Šis amžiaus tarpsnis apima laikotarpį nuo kūdikistės iki mokyklinio amžiaus. Vaikas daugiausia laiko praleidžia šeimoje, kurią sunku pakeisti kuo nors kitu. Net vaikų namuose auklėjant vaikus, orientuojamasi į šeimos “modelį”, nes vaikams reikia jautrių ir šiltų žmogiškų santykių, dėmesio bei atidumo. Šeima daro didelį poveikį vaikams todėl, kad ji neskirsto funkcijų į svarbiausias ir antraeiles, kaip kitos mokymo ir auklėjimo grandys. Ji neauklėja individo viena kryptimi, skirdama jai daugiausia dėmesio ir už ją atsakydama. Svarbu ne tai, ką vaikas sugeba šiuo metu, bet ir ką jis gali nuveikti ateityje, padedant tėvams, broliams, seserims, seneliams, mokytojams. Vaiko gebėjimas savarankiškai pasirinkti įvairius uždavinio sprendimo būdus, kuriuos įsisąmoninti padėjo suaugusieji, yra pagrindinis jo proto lavėjimo veiksnys. Išmokytas pagrindinių aplikacijos veiksmų, vaikas vėliau pats sukuria pavydėtinai įspūdingų kompozicijų. Apskritai jo psichikos raida priklauso ne tik nuo aktualaus, bet ir artimiausio vystimosi zonos, kurią gali numatyti tėvai. Kaip rodo įvairūs eksperimentai ir tyrimai, vaikai teikia pirmenybę ne bet kam, – jų meniniai interesai ir skonis turi gan ryškius kontūrus. Vaikų išraiškumas meno kūrinių atžvilgiu pakankamai nuoseklus ir prasmingas. Tai leidžia samprotauti apie savitą vaikystės estetiką. Auklėjant vaiką, reikia turėti galvoje jo amžiaus savitumą ir individualius ypatumus. Juo labiau, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis siejasi su atitinkama pagrindinės veiklos rūšimi. Tie amžiaus skirtumai reiškiasi tiek auklėjant individą, tiek perauklėjant. O perauklėti visada daug sunkiau negu auklėti.