Vaikų vaizdinės atminties ypatumai

ĮVADAS

Atmintis vaidina labai svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime. Jei žmogus pamirštų viską, ką jis suvokė, pergyveno, veikė, jis negalėtų psichiškai vystytis. Atmintis – paprastai yra įvairios medžiagos įsiminimas, pažinimas ir atgaminimas. Svarbų vaidmenį vaidina vaizdinė atmintis, ji yra viena iš atminties rūšių.
Vaizdinė atmintis apibūdinama anksčiau suvoktų daiktų ir reiškinių konkrečių vaizdinių įsiminimu. Vaizdinė atmintis operuoja iš tikrovės gauta ar susikurta vaizdine medžiaga – vaizdiniais. Vaizdinys yra vaizdas objekto, kuris šiuo metu nesuvokiamas. Vaizdiniai yra panašūs į suvokimų metu gaunamus objektų vaizdus.( Jacikevičius,1994, p.61). Ši attmintis dažniausiai pasireiškia atgaminimo metu, kuomet mums kyla daugiau ar mažiau ryškūs, konkretūs žmonių, daiktų ar įvykių, kurių mes šiuo metu nesuvokiame, bet kuriuos mes suvokėme kažkada praeityje vaizdai. Taip žmogaus smegenyse atsiranda anksčiau suvoktų daiktų ar reiškinių konkretūs vaizdai – vadinami vaizdiniais.
Dažniausiai vaikas įsimena tuos daiktus ar reiškinius, kurie vienokiu ar kitokiu būdu patraukė jo dėmesį, tai kas jį sudomino, sukėlė jam stiprų ir ryškų įspūdį.
Paprastai vaizdiniais atgaminami tik kai kurie būdingi daikto bruožai, kurie turėjo lemiamą reikšmę vaiko veiklai arrba savo nepaprastumu patraukė jo dėmesį.( Zaporožecas 1967, p.89).
Ikimokykliniame amžiuje sparčiai vystosi vaikų gebėjimas įsiminti ir atsiminti. Įvykiai įsimenami gana ilgam laikui. Ikimokyklinio amžiaus vaikų atmintis iš esmės yra nevalinga. Tai reiškia, kad vaikas dažniausiai sąmoningai nesistengia ką nors įsiminti. Jis įs

simena ir atsimena nepriklausomai nuo savo valios ir sąmonės. Įsiminimas vyksta veikloje ir priklauso nuo jos pobūdžio. Vaikas įsimena tai, į ką veikloje buvo atkreiptas jo dėmesys, kas padarė jam įspūdį, kas buvo įdomu. Nevalingo daiktų, paveiksliukų, žodžių įsiminimo kokybė priklauso nuo to, ar aktyviai ir detaliai jis juos suvokė, apgalvojo, sugrupavo savo veikloje.
Nevalingas įsiminimas, susijęs su aktyviu protiniu vaikų darbu, iki pat ikimokyklinės vaikystės pabaigos yra daug produktyvesnis negu valingas tos pačios medžiagos įsiminimas. Tie vaikai, kurie dėliojo paveikslėlius į grupes pagal tai, kam skirtus daiktus ( darbui sode, virtuveje, vaikų kambaryje, kieme ir t. t.) jie vaizduoja, nesistengdami įsiminti, įsiminė juos kur kas geriau, negu vaikai, žiūrinėję tuos pačius paveikslėlius tam, kad įsimintų. Tačiau nevalingai įsiminti tai, kas nesusiję su aktyviais suuvokimo ir mąstymo veiksmais (pavyzdžiui, įsiminti žiūrėtus paveikslėlius) vaikams sekasi blogiau.
Kai kurie ikimokyklinio amžiaus vaikai turi ypatingą regimąją atmintį, kuri vadinama eidetine atmintimi. Eidetinės atminties vaizdiniai savo ryškumu ir aiškumu yra artimi suvokimo vaizdams: vaikas, prisimindamas ką nors, kas buvo suvokta anksčiau, tarytum vėl mato tai prieš akis ir gali išsamiai viską papasakoti. Eidetinė atmintis – amžiaus reiškinys. Vaikai, turėję ją ikimokykliniame amžiuje, vėliau, mokykloje, paprastai praranda šį sugebėjimą.( Muchina 1988, p.223-226)
S.Rubinšteino stebėjimai ir tyrimai parodė, kad būdas, kuriuo vaikas suvokia paveikslą, priklauso nu
uo paveikslo turinio. Kiekvienoje savo raidos stadijoje vaikas gali suvokti ne tik atskirus paveikslo objektus, bet ir prasmingą visumą, jis gali papasakoti apie paveiksle vaizduojamus įvykius. Įvairios suvokimo stadijos būdai prieinami vaikui tuo pačiu jo psichinės plėtotės etapu, bet neseka vienas po kito. ( Gučas 1990, p.125-126)
Tiriant vaikų vaizdinę atmintį galime į pagalbą pasitelkti paveikslėlius. Jie turi didelę reikšmę ikimokyklinukų gyvenime. Žinomų objektų atpažinimas paveikslėliuose – tai įrodymas, kad vaikas yra įsiminęs tuos objektus ir turi jų vaizdą atmintyje. Atmintyje išlaikyti vaizdiniai padeda objektus atpažinti (Gučas,1981, p.66). Kiek paveikslėlių vaikas įsimins priklauso nuo to kaip vaikas dirba su paveikslėliais: dėlioja juos ant stalo, dėlioja juos iš vienos vietos į kitą, deda į krūveles, grupuoja, ieško jų panašumų ir skirtumų.
Didelę reikšmę įsiminimui turi paveikslėlių įvardijimas žodžiu, jei jie įvardijami – atsimenama daugiau. Kaip teigė psichologė L. Žitnikova: ,, Keturmečiai vaikai kurie įvardijo pavaizduotus daiktus, iš 12 įsiminė – 6-7 paveikslėlius, o kurie neįvardijo – 2-3 paveikslėlius. Taip pat atsiminimui didelę reikšmę turi paveikslėlių klasifikavimas. Kai daiktus priskiriam tam tikrai grupei, pavyzdžiui valgomas – nevalgomas.”( Žitnikova,1981, p.17).

Tyrimo tikslas: patyrinėti 6 metų amžiaus vaikų vaizdinę atmintį, naudojant paveikslėlių klasifikacijos metodą

METODIKA

Tiriamieji –šešiamečiai:
· Goda
· Gustas
· Ramūnas
· Egidijus
· Laimonas

Darbo priemonės – du paveikslėlių rinkiniai po 16 paveikslėlių kiekviename:
I – ajame pavaizduoti bet kokie daiktai, kurie nėra sugrupuoti.
II – ajame pavaizduotos dvi atskiros grupės, kuriose po

o lygiai paveikslėlių, besiskiriančių pagal požymį: gyvas – negyvas.

Tyrimo eiga – tyrimas atliekamas dviem serijomis:
I serija: Tiriamajam sakoma, kad jis turi stengtis, kiek galima geriau įsiminti daiktus, pavaizduotus paveikslėliuose. Ant stalo priešais tiriamąjį dedamas 1-asis paveikslėlis iš pirmojo rinkinio, po to ant jo dedamas 2-asis paveikslėlis, ir taip pat išdėliojami likusieji. Baigus demonstruoti paveikslėlius, tiriamojo paprašoma išvardinti daiktus, kurie buvo pavaizduoti paveikslėliuose.

II serija: Prieš tiriamąjį išskleidžiamas antrasis 16 paveikslėlių rinkinys ir tiriamojo prašoma šiuos paveikslėlius sukvalifikuoti pagal požymį: gyvas – negyvas. Tai atlikus, jie nuimami ir tiriamojo prašoma išvardinti daiktus, kurie buvo vaizduojami paveikslėliuose.

Instrukcijos tiriamajam:

I – ajai serijai: “ Dabar pažaiskim truputį. Aš tau duosiu po vieną paveiksliuką, o tu man pasakysi ką matai. Ar gerai? Pažiūrėjęs pabandyk tą piešinuką prisiminti ir jo nepamišti. (paveiksliukai visi parodomi ir paimami) Jau pamatei daug visokių daiktų. Ar prisimeni, ką tau tokius nupaišytus rodžiau?”

II – ajai serijai: ” Pažaiskim dar. Dabar matai daug paveiksliukų. Juose nupaišyti gyvi daiktai, kurie gali vaikščioti, valgyti, žiūrėti.Atskirtum tokius? Ir yra negyvi daiktai, kurie negali valgyti, vaikščioti – paprasti nejudantys daiktai.

Ar gali gyvus daiktus padėti prie gyvų, o negyvus prie negyvų?( vaikui duodama laiko. Kai jis sugrupuoja, paveiksliukai paimamai) Vėl pamatei daug piešinukų, ar atsimeni juos?”

REZULTATAI

Rezultatai fiksuojami protokolo lentelėje, kurioje pažymimi visi tiriamojo darbo ypatumai. Tv

varkant duomenis, apskaičiuojamas vaizdinio įsiminimo koeficientas: teisingai atgamintų paveiksliukų skaičius padalinamas iš demonstruotų paveiklėlių skaičiaus.
Protokolo lentelė
Tiriamasis Serija Demonstruotų pav.skaičius Teisingai atgamintų pav.skaičius Vaizdinio įsiminimo koeficientas Tiriamojo elgesys
Goda I 16 8 0.5 Ji labai ilgai žiūrėdavo į paveiksliukus,kai kuriuos iš jų sakė pati turinti(pieštukų, kamuolį, bet ne tokį, daug didesnę kėdę). Mergaitė buvo rami ir prisimindama susikaupusi.

II 16 10 0.63 Šį kartą iškart ėmė paveiksliukus, juos apžiūrinėjo, pasakydavo kas tokie nupiešti, o tada gyvus dėjo į dešinę pusę, o paprastus daiktus į kairę.Prisimdama dar paminėjo, jog beždžionių tik zoologijos soduose yra.
Gustas I 16 7 0.44 Labai nenorėjo žaisti, kai pirmą kartą paprašiau, o kai praėjo truputis laiko, pats paklausė, kas tose kortelėse yra. Žiūrėdamas papasakojo, kad krepšinį žaisti yra įdomiau, tik kad dar truputį kai paaugs tada rimtai žais su draugais.

II 16 6 0.38 Labai juokėsi iš beždžionės, ir sakė, kad antrankiais tik kaliniai yra suimami, taip pat pasakojo, kad yra tėtis turėjęs mėlyną mašiną.
Ramūnas I 16 11 0.67 Sakė, kad jam patinka pišti ir paveiksliukus žiūrėti, pamatęs angeliuką ir eglutę paminėjo, kad per Kalėdas gaus dovanų po eglute. Žiūrėjo susikaupęs ir prisimindamas labia rimtai mąstė.

II 16 10 0.63 Paveiksliukus greitai atskyrė, vienus padėjo arčiau savęs, o kitus toliau priešais. Taip pat papasakodavo ką mato, kokius.
Egidijus I 16 9 0.56 Pamatęs, pasakė: “Ai, neįdomu, as įdomesnį su kaladėm turiu žaidimą”, bet paprašytas vis dėlto sutiko žaisti.

II 16 12 0.75 Dėliojo gana ilgai pamąstydamas, apie besmegenį pasakė, kad kai buvo sniego dar nepejo pastatyti, bet kai kitą kartą bus tai tikrai pastatys didelį. Prisimindamas labia greitai sakė, ką matęs paveikslėliuose.
Laimonas I 16 5 0.31 Labai nedrąsus berniukas, žiūrėjo į paveiksliukus nuleidęs galvytę. Kažkur staiga nubėgo nebaigęs, bet netrukus grįžo, atsisėdo ir vėl labia nedrąsiai žiūrinėjo, tyliai sau pasakydamas, ką mato. Prisimindamas ilgai galvojo ir tyliai vardino.

II 16 7 0.44 Dėliodamas paveiksliukus buvo aktyvesnis, dažniau garsiai ir man pasakydavo, ką mato ir paklausdavo ar gerai padeda. Sakė, kad su broliu eis vasarą žvejoti, pamatęs žuvį. Prisimindamas vėl ilgai mąstė, tačiau jau garsiau pasakydavo.

Rezultatų aptarimas:

Atlikusi tyrimuką pastebėjau, kad vaikai daug aktyviau pasakoja grupuodami paveiksliukus pagal požymį: gyvas – negyvas. Jie paprastai juos ir įvardino greičiau, ir daugiau jų prisiminė.

Rezultatus palygindama su nagrinėta literatūra, tyrėjų darbais, iš tiesų įsitikinau, kad vaikų vaizdingoji atmintis užfiksuoja kokybiškiau tuos, kuriuos vaikai nagrinėjo ilgiau, kuriuos skirstė į grupeles ir apie juos pasakojo, kur matę, ką apie juos žinantys.

Žiūrinėdami I – osios serijos paveiksliukus paprastai juos žiūrėjo pasyviau, nei II – osios, ilgiau pamąstydami, papasakodami, kur matė, ar turi tokius pat namuose ar mokykloje, pasakydavo, kur gyvena matyti gyvūnai, su kokiais iš matytų daiktų mėgsta žaisti. Prisimindami ir vardindami dažniausiai ir paminėjo tuos, apie kuriuos pasakojo.
II – ąją seriją paveiksliukų žiūrėjo kur kas su didesniu susidomėjimu, taip pat pakomentuodami beveik visus iš jų. Dėliojo paprastai daugiau ar mažiau susikaupę, retkarčiais paklausdami, ar teisingai deda. Labiausiai vaikams atmintyje išliko beždžionėlė užsiėmusi už galvos, daugeliui ji sukėlė šypseną ir ją prisiminė beveik visi vaikai.

Pasak nagrinėtos literatūros autorių S. Rubinšteino, Gučo ir kitų, vaikams atmintyje išlieka ilagiau tie vaizdai, kurie yra ryškesni, įdomesni, geriau žinomi ir palieka didesnį įspūdį pamačius. Tai pasitvirtino atliktame bandyme, nes vaikai prisimindami ir įvardindavo tokius piešinukus. Taip pat pasitvirtino L. Žitnikovos teiginys, jog vaikas prisimena geriau tuos, kuriuos garsiai įvardindavo, nes mano tyrime daugelis, kurie žiūrėjo į medį, obuolį ir kriaušę apie juos nieko nesakė, bet jų ir nepaminėjo prisimindami. Pasitvirtino ir Žitnikovos pastebėjimas, kad didelę reikšmę įsiminimui turi ir kvalifikavimas į grupeles, nes savo tyrimo rezultatuose keturi iš tirtų penkių vaikų prisiminė daugiau skirstytų paveikslėlių.

Taigi iš tiesų paveikslėlio paliktas įspūdis, didesnis dėmesys skirstant paveikslėlius, juos apibūdinant ir garsiai įvardijant, vaikučio atmintyje išlieka ilgiau, negu tas, kurio jis neminėjo, arba paminėjęs tik trumpai ir be didelio susidomėjimo juos padėdavo į šalį.

IŠVADOS

Ų Atmintis priklauso nuo patirties, ugdymo šeimoje ir ugdymo įstaigije ypatumų bei nuo individualių vaiko mąstymo savybių.
Ų Ikimokyklinukai geriau įsimena grupuodami daiktus į klases.
Ų Vaikai geriau atsimena tuos daiktus, kurie jiems gerai pažįstami ir susiduria kasdieninėje aplinkoje.
Ų Paveikslėlių įsiminimui didelę reikšmę turi paveikslėlių įvardijimas žodžiu ir susikaupimas atliekant užduotį.

LITERATŪRA:

1. Gučas A., Vaiko psichologija. Kaunas: “Šviesa”, 1981
2. Gučas A., Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: “Šviesa”, 1990
3. Jacikevičius A., Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius: “Žodynas”, 1994
4. Muchina V., Vaiko psichologija. Kaunas: “Šviesa”, 1988
5. Zaporožecas A., Psichologija. Vilnius: “Mintis”, 1967
6. Žitnikova L. Ugdykime vaikų atmintį: knyga vaikų darželių auklėtojoms. Kaunas: ,,Šviesa”, 1981

Leave a Comment