1. Vaikas yra pilnas žmogiškasis asmuo,2. Vaikas yra nuolatinė metamarfozė,3. Vaikas turi savitą psichologiją.Vaikas nėra homunculus – žmogeliukas, kuris tik subrendimo metais virs pilnu žmogumi. Jis yra pilnas žmogiškasis asmuo nuo pat prasidėjimo, juo labiau nuo gimimo meto: pilnas žmogiškasis asmuo savo žmogiškojo paskyrimo, savo santykio su Dievu ir pasauliu prasme.Tikrai kiekvienas vaikas auga, bręsta ne tik dvasiškai ir fiziškai, bet ir realigiškai ( antgamtiškai ). Šitas trejopas brendimas eina kartu, ranka rankon. “Antgamtis remiasi gamtiniu pagrindu, pati Dievo malonė veikia psichologiškai prisitaikydama”. Jei taip, tai ir auklėtojo veikla, malonei kelio paruošimas turi būti giliai psichologinis. Tik pažįstant vaiką šitame trejopame vystymosi procese, yra galimas organinis religinis auklėjimas, darnus ryšys tarp prigimties ir malonės. Vaikystei tenka pirmieji šeši ar septyni gyvenimo metai. Būdinga, kad ir pirmojo gero vaiko psichologijos vadovėlio autorius, W. Stern’as, vaikystę iki šešerių metų ima kaip vieną vystymosi tarpsnį. Šiandien daugumas psichologų ir pedagogų vaikystės periodą skirsto bent į kelis tarpsnius, atsižvelgdami į naujuosius vaiko psichologijos mokslo davinius. Žiūrint to, kaip vaiko dvasia santykiauja su aplinka, kaip reguliariai vaikas keičia savo santykius su išoriniu pasauliu, kaip kinta kūno brendimo ritmas, vaikystė dalinama bent į tris vystimosi tarpsnius. Pimasis vaikystės tarpsnis apima antruosius ir trečiuosius gyvenimo metus. Pirmoji vaikystė baigiasi pasipriešinimo arba užgaidų amžiaus pradžia. Pasipriešinimo periodas pasireiškia trečiųjų metų pabaigoje arba ketvirtųjų pradžioje. “Anksčiau buvęs ramus ir tvarkingas vaikas nei iš šio, nei iš to pradeda prausiamas, maitinamas, aprengiamas ar kur vedamas priešintis, rėkti, rodyti savo nepagrįstą užsispyrimą. Psichologiškai tai aiškinama, kad vaikas jau tiek paaugo ir pribrendo, jog pasijuto esąs asmuo, kaip ir kiti, ir nori parodyti, kad ir jis gali elgtis pagal savo norą”.
Pirmajai vaikystės fazei, esančiai tarp antrųjų ir trečiųjų metų pabaigos, yra būdingos didelės permainos – naudojimasis stačio padėtimi, laisvas persikėlimas iš vietos į vietą, išmokimas kalbėti, kas tiesiogiai sudaro ir parodo esminį skirtumą tarp žmogiškosios būtybės ir gyvulio brendimo. Šitoje fazėje dominuoja žaidimo instinktas. Vaikas stengiasi patikti suaugusiems, parodo daug sentimento ir prisirišimo. Jo patirtis prasiplečia ir pagilėja. Pradžioje kambarys yra jo gyvenimo erdvė. Po to visas butas, namas, artimoji apylinkė lieka daugiau ar mažiau pažįstami, žinomi. Pirmasis davasinio kelio tarpsnis kai vaikai mokomi melstis, rengiami didaktinei katecbezei, atskleidžiančiai krikščionio gyvenimo pilnatvę. Tėvo atskleidimas yra pirmasis etapas. Pasak ,,Jono Paulius II katechbetinio raginimo”, jis prasideda labai anksti. Dažnai tikėjimo pradmenis dar visai mažas vaikelis pirmiausia gauna iš tėvų, šeimos aplinkoje. Jam diegiamas gero ir rūpestigo dangiškojo Tėvo vaizdinys, patrauklus mažųjų širdelėms. Tai elementariausias, bet vaikui labai svarbus Tėvo Atskleidimas. Trumputės maldelės, kurias vaikelis mokosi šnabždėti, bus pradžia meilaus dialogo su Slėpininguoju Dievu, į kurio žodį išmoks vėliau įsiklausyti. Manau, jog krikščionims tėvams nereikia pernelyg aiškinti, kokia svarbi ir lemtinga ši ankstyva pradžia, kai ugdomas esminis vaiko sugebėjimas pajusti gyvybinį ryšį su Dievu. Tai labai svarbus darbas, grindžiamas nuoširdžia meile ir pagarba vaikui, kuris turi teisę į krikščionišką tikėjimą, pateikiamą jam paprastai, suprantama ir teisinga. Šio meilės dialogo turinys apima: mokymą apie Dievą ( pokalbių forma ); nuoširdžią ir kantrybe grindžiamą pedagogiką, pratinančią vaikus pačius kalbėtis su Juo: tai maldos metas. Siūlomas būdas yra išbandytas, bendraujant su 4 – 6 metų vaikais. Per Jėzų ir su Juo vaikai išmoks šlovinti Tėvą ,,Dvasia ir tiesa…” ( Jn 4, 23 ). Labai svarbu, kad auklėtojas ruoštųsi pokalbiui, remdamasis Jėzaus Žodžiu, kaupdamas žinias, malda gilindamasis į tiesą, kurią nori atskleisti. Nuo auklėtojo dvasinių įžvalgų didžia dalimi priklauso ir vaikų ,,atradimai”. Svarbu ir tai, kad jis melstųsi ir jaustų gyvą ryšį su tuo, kurį skelbia; jo liudijimas yra toks pat svarbus, kaip ir žodis. Maldos vieta palengvina kilti į Dievą ir pasitikti Jį. Auklėtojas pasistengs sudaryti sąlygas, kad vaikai jaustųsi laisvai ir jaukiai. Jis nesvyruodamas ir pats prisdidės prie jų maldos. Šis maldos kampelis gali būti ir pokalbiams apie Dievą vieta. Auklėtojas kūrybingai tepapuošia ją, nuolat atnaujindamas pagal pokalbių temas. Pokalbius galima pradėti, kai vaikai pakankamai įgudę susitvardyti ir klausytis, kai su neblėstančiu dvasiniu džiaugsmu jie trokšta girdėti apie Dievą. Kad vaikus sudomintume, reikia panaudoti viską, kas gali jiems patikti: plakatus, paveikslus ir t. t. Paruošti raminančią aplinką, kuri juos sukauptų; čia tinka muzika, giesmės, degančios žvakės ir t. t. Pokalbio metu kalbėti paprastai, tiksliai, gyvai. Paprastas lakoniškas tekstas, išraiškos skurdumas gali vaiką trikdyti, bet čia svarbu ne tiek jam duoti intelektualinio pažinimo, kiek padėti atskleisti nedidelę savo gyvenimo patirtį ir išsakyti meilę.Pokalbio ritmas turi būti lankstus, pritaikytas vaikų imlumui, proginiams renginiams, liturginiam laikui… Poklabio temą galima gvildenti visą savaitę, tačiau patartina kasdien surasti vis naują formą, kaip antai: dielogas su vaikais, švenčių minėjimas, giesmės, tyli ar asmeninė malda, žodinės ar bendruomeninės maldos ( naudojant maldas as psalmes, pateiktas kiekvienam pašnekesiui ).Kiekvienam poklabiui numatoma: pagrindinis tekstas, malda, psalmė, giesmės, keletas pedagoginių nurodymų, tekstų ištraukos ir meditacijos tekstai auklėtojui.Taigi: ● tegul auklėtojai būna ištvermingi, nors būtų sunkumų dėl vaikų individualybės, jų šeimyninės padėties, šiuolaikinės civilizacijos… ● tegul jie remiasi antgamtine tikrove ir visas savo viltis sudeda i Šventosios Dvasios veikimą… ● tegul jų tikėjimas būna grindžiamas ne žmogaus išmintimi, bet Dievo galybe… ( plg. 1 Kor 2 ) ● tegul jie nepamiršta, kad krikštu vaikams įdiegta sėkla yra dieviškos kilmės ,,…sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip”, sako Jėzus ( Mk 4, 27 )ji auga ir dieną, ir naktį… Tiktai sutikite jos veikimą tikėjimu, budėkite prie jos kantriai ir su meile… Jei ketecbezė pradedama ne nuo mažumės, vėlesnis mokymas gali būti nesėkmingas.