Savižudybės reiškinio teorinės koncepcijos

ĮVADAS 2
1. SOCIALINĖ SAVIŽUDYBĖS REIŠKINIO TEORIJA 3
1.1 Egoistinė savižudybė 4
1.2 Altruistinė savižudybė 5
1.3 Anominė savižudybė 7
2. PSICHOLOGINĖS SAVIŽUDYBĖS REIŠKINIO HIPOTEZĖS 8
NAUDOTA LITERATŪRA 11ĮVADAS
Šiandien gana dažnai diskutuojama apie didėjantį savižudybių skaičių – imamasi prevencinių priemonių, tuo susirūpinusi net vyriausybė. Kodėl žmonės žudosi? Kas lemia šio reiškinio plitimą nūdienos pasaulyje?
Savižudybė nėra vien šiuolaikinės visuomenės „liga“. Ji egzistuoja jau ilgus amžius, tačiau bėgant amžiams kito visuomenės požiūris į savižudybę. Tačiau visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys. Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Ji sukelia labai įvvairias reakcijas, simbolizuoja labai įvairius dalykus: tragediją, šoką, siaubą, įniršį, nesupratimą, paguodą, palengvėjimą, gėdą, pagalbos šauksmą, skausmo išvengimą, bausmę, protestą, teisingumą, teisėtą pasirinkimą, ginklą, politinę poziciją, neviltį, liūdesį, klaidą, nerimą, dramą, įžeidimą, išsisukinėjimą, pribloškimą, neatleidimą ir kt..
Savižudybės reiškinį galima nagrinėti dviem aspektais:
1. remiantis socialine teorija;
2. psichologiniu aspektu.
Šio darbo tikslas – apžvelgti savižudybės reiškinio teorines koncepcijas psichologiniu bei socialiniu aspektu.1. SOCIALINĖ SAVIŽUDYBĖS REIŠKINIO TEORIJA
Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Prancūzų sociologas Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo veikalą „Savižudybė“ (Le Suicide), kuuriame nagrinėjama savižudybės reiškinio priklausomybė nuo socialinių faktorių, atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės ir padėjo pamatus socialinei savižudybių teorijai. Vienintelis patikimas, E.Durkheimo nuomone, metodas savižudybių priežastims atskleisti yra ištirti, kaip kinta savižudybės rodiklis įv

vairaus pobūdžio socialinių reiškinių aplinkoje. (E.Durkheimas, 2002. p.126) Jis teigė, kad savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis, o reikia atsižvelgti ir į visuomenės sąlygas bei žmonių santykius, nes jie pirmiausia įtakoja savižudybių paplitimą.
Prielaidos savižudybei atsiranda tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų arba, kai suyra optimalūs socialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene. Didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinami žmogaus poreikiai – jaustis vertingu ir reikalingu, o šeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. E.Durkheimas teigė, kad šiuo metu nė viena iš bendruomenių (religinė, šeimos, politinė visuomenė) nebedaro tinkamo poveikio savižudybių skaičiui, kadangi jos neteko anksčiau joms būdingų apsauginių galių. Šios apsauginės gaalios veikia tada, kai visuomenė, kurioje yra individas yra reikiamai – tai yra, nei per daug, nei per mažai integruotos.
E. Durkheimas nurodė keturis savižudybių tipus: egoistinį, altruistinį, anominį, fatalinį. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pi
irmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anominė savižudybė.Šiame darbe plačiau bus nagrinėjama egoistinė savižudybė (kaip labiausiai paplitęs savižudybės tipas), altruistinė savižudybė (kaip prieš tai minėtosios priešingybė) ir glaustai apibrėžiama anominė savižudybė.1.1 Egoistinė savižudybė
E.Durkheimas rašė “Labiausiai paplitęs savižudybės tipas yra egoistinė savižudybė. Būdingas jos bruožas – depresijos bei apatijos būsena, kylanti dėl perdėto individualizmo. Individas nebrangina savo gyvybės, nes jis nepakankamai paiso vienintelio jį su tikrove siejančio tarpininko – visuomenės. Perdėtai sureikšmindamas save ir savo vertę, jis nori būti pats sau tikslas, bet kadangi toks tikslas negali jo tenkinti, jis puola į neviltį ir tampa abejingas gyvenimui, kuris jam atrodo beprasmis“ (Navickas A.)
Nagrinėdamas egoistinę savižudybę E.Durkheimas pirmiausia paaiškina ir apibrėžia terminą „egoizmas“, jį įvardindamas kaip individo padėtį, kai individualusis Aš griežtai priešpriešina save visuomeniškajam Aš, o iš tokio individualizavimo kylančią savižudybę – E.Durkheimas pavadina egoistine savižudybe. Autoriaus nuomone, kraštutinis individualizmas yra ne tik palanki dirva savižudybę skatinančioms mintims, bet ir pats yra tokio pobūdžio priežastis. „Nusilpus socialiniam instinktui“ (E.Durkheimas, 2002. p.145), galima vadovautis tik protu, nes tik jis gali padėti iš naujo susivokti.
Religinė bendruomenė ir mokslo plitimas. Autoriui kyla klausimas, kaip susiję tarpusavyje faktai, kad skleidžiantis mo
okslui, augant miestietiškajai civilizacijai daugėja savižudybių., kaip tai susiję su religija, kuri paprastai labai stipriai įtakoja ne tik pavienius asmenis, bet ir mokslo bei kultūros pažangą. E.Durkheimas daro išvadą, kad mokslas pats savaime dėl gausėjančių savižudybių yra nekaltas – religinės bendruomenės pakrikimas pažadina žinių troškimą, mokslo siekimą ir griūna nusistovėję įsitikinimai, papročiai, taigi mažėja individo integracija į bendruomenę, tad religinė bendruomenė praranda savo apsauginę galią.
Šeimą taip pat galima laikyti bendruomene ir ji taip pat gali atlikti apsauginę funkciją. Tačiau šeimos galia apsaugoti nuo savižudybės priklauso nuo šeimos bendruomeniškumo, integruotumo. Paprastai mažoje šeimoje individo integruotumas yra menkas, tokia šeima nėra tvirtas socialinis junginys, tad ir tokios šeimos apsauginė galia menka. Didelėje šeimoje vyrauja bendras sutelktumas, kolektyviniai jausmai, formuojasi tvirtos tradicijos ir kuo šeima tvirtesnė, tuo ir jos apsauginė galia didesnė.
Politinė visuomenė. E.Durkheimas pastebi, kad savižudybė yra palyginti retas dalykas jaunose visuomenėse (turinčiose vystymosi potencialą), kurios tvirtėja vis labiau susitelkdamos, o ryškėjant visuomenių dezintegracijos tendencijai, savižudybių daugėja. Kaip pavyzdys pateikiamas senovės Romos Imperijos dekadansas (E.Durkheimas, 2002. p.182).
Žymųjį prancūzų sociologą taip pat domino klausimas, kodėl didžiųjų socialinių sukrėtimų, tautų karų, politinių neramumų ir revoliucijų metu savižudybių skaičius sumažėja. Šį skaičiaus sumažėjimą autorius sieja ne su žūstančiųjų skaičiaus padidėjimu, o atkreipia dėmesį, kaip šie neramumai sutelkia vi
isuomenę. Bendra nelaimė sužadina kolektyvinius jausmus, skatina patriotizmą, politinį įsitikinimą paverčia nacionaliniu ir sutelkia visų veiklą vienam tikslui pasiekti. Nors šis reiškinys ir laikinas, bet skatina visuomenės integraciją ir mažina individualizavimąsi. (E.Durkheimas, 2002. p.187).
Aptaręs bendruomenės (religinės, šeimyninės, politinės visuomenės) įtaką savižudybei, E.Durkheimas daro išvadą, kad savižudybių skaičius yra sietinas būtent su integracijos laipsniu. Taigi, „savižudybių skaičius kinta atvirkščiai proporcingai socialinių grupių, kurių narys yra individas, integracijos laipsniui.“ (E.Durkheimas, 2002. p.188)1.2 Altruistinė savižudybė
Jau minėta, kad remiantis E.Durkheimo teorija, remiant grupei – galima altruistinė savižudybė. Ir jei egoistinė savižudybė kyla dėl to, kad žmogus nebemato gyvenimo prasmės, tai altruistinė savižudybė kyla, nes žmogui atrodo, jog gyvenimo prasmė yra šalia paties gyvenimo. Tai susiję su perdėtu integravimusi į bendruomenę ir nepakankamu individualumo išskleidimu. Kai žmogus yra atitrūkęs nuo visuomenės jis nesunkiai ryžtasi savižudybei(egoistinė savižudybė), tačiau lygiai taip pat lengvai tai padaro ir būdamas perdėm integruotas. Žmogus žudosi ne dėl to, kad jaučiasi turįs tokią teisę, o dėl to, kad mano privaląs tai padaryti.
Altruizmą E.Durkheimas apibrėžia taip: tai „būsena, kai subjektas nepriklauso pats sau, kai jis susilieja su kažkuo kitu, kai jo elgesio atskaitos taškas yra už jo, t.y. vienoje iš grupių, kurios narys jis yra“ (E.Durkheimas, 2002. p.200). savižudybė, kuri yra stipraus altruizmo rezultatas, vadinama altruistine ir žudomasi iš pareigos. Dar vadinama privaloma altruistine savižudybe.
E.Durkheimas išskiria tris savižudybės primityviose tautose kategorijas:
1. Savižudybės, kurioms žmonės ryžtasi artėjant senatvei ar užklupti ligos;
2. Žmonos savižudybė mirus jos vyrui;
3. Klientų (senovės Romoje – patrono globojamas ir nuo jo priklausantis laisvas asmuo) ar tarnų savižudybės žuvus vadui.
Savižudybė būdavo priimtina žmogui sunkiai sergant. Tai buvo reglamentuota net įstatymais. 523 m. prūsų valdovai Vaidevutis ir Brutenis įvedė įstatymus, kurių sąvade buvo teigiama: „Jei žmogus apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, seserimis, giminėmis ar pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis“ (G. Beresnevičiaus citata). Pastaraisiais metais pasaulyje populiarėja gražios, lengvos mirties – eutanazijos – idėja, jeigu žmogaus situacija beviltiška, nepakeičiama, jeigu jis serga mirtina liga, kenčia didelį fizinį ir/ar psichinį skausmą ir kt. Tokios idėjos populiarinamos įvairių Amerikoje įsikūrusių organizacijų, o kai kuriose šalyse, pvz., Nyderlanduose, aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba jau įteisintos. (Navickas A.)
Istorijoje žinomos privalomos savižudybės, kai visuomenėje vyraujančios nuostatos ir normos griežtai reikalauja to savo narių. Indijoje nuo seno žinomas našlių susideginimas po vyro mirties. Istoriniuose šaltiniuose nemažai liudijimų, kad kartu su kilmingu mirusiuoju lietuviai sudegindavo ir jam artimus žmones. Japonijoje buvo populiari “junshi” – mokinio savižudybė mirus mokytojui; drastiškasis “charakiri” – samurajų reakcija į įžeistą garbę, ištikimybė savo valdovui, protestas prieš pažeminimą. Istorijoje aptinkame nemažai pavyzdžių, kuomet ištisos armijos ar net miestų, kaimų gyventojai, vengdami vergijos, susinaikindavo. Daugelyje kultūrų savižudybė buvo laikoma geriausia išeitimi nepajėgiančiam kovoti, priešintis blogiui. Buvo manoma, kad tinkamai įvykdyta savižudybė apgina gerą vardą ir atminimą. (Navickas A.)
Prie altruistinių savižudybių ko gero būtų galima priskirti ir savižudybes, kurios įvykdomos kaip politinio protesto forma. 1963 m. budistų vienuolių susideginimas Vietname, 1969 m. čekų studento Jano Palacho susideginimas, protestuojant prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, 1972 m. kauniečio Romo Kalantos susideginimas, protestuojant prieš sovietų okupaciją ir kt. (Navickas A.)
Savižudybę gali paskatinti ir kultinės, mistinės aplinkybės. Baltų krivių krivaičiai dažnai susidegindavo dievų garbei: “Visų nuostabiausia lietuvių šventė dievų garbei buvo paties Krivių Krivaičio aukojimas. Vyriausias Krivaitis iškilmingai atsisveikindavo su susirinkusiaisiais, kurie džiūgaudavo, dėkodami dievams ir aukai, o tada liepsna prarydavo kilniausią jų dovaną” (A. M. Benedictsen). Viduramžiais dvasininkai ir jų sekėjai nusiskandindavo vandenyne, tikėdami taip pasieksią Budos šalį, kuri esanti vakariniame žemės pakraštyje. 1978 m. Pietų Amerikoje, Gajanos miškuose, įvyko 912 religinės. sektos žmonių savižudybė. 1993 m. Teksase nusižudė 85 sektantai – Saulės kulto garbintojai. 1994 m. įvyko jų masinės savižudybės Šveicarijoje, 1995 m. – Prancūzijoje. (Navickas A.)
Altruizmo atveju – žmogus pasirengęs paaukoti savo gyvybę ir nevertina kito gyvybės. Aukštai iškeliant individualų asmenį – gerbiama ir kito gyvybė, ji iškeliama aukščiau visko, tad baimė, kad kažkas gali ją sumenkinti verčia kentėti. E.Durkheimo manymu, tiek egoistinė savižudybė, tiek altruistinė yra tik dorybių pervertinimo ar iškreipimo forma (E.Durkheimas, 2002. p.221).1.3 Anominė savižudybė
Anominė savižudybė priklauso ne nuo individų ryšio su visuomene pobūdžio, o nuo to, kaip visuomenė individus reglamentuoja. Šį tipą lemia žmonių veiklos chaotiškumas, teikiantis žmonėms kančių. Savižudybė tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų, t.y. kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų”. Terminas „anomija“ reiškia pakrikusią tvarką.
Anominės savižudybės atveju individams stinga visuomeniškumo , tačiau skirtingoj srityj nei egoistinės savižudybės atveju – visuomeniškumo stokoja grynai individualios žmonių aistros, kurios dėl to tampa visiškai nevaržomos. Anominės savižudybės gali būti sąlygojamos ekonominių krizių – ekonominės anomijos arba vedybinio gyvenimo anomijos – skyrybas skatinančio vedybinio gyvenimo drausmės pakrikimo.
Žmogus gali gyventi, kai jo poreikiai nesikerta su galimybėmis juos patenkinti, dėl to būtina, kad poreikiai būtų ribojami. Paprastai juos riboja visuomenė. Krizės šią funkciją sutrikdo, tad plinta chaosas, anomija, savižudybės. Anomija gimdo nervinės įtampos bei irzlaus nuovargio būseną, kuri priklausomai nuo aplinkybių, gali nukrypti prieš patį subjektą (savižudybė) arba prieš kitą žmogų (žmogžudystė).2. PSICHOLOGINĖS SAVIŽUDYBĖS REIŠKINIO HIPOTEZĖS
Savižudybės fenomeną nagrinėjo ir mėgino aiškinti psichologai, psichoterapeutai. Dvidešimtas amžius išsiskyrė psichologinių hipotezių gausa.
E.S. Shneidmanas, vienas žymiausių šiuolaikinės suicidologijos kūrėjų bei Amerikos suicidologų asociacijos įkūrėjas rašė, kad kiekviena savižudybė iš esmės yra psichologinė, o psichologinis skausmas, kylantis iš iškreiptų arba negalimų patenkinti psichologinių poreikių, – pagrindinė sudedamoji savižudybės dalis. Mintis: “galiu nutraukti šį skausmą – galiu nusižudyti”, yra savižudybės esmė”. E.S. Shneidmanas ieškojo visoms savižudybėms bendrų bruožų ir išskyrė 10 visoms savižudybėms bendrų charakteristikų:
1. Bendras tikslas – rasti problemos sprendimo būdą.
2. Bendra užduotis – atimti sau sąmonę, kad būtų galima negalvoti.
3. Bendras sukeliantis savižudybes dirgiklis – dirgiklis teikiantis nepakeliamą psichinį skausmą.
4. Bendras savižudybes sukeliantis stresorius yra frustruoti psichiniai poreikiai.
5. Visoms savižudybėms bendra emocinė būklė yra bejėgiškumo ir nevilties pojūtis.
6. Visoms savižudybėms bendra vidinė pozicija yra ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu:potraukiai gyventi ir negyventi susilygina.
7. Visoms savižudybėms bendra pažinimo sferos būklė yra horizontų susiaurėjimas.
8. Visose savižudybėse pasirenkama veiklos rūšis yra pasitraukimas.
9. Visoms savižudybėms bendra tarpasmeninio komunikavimo forma yra atskleidimas kam nors savižudybės plano.
10. Visoms savižudybėms bendra priežastis, dėl kurios atsiranda vidinis sutelktumas, yra ryšys tarp būdų, kuriais žmogus visą gyvenimą kovojo su sunkiomis situacijomis. (Z.Pluzek,1996.,p.188)
Psichoanalitikai didelį vaidmenį teikia dviejų jėgų – Eros (gyvenimo jėgos, lemiančios žmogaus išlikimą) ir Thanatos (griovimo jėgos, mirties instinkto) santykiui. Per visą žmogaus gyvenimą nuolat vyksta šių jėgų sąveika. S. Freudo veikale “Gedėjimas ir melancholija” (1917) aprašyta depresijos psichodinamika, ryšys tarp savižudiškų veiksmų ir mylimo asmens praradimo ar nusivylimo juo.
K. Menninger (1938) rašė, kad savižudybė sudaryta iš trijų psichologinių komponentų: noro žudyti, noro būti nužudytam ir noro mirti. Savižudybę jis vadino “180 laipsnių žmogžudyste”. Svarstydamas savižudybių temą, šis autorius įveda froidiškojo instinkto sąvoką ir kalbą apie elgseną, kuri yra sąmoningai nukreipta prieš save patį, ypač kai atsisakoma gydytis susirgus. Tai veda į lėtą autodestrukciją, kuri gali trukti labai ilgai dėl besigrumiančių Eros ir Thanatos instinktų
Zilboorg (1937) teigė, kad pagrindinės savižudybės priežastys yra kerštas, baimė, pyktis, pabėgimo fantazijos. A. Beck (1979) pabrėžė dichotominio mąstymo svarbą savižudiškiems sprendimams – “viskas arba nieko”, “juoda arba balta”. Pvz.: “neverta gyventi, jeigu negaliu susigrąžinti mylimo žmogaus”. Tai sukelia kognityvinį rigidiškumą, lemiantį siaurą problemų sprendimo variantų pasirinkimą. (Navickas A.)
Savižudybės reiškinio nagrinėjimas psichologijoje ar psichiatrijoje turi kiek kitokį tikslą nei sociologijoje. Psichologai nagrinėja savižudybės reiškinį siekdami geriau suprasti suicidinio elgesio motyvus ir rasti būdus, kaip efektyviai atpažinti suicidinius ketinimus bei suteikti tinkamą pagalbą.
Šiuolaikinė psichologija neatmeta socialinių veiksnių įtakos apie kuriuos kalbėta pirmoje darbo dalyje. Taip pat yra atsižvelgiama ir į toliau vardinamus faktorius:
Situacija šeimoje. Tyrimai patvirtina, jog dažnai nusižudo žmonės, išgyvenantys krizinę situaciją šeimoje: artimojo mirtį, skyrybas, rimtus konfliktus. Taip pat tie, kurių šeimose dažna fizinė, seksualinė ar emocinė prievarta, piktnaudžiaujama alkoholiu ar narkotikais bei nariai tų šeimų, kuriose yra buvę psichikos ligų ar savižudybių atvejų.
Darbo situacija. Su savižudybėmis susijusi ir darbo situacija. Pasirinkti mirtį gali įtakoti tiek konfliktai darbe, finansiniai sunkumai, tiek darbo pakeitimas. Tačiau dažniau nusižudo darbo neturintys asmenys. Reikšmingas ir tas momentas, kai visą gyvenimą dirbusiam žmogui ten.ka išeiti į pensiją.
Psichikos sutrikimai. Daugelio autorių nuomone, savižudybių rizika didesnė žmonėms, turintiems psichikos ar asmenybės sutrikimų. Dažniau nusižudo ribinės, asocialios asmenybės, kurioms būdingi nuotaikos pokyčiai, agresyvumas, impulsyvumas, atsiribojimas nuo aplinkinių. Iš savižudybės galimybę didinančių psichikos ar priklausomybių ligų dažniausiai minimos klinikinė depresija, alkoholizmas, narkomanija, schizofrenija, psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo. Tačiau D.Gailienės nuomone, nors psichikos sutrikimai – depresija, schizofrenija, alkoholizmas – padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų požymis. Priešingai, dauguma tokių pacientų nenusižudo. Depresijos atveju savižudybių dažnumas siekia iki 30 proc., schizofrenijos – iki 10 proc.. Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomų paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali kritiškai įvertinti savo sutrikimą.
Somatinės ligos. Manoma, kad savižudybėms įtakos turi ir sveikatos būklė, lėtinės, sekinančios, skausmingos ar neišgydomos somatinės ligos – tačiau dažniau ne pati ligos klinika, o tai, kaip sergantysis suvokia savo situaciją. Ligos, kuriomis sergant, savižudybių skaičius didėja, yra epilepsija, stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai, ŽIV / AIDS, cukraligė, išsėtinė sklerozė, lėtiniai inkstų, kepenų ar virškinamojo trakto sutikimai, kaulų ir sąnarių ligos, kardiovaskuliarinės ir neurovaskuliarinės ligos, lytinės funkcijos sutrikimai, judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.
Ankstesni bandymai žudytis. Klinikiniai tyrimai rodo, kad dažniausiai apie 30 – 50 proc. mėginusių nusižudyti žmonių šį poelgį kartoja. T.Shocket (1970) duomenimis, 12 proc. iš visų tai daro per ateinančius trejus metus.
Savižudybės idealizavimas žiniasklaidoje. Nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę yra užkrečiama. Savižudybės pavyzdžio įtaigumas gali plisti dvejopai – arba perduodant pasakojimą iš lūpų į lūpas, arba jį platina žiniasklaida. Šis savižudybės perdavimo fenomenas buvo pavadintas Verterio efektu. Savižudybės perdavimui labiausiai imlūs vaikai, paaugliai, jaunuoliai (D.Gailienė, 1996) ir psichiniai pacientai, jau turį polinkį į savižudybę, ir jiems lieka tik pakartoti kieno nors poelgį.
Kultūrinės nuostatos. Tarp daugelio faktorių, lemiančių savižudybes, minimas ir sociokultūrinis faktorius. Kai kurie suicidologai mano, kad kultūrinė nuostata savižudybės atžvilgiu, susiformavusi per daugybę kartų, įtakoja savižudybių mastą ir pobūdį visuomenėje (Lina Bumblytė)

Pastaraisiais metais imta plačiai kalbėti apie žmogaus ekosistemą. Asmuo yra kelių mikrosistemų narys: šeimos, draugų, mokyklos, sporto, darbo kolektyvų. Gyvenimas skiriasi įvairiais mikrosistemų deriniais ir mikrosistemų tarpusavio ryšiais. Makrosistemų komponentai apima tokias sistemas, kaip ekonomika, socialinė sfera, švietimas, teisė, politika. Visa tai kuria suicidinio elgesio kontekstą.NAUDOTA LITERATŪRA
1. Bumblytė Lina. “Neiškentę dvasinio skausmo“ (http://www.kvsc.lt/04_sveikata/c_gyv_sveikata/ skausmas.htm)
2. Čepulkauskaitė Ieva „Visuomenės problema: savižudybė“ (http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/ savizudybe.asp)
3. Durkheim E. Savižudybė. V., 2002.
4. Gailienė D. Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje. – Vilnius: Tyto alba, 1998.
5. Navickas Alvydas. „Požiūrių į savižudybę aspektai“. (www.savizudybes.lt/vidinis.asp?DL=L& Topic ID =25 – 23k – 13 balandžio 2005 arba media.search.lt/GetFile. php?OID=75863&FID= 219694)
6. Plużek Z. Pastoracinė psichologija. – Vilnius:Amžius,1996.
7. Shneidman E.S. Savižudžio sąmonė. V., 2002.

Leave a Comment