemoje ugdymas yra privalomas ir sistemingas, suprantama išskirtinė jo reikšmė brandinant žmogų, todėl visose šalyse tam skiriamas toks didelis dėmesys.Mūsų šalyje ši sistema nuolat pertvarkoma.Nesibaigiantys ieškojimai ne tik pabrėžia susirūpinimą, bet ir parodo, kad ja dar esame nepatenkinti; mūsų šalies švietimo sistema dar iki galo neatlieka išskirtinio vaidmens ugdant žmogų svarbiausiu jo vystymosi tarpsniu- bręstant.
Taigi, sparčiai besikeičiančioje darbo rinkoje labai svarbu turėti gerą profesinį pasirengimą ir išsilavinimą. Nemažiau svarbu išsiugdyti ir nuolatinio mokymosi įgūdžių Naujos technologijos, naujos komunikacijos ir informacijos priemones, sąlygoja profesijų kaita vienos nyksta, kitos atsiranda.Gyvenime vis dažniau susidaro institucijų, reikia tik tobulinti turimą kvalifikaciją, bet ir įgyti antrą ar net trečią profesiją.
Mūsų amžiuje mokytis tenka ir baigus mokyklą, nes žmonijos patyrimas sparčiai gausėja, todėl mokykloje gautų žinių nebeužtenka.Taigi šiais laikais tenka visiems mokytis: jaunoji karta perima sukauptą patyrimą, kad galėtų jį toliau gausinti o vyresnieji jį turtina naujais atradimais materialinės ar dvasinės kultūros sferoje, pažindami tai, kas nauja.
Todėl nuolatinis mokymasis tampa būtina sąlyga siekiantiems gyventi prasmingai, turtingai ir laimingai.
Literatūra
R. Broniukaitis, Mokslo daktarai Lietuvoje (1940-1990 m.), Mokslas ir
Lietuva 91/2.
R. Karazija, Valstybiniai mokslo institutai reformų kryžkelėje Mokslo
Lietuva, Nr.19 (221)- 21 (223), 2000.
A.Liekis, Mokslo Lietuvoje apžvalga iki 1842m.) //Mokslas ir Lietuva 90/1.
Švietimas ir mokslas Lietuvoje kraštotvarka, 1998
V. Jakavičius ‘’Pedagogika kultūros darbuotojams’’, ‘’Žmogaus ugdymas’’
Lietuvos Respublikos Kultūros ir Švietimo Ministerijos Leidybos
Centras’’Ikimokyklinio ugdymo gairės’’